Partizanai: Istorija ir dabartis

MIRTI BUVO PER ANKSTI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS

Jonas Petkevičius, Vytautas Urbikas

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS¹ DESANTININKO PRANO VARNO ATSIMINIMAI

Skiriu žmonai Irenai ir gimnazijos suolo draugui Stasiui Jociui, paskatinusiems užrašinėti gyvąją Lietuvos istoriją.

Dėkoju lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Aldonai Žemaitienei, Jurgai Bardauskienei, dailininkėms Irenai Kačenauskaitei ir Irenai Sa-baitienei, padėjusioms ruošti atsiminimų tekstą spaudai.

Vytautas Urbikas

Su šių atsiminimų pasakotoju susipažinau 1990 m. Lietuvos demokratų (LDP) partijos tarybos posėdžiuose, vykusiuose Kaune. Jonas Petkevičius buvo LDP Panevėžio skyriaus pirmininkas, o aš -Kelmės. Mus suvedė ir suartino Lietuvos nepriklausomybės idėja -šios partijos aukščiausia vertybė.

1997 m. vyks tant LDP VI suvažiavimui, pertraukos metu Jonas pradėjo pasakoti atsitikimą iš savo patirties. Kaip atsiminimuose matysite, tai buvo jo susikirtimas su Lietuvių savisaugos bataliono vadu kpt.Rusecku. Ginkluotas ginčas vyko dėl lietuvių, tarnavusių vokiečių kariuomenėje, atsisakymo trauktis Vokietijon ir jų apsisprendimo pereiti į Lietuvos Laisvės Armiją (LLA). Labai susidomėjau Jono pasakojimu, tačiau turėjome nutraukti pokalbį - posėdis tęsėsi. Prieš grįždamas į salę, pažadėjau Jonui užrašyti jo atsiminimus.

Ir tik 2000 metų vasaros pabaigoje, svečiuojantis pas mieląjį Joną Panevėžyje, atsirado galimybės ištesėti pažadą, duotą prieš trejus metus.

Atsiminimus rašėme monologo forma. Tik retkarčiais jie vyksta dialogu, kai aš, įsiterpiu, klausdamas ko nors ar norėdamas patikslinti faktus, įvykius, aplinkybes, nuostatas ir pan. O kartais išprovokuoju Joną pasakyti tai, kas man atrodo svarbu, o jis nepasako.

Jonas prisipažįsta, jog dėl senyvo amžiaus (jam jau arti 80 m.) kai kurie faktai, įvykiai bei situacijos gali būti painiojami. Tačiau šiuos trūkumus atperka atsiminimų atitikimas laiko dvasiai. O tai ypač svarbu plačiajam skaitytojų ratui, kuriam, pavyzdžiui, tiksli įvykio vieta nežymi datos paklaida ir panašūs nukrypimai neturi didelės reikšmės.

Atsiminimų pasakotojo kalboje sutinkama karo ir pasipriešinimo metų leksika, kokią vartojo LLA kariai, partizanai ir paprasti žmonės. Vietoje dabar paplitusių žodžių “naciai”, “hitlerininkai”, “hitlerinė okupacija” ir kt. žmonės sakė “vokiečiai”, rečiau buvo vartojami žodžiai “rudmarškiniai”, “rudoji okupacija”.

Žodis “rusas” tapo “okupanto” sinonimu. Žmonės sakydavo: “atėjo rusai į Lietuvą”, “rusai mus “išlaisvino”, bet pamiršo išeiti”. Sovietiniai saugumiečiai, raudonarmiečiai, atsiųstieji iš Sovietų Sąjungos pareigūnai taip pat buvo vadinami “rusais”, nors tarp jų buvo nemažai ir kitų tautybių žmonių. Saugumiečiai dar buvo vadinami “enkavedistais” ir “emgebistais” (pagal santrumpas NKVD, MGB). Didesnioji tų žodžių dalis turėjo neigiamą atspalvį ir kalbiniu požiūriu buvo svetimybės. Jokių kompromisų okupantams dauguma žmonių nepripažino ir palankių žodžių jiems neieškojo. Liaudis dainavo:

Viens raudonas kaip šėtonas,

Kitas rudas kaip šuva.–

Neišskirsi nė iš formos,

kur Berlynas, kur Maskva.

Paprastai atsiminimuose objektyviai pasakojama apie faktus, įvykius ir dalyvius istorinių raštų (apybraižų) stiliumi. Tokie atsiminimai yra vertinga archyvinė medžiaga istorikams ir kitiems tyrinėtojams. Tačiau paprastas skaitytojas juose pasigenda gyvo žmogaus. Mes siekėme, kad šie atsiminimai būtų medžiaga istorijos mokslui ir būtų skaitiniai visuomenei. Turėjome ir švietėjiškų tikslų: bent kiek aptarti 1940-1945 metų politinę padėtį Lietuvoje ir pasaulyje, leistis į polemiką su Lietuvos okupantais ir viso pasaulio imperialistais, globalistais, tautų Laisvės ir Nepriklausomybės priešais, norėjome teisybę (iškarpomą tada ir dabar) apie partizanus, LLA desantininkus ir kitus Laisvės kovotojus papasakoti jų pačių lūpomis.

Atsižvelgiant į pasakotojo patirtį ir ne vieną tikslą, negalėjome apsiriboti tik istorinių raštų stiliumi. Vaizduodami įvykius bei faktus, nevengėme buitinių scenų, veiksmo aplinkybių aprašymo, stengėmės atskleisti įvykių dalyvių vidinį (dvasinį) pasaulį: mintis, jausmus, nuotaikas, išgyvenimus, religinius, visuomeninius, politinius įsitikinimus ir moralinius principus.

Prisipažįstame, jog šiuose komentaruose išvardintus mūsų tikslus galutinai suformulavome tik patys tapę savo atsiminimų skaitytojais. Rašėme ne spaudai (skaitytojui, redaktoriui), ne istoriniams archyvams (mokslininkams, tyrinėtojams), o tarytum patys sau vadovaudamiesi savo intuicija ir moksliniu bei estetiniu pasitenkinimu, ir, žinoma, pasakotojo patirtimi.

Atsiminimus laikome beletrizuotais. O kadangi to laikotarpio visuomeninis ir politinis gyvenimas bei įvykiai pasakojami Laisvės kovotojo lūpomis ir vertinami iš Lietuvos Nepriklausomybės pozicijų, tai manome, jog galima juos vadinti ir politizuotais (gerąja prasme). Taip pat prašytume skaitytojus šiuos atsiminimus vertinti kaip gyvosios Lietuvos istorijos nedidelį fragmentą ir rašytinį paminklą LLA desantininkams, kovojusiems už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.

Vytautas Urbikas

ESU IŠ LIETUVOS VIDURIO LYGUMOS

Aš, Jonas Petkevičius (sl.Pranas Varnas), gimiau 1923 m. Panevėžio aps. Naujamiesčio vls. Nevėžininkų k. Buvau pakrikštytas Jonu Upytės bažnyčioje. Esu mažažemės valstietės (8 ha) Rozalijos Janėnaitės ir darbininko Kosto Petkevičiaus sūnus. Mano tėvas buvo statybininkas ir stalius. Buvo darbštus, gabus, turėjo auksines rankas. Žmonės gėrėdavosi jo darbais ir girdavo jį patį kaip gerą ir sąžiningą meistrą. Šeimoje buvome trys vaikai: aš (vyriausias) ir dvi seserys.

