Laisvės kovotojai ir visi Lietuvos patriotai

 

Iš nevilties šaukiuosi tavęs, Viešpatie! 

Viešpatie išgirsk mano balsą! (Ps 130)

 

Laisvės kovotojai ir visi Lietuvos patriotai
Minutėlei Jūsų dėmesio ir supratimo.

                                                         

 

 

      Po 2002 m. rugsėjo 11 d. tragedijos Niujorke, prof. V. Landsbergis rašė: „Šis tragiškas įvykis sužeidė Ameriką, o Rusiją sustiprino. Tai atsispindėjo ir Lietuvoje. Rusijos įtaka smarkiai didėja, o Lietuvos valdžia pakrikusi, nevieninga, kapituliantiška. Spaudimas turi aiškų strateginį tikslą: satelizuoti, paversti mūsų šalį Rusijos įtakos zona, bei vartais  plečiant įtaką Europoje“.

      Mes nesenai paminėjome prieš dvidešimt metų atgautą Laisvę ir sudėtas gyvybės aukas. Virš 700 000 Lietuvos piliečių pajautė okupanto žiaurumus, tremtis, kalėjimus ir žudynes Lietuvos miškuose ir KGB rūmuose. Dar iki šiol nežinoma, kur randasi tūkstančių nužudytųjų kaulai. Dar nebandėme sudaryti visų nužudytųjų sąrašų. Turbūt laukiama, kol išmirs  buvę gyvi liudytojai.

      Iki šiol dar nepaskelbta, kad Maskvoje sušaudyta virš šimto lietuvių patriotų. O kur dar sušaudytieji Gorkio kalėjime ir kur sušaudytieji 16 ministrų, 9 generolai, 8 maj. Bulvičiaus bendražygiai ir visa eilė dvasiškių: vyskupo bei kunigų. Jų sąrašai iki šiol dar nesudaryti.

                      Partizanų žuvo virš 22500 Lietuvos miškuose ir Vilniaus KGB kalėjimuose. Ir šiuo metu partizanų  ir laisvės kovotojų atminimas ne tik negerbiamas, bet priešingai –  niekinamas.

                      Ariogaloje, partizanų ir laisvės kovotojų šventėje nebuvo nei vieno aukščiausios valdžios pareigūnų. Ateitininkai minėjo savo organizacijos šimtmetį. Juk ateitininkai buvo sudarę 1941 m. pirmąją prof. J. Ambrazevičiaus vyriausybę, išvijus bolševikus iš Lietuvos.  Kaune šių metų rugpjūčio 22 d. buvo pašventina skulptūra „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“. Ir šiose minėjimuose nedalyvavo joks aukštos valdžios atstovas.

                      Bolševikams pavyko įtikinti ir aukštosios valdžios atstovus, kad Lietuvoje yra ne ūkininkai, darbininkai ir inteligentai, bet elitas (paskutiniu laiku pralobę apiplėšdami tautos žmones) ir runkeliai. Taigi, visi laisvės kovotojai už Lietuvą tapo runkeliais. Mes Laisvės kovotojai tokio Lietuvos žmonių suskirstymo nepripažįstame. Yra  laisvės kovotojai, patriotai ir kolaborantai.

                      Buvę kolaborantai vis įžūliau niekina laisvės kovotojus. Dabar kuriamas AMB (Algirdo Mykolo Brazausko) kultas. Kaišiadorių seniūnė  L. Katelevskienė sukvietė pasitarimą dėl AMB atminimo įamžinimo. Vienas seniūnaitis Virgilijus Urbonavičius pasiūlė Kaišiadorius pavadinti Brazausko vardu. Kyla mintis – ar šis žmogus yra silpnaprotis ar nusikaltėlis. Komunistų partija (dabar persivadino į socialdemokratų partiją), kuriai vadovauja žinomas komunistų veikėjas Č. Juršėnas. Šiuo metu jis yra komisijos  AMB atminimo įamžinimo komisijos pirmininkas. Komunistų – socialdemokratų fantazija be ribų. Jie svajoja apie AMB vardo suteikimą tiltui Vilniuje, Seimo salei arba Kauno Technologijos universiteto salei, išleisti auksinę monetą ar pašto ženklą.

                      O mes patariame bent vieną Lukiškių kalėjimo kamerą pavadinti ANB vardu.

                      Kuo nusipelnė AMB Lietuvai?

