Partizanai: Istorija ir dabartis

MUMS REIKIA SUSITIKTI

□ Alma Poškaitė 1952 m.

Jiems už žmogaus gyvybę teko kovoti rizikuojant savo gyvenimu. Kažin ar buvo gydytojui kada nors sunkiau išlikti ištikimu Hipokrato priesaikai negu okupacijos metais. Apie karo kartos medikus, kiekvieną jų darbo dieną turėtume rašyti tik didžiosiomis raidėmis, nes to meto kasdienybė netilpo į jokias gyvenimo taisykles. Gaila, apie juos žinome labai mažai. Jų pasiaukojimas liko šviesių žmonių atmintyje, o mūsų dienas pasiekė tik ryškios nuotrupos.

- Tada, kai žodis „komunistas“ tapo prievartos ir nusikaltimų simboliu, gydytojui buvo sunku ne tik beprotišką darbo dieną ištverti, bet ir nepalūžti, likti ištikimu savo profesijai. Aš tokį žmogų buvau sutikusi, - sako Alma Poškaitė-Kubilienė, medicinos sesuo, okupacijos metais dirbusi Telšių ligoninėje.

Almai ėjo devyniolikti, kai neteko savo gražių erdvių namų tėviškėje. Tėvas Aleksas Poška buvo stambus ūkininkas, dirbo eiguliu, nevengė sunkių darbų, todėl nieko namuose netrūko. Karo pabaigoje, traukiantis vokiečiams per Kėdainių apskrities Grinkiškio valsčiaus Geručių kaimą, smarkiai susišaudė vokiečių ir rusų kariuomenės daliniai. Sudegė eigulio sodyba ir šeima liko be pastogės. Tėvas tada parsivežė seną mažą trobelę iš motinos tėviškės ir pastatė sudegusios sodybos vietoje. Gyvenimą teko pradėti iš naujo. Tačiau buožių sąrašų okupantai neužmiršo. Atsibeldė ištremti į Sibirą ir Poškų šeimą. Dairėsi po kiemą trėmimo vykdytojas rusas ir stebėjosi: „Pažiūrėk, kokia griuvena... O mums sakė, kad čia turtingi buožės gyvena. Kur tie turtai? Namelis sukriošęs ir nieko daugiau nėra...“ Apžiūrėjo pirkelės vidų - gėrybių nė kvapo. Pagaliau nusprendė: „Tiek to, matyt, apsiriko. Gyvenkit...“ Paliko, neištrėmė Sibiran. Komunistinio rytojaus pranašams sunkiausia buvo suvokti, kad lietuviams turtus ne aitvarai suneša. Juk sunaikinti lengviau nei pastatyti...

-Taip mes ir likom Lietuvoje, nors galimybė pamatyti Sibirą buvo. Su liūdesiu pamenu 1948-ųjų gegužės 22 dieną, kai į Grinkiškio gimnaziją atėjo būrys stribų ir vietinis komsorgas. Rašėme lietuvių kalbos egzamino rašomąjį darbą. Mokiniai suakmenėjo: kurį iš klasės suims ir išveš, neleis net rašinio baigti. Ir vis dar netikėjom: nejaugi išvežtų tiesiai iš mokyklos? Pakvietė dvi mergaites ir išsivedė. Ant suolo liko nebaigti egzaminų rašiniai. Eidama namo pamačiau vieškeliu važiuojant kelis vežimus, prikrautus ryšulių, ant kurių sėdėjo gretimo kaimo žmonės ir keli mūsų gimnazistai. Apsupę juos lydėjo ginkluoti kareiviai. Supratau: lietuvius jau išveža iš Tėvynės. Grįžusi namo, parašiau į dienoraštį: „Veža į Sibirą“. Mama pamatė ir liepė kuo giliau paslėpti. Beslapstant dingo mano trumpų pastabų dienoraštis. Netrukus sesuo Bronė tapo partizanų ryšininke. Brolis Vytautas iš pradžių slapstėsi, vengė kariuomenės. Į mūsų namus dažnai užsukdavo stribai ir enkavedistai: tardė ir kamantinėjo mamą, reikalaudami pasakyti, kur sūnus. Mama labai jaudinosi, dėl nuolatinės įtampos pašlijo sveikata, o brolis jos gailėdamas išėjo tarnauti į okupantų kariuomenę.