Mano senelis Jonas Petkevičius buvo kaimo daraktorius² ir knygnešys³ . Iš Tilžės į Lietuvą gabendavo lietuviškas knygas. 1904 m.

(paskutiniais lietuviškų knygų draudimo metais) buvo caro žandarų peršautas, kai nešė per sieną knygas. Mirė 1915 metais.

□ Jonas Petkevičius-Pranas Varnas

Kaimynystėje gyveno du broliai Eidrigevičiai, lenkuojantys dvarininkai, užjautų paprastus žmones ir visokeriopai rėmę lietuvių tautą. Dar caro laikais pamiškėje jie pastatė mokyklą, kad pasirodžius caro žandarams, vaikai su lietuviškomis knygomis galėtų pabėgti į mišką. Daraktoriui iš savo dvaro paskyrė 2,5 ha žemės, kad jis galėtų išsilaikyti karvytę ir ūkiškai gyventi. Toje mokykloje ir daraktoriavo mano senelis. Vėliau Eidrigevičiai sulietuvino savo pavardes - tapo Eidrigais ir pradėjo kalbėti lietuviškai. 1917-1918 metais jie perėjo nepriklausomos Lietuvos pusėn, nors daugelis Lietuvos bajorų tuo metu simpatizavo Lenkijai ir buvo priešiški Lietuvos valstybingumui.

Vyresnysis tėvo brolis Alfonsas buvo Lietuvos savanoris kūrėjas. Netoli mūsų tėviškės iš Eidrigų dvaro jis gavo 10 ha žemės už dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose. Jauniausias tėvo brolis Antanas buvo kariškis, turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį, tarnavo Lietuvos kariuomenės artilerijoje Raseiniuose. Kadangi Antanas Petkevičius buvo proletariškos kilmės, sovietiniai okupantai, naikindami Lietuvos kariuomenę, nepaleido jo iš karinės tarnybos, ir jam teko nueiti karo kelius iki pat Berlyno. Namo grįžo su raudonosios armijos kapitono antpečiais. Senoji mano giminės karta turėjo daug įtakos mano visuomeninėms, politinėms pažiūroms ir moralinėms, dvasinėms vertybėms formuotis.

Upytės pradinėje mokykloje baigiau šešis skyrius. Vėliau dar mokiausi eksternu, bet viso gimnazijos kurso nebaigiau. Būdamas 16 metų, tapau šauliu rėmėju, sulaukęs 17 metų buvau pervestas į šaulius rikius. Prieš pat užeinant rusams, užėmiau šaulių būrio ginklininko pareigas. Ir nuo to laiko visa mano jaunystė tapo susieta suginklais ir karišku gyvenimu.

Savo gimtine laikau Upytės kraštą. Jis yra Lietuvos Vidurio lygumoje, kurios sostinė Panevėžys. Mano tėviškė - tiesiog Panevėžio pašonėje. Todėl save vadinu panevėžiečiu. Vidurio lyguma - tai žydinčios pievos, gražūs, lygūs laukai, vešlūs mišrūs miškai, daugybė upių upelių didelių ir mažų, o Nevėžis jų tėvas. Pavasariais paupiais gausu baltai žydinčių ievų, bitėmis dūzgiančių liepynų. Vienas iš jų vadinamas Kalnelių mišku, mat, žemė ten nelygesnė, kalvotesnė negu kitur aplinkui. Upytės kraštas - tai besisukantys vėjiniai malūnai, o tie, kurie nebesisuka, stovi stovi tartum apmirę, sukryžiuotais sparnais, daug matę regėję, tartum dūmas dūmoja apie žilą senovę.

Kai kas mano, jog lygumų kraštai neįdomūs. Mane augino, lepino, savo grožiu kerėjo lygumų gamta, auklėjo ir mokė Upytės žemės praeitis, jos žmonių pasakojimai ir legendos apie tą kraštą. Aš džiaugiuosi, kad likimas lėmė išvysti šį pasaulį Upytės žemėje.

GELBĖJOME IR RAUDONOJO, IR RUDOJO TERORO AUKAS

Pirmąją rusų okupaciją mūsų šeima sutiko Upytėje (Panevėžio raj.). Tėvas buvo proletariškos kilmės ir tokios pat socialinės padėties - darbininkas. Bet nei aš, nei tėvas į jokius sovietinės valdžios organus nėjome. Išsilaikėme neutralūs. Tėvas buvo pakankamai politiškai apsišvietęs. Jis turėjo tris gerus draugus: smulkų ūkininką, kumetį ir statybininką stalių. Jie bendrai užsisakydavo laikraščių, susiėję pas kurį nors juos skaitydavo, sekdavo įvykius, analizuodavo vietinę ir pasaulinę politiką. Nors aktyviai tėvas politikoje nedalyvavo, bet nukentėti už ją teko. Buvo taip. Užėjus rusams, Upytės seniūnu tapo šiek tiek pažįstamas siuvėjas, tėvo draugo svainis. Kai sovietai rengė rinkimus, seniūnas ėmė tėvo prašyti, kad sukaltų urnas ir kabinas, pasiūlė 300 litų (o gal rublių - nepamenu). Darbas buvo menkas, o pinigai - dideli.

- Oho! Čia pasakiški pinigai! Nauja valdžia už politiką darbininkams gerai moka! Padarysiu! - sutiko tėvas pajuokavęs.

Darbas buvo padarytas, pinigai gauti, bet, atėjus vokiečiams, teko aiškintis dėl bendradarbiavimo su bolševikais ir pasėdėti keletą mėnesių už grotų.

Dar Smetonos laikais tėvas buvo susidraugavęs su turtuoliu

Antanu Činiku, Upytės malūno ir lentpjūvės savininku. Kai tėvas neturėdavo darbo (ypač žiemos metu), Činikas visados jį įdarbindavo savo lentpjūvėje arba kur nors kitur. Juodu vienas kitam jautė simpatiją. Činikas buvo neišpuikęs, aukštos moralės, nuoširdus žmogus. Tai kad jis buvo turtingas, netrukdė draugauti su paprastu žmogumi. Mano tėvas taip pat nejautė jokios “klasinės” neapykantos. Jokios politinės pažiūros jų santykiams neturėjo įtakos. Tai buvo “proletaro” ir “buržujaus” abipusė draugystė žmoniškumo, moralinių ir dvasinių vertybių pagrindu.

Antrosios sovietinės okupacijos metais Činikas buvo įtrauktas į tremiamųjų sąrašus. Mano tėvas jam padėjo pasislėpti: pakinkė porą arklių ir išvežė jį į Tryškius. Ten Činikas įsidarbino lentpjūvėje. Vaikai buvo palikti Upytėje ir išdalinti geriems pažįstamiems. Tėvas antrąkart nuvažiavo į Tryškius - po kurio laiko nuvežė ten Činikų vaikus.