                      Ar tai, kad jis vadovavo Lietuvos Komunistų partijai, vykdžiusiai Lietuvos genocidą. Tuo pačiu jis, kaip pirmasis Komunistų partijos CK sekretorius, vadovavo ir KGB.

                      Mes, Laisvės kovotojai, nuoširdžiai patariame Rokiškio miesto vadovams, kad reikia išrinkti miesto garbės piliečiu A. Brazausko pusbrolį ir pusseserę, kurie žuvo kovoje už Lietuvos Laisvę  netoli Rokiškio. Galimas dalykas, kad partizanų Brazauskų kovos ir žūties  garsas privertė A. Brazausko tėvą palikti Rokiškį ir persikelti į Kaišiadoris.

                      Kaišiadoriečiai, išrinkami A. Brazauską garbės piliečiu, padarė nedovanotiną klaidą. Reikėjo išrinkti garbės piliečiu Dievo tarną arkivyskupą Teofilį Matulionį, kuris 16 metų praleido bolševikų mirties konclageriuose ir stiprino dvasia kalinius. Arba, Žalią velnią - J. Misiūną, Didžiosios Kovos partizanų  apygardos įkūrėją. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir Maskvoje sušaudytas. Partizanų gretose žuvo jo žmona ir  daugelis kitų kaišiadoriečių.

                      Komunistai šiuo metu daro bandymą: jei bus šiam žalingam sumanymui didelė opozicija, tai sutiks su mažesniu įamžinimu. Jeigu bus mažas pasipriešinimas AMB įamžinimui – ir didesnių objektų. Mes jau turėjome vieną atmintiną atvejį – kuomet Rytprūsiuose žuvo generolas Černekovskis.  Jį palaidojo Vilniuje prieš dabartinius Vyriausybės rūmus. Tada Vilniaus Aukščiausioje Taryboje buvo pasiūlyta Vilnių pavadinti Černiakovskiu. Visiems deputatams tylint, atsistojo rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis ir energingai užprotestavo. Jis sakė: „Atvažiavęs į sostinę lietuvis, nežinos jos pavadinimo“. Pajutę energingą rašytojo protestą, komunistinė valdžia nusileido ir Vilnius išsaugojo savo vardą. Maldoje prisiminkime šį garbingą lietuvių rašytoją.

                      Prisimenama sena patarlė, kad kiaulės akys didelės, bet toliau savo lovio nemato.

                      Prisiminkime ir įsimąstykime į sekančias AMB pasakytas frazes:

Apie Lietuvos trispalvę: „Kol  kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ (taip buvo pasakyta Sąjūdžio mitinge Vilniaus katedros aikštėje, palydint Lietuvos delegaciją į 9-ją partinę konferenciją Maskvoje).

                      „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ (Interviu „Argumenty i fakty, 1989 m. Nr 47)

                      „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina“ (Žodis Lietuvos komunistams „Komunistas“, 1989 m. Nr 9).

                      „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti Nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“ (Kalba „Vilmos“ įmonėje, „Tiesa“ Nr 1989 m. 03 03)

                      Apie okupacinės kariuomenės išvedimą: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinė kariuomenė. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gins Lietuvą“ (Kalba susitikime su komjaunuoliais. „Lietuvos rytas“, 1990 01 025 ).

                      „Ateityje Lietuvos respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją“ (Kalba TSKP CK plenume Maskvoje. „Tiesa“, 1990  02 10)

                      „Kaip mes galime apseiti be Tarybų Sąjungos. Tam, kuris tai padarys, aš duosiu Nobelio premiją“ (Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą).

                      Šios kelios mintys liudija apie AMB gilią neapykantą Lietuvai.

                      Visi gerai prisimena, kad valdant A. Brazauskui,  Lietuva virto mafijine valstybe. A.Brazausko asmeniškai įvykdytas  „Draugystės“ viešbučio, „Lietuvos dujų“, „Vakarų skirstomųjų tinklų“, „Alitos“ privatizavimas, Maišiagalos afera atnešė Lietuvos Respublikai milijardinę žalą.