Alma buvo jauniausia šeimoje, sesės Aldona, Bronė ir brolis Vytautas - vyresni, o sesutė Birutė vos dvejais metais vyresnė už Almą. Dėl šeimos ramybės, motinos ir seserų ateities pasiaukojo brolis, nors buvo nutaręs išeiti pas partizanus. Galbūt jo sprendimas padėjo ir Almai įstoti į Šiaulių medicinos mokyklą. 1951 metais gavusi medicinos sesers diplomą, ji buvo paskirta dirbti į Telšių ligoninę.

- Mane pasitiko nuoširdus medikų kolektyvas, dirbti chirurginiame skyriuje pasiūlė nuostabiausias iš mano sutiktų žmonių chirurgas Ipolitas Čiburas. Jo pasakyti žodžiai visada reiškė kur kas daugiau nei pastaba, padėka ar prašymas. Greit išmokau suprasti jo nutylėtas, neišsakytas mintis. Man tada suėjo devyniolika metų, neturėjau darbo patirties, aišku, jog pasitikėjimas jauna, iš kito krašto atvykusia mergina negalėjo atsirasti iš karto. Pastebėjau, kad ligoninės medikai chirurgą suprasdavo net iš jo žvilgsnio ir netiesioginių užuominų. Vos pradėjusi dirbti pajutau, kad čia virte verda sudėtingas gyvenimas, o aš dėl savo jaunystės galėjau būti tik tyli stebėtoja. Atėjo 1952-ieji metai, baisiausias laikas medikams. Tada Telšius supo didžiuliai miškų masyvai, dar veikė partizanų būriai, ir genocido akcijas prieš lietuvius tęsė specialūs enkavedistų daliniai, visa tai pavadinę „miškų šukavimu“. Kažin ar šiandien jauni gydytojai pajėgtų įsivaizduoti sudėtingiausią operaciją, kai chirurgui už nugaros stovi ginkluoti enkavedistai, įsibrovę į operacinę su automatais, nudrengtais kareiviškais batais apsiavę. Grubūs beraščiai antžmogiai, grasinantys mirtimi chirurgui, gelbstinčiam sužeistojo gyvybę...

Alma, kuriai per tokias operacijas tekdavo asistuoti chirurgui, buvo giliai sukrėsta, atrodė neišlaikys įtampos. Tik gilus gydytojo žvilgsnis, rankos prisilietimas ruošiantis operacijai padėdavo susikaupti. Chirurgas Čiburas buvo tikintis žmogus, prieš sudėtingas operacijas persižegnodavo, patylėdavo. Tai trukdavo gal tik pusę minutės ir tikriausiai padėdavo jam ištverti žodžiais nenusakomą būseną, okupantų panieką chirurgo darbui ir bukaprotiškumą tų, kurių rankose buvo valdžia ir jėga.

- Nuo 1952-ųjų gruodžio mėnesio per visą žiemą, kasdien

□Alma Poškaitė ir chirurgas Ipolitas Čiburas 1952 m.