A.Činikas tremties neišvengė: buvo atpažintas, įskųstas ir išvežtas. Kai sugrįžo iš tremties, visų pirma aplankė mano tėvą. Ir juodu tapo dar geresniais draugais, padėdavo vienas kitam kaip tikri giminės. Kai kas nors mirdavo iš mūsų artimųjų, A.Činikas dalyvaudavo laidotuvėse ir suteikdavo paramą, o vestuvių, giminės jubiliejų progomis - nešykštėdavo dovanų.

1941 m. pavasarį sugriaudėjo karas. Vokiečiai tęsė savo protėvių žygį į Rytus (Drang nach Osten) lengvai, nesutikdami didesnio pasipriešinimo. “Eina rankoves atsiraitę”, - stebėdavosi žmonės, nes Lietuvos kareiviai uniformos taip nevilkėdavo. Matyt, tai reiškė ir didžiulį vokiečių pasitikėjimą savimi. Lietuvoje rusai nepajėgė pasipriešinti. Žydai nespėjo susivokti ir įvertinti mirtinos grėsmės. Jie nei priešinosi, nei traukėsi. O kai pradėjo varyti juos į getus⁴, masiškai šaudyti visoje okupuotoje Lietuvoje, tėvas, pamatęs gete žydus su geltona žvaigžde ant nugaros arba kur nors varomus (dažniausiai šaudyti), sakydavo:

- Už ką tie vargšai pasmerkti? Kiekvienas Dievo tvarinys turi teisę gyventi pasaulyje.

Tėvas nusistatė prieš vokiečius todėl, kad jų politika buvo fanatiška, žmogžudiška ir nežmoniška.

Netoli Upytės ir mūsų namų buvo tankūs krūmynai. Vasarą jie buvo sužaliavę, sulapoję, nepermatomi, niekieno nelankomi. Mes pastebėjome, kad ten dieną ir naktį laikosi kažkokie žmonės. Nuėjome pažiūrėti. Radome besislapstančią žydų Juterių šeimą: du berniukus, mergaitę ir našlę motiną. Jie Upytėje turėjo nusipirkę seną karčemą iš raudonų plytų ir krautuvėlę. Mes juos šiek tiek. pažinojome. Jiems trūko maisto ir geriamo vandens.

- Kiekvienam gyvam padarėliui, žmogui ir nežmogui reikia maitintis, - aiškino tėvas visai mūsų šeimai.

Ir mes pradėjome juos globoti. Nešdavome maistą pasikeisdami: tėvas, aš ir vyresnioji sesuo. Kad nebūtų įtartina, eidavome į krūmus skirtingu laiku ir ne iš tos pačios pusės. Kai kartą aš atnešiau maisto ir vandens, Juterių motina su ašaromis akyse manęs paklausė: “Ui, Jonai, ką mums dabar daryti?” Bet ką aš jiems galėjau padėti ar patarti - pats buvau tik vaikėzas be gyvenimo patirties.

Vis dėlto kažkam ta mūsų globa užkliuvo, ir mes buvome įskųsti hitlerininkams. Juterius tuoj pat uždarė į getą, o mūsų šeimą po dviejų dienų pėsčiomis nuvarė į Panevėžio kalėjimą. Areštavo ne tik mus, bet ir mūsų gimines. Pakliuvo niekuo nekaltas tėvo brolis Alfonsas, savanoris kūrėjas, Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1918-1920 m. dalyvis. Mano seserį paleido namo, o visi vyrai likome uždaryti Panevėžio kalėjime. Mus kaltino ne tik žydų globa, bet ir bendradarbiavimu su bolševikais. Mat, tėvas buvo sumeistravęs jų rinkimams urnas ir kabinas. Bolševizmą ir priklausymą žydų nacijai arba bent bendradarbiavimą su jais hitlerininkai laikė “didžiosiomis nuodėmėmis”. Šios dvi, suplaktos į vieną, grėsė mirties bausme.

Tardyti vesdavo naktimis. Išvestasis retai kada grįždavo į kamerą. Vis veždavo į Žaliąją Girią ir ten sušaudydavo. Turint tik 18 metų, sunku būdavo laukti kiekvienos ateinančios nakties.

Kalėjime teko išbūti keletą mėnesių. Trūko maisto. Dienai duodavo pusę kepaliuko duonos bei kavos (tokio birzgalo). Ir daugiau nieko. Kažkas pradėjo vogti iš dėdės Alfonso Petkevičiaus duoną. Pradėjome aiškintis, kas tai daro. Ir paaiškėjo. Buvo į kamerą įleistas provokatorius (kalinių šnipas). Jis gaudavo tokią pat kalinio maisto normą. Ėmė vaginėti duoną, nes jautėsi saugiai ir drąsiai. Nieko nebijojo. Kalėjimo viršininkams skųstis buvo beprasmiška, nes vagišius buvo privilegijuotas. Teismą ir egzekuciją reikėjo įvykdyti patiems nukentėjusiems. Kručas (tarmiškai vagis - VU.) buvo užkluptas nusikaltimo vietoje. Todėl nereikėjo aiškinti įkalčių ir skelbti nuosprendžio.

Egzekucija buvo įvykdyta nedelsiant: dėdės bato kulnim žybtelėjau jam į dantis. Už lašinius, kiaušinius ir sviestą batus dėdė buvo gavęs iš vokiečių kareivio. Jų batai būdavo ne tik su pakaustytomis kulnimis, bet dar ir padai prikalinėti vinių plačiomis, stambiomis galvomis, kad ilgiau laikytų nesudilę. Dantų skaičius, žinoma, sumažėjo. Tai buvo atsiskaitymas ne tik už duonos vogimą, bet ir už kalinių šnipinėjimą. Nuo to laiko Bedančiui pakakdavo ir savos duonos porcijos. Egzekutorius pateko į karcerį - tokią trikampę spintą, kurioje išsitiesus atsigulti buvo neįgyvendinama svajonė, o atsisėsti galėdavai tik surietus kojas per kelius. Toje dėžėje išsikankinau, rodos, tris paras be poilsio, be duonos, gyvas tik vandeniu.

Kartą kalėjimą vizitavo vokiečių karo komendantas⁵. Labai nustebau, kai pamačiau, jog jį lydi mano vaikystės dienų draugas Lietuvos kariuomenės pulkininko Slapšinsko sūnus Vytukas. Jis atvažiuodavo į Upytę pas savo dėdę praleisti vasarų. Vytukas be ceremonijų priėjo prie manęs, padavė man ranką ir paklausė:

-    Už ką tu čia?

-    M-n... žydams maistą nešiau... - pradėjau jam aiškinti varžydamasis. Bet vokiečių komendantas buvo nepatenkintas tokiu familiariu savo vertėjo elgesiu su kaliniu ir sumurmėjo:

-    Sprechen sie mit den Gefangenen nicht! (Nesikalbėti su kaliniais!)

Ir mūsų pokalbis nutrūko. Mes buvome pastatyti į savo vietas: jis - į arijų kilmės pasaulio užkariautojo pagalbininko - vertėjo, o aš -į nusikaltėlio kalinio padėtį.

Atstumas tarp arijo ir ne arijo, vokiečio ir ne vokiečio dažniausiai buvo išlaikomas pedantiškai (smulkmeniškai). Vytukas mandagiai ir švelniai kažką pasakė nueinančiam komendantui - galbūt pavadino mane vaikystės draugu.

