ANTANO PETRIKONIO-LAIVO ATSIMINIMAI
(Spausdinami patrumpinti)
1945 m. birželio mėnesį stojau į partizanų būrį, kurį suorganizavo žemaičiai Negras ir Jūra bei vietinis Vaclovas Vabuolas. Pastarajam buvo pavykę gyvam ištrūkti iš apsupimo Liepakojų kaime, kur žuvo 26 vyrai. Mūsų būrys veikė apie tris mėnesius. Po to dauguma jo narių (tarp jų mano vyresnis brolis ir svainis) legalizavosi. Aš, šešiolikametis, taip pat grįžau pas tėvus.
Tiedu žemaičiai, kuriam laikui dingę, po kelių mėnesių vėl pasirodė su nemažu būriu partizanų. Iki 1948 m. pavasario buvau šio būrio ryšininku: platinau spaudą, teikiau žinias ir t. t. Prasidėjus areštams, perėjau į nelegalią padėtį ir tų pačių metų bene spalio mėnesį, atidavę būrio draugams savo ginklus ir apsirūpinę fiktyviais dokumentais, mudu su J. Gyliu-Gintaru išvykome į Kauną. Pasijutę saugumo sekami, pasitraukėme į Žemaitiją. Kurį laiką veikėme žemaičių partizanų būryje. Tačiau pastarieji itin didelio pasitikėjimo mumis neparodė, todėl nusprendėme grįžti.
Grįžau į namus 1949 m. lapkričio mėnesį. Pasirodė, kad tėvai mane jau buvo apraudoję, nes gavo žinią, jog „banditas" Petrikonis užmuštas prie Vainuto.
Greitai pavyko susitikti su Jūreiviu-Griškoniu. Buvo susitarta mano namuose įrengti slėptuvę; tai ir padarėme 1950 m. ankstyvą pavasarį. Joje gyvenome trise: Jūreivis, Lakūnas ir aš. Kiti būrio vyrai slėptuvės nežinojo.
1950 m. pabaigoje ar 1951 m. pradžioje vyrai pasiūlė priimti gyventi Albiną Nedzinską-Jovarą. Jis užimąs D.L.K. Kęstučio tėvūnijos štabo viršininko pareigas ir neturįs kur gyventi. Man sutikus, gal po savaitės atsirado ir jis, atsigabeno rašomąją mašinėlę ir du ryšulius kažkokių popierių.
Iš slėptuvės kartkartėmis išeidavome, tačiau su Jovaru vaikščioti vengdavome, nes jis girtavo ir mėgo švaistytis pistoletu. Per mūsų slėptuvę keliaudavo visas slaptas paštas Dainavos apygardos vadovybei, atvykę partizanai norėdavo pas mus apsistoti, bet mes dažniausiai nukreipdavome juos pas patikimus kaimynus.
1951 m. vasarą sužeidė būrio naujoką Česlovą Juškelį-Gintarą. Jį gydžiau mūsų slėptuvėje. Vėliau dar atėjo į svečius Dzūkų rinktinės vadas Jonas Kučinskas-Tautmylis, tad beveik mėnesį slėptuvėje gyvenome šešiese. Vėliau — rugsėjo pradžioje ar viduryje — dar ne visai pasveikęs Gintaras su Jovaru išlydėjo Tautmylį.
Po kurio laiko tėvas, grįžęs iš Alytaus, pranešė girdėjęs, kad Jovaras ir Bronius Baranauskas-Narsūnaitis užmigdyti ir suimti, bet rimtesnių faktų nebuvo. Ir vis dėlto mes tą patį vakarą slėptuvę palikome, aš apsistojau pas artimą žmogų, o Jūreivis su Lakūnu išvyko pas partizanus į kitą ežero pusę. Mano tėvai taip pat nenakvojo namuose. Liko tik 86 metų senelė.
Man nesant, naktį pas senelę užėjo Jovaras su trimis nepažįstamais vyrais ir klausinėjo, kur mes. Senelė atsakė, jog, sužinoję jį esant suimtą, pasitraukėme. Jovaras pareiškė, kad visa tai yra netiesa, jis tik išėjęs pas kito būrio vyrus ir greitai grįšiąs paimti rašomosios mašinėlės, arba jos paimti ateis vienas iš jo draugų.
Aš visu tuo patikėjau ir kitą naktį grįžau į slėptuvę. Po poros dienų vėl atėjo nakčia Jovaras, šįkart jau vienas, ir paklausė, ar negrįžo vyrai.
