PRIEŠ 40 METŲ
1952 m. vasario 25 d., pirmadienį, prieš pat Užgavėnes, Kalesnykų miško pakraštyje prie Žarnaučiznos kaimo, slėptuvėje buvome šeši partizanai: Geležinio Vilko tėvūnijos vadas Varpas — Julius Makaravičius, štabo viršininkas Petras Liuza — Šernas, skyriaus vadas Petras Ašmenskas — Jovaras, jo žmona Elena — Vėtra, partizanas Algis Mažeika — Juokdarys ir aš — Granitas — tėvūnijos ūkio dalies viršininkas.
Tą rytą ruošėmės išeiti iš slėptuvės pakvėpuoti tyru oru, apsilankyti pas apylinkės gyventojus — pasirodyti, kad dar esam gyvi miško broliai. To padaryti nepavyko — buvome išduoti. Kieno?.. Slėptuvės šeimininko?.. O gal dar kažkieno, ko nežinome?.. Nors slėptuvėje turėjome KGB agentą Algį Mažeiką — Juokdarį, bet apie jos užpuolimą jis nieko nežinojo. Priešingai, būdamas slėptuvės angoje, prie atvirų durelių, sargyboje, A. Mažeika labai išsigando ir davė ženklą, kad mes supami. Jo įspėjimo dėka pradėjome sėkmingai nuo slėptuvės trauktis.
Kautynės prasidėjo tik miško pakraštyje, ties Žarnauskų sodyba, už gero puskilometrio, tada, kai KGB-istai mus pasivijo. Jos buvo nelygios ir labai sudėtingos. Išeidami į miško pakraštį, dar sugebėjome pirmuosius čekistus suklupdyti, vieną kitą likviduoti. Traukiantis toliau nuo miško, padėtis keitėsi: Juokdarys apsimetė nukautas, liko sniege. Varpas buvo atskirtas, traukėsi miško pakraščiu ties ta vieta, kur prieš 2,5 metų žuvo brolis Juozas — Žilvitis ir K. Pyplys — Mažytis.
Dzūkų rinktinės partizanai. Iš kairės: Putinas, Švendrys-Širvys, Vėtra, Granitas, Šernas, Briedis, Girėnas-Girinis, Jovaras, Varpas, Beržas
Dzūkų rinktinės partizanų rikiuotė. Iš kairės: Jovaras, Briedis, Deksnys, Vėtra-Tarasevičius, Granitas, Juokdarys, Gintaras, Vyturys-Kantaravičius, Perkūnas, Rytas, Aras, Jaunutis, Gi-rinis-Girėnas, Šernas, Dobilas, Karvelis, Balandis-Bačinskas, Švendrys-Širvys, Varpas
Kartu likome: Jovaras, jo žmona Vėtra, Šernas ir aš. Išsigelbėti atrodė beviltiška. Jovaras pasiūlė bėgti pas Žarnauskus ir bandyti gauti arklį su rogėmis. Ilgai negalvodamas, tai ryžausi padaryti aš. Gausiai lyjant kulkoms, pavyko pasiekti sodybą, bet arklio ir rogių gauti nepavyko. Liko viena išeitis: tęsti kautynes. Bet jos jau nebuvo veiksmingos: miško pakraštyje narsiai kaudamasis žuvo Varpas. Jovaras ir Šernas, tikriausiai sužeisti, pasidavė gyvi. Didvyriškai kovėsi Jovaro žmona Vėtra. Ji septinto kalibro pistoletu „Valteriu" nušovė šunį, kareivį ir karininką ir žuvo pakalnėje prie Žarnauskų sodybos šulinio.
Man dar buvo galima bandyti pasitraukti. Pavyko prasiskinti kelią į plentą: sargyboje prie mašinų buvo likę nedaug kareivių ir, turbūt, jie nesuprato, kas čia dedasi. Jie paskiau, aptikę pėdsakus ir atsikvošėję, „vadų" raginami, su šunimis ėmė mane vytis. Bet jau buvo per vėlu...
Alytaus—Daugų plentą perbėgome miško pakraštyje ir kiek galėdamas dūmiau Nedzingės link į pietus. Miške buvo labai daug sniego ir jokio žmogaus pėdsako. Nežinau po kiek laiko, bet vis dėlto pasiekiau siaurą vieškelį einantį nuo Subartonių į Nedzingę. Kartais galima patikėti ir stebuklais: vyras su žmona ir kokių 7—9 metų berniuku važiavo iš krikštynų nuo Nedzingės į Raudonąją Alovę. Jie kaip geri pažįstami priėmė mane į savas roges ir apie pietus jau buvau vaišinguose namuose.
Po ilgoko pokalbio su šeimininku nutariau apsilankyti netoliese esančioje rašytojo V. Krėvės-Mickevičiaus tėviškėje. Neapsirikau. V. Krėvės sesuo buvo svetinga ir drąsi moteris.
Naktis, nejučia užmigus svečių sofoje, praėjo ramiai, nors pas kaimynus pamiškėje, vienoje ir antroje kelio pusėje, atsiviję čekistai darė smulkias kratas: išnarstė avilius, supjaustė maišus su grūdais ir pridarė daug kitokių eibių. Rytą reikėjo V. Krėvės sodybą palikti, nes buvo nesaugu: pas abu kaimynus apsistojo KGB-istai.
Su ūkvedžiu sugrįžau pas savo vakar dienos prietelius ir sulaukiau vakaro, o vakare, šeimininko palydėtas į plentą, su jaunystės energija įveikęs apie 25 km, aplenkęs Kaniūkų kryžkelę, grįžau į Alytaus apylinkes. Čia turbūt daug padėjo ir šventa Užgavėnių naktis.
Tą patį Užgavėnių vakarą prie kitos mūsų slėptuvės Alytaus rajone, Juozo Dzenkausko žinioje Šernas ir Juokdarys, saugomi čekistų, būdami sužeisti ar tik vaizduodami, laukė manęs sugrįžtančio tris paras. Tariamasis jų persekiojimas (provokacija) tęsėsi daugiau kaip metus laiko.
Po Stalino mirties Šernas neišlaikė, nušovė jo apsaugoje buvusį KBG majorą (žmonės sako, kad ir antrąjį saugojusį čekistą) ir pats pasitraukė. Bandė partizanauti vienas. 1953 m. kovo ar balandžio mėnesį Dusmenėlių kaime pas Budrevičių, čekistų apsuptas baisiai išsigando, į kautynes nestojo ir pats nusišovė.
Pas Žarnauskus apsistoję čekistai išbuvo jų sodyboje iki 1954 metų, t. y. iki mano arešto. Mūsų slėptuvių šeimininkai Sasnauskas ir Dzenkauskas jau mirę. Jovaras neišdavinėjo: 1952 metais nuteistas mirties bausme, sušaudytas. Apie Algio Mažeikos — Juokdario likimą žinių neturiu. 1954 metų kovo mėnesį KGB rūmuose Vilniuje man buvo surengta su juo akistata. Jis buvo kaip laisvas KGB darbuotojas.
Ši provokacija buvo plačiai organizuota ir daug kam žinoma. Per porą trejetą mėnesių žuvo visi likę Geležinio Vilko tėvūnijos partizanai, apie 17 žmonių. Savo apimtimi ir klasta tai prilygsta 1946—1949 metų K. Kubilinsko — A. Skinkio provokacijai. O gal buvo jos tęsinys? Tokios pat nuomonės apie minėtas provokacijas buvo ir A. Ramanauskas — Vanagas, V.Smalskas — Ąžuolas, V. Daunoras — Ungurys-Kelmas, S. Staniškis — Viltis-Litas ir kai kurie kiti vadai.
1991 12 21
Partizanas Jonas PRATUSEVIČIUS-Granitas
Dzūkų rinktinės archyvinę medžiagą spaudai
parengė H. Rimkus ir A. Kašėta