Kitą naktį tėvą išvedė tardyti. Tėvukas su visais atsisveikino -nebesitikėjo sugrįžti. Beveik visada, labai dažnai taip būdavo -nebegrįždavo... Likome labai nuliūdę, nelaimingi. Tačiau dar prieš aušrą tėvukas pasirodė. Sunku būtų nusakyti mūsų džiaugsmą bei nuostabą.

Negana to, vokiečiai mus tardė dar apie savaitę ir paleido. Niekados daugiau neteko sutikti Vytauto Slapšinsko (po karo jis išėjo į partizanus ir žuvo kovose su sovietiniais okupantais) ir aš negalėjau sužinoti, kaip jis pasiteisino vokiečių karo komendantui ir ką pasakė apie mus. Bet mes visi buvome įsitikinę, kad tąsyk mūsų likimą lėmė tik jis, Vytukas.

Mes buvome suimti šienapjūtės pradžioje, o kai pėsti grįžome iš Panevėžio, jau buvo iškritęs sniegas. Upytėje žydų nebebuvo. Juterius taip pat sušaudė.

VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (VERMACHTE)⁶

Artėjant žiemai, frontas nutolo kažkur į rytus, Maskvos link. Nebesigirdėjo patrankų gausmo ir žemės dundesio. Retai kur galėjai pamatyti vokiečių kareivius, nebent traukiančius į frontą. Lietuvoje buvo palyginti ramu.

Po visų bėdų, patirtų Panevėžio kalėjime, susirgo mūsų tėvukas. Gulėjo Panevėžio ligoninėje. Tekdavo jį lankyti. Kartą mane, grįžtantį iš ligoninės, gatvėje užklupo latvių SS⁷ bataliono kariai. Jie, netikėtai pasirodę Panevėžyje, gaudė vyrus į kariuomenę. Į tas gaudynes patekau ir aš. Sugaudytus vyrus nuvarė į Pajuostės kareivines netoli Panevėžio. Ten mūsų niekas griežtai nesaugojo - net išleisdavo į miestą. Buvo galima pabėgti, bet kas iš to? Svarbiausia - nenorėjau, kad dėl mano pabėgimo nukentėtų tėvai, taip pat norėjau išvaduoti visą mūsų šeimą iš tos nemalonės, į kurią vokiečių okupacinei valdžiai buvome patekę dėl žydų globos. Be to, kur bėgti? Pas raudonuosius partizanus į Baltarusiją (Lietuvoje tada dar jų nebuvo) man buvo nepakeliui... Geriau padėti vokiečiams sumušti bolševikus, vykdžiusius žiaurias žudynes Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Zarasuose, Rokiškyje ir dar daug kur kitur Lietuvoje, daug žmonių įkalinusių, sušaudžiusių ir ištrėmusių pražūčiai į Sibirą. Tai buvo mano motyvai, padiktuoti mūsų šeimos humanistinių pažiūrų. Tikrieji politiniai motyvai (kova su raudonaisiais ir rudaisiais okupantais dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo) atsirado šiek tiek vėliau.

Nutariau tapti vokiečių veikiančiosios kariuomenės (Vermachto) kareiviu. Nuvežė mus į Kauną. Stovėjome Lietuvos kariuomenės kareivinėse Juozapavičiaus prospekte. Aprengė vokiška Vermachto uniforma, tik ant kairės rankovės virš alkūnės turėjome įsiūtus lietuviškos Trispalvės skydelius. Pradėjome intensyvų karinį apmokymą ir baigėme jį Prienuose.

Pagal Vermachto kario paruošimo reikalavimus ir programą išėjome rikiuotės, ginklų, šaudymo, taktikos ir kitų dalykų kursą, įgijome kariškos drausmės įgūdžius, užsigrūdinome fiziškai ir psichologiškai. Ypač daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalavo kovinės pratybos ir manevrai. Žiemos metu su pilna kautynių apranga reikėdavo įveikti 30 km nuotolį, atliekant įvairius pratimus gulint, šliaužiant, bėgant, stovint. Po tokių pratybų norėdavosi gulėti kelias dienas kojas ištiesus. Karinį paruošimą ir grūdinimą gavau tikrai gerą, aukšto lygio.

Po mokymų patekau į krašto apsaugos junginio (Landesschutzverband) geležinkelio apsaugos batalioną, kuris buvo dislokuotas Baltarusijoje. Jo štabas stovėjo Lydoje. Visi karininkai - tik vokiečiai. Kareivių batalione buvo per 1 200, lietuvių tik 5-6. Mano skyriuje buvo 32 kariai, lietuvis - aš vienas. Mūsų būstinė buvo sename geležinkelio sargo namelyje, stovėjusiame prie pervažos, kuria geležinkelis Vilnius-Minskas kirto kelią. Namelis su kiemu buvo apsuptas 2 m aukščio siena, ją sudarė dvi eilės gulsčių rąstų, tarpas tarp jų pripiltas žemių. Įtvirtinimo sienose buvo šaudymo angos. Kampe virš sienų stovėjo sargybos bokštelis su čekoslovakišku “Brno” markės kulkosvaidžiu. Sargybinis tame bokštelyje paprastai stovėdavo tik naktį. Mediniai įtvirtinimai aplink būstą turėjo saugoti nuo netikėtų užpuolimų.

Mūsų skyrius prižiūrėjo 5 km geležinkelio ruožą į vieną ir kitą Lydos pusę. Mes turėjome saugoti, kad raudonieji partizanai neužpultų važiuojančių sąstatų, nesuardytų, neužminuotų ir nesugadintų geležinkelio. Pagrindinis mūsų darbas vis dėlto buvo apsaugoti geležinkelį nuo sprogdinimų. Iš pradžių raudonieji partizanai minuodavo bėgius. Užvažiavus garvežiui, mina sprogdavo. Vėliau apsaugos batalionas sugriežtino minų ieškojimą kontroliniais aparatais ir traukinių eismas pasidarė gana saugus. Tada raudonieji partizanai pakeitė taktiką - pradėjo užpuldinėti važiuojančius sąstatus su kamikadzėmis⁸ (žūnant užminuotojui). Artėjant traukiniui, tarp bėgių jie padėdavo miną su pritvirtinta vytele, kurią važiuojantis garvežys palenkdavo. Vytelė išsprūsdavo į vagonų tarpą ir įvykdavo sprogimas. Bet užminuotoją, besiartinantį prie traukinio arba bėgantį nuo jo, dažniausiai nušaudavo ešelono sargyba arba kiti važiuojantys traukiniu Vermachto kareiviai. Žmogus rizikuodavo savo gyvybe. Tokį atvejį man pačiam teko stebėti iš tolo.

Minų eidavome ieškoti su kontroliniais aparatais, vadinamaisiais “zirzekliais”. Ieškotojų komanda dažniausiai susidėdavo iš dviejų ieškotojų su “zirzekliais” ir trimis apsauginiais, ginkluotais vokiškais automatais (Machinenpistolen), karabinais, lengvuoju kulkosvaidžiu, rankinėmis granatomis.