atveždavo labai daug sužeistų. Partizanus visada atlydėdavo enkavedistų sargybiniai. Dirbome kaip karo laiko ligoninėje. Gruodžio 23-iosios naktį rusų kareiviai su gausia enkavedistų palyda atvežė labai sunkiai sužeistą vyrą. Jis vilkėjo kariška lietuviška uniforma, buvo smarkiai nukraujavęs, peršauta krūtine, ypač pavojingi buvo galvos sužeidimai. Kareiviai įsakė jį tuoj pat vežti į operacinę ir patys lydėjo sužeistąjį. Chirurgas Ciburas bandė prieš juos užverti operacinės duris, tačiau vienas enkavedistų šautuvo buože jį grubiai nustūmė. Būrys triukšmingai įsirioglino į operacinę. Man, jaunai, atrodė, kad jie pamišėliai, jėga įsiveržę į šventovę, kur niekam nevalia įžengti tada, kai vyksta sunkiausia kova - kova už žmogaus gyvybę. Chirurgas nepratarė nė žodžio, padrąsino mane žvilgsniu ir ... operacija prasidėjo. Trumpa susikaupimo akimirka, bežodė malda, - negalėjau nepamatyti iškreipto arčiausiai stovėjusio saugumiečio šypsnio. Man teko duoti sužeistajam narkozę, stebėti operaciją ir ligonį. Stengiausi įsibrovėlių nematyti, negirdėti. Jėgų suteikė ramūs chirurgo klausimai ir pastabos dėl ligonio būklės. O jie, ginkluoti smogikai, jau nužudę daugybę žmonių, vienas po kito alpo išvydę negailestingai žudikų kulkų sumaitotą kūną. Nualpusius tuoj pat pakeisdavo kiti, kurie irgi neilgai trukus krisdavo nualpę. Kažin ar jie pagalvojo tada, kokia šventa žmogaus gyvybė ir kaip lengva ją atimti. Bet mes irgi buvome kariai, tik kitoje fronto pusėje ir be ginklo. Mes išlaikėm tylią dvikovą už žmogiškumą. Supratau, jog operavome ne eilinį partizaną. Tik vėliau sužinojau, kad mums atvežė Šatrijos rinktinės partizanų vadą Liudą Rekašių. Pasibaigus operacijai enkavedistai vis dar nepaleido mūsų iš akių. Paklausiau chirurgo: „Ar išgyvens ligonis?“ Chirurgas enkavedistams girdint garsiai atsakė: „Remiantis medicinos žiniomis - ne. Mes jo neišgelbėsim, bet... Dar yra dangus ir Dievas.“ Girdėjau, kaip kažkuris iš sargybinių rusams išvertė chirurgo atsakymą. Kaip šis dvasingas žmogus pakėlė didžiulę įtampą, smogikų buvimą operacinėje, net dabar, daug gyvenime mačiusi, nesuprantu. Jis išliko ramus ir tada, kai į mus naikintojai smogikai žiūrėjo lyg į priešus, žmonėmis nebelaikė.

Negaliu jiems atleisti už kreivas šypsenas mirties akivaizdoje, už purvinus kareiviškus batus baltoje operacinėje, už atsuktus automatus chirurgui į nugarą. Šių akimirkų neviltį supras tik tas, kuris visa tai išgyveno. O mums tuomet visos dienos ir naktys buvo panašios. Kai išvežėme mūsų partizaną ir paguldėme vienutėje, tuoj pat palatąapstojo ginkluota sargyba. Saugojo ligonį pasikeisdami dieną ir naktį. Šaltakraujiškai stebėjo mus, varstė akimis vos kvėpuojantį, jų nužudytą karį. Į palatą įeidavau tik lydima saugumiečio. Geibėjom su chirurgu Žemaitijos partizanų vadą, o patys galvojom, ar ne geriau būtų jam išeiti iš gyvenimo ir kas bus, jei išgyvens... Ar išgelbėję gyvybę, mes nepasmerksim jo dar baisesnėms kančioms? Po pusvalandžio Liudas Rekašius užgeso ant mano rankų. Neištaręs nė žodžio. Ramino ir guodė mintis: gal išėjęs į kitą pasaulį jis išvengė nepakeliamų kančių, išdavysčių ir nusivylimo...

Taip atrodė mūsų dienos per žūtbūtinį lietuvių karą, per baisųjį „miškų šukavimo“ laiką. Vežė ir vežė sužeistuosius ir nespėjusius atsigauti po operacijų, subintuotus, dar su žaizdų siūlėmis juos tuoj pat išsiveždavo smogikai - tardymui ir kankinimams. Vos įžengę į palatą, saugumiečiai sekiodavo mus kaip vanagai auką. Mums buvo draudžiama ligonį klausinėti ar jam žodį pasakyti.

