LAIŠKŲ KNYGA. PANEVĖŽYS-PEČIORA, PEČIORA-PANEVĖŽYS 1946-1954 M.
Išvežimas iš tėvynės
Jono Bernatonio (m.1986) “nusikaltimas” - laikraštėlių “Į Laisvę” vežiojimas iš Kauno į Panevėžį. Tai buvo vokiečių okupacijos metais... Kratos metu rastos kelios antitarybinės knygutės, kišenėje - maldaknygės ir rožančius... Ir po devynių kalinimo mėnesių - vežimas.
1946-ųjų liepos 26-oji. Iš Vilniaus išvežami politiniai kaliniai. Tarp jų ir Jonas Bernatonis. 1946-ųjų rugpjūčio 5-ąją pasiekta Pečiora.
Ilgai nežinojome, kur išvežė. Pagaliau brolis gavo laišką, tik adresas dar laikinas. Siunčiame laiškus, laikraščius. Nueis-nenueis? Nežinia. Jo sesuo siunčia siuntinį, kuris pirmasis, kaip gelbėtojas, bus ten gautas. Sužinome - vieta nepasikeitusi, tik užrašas truputį pakeistas.
Taigi - ryšys yra!
Ir nusities lyg Paukščių takas ilgas ilgas kelias: Panevėžys-Pečiora, Pečiora-Panevėžys.
Kas tada galėjo pagalvoti, kad ant mano stalo gulės per pusantro šimto laiškų, per aštuonerius metus, iš Pečioros. O kiek dar atvirlaiškių! Išliko ir dauguma mano laiškų nuorašų, kartais tik juodraščių.
Atėjo laikas, kai galėjo rašyti kiek nori, tik cenzūra buvo griežta. Nedaug ką galėjo pasakoti apie kančią. Teko rašyti net pagiriamąjį žodį (kad tik laiškas pasiektų Tėvyne) arba kokį žodį, vos įžiūrimose kabutėse. Bet prasiverždavo ir kančia, kartais nežymiai, kartais labai skaudžiai. O jei retkarčiais pasitaikydavo, kad laišką kas nors galėdavo įmesti į laisvųjų pašto dėžutę - jis greičiau ateidavo ir turbūt netikrintas. Bet tai - retenybė.
“Mes čia esam tikrai gerai aprūpinti. Tik, žinoma, kūno atžvilgiu esu panašus į dėdę Griaučių”. Pečiora, 1947 I 22
Nemaloni šiaurė įsiviešpatauja kartu ir dūšioje. Taip ir jautiesi dar labiau prislėgtas sunkia sunkia velėna, uždarytas it į gilų bešviesį požemį...
Ir jeigu ne tikėjimas į Amžinąjį Gyvenimą, Amžiną Meilę, Motiną ir turėjimą brangių sau asmenų, nežinia ką vargšas žmogelis padarytum!
Ir taip viltis, viltis į ką nors vis pakelia dvasią, apšviečia tamsią, juodžiausią padėtį”. Pečiora, 1947 X 14
Mes lyg gyvi lavonai... atskirti nuo pasaulio, atskirti nuo meilės, nuo grožio, išplėšti nuo dvasinio gyvenimo... ”Pečiora, 1953 I 23
Skaitykime šiuos laiškus. Jie kalba į mus po penkiasdešimties metų.
Tai praeitis beldžiasi į šią dieną ir prabyla laiškuose Pečioros skausmu.
Panevėžys, 1946 X 30
Sveikas, Jonuk!
Nežinau, ar šis laiškas dar pasieks adresatą, ar jau būsite išvykęs kitur. Su šiuo mažu popierėliu skrenda daugelio pažįstamų pasveikinimai ir linkėjimai greitai grįžti.
Broliai akis pražiūrėjo, pažįstami kasdien klausinėja - kur, kaip? O štai ant stalo guli iš taip toli toli laiškas ir adresas dar nepastovus. Tik laikinas. (...)
Iš čia viena moteriškė žadėjo važiuoti. Įdavėme rašomojo popieriaus. Ir tik po kiek laiko sužinojome, kad ji neišvažiavo.
Siuntiniai tik neseniai pradėjo eiti. Kartu nudžiugome ir nusiminėm - nežinome tikro adreso. Siuntėme laikraščius didesniais ir mažesniais pundeliais, bet ar juos gavote?
Taigi - išvažiavote už tūkstančių kilometrų nuo Panevėžio. Nors stengėmės ir norėjome kuo padėti - deja, nebuvo lemta.
Eina ruduo. Čia nėra nei pūgų, nei baisių šalčių. Palengva krenta medžių lapai, artėja Vėlinės. Amžinoje rimtyje paskendęs kryžių miestas puošiasi iš naujo gėlėmis. Netrukus sužibs čia tūkstančiai žvakučių ir suplauks tūkstantinė panevėžiečių minia. Mintimis atskrisite ir Jūs, kurie už tūkstančio kilometrų gyvenate... Jau šiandien Lindės Dobilo kapas papuoštas laukia Vėlinių vakaro žvakių šviesos.
Čia ruduo, o pas Jus?.. Visus žemėlapius išvartėme, neįprastu šalčiu dvelkia šiaurė. Parašykite, kas labiausiai reikalinga, nes, iš tolo žiūrint, kartais gali kitaip atrodyti. Jūsų namiškiai visi sveiki ir laukia sugrįžtančio.
Tuo tarpu sudie.
Greito ir laimingo sugrįžimo! V.Aleliūnaitė
Pečiora, 1946 XII 4
Sveika gyva!
Jūsų laišką, rašytą X 30 d., gavau XI 17 d. Nuoširdžiai dėkingas! Iš tikrųjų stebiuosi Jūsų geraširdiškumu ir energija. Juk laiškas ir laikraščiai gauti iš savo gimtosios šalies, mums sudaro tikrą šventę. Taigi už visą tai aš labai labai Jums dėkingas.
Dėl mano adreso nepastovumo nebijokit. Siųskit laikraščius, laiškus, nors ir kiekvieną savaitę. Per trumpą laiką gavau jau nemažai. Tačiau laukiu dar daugiau: tiesiog Jus meldžiu - neužmirškit manęs. (...)
Siuntinys man labai aktualus. Taigi bukite tokia maloni, atsiųskite maždaug tokį - 1 kg žirnių, virtų su riebalais, miltų, 1 kg lašinių ar taukų spirgintų, 1 kg dešrų ir 1 kg sukorių (dešras geriau supjaustyti ir sumaišyti su sukoriais), 1 kg sviesto, 1 kg cukraus ir pan. Viena žodžiu, siųskite ne didesnius kaip 5-7 kg siuntinius, į kuriuos galima dėti viską, ką ir kalėjime gaudavau. Geriausia siųsti mažus siuntinius ir įvertintus, 3-5 kg svorio. Be to, įdėkite pirštines (apsiūtas iš anksto), drobinių suktų ir pirktinių siūlų (suvyniokit į kamuoliukus ant raudonų ar žalių popierių*), rašomo popieriaus, vokų, pieštukų 3-5, truputį muilo. Gerai būtų, kad iš dr. Balčikonytės gautumėt vitaminų C ar D, ar kokių ten kitų. Būtų labai gerai, kad siuntinius galėtumėte siųsti nors po vieną į mėnesį. Kad būtų geriau, netrukus pasiųsiu pažymėjimą, duodantį teisę man siuntinius siųsti.
-------------------
* Raudoni ar žali popieriai - pinigai. - V.A.B.
Tiesa, būkite maloni, įdėkite bent 5-10 atvirlaiškių ir pašto ženklų. Laiškus ir banderoles siųskite drąsiai. Laiškai ir siuntiniai iš Panevėžio į Pečiorą ateina per 12-14 dienų, o iš Vilniaus ar Kauno - per 8-10 dienų.
Paštas Sovietų Sąjungoje tikrai labai puikiai sutvarkytas, ir aš manau, kad visą gausiu ar gavau ką siuntėte. Taigi neužmirškite.
Gerų dienų visiem pažįstamiem!
Jums dėkingas Jonas B.
Pečiora, 1946 XII 4
Miela Verute! Sveika gyva!
Sveikinu su artimom šv.Kalėdų šventėm. Prašyčiau, kad Jūs ir mano pažįstami prisimintų mane ir dvasiniai - aš už Jus irgi pasimelsiu.
Dovanokit, Verute, kad taip ilgai Jums neparašiau laiško. Kaip tik šituo laiku buvo visoks persikėlimas iš gryčios į gryčią.
Turiu pasigirti, kad paskutinėmis dienomis aš esu labai laimingas - XI 24 d. gavau iš Jūsų banderolę, XII 1 d. gavau iš Vilniaus banderolę, 5- 13 d. “Tiesas” ir sūnėno laišką.
Kas svarbiausia, iš sesutės XII 2 d. gavau pirmą siuntinį, kuris atėjo per 15 dienų.
Prašyčiau, Verute, ir toliau manęs nepamiršti. Atsiųskit laikraščių. Kad ir dvigubai gausiu, nebus pro šalį, juk su laikraščiais čia ir “biznį” galima padaryti. Dabar visiem išmokėjo už rugpjūčio ir rugsėjo mėn. algas, tai už lapą gausiu po rublį, už kuriuos galima nusipirkti truputį duonytės. (...)
Laukiu! Sudie - Jonas Bernatonis
Panevėžys, 1946 XII 8
Sveikas!
Laimingiausių N.Metų ir greito sugrįžimo tėviškėn!(...)
Panevėžys liko toks pat, kaip ir prieš metus. Galbūt daugiau namų atstatyta, nuvalyta griuvėsių. (...)
Jei laikraščių išsiuntimo sąlygos nepasikeis ir adresas bus pastovus, tai bus galima, kaip ir anksčiau, laikraščius reguliariai kas savaitę ar dažniau išsiųsti. Ir iš viso, ar yra nustatyta, kaip dažnai Jūs galite juos gauti?
Tad sudie, laimingiausių N.Metų!
V.Aleliūnaitė
Panevėžys, 1946 XII 15
Mielas, Jonuk!
Sveikas! Leiskite karštai paspausti Jums ranką ir padėkoti už spinduliuojančius laiškus, nors skiria mus tūkstančiai km ir beribės platumos. (...)
Kiek daug šviesos spindulių ir kiek laimės, kad taip netikėtai tie laikraščiai Jus pasiekė. Kaip gera pajusti, kad sąžiningai atliekamas darbas, nors kartais visai betikslis tuo laiku atrodo, vis tiek pasiekia savo tikslą. Kaip gera, kad nors tokie menkniekiai, kaip laikraščiai, Jus pasiekė. O aš juos siunčiu beveik 100% į nežinią, siunčiu todėl, kad negalėjau nesiųsti.
(...) Gera man sėdėti šviesos apsuptai tarp spinduliuojančių laiškų, o Jūs? Kokie vėjai tenai pučia, už tūkstančių kilometrų? Čia jau taip šalta, kad baisu ir galvos laukan iškišti, tai kaip tenai? (...)
Kai tik buvo gautas iš Juozo naujas adresas, išsiunčiau XII 9 d. siuntinėlį, siuntė ir namiškiai. Ruošiu kitą. Dabar, kai jau turiu tam praktikos, manau, nebereikės kaip aną po prakaitu išsiųsti. Nes kai galutinai patikrinant kažkas subarškėjo, buvo gautas negailestingas atsakymas - barška. O čia jau laikas baigėsi ir negi kiekvieną dieną anksčiau išeisi iš klasės. Na, tai kur siekta, kur nesiekta, nors varnos kojomis apsiuvau, vidų iš naujo pertvarkiusi, dar kažkokia šalia buvusi moteriškė suglamžyto popieriaus paviršiuje pridėjo - ir važiuok, siuntinėli. (...)
Buvo atvažiavusi iš Vilniaus Genutė su savo kolegėmis. Ir įsivaizduokite nepasisekimą - atvažiavo cukraus nusipirkti, ir pataikyk tokią dieną, kada visame mieste nebuvo cukraus. Nežinau, gal vėliaukokį kilogramą ir sumedžiojo. (...)
Sudie, Jonuk! Tesaugo Jus Aukščiausiasis!
V.Aleliūnaitė
Stetiškiai, 1946 XII 26
Sveikas, Jonuk!
(...) Jus prisiminti dvasiniai! Aš neįsivaizduoju, kaip būtų galima neprisiminti. Ir, tiesą sakant, kaip aš pernai meldžiausi, taip niekuomet nebemokėsiu melstis. Atrodo vizijose viską iššaukdavau: ir Jus, ir Tuos, į kuriuos melstasi. Visi artimieji čia meldėsi ir meldžiasi. Nenusiminkite - nesate ir nebūsite užmirštas!
Kai dėl brolių laiškų, tai Juozas rašė, na, jei negavote, tai dar gausite. (...)
Nežinojau, kad taip greitai siuntiniai gali nueiti, būčiau daugiau ką nors šventėm iškepusi. Kažin kaip Jums patiks spirginti lašiniukai su daugybe svogūnų! Buvau girdėjusi, kad kiti taip daro, taip padariau ir aš.
