VIENOS KAUNO REZISTENCINĖS SPAUDOS GRUPĖS VEIKLA SOVIETINES IR VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS
Vladislovas TELKSNYS
Jau pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos miestuose spontaniškai kūrėsi antibolševinės grupės.
Reikėjo grumtis, sukilti prieš žiaurias represijas, melagingą propagandą, šmeižtą. Reikėjo stoti į nelygią kovą su pavergėjais, jų pagalbininkais — tais, kurie net nesusimąstę skundė, kišo lietuvius į kalėjimus ir net po velėna. Tos pasipriešinimo grupės turėjo savo spaudą, kuri visuomenę teisingai informavo apie politinę padėtį Lietuvoje ir vandališkus atėjūnų veiksmus prieš dorus žmones.
Miestuose pasirodė ir mūsų, Lietuvos aktyvistų fronto /LAF/, grupės šapirografu bei rotatoriumi spausdinti atsišaukimai ir laikraštis „Laisvoji Lietuva“, demaskuojantys bolševikinius kvislingus, raginantys nepulti į okupantų glėbį, nesižeminti ir neleisti tyčiotis iš to, kas mums šventa.
Mūsų pogrindžio grupei vadovavo Eltoje dirbęs Povilas Malinauskas.
Naktimis nemiegame: savo ir draugų butuose spausdiname atsišaukimus ir platiname Kaune. Juos klijuojame ant sienų, stulpų, paskleidžiame prie parduotuvių, įstaigų, įmonių durų, žmonių susibūrimų vietose, o laikraštį įkišame gyventojams į pašto dėžutes.
Laikraštis „Laisvoji Lietuva“ buvo leidžiamas Povilo Malinausko iniciatyva. Spausdinimo priemones — rašomąją mašinėlę jis „pasiskolino“ iš Užsienio reikalų ministerijos, o rotatorius tik jam žinomu keliu jau buvo jo bute; mašinėlę apirusioje kartono dėžėje, susuktoje į storą popierių, ankstyvą rytą ministerijos užkaboryje įbruko man į rankas ir, pasakęs „Laimingo kelio“, dingo.
Atvilkau ją į artimiausią saugią vietą — Kauno Liaudies namus (Lukšio ir Mapu gatvių kampas, Nr. 31) pas Anelę Mickevičiūtę. Iš čia sutartu laiku ją turėjau pristatyti į Povilo butą. Pastarasis gyveno Muravos kaime, mums priešingame Kauno miesto gale. Jos transportavimui talkino Anelė.
Apsirengę padėvėtais kaimiečių drabužiais, mašinėlę, kuri buvo gana didelė ir sunki (kabinetinė), įkišome į didelį aplopytą maišą ir ankstyvą rytą, užsimetę ant nugaros tarsi didelį kumpį, pakilome Benediktinių gatve į kalną ir Italijos, Telšių gatvėmis, Savanorių prospektu žingsniavome į Muravą. Kelias tolimas. Nešėm pasikeisdami. Abiem per nugaras žliaugė prakaitas — gal daugiau ne dėl sunkaus nešulio, bet iš baimės, kad nepakliūtume į saugumiečių rankas, neįkištume galvų į kilpą ir neprarastume brangaus turto. Kamavo baimė, ar nesame sekami, bijojome nuvesti seklį į Povilo butą.
Povilą radome belaukiantį, šiek tiek sunerimusį, nes pagal sutartą laiką vėlavome. Namas, kuriame jis gyveno, ir butas tiko spausdinimo darbui.
„Laisvąją Lietuvą“ redagavo Pranas Rinkevičius, buvęs „XX amžiaus“ žurnalistas (1941 m. birželio 14 d. išvežtas su šeima. Žuvo miško darbuose, užmuštas virstančio medžio). Matricas „atkalė“ ta pati nešėja Anelė Mickevičiūtė.