Kol frontas nebuvo priartėjęs ir partizanų veikla nesuaktyvėjo, kartais nueidavome į kaimus. Aplink Lydą buvo daug lietuviškų kaimų - susikalbėdavome gimtąja kalba. Dažniausiai ten eidavome prieš šventes arba nusipirkti lašinių, norėdami paįvairinti maistą. Kartą nusipirkome tokį produktą, kurio net pavadinimo nežinojome (gal skilandis, gal užtrinas, gal dar kaip nors kitaip): didelė pūslė, prikimšta kiaulės papilvės riebalų, pasūdytų, su česnaku, pipirais bei kitokiais prieskoniais, išrūkyta, beveik sulydyta. Tą didelę apvalią pūslę perrėžėm per pusę. Vieną dalį pasiėmėme mes, kareiviai, o kitą perleidome bataliono vadui. Jis labai gyrė tuos taukus. Sakė, kad jie esą geresni ir skanesni net už sviestą; o mums pasidarė palankesnis, kadangi mes mokame parinkti gerus produktus. Nuo to laiko jis mus lengviau išleisdavo pasivaikščioti į kaimus.

Kartą prieš Velykas su mūsų bataliono kariu lietuviu Samuoliu nutarėme nueiti kur nors į kaimą. Bataliono vadui reikėjo parašyti pareiškimą, kad leistų išeiti už dalinio dislokacijos ribų. Sutiko. Išklausinėjo, kur eisime, ką veiksime ir pan.; kad žinotų, kur mūsų ieškoti, jeigu kas nors atsitiktų. Bataliono vadas - išmintingas žmogus ir patyręs karys: išleisdamas mudu į kaimą pasirūpino ir mūsų saugumu - parašė raštelį ginklininkui, kad išduotų mums trumpuosius ginklus. Pasiėmėme porą kiaušininių granatų ir po pistoletą su dviem apkabom. Uniformos buvo vokiškos su visais atributais, o ginklų neva neturėjome. Šventiškai nusiteikę išėjome.

Paėję kokius 3 km, užsukome į sodybą. Mus kieme pasitinka sutrikusi ir išsigandusi moteris, žvilgteli į mūsų trispalvius skydelius ant rankovių ir lietuviškai klausia, ko mums reikia. Sakome - kiaušinių Velykoms. Duodame pinigus - neima, bet nueina trobon atnešti kiaušinių. Paskui ją įmokliname į prieangį. Ji neleidžia, stumia lauk. Įsibrauname į trobą, pasisveikiname. Žmonių daug, bet niekas neatsako. Ginklai sustatyti kampe. Mus mato, bet visiškai nereaguoja į mūsų pasirodymą. Moters atneštus kiaušinius sudedu į Samuolio pilotę ir liepiu jam išeiti iš trobos, kad nesudaužytų kiaušinių, jeigu prasidėtų “linksmoji” susitikimo dalis. Pats laikau kišenėje užčiuopęs granatos žiedelį: jeigu jie griebsis ginklų, granatą pasiųsiu vidun, uždarysiu duris, o pats - į kojas. Bet barzdylos liko santūrūs iki galo. Galėjo būti ir kitoks variantas: granatomis užvirti “jovalą” iš tų girtų barzdylų ir “susvilinti” juos su visa troba. Šaltas protas užprotestavo: lietuviškas kaimas, lietuvė moteris... jos šeima... Be to, ir priešai nekelia ginklų prieš mus. Kam tas kraujas, tos beprasmės mirtys.

Parėję namo, pasisakėme bataliono vadui, ką patyrėme kaime. Jis iš karto apsiniaukė, surūstėjo, bet netrukus nusijuokė ir nusikeikė: “Oh! Donnemeter! Zum Teufel!” (O! Po perkūnais! Velniai griebtų!).

-    O vis dėlto, ar teko panaudoti ginklą. Jeigu taip - prieš ką, kodėl, kada?

-    O kaipgi... Niekuomet nepakėliau ginklo nei prieš moterį, vaiką, nei prieš senelį. Neturėjau tikslo žudyti žmones. Net priešo pirmam neteko užpulti. Jeigu pakėlė ginklą prieš mane, aišku - gyniausi.

Frontui priartėjus prie Lydos, buvo toks atvejis-užpuolimas. Pasirodė daug raudonųjų partizanų, perėjusių fronto liniją ir atsidūrusių vokiečių pusėje, užnugaryje. Jie ėjo išilgai fronto ir jų buvo labai daug. Žmonės sakė, kad praėję keliolika tūkstančių. Vienas tos masės sparnas kliudė ir Lydą.

Grįžę iš mūsų saugojamo baro, ruošėmės poilsiui. Buvo šiltas pavasario pavakarys. Iki pusės nusirengę prausėmės, nerūpestingai vaikštinėjome, sėdinėjome. Kiti mūsiškiai buvo išėję į barą. Netikėtai iš miesto centro išgirdome šūvius. Supratome, kad jie iš rusiškų, o ne iš vokiškų automatų - kažkas puola Lydą. Vieni metėsi prie ginklų, o aš, nieko nelaukdamas, pasileidau prie sargybos bokštelio. Įkopiau ir matau: priartėjo kažkokia uorė*, pilna šieno, o iš jos šoka ginkluoti užpuolikai ir supa mus, o toliau artėja dar dvi uorės, pilnos “šieno” ar “šiaudų”. Suvokiau: jų tikslas kuo arčiau priartėti prie mūsų stovyklos, kad mes neturėtume kur dingti. Ir tokį atstumą pirmoji uorė jau buvo pasiekusi. Dar kelios minutės - ir jie visomis pajėgomis ir ugnimi galėjo mus pradėti atakuoti. Pirmiausia paleidau seriją iš kulkosvaidžio per arklius: sustojo artimoji uorė, o paskui sustabdžiau ir dvi tolimesnes. Tada visas serijas leidau į uores. Iš tolo atrodė, kad uorės pilnos šieno, neva važiuoja nekalti valstiečiai iš pievų ar iš kur nors kitur, o iš tikrųjų ten sustoję irsuklaupę su paruoštais ginklais slėpėsi rusų partizanai.

----------------------
* Uorė - tai Rytų Aukštaitijoje ir Gudijoje tokie vežimai, naudojami šienui bei vasarojui vežti: labai aukšti šonai, nuo aukštutinio iki žemutinio skersinio ištampytos vielos.

Nuo užpuolikų gynėmės įvairiais ginklais. Svarbiausią vaidmenį suvaidino čekų gamybos kulkosvaidis sargybos bokštelyje. Jis turėjo darbo gerą pusvalandį. Teko keisti įkaitusius šaudymo vamzdžius. Buvo paklota daugiau nei 20 užpuolėjų. Sužeistas į ranką tik vienas mūsiškis.

Stovėjome pačiame Lydos pakraštyje. Aukų turėjome miestelio centre. Buvo sudeginta net bataliono štabo būstinė.