Skriskite sveikinimai ir bent žodžiu sušildykite širdis, pasiilgusias gimtinės vėjo, pievų ir kalnelių. Skriskite su švenčių nuotaikomis, žvakučių spindesiu, skriskite į šiaurės naktį ir nuneškite švenčių spindulius.
Sudie! Veronika Aleliūnaitė
Pečiora, 1946 XII31
Verute, sveika!
Labai ačiū už linkėjimus N.Metų proga! Ypatingai esu dėkingas už Jūsų XII 8 d. nuoširdų ir ilgą laišką. Verute, labai ačiū!
(...) Verute, laikraščius man tai siuntinėkite geriausia kas savaitę ar 10 dienų. Visų po vieną egz. užtenka per akis. (...) Nėra nustatyta kaip dažnai juos galima gauti. Didesni ar mažesni pundeliai, rodos, eina po vienodą laikotarpį - iš Panevėžio per dvi savaites kaip gaisru atbilda. Na, o paskui ir “biznis” šioks toks yra - pardavus laikraščius galima nusipirkti duonytės.
Verute, į vieną pundelį vidurin laikraščių įdėkit vieną kitą raš. popierio lapą, kokį voką ir vieną kitą atvirlaiškį. Kai kitą kartą brolis siųs siuntinį, tegu įdeda daugiau atvirlaiškių. Kad geriau būtų galima siuntinius siųsti - pasiųsiu brolių vardu pažymėjimą. Nors vieną pažymėjimą jau turėjot gauti - išsiųstas apie spalio vidurį ar galą.
P.S. Siunčiant laikraščius reikia ne tik gerai popierių apklijuoti, bet ir perrišti siūlu - storesniu. Nes cenzūruojant popierių perplėšia.
Sudie! Laukiu dovanų! Jonas
Panevėžys, 1947 I 3
Sveikas, Jonuk!
(...) Būtinai parašykite siuntinių kritiką, tai yra kas blogai įpakuota ar blogai išsilaikė. Šiandien išsiunčiau siuntinėlį ir dabar galvoju, ar tik nebus per daug sūrus sviestas. Gal iš tikrųjų žiemą taip labai nereikėjo sūdyti. Bet druska išsiplauna. Jei bus sąlygos, pamėginkite perplauti.
Dėl žirninių miltų nebenorėjau trukdyti siuntinėlio išsiuntimo. Kai dėl vitaminų, tai pašte pasakė, kad negalima siųsti, todėl tuos, kurie buteliuke, turėjau išimti.
Neįsivaizduoju nei Jūsų rankų, nei kojų didumo ir nežinau kaip tiks Jums pirštinės ir kojinės. Jos, žinoma, turėjo būti baltesnės, bet darbe geriau pilkesni daiktai tinka. Kai dėl raudonų popieriukų*, tai šį kartą taip nebeturėjau, tik vieną teįdėjau, gal kitą sykį daugiau įdėsiu. Nors siuntinėlis ne visai toks, kokio pageidavote, bet panašus. Taip pat įdėjau ir rašomosios medžiagos, atvirlaiškių, pašto ženklų, vokų, pieštukų, 2 gab. muilo, siūlų 2 špūlytes ir 2 kamuoliukus, truputį džiovintų mėlynių, na ir šiaip menkniekių. Nors pirmuoju siuntiniu buvau išsiuntus šaliką, bet vėl įdėjau tokį plonytį, nors jis ir prastas, bet gal prireiks kam nors. Gal ir juokingai atrodys, kad įvynioti džiūvėsėliai. Mat dar buvo vietos, o jie, šelmiai, sutrupėję, net popieriuje barška. Na, kad apsisaugočiau nuo tos bėdos, taip ir padariau, o aštuonių kg svorio viršyti negalima. (...)
Sudie, Jonuk!
-------------
* Raudoni popieriukai - 10 rublių. - V.A.B.
Pečiora, 1947 I 7
Mieloji Verute! Sveika gyva!
Verute, koks aš esu šiandien laimingas! Gavau Jūsų siųstą be galo neapsakomai turtingą ir kruopščiai paruoštą siuntinį. (...)
Tai paties, turbūt, Didžiojo Likimo ranka Verute, man tiesiog širdis plyšta iš džiaugsmo, kada matai tokį kruopštumą ir atsidavimą! Esu amžinai Tau dėkingas!..
Jūs truputį klystate vienu dalyku! Manote, kad Jūsų darbas tuščias - ne! Viską, viską gavau, ką siuntėte. Visi siųstieji laikraščiai mane jau pasiekė. Per N.Metus gavau net tris banderoles, rodos, užvakar 4-5 d. gavau paskutinę banderolę su XII 15-18 d. “Tiesos” ir kitais nr. - taigi visi laikraščiai ištisai mane pasiekė.
Siuntinį gavau visai tvarkoj. Tavo širdis tiesiog auksinė - kur auksinė - tiesiog angeliška. Pvz., juk aš neprašiau, o prisiuntėt šaliką, kuris tikrai labai reikalingas. (...)
Telaimina Jus Didysis Likimas! Sudie Jonas
Pečiora, 1947 112
Verute! Sveika gyva!
Mieloji sese, visgi nors ir esu toli toli nuo tėviškės, tačiau jaučiuosi laimingas! Ir kurgi ne! Juk Jūs manęs nepamirštat - kaip nuolatinė srovė plaukia ir plaukia iš Tavo mielųjų rankų. Nėra tos savaitės, kad ko negaučiau.
Štai šiandien gavau banderolę su “Tiesos” XII 19-27 d. nr. ir kitais laikraščiais. Labai labai ačiū už tokią turtingą banderolę. Iš džiaugsmo tiesiog sušukau - “tegyvuoja didysis Stalinas”. Ir iš tikrųjų -juk sužinai, kaip laimingai gyvena mūsų Tarybinėje Lietuvoje liaudis, kas dedasi plačiam pasauly. Kartu rodo, kaip puikiai veikia Tarybinės Tėvynės paštas, kad gauni viską tvarkoj ir laiškus, ir laikraščius, ir paslikas. Čia taip pat pas mus kolonoje tuo ir kitais atžvilgiais tvarka puiki. Ir tikėkite manimi - aš gyvenu gerai.*Tik tėviškė toli... ir siuntiniai reikalingi.
-----------------
* J.Bernatoniui tai buvo sunkiausias laikotarpis. Bevargstant lentpjūvėje, net kildavo mintis nutraukti gyvybės siūlą. Tik tikėjimas palaikė. Ir viltis sugrįžti... - V.A.B.
O už pasilką Tau, mieloji sesute, turiu dar kartą padėkoti - ypatingai padėkoti. Kaip puiku buvo matyti, kada tvarkingai, palengva išardė maišą, atidarė dėžę. Ir štai!.. Viskas taip karališkai parengta, viskas taip tvarkingai suklostyta. Rodos, tik dabar pasilka sudėta. O jos turtingumas. Visko ten radau. Ir iš tikrųjų vieni lašiniai per pilkas reikalas. Tačiau, Verute, aš bijau, kad Tau per daug rūpesčio ir lėšų ruošiant tokias turtingas paslikas atsieina. Man, žinoma, labai malonu, bet nepatogu - aš bijau, kad Jums nebūčiau apsunkinimu. Kad ruošiat - ruoškit paprastesnes paslikas, kad Jums daug nekainuotų. Juk be puikios pačios paslikos - maisto - ką reiškia tokios pirštinės, šalikas, nepamiršta net ir nosinių... Tai man tiesiog širdis plyšta - ar aš to vertas... Žinot, šiandien ir siūlus “susiuvau” ir “susiuvęs” tuoj nusipirkau duonos vieną kilogramiuką. Nu, tai kaip Tau, Verute, mieloji sese, atrodo. Kaip aš galiu būti nedėkingas. Telaimina Tave ir tesaugo Didysis Likimas. Sudievu!
P.S. Ir dar koks patogumas. Gauni siuntinį - yra “kaptiorkė”. Apsaugai jį nuo savęs ir nuo kitų. Dabar siuntinį jau baigiu. Ir žinot ką - vienas darbininkas pasakė: “Tu jau atsigavai ir daug stipresnis”. Mat baigiau brolio Juozo siuntinius, tuoj gavau Tavo. Taigi nuo XII 27 iki šiandien normalus maitinimasis. Tai ir atsigavau.
Jonas B.
Pečiora, 1947 L 22
Mieloji sese Verute! Sveika gyva! Labutis!
Juk smagu, Verute, sveikintis nors per laiškus, atskrendančius iš savo brangiosios Tėviškės, atskrendančius ir sukurtus iš angeliškų Tavo širdies spindulių.
Taip dabar suprantu, Verute, kad Didysis Likimas taip man davė tokią puikią Jūsų širdį, kuri taip manim rūpinasi. Ar tai ne viskas Jo rankų darbas! (...)
Žinai, sese, gal kiekvienam laiške rašau, kad gyvenu visai neblogai. Žiema nešalta, ne šaltesnė kaip pas mus Lietuvoje. Todėl ir mano sveikata laikosi puikiai. Ir žinote ką, iki šiol jaučiuosi net sustiprėjęs. Ir jeigu duotų Tvėrėjas tuoj grįžti į namus, pas Jus... tai nieko lyg ir nebūt buvę. Mano organizmui kiek mažesnė porcija ir darbas nepakenkė. Mes čia esam tikrai gerai aprūpinti. Tik, žinoma, kūno atžvilgiu esu panašus į dėdę Griaučių.
Sesute, nesiųskit tokių karališkų siuntinių!.. Kad Jums nesudarytų sunkumų ir daug išlaidų. Čia cukrus, čia raudoniukai. Užtenka paprasto, kuklaus siuntinio. Žinoma, viskas gerai - bet raudoniukų gali ir nebūti. Gali nebūti ir cukraus - juk jis nepigiai gaunamas!..
Pečiora, 1947 II 5
Sveika gyva!
(...) Ne kartą jau rašiau, kad čia žiema iš tikrųjų puiki - tikra lietuviška žiema. Čia prisnigo X 5 d. - ir snigo, snigo... snigo ramiai, be šalčių, be vėtrų - taip, kaip sninga pas mus vasario mėnesį. Prisnigo nedaug - na iki kelių - apie pusmetrį. Šalčių visą laiką nebuvo: 4-8 laipsniai šalčio didžiausi. Keista, nuo rugpjūčio mėn. kiekvieną mėnesį apie 20-25 visuomet oras atšąla! (...) Paskui ir vėl ta pati istorija - 2-8 laipsniai šalčio. Dusyk buvo net atodrėkis, žinoma, ne toks kaip Lietuvoj. Truputį lijo, nuo stogų varvėjo, sniegas kiek susiledino, tačiau vanduo niekur nebėgo čiurkšlėmis - upeliais. Sausį toks pat irgi atodrėkis buvo, bet jau tarp nurodytų dienų buvo labai didelės vėtros. Taip pat tris dienas pūtė - nutraukė elektros laidus, išvartė ne vieną elektr. stulpą. Šis mėnuo pasirodė jau piktesnis. Šalčio taip pat nuo pirmųjų dienų po 17-20 laipsnių, o vakar, 4 dieną, buvojau 42 laipsniai - žinoma, tai mūsų laimė - nėjome į darbą, ilsėjomės. Kas toliau bus - neaišku. Šiandien ir vėl apie 22 - sniguriuoja.
Man kaip tik laimė. Jūsų prisiųstosios pirštinės labai dera. Jas aptraukiu brezentine medžiaga - ir šalčiui špyga... rankos nešąla. O bendrai paėmus - yra geri vailokai ir geras apsirengimas - nešalta.
Tik nelaimė... Neseniai pavogė dar Lukišky gautas vilnones kojines, nors jos buvo jau kiauros... Taip pat šio mėn. pradžioj iš maišelio dingo ir Juozuko prisiųstos vilnonės pirštinės. Tarp kitko kartu dingo Jūsų prisiųstos abi sniegabaltės nosinės ir naminių siūlų kamuoliukas. Tai pirmąsyk mane apvalė. Taigi darbar laukiu iš Jūsų -Juozo ar Tavęs, Verute, viln. pirštinių ir viln. kojinių. Žinoma, nepykit, kad ir Jus paminiu, kad iš Jūsų laukiu - bet tai man dovanokit -atvirai ir aš sakau... nors Jus ir apsunkins. Tai pasakykit Juozui, tegu kaip nors Jis pasirūpina ir prisiunčia. Žinoma, jeigu Jums kartais būtų nesunku ir siųstumėt, tai tegu Juozas nesiunčia - dviejų porų nereikalinga. Žinoma, siunčiant tegu pirštines apsiuva stipria kokia nors medžiaga. Mat nuo XI 1 dienos dirbu lentpjūvėje, tai labai greit supliš, o čia medžiagos sunku gauti. (...)