Taigi pirmas numeris išvydo pasaulį Povilo Malinausko bute Muravos kaime 500 egz. tiražu, išspausdintas rotatoriumi. „Laisvosios Lietuvos“ išėjo tik vienas numeris, buvo rengiamas ir antras, bet...
Jautėme, kad mums trūksta konspiracinio darbo patirties. Būdami laisvi, nesupratome okupantų atsivežtos Sovietų Sąjungos ištobulintos sekimo sistemos. Nejautėme, kad esame apsupti seklių, išdavikų.
Menu neužmirštamą pirmą susitikimą su NKVD pareigūnais.
Apie dešimtą valandą vakaro žingsniuojame trise: aš, Aloyzas Mickevičius ir Kostas Šipkauskas — mokslo draugai — į Žaliakalnį, kur turime išplatinti ką tik išspausdintus atsišaukimus. Pakilus į kalną, netoli Vileišio aikštės, prie mūsų priėjo trys vyrai ir paklausė, kur yra Višinskio gatvė. Mes susižvalgėm. Gal tas mus ir išdavė. Pasigirdo šaižus švilpuko garsas, lyg iš žemės išaugo du milicininkai, ir mes — jau Žaliakalnio milicijoje.
Stovim įspausti į vieno kabineto kertę. Čia pilna uniformuotų milicininkų ir civiliai apsirengusių, bėgiojančių iš kabineto į kabinetą ir į lauką. Klausome mums dar negirdėtų rusiškų triaukščių keiksmų, pareigūnų tarpusavio barnių, ginčų. Ne juokai — krata neišvengiama, o mūsų kaltės įrodymai — kišenėse ir sukimšti už marškinių svilina krūtinę ir šonus. Išgirdome klestelėjusio ant kėdės balsą:
— Na, golubčiki, už ką pakliuvote? Kur vaikštote nakties metu?
Tylime žado netekę. Staiga griežtas Aloyzo balsas:
— Mes norime jus paklausti, kaip jūs drįstate sulaikyti patruliuojančius gatvėje komjaunuolius. Mes jau buvome besuseką kontras, o jūs mums sutrukdėte.
„Čia dabar? Visada buvęs nekalbus, tylus avinėlis, ėmė šokdinti milicininką“,— pamaniau.
— Molči! Tuoj pamatysime, kokie jūs komjaunuoliai! — sušuko sudribęs prie stalo antras pareigūnas.
— Jei netikite, paskambinkite Antanui Dainorui — Lietuvos Respublikos milicijos valdybos politinio skyriaus vyr. inspektoriui! — nenusileido Aloyzas.
Išgirdę šią pavardę, pareigūnai sukluso. Aloyzas, pastebėjęs jų sutrikimą, pajudėjo, lyg norėdamas eiti prie telefono.
— Leiskite man su juo pakalbėti! Aš noriu jam pranešti, kaip jūs elgiatės su pirmus žingsnius žengiančiais komjaunuoliais!
Vėliau už stalo prisėdęs pareigūnas, jau mandagesniu tonu paklausęs Aloyzo pavardės ir vardo, išėjo iš kabineto.
Kas žino, ar jis skambino Dainorui, bet grįžęs suriko:
— Nešdinkitės po velnių! Koks velnias galėjo žinoti, kad jūs ne kontros!
— Reikia būti visur budriems, draugas pareigūne! — pakančiai taręs, pirma mūsų išspūdino „komjaunuolis“.
Apsidairėme, ar nelydi seklys, ir Savanorių prospektu nutrepsėjome žemyn į Laisvės alėją. Kumšteliu į pašonę Aloyzui.
— Iš kur tau, „komjaunuoli“, kilo tokia ideali mintis, juk mes jau buvome įklimpę?
— Ne visada aš esu „kongišius“ — nusijuokė Aloyzas. (Jį kartais vadinome „kongišium“).
1940 metų spalio pabaigoje, vieną naktį išvertė iš lovos šauksmas:
— Vstavaj! Greit renkis!