Nespėjo Alma atsipeikėti po partizanų vado mirties, kai į ligoninę atvežė sužeistą merginą. Tuomet Alma nežinojo, jog tai buvo Žemaitijos partizanų pogrindinio laikraštėlio „Malda girioje“ redaktorė Monika Alūzaitė-Aldona. Ji leido partizanų laikraštėlį, tvarkė būrių dokumentaciją ir buvo itin svarbi saugumiečiams. Jos brolis Bronius Alūza-Bedalis buvo Žemaitijos apygardos partizanų vado Vlado Montvydo adjutantas. Sužeistą merginą, kaip ir kitus, atlydėjo ginkluotas būrys enkavedistų.

- Mes susižvalgėm su gydytoju supratę, kad pasikartos visa tai, ką jau matėme. Chirurgas, ką tik atlikęs sunkią operaciją, turėjo skubiai operuoti atvežtą merginą. Ji buvo be sąmonės, kruvinu sužalotu veidu, kulka perėjusi per nosį ir kiaurai išlindusi pro galvą. Vėl daviau narkozę, vėl mums už nugarų kaip žvakės sustingo enkavedistai. Operacijai pasibaigus paklausiau: „Ar ji atsigaus, daktare?“ Chirurgas paaiškino: „Išgyvens, nors neteko daug kraujo. Žaizda ne mirtina, bet... kliudytos smegenys. Neaišku, kokios bus pasekmės - ar matys, ar ką nors atsimins?" Pajutau, jog šią pastabą jis sakė ne tiek man, kiek stebėjusiems operaciją. Paguldėm ją į vienutę. Enkavedistai iš paskos: du sustojo prie ligonės galvos, du -prie kojų. Medicinos seseris įspėjo: „Jokių šnekų su ligone!“ Pasilikau prie merginos budėti. Išgirdau, kaip vienas smogikas paklausė kito, matyt, vietinio ruselio, apie ką mes kalbėjomės operacinėje sugydytoju. Šis paaiškino chirurgo atsakymą, jog merginai sužeistos smegenys ir ji gali nieko neprisiminti. „Tai dar pažiūrėsim...“ - tikriausiai enkavedistų vyresniajam nepatiko atsakymas.

Atgavusi sąmonę ir pamačiusi palatoje ginkluotus vyrus, ligonė bandė užsidengti veidą. Prišokęs sargybinis nutraukė paklodę ir įsakė veido nedengti. Matyt bijojo, kad mergina ko nors pati sau nepasidarytų, nebandytų žudytis. Po poros dienų atėjusi į palatą suleidau merginai vaistus ir labai lėtai tvarkydama žaizdą, rišdama naują tvarstį mėginau pasikalbėti. Tą dieną sargybiniai buvo tik rusakalbiai, lietuviškai nė žodžio nesuprato. Pasisakiau savo vardą: „Aš - Alma. Slaugysiu ir padėsiu tau.“ Ji atsakė: „Aš - Aldona. Norėčiau knygos ir pieštuko.“ Sargybinis nugirdęs mūsų tylų pokalbį riktelėjo: „Tylėt! Apie ką kalbatės?“

- Ligonė skundžiasi, kad jai labai skauda, nešūkaukit, - pabandžiau jį nuraminti.

Mergina greit sveiko. Sargybiniai keitėsi kasdien, o kai jiems atsibodo dykinėti, atsinešė į palatą kortas. Pradėję lošti kurį laiką užmiršdavo ligonę. Tuo metu man pavyko perduoti neįtartiną meilės romaną ir pieštuką. Monika norėjo įsitikinti, ar mato raides. Gaila, ji nieko nematė kairiąja akimi, o vėliau paaiškėjo, kad kliudytas akies nervas. Galvos žaizda pastebimai gijo. Vieną dieną ji man atidavė knygą ir pasakė: „Mane greit išveš tardymui. Kai ką tau parašiau... knygoje.“ Namuose stropiai praverčiau romano puslapius ir radau trumpą įrašą tarp eilučių: „Almute, mes kovojom ne veltui. Lietuva bus laisva. Pasimelsk už mano vėlę.“ Pravirkau - Aldona žinojo, kad jos laukia kančios, bet nesupratau, kad ji ruošiasi nusižudyti.