Mūsų skyriuje aš buvau pats jauniausias. Visi kiti - paskutinės mobilizacijos vokiečiai, gana senyvo amžiaus. Be to, aš buvau už juos geriau paruoštas kareivis, išėjęs karinį parengimą pagal naujausius Vermachto reikalavimus. Jie vieningai teigė, kad kautynių su partizanais sėkmė priklausiusi daugiausia nuo manęs. Aš tiksliai susiorientavęs situacijoje, teisingai viską numatęs ir tiksliai, šaltakraujiškai veikęs. Todėl mano dėka jie visi liko gyvi. Aš maniau ir sakiau, kad jie man priskiria pernelyg daug nuopelnų, kurių nesu vertas. Savo nuomonę apie mane jie pranešė bataliono vadovybei. Po trijų dienų buvau iškviestas į štabą ir man buvo suteiktos 10 parų atostogos. Išvykau namo pas tėvus.

Iš Vilniaus vykau traukiniu iki Panevėžio. Įlipęs į kariškiams skirtą vagoną ir pažvelgęs į pirmą pasitaikiusią kupė, matau - sėdi vienintelis žmogus. Sulenkiu kelius ir aš ant laisvo suolelio. Važiuojam. Prieš mane sėdi senis, toks stambus, kaulėtas, civiliai apsirengęs. Rymo, pasirėmęs rankom ant storos lazdos riestojo galo. Nekalba. Aš irgi jo nekalbinu. Žvilgčioja į mane. Mano uniforma vokiška, tik ant rankovės lietuviškas ženklelis. Pastebi jį. Pasižiūri vis taip nepiktai į tą skydelį su lietuviška Trispalve, bet kažko lyg nepatenkintas. Pagaliau, berymodamas ant tos savo lazdos, senis užsnūsta. Kaustytais batais į kupė įkaukši vokiečių kareivis su kabančia žemai ant krūtinės, vos ne ant pilvo skarda. Tai žandarmerijos (karo policijos) ženklas. Tikrina mano dokumentus. Viskas tvarkoje. Atsisuka į senį - tas kaip snaudė, taip ir tebesnaudžia. Žandaras jam su automatu bakst bakst kažkur į petį ir pašonę. Senis įsižeidęs ūmai pakyla ir kad pasiunta vokiškai ant žandaro rėkti (aš nespėju suvokti) ir vis ploja lenktuoju lazdos galu per tą jo “skardą”. Mane suėmė toks juokas, bet susilaikiau. Kareivis, nors ir ginkluotas, dingo iš kupė, bet netrukus atsivedė savo viršininką. Juokai nesibaigia: senis rodo dokumentus -vokiečių karininkas pažvelgia į juos (kas gi čiadabar! ?), išsitempia, kariškai pasisveikina. Tada ir aš sužinojau iš jų pokalbio, kad čia ne paprastas senis, o generolas Plechavičius, apie kurį buvau daug girdėjęs, bet nebuvau matęs.

Vokiečiai išėjo. Traukinys pajudėjo. Važiuojame vėl. Generolas pažiūrėjo į mane ir trumpai, kariškai paklausė:

-    Kieno pusėje būtum buvęs?

“Jeigu būtų reikėję”, - mintyse užbaigiau jo klausimą ir, įsivaizduodamas galėjusią susiklostyti situaciją, atsakiau:

-Nežinau... Kadangi jis jus įžeidė, tikriausiai būčiau užstojęs jus.

Aš juk irgi buvau ginkluotas ne tik automatu, bet ir šaltuoju ginklu.

Toks buvo generolas Povilas Plechavičius, Lietuvos Vietinės rinktinės kūrėjas ir vadas: orus, bebaimis ir principingas santykiuose su Lietuvos okupantais vokiečiais, Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės kovų ideologas ir organizatorius.

-    Kaip tuo metu Jūs pats vertinote savo tarnybą Vermachte?

-    Tarnyba Vermachte man buvo kova su bolševikais, Lietuvos priešais, o ne erdvės užkariavimas vokiečių tautai, naujoji tvarka Europoje, žydų bei kitų ne arijų rasės žmonių naikinimas ir pan. Tai buvo trečiojo Reicho⁹ interesai ir tikslai. Tokia politinė orientacija padėjo kare man išlikti žmonišku: nepakelti ginklo be reikalo, prasmės ir tikslo, nebūti beatodairiškai agresyviu priešui ir teroristu beginkliams žmonėms.

Sunku yra ir bus suprasti mus, tarnavusius Vermachte, o buvusius ištikimus Lietuvai. Taip atsitiko todėl, kad tuo metu Lietuva nebebuvo valstybė ir nebeturėjo savo kariuomenės.

GINKLĄ PAKĖLIAU UŽ DRAUGĄ IR LLA

1944 m. vasarą frontas gana sparčiai ritosi į Vakarus. Per 10 dienų mano atostogų rusai užėmė dalį Rytų Lietuvos. Grįžęs po atostogų, turėjau ieškoti savo bataliono štabo: iš Lydos jis jau buvo persikėlęs į Vilnių. Radau jį Antakalnio gatvėje, buvusiuose Lietuvos kariuomenės ginklų arsenalo patalpose. Frontas jau griaudėjo visai arti Vilniaus.

Mūsų batalionas buvo išformuotas. Vokiečių tautybės kareiviai nukreipti į frontą, o lietuvius pasiuntė į 6-ąjį Lietuvių savisaugos dalinių¹⁰ batalioną, kuris tuo metu buvo sustojęs Vievyje. Tuo metu

Vievio ir Kaišiadorių apylinkėse savo bazes turėjo lenkų Armija Krajova (AK)¹¹. Su jais porą kartų teko susiremti. Mūsų bataliono vadovybė iš gyventojų gavo pranešimą, kad Kaišiadorių rajone, pelkyno zonoje, laikosi AK kariai. Jie žudė ir terorizavo vietinius gyventojus lietuvius, sudarė grėsmę ir mums. Buvo suformuota grupė kovinei operacijai vykdyti, į numatytą vietą vykome geležinkeliu. Sulipome į platformas žemais bortais ir privažiavome nurodytą mišką. Traukinys sumažino greitį, atsidarėme bortus ir nušokinėjome žemyn. Taip buvo saugiau. Atsidūrėme priešingame miško pakraštyje nuo AK kareivių stovyklos. Atsargiai, išsidėstę tam tikrais intervalais, perkopėme geležinkelio pylimą ir išskleista rikiuote patraukėme mišku pirmyn. Maždaug už 1,5 km radome miške namą, kuriame jie laikėsi. Priderinome lengvuosius minosvaidžius, pasiruošėme smūgiui. Paprašėme, kad iš trobos išeitų civiliai žmonės. Išėjo senutė ir grįžo atgal. Tada atidengėme minosvaidžių ugnį. Sukalėme į tą vietą dėžes minų. Troba subyrėjo į šipulius, kilo gaisras. Nieko gero ten nebeliko. Net jų ginklų neberinkome.

Antras susidūrimas su AK buvo atsitiktinis - prabėgom apsišaudę, išsiskyrėme. Nežinau, ar buvo nuostolių jų pusėje. Mes neturėjome jokių.

-    Kodėl lietuviai ir lenkai vokiečių okupacijos metais buvo taip susipriešinę, užuot siekę vienybės prieš bendrus priešus? - teiraujuos Jono.