Užsitrenkė didingo pastato Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe — saugumo rūmų — masyvios medinės lauko durys.
Pusantro mėnesio čia praleidau vienumoje sumuštas, ant plikų cementinių grindų raitydamasis iš skausmo. Paskui į šią kamerą įstūmė prancūzą profesorių Matorė, ir su juo čia iškalėjome dar pusę mėnesio, kol abu mus išvežė į Kauno kalėjimą Nr. 1.
Per tardymą paaiškėjo, kad bene tą pačią naktį buvo suimti mano bendražygiai — Aloyzas Mickevičius, Povilas Malinauskas, Kazys Grigalevičius ir Kostas Šipkauskas. Visi veikėme vienoje grupėje.
Akistatose pamačiau vieną kitą išblyškusį, sulysusį ir iškankintą savo draugą, supratau, kad ir jie kaltinami tais pačiais nusikaltimais.
Kaltino, kad priklausėme slaptai antitarybinei organizacijai, ją įkūrėme, spausdinome atsišaukimus ir juos platinome, siekdami nuversti tarybų valdžią Lietuvoje. Nustėrau išgirdęs dar vieną kaltinimą. Esą aš turėjęs nužudyti iš Maskvos atsiųstą ir Lietuvoje tvarkantį visus politinius reikalus Dekanozovą: „Kvepia tau, Telksny, paraku ir mirtimi, jeigu neprisipažinsi“,— kartojo tardytojai.
Suėmus beveik visą mūsų grupę, laikraščio ir atsišaukimų spausdinimas nutrūko. (Suimtieji draugų neišdavė, todėl Juozui Gražiui, Pranui Rinkevičiui, Anelei Mickevičiūtei represijų pavyko išvengti).
1941 metų birželio 23-ąją, kilus Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karui, išlikę nenukankinti ir nesušaudyti nei Kauno kalėjimo kieme, nei etapu išvaryti Červenėje (Baltarusija), išėjome į laisvę.
Prasidėjo nacių okupacija.
Dar sovietinės okupacijos sąlygomis pogrindyje sudaryta Lietuvos vyriausybė, 1941 m. birželio 22 d. kilus karui, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę ir pakvietė žmones sukilti prieš raudonąjį žvėrį, žudantį nekaltus Lietuvos žmones. Bet po šešių savaičių ši vyriausybė, išėjusi į viešumą, kitų okupantų — fašistų vokiečių — buvo paleista. Uždraustas ir jos idėjų, kovos tęsėjas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF). Pogrindyje performuotas į Lietuvių frontą (LF), jis skatino tautiečius siekti laisvės ir nepriklausomybės, ragino pasyviam pasipriešinimui, nevykdyti okupantų leidžiamų įsakymų, neprisidėti prie vykdomų akcijų prieš žydus, kartu tai buvo kova ir prieš bolševikinę Sovietų Sąjungą, prieš komunistinį pogrindį. Pagrindiniai priešai — bolševizmas ir nacionalsocializmas.
Okupantai uždraudė ir oficialiai einantį laikraštį „Į laisvę“ (jis ėjo 1941—1942 metais). LF vadovybė nusprendė pratęsti jo leidimą pogrindyje. Pirmas numeris pasirodė 1943 metais sausio 15 d. privačiame bute, labai vargingai išspausdintas, nedideliu tiražu — apie 1200 egz.
Kai kurie antibolševikinės rezistencijos dalyviai įsijungėme į kovą su vokiškais okupantais. Juozui Gražiui ir Povilui Malinauskui atėjus pas mane į „Žaibo“ spaustuvę, kurioje dirbau administratorium, supratau: reikia spausdinimo mašinos.
Gerai paieškojęs nurašyto inventoriaus sandėlyje, suradau tokią, kokia mums tinkamiausia ir neblogos būklės.