Kai vėl atėjau budėti per naktį, man pasakė; „Tavo Aldonos nebėra. Enkavedistai išsivežė...“ Sužinojau: vakarienei ligonei atnešė manų košės ir ji slaugei nematant paslėpė šaukštelį. Košės nevalgė, šaukštelį nulaužė, užsidengė galvą ir prakrapščiusi tvarsčius dūrė į žaizdą šaukštelio kotu. Iš skausmo nualpo. Kai enkavedistai pakėlė galvas nuo kortų pajuto, kad ligonė guli nekrustelėdama ir skubiai pašaukė seselę. Atbėgo ir gydytojas. Budinti medicinos sesuo apsiverkė: „Ką tu padarei, mergaite...“ Žaizda ligonei buvo skubiai išvalyta ir sutvarstyta, o enkavedistų vyresnysis įsakė Aldoną kuo skubiau išvežti į Šiaulių kalėjimą, iš ten - į Vilnių.

Ilgus metus Alma nieko nežinojo apie Moniką-Aldoną, nors nuolat prisimindavo nepaprastai drąsią, valingą ligonę. Nežinojo,ar išliko gyva, nes akylai stebint saugumiečiams nespėjo daugiau su ja pasikalbėti, paklausti, kur jos giminės. Nuo tų dienų prabėgo keturiasdešimt metų, bet sužeistos partizanės veidas iš atminties neišnyko. Pagalvodavo apie ją, prisimindavo, nors nežinojo jos tikrosios pavardės.

Netikėtai 1991 m. birželio 16 dieną, per televizijos laidą, kurios metu buvo rodomas H.Šablevičiaus filmas „Už Tėvynę Lietuvą“, Alma išgirdo savo ligonės balsą, pamatė ją ir atpažino. Parašė laidos rengėjams ir gavo jos adresą: Monika Alūzaitė-Kuličauskienė gyveno Užventyje, Želvių kaime. Pasiuntė jai trumpą žinutę: „Mums reikia susitikti...“ Jos susitiko šiltą, saulėtą 1992-ųjų birželį.

-Tu gyva! Gyva, Aldona!

-    Gyva, aš vis dar gyva... Ir vėl vadinuosi savo vardu - Monika.

Moterys verkė iš džiaugsmo, kol Monikos vyras išėjęs į kiemą jasnuramino:

-    Užteks. Gana ašarų. Kviesk viešnią į namus.

Naktis buvo per trumpa moterims išsiverkti ir išpasakoti, kas išgyventa.

-    Tada ir sužinojau Monikos likimą. Ji buvo santūri, negreit ir ne visiems atverdavo sielą. Sakyčiau - jautė žmogų vos į jį įdėmiau pažvelgusi. Be galo tvirtos valios moteris. Išvežę į Vilnių okupantų budeliai ją žiauriai kankino, vertė sėdėti ant kėdės briaunos, spaudė pirštus tarp durų, neleido miegoti. Tačiau ir pasveikusi mergina labai greit nualpdavo, galbūt tai ją ir išgelbėjo. Padėjo nieko neišduoti. Jos sužeista neregė akis liko graži, net veidas be randų - juk mūsų chirurgas auksines rankas turėjo. Moniką nuteisė aštuonerius metus kalėti. Išlaikė, iškentėjo beteisės kalinės dienas guosdama save tuo, kad visiems nelengva, nes jau pusė Lietuvos kalėjimuose. Išliko. Ji labai norėjo būti žurnalistė, deja, universiteto studijos buvo ne jai. Neleista net dokumentų priimti. Grįžusi į Lietuvą pradėjo dirbti sanitare, vėliau įstojo į Klaipėdos medicinos mokyklos neakivaizdinį skyrių. Baigusi visą laiką gyveno savo tėviškėje, dirbo medicinos sesers darbą, tapo visų kaimo žmonių mylima ir gerbiama. Ji ištekėjo, pagimdė du sūnus ir dukrą, priėmė į savo šeimą ir ketvirtą vaiką - našlaitį berniuką. Sugrįžusi iš lagerių, Monika norėjo surasti chirurgą, kuris ją operavo, tačiau jai nieko nepavyko sužinoti. Papasakojau jai apie chirurgą Čiburą, pasakiau, kad operacija buvusi labai sunki: chirurgas išrankiojo kaulų skeveldrėles, susiuvosmegenų apvalkalą, atkalė aštrius kaukolės kraštus, o kai siuvo žaizdą, jo chalatas buvo šlapias nuo prakaito. Jam padėjo operuoti medicinos sesuo Ada Kairytė. Po operacijos jai kas tris valandas leidom peniciliną ir chirurgas pats budėjo, kol ligonė atsigavo. Tikras stebuklas, kad ji išgyveno.

Monika Alūzaitė partizanauti išėjo negavusi atestato. Partizanės priesaiką davė Telšių apskrities Luokės valsčiaus Barvydžių kaimo partizanę bunkeryje. Švietė žibalinė spingsulė, merginos priesaiką priėmė Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas ir jo vyrai. Tada ji gavo Aldonos slapyvardį. Štabo bunkeryje Monika klausydavosi žinių per vokiečių radijo laidas, versdavo jas į lietuvių kalbą ir perduodavo partizanų laikraščiui „Rūpintojėlis“. Netrukus ir pati ėmėsi redaguoti ir leisti Šatrijos rinktinės laikraštėlį „Malda girioje“. Pogrindyje Monika išleido kunigo surinktas partizanų maldas už žuvusiuosius, už laisvės kovotojų motinas. Kai kurių maldų nuotaika labai atitinka ir šių dienų tautos lūkesčius, nuoskaudas, nerimą.

Monika ketino parašyti apie savo patirtį leidžiant partizanų laikraštėlius, pasidalinti įspūdžiais apie pogrindžio spaudos vienijančią galią. Gaila, nespėjo... Susirgusi plaučių uždegimu, ji staiga mirė. Kas ją, pažinojo niekada neužmirš drąsios partizanų laikraštėlio redaktorės.

- Kai viešėjau pas Moniką, ji man padovanojo vieno leidinėlio kopiją. Išėjo ji Anapilin labai netikėtai, palikusi amžiną šviesesnio laisvo gyvenimo viltį gyviesiems, - pasakoja Alma Kubilienė. - Ji man atvėrė ilgai nuo visų slėptą tiesą: Monika du kartus norėjo atimti sau gyvybę. Pasakė apie tai visai ramiai, tarsi metraščio kroniką rašytų apie nuėjusį praeitin, tačiau neužmirštą skausmą. „Buvome bunkeryje, - pasakojo Monika, - kai įbėgęs partizanas pranešė, kad mus supa kareiviai. Puoliau deginti visus popierius, laikraščio tekstus, paslėpiau rašomąją mašinėlę, užkasiau slėptuvėje vadų įsakymus. Vyrai, kurie mane dengė ir gynė, žuvo. Bunkeryje baigė degti dokumentai, išbėgti nespėjau. Nepasidaviau, atsišaudžiau, kol beliko vienintelė kulka. Per akimirksnį nusprendžiau žūti: apžiojau pistoleto vamzdį, bet ranka nusprūdo ir aš tik... susižeidžiau. Kaip matote, nebuvau nei stipri, nei didvyrė. Tik bijojau kančios, maniau, neišlaikysiu enkavedistų kankinimų ir prasitarsiu. Taip ir patekau pas jus į ligoninę. Mane jie paėmė iš bunkerio jau netekusią sąmonės...

Antrą kartą norėjau nusižudyti ligoninėje šaukšteliu smeigdama į žaizdą. Tada jau tikrai žinojau, kad iš okupantų neištrūksiu. Tačiau... Tokia lemtis, teko išgyventi, nors tuomet gyva išlikti nesitikėjau. Tik viską iškentėjusi supratau: gyventi visada yra prasmė. Kovoti už laisvę - taip pat. Nieko nesigailiu. Pažinau daug gerų žmonių, kurie mane gelbėjo, padėjo išlikti ir nepalūžti. Tik su viena realybe man buvo sunku susitaikyti: partizanai taip ilgai tikėjo, laukė, kad amerikiečiai neleis mūsų sovietams užtūpti. Niekas negalvojo, kad Lietuvos okupacija užtruks taip ilgai... Niekam maža tauta nerūpi, tačiau kada mes visi šitą tiesą suprasim?

