ATMINTIS
1992 m. gegužės mėnesio 10 d. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje ir Vilniaus Arkikatedroje buvo aukojamos šv. Mišios už a. a. Vytautą Svilą, mirusį 1992 m. balandžio 10 d. Darmstadto klinikoje.
Vytautas Svilas
Vytauto Svilo gyvenimas — ilgas ir prasmingas kovotojo už laisvą Lietuvą kelias. Vytautas Svilas gimė 1925 m. birželio 27 d. Panevėžyje. 1940 m., sovietams aneksavus Lietuvą, jis, būdamas penkiolikos metų, įsijungia į pogrindinę moksleivių organizaciją ir platina atsišaukimus, agituojančius prieš sovietinę santvarką. 1940 m. spalio mėn. 29 d. grupė likviduojama, o tarp septynių suimtų moksleivių yra ir Vytautas Svilas. Jį kalina NKVD rūsyje ir Kauno kalėjime, o ypatingas susirinkimas už akių nuteisia penkeriems metams. Tėvą, Kazį Svilą, Policijos Departamento direktorių, suėmė dar 1940 m. liepos 11 d. ir Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudė 1943 m. rugpjūčio 9 d. Motina su seserimi repatriavo į Vokietiją. Sovietai, vykdydami sutartis su hitlerine Vokietija, išleidžia į laisvę ir Vytautą. Į Lietuvą jis grįžta 1943 m. ir įsijungia į Lietuvos Aktyvistų Fronto gretas. Paskiriamas LF pogrindžio laikraščio „Į laisvę“ vyr. ekspeditoriumi. Ekspedicijos būstinėje Kaune (Radastų g. 15) suimamas, bet kratos metu pavyksta pabėgti. Toliau kovoja Lietuvos Laisvės Armijos gretose Raseinių apskrityje. Artinantis frontui LF vardu V. Svilas su aštuonių kovotojų grupe išvyksta į Vokietiją apmokymams.
1944 m. gruodžio 18 d. kartu su trimis bendražygiais parašiutu nuleidžiamas netoli Lekėčių, kad padėtų organizuoti partizaninę kovą Lietuvoje. Persikėlęs per Nemuną, grįžta pas savo vadą Petrą Paulaitį. Veikia Raseinių ir Tauragės apskrityse. 1945 m. birželio 22 d. suimamas prie Eržvil-
V. Svilo lagerio pažyma
ko. Šiaulių apygardos karinis tribunolas Šilutėje nuteisia 15 metų katorgos ir 5 metams trėmimo. Bausmę atlieka Vorkutoje. Į Lietuvą grįžta 1957 m. Atsisako sovietų pilietybės ir 1956 m. išvyksta į Vakarų Vokietiją. Nuo 1968 iki 1991 m. mokytojauja Vasario 16-osios gimnazijoje, aktyviai dalyvauja politinėje ir visuomeninėje veikloje. Kelis kartus su turistais lankėsi Lietuvoje. 1970 m., trečiąkart atvykęs, pradėtas persekioti (buvo tardomas, mėginamas užverbuoti), po to čekistų būrio nulydėtas į Brestą, ištremtas per sieną. Sovietinėje Lietuvos spaudoje pasirodė jį ir jo draugus puolantys straipsniai — „Balto emisaras“, „Atsargiai, BAL-F’as!“ Jam buvo uždrausta įvažiuoti į Lietuvą.
Vytautas Svilas buvo renkamas į Vokietijos Lietuvių bendruomenės garbės teismą ir valdybą. Du kartus atstovavo Vokietijos Lietuvių bendruomenę Pasaulio LB Seime Toronte— V Seime 1978 m. ir VII Seime 1988 m. 1989 m. SSSR centrinės televizijos sukurtame filme apie Sąjūdį Vytautas Svilas buvo pavadintas užsienio žvalgybos diversantu. V. Svilas buvo nufilmuotas su savo mokiniais VLIK’o surengtoje demonstracijoje, kuri įvyko 1986 m. lapkričio 4 d. Vienoje, ten vykusios Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos metu. Demonstracijoje dalyvavo apie 500 pabaltijiečių. Demonstrantai nešė vėliavas ir plakatus su įrašais, reikalaujančiais Lietuvai laisvės, nurodančiais tautų apsisprendimo ir žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Todėl suprantamas CT žurnalistų įtūžis.
Su Vytauto bekompromisine pozicija Sąjūdžio komunistų atžvilgiu asmeniškai susipažino ir „perestroj-kos“ šaukliai — J. Paleckis, C. Kudaba ir K. Motieka Gotlando saloje (Švedija) 1989 m.
Už nuopelnus Lietuvai Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga 1991 m. apdovanojo Vytautą Svilą Vyčio kryžiaus ženklu.
Sunki ir nepagydoma liga pastojo kelią Vytauto Svilo svajonei dar kartą atvykti jau į Nepriklausomą Lietuvą. Taip Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis neteko nenuilstamo kovotojo, visų trijų pasipriešinimų dalyvio Vytauto Svilo. Jis palaidotas Vokietijoje, Hiutenfelde, Vasario 16-osios gimnazijos kapinėse.
Antanas KLIUNKA