Patalpas pogrindžio spaustuvei surado kitas mūsų rezistencinės grupės draugas Kazimieras Grigalevičius, bendražygių pravardžiuojamas Bagočiumi. Mat Laisvės alėjoje jis turėjo didžiulę kosmetikos parduotuvę „Aroma“ ir Vilniaus gatvėje (dabar — 15 nr.) įsigijo neva reikalingą šiai parduotuvei sandėlį. Į mažą jo rūsį po grindimis perkėlėme tą mano surastą mašiną. Kazimieras ant rūsio, kad šios patalpos tikrai panėšėtų į sandėlį, prigriozdino dėžių. Nusileisdavome į šią patalpą iš sandėlio, pakėlę dangtį. Konspiracinei spaustuvei šis rūsys buvo idealus, nes pašaliniai žmonės sandėlyje nesilankydavo.
Išardyti mašiną ir ją perkelti į šį rūsį buvo nelengva, nes dieną naktį gatvėse kaukšėjo patruliuojantys esesininkai ir šniurinėjo gestapo sekliai. O įvesta komendanto valanda, po kurios naktį buvo draudžiama vaikščioti, šį darbą dar labiau sunkino.
Išeitį surado Povilas Malinauskas. Jis mus aprūpino nepaprastais leidimais (Bescheinigung). Tai ne bet koks pažymėjimas, bet su leidimo turėtojo nuotrauka, pavarde ir nurodymu, kad visos valdžios žinybos šio leidimo turėtojui teiktų visokeriopą pagalbą. Rezistentams šis pažymėjimas, ne kartą gelbėjęs iš labai sunkių situacijų, buvo neįkainojama vertybė.
Daug ko trūko, kad masiną galėtume paleisti į darbą. Bet Povilas Malinauskas žinojo, kur ko ieškoti ir kaip gauti, o svarbiausia — kuo galima pasitikėti.
Sutvarkius spausdinimo mašiną ir apsirūpinus reikiama medžiaga, „Į laisvę“ spausdinimas buvo perkeltas į pogrindyje mūsų įkurtą spaustuvę. Tiražas, kad ir sunkiomis pogrindžio sąlygomis, šoktelėjo iki dešimties tūkstančių egzempliorių. Laikraštis buvo populiarus Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Kiek mums buvo žinoma, kai kurie numeriai pasiekė net Berlyną ir Kauno kalėjimą. Jį perspausdindavo kituose Lietuvos miestuose rotatoriumi, šapirografu ir kitomis dauginimo priemonėmis.
„Į laisvę“ leido būrys žmonių: redaktorius (man tuomet buvo žinoma, kad juo buvo Antanas Strabulis), straipsnių autoriai (pagrindinis — LF vadas Juozas Ambrazevičius, A. Maceina ir kt.), platintojai, popieriaus, dažų tiekėjai. Visų katakombinis darbas pilnas pavojų, dirbamas nuolatinėj rizikoj ir įtampoj. Juodžiausią, o gal ir pavojingiausią darbą atlikome dirbantieji rūsio spaustuvėje: Juozas Gražys, Kazimieras Grigalevičius, Povilas Malinauskas ir aš — Vladislovas Telksnys. Kas išsakys, kiek valandų dienomis ir naktimis teko praleisti rūsyje didžiulėje įtampoje atliekant nelengvą spausdinimo darbą.
Spausdinimo darbe dalyvavęs Juozas Gražys rūpinosi, kad mašina dirbtų be sutrikimų, o ryšį su plačiuoju pasauliu palaikė Povilas Malinauskas. Jis pristatydavo iš „laisvės“ paruoštus spausdinimui straipsnius bei kitą medžiagą, išnešdavo dar dažais kvepiančią spaudą ir įteikdavo platintojams (kiek prisimenu, spaudos platinime jam pagelbėjo Bronius Stasiukaitis, P. Gailiūnas).
Ryšius su LF vadovybe, su trumpai veikusios nepriklausomos Lietuvos laikinąja vyriausybe ir kitais pareigūnais palaikė studentas medikas Kazimieras Ambrozaitis.
Iš šio ketverto, dirbusio rūsyje (be Juozo Gražio), visi buvome užsigrūdinę sovietiniame kalėjime.
Pogrindžio spauda, kartu ir šis laikraštis, savo straipsniais ir informacija daug prisidėjo, kad sužlugo lietuvių mobilizacija į kariuomenę, SS legiono formavimas ir kitos nacių formuotės: reicho darbo tarnyba, stojimas į policijos batalioną. Tai okupantus siutino, jie gerai suprato, kad populiariausias pogrindžio laikraštis „į laisvę“ yra spaustuvinis leidinys.
Tikėdami suduoti mirtiną smūgį pogrindžio spaudai, 1943 m. balandžio mėn. 29 d. hitlerininkai suima 16 Lietuvos žurnalistų, spaudos darbuotojų, platintojų ir išveža į mirties lagerį Štuthofą. Gestapas tikėjo, kad, suėmus šią grupę, pogrindinei spaudai bus sulaužytas „stuburas“, ir ji, tiek kenkusi vokiškai nacių propagandai, žlugs.
Iš laikraščio „į laisvę“ spaustuvės darbuotojų į tą „tinklą“ patekau ir aš. Likę draugai nesutriko, ir spaustuvė dirbo toliau, o laikraštis „į laisvę“' išeidavo. Kaip atsakas į gestapo terorą, mūsų spaustuvėje buvo išleistas „Pogrindžio kuntaplis“ — net trys numeriai. Tai humoro laikraštis, išjuokęs nacius, kolaborantus, prisiplakėlius, išdavikus ir seklius. Šioje spaustuvėje taip pat išėjo ir „Lietuvos Judas“ (du numeriai) — čia buvo paskelbtos lietuvių išdavikų pavardės, ir leidinėlis „Vardan tiesos“ (du ar trys numeriai).
Gestapui ir sekliams per visą hitlerininkų okupaciją nepavyko surasti „Į laisvę“ spaustuvės, ji darbavosi iki pat nacių okupacijos pabaigos. Raudonajai armijai užėmus Kauną, jos plėšikaujantys kariai rausėsi po rūsius, sandėlius, parduotuves, ieškodami paslėptų gėralų: degtinės, vyno ir maisto. Jie surado ir mūsų spaustuvę. Mašina greičiausiai pateko į NKVD rankas.
Draugai, dirbę „Į laisvę“ spaustuvės rūsyje, išsisklaidė. Ją redagavę, rašę straipsnius, dirbę spaustuvėje, nepasitraukusieji į Vakarus, enkavedistų buvo suimti ir nuteisti kalėti Sibiro lageriuose.
Aš, 33 metus gyvendamas kita pavarde, išvengiau gestapo antrojo arešto, kančių, o gal ir kartuvių ir naujo raudonųjų okupantų kalėjimo ir lagerių Sibiro sniegynuose, o gal ir mirties.
Manyčiau, kad žmonės, dirbę sunkų pogrindžio darbą, nusipelno detalesnio pasakojimo — todėl toliau skaitykite jų biografijas.
Juozas GRAŽYS— vyžuoniškis, iš Varniškių km., gimęs 1909 m. gegužės mėn. Šeimoje buvo vyriausias vaikas, augo su dviem broliais ir sesute. Tėvai, nors ir vidutiniokai valstiečiai, stengėsi Juozą leisti į mokslą. Iš pradžių jis lankė kaimo pradžios mokyklą, vėliau Užpaliuose baigė 4 klases. Būdamas aktyvus ir sumanus vaikas, jau antroje klasėje įstojo į moksleivių ateitininkų organizaciją. Pradėjęs lankyti Utenos „Saulės“ gimnazijos penktąją klasę, susirgo. Operuojama koja. Laikinai apraišęs ir nutraukęs mokslą, kiek įstengdamas padėjo tėvams ūkyje, kaimiečiams rašė įvairius pareiškimus, dirbo grietinės nugriebimo punkte, įsitraukė į Pavasarininkų kuopos ir Blaivybės draugijos veiklą.
1932 m. pradžioje atvyko į Kauną, lankė Verslininkų sąjungos dvimetę prekybos mokyklą (baigė jos pirmąją laidą). Čia mokydamasis subūrė ateitininkų kuopą, rašinėjo į savaitraštį „Verslas“, dirbo Lietūkyje praktikantu.
1934—1936 m. J. Gražys — „Darbininko“ redakcijos darbuotojas, kurį laiką jo faktiškasis redaktorius. Oficialus šio laikraščio redaktorius — prof. Pranas Dovydaitis, tačiau faktiškai jį redagavo Antanas Sabaliauskas, Kazys Mockus, Juozas Gražys. 1936 m. pavasarį Lietuvos saugumas, tada persekiojęs katalikiškąją veiklą, panoro jį padaryti savo agentu. Juozas Gražys, atsisakęs teikti jam paslaugas, turėjo iš redakcijos pasitraukti. Tačiau tais pačiais metais saugumas keršydamas jo kambaryje padarė kratą ir, radęs du atsišaukimus, susijusius su 1935 m. ūkininkų streiku, jį suėmė. Atsėdėjęs šešias savaites, už penkių tūkstančių litų užstatą Juozas buvo paleistas, o apeliacinis teismas (pirmoji instancija) jį išteisino.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J. Gražys prisidėjo prie pogrindinės veiklos, bet, NKVD pareigūnams suėmus rezistencinės grupės draugus (Vladislovą Telksnį, Povilą Malinauską, Kazį Grigalevičių ir kt.), jis pabėgo iš Kauno ir slapstėsi.
Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1944 m. gruodžio 27 d kontržvalgyba J. Gražį suėmė ir po kelias paras laikė įvairiuose civilių asmenų rūsiuose. Po to išvežusi į Kalvariją (Suvalkų), įkišo į ūkininko rūsį, kuriame jis buvo kalinamas su penkiais kaliniais, o tardomas privačiuose butuose. 1945 m. sausio mėn. pabaigoje, kai buvo surinktas tokių „nusikaltėlių“ ešelonas (kiekviename prekiniame vagone dviejų aukštų narai apytikriai po keturiasdešimt devynis žmones), J. Gražys per 10 parų nuvežamas į Kalinino (Tverės) miesto lagerį. Jame išlaikomas ligi 1945 m. rugpjūčio mėn. (kaltinamas, kad vokiečių okupacijos laikais leido laikraštį „į laisvę“), vėliau buvo perkeltas į miškus. Tenai prie miško pramonės darbų jis išbuvo iki 1946 m. rugpjūčio antros pusės ir, nesudarius bylos, paleistas.
Antrą kartą sovietinis saugumas J. Gražį suėmė 1949 m. birželio 27 d. (su P. Malinausku, K. Grigalevičiumi). Jis buvo kalinamas Kauno ir Vilniaus saugumuose. 1950 m. sausio viduryje, baigus tardymą, J. Gražys perkeliamas į Lukiškių kalėjimą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ypatingojo pasitarimo sprendimu J. Gražys nubaudžiamas 10 metų kalėti (prie ankstesnių kaltinimų pridedama, kad pažinojo P. Malinauską,
K. Grigalevičių ir apie juos nepranešė saugumui) ir to paties mėnesio 23 d. etapu atvežamas į Karagandos lagerius.
Daugiausia kalėjo Spasko lageryje. N. Chruščiovo laikais, 1956 m. gegužės mėn., paleistas grįžta į Lietuvą.
1974 m. balandžio 24 d. J. Gražys Kaune buvo vėl suimtas ir tuoj perkeltas į Vilniaus saugumą. Inkriminuojama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 7 pirmųjų numerių gaminimas ir platinimas (LKB kronika pradėjo eiti 1972 m. kovo mėn. 19 d.). Aukščiausiasis teismas J. Gražį nubaudė 3 m. kalėti griežto režimo lageriuose. Netrukus jis buvo išvežtas į Permės 36-ąjį spec. politinių kalinių lagerį.
Atlikęs bausmę, J. Gražys 1977 m. balandžio 24 d. sugrįžo į Kauną. Tačiau pusę metų čia buvo laikomas milicijos priežiūroje (nuo 21 val. privalėjo būti namuose: milicija kartais patikrindavo, vieną kartą per savaitę turėjo registruotis milicijoje ir neišvykti iš miesto). Dabar gyvena Kaune.
Povilas MALINAUSKAS kilęs iš mažažemių valstiečių. Gimė 1910 m. Panevėžio apskrityje, Subačiaus valsčiuje, Girėnų kaime. Be Povilo, šeimoje augo dar vienas brolis ir sesuo. Povilas mokėsi Subačiaus pradinėje mokykloje, vėliau Kauno „Pavasario“ (suaugusiųjų) gimnazijoje. 1933— 1934 m. dirbo laikraščio „Darbininkas“ administracijoje, po to perėjo į Eltą.
Sovietų Sąjungai 1940 m. aneksavus Lietuvą, spalio mėn. pabaigoje P. Malinauskas buvo suimtas ir tik kilus karui (1941 m. birželio 23 d. rytą) išėjo į laisvę.
Žinoma, kad antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1945—1948 m. Povilas Malinauskas palaikė ryšį su partizaniniu pogrindžiu ir porą kartų buvo susitikęs su vienu Lietuvos partizanų vadų Juozu Lukša.
1949 m. birželio 27 d. jis vėl suimamas (kartu su K. Grigalevičiumi, J. Gražiu). Kalinamas pagal 1940— 1941 m. sudarytą bylą ir be tardymo ypatingojo pasitarimo sprendimu nubaustas kalėti 10 metų.
Kalėjo Karagandos lageriuose. Susirgęs skrandžio vėžiu, 1955 m. buvo perkeltas į Spasko invalidų lagerį. Po operacijos kaip nepagydomas ligonis tais pačiais metais aktiruotas (paleistas į namus).
Lietuvoje buvo operuotas dar kartą, tačiau trumpai pagyvenęs 1957 m. lapkričio mėn. 27 d. mirė. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Kazys GRIGALEVIČIUS išvydo pasaulį 1914 m. vasario 26 d. Giniūnų kaime, netoli Prienų. Jo tėvai Jonas ir Ona — vidutiniokai valstiečiai, turėjo 4 sūnus. Kazys buvo jauniausias. Lankė jis Prienų „Žiburio“ gimnaziją, tačiau jos nebaigė.
Atlikęs karinę tarnybą, apie 1937 m. K. Grigalevičius atvyksta į Kauną. Advokatui Kaziui Balkūnui rekomendavus, priimamas į „Žaibo“ spaustuvę sandėlininku. 1940 m. spalio pabaigoje suimamas. Į laisvę išėjo tik prasidėjus karui.
Antrą kartą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, jis 1949 m. birželio 28 d. enkavedistų suimamas. Atrasta 1940—1941 m. sudaryta byla ir beveik be tardymų ypatingojo pasitarimo sprendimu nubaustas 10 metų kalėti. Kazachijos TSR, Džezkazgano lageriuose Stepnoj kasė vario rūdą.
Į tėvynę grįžo 1956 m. gegužės 23 d. pagal TSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimą.
K. Grigalevičius buvo sumanus ir labai darbštus, draugiškas.
1969 m. spalio 1 d. buvo nužudytas. Palaidotas Kaune, Romainių kapinėse.