Taip ir liko atminty jauna žavi stipri sužeista mergaitė Aldona palatoje ir kančių kančias patyrusi moteris Monika, kuri visada gyveno skubėdama ir net į savo klausimus nespėjo atsakyti. Jai, kūrybingai jautriai asmenybei, gyvenimas tikrai buvo per trumpas. Ir aš dar daug ko nespėjau Monikai pasakyti, užmiršusi, kad laikas nestovi, tikėdama, jog mes dar ne kartą susitiksim. Klausinėdama apie jos gyvenimą, klausydamasi jos žodžių nespėjau pasakyti, kokiomis nuotaikomis gyveno ligoninės medikai. Jeigu tada, kai Monika bandė mirtinai susižeisti, būtų budėjusi kita sanitarė, mums visiems būtų buvę blogai. Jei sanitarė, kuri atnešė sveikstančiai Monikai manų košę ir nepastebėjo, kad ligonė pasiėmė šaukštelį, būtų buvusi ne komjaunuolė, ne enkavedistų patikėtinė, visus medikus būtų ištampę po nesibaigiančius tardymus. Tik dėl savo patikėtinės klaidos enkavedistai tada nekliudė nei gydytojų, nei medicinos seserų. Jaunos partizanės Monikos gyvenimas vertas didelės spalvingos knygos, tačiau ji nemėgo pasakoti apie save, netgi fotografuotis vengė. Ir liko apie ją žinių nedaug.

Gailestingoji seselė Alma ilgai tyli ir vėl mintimis grįžta į okupacijos metų medikų dienas Telšių ligoninėje:

- Mes žinojom, kas iš mūsų medikų buvo komunistų palaikomi, prie ko neatsargu drąsiau kalbėti. Dirbo tuo metu ligoninėje ir kita chirurgė, žydė Blatienė, nors ji pati niekada neoperuodavo ir kaip specialistė buvo prasta, tačiau visus mus stebėjo, viską matydavo ir įsidėmėdavo. Gal ne tam, kad gydytų sergančius, ir buvo ligoninėn įdarbinta. Žinau, kad ji nėra padėjusi gelbstint gyvybę partizanams. Laimė, kad man teko sutikti žymiai daugiau medikų, kuriems žmogaus gyvybė buvo šventa. Gyvybė ir lietuvių karas už laisvę.

Alma pagarbiai prisimena Telšių ligoninės medicinos seserį Stasę

Nemajūnienę, kuri sužeistus partizanus nuoširdžiai globodavo, tarsi būtų jų sesuo. Ypatingai saugomus sužeistuosius enkavedistai patys atveždavo ir būtinai liepdavo į ligonio kortelę įrašyti vienintelį žodį „nežinomas“, nors, manau, kad jie žinojo arba greit išsiaiškindavo sužeistojo pavardę. Kai ligonis atsigaudavo, kartais pavykdavo su juo pasikalbėti. O vienas sunkiai sužeistas partizanas taip ir liko nežinomas medicinos sesers Staselės dėka.