Dabar truputį kasdienių reikalų. Pasakykit Juozui, tegu prisiunčia namines geras apatines kelnes. Tik namines, o ne pirktines, nes jos pigu pačiam išskalbti. Be to, kitąsyk siunčiant siuntinėlius įdėkit ir po truputį druskos. Parašysiu aš ir Juozui tuoj laišką, tačiau gal kuris Panevėžio nepasieks, tai perduokit Jam tą viską.(...)
Sudie! Telaimina Likimas! Jonas
Pečiora, 1947 II 7
Verute! Sveika gyva!
Šiandien man šventė! Tikros Velykos! Ir kurgi ne! Šiandien gavau Tavo siųstą pasilką.
Galėjau gauti vakar vakare. Bet pražiopsojau. Mat tik grįžom iš darbo, apšalę, pavalgėm vakarienę - na ir marš prie vartų laukti, kol išves gauti pasilką. Pasilkininkai stoviniuoja. Bent kiek šaltoka, aš užsukau į Raud. kampelį pasišildyti. Pabuvau kokias penkias minutes. Išėjau - žmonių jau nebėra. Pasiklausiu. Sako - tik tik išėjo. Ach, kad jos šunes, gaila! Bet tiek to, mūsų pasiliko kaip tik pusė. Sako, gausit rytoj rytą. Ir kaip tik dar didesnė laimė.
Pasilką gavau kuo puikiausioj tvarkoj. Ačiū, ačiū, labai ačiū! Kaip tik laimė. Jau nebeturėjau kojinių gal kokia savaitė. O štai Jūsų angeliškas nujautimas kaip tik vietoj. Įdėjot kojines tada, kada jos reikalingiausios. Tai didelis kapitalas vien kojinės. O pirštinės! Ačiū, ir apsiūtos dar... kaip tik puiku! Jūsų prisiųstom kailinėm kai kada šiltoka. O dabar tikras ponas - turiu pasimainyti. Ir saugosiu kaip savo akį, kad vėl jų nenudžiautų - kaip Juozo prisiųstąsias pirštines nudžiovė. Mat nenešiojau. Laikiau visą laiką maiše. Dabar jas apnešiosiu ir bus ramu.
Taigi už viską, Verute, labai dėkingas - ačiū! (...)
Tiesa, pinigų daugiau paslikoje nesiųskit. Visus kamuoliukus išvynioja. Rado ir Tavo raudoniuką, bet atidavė - tik pagrasė, kad daugiau nesiųstų. Tiesa, ir vitaminų nenorėjo duoti. Bet kai išsiaiškino - atidavė.
Bet anie anksčiau minėti galima kur kitur gerai pagalvojus padėti. Miltų, sviesto gi nesuvalgys, o išviršinio apsiuvalo taip pat lopinukų nežiūrės. Taigi pinigų daugiau iš tikrųjų nesiųskit. (...)
Sudie! Jonas B.
Pečiora, 1947 II 27
Sveika gyva, Verute!
(...) Taigi, mes esam prie didžiulės Pečioros upės, netoli Uralo kalnų - apie 130-150 km. Mūsų darbas paprastas: iš pradžių kasėm mokyklai pamatus, paskui kasėm trims mokytojams gyventi butams namų pamatus, klojom akmenis, cemcntavom. Mūsų tik ką nuvykusios lietuviškos brigados darbas buvo visai paprastas - mes tik kasėm kanalus ir juos išcementavom su akmenim, o jau kiti specialistaivirš žemės mūrijo akmeninius pamatus. Mes pristatėm jiems visą medžiagą - kur sakau visą - tik cemento košę nuo cemento maišymo mašinos. O mano darbas, kaip III kategorijos darbininko, buvo dar paprastesnis - nešiau vandenį, trambavau cementą. Ne vieną kartą iškrovėm iš vagonų molines ir šlakoblokines plytas.
Taigi, asmeniškai mano darbas buvo tiesiog puikus, nesunkus.
Juk mūsų padėtis tikrai gerai sutvarkyta. Kas mėnesį nustato daktaras kategorijas ir pagal kategorijas paskirstomas darbas - pirma kateg. dirba sunkesnį darbą, o jau trečia tik patarnaujantį jiems. Pav., baigė mokyklos ir jos gyvenamų butų pamatus, kasėm, cementavom didžiulei elektros stočiai pamatus. Kiti kasė ir metė žemes, o mes, trečios kategorijos - žemes atmetėm nuo griovio tolyn.
Taigi darbas sutvarkytas labai puikiai ir aš tokiu darbo sutvarkymu tiesiog stebėjaus! Mumis Sov. Sąjungos vyriausybė rūpinasi kaip savo vaikais. Tai tikra to žodžio prasme. Darbas sutvarkytas puikiai, aprengimas tikrai geras, valgis irgi neblogas. Pačiuose barakuose gyvenimas irgi puikus!
Gyvenam atskiruose namuose, kuriuose yra po keturias sekcijas. Ten yra dviaukščiai narai.
Taigi tokio dydžio kambary - sekcijoj (kaip Jūsų gryčios galas), gyvenam trisdešimt žmonių. Sekcijos švara rūpinamasi - čia lagerio vadovybė tikrai pasižymi. Pvz., mūsų kolonos barakai-visi aštuoni atskiri gyv. namai - puikiai atrodo (iš oro ir vidaus pusės tinkuoti ir išbaltinti. Vidus baltinamas kas mėnuo. Taigi, gyvenimas jaukus kaip namie. Dabar, kada baigė tuos namus statyti, teko kurį laiką paprastiem gyvenamiem namam - vietoj pamatų - kasti med. stulpus. Perėjau dirbti į lentpjūvę (čia darbas jau specialesnis ir, žinoma, švaresnis), kuriai šiuo metu laikinai nepristato miško medžiagos, tai tenka vykti į miško kombinatą. Ten, reikia pasakyti, išorinės tvarkos nėra. Barakai kiek aptrupėję, viduje nėra jokios tvarkos kaip pas mus. Bet tiek to!.. (...)
Sudie Jonas Bernatonis
Pečiora, 1947 III 11
Verute, sveika gyva!
(...) Neseniai gavau iš brolienės siuntinį, tik vienų riebalų. Tai nepraktiška. Prie tokio siuntinio nepaprastai visi puola. Ir su peiliu po kaklu turėjau iš to siuntinio atiduoti apie 1 kg lašiniukų, nežiūrint
kad buvau tuos pačius žudikus iš vakaro apdovanojęs. Tai skaudu.
Gerų dienų visiems pažįstamiems!
Sudie! Jonas Bernatonis
Panevėžys, 1947 II 18
Sveikas, Jonuk!
(...) Šiandien lygiai metai, kai Jus išlydėjo Panevėžio bokštų varpų gaudimas. Nežinau kodėl mes tada stovėjome bežadės, tartum kas žodžius būtų pavogęs ir nesurandamai paslėpęs.
Kai dėl siuntinių, tai ateity, žinoma, būsiu apdairesnė, kad neišsiųstume kartu. Mat kai tik gaunu algą, tai taip ir norisi kuo greičiau realizuoti. Taip kartais ir pasitaikydavo beveik kartu išsiųsti. Tik jie tokie menki, o Jūs karališkais vadinate. Įdedu ką tuo tarpu turiu, bet ko negaliu niekur gauti - tenka atsisakyti. Jeigu tik galima pajėgti kokį rublį saujoj išlaikyti, tai argi gali būti didesnis džiaugsmas kaip jį patį arba kuo realizavus pasiųsti ten, kur jis labiau reikalingas. Ar tai nėra didelė laimė, o gal ir pati didžiausia gyvenime -atsižadėti kuo daugiausia, kad būtų galima kitam padėti? (...)
Jūsų I 22 laišką gavau II 14.
Dėkinga už spinduliuojančius laiškus.
Veronika
Pečiora, 1947 III 26
Sveikute!
Sese, truputį Jus turiu atsiprašyti! Laišką, kurį Jūs parašėt II 18 d., gavau III 14 d. Žinoma, tai ne laiškas, bet puikus mano metinių iš Panevėžio išvažiavimo paveikslas-prisiminimas. Taip kaip brangiąją tėviškę Didysis Dailininkas papuošė, kad ji atrodo pasakų šalim -kiekvienas medis - pasakos medžiu ar miestą auksinio ryto prieblanda - kaip sakot, taip gražu, be galo gražu - nuostabiai skaistus ir švelnus pasidarė Pečioros dangus ir oras nuo kovo 20 d. Ir kaip gražu, nuostabiai gražu - neapsakomai švelnus oras jau visą savaitę kai guodžia mūsų darbo išvargintas rankas (...)
Sudie! Labai norisi miego. Mat dabar pjaunam didelius brusus, tai miegelis pravartus.
Ačiū, Verute, už laiškučius! Ačiū - ypatingai už mano metinių prisiminimą.
Ačiū! Visiems gerų dienų!
Jonas Bernatonis
Stetiškiai, 1947 III 28
Sveikas!
Pavasaris liejas upeliukais, krenta lietaus lašai ir gieda paukščiai. Esu kaime, nemunėlių atskirta nuo plataus pasaulio. Šią visą atostogų savaitę Panevėžio neteko matyti. Susisiekimas su miestu dabar galimas beveik tik važiuotiems. (...)
Truputis pamokslo, nors tai neįdomu, bet kartais naudinga priminti. Nors ir šiltos dienos būtų, neįsivaizduokite esąs tėviškėje ir pirmas nckabinkite ant kablio kepurės. Pavasarį svarbiausia sausos kojos. Drėgmė gali būti kenksmingesnė net už žiemos šaltį. Jei kartais kojinių pritrūktų, apvyniokite kojas kokia nors medžiaga.
Tuo tarpu sudie.
Veronika
Pečiora, 1947 IV 16
Sveika gyva, Verute!
Kažkaip pasidarė taip, kad kam berašau laišką, maloniausia ir artimiausia rašyti Jums, Verute. Juk visai man aišku, kad Jūs manimi rūpinatės kaip sesutė. Daugiau nieko ir nereikia. Juk kaip malonu turėti normaliam gyvenime motutę, tėvelį, seseris ir brolius. Be jų nors vieno iš kurių atrodo kažkaip tuštoka. (...)
Artėjant pavasariui prie darbo reikalingos pirštinės - nešiltos, darbinės. Mes jų gaunam, bet neblogai turėti ir savas. Be to, iš darbo grįžti nuvargęs, tai nėra kada ir susilopyti - norisi tik pailsėti... pailsėti. Taigi jau reikia pavasariškų pirštinių. Tik gaila, rodos, siuntinius uždraudė siųsti. Jei siuntiniai galima siųsti, tai prašyčiau pirštinių. Be to, Verute, reikėtų vasariško megztinio, žinoma tik su rankovėm. Taigi susitarusi su Juozu, kaip nors sukombinuokit. Jeigu negalima išsiųsti siuntinių su maistu, gal tik rūbų siuntinius priims. Reikalingos bus, žinoma, vasariškos kojinės. Bet dabar ir, kaip pasakoja kiti darbininkai, vilnonės kojinės prasiverčia iki liepos pradžios. Bet iki tol gal duos gerasis Likimas grįžti į savo tėvynę!!! Tai būtų džiaugsmo - džiaugsmo!..
Taigi, jei siuntinių negalima išsiųsti - prisiųskit pinigų. Juos dabar neblogai išmoka.
Tiesa, įdėkit bent kelias normalaus dydžio adatas ir apie desėtką vyr. ir kitokių guzikų. Be to, bent 2-3 pieštukus. Siūlų tai dar tebeturiu. Kojinės Jūsų tai jau visai suplyšo, o pirštinės dar visai gerai laikosi.
Gerų dienų visiem. Jūsų sesei, broliui Juozui ir kt.
Sudie! Jūsų išsiilgęs Jonas
Pečiora, 1947 IV 26
Sveika gyva, Vera!
Vakar, t.y. IV 25 d. gavau Jūsų II10 d. išsiųstą siuntinį, nes pagal daiktų aprašymą viskas atitinka. Radau ir užrašų knygutę, tą iš Maskvos parvežtą. Labai malonu - už tą knygutę puikią ačiū. Atims ar neatims su užrašais, bet reikės rašyti dienoraščiuką.
Tai viskas labai puiku! Siuntinukas tiesiog prie širdies! Tik viena nelaimė... Daugiau į siūlus raudonų popierių neįvyniokit - kamuoliukus labai greitai išvynioja ir “nereikalingus” popieriukus išmeta. Raudoniukai ten netinka! (...)
Taigi, Verute, jau visa savaitė kaip pas mus pavasaris. Saulutė taip galingai šildo, kad viena be lietaus pagalbos jau visai baigia apsidirbti su sniegu, kuris buvo iki vieno metro ir daugiau! Sniego jau teliko maža ir koks penktadalis jau žemės kyšo!