-    Dėl Vilniaus krašto. Lietuviai Vilnių pripažino istorine, amžinąja savo sostine, o jo kraštą - Lietuvos valstybės dalimi. Lenkai priešingai: neatsisakydami 1920 m. okupacijos, Vilniaus kraštą laikė savo teritorija, o Lietuvą - savo vasalu. Šiuo politiniu pagrindu prasidėjo ginkluoti konfliktai tarp AK ir Lietuvių savisaugos dalinių bei gen.P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės. AK siekė panaikinti lietuvių administraciją Vilniaus krašte, vykdė terorą prieš lietuvių tautybės gyventojus, žudė žmones nacionaliniu pagrindu: vien dėl to, kad jie buvo lietuviai. Pirmiausia nukentėjo lietuviai inteligentai ir savivaldos pareigūnai. Savo ruožtu lietuvių kariniai daliniai vykdė operacijas prieš AK ir jos aktyvistus bei rėmėjus.

Vokiečiai Vilniaus krašte vykdė dvilypę politiką. Oficialiai AK buvo jų priešas, o neoficialiai jie teikė AK ginklus ir jos nepersekiojo, leido laisvai terorizuoti lietuvius, kuriems keršijo dėl to, kad nesuformavo SS legiono, nevykdė mobilizacijos į Vermachtą, o ypač užtai, kad gen. P.Plechavičiaus vadovaujama Vietinė Rinktinė nepakluso vokiečių vadovybei. AK veiksmai prieš Vietinę rinktinę bei lietuvių savivaldą vokiečiams buvo naudingi: jie žarstė žarijas svetimomis rankomis.

Lietuvių ir lenkų konfliktas dėl Vilniaus krašto buvo žalingas abiem tautom: vienybės stoka sudarė sąlygas bendriems priešams (vokiečių ir sovietų okupantams) lengviau sutriuškinti abi rezistencijas, siekiančias to paties tikslo - savo valstybių nepriklausomybės.

Vievyje buvome įsikūrę mokykloje prie ežero. Kartą teko stovėti sargyboje ir saugoti tą teritoriją. Be kitokių ginklų, turėjau kulkosvaidį. Atėjo naktis. Žiūriu - kažkas bėga iš mūsų teritorijos. Kilo mintis: gal AK kenkėjas, gal koks vietinis lenkas, jų rėmėjas, padėjo mums kur nors miną ir nori pabėgti. Komanda “stok”- nestoja, trumpa serija iš kulkosvaidžio į viršų - nestoja, ilga serija į priekį - sustabdau. Susigrąžinu teritorijos pažeidėją atgal. Jam priėjus atpažinau savo bičiulį Samuolį, kuris puolė prie manęs piktai keikdamasis. Aš jam sakau: “Ar savo draugo neatpažinai? Juk slaptažodį žinai! Reikėjo prieiti prie manęs ir tartis kaip žmogui. Aš šiuo atveju elgiuosi kaip kareivis, esu sargybos poste ir statutas man yra statutas. Nesišakok - geriau eik gulti! Rytoj aš turėsiu aiškintis dėl nakties triukšmo”. Samuolis buvo žemaitis, rodos, nuo Mažeikių (jo tėviškė dar nebuvo užimta rusų). Jis norėjo iš bataliono pasišalinti ir pasiekti savo namus. Netrukus (kaip pamatysime Mikytuose) jis taip ir pasielgė.

Spaudžiant raudonajai armijai, Vievį turėjome apleisti kartu su besitraukiančiu Vermachtu. Mes nebuvome frontininkai, nedalyvavome mūšiuose, bet iki Kauno buvome su frontu susieti. Tai buvo paskutinis mūsų atsitraukimas kartu su vokiečiais.

Kauno prieigose apsikasėme - žadėjome padėti Vermachtui stabdyti rusus, bet vokiečių vadovybė paskelbė, kad Kaunas būsiąs atiduotas be mūšio. Mums, lietuviams, iškilo klausimas - kodėl? Vokiečių kėslai bei pažadai buvo neaiškūs, migloti. Sklido gandas, kad vokiečiai žada Lietuvai pripažinti Nepriklausomybę. Tas pažadas jau nebeturėjo realaus pagrindo: frontas nesulaikomai ritosi į Vakarus. Buvo aišku, kad hitlerinė Vokietija nebeturi tokių tarptautinių diplomatinių galių ir nebeturės. Todėl toks pažadas buvo melaginga ir apgaulinga paskata Lietuvos vyrams ateiti Vermachtui į pagalbą. Jis reiškė: organizuokitės ir kovokite už tą savo nepriklausomybę patys, mums rūpi tik jūsų pagalba. Vieną pažadą vokiečiai vis dėlto išpildė - Kaunas buvo atiduotas be mūšio.

Mūsų batalionas buvo sukeltas ant kojų ir vedamas Tilžės plentu palei Nemuną. Dalis vyrų jau buvo išbėgioję, pasitraukę į namus. Iš 1200 buvo likę turbūt tik pusė. Pasitraukdavo tie kariai, kurių namai buvo šiapus fronto. Tie, kurių giminės buvo atsidūrusios sovietų užimtoje teritorijoje, ėjome pirmyn. Kadangi Panevėžys jau buvo užimtas rusų, aš iškart įsijungiau į būsimų kovotojų su sovietų okupacija gretas.

Artėdami prie Tilžės, vis dažniau laužėme galvas: kas mūsų laukia. Buvome girdėję, kad Tilžėje lietuvių savisaugos dalinius nuginkluoja ir išformuoja. Mūsų ginklai buvo ne tik vokiški, bet ir belgiški, prancūziški, rusiški. Šovinių kalibras ir kiti matmenys buvo skirtingi - apsirūpinti šoviniais neįmanoma, fronte baro laikyti mes negalėjome. Svarstėme, kur galėtų mus po to dėti: gal pasiųs kur nors prie Prancūzijos į Vakarų frontą prieš anglus ir amerikiečius, gal išskirstys po vokiškus dalinius čia, rytų fronte. Nei vieno, nei kito mes nenorėjome tiek pragmatiniais, tiek politiniais sumetimais. Žinojome, kad yra susikūrusi ir Žemaitijos miškuose bazuojasi (vėliau sužinojau, ltn.K.Veverskio vadovaujama) Lietuvos Laisvės Armija (LLA), pasiryžusi vesti partizaninį karą su bet kokiais okupantais už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Žinojome, kad ltn.K.Veverskio-Senio politiniam kursui pritaria mūsų mėgiami ir gerbiami vadai ltn.Barzda ir ltn.Morkus bei kiti. Iš dalies todėl ir ėmė vyrauti simpatijos LLA mūsų tarpe.

Galvojome: kaip avinus mus kažkur veda, konkrečiai nepaaiškindami kur ir ko. Mus slėgė neaiškumas ir nežinia. Iškilo problema: eiti ar neiti į Vokietiją. Žygio draugo, kilusio iš okupuotos Aukštaitijos, paklausiau:

-    Jei ne į Vokietiją, tai kur?

-    Į Žemaitiją! Į LLA! - atšovė jis trumpai.

Pavargę, suprakaitavę, alkani pasiekėme Mikytus. Matyti Tilžės kaminai. Už tilto per Nemuną - Rytprūsiai, Vokietija. Čia mus pavedėjo iš plento Nemuno link ir krūmingoje pievoje išrikiavo. Bataliono vadas kpt.Ruseckas išėjo prieš rikiuotę ir paklausė:

-    Kas nenorite eiti į Vokietiją, išeikite tris žingsnius į priekį!

Vos tik prieš rikiuotę žengtelėjo mano draugas Samuolis, kapitonas išsitraukė iš dėklo parabelį ir šovė į jį. Kairioji Samuolio rankovė paraudonavo, nuo pirštų galų lašėjo kraujas. Peršautą vietą Samuolis sugniaužė sveikąja ranka. Aš labai pasipiktinau tokiu

draugo moraliniu ir fiziniu pažeminimu, bet protas išliko šaltas. Iš greta stovėjusio kito skyriaus kario griebiau rankinį kulkosvaidį ir paleidau trumpą serijikę virš kapitono galvos. Rikiuotė nejudėjo, tylėjo. Aš iškelta aukštyn laisvąja ranka mostelėjau kapitonui Tilžės link: ten tavo Vokietija - dink! Kapitonas staigiu rankos mostu griebėsi ginklo vėl. Nespėjus jam ištraukti parabelį iš dėklo, purptelėjau antrą seriją kažkur pro šalį. Kapitonas sutriko, susivaldė: nepajudėjo iš vietos - matyt, laukė kitų karininkų reakcijos, bet jos nebuvo. Tada lėtai pasisuko plento pusėn ir sunkiajam neįprasta eisena ėmė tolti nuo mūsų rikiuotės. Aš atidaviau ginklą kulkosvaidininkui ir pats išėjau prieš rikiuotę, kuri vis dar stovėjo tyliai, nepajudėjusi iš vietos. Tariau:

-    Jeigu jūsų norai ir valia kitokie negu mano - teiskite mane karo lauko teismu čia pat ir tuoj pat.

Kuopų vadai ir visi kiti karininkai suėjo būrin. Aš stovėjau ir laukiau. Netrukus ltn.Barzda žengtelėjo arčiau rikiuotės ir tarė:

-    Mūsų kelias tėra vienas - į Žemaitiją, į LLA.

Rikiuotė suūžė, sugriaudėjo: “Į Žemaitiją!.. Į Lietuvą!.. Pas partizanus!” Rikiuotei buvo leista pasklisti panemunės pievoje poilsio prieš žygį. Nematoma slogi našta, slėgusi karius, dingo. Visi buvo jauni, linksmi ir nerūpestingi. Kaune mes atsiplėšėme nuo fronto linijos, o Mikytuose išsilaisvinome iš vokiečių vadovavimo bei priklausomybės jiems.

Kelias į Žemaitiją ir LLA tapo laisvas.

Kpt. Ruseckas buvo tikras kariškis: gerai pasirengęs kariškam gyvenimui ir karo reikalams, principingas, griežtas ir sumanus vadas. Jo palankumo priežastis vokiečiams galbūt buvo jo vokietė žmona, galbūt jis kitaip suprato ir numatė karo eigą ir politinius įvykius negu lietuviškos orientacijos karininkai. Kpt. Ruseckas norėjo susieti savo likimą su Vokietija, o mes - su Lietuva, nežiūrint kas mums būtų lemta.

ŽEMAITIJOJE. LLA JUNGINYJE

Pievoje prie Nemuno poilsiavome neilgai. Mažu smėlėtu keleliu vėl išėjome į didžiųjų kelių (plentų) sankryžą - Mikytus. Čia stabtelėjome, susirikiavome ir pasiruošėme žygiui. Su kai kuriais žygio draugais Mikytuose atsisveikinome: jie atsiskyrė nuo mūsų ir nuėjo savo keliais, daugiausia į tėviškes, į namus, laukti, kol paaiškės padėtis pasaulyje ir Lietuvoje, kol Tėvynė Lietuva pašauks vėl. Iš bataliono pasitraukusių (pradedant Vieviu ir dar anksčiau) buvo žymiai daugiau negu pasilikusių rikiuotėje, tačiau jie nebuvo praradę Lietuvos kario dvasios. 1944 m. pabaigoje ir vėliau jie išėjo į miškus pas partizanus arba dalyvavo neginkluotoje rezistencijoje prieš sovietinius okupantus. Pasilikusių rikiuotėje tėviškės buvo anapus fronto. Mano - taip pat. Mums nebuvo kito kelio grįžti namo į Lietuvą -tik per LLA: miškuose praleisti frontą ir gimtosiose vietovėse pradėti partizaninį pasipriešinimą. Galutinai mūsų politinė orientacija susiklostė jau LLA gretose. Vėliau ji formavosi ir keitėsi priklausomai nuo istorinių įvykių ir pasaulinės politikos bei diplomatijos.

Mūsų rikiuotė (keli šimtai karių) pajudėjo Karaliaučiaus-Rygos plentu Žemaitijos link. Numatytas mūsų maršrutas buvo Mikytai-Tauragė-Kryžkalnis-Kelmė-Bubiai. Ant juodo asfalto saulė svilino be pasigailėjimo. Trūko maisto - buvome alkani kaip vilkai. Dalijomės tarpusavyje sauso davinio likučiais. Troškulys - nežmoniškesnis už alkį bei saulę (karštį). Ardome rikiuotę - atakuojame pakelių šulinius mažomis grupelėmis, kad ilgai neužtruktume gerdami. Beveik kiekvienoje sodyboje vyrai dar gauna šio bei to užkąsti: skanios žemaitiškos duonos riekę su pienu, sūrio su medum ir pan. Kažkur apie Tauragę mus, kelis žygio draugus, pasitinka savo senoviškoje sodyboje senas šeimininkas. Pasisveikiname gryna lietuviška kalba. Nustebo, bet suprato, kad mes visi lietuviai (gal kokie šeši buvome).

Įdėmiai nužvelgęs mūsų uniformas ir vokiškus automatus, pasišaipo:

-    Tai už Reichą, vyrai, guldysite galvas?

Mūsiškis atsikerta:

-    Ne! Ne už Reichą. Už Nepriklausomą Lietuvą!

Gavę leidimą, iš ręstinio šulinio semiame tyrą, šaltą vandenį. Kibirą pasistatome ant trinkos. Visi ištroškę. Geria ilgai - kas su puoduku, kas iš viso kibiro. Laukiantys savo eilės leidžiasi į didžiąją politiką:

-    Bus “kaput” (galas) ir vokiečiui, ir rusui... Lietuva bus laisva. Lietuvišką kariuomenę kursim. Amerikonai ateis į pagalbą.

Trečias užbaigia:

-    Uniformos ir ginklai - vokiški, o galvas guldysim už Lietuvą...

Senasis sodybos šeimininkas (praleidęs caro, kaizerio, Smetonos,bolševikų ir Hitlerio valdžias) surimtėja, susimąsto. Gal ir jis eitų už Lietuvą, jei jaunas būtų, nes liūdnai palinguoja galva ir palinki:

-    Na, padėk, Dieve, jums, vyrai...

Jau ruošėmės apleisti sodybą, pasukti atgal į plentą. Žiūrime - iš klėties atskuba šviesiaplaukė mergina, prisirpusi kaip uoga, nešina pilna prijuoste kiaušinių, atkiša juos vienam iš mūsų, o tasai taria:

-    Ne, ačiū! Mes ne vokiečiai. Mes lietuviai. Mums duonos ir lašinių...

Nuotaka, