LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Viltim — į vakarus,
Kančia — į rytus,
Širdim — tarp žemės
Ir dangaus.
Šiose keliose eilutėse, ko gero, kondensuotai išsakyta pokarinės kartos situacija. Savoj žemėj neturintys vietos, palikę šeimas, artimuosius, draugus, kiekvieną akimirksnį pasiruošę sutikti mirtį. Tačiau turintys tai, ką po jų atėjusios kartos negrįžtamai prarado—Lietuvos viziją ir tikėjimą, kad ta vizija taps realybe. Tas tikėjimas teikė jėgų, stiprybės nepalūžti ir laikytis iki paskutiniosios.
Tarp tų, kurie pakluso savo likimo šauksmui ir išėjo į mišką, būta labai įvairaus amžiaus, išsimokslinimo žmonių. Kiekvienas atėjo su savo patirtimi, žiniomis. O gyvenimas „rezervate“, matant kasdien retėjančias draugų eiles ir laukimas savo valandos uždėjo savotišką likimo ženklą ant jų rašytų laiškų, dienoraščių, poezijos.
Šioji poezija nėra tradicinė, mums įprasta tremtinių ar politinių kalinių poezija. Joje nėra vienadienės patriotikos, patetikos, kuri rodo kūrinio trumpaamžiškumą. Tautos, Tėvynės išvadavimo idėja išsakoma ne skambiomis deklaracijomis, o įtaigiu kalbėjimu apie save, savo paskirtį, apmąstant tragišką situaciją. Šios labai dažnai užlūžtančios eilutės byloja nebylų skundą, kartais rezignaciją žmogaus, suvokiančio padėties beviltiškumą ir besiruošiančio sutikti savo lemtį.
Čia nesidangstoma ir nekoketuojama, neapsimetinėjama didvyriu. Žmogus kovoje su istorija ir už istoriją, kovoje už gyvybę yra visiškai vienas, todėl nebelieka jokio optimizmo: „Tu nelaimingas tiek, kiek gyveni“. Bet tai ne juoda neviltis, greičiau situacijos ir savęs joje įvardijimas ir įvertinimas ir stoiškas susitaikymas su neišvengiamu.
Pateikiame šiuos eilėraščius skaitytojui, vildamiesi, kad šios iškentėtos eilutės leis geriau pažinti ir suprasti miško brolio sielą, mintis, svajones ir lūkesčius, akivaizdžiai parodys, ką sunaikino okupantai.
Eilėraščius pateikiame netaisytus. Atsiprašome, jei mūsų turimi tekstai atitolo nuo originalo. Šiuos eilėraščius — be autoriaus, be datos radome savo archyve ir publikuojame, tikėdamiesi, kad galbūt atsiras ką nors žinančių apie autorių, o gal ir turinčių eilėraščių originalus. Būtume labai dėkingi.
Irma ŽUKAITĖ
PARTIZANUI
Žvelgi į tautą,
Žengiančią kovos keliu.
Žvelgi iš vakarų, rytų:
Lakštingala atstos Motulę,
Liepužė— Sesę,
Miškai širdyje oš.
Tu neši gintaro smiltelę
Lyg tautą laisvės sūkury:
Su elgetos krepšiu,
Aukodamas skambias dainas.
Tarp žemės ir dangaus,
Pro ašaras graži Tėvynė,
O laisvės varpas gaudžia,
Kai su Šilu
Gal paskutinįkart.
Ir kūnas aikštėje
Ant grindinio pamintas,
O šaltas sniegas.
Griovy prie kelio
Tavo kapas nešventintas,
Gėlė žydės, kančia
Ir kryžius nestovės.
Širdy motulės.
Tu išėjai — mėnulis pilnaty.
Balta drobulė, žydros akys,
Gelsvi lyg gintaras plaukai —
Sesulė lauks rūtų daržely.
Negrįžai ir nepalikai.
TREMTYJE
Viltim į vakarus
Jau saulė leidžias.
Tikėjau ir guodžiaus,
Kol ašara lytėjau.
Ir mėnuo teka...
Tėviškėj likau.
Viltim— į vakarus,
Kančia — į rytus,
Širdim — tarp žemės
Ir dangaus.
Užaugai, tėviškėj žydėjai.
Vosilkos žydi mėlynai...
Jos mėlynos lyg sesės akys.
Sugrįžęs bėrą žirgą pririšai.
Vainiką Rūtų
Švelnios rankos pina.
Balta lyg gulbė, bėras
Žirgas, motulę palikai.
Atgal žvelgei — giedra naktis...
Jaunyste, kur dingai?
UŽ TĖVŲ ŽEMĘ
Ir tu, ir jie svajonėj apie laisvę:
Ar nors kuris iš jų parneš?..
Gal tas gyvenimas viltim—
Tava auka rausvuos žieduos.
Ir kruvinas dulkėtas kelias
Pro tėviškę kovų laukuos.
Sis reginys, ir kraujas gyslose
Sustingsta. Upeliai ašarų.
Šauksmuos ir aimanose išniekintas
Gyvenimas anapus ramybės nesuras.
Gimtoji žemė, aukuru patapus,
Dejuodama paguos, o tavo kūnas —
Išniekintas. Kur gėlas šulinio vanduo,
Raudona ašara lydėdamas žėrės,
Ir lauko šuliny žvaigždutė nespindės.
Laukuos nežinomas ten tavo kapas,
Užuojautos — lyg naktyje šviesos,
Kai brolis brolį, keliaudamas anapus...
Viltim, Motule, kruvinuos laukuos.
Rymosi — beržas balzganas rūkuos.
Kur saulės spindulys myluos —
Šiluos kalbėsi apie laisvę,
Ir kruvinas gyvenimas alsuos.
VAKARAS
Sušalęs, alkanas ir vienas.
Tos tamsios tavo dienos,
Kol gyveni po svetimu dangum,
Išsenka jėgos, mintys blėsta.
Tu nelaimingas tiek, kiek gyveni.
Ir paskutinis duonos kąsnis
Lyg deimantas ten, elgetos pily.
Ant švento Kūčių stalo
Ši žemiška viena diena...
Rusens ugnis, ir šildysis rankas
Sušalę, lauždami plotkelę.
Dangus žvaigždėtas.
Ten šilumos nėra.
Tiktai šviesa nusėtas...
Šauksmas
Tik du kvadratinius metrus—
Lietus nelytų, nesnigtų,
Vėjas nedraskytų. Sušiltų,
Prisiglaustų, kaulai pailsėtų...
Gyvas pastogės neturiu.
TIEK NEDAUG TURĖJAU
Prabėgau mintim lyg ašara riedančia
Savo trumpą gyvenimo kelią.
Kiek nedaug šiam pasauly svajota,
Bet kodėl aš ir to neradau.
O gyvenimas usnim nusėtas,
Ir žemelėj šaltoj palikau
Tiek kentėta, gyventa, svajota,
Ir nieko aš ten neradau.
Mano kelias pro vieškelį platų,
Kur kadaise aš vaikas buvau.
Ten alksnyne takelis vingiuoja,
O aš vienas tenai palikau.
Mano kelias tiesus ir duobėtas,
Kur upelis tekėjo sraunus.
Ašsustoju ir rymau sušalęs
Ten obels apsnigtos nerandu.
Tik ilgėjaus ir laukiau, Motule,
Kol dar jaunas savim gyvenau...
Ir pabalęs— ketvirčio amžiaus
Mirtimi savo sielą guodžiau.
Ašilgėjaus tavęs, mylimoji,
Mintyse su tavim gyvenau.
Kai išvydau, šiaušiasi vėjas,
Šilumos niekada nejutau.
Kur tas kelias, usnim nusėtas,
Tik svaja ir mintim keliavau.
Lūžta nendrė — gyvenimas slysta po kojom,
Tolsta žemė beribiam dangui.
Be bažnyčios, be Dievo palaimos...
Nesimels ir lyg šunį užvers.
Ten, prie kapo, svajone gyvensi,
Kai išauš toksai rytas skaistus,
Šalta žemė viltim nusinešus
Tu sugrįžai — padangėj nušvis.
Tavo broliai seniai jau atgulę
Tu pasauly kovosi už juos.
Ten ilgėsies pavasario žiedo,
Kur gyvenimo saulė išblės.
VIEŠPATIE
Baltą alyvos šakelę nuskyniau,
Prisiminiau — sėdėjai susimąstęs.
Vaikišku įžvalgumu lytėjau:
Ko vertas? Ko verti?
Tik viena iki šiandien:
Kodėl davei, jei grįši pasiimti.
Tikėjai, vyleis— to nebus.
Davei — išpirksi. Saugojau — ateisi.
Ir mes pamiršim tapę Tavimi.
BRANGIAUSIAI
Dėkok, jei dovanoja iš visos širdies,
Ir nesakyk— to neverta.
Pažvelk man į akis
Pro ašaras skaisčias —
Toks tyras jausmas,
Ir būsime toli...
Jau vėtros šėls.
Kai laimini, nusineši skausmus,
O viskas prieš akis:
Mintim išpuoselėt, svaja pajaust,
O per kančias gal neturėt.
Širdis taip trokšta,
Nerimas, ir norisi tylėt,
Kai rūkas kyla —
Jaučiu tave jausmu į tylą.
PARKO GATVĖJ MEDŽIAI NEAUGA
Ašpasiilgau
Ir pamilau
Arti „Gegutės lizdo".
Padėjai atsikelt
Ir atnešei man laisvę.
Kuri spalva šiam
Piešiny: juk meilė,
Alkis, viltis ir medis,
O laivas— vakarienė.
Nesuklydai!
Brangi man sese,
Motina. Šis lizdas —
„Tėvas pasikorė".
Tas tikras
Nuostabus gyvenimas.
Gėlė pražydo, vysta,
Darsyk ji nežydės.
Aistra gyvenimo kely,
Ir popierius. Čia spalvos.
Pilka. Minutė laiko —
Klausyk ir pieški,
Muzikos garsus.
Tai jūra, tolis, vėl
Uolėtas krantas.
Čia kompensuoja aukštas
Žemą garsą, o ten —
Spontaniškai išrinkti
Spalvą. Pilka — lėtai,
Žydra — ji nepatinka.
ELGETOS SĄŽINĖ
Kur rasi ją—
Sušalęs, vienišas, apleistas.
Ji ten. Juk niekas neis.
Pakelsi jį:
Parkritęs dulkėse lyg vaikas.
Jo siela atspindėjo, dėkojo, meldės.
Koks vienišas.
Supraskit — elgetą šio amžiaus,
Kai mena tuos laikus...
Tauta iš užmaršties, mylėjau...
Ir Viešpats tesupras.
Žmogus šio amžiaus
Suluošintas, nes gimė išvaržytas.
Kada nustos, kada supras —
Toks vienišas pasaulis.
Yra gražaus, gal nuostabaus
Nėra žmogaus.