Senelei atsakius, kad esu aš vienas, pareiškė norįs pasiimti mašinėlę, bet dabar labai skubąs ir ateisiąs kitą kartą.
Po dienos ar dviejų grįžo Jūreivis su Lakūnu. Kai mes visi aptarėme padėtį, kilo įtarimas, kad čia kažkas neaiškaus: kodėl jis sugrįžo su nepažįstamais ir laisvai prie jų kalbėjo apie mus ir slėptuvę? Antras dalykas: kodėl, būdamas vienas, nepasiliko nakvoti slėptuvėje? Ir nutarėme spalio 5-osios vakare išeiti kokiam mėnesiui pas kitus partizanus prie Metelių ežero, iš kur ką tik buvo grįžę abu mano draugai. Bet kadangi kitą dieną Jūreivis turėjo atnešti — neprisimenu — švarką ar baltinius, tai jis pasakė, kad šią naktį prabūsim, o rytoj tikrai išeisim, be to, gal čia taip ir nėra, kaip įsivaizduojame.
O ankstų rytą (spalio 6-osios), išgirdę kažkokį triukšmą virtuvėje, pasiėmėm ginklus ir vienas po kito tuneliu atšliaužėm prie angos. Aš buvau pirmas, už manęs — Jūreivis ir Lakūnas. Angos plytos buvo nuimtos, liko tik skarda, kuri laikė plytas. Tad aišgirdome kalbant lietuviškai su rusišku akcentu:
— Išlįskite, pasiduokite gyvi, priešintis jums beprasmiška, jūs apsupti, žinome, kad esate trise, ir t. t.
Mes apie pasidavimą negalvojome ir tylėjome. Tada jie kažkokiu kabliu užkabino skardą ir išplėšė ją į viršų; tuo pačiu momentu ir aš šokau su automatu. Matyt, jiems buvo tokia staigmena, kad išvirto su virtuvės lango rėmais, kiti gal pro duris, nes jos visur buvo atviros. Kiek jų buvo virtuvėje, nežinau, bet tik kažkuris iš jų bėgdamas paleido dvi trumpas serijas, o kulkos pataikė prie mano galvos į kaminiuką.
Mes visi trys iššokome iš slėptuvės, Lakūnas šoko pro duris į lauką, bet jį pasitiko serija šūvių ir nukovė vietoje. Mes su Jūreiviu dar gana ilgai atsišaudėme, bet paskui uždegė sodybą ir, jau beveik degant luboms, sužeidė Jūreivį. Jis, visas kruvinas, sėdėjo ant grindų. Tada aš prie jo padėjau pistoletą ir pasakiau, kad jam beliko tik šitai, nes greitai grius lubos. Jis man nieko neatsakė, o kai ėjau prie lango ir ištariau :„sudie", jis tik linktelėjo galva. Aš šokau pro langą ir čia pat kritau ant žemės, truputį pašliaužiau, paskui pakilau ir pasileidau bėgti krūmų link. Pasipylė pragariška ugnis, jutau tik karštą orą, prašvilpiantį pro veidą.
Sužeistas į koją ir ranką, nubėgau dar gana toli, bet pabėgti nepavyko. Vėliau mane tardė Kaune. Teismas skyrė abiem su senele po 25 metus lagerių, o Jovaras, pasirodo, ir vėliau dirbo savo juodą darbą. Jis sunaikino ir paskutiniuosius mūsų būrio partizanus Rytą, Povą, o Janulevičių-Vakarą suėmė gyvą. Būdamas lageriuose, 1952 metais sužinojau, kad Jovaras su Jonu Dabulevičiumi-Mišku dar partizanauja, o grįžęs 1960 metais Kauno autobusų stotyje ir pats jį sutikau. Jis man labai gražiai aiškino esą buvęs pririštas virve ir visur vedžiojamas. Aš jam atsakiau, kad pasakomis seniai nebetikiu. Pasisakė gyvenąs Smalininkuose. Vėliau aš jo ieškojau ne tik Smalininkuose, bet ir Jurbarke. Ir tik labai vėlai po jo mirties (mirė užspringęs alkoholiu) sužinojau, kad buvęs Nedzinskas gyveno ne savo, bet Griniaus pavarde ir kartkartėm susitikinėjo su Dabulevičiumi.