- Jį, kaip ir kitus, gydė vienutėje, saugojo sargybiniai. Kai vis dar niekam „nežinomas“ vyras pradėjo po operacijos sveikti, Staselė atnešė į palatą gydytojo chalatą ir kepurę, o jam sugebėjo tyliai pasakyti: „Tave sutiks už lauko durų. Rūbai spintelėje. Lauk nakties.“ Naktį, per budėjimą, ji atėjo į palatą ir atnešė sargybiniams spirito, užkandos. Žinoma, gėrė su jais ir pati, kol enkavedistai vienas po kito visiškai apgirto. Jau ir dainą užtraukti bandė... Seselė juos tildė, juokavo, o ligonis tuo metu apsivilkęs gydytojo chalatą nepastebėtas išėjo iš vienutės. Kai sargyba išsiblaivė ir susigriebė, kad pražiopsojo partizaną, jo jau ir pėdos atšalo. Sargybiniai puolė ieškoti kaltų, skambinti savo viršininkams, reikalauti budėjusios naktį medicinos sesers, bet... mūsų šaunioji Staselė kartu su pasveikusiu partizanu dingo visiems iš akiračio, net atsisveikinti nesuspėjo. Vėliau sužinojau, kad ji išėjo pas partizanus. Apie ją man papasakojo chirurgas Čiburas. Kai jis manimi pradėjo pasitikėti, visada leisdavo suprasti, kuris ligonis tikrai silpnas ir kurį jis dar užlaiko ilgiau palatoje, nors jis jau pajėgus vaikščioti. Tačiau sargybiniams pademonstruodavo, kad ligonis yra kur kas silpnesnis nei atrodo. Galbūt laukė, kol bus galimybė sužeistajam pabėgti. „Miškų valymo“ dienomis mes eidavome į ligoninę kaip į frontą. Nežinojom, kiek bus atvežta sužeistų, kiek jų teks operuoti stebint ligoninę apsupusiems enkavedistams. Jei ligonis, kurio nei tikro vardo, nei pavardės medicinos seserys nespėdavom sužinoti, pabėgdavo, - tada atėję kiti enkavedistai būtinai suimdavo ir budėjusius sargybinius. O medicinos personalą grasindami sušaudyti tardydavo, ir ne kartą. Vieną naktį, siaučiant pūgai, teko budėti kartu su chirurgu. Nejučia pasakiau: „Gera naktis. Neturim sargybos.“ Tada Čiburas ir įsišneko: „Pūga už lango man primena kitą panašią naktį. Gulėjo palatoje sužeistas partizanas: labai nusilpęs, nežinia iš kur atvežtas ir enkavedistų ypatingai saugomas. Vos atsigavo po operacijos ir bandė atsistoti, naktį atvažiavo sunkvežimis, išlipo uniformuoti aukšto rango rusų karininkai. Vienas jų rusų kalba griežtai įsakė sargybai eiti namo poilsio, paaiškinęs, kad ligonį išveža į Klaipėdą, į saugumo kalėjimą tardymui. Sargybiniai išsiskirstė, mašina su kareiviais ir ligoniu išvažiavo. Rytą kilo didžiausias skandalas: enkavedistais persirengę ligonį išvežė partizanai... Daug paslapčių žinojo gydytojas Čiburas. Taurus žmogus, kuriuo besąlygiškai pasitikėjo visi ligoniai. Jam tada suėjo penkiasdešimt dveji metai. Jis turėjo didžiulę chirurgo darbo patirtį ir tik jam visada tekdavo operuoti labai sunkiai sužeistus, išiminėti pavojingose kūno vietose įstrigusias kulkas. Žinau, kad jis netikėtai išvykdavo į Lieplaukę, pas kunigą, su kuriuo bendravo. O kur vykdavo iš ten - nežinia. Manau, kad jam tekdavo gelbstint gyvybę operuoti sužeistus kovotojus ir namuose. Tačiau ta veikla liko paslapty. Kai atveždavo daug sužeistųjų, jis kelias paras neišeidavo iš ligoninės, o padėti tekdavo man. Po operacijos būtinai padėkodavo, poilsio minutėmis šnekėdavomės apie Lietuvos likimą. Lietuvos ateitį matė realiai, sakydavo, jog mums teks iškentėti ilgus okupacijos metus. Tai buvo doras auksinių rankų ir mylinčios širdies žmogus. Jį gaubė paslaptis, o mes nesistengėm visko sužinoti apie garbingą chirurgo veiklą, tik jautėm —jis su tais, kurie išdrįso pasipriešinti okupacijai. Gaila, jo nebėra gyvųjų pasaulyje ir aš negaliu jam kaip Monikai parašyti: „Mums reikia susitikti...“

□Alma Poškaitė-Kubilienė Romainių TBC sanatorijoje 1991 m.

Gaila ir autorei, kad pasakojimas apie talentingą chirurgą, gelbėjusį kovotojų už laisvę gyvybes, toks trumpas. Dėl didžiulės konspiracijos jo žygdarbiai be ginklo taip ir liks paslaptimi. Tad pabaigai dar keli žodžiai apie medicinos seserį Almą Poškaitę-Kubilienę. Kai partizanų kova buvo nuslopinta, ji apsigyveno Kaune ir iki 1999-ųjų dirbo Romainių sanatorijoje.