Taip, tikras pavasaris ir man. Mat praeitam penktadienį gavau iš karto du siuntinius - vieną Jūsų, kitą iš brolio Kazimiero. Jau visą savaitę kaip normaliai pavalgau. Atsigavo jėgos. Juk ar tai ne puiku. Savo uždirbta norma. Priedo iš dviejų siuntinių ko tik nori - tai lašinukų, dešrytės, sviesčiuko, na ir svarbiausia bent kiek cukraus. Net kavos tris syk gėriau! Ant galo 3-5 žirnelius vitaminų.
Tai ačiū - sako širdis, ačiū - visi jausmai kalba - ačiū, nepaprastai ačiū! (...)
Sudie - Jums be galo dėkingas - Jonas
Pečiora, 1947 V 7
Sveika gyva, Verute!
(...) Verute, esu Jums nuoširdžiausiai dėkingas ir nepaprastai Jus branginu! Juk viena, Tu tik viena manimi taip rūpinies! Žinai, aš manau, kad tai viskas yra Didžiojo Likimo duota! Ir prieš viską tik giliai, giliai tenka nulenkti galvą. Galvoti, nieko nesuprasti arba menkai, menkai atjausti ir kaip per sapną truputį, truputį suvokti tikrąją dalyko esmę.
Tik koks tas gyvenimas įvairus! Čia tenka skaudžiai kęsti, gyventi nepakenčiamas sąlygas, čia vėl pragieruliai prašvinta ir vėl saulutė užteka. Jei pats žmogus sau nieko negali padėti, Likimas jam duoda angelą guodėją. Juk ar ne taip, sese Vera! Žinai, man net nesmagu, kad visą, visą mano biografiją žinote! Bet, manau, tai nieko nesudaro!.. Ar ne?
Juk daug daug aš prisikentėjau. Bet gyvenimo sąlygos buvo geros. Gal aš per daug prieš viską šiaušiuos, per daug!..
Dabar kaip tik tenka prieš viską galvą nulenkti ir tenka atsiprašyti - dovanokit, namiškiai, dovanok, pamote! Aš per daug aukštai galvą kėliau! Dabar gyvenimas atmoka! (...)
Žinote, jau pusantro mėn., kai dirbu lengvą darbą. Iš šulinio apie
50-60 m nešu vandenį į lokomobilio katilą. Per dieną reikia apie 130-150 kibirų. Taigi galiu perpus ir pasėdėti prie katilo. Jei kojas kiek aplaistau ar sušlampu. Tuoj batelius žemėn! Ir autus su kojinėm sau padžiaunu ant triūbų. Mat stovi tuščia statinė, tai prisinešu atsargos ir tada galiu pasėdėti ištisai apie 40-50 min. Taip sėdėdamas galiu susilopyti, paskaityti “Lietuvos mald. giesmės” ir bendrai atsikvėpti.
Mat esu III kategorijos, todėl mane prie sunkaus darbo negali pastatyti. Taip ir ilsiuos. Dabar nuo 11 d. pradėjau dirbti nakčia. Tai dar lengviau - nereikia anglių vežti. Nors jų, žinoma, nedaug reikėjo - tik trijų rogių užteko. O dabar, kuris dieną dirba, anglis parūpina, tik tenka vandenį nešti.
Bet, žinote, kas įdomu. Juk čia šiaurė! Tai dabar nakties beveik ir nėra - bent kiek sutemsta apie 11-13 val. ir vėl šviesu. Įdomu, vėliau parašysiu, kas tos garsiosios “baltosios naktys”.
Nakčia, žinoma, kiek šaltoka! Ir kaip dera Jūsų kailinukai, aeh kaip puikiai jie dera! Mat dabar gegužis kiek žiaurokas! Ir dieną sniegas sninga, pučia šiaurys vėjas! O ką kalbėt apie naktį. O aš sau ponas. Iš katilinės į lauką vandenio prisinešu ir vėl šildausi prie šilto lokomobilio, o tamsos metu man tos “atsargos” beveik užtenka. Taip nešioti vandenį kiek atsibodo, tai pasidirbau nėšius ir velku sau ant pečių pora kibirėlių... ir vėl ilsiuosi.
Jūsų knygos eina iš rankų į rankas ir jau pusė lietuvių jas perskaitė. Aš, žinoma, tai ir neskaičiau! Perskaičiau tik kai kuriuos apsakymėlius “Laiko dvasia”. Pasistengsiu įsigilinti ir į Salomėją. Aš kažkaip poezijos nevertinau! Tik branginau, tiesiog dievinau Brazdžionį.
Sudie! Jums nuoširdžiai dėkingas
Jonas Bernatonis
Panevėžys, 1947 IV 14
Sveikas, Jonuk!
Čia iš tėviškės - ir popierius, ir žodžiai. Jie dar kvepia vos besprogstančiu pavasariu ir juose gal dar skamba padangių čyrenimas. Jie ką tik iš tėviškės. (...)
O sugrįžkite pasiklausyti pavasario - juk visi paukščiai čiulba žmogaus laimei.
Sugrįžkite. Sudie Veronika
Panevėžys, 1947 IV 25
Sveikas, Jonuk, su pavasario žibuoklėm!
Melsvom akim sužiuro visi krūmokšniai. Ir tiek daug tų akių -ne akių, o žiedų; pasipylė pakalnėse, pražydo pamiškėje - tarsi mostelėta stebuklinga pasakos lazdele ir vienąsyk kvapiais žiedais apiberta žemė. (...)
Laukiame, kada bus galima pradėti siųsti siuntinius. IV 21 d. išsiunčiau “Tiesos” 13-19 d.d. ir kt. laikraščius. Pirmadienį išsiųsiu sekančius numerius.
Kaip ilgai Jūs negaunate II 10 d. išsiųsto siuntinėlio. Aišku, dabar, kai rašau, jis jau gal seniai gautas.
Temsta vakaras, vėlus pavasario vakaras ir sunku atskirti raides.
Bet ką nusiųsti tenai, ką į tolį, kas spindulius veidan pašauktų ir džiugintų akis? Čia yra tik žibuoklių žiedeliai iš gimtos šalies pakalnių, tik maži žiedeliai.
Sudie, greit parašysiu vėl. Veronika
Pečiora, 1947 V 16
Verute! Sveika gyva!
(...) Ir aš neįsivaizduoju kas būtų, jei Jūs, Verute, mane neaplankytumėt savo puikiais laiškučiais - laiškučiais, išplaukiančiais iš tyriausios širdies, degančiais nuoširdžiausio draugiškumo liepsna. Ne tik laiškais, laikraščiais, knygom ir kruopščiai, kruopščiai paruoštom paslikom. (...)
Esu sveikas. Nuo balandžio pradžios iki gegužės 13 d. buvau laimingas. Normaliai valgiau ir nesunkiai dirbau. Nešiau vandenį į lokomobilį.
Ir tikrai gegužės 13 gal buvo paskutinė laimės diena. Ta diena buvo, žinoma, laimingiausia.
Tą dieną gavau Jūsų net keturis laiškus... keturis - balandžio 7, 12,14 ir ... su žibutėm 25 d. Ir tai dar ne viskas! Dar du Velykinius laiškus gavau iš savo dukteraitės - sesutės dukters. Tai rekordinė diena. Tą dieną buvau savo brigados dėmesio centre, visi pavydėjo... Ir, žinoma, laimingas, laimingiausias... Ir skaidru širdy buvo kaip skaidrios trys žibutės!..
Bet... po kurio laiko ir vėl pilka ir niūri tikrovė. Didysis Likimas šiais metais gal konkrečiai atves vėl į normalų gyvenimą, pas Jus... į tėvynę, o tai būtų laimės...
Tiesa, siuntinius nuo V1 tikrai priima. Atvirlaiškių ir nosinių nesiųskit. Prisiųskit pieštukų. Įvyniojimų nedarykit. Padarykit riebesnį sviesčiuką ar taukus, ar miltus.
Sudie! Jonas
Stetiškiai, 1947 IV 20
Sveikas su pavasariu!
Jau liejasi pavasaris. (...)
Laukuose rugiai žaliais kaspinais dabina žemę ir kviečia į pavasario šventę. Rašysiu apie kiekvieną iš žemės prasikalantį daigą, kad nors sekundėmis pasijustumėt žydinčiuos tėviškės laukuos, begaudąs margas peteliškes, kur kiekvieną žingsnį ir sapną, ir juoką motinos šypsena lydėjo. (...)
Sudie Veronika
Pečiora, 1947 VI 4
Sveika gyva, Verute!
Vakar gavau Jūsų IV 20 d. laišką - “Sveikas su pavasariu!”. Labai ačiū Jums, Verute, už tikrai pavasarišką laišką. (...)
Ačiū Jums - ačiū! Ačiū Tėviškės Motinai, - kad tėvynėje yra tokių žmonių, kurių širdis gaivina mus toli esančius — atskirtus! Taip - tai gaivi, gaivi šiluma - angeliškas meilumas! Didžioji Angelų Motina]..
Čia gamta žiauri! Visas gegužis buvo žiaurus, žiaurus - visai nykus. .. Su sniegu, šalteliu, grubiu šiaurės vėju! Tik dabar nuo gegužės 28 d. - pavasaris - tik šiaurės pavasaris - prasimušė. Ir lietus, ir pavasariška saulutė gaivina žemę, želdina glebią žolytę...
O darbas, visa aplinkuma ta pati. Darbas kiek sunkesnis. Mat prasidėjo visu tempu Pečioros statybos, mums reikia išsijuosus pjauti
miško medžiagą. O medžius kasdien po kelis vagonus gabena ir gabena. Tik spėk pjauti.
Bet, kad ir darbas, bendrai paėmus, lentpjūvėje kiek sunkesnis, kaip kitose brigadose, esu visai patenkintas. Dabar nuo balandžio 1 d. lentpjūvės darbininkai valgom geriausią kolonoje maistą! O kas svarbiausia - atskirus žmones - po kelis iš brigados - net ištisomis brigadomis veža tai čia, tai čia ten - tai prie geležinkelio statybos už kelių šimtų kilometrų dar į šiaurę!.. Mes sėdime sau ramūs vietoje. (...) Sudie! Jonas
Stetiškiai, 1947 V 20
Neatmenamas pavasaris aplankė gimtąją žemę, nuostabus žydėjimas ir liepos mėnesio karščiai gegužyje. Gegužės 3-ją dieną atsikėlę stebėjomės - viskas balta, sniegu apklota. Ir beveik visą dieną snigo. Bet taip tebuvo tik tą dieną. Tuojau stojo karščiai ir neteko net pavasarinio palto dėvėti, kur ten palto - su megztiniu per karšta. (...)
V 19 išsiunčiau siuntinėlį, panašaus turinio kaip ir anksčiau. Kadangi pašte svogūnus teko išimti, kad nebarškėtų, pridėjau popierių. Vitaminų iki paskutinio momento tikėjausi gauti daugiau, tai ir dėžutė jiems per didelė. Dabar, kai tik jų gausiu, tuojau nunešiu Juozui.
Tuo tarpu sudie. Veronika
Pečiora, 1947 VI 24
Sveika gyva, Verute!
Verutyte, birželio 21 d. gavau Jūsų du laiškus - gegužės mėn., 20 ir 24 d. labai ačiū už laiškučius, ačiū-ačiū!
Savoje brigadoje esu laimingiausias. Mane lanko dažnai banderolės, laiškai, siuntiniai. Taip, kiti man ne tik pavydi, bet kartais net ir pyksta. Bet pyksta nepiktu pavydu - ne kerštingu.
Aš laimingiausias ir labiausiai laukiu Jūsų, Verutyte, siuntinių. Ne šiaip sau siuntinių, o su siela siuntinių - paruoštų ir siunčiamų ne ubagui, bet žmogui. Ir prieš tuos siuntinius aš jaučiuosi menkutis menkutis... Žinoma, menkutis prieš pačią siuntinio esmę, jo paruošimą. Taip, Verutyte, čia kažkas yra didesnio - tai yra Didžiosios Meilės Didžiojo Likimo ranka! Ir lenkiu aš galvą, ir dėkoju Jam amžinai!.. Sudie, Verutyte, sudie! Jonas D.
Stetiškiai, 1947 VI 8
Sveikas, Jonuk!
Nuoširdžiausi linkėjimai artėjančio vardo dienos proga!
Praėjo pavasaris, baigėsi egzaminai, išleistuvių valsas nuskambėjo, nubiro gautosios gėlių puokštės ir - atostogos. Laikas bėga lyg pasivogdamas dienas ar mėnesius. Mane dar tebelanko tik balandžio mėnesio atvirlaiškiai. Kodėl gi nieko neberašote apie savo sveikatą?
Viso geriausio! Veronika
Pečiora, 1947 VII 1
Širdingai dėkingas už linkėjimus vardo dienos proga!
Sese, ačiū, labai ačiū!
Tėviškėje vasara, visur žalia, laukai žaluma liūliuoja.
Čia gegužis šaltas - visas gegužis buvo šaltas!.. Birželis taip pat nešiltas!.. Nors kartais kaip arkliui ant nugaros tenka iš lentpjūvės vilkti didžiules storas apalkas ar ilgas storas lentas. Šilumos užtenka tik tada, kai leidžia po du brasus iš karto ir išeina bent 6-8 įvairaus storio lentos ir priedo apalkos. Ir viską reikia išnešti ant savo pečių- dviese ar vienam! Taip, tada šilumos užtenka!..
Tai labai nuostabu, sese, tiesiog nuostabu! Iš kur ta sveikata, iš kur stiprybė! Iš kur stiprybė - sveikata! Juk normalios gyvenimo sąlygose žmogus nė kiek daugiau nedirbi - tikrai nedirbi - o valgai, žinoma ’’biškutį” daugiau. Taip, valgai tik “biškutį” daugiau, o dirbi gal kiek net mažiau!
Ir tikrai nuostabu! Verutyte, mes visi stebimės, iš kur ta stiprybė-sveikata. Namuose, tai pilvelis, tai šis, tai tas negerai! O čia, kur tau!
- ir gyvą neluptą šunį suėstum ir tai nieko nekenktų.
Na, širdis taip pat buvo gerokai nenormali. O dabar ir ji vargšė veikia normaliai. Mat mažiau tenka jai darbo! Ir koks gi jai gali būti darbas iš litro vandens ir kilogramo duonos, na ir 300-400 g košės! Taigi, jai darbo nedaug! Žinoma, gal ji ir visiškai būtų sustojusi, jei ne Jūsų, sesute, siuntiniai!
Na, o nervingumas taip pat priklauso nuo tų siuntinių. Pavalgęs sau ramus! Visą vasario ir kovo pusę negavau siuntinių, na, ir sudie razumėlis! Nervingumas žvėriškas - tiesiog pasiutėliškas! Na, cinga kiek buvo sugriebusi ir rankas, ir kojas, ir buvo silpna, kažkaip nuostabiai - keistai silpna! Bet dėka Jūsų, Verutyte, cinga dingsta dingstanuo kūno mėlyni spuogeliai!
Taigi, Verute, Jums už mano sveikatą esu labai, neapsakomai dėkingas! (...)
Pečiora, 1947 VII 8
Verute! Sveika gyva!
Ir niekad Jūsų aš taip neišsiilgau kaip dabar! Kažkaip visą laiką tiesiog jauste jaučiau, kad Jūs mane minit-manimi rūpinatės! (...)
Už ką Jums esu ypatingai dėkingas, tai už vitaminus. Ir žinai ką -vitaminas C su gliukoze taip gerai veikia ir taip aš gerai jaučiuosi po jo vartojimo - gerai sodriai išsimiegu. Ir kas svarbiausia, rodos, jau ir cinga baigia išnykti. Kūno spalva pasidarė normali - ant kojų nebėra mėlynių uogos išvaizdos ir dydžio spuogelių!
Bet-viskas gerai-vienas tik daiktas negerai. Nuo tų siuntinių ir vitaminų šitą mėnesį gavau antrą kategoriją.
Mūsų visa kompanija, kuri prieš metus iš Vilniaus išvykom - VII 26 (atvykom VIII 5 d.) į tolimą kelionę, dabar jau išsiskirstė.
Iš kapos žmonių telikom keli - vieni išvyko tai į poilsio vietą, tai į ligoninę, o man taip ir nėra kada pailsėti. Mat, nemanykit, kad tie, kurie negauna siuntinių, yra nelaimingi. O ne - gal net priešingai! Kada jau apsilpsta - tai juos tada siunčia į gretimą koloniją pailsėti. Taip daugumas mūsų ilsėjosi beveik visą žiemą - po du - tris mėnesius. Per šalčius - gruodį-vasarį sau tik gulėjo ir valgė pagerintą maistą, o tedirbo tik retkarčiais sniegą valydami po 2 val. į dieną ir malkų iš mūsų lentpjūvės pasiimdami.
Taigi, matote, mūsų gyvenimas yra visapusiškai aprūpintas. Ir tikrai -vyriausybė mumis rūpinasi puikiai! (...)
Sudie! Temyli Jus Didžioji Meilė!
Jonas D.
Pečiora, 1947 VII 13
Sveika gyva, Verute!
Ir niekas mane taip gyvai neprisimena, taip širdingai nesirūpina, kaip Jūs, Verute! (...)
Gavau anksčiau minėtą Jūsų siuntinį VII 7 d. Ir kaip puiku. Tuoj valgau skaniuosius sausainėlius, ragaunu plonosios dešrytės! O paskui - namuose susitvarkau - ragaunu sūriuko! Kitą dieną vėl triuškinu sausainiukus - vakare užkandu dešrytės ir su gauta mėsa - tiesa, kiek kvepiančia (du kąsniukai) - valgau cibuliukų. Kitą dieną į kavą merkiu sausainiukus ir trejetą šaukštų cukraus... Saldžiojo cukriuko. Ir, och kaip skanu! Paskui vakare verdu iš milčiukų košytę ir porą šaukštų į košytę. Ir vėl valgau su visu liežuviu. Sekančią dieną baigiu košytę. Ir vėl valgau su visu liežuviu. Sekančią dieną baigiu dešrytę, verdu košytę, ir į ją sūriuko gabalą - ir skanumėlis!..
Ir taip palengva nyksta, Verutyte, kruopščiai surengtas siuntinys!
Tiesa, ir kaip puiku iš gerų miltų išsivirti košytės! Įsivaizduojat, iš to maišiuko jau išsiviriau košytės tris syk. Dar šiandien išsivirsiu ketvirtą syk - jau paskutinį... O kaip gerai jautiesi, kada prie sukirstos normos vakare (o norma ketvirtis kg duonos ir “supūs” 600 g - žinoma, be “ašakų-grynos”) priduri šiltos šiltos košytės... Paskui iš abiejų maišelių po 3-5 žirnelius vitaminų... na, ir gulti! Ir kaip tada saldžiai, ramiai, ramiai miegasi! (...)
Vis dar tebegyvenu, kaip sako, po senovei. Esu sveikas. Tik paskutiniu metu labai išvargstu bedirbdamas. Mat, dirbu prie sunkiausio darbo nuo V 13 d. beveik be pertraukos! Tai jėgas iščiulpia, nors ir maitinuosi neblogai. Dirbu sunkesnį darbą dėl to, kad kiek susipykom su brigadyrium! Dabar stengiuosi pereiti į kitą brigadą - taigi pergyvenu kritišką momentą. Bet, rodos, kad rytoj jau bus tvarkoj -mane perves į kitą brigadą! Noriu pasidaryti pečininku - na krosnininku! Čia darbas lengvesnis, tik nešvarus, o svarbiausia, tai aplinkuma labai rami. Brigadyrius geras, ramus žmogus, žmonės visi irgi geri! Nėra nei vieno vagilio, beveik visi gauna siuntinius!
Taigi, sese, sudie! (...) Jonas
Pečiora, 1947 VII 30
Verute, sveika gyva!
Šiandien sekmadienis. Pirmąsyk ir aš kaip žmogus švenčiu sekmadienį!..
Penktadienį vakare gavau broliuko Juozo siuntinį ir nuo to laiko iki šios dienos vakaro neisiu į darbą. Taigi, žmoniškai pailsėjau. O šiandien kaip žmogus švenčiu sekmadienį. Pasimeldžiu iš maldaknygės - “Lietuvių giesmės ir maldos”. Ir, och, kaip puiku - kaip puiki Knygutė. Tiesiog širdį atgaivina.
Taigi, nuo penktadienio vakaro valgau sočiai. Ir, žinote ką, kiek aš miegojau - penktadienio naktį, šeštadienį dieną ir šeštadienio naktį. Bet kaip miegojau - miegojau kaip užmuštas ir miegojau sodriai! Pailsėjau ir visi kaulai, rodos, atjaunėjo.
Ir kaip puiku - vakar tik ką baigiau skaityti Jūsų prisiųstą “Laiko dvasią”. Pavalgiau košytės - na ir tada miegoti. Šiandien atsikėliau jau sustiprėjęs - ir miego jau nebesinori. O šiandien iš ryto anksti gavau Jūsų siųstą banderolę. (...)
Už laikraščius, sesute, labai ačiū - broliškas nuoširdas ačiū!
Taigi, dabar skaitau juos. Valgau sau skanų broliuko prisiųstą sūrį. Pradėjęs valgyti galvoju - na, dar pasiliksiu rytdienai - bet kur tau, palengva, palengva ir sūrelis kaip medus visas sutirpo. Na, ir vėl po sūrelio gera pasimelsti ir mintimis paviešėti pas Jus Stetiškiuose, pabuvoti Katedroje, Juozuką besigydantį paguosti!.. Ir, och och, kaip būtų gera, kad tai būtų faktas - staigiai atsidurti savo tėviškėje!..
Tiesa, Verutyte, dar už vieną dalyką Jums turiu ypatingai padėkoti - tai už marškinius. (...)
Darbas eina ramiai, palengva. Lietus neužlyja. Jūs Lietuvoje, aišku, visi miegate, o aš čia šiandien sotus ir apsirengęs Jūsų prisiųstais baltiniais ir kaklą apsisukęs Jūsų prisiųsta baltąja šalikute palengva dirbu. Dirbu nesunkiai, nes pjaunam iš kartelių plonytes lentutes. Taigi, kartelytę uždėti ant ratellių ir pastumti į gaterį visai lengva. Tai ne storuliai 24-34 cm medžiai, kurių net pajudinti negalima ir taip nusimūčini, kad niekas neberūpi. Nėra laiko ir tinkamai pasimelsti. (...)
Bendrai paėmus esu kol kas sveikas. (...) Iš mūsiškių tai visi kur nors buvo - ar ligoninėje, ar poilsiavo vadinamoje OP (na poilsio barakas) - duoda pailsėti 2-8 val. ir nereikia nieko dirbti. Duoda pagerintą maistą. Žinoma, man padeda, aišku, ir siuntiniai. (...)
Sudie! Jums dėkingas - Jonas
Pečiora, 1947 VIII 4
Verutyte!
Nors sykį ir pas mus gražu gražu! Oras nuo rugpjūčio pirmosios taip šiltas, kad svilina kaip katile. Tai mat koki nuostabi ta šiaurė!.. Visas liepos mėnuo buvo šaltas. Pravartu buvo net kailinukai. Ir visą mėn. lynojo, o dabar štai ir vėl gražu, karšta. Aš, žinoma, kaip saulutės mėgėjas tuoj - kaitintis - degintis. Ir per dvi dienas VIII 2-3 taip nudegiau, kad šiandien vargiai galėjau miegoti. Nudegiau, žinoma, tik pečius. Mat mums vasarai išdavė vietoj baltinių maudymosi kostiumus (būna kas savaitę pirtis ir kas savaitę keičia baltinius).
O dabar nuo VII 30 d., mano laimei, perkėlė į kitą brigadą - mūrininkų. Dabar sau visai laisvai, mašinos nevejamas, dirbi palengva ir, aišku, išsirengę kiek galima. Ir per tą trumpą laiką aš pasidariau visai kitas žmogus - atsigavau, pailsėjau, o dabar dar gražus oras, tai taip gera ant dūšios! Tik, žinoma, viskas tai ne sava tėviškėlė -viskas svetima nemiela, o aplinka?! (...)
Štai ir dabar, žinai, Verutyte, taip buvo man sunku nuo gegužės 13 d. ir tiek aš pergyvenau iki šiol moralinių kančių, sunkoka ir apsakyti. Bet kai jau buvo sunkoka, tai nors gaudavau pailsėti. Štai gydytojas davė poilsio VII 13,20, 26 ir 30 d., o VII 30 d. perėjau į kitą brigadą... Ir mano troškimai išsipildė.
Šiandien štai visa brigada turime poilsį. Tik dabar apie 10 val. gavau, Verutyte, Tavo siuntinį. Ir och, kaip malonu!.. Kaip esu dėkingas!.. Dėkingas be galo! Juk, žinote, mane liepos 27 d. nakčia apvogė. Nors brudai būtų tik maistą paėmę. Bet, kur tau, lagaminą sulaužė... ir viską išgrobė! Išgrobė visą rašomąją medžiagą, muilą, druską!.. Vienu žodžiu, pagrobė visa tai, kas buvo lagamine. Iš drabužių, žinoma, nieko neėmė, nes buvo maiše. (...)
Už visas gėrybes labai labai ačiū! Jonas
Pečiora, 1947 VIII 15
Verute!
(...) Taigi, už laikraščius labai ačiū!.. Tarp kitko, ši banderolė atėjo labai tvarkinga - per dvi vietas surišta šilkiniais žaliais siūlais ir tiesiog jaučiama, kad net netikrinta.
Žinot, kaip mums, jau suvaikėjusiems ir, galima pasakyti, sulaukėjusiems, tai daro didelį įspūdį.
Naujiesiems mokslo metams Jums, sese, linkiu ištvermės ir laimingos sėkmės. Laimės mokyti angeliukus ir sulaukti šviesesnio rytojaus! Jonas
1947 VIII 24
Labutis, Jonuk!
(...) Taigi, tą pirmadienį pasisekė man išsiųsti visą savaitę stovėjusį siuntinėlį. Apyvėliai nuėjau į paštą pasižiūrėti, maniau, kad tikrai dar nepriima, nes šeštadienį sakė greičiausiai nepriimsią. Ogi žiūriu - žmonių žmonelių, dėžių dėželių. Kiek tik įkabindama pasileidau per miestą pasiimti siuntinėlio, nes greit priėmimo laikas baigėsi. Maišelis kaip visuomet buvo ant dėžės apsiūtas, bet dabar kažkodėl reikėjo ardyti, teko labai skubėti.
Į kiekvieną siuntinėlį įdedu po 3-4 pieštukus, žinau, kad ten reikalingi. Šį kartą įdėjau 3 pieštukus, rašomosios medžiagos, truputį vitaminų, įvairių džiovintų uogyčių, džiūvėsėlių, 1 kg lašinių, 1 kg miltų, 1 kg cukraus, dešrytės, avižinių kruopų (sako, jos labai sveika), 3 bloknotėlius. Taip pat išsiunčiau laikraščius. (...)
Tėvynėje šienapjūtė. Pamažu gubomis pilnėja laukai.
Tad tuo tarpu sudie. Veronika
Pečiora , 1947 VIII 28
Verute, sveika gyva!
Dovanokite, kad kiek ilgiau nerašiau. Mat nors ir esu naujoje brigadoje - mūrininkų, nors darbas ir lengvesnis - ne taip nusimūčiju, bet visgi poilsis aktualus ir todėl nėra kada kaip reikiant žmoniškai ir laiško parašyti. (...)
Klausiate Jūs, Verute, dėl siuntinių - ar viską gaunu - ar gavau brolio siųstą siuntinį su megztiniu. Gavau. Su siuntiniais yra taip. Iškabina kolonoj skelbimą. Eidami iš darbo ir bėgame prie lentos lenktyniaudami - o gal ir mano pavardė ten yra? Vakare, kai visi susirenkame iš darbo, veda į paštą. Pašte prie akių atneša siuntinį. Na, tada išegzaminuoja, iš kur laukiamas siuntinys. Reikia smulkiai pasakyti siuntėjo adresą. Jei nepasakai - siuntinys eina atgal. O tokių atsitikimų nemažai būna. Įspėjus iš ko siuntinys - duoda pasirašyti ant lydimosios kortelės, paskui sąraše, kuriame yra gavėjo adresas, bendrai, siuntinio savininkas ir siuntinio numeris, ir svoris, kitoje sąrašo pusėje trečią syk pasirašai, kad siuntinį gavai asmeniškai. Tada, būtinai prie akių, peiliu perpjauna iš galo dėžės maišiuką, na ir patikrindami viską atiduoda - meta į maišiuką. Ir niekas visai pašte jokios pretenzijos nereiškia. Na, jau kolonoje, atėjus su siuntiniu, gali duoti kam nori. Kartais ir mūsų “ponstva” paprašo. Bet tai niekis. Jei yra reikalo, duodi lauktuvių. Na, tik kai kuriuose barakuose tai reikia saugotis. Visgi “alkanos musės” kartais ir labai puola. Bet tai galima apsisaugoti. Yra toks atskiras namelis ’’kaptiora”, kur galima siuntiniai pasidėti ir paskui po truputį, kiek reikia pasiimti. Vieną kitą geresnį daiktą pas draugus pasidedi. Bet, bendrai paėmus, tai geriausia siųsti paprastus siuntinius. Ypatingai lašinukai ir dešrytės gryni siųsti nereikia. Pvz., atsiunčia sukorių trupinių gerai įriebaluotų, žirninės košės išvirtos ir kiek galima įriebalintos. Na, tada į maišiuką ir viskas tvarkoje. Taigi, ir aš prašyčiau taip siųsti. Pvz., įdėkit duoninių sukorių į riebaluotų trupinių maišiuką, ten gali būti įpjaustyta ir dešrytės. Bendrai praktiškiausia siųsti tai visokius mišinius: miltai, kruopos, džiovintos bulvės, makaronai taip pat gatavi. Prie cukraus tai ne taip kimba, bet ir tai geriau sumaišyti su sausainėlių trupiniais. Tai pasakykite ir namiškiams.
Sudie! Visiems gerų dienų! Jonas
Pečiora, 1947 VIII 29
Verute!
Parašėt malonės prašymą!!! Och , kaip esu už tai Jums dėkingas!!! O gal iš tikrųjų ką nors padės.
Aš esu teistas 1946 liepos 5 d. Vilniaus NKGB. Vyr. Karo Tribunolo 58-1 a str. Kaltinamas už laikraštėlio “Į laisvę” platinimą 1943 m. Taigi, kaip nuostabu! Už antivokišką literatūrą. Kaltinamas, kad priklausiau slaptai organizacijai vok. okupacijos metu. Bet faktiškai nelegalios literatūros aš neplatinau. Tik kelis sykius atvežiau iš Kauno ir perdaviau kitiems. Organizacijai nepriklausiau ir literatūros pats neplatinau - tik kelis syk atvežiau ir perdaviau. Tai ir visa kaltybė. Už tai gavau visą červonsą. Taigi, pilnai tikiu, kad teisybė gi turi būti ir malonės prašymą tikrai gali patenkinti. (...)
Mano sveikata, kaip rašiau, tikrai nieko ypatingo. Buvo cinga apėmusi, bet tik tebuvo išbėrimas. Prie kito ko prikibusi nebuvo. Dantys sveikiausi. Kas svarbiausia, tai dabar smarkiai skauda kojų sąnariai - ar tai cinga, ar buvęs reumatizmas. Aišku, kartais ir širdis šlubuoja. Bet ką tai padarysi? Taigi Jūs nepykit, kad anksčiau neparašiau apie cingą. Juk nežinojau, kad galit lengvai gauti vitaminų. (...) Jonas B.
Pečiora, 1947 IX 15
Sveika gyva!
(...) Darbas pusėtinas. Perėjus į kitą brigadą kiek lengviau. Bet ten gera, kur mūsų nėra... Žmonės vis tie patys... Ir tikrai - kas pasidarė, kad su tais siuntiniais man sunkoka. Na ir negailiu, apdovanoju kas reikia. Bet vis tiek: tai toks, tai toks įvykis... Bet tiek to!.. Gal man taip reikia. Reikia atkentėti už savo kaltes!
Na, tiek to - manau, viskas susitvarkys, susitvarkys gal kiek palankiau! Mat gal pasiseks dabar pereiti dirbti sargu-sąskaitininku lentpjūvėje. Kad nors kokį mėnesį tektų patarnauti-atsilsėti. (...)
Jums labai dėkingas Jonas
Panevėžys, 1947 VIII 31
Sveikas, Joniuk!
(...) Sakot, kad aš Jumis rūpinuos. Taip, bet aš juk negaliu nesirūpinti, kaip paukštis negali nečiulbėti ar pavasaris neželdint želmenų.
Taip, keistas tas gyvenimas!
Nuostabu - ne tik dabar, kada Jūs man daug ką pasakėte, ne tik dabar, bet ir tada, kai dar Jūsų nepažinau, kai matydavau tik gatvėmis praeinantį ar klūpantį bažnyčioje, jau tada aiškiai Jus supratau ir skaičiau mintis. (...)
(...) Geriau iš anksto priprasti prie minties, nesvarbu kokia ji bebūtų - kaip saulė, kaip naktis ar kaip nuostabi aušra. Ir žinoti, kaip laukt sugrįžtančio - kaip dvasios milžino*ar mylimo žmogaus?
---------------
* Kunigo. J.Bernatonis galvojo apie studijas seminarijoje. - V.A.B.
Taip, keistas šis gyvenimas, be galo keistas. Ir kartais tiesiog jauti, kaip Likimo ranka dėsto ir klosto žmogaus gyvenimą, kaip nelaimėje nusišypso laimė ir kaip iš didelės laimės ateina dar didesnė kančia. Gal taip reikia, kaip yra. (...)
Sudie.
Te Didysis Kelias nurodo Jūsų gyvenimo kelią!
Veronika
1947IX17
Sveikas!
(...) Sulaikytas siuntinių priėmimas. Kai tik apie tai nugirdau, nudūmiau į paštą. Ten perskaitė tas vietoves, į kurias galima siųsti. Pečioros tarp jų nebuvo. Aišku - baigta. Nosį nukabinus ir kėblinu namo. Jau buvo beveik vakaras, bet aš iš apmaudo, kad mane apgavo nujautimas, pradėjau kalti dėžę. Kaip niekad greitai sukaliau. Dar buvau žadėjusi obuolių siuntinėlį išsiųst, o dabar štai - viskas dingo. Bet sekančią dieną, lyg kažkieno stumte stumiama, suradau reikalą į paštą, pasiunčiau laikraščius ir einu antrą kartą paklausti. Jau vėl buvo pavakarys, bet aš sėdžiu ir laukiu, ir man atrodo, kad tikrai dar išsiųsiu. O laime, tikrai dar sekančią dieną siuntiniai priimami! Kaip kulka šoviau į namus ir galvojau visus namiškius susikviesti į talką. Ogi žiūriu - iš Vilniaus atvažiavęs pusbrolis, visa giminė susirinkusi, seniai besimatę kalbasi - ot tau ir talka. Gerai, kad dėžutė buvo iš vakaro sukalta. Tik gaila, kad neturėjau numegztų kojinių - per naktį nenumegsi. Siuntinėlį galvojau truputį vėliau išsiųsti, o čia staiga jų sulaikymas. (...)
Veronika
Pečiora, 1947 IX 22
Sveika gyva, Verute!
(...) Mat dėl malonės prašymo, tai man rašyt dabar gal ir vėloka. Lauksime 30-ties metinių Spalio Revoliucijos šventės. Pas mus kalbama, kad bus amnestija. Taigi laukiame ir tikimės!..
Jeigu po tos šventės nieko nebus, tai aš rašysiu vėliau malonės prašymą.
Sudie! Jums dėkingas Jonas
Pečiora, 1947 X 5
Verute, sveika gyva!
(...) Klausiate - “kaip laukt sugrįžtančio - kaip dvasios milžino ar mylimo žmogaus?” (...) Svarbiausia - kad grįšiu, ką gyvenimas atneš!.. Vienu žodžiu, turint ant pečių visą červoncą, nors jau 2 rb. ir atiduoti, nežinant kada grįši, kokia sveikata ir iš viso ar grįši, -nieko tikro negalima pasakyti.
Kol kas gyvenu neblogai. Šiame mėnesį mums nedarbo dienos vėl sekmadienį! Kaip puiku atsilsėti, ne tik atsilsėti, bet ir švęsti sekmadienius!.. O kaip buvo sunku, kai dirbau lentpjūvėje - tekdavo išdirbti be poilsio net mėnuo ir daugiau! Tai tiesiog visi išlepdavome kaip grybai. Dabar ir dirbti tenka visai nesunkiai - kai kada net visą savaitę nepervargsti.
Sudie! Linkiu Jums sėkmės! Jonas B.
Pečiora, 1947 X 14
Sveika gyva, Verute!
Dienos slenka nuobodžios, niūrios, nešdamos vargą ir nežinią, nežinią kankinančią ir baisią...
Nors ir darbas ne taip nuvargina, gauni poilsius, bet... nežinia,
niūrios šiaurės dienos, dienos rudens su žiaurius vėju ir sniegu.
Taigi, nuo X 12 d. jau prasidėjo šaltis, o 13 d. iškrito pirmas sniegas ir viskas dvelkia nemalonia šiaure. Nemaloni šiaurė įsiviešpatauja kartu ir dūšioje. Taip jautiesi dar labiau prislėgtas sunkia, sunkia velėna, uždarytas it į gilų bešviesį požemį...
Ir jeigu ne tikėjimas į Amžinąjį Gyvenimą, Amžiną Meilę, Motiną ir turėjimas brangių sau asmenų, nežinia ką vargšas žmogelis padarytum!..
Ir taip viltis, viltis į ką nors, vis pakelia dvasią, apšviečia tamsią juodžiabaisę padėtį. Štai kad ir paprastas laiškutis pradžiugina, praskaidrina ūkanotą nuotaiką laikraščiai, pakelia ūpą siuntiniai. Ir nemanykit, kad jau taip didelę viltį sukelia siuntinys, o ne... Neretai daug geriau nuteikia nuoširdus, ne dirbtinių žodžių laiškas. Ir man net keista, kaip pradėjau aš vertinti Jūsų laiškus, ne - Jūsų amžinai besirūpinančią manimi sielą. Ir Jūs dar klausiate - kaip turėčiau laukti: ar kaip dvasios milžino, ar kaip mylimo žmogaus? Ir kam tai - kam dar ir klausti, juk aš ir taip priklausau Jums. Ir jeigu pasisektų Jums mane ištraukti iš baisios peklos, argi tai dar galėtų būti klausimas-Jums priklausau! (...)
Mano pilnas adresas bus:
Komi ASSR
r. Kožva (arba Kožvinskij)
st. Pečiora
L. K. 274/18 A
Bernatonis Jonas, Juozo
Bet jei vienas malonės prašymas nepasisektų, galima rašyti ir nuvežti kitus. Tegu tada rašo namiškiai, sesutė, pusseserė ir pan. - vienu žodžiu, pasitarkite su advokatu ar su žinančiais tą sritį žmonėmis. Taigi SOS!
Sudie! Linkiu sėkmės. Jonas
Panevėžys, 1947 XI 1
Sveikas, Jonuk!
(...) Ryt Vėlinės. Jau papuošti kapai skendi chrizantemų ir eglučių žalumoje. Į tą pusę plaukia ir plaukia kasdien žmonių minios, kad tą vakarą, nuostabų Vėlinių vakarą, mirusiųjų mieste būtų iškilminga ir jauku.
Tėviškėje šiemet gražus ruduo. Be lietaus, be purvo, be šalčių.
Net keista, kad krenta lapai, kad pliki jau medžiai, o kelias smėliu dulka.
Siuntiniai dar kol kas nepriimami, bet rašykit, kas reikalinga, nes gali netrukus priimti. Veronika
1947 XI 5
Sveikas!
(...) Sekmadienis - dar ne Vėlinės, bet per moksleivių pamaldas pasigirsta liūdesio gaida, persunkta Libera už mirusius, pasigirsta pamokslininko žodžiai ir tyla apgaubia klausančius: jei kartais gyvenime mes ko nepajėgiame, jei mus gyvenimo audros nubloškia kitu keliu ir mes neįvykdome savo pašaukimo, tada mūsų viltys ir troškimai lieka mūsų vaikuose ir laukiame iš jų, kad jie užbaigtų, ko mes nebaigėme, kad jie įgyvendintų mūsų pašaukimą. Taip ir mirusieji laukia iš mūsų paramos. Jie meldžiasi už mus, mes turime melstis už juos. (...)
Tėviškė, nuostabi tolimoji tėviškė. Tad skriskite nors žodžiai iš tėviškės.
Sudie. Veronika
Pečiora, 1947 XI11
Sveika gyva, Verute!
(...) Ne tik kad įprastas pilkumas, nuobodus ir sunkus amžinas pasninkas kankina, bet kartu ir dūšią šis rudenėlis labiau blaško. Oi kaip jis blaško. Tai - tikrai kas tai keisto, kas tai ypatingai antgamtiško?
(...) Bet man per tą laikotarpį (X 13-XI 16) taip pat teko pergyventi ką tai sunkesnio. Mat spalio 13 d. baigiau siuntinius. O, žinote, baigus siuntinius, kol vėl prie kasdienės paikės prijungsti, būna kaip tai dar sunkiau - tam tikra krizė. X 22-27 d. uždirbau mažiausią paikę - po tris šimtus g duonos rytą ir vakare. Pietums nieko. Taigi duonėdis susitraukė ir vieną sekmadienį 25 ar 26 d. - skaniai teko suvalgyti iš duobutės*išmestų viršutinių kopūstų lapų. Bet tai tiek to. (...)
---------
* Šiukšlyno. - V.A.B.
Linkiu ir meldžiu laimės! Sudie... Jonas B.
Sveika gyva, Verute!
Pečiora, 1947X11 12
(...) Taip, tai vienas vienintelis žmogus - mano angelas, palaikąs ne tik dvasią, bet ir kūną, esate Jūs, Verutyte, mano sese!
Tikrai - gerai ir neįsivaizduojate, ką reiškia mūsų aplinkybėse nuoširdus nuoširdžiausias laiškutis, atsiųsta banderolė, siuntinys, suruoštas ne kaliniui, bet žmogui, žmogui - žemės karaliui.
(...) Ir štai taip keista - man tiesiog sunku ir nelengvai pergyvenama - nei pusseserė, nei dėdė, nei dėdina neprisiunčia nieko - ir man tai kaip vaikui atrodo, kad jie mane laiko galutinai palaidotu žmogumi, kurio ne tik nebereikia aplankyti nors paprastu laiškučiu - pasidalinti nors retai keliais žodžiais, bet ir benykstantis organizmas - alkstantis žmogus, visai kaip išmestas kačiukas, nebereikalingas. (...)
(...) Už šituos laikraščius gavau vakarinę -300 g duonos porciją ir padirbo naują gerą katiliuką “supci” iš virtuvės neštis.
Nuo XI 5 d. mane vėl pervedė dirbti į lentpjūvę. Dabar darbas kiek lengvesnis negu pereitais metais, be to, žiemą neblogai - darbas pusiau patalpose ir dažnai galima pasišildyti. (...)
Jonas
Panevėžys, 1947 XI 25
Jonuk! Sveikas!
(...) Gavau laišką iš Maskvos. Ten buvo prašoma suteikti pilnų žinių apie Jus. Tad kol sulaksčiau, kol perrašiau ilgiausius raštus keliais egzemplioriais. Mat kur tik minėjote, visur gi reikėjo išsiųsti. Gal pagelbės ką. O kai dar menkai nusimanau toje kalboje, tai suklysti - ir vėl iš naujo.
Sužinojau Jūsų rajoną, tuojau nubėgau į paštą - siuntiniai eina!
(...)
Sudie Veronika
Pečiora, 1947 XII18
Verutyte, sveika gyva!
Mano sieloj šiandien šventė. Taip, sesute. Juk tikrai didelė šventė. Vakar sulaukiau po gerokos pertraukos puikų Jūsų siuntinį. Siuntinį Kalėdinį. Skanūs šližikai, saldus medutis (ir och tą saldųjį medutį kaip mėgstu), kojinės puikios, vitaminai, siūlai, pieštukai - visa tai nepaprastai reikalinga. Visko jau buvau pristigęs. Ir siūlų, ir pieštukų, baigiau ir rašomąją medžiagą. O muilo tai seniai seniai pristigau.
Už visas gėrybes nuoširdžiausias gilus broliškas ačiū!
(...) Ir ką gi, sakai, nenusimink, nuotaikos geros neprarask. Taip, tai žinau, kad tai ne tik dvasiai, bet ir kūnui kenkia. Bet ką gi padarysi. Juk pats gyvenimas toks. Mes visi esam juk “labai gerai” aprūpinti, ypatingai maisto atžvilgiu. Kiekvienas veidas spindi “energija”. Kiekvienas-ar senas ar jaunas, - užgesusiais žvilgsniais-eisena, darbas ir kalba kaip rudens musės.
Bendra nuotaika “labai puiki”. Juk esame gerai apvilkti. Ir tikrai gavom gerus vailokus, šiltas vatines kelnes ir šiltus vatinius bušlatus- na lietuviškai tariant - rudeninius puspalčius iki kelių ilgumo. Taigi šilta ir jauku. Taip šilta ir jauku.
(...) Amžina gavėnia - su puslitriu vandens rytą ir vakare - tai sunkai pakeliama kaip seniau kad pas mus. O dabar gi mes esam laimingi puikiosios tėvynės sūnūs. Esam viskuo gerai aprūpinti, “o ypatingai gerai” valgiu. (...) Sudie - Jonas
Pečiora, 1948 I 6
Sveika gyva!
(...) Jau gal mėnuo kaip dirbu lentpjūvėje naktimis. Dabar brigadyrius turi neblogą akį, tai davė pastovesnį darbą ir ne taip sunkų
- tai dirbu vadinamuoju kamliavoj (drūtgalininku) - (reikia pasiristi iš gatavos, dieną parengtų medžių krūvos, sienojai ant listakados, užristi atitinkamai ant mažos vagonėlės, stipriai tokiomis replėmis priveržti ir paduoti į pačią mašiną). Kai kada tai, žinoma, visai nusimūčiji, bet visgi tai ne lentų, bet apalkų atnešimas ir krovimas į krūvą tvarkingai. Čia nereikia tiek bėgioti, kad baigiant darbą nepaveiki kojų, rankos ir pečiai neskauda. Tik visa bėda, kai dabar šalta ir vidutinis vėjas pučia, tai mažiau judant šalta. Taip dirbam patalpoje, kuri iš šiaurės pusės atvira, mat per ten paritam medžius. Tai taip pvz. sausio 2-4 d. naktimis vėjas pūtė iš šiaurės ir gerokai persišaldžiau - gavau gripą. Bet ir tai nebloga - juk liga menka, o svarbiausia sveikatos skyrius atleidžia nuo darbo. Taigi dabar ilsiuosi ir ... verdu skanią košytę - miltai ir po truputį Jūsų prisiųstų morkyčių (och skanumėlis).
Pradžioje viriau košytę tik saldžią - manų kruopytės, miltai ir truputis cukraus, žinoma, ir bent kiek sviesčiuko - ir och kaip tai skanu ir sotu. Na ir ką gi - ir tada tiesiog veržte veržiasi iš širdies giliai dėkingi žodžiai į Didžiąją Širdį - palaimink mūsų gimines, geradarius ir draugus! Palaimink! (...) Labai ačiū. Už visas gasietėles iš duonos kepėjo gavau 300 g duonytės. (...)
Sudie - Jonas
Pečiora, 1948 1 17
Sveika gyva, Verutyte!
Pas mus įsiviešpatavo žiauri žiemužė. Vakare apie 13 val. 14 d. pradėjo, kaip sako, gerai spausti, taip kad mūsiškių keletas begrįždami iš darbo apšalo nosių galiukus. Mat dabar nuo sausio 14 d. dvi dienas dirbome toli toli nuo savo kolonos - net už ketverto kilometrų kasame didelį gilų kanalizacijos griovį. Tai beeinant didesnį kelio galą ir dar prieš vėją, šaltis nugalanda veidą, spaudžia replėmis pirštus.
Sausio 15 d. tai buvo pakenčiama - buvo 32 laipsniai, o vakar -sausio 16 d. buvo 39, sako - net iki 42. Nėjome į darbą! Mums tikra šventė. Pailsėjome, rašėme laiškus, virėme košytę. Man pasisekė išsivirti skani, skani košytė iš Jūsų milčiukų ir burokėlių. Nereikia nei riebalų, taip skanu, skanu. O dabar uždedu 2-3 šaukštus cukraus -tikras tortas, ir sotu. (...)
Sudie - Jonas
Panevėžys, 1947 XII30
Sveikas, Jonuk!
Sveikinu su praėjusiomis Kalėdomis! Laimės ir džiaugsmo!
Šiemet tėviškėj ir žiema šilta. Tik pirmąją Kalėdų dieną buvo šalčiau, daugiau visą laiką oras keistai šiltas - lietus lynoja, laukai marguliuoja, o sniegą, atrodo, ir žvirbliai baigs sulesti.
(...) Be galo laukiu atsakymo į malonės prašymą, bet laiškanešys taip seniai čia buvo užklydęs, ir iš Jūsų jau kuris laikas nebesulaukiu laiškų. Prieš pat Kalėdas, XII 23 d., išsiunčiau siuntinėlį ir laikraščius. Už pačius pirmuosiu naujus pinigus tuoj pirmą dieną nupirkau siuntinėliui įpakavimą. Nekoks tas siuntinėlis, bet vis šis tas. Pagalvoju, kad šiuo metu, kai visur tiek daug darbo prieš šventes, gal niekas kitas ir nesiųs, tai tuoj žybt žybt suruošiau. Vieną pirštinę per vieną naktį numezgiau, kitą per kitą, todėl nesistebėkit - gal jos truputį ir
kreivos. Mat dienomis tai laiko nebuvo - reikėjo tai į kaimą parbėgt ko nors padžiovinti siuntinėliui, vakare vėl koks susirinkimas, dieną darbas. Veronika
Pečiora, 1948 I 20
Sveika gyva, Verute!
(...) Sausio 14-18 d. visai gerai ir aštriai spirgino, buvo net iki 42 laipsnių. Sekmadienį sausio 18 d. ir aš kiek apšalau nosies galiuką ir veido vieną pusę. Yra ir smarkiai apšalusių - vaikšto užtvertais veidais. Dabar oras vėl kiek atpuolė - vakar, 19 d. snigurojo. Bet tik bjaurybė tas aštrus rytų vėjas neduoda ramybės. Jis žiaurus ir piktas. Sekmadienį gi ne taip šalta - buvo gal 30, bet bjaurybė tas piktas vėjas daugumui įspaudė veiduose baltas žymes. Mat pareiti kaip tik prieš vėją, na ir virš trijų kilometrų į mūsų koloną.
Tik sniego šiais metais pas mus tai maža - kaip praeitais metais, tai ir trečdalio nėra.