                      Buvęs prezidentas A. Brazauskas, būdamas Izraelyje, niekieno neįgaliotas, atsiprašė žydų tautą, už lietuvių žydų tautos genocidą. Bet pamiršo pasakyti, kad šimtmečiais Lietuvoje žydai gyveno laisvai, kūrė savo kultūrą  ir niekas jų nepersekiojo. Be to, tuo laiku Lietuva buvo okupuota nacių ir nebuvo Lietuvos valdžios. Mes prisimename ir žydus, kai antai N. Dušanskį, Slaviną ir daugelį kitų žydų KGB tardytojų, bet mes nekaltiname žydų tautos, nes tuos nusikaltimus Lietuvai darė atskiri žydų tautos asmenys. Ne paslaptis, kad kiekvienoje tautoje pasitaiko ir nusikaltėlių. Ši taisyklė turi būti taikoma ir Lietuvai.

A. Brazauskas užmiršo priminti, kad virš 3500 lietuvių šeimų nacių okupacijos metais gelbėjo žydus. Vėliau vieni nukentėjo ir net žuvo nuo nacių, kiti nuo KGB. Paskaitykite žydų išleistą knygą; „Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941 -1944 m.“ Šioje knygoje aiškiai parašyta, kad ir virš 130 dvasiškių: vyskupų, kunigų ir vienuolių gelbėjo žydus. Juos gelbėjo ir daugelis Lietuvos inteligentų, net policijos pareigūnai.

                      Verta prisiminti prel. M. Krupavičiaus atvejį. 1917 m. Voroneže už akių buvo bolševikų nuteistas mirties bausme. Geri žmonės įspėjo ir jam pavyko pabėgti į Lietuvą. Kuomet pradėjo Lietuvoje naciai persekioti žydus, jis su buvusiu Žemės ūkio ministru Aleksa, parašė protestą A. Hitleriui. Buvo karo metas. Tuojau abudu buvo areštuoti ir prel. M. Krupavičius buvo nacių nuteistas mirties bausme Tilžėje. Netrukus anglai subombardavo Tilžės kalėjimo pastatą, kuriame buvo prel. M. Krupavičiaus byla. Vokiečiai pedantai, neturėdami bylos, kalinį laikė kalėjime iki 1943 m. ir vėliau perkėlė į Regensburgo moterų vienuolyną. 1945 m. išvadavo amerikiečiai...

                      Ar stabu daromas A. Brazauskas, kada nors ir kuo nors užprotestavo, kai Lietuvos jaunimas gulėjo turgaus aikštėse ir ant miestelių grindinio? Ar bent vienas komunistas juos užjautė? Ar stengėsi nelaiminguosius gelbėti? Ar bent vienas komunistas stengėsi Lietuvą gelbėti? Ar A. Brazauskas kada nors pareiškė protestą dėl nekaltų žmonių trėmimo užkaltuose gyvuliniuose vagonuose su mažais vaikais be vandens ir maisto? O kiek vaikų, gimusių etape vagonuose, buvo išmetami lauk. Vežant baržomis Lenos upe į Norilską ar Dudinką, susirgusieji būdavo išmetami į upę.

                      A. Brazauskas niekad  viešai neatsiprašė Lietuvos žmonių už savo nusikaltimus, nepagailėjo jų ir neatsilygino. To nepadarė ir visi  jo bendraminčiai komunistai. Tai buvo padaryti žvėriški nusikaltimai prieš Laisvės kovotojus.

                      Štai brigados generolo Adolfo Ramanausko – Vanago (1918 03 06 – 1957 11 29) ligos istorijos ištrauka. Vieno išdaviko dėka jis pateko į KGB rankas, pateko tuo laiku kada jau partizaninės kovos buvo baigtos. Štai ką rašo jo ligos istorija rašyta rusų kalba:

Aktas 1956 m. spalio 15 d. Vilnius

Mes, žemiau pasirašę gydytojų komisija kurios sudėtyje LTSR MVD kalėjimo Nr. 1 chirurginio skyriaus vedėja vyr. ltn. Ė. A. Lagoiskąja, chirurgas konsultantas V. S. Vorovjov, san. dalies viršininkas kpt. Kuzmin surašėme aktą apie tai, kad:

Kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko g. 1918 m. pristatytas į kalėjimo Nr. 1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itn sunkioje būklėje.

Į klausimus neatsakinėjo, be sąmonės periodiškai visų kūno galūnių raumenų traukuliai.

Pulsas vos juntamas, minkštas, kr. Spaudimas 60 / 40 mm. Hg. Ligonis visas kruvinas lytinių organų srityje masyvus raištis persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos – plati plėštinė žaizda padengta kraujo krešuliais.

Dešinė akis padengta hematoma ant viršutinio voko t.p. ant apatinio voko pastebėta 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi siekiančio akį; daugybė mėlinių pilvo srityje kairios rankos 3 – jo piršto pjautinė žaizda.

Išvedant ligonį iš šoko skubiai perpiltas kraujas 400, gliukozė 40 proc. – 40, morfijus, vaistai širdžiai.

Po šių priemonių pakilo kraujo spaudimas iki 120 / 80, pulsas tapo patenkinamas, sąmonė vis dar neaiški. Ligonis nugabentas į operacinę.

Ant lytinių organų pastebėta: dešinėje mašnos pusėje didelė plėštinė žaizda ir kairėje pusėje žaizda, nėra abejų kiaušinėlių, sėklidžių kanalėlių.

Padaryta chirurginė operacija pašalinta negyvus audinius, sustabdytas kraujoplūdis mašnos žaizdos užsiūtos ketgoto siūlais.

Operacijos metu komplikacijų nebuvo. Po operacijos sąmonė liko neaiški, nors operacijos metu ligonis reagavo į skausmą. Sąmonę atgavo 1956 m. spalio 13 d. pastaruoju metu pradedamas gydymas: antibiotikai, vaistai širdžiai, perrišimai.

Ligonį konsultavo spec. gydytojas okulistas, nes pas kalinį Ramanauską daug durtinių žaizdų ant dešiniojo voko ir akies, galimas dešiniosios akies regimojo nervo pažeidimas. Kraujo išsiliejimas į akį. Paskirtas gydymas pooperacinis periodas normalus be komplikacijų, nors laiko praėjo dar labai mažai, ligonis taisosi.

Pooperacinė diagnozė: Trauminis šokas. Plačios mašnos žaizdos, nėra mašnos turinio. Aštrus kraujoplūdis, durtinės žaizdos ant dešinės akies. Savęs sužalojimas.

Tardymas galimas (sėkmingai gydant) po 2 – 3 sav.

MVD kalėjimas NR 1 Skyriaus vedėja vyr. leit. Lagoiskja

Chirurgas konsultantas Vorovjov.

MVD kalėjimo Nr. 1 san. dalies viršininkas kapt. Kuzmin.

Generolas A. Ramanauskas Vanagas vienas žiauriausių nukankintų Laisvės kovotojų.

Atkreipti dėmesį į KGB diagnozę – „savęs sužalojimas“

Laisvės gynėjai, visi Lietuvos patriotai, ir galop, kolaborantai turi įsimąstyti į šitą kruviną istoriją ir padaryti atitinkamas išvadas. Galimas daiktas, kad kai kurie nusikaltėliai išvengs Lietuvos teismo, bet istorijos teismo ir Dievo teismo neišvengs.

                      Lietuviai padarė didelę klaidą – paliko komunistų nusikaltėlių teismą Dievui. Lietuvoje buvo labai krikščioniška tauta ir nei vienas sovietinis  tardytojas, teisėjas ar prokuroras nebuvo represuoti ir taip jie nebaudžiami sugrįžo į valdžią. Būtina buvo atstatyti teisę ir teisingumą.  Jie šiuo metu kelią balsą prieš Lietuvą ir nori įamžinti kolaborantus, nusikaltėlius ir įvairaus rango brazauskus.

                      Kristinai, sugriovusiai Brazauskų šeimą, ruošiamasi skirti 6500 Lt rentą iš Tautos žmonių, sunkiai uždirbtų pinigų, ir butą Turniškėse,  yra nusikaltimas. Ir šis nusikaltimas turi būti skubiausiai atitaisytas.

                      Kviečiame visus geros valios Lietuvos žmones energingai protestuoti prieš komunistų piktą sumanymą, kuriuo jie nori suniekinti Lietuvą ir Laisvės kovotojus. Kviečiame jaunimą: ateitininkus, skautus, studentus šaulius ir įvairias kitas jaunimo organizacijas gelbėti Lietuvą. Tai šventa kiekvieno garbingo lietuvio pareiga.

                      Su Dievo pagalba į naują Lietuvos ir jos žmonių dvasios atgimimą!

 

Vilnius

2010 – 08 – 29

                     

                                                                 Mons. Alfonsas Svarinskas

                                                                 Laisvės kovotojas, Lietuvos partizanų kapelionas.