(...) Taip - sąskaitininku tapti nepasisekė, na ir nereikia. Praėjusieji metai nuo rugpjūčio mėn. iki šiam laikui man daug lengvesni, kaip laikotarpis nuo atvykimo (46 VIII 5-47 XII 1) iki minėto laiko. Praeitą pusmetį neteko taip baisiai mirtinai išvargti, kaip užpraeitą, kada ypatingai 46 XI1—47 VII 30 d. būnant lentpjūvėje, tekdavo taip išvargti, taip išsikankinti, kad net ateidavo mintis - kaipgi greičiau išsivilkti iš to nelaimingojo kūno, kaip nutraukti gyvybės siūlą. (...) Sudie-Jonas
Panevėžys, 1948 I 15
Sveikas, Jonuk!
Pagaliau ir vėl Jūsų laiškas aplankė mane. Jau daugiau kaip mėnuo nebuvau gavus, todėl nenuostabu, kad taip puoliau skaityti. Tai buvo XII 18 d. laiškas.
Taip, Jonuk, gyvenimas žmogaus nelepina ir dar kaip nelepina. Kam daugiau yra duota, iš to daugiau bus pareikalauta.
(...) Žmogui reikia kentėti. Kančia yra didžioji gyvenimo mokytoja. Ir tuomet, kai atrodo, kad žmogui sunku bepernešti, tada įgaunamą naujų jėgų, tada pamatome pasaulį ir save visai kitoje šviesoje, tarsi čia nusileistų kažkokia nežemiška šviesa ir viską apšviestų. Tuomet kai žmogui atrodo, kad esąs visų apleistas, tuomet iš tikrųjų
Laiminanti Likimo Ranka yra ties juo, nes kančią Dievas siunčia tarsi savo Meilės pasiuntinį. Kančia yra Likimo vedanti Ranka, kuri kreipia žmogaus gyvenimą, žmogaus galvojimą kita linkme. Kančioje gimsta kilniausios mintys, kančioje didžiausias pasiaukojimas išauga ir tik Kančia atpirko juk ir pasaulį. (...)
(...) Tai taip ir gyvename. Jau nauji pinigai apyvartoje. Gaunu apie 500 rb. Pinigai brangūs. Pirkimas visur laisvas, tik turėk pinigų.
Ruošiamės rinkimams, todėl dabar daug darbo. Turiu atsakingas pareigas, tad tenka padirbėti - mat esu beveik jauniausia mokykloje. Veronika
Pečiora, 1948 II 22
Verute, sveika gyva!
Ne per seniai - antradienį - gavau Tavo sausio 15 d. laišką, laišką gilų, gilų...
(...) Buvo virš 40 laipsnių . Aš dirbau lentpjūvėje kaip tik nakčia. Taip kad praleidi 3-5 medžius ir bėgi kaip į laisvę šuoliais į mašinų skyrių pasišildyti. Nepasišildžius lengvai galima būtų ledu pavirsti. O dar kaip tik laimė - pasitaikė, kad baigėm pjauti medžius, tai atliko visai ploni medeliai, tiesiog grėbliakočiai - tai nesunku dirbti ir galima ilgiau pasišildyti. Na, bet užtai porą savaičių nuo sausio 24 d. visai atsigavom ir gerai pailsėjom. Ėjom dirbti į kaimyninę koloną -Miškų kombinatą. Ten į sunkvežimius pakrovėm namų detales -langus, duris, laiptus ir pan. Per dieną aštuoniese pakraunam 3-6 mašinas. Tai tikras rojus. Bet paskui už tai pričiupo - mums atvežė medžių 20 vagonų - tai keturias dienas teko ir labai pasimūčyti, kad negalėjau tuoj gavęs Jūsų laišką ir banderolę laiškučio parašyti. (...)
Nuoširdžiai nuoširdžiai dėkoju už vitaminus.
Jums dėkingas Jonas B.
Panevėžys, 1948 I 30
Sveikas, Jonuk!
Įsivaizduokite tik sau, kokią vakar turėjau pirtį - vedžiau atvirąją pamoką, kurioje dalyvavo 15 stebėtojų! Dviejų mokyklų mokytojai, pedagoginio kabineto vedėjas Janauskas ir inspektorius - nieko sau žmonių skaičius! Todėl nenuostabu, kad iš vakaro jaučiausi kaip prieš abitūros egazminus. Tokią pamoką teko vesti pirmą kartą ir, kas svarbiausia, kad joje dalyvavo mano buvęs mokytojas Janauskas. O prieš savo mokytoją juk reikia visada pasitempti. Nors gerai įprastas ir pažįstamas, bet vis dėlto buvęs mokytojas visada lieka mokytoju.
Pamokos tema buvo “laiškas”. Bet laimei, kad pradėjau vesti pamoką, svečių nejutau, mačiau tik savo klasę. Klasė sėdėjo kaip užburta, o aš kalbėjaus su besišypsančiais mokiniais. Ir toje nuostabioje tyloje, toje besišypsančių nekaltų akučių jūroje aš pamačiau, kad juos dar labiau myliu. Bet į galą pamokos pradėjau kažkaip jausti ir pačią publiką, ypatingai, kai vaikai pradėjo rašyti pradinį laiškelį. Tada ir pati pajutau, kad balsas nustoja kažkokio skambesio, pasidarė lyg išsigandęs. Šiaip pamoka pavyko gana gerai. (...)
Būtinai parašykit, ko labiausiai reikalinga.
Sudie Veronika
Pečiora, 1948 III 6
Mieloji Verute!
(...) Dabar su siuntinių gavimu kiek sunkiau - anksčiau atveždavo į koloną, o dabar vėl veža į paštą. Kaip tik pasitaikė, kad tada vakare buvo tokia žiauri ir smarki vėtra, kad, kaip sako, dangus ir žemė sumišo, rodos, kartais ir žmogų nuneš.
Bet nors ir vargiai reikėjo eiti apie puskilometrį, bet, kur tau, visi su džiaugsmu bėgom siuntinio atsiimti! (...)
Pas mus dabar kolonoje vieni tik politiniai kaliniai - vasario 25 d. visus kitokius str. išvedė į kitą koloną. Dabar daug geriau ir veikiau. Ypatingai tai mūsų brigadoje buvo daug jaunų vagišių. Dabar visi suaugę žmonės ir rimti. Daug geriau ne tik barake - tyku ir ramu, bet ir darbe smagiau. (...) Joms B.
Pečiora, 1948 III 16
Sveika gyva, Sese!
Šiandien naktį lengviau dirbau - kur lengviau, beveik visai nedirbau. Mat patalpoje, kurioje stovi lokomobilis, dirba su fakelais. Seniai nėra elektros lemputės. Kad neįvyktų gaisras, gaisrininkas uždraudė dirbti. Taigi beveik visą naktį prie šilto lokomobilio miegojau.
Dabar dar pamiegojęs iki dvyliktai - užtenkamai pailsėjau. Na, ir kažkaip širdis traukte traukia su Tavim pasidalinti keletą žodžių. Ot kažkaip stipriai išsiilgau. O paskutiniuoju metu kažkaip gyvai
Jus jauste jaučiu - it klūpotumėte Katedroje, it kuo tai giliau rūpintumėtės - giliau manimi. (...) Čia laiškas nuoširdus, tik staigiai siuntinys koks su staigmena. Tai kaip galingas griaustinis - žaibas nušviečia tamsią ir niūrią mūsų padangę. Ir vėl tada rodos normaliai viskas vyksta. Atgyja lyg žolytė pavasarį po šilto lietaus visas organizmas. (...)
Sudie! Jonas
Panevėžys, 1948 II 18
Sveikas, Jonuk!
(...) Lygiai prieš du metus buvo taip pat 18 vasario, kada išvykot iš Panevėžio į Vilnių. (...) Dveji metai, kai palikote Panevėžį. Siuntinėliu, išsiųstu II 12 d., išsiunčiau ir rožantėlį. Man vis atrodė, kai tik gausite rožantėlį - sugrįšite į tėviškę... Seniai jau ruošiausi išsiųsti, bet kažkaip vis neįsigydavau.
O, Motina, juk sugrąžinsi Tu! Juk pasauly negirdėta, kad kieno maldas būtum atstūmusi. Juk sugrąžinsi Tu. (...)
Tiesa, o kaip veidas, ar dar skauda nuo nušalimų?
Sudie - Veronika
Pečiora, 1948 III 25
Verutyte!
(...) Bet visgi kaip kartais būna sunku. Ypatingai dabar nuo šio mėn. 20 d. dirbam po dešimtį valandų. Daug privežta ir vis veža ir veža medžių. Tebedirbu naktimis nuo 7 val. vakaro iki 5 val. ryto. Kartais labai labai - tiesiog mirtinai privargsti. Taip pvz. Juozo dienos vakare (iš 19 į 20 d.) mirtinai nusimūčijau. Meldžiausi ir aukojau darbą už tėvelį Juozapą ir broliuką Juozą...
Toje lentpjūvėje visgi labai sunku - daug sunkiau negu kitose brigadose.
Dabar stengiuosi pereiti į stalių ar nors statybininkų brigadą. Būtinai stengsiuos į stalių - visgi tai specialybė ir švarus, nesunkus darbas. Vis tiek anksčiau ar vėliau mane visi užmirš - nebus kam bepalaikyti. O būnant staliumi specialistu galima šiek tiek ir pačiam duonos užsidirbti. Bet tam reikia truputį patepti. Todėl labai prašyčiau prisiųsti, kas Jums ne taip brangiai kainuoja - ar geresnių lašinukų ar sviesto, ar medaus kg. Medų geriau įdėkit į kartoninę dėžutę. Tam reikalui reikės bent trejeto kg riebalų. Prašysiu ir namiškių
Tiesa, turiu pasigirti, kad pas mus yra taip vadinami užskaitymai. Už vieną atbūtą dieną užskaito dar priedo nuo pusės iki trijų dienų. Tie užskaitymai pradėjo veikti nuo 1947 m. gegužės 1 d. Taip aš pagal užskaitymus už 1947 visus metus (VI1-XII31 d.) uždirbau taip, kad dabar grįšiu ne 1955 XI 5, bet 1954 26. Tai kaip atrodo –argreit pasimatysim?!.. Bet visgi manome, kad teks greičiau grįžti į tėviškę - vėliausiai 50 m. Na bet tiek to - apie tokius dalykus kalbėti labai skaudu! (...) Sudie - Jonas
Pečiora, 1948 IV 13
Verute, sveika gyva!
(...) Kaip tik labai malonu - šio mėn. 8 d. baigiau broliuko Juozo siuntinį - na, tuoj ir Tavo siuntinys. Tai labai puiku - nereikėjo nė kiek alkti. Nors dabar nuo Velykų jau dirbu dieną ir daugiau uždirbu. Šiandien uždirbau net visą kg duonos ir... daug košės - net tris samčius, mūsiškai kalbant šaukštus, na, o supė tai visai puiki - labai “tiršta”. (...) Sudie - Tau dėkingas - Jonas
Pečiora, 1948 IV 23
Verute, sveika gyva!
Jau seniai galvojau Tau parašyti kiek atviresnį laiškelį apie mūsų gyvenimą. Mat yra progos į kitą pašto dėžutę įmesti, iš kurios greičiau eina... ir rodos daug laisviau.
Ką gi, iš tolo žiūrint gyvenam mes tokiam kaimely, kuris aukšta tvora aptvertas ir už pusmetrio dar viena tvorelė - dratinė, taip pasakyt, kad vilkai neužpultų. Kampuose tvoros yra tokie dideli ant keturių kojų pastatyti gandralizdžiai, kuriuose tupi po vieną sargybinį. Mūsų kaimelyje yra septyni namai, kiekviename po keturias gryčias. Gryčioje po 30 žmonių. Taigi mūsų kaimely yra apie aštuonis šimtus dūšių. Gretimai dar ir kiti trys kaimeliai.
O gulim, tai aišku, paprastoje gryčioje ankštai. Na, lygiai taip pat, kaip kariuomenėje - lovos medinės dviejų aukštų. Atskiri narai po keturias lovas - apačioje dvi ir viršuje dvi. Turim šieniką, į kurį kemša kas ką išmano ir nučiumpa - drožlių, pakulų, vailokų. Toks pat ir pagalvėlis. Narų plyšiuose visur daugybė blakių. Kaimely -kolonoje dar yra raštinė, virtuvė, pirtis. Prie išėjimo vartų yra vyr. sargybinio būdelė, kurios duris atidarinėja rankena. Pro tas duris vaikšto taip vadinami bekonvoininkai ir laisvi piliečiai... Mus išleidžia per vartus į darbą, šaukia pagal kartoteką... ir marš dviejų-trijų sargybinių vedami į darbovietę. Ten taip pat yra “vyškos” - gandralizdžiai - arba šiaip pasako - riba darbo iki tol, o toliau mirtis...
Taigi toks tai paviršutinis gyvenimas. Jei gausit šį laišką - iš kitos dėžutės - tai parašysiu apie vidujinį gyvenimą... (...)
Sudie -Jonas
(Bus daugiau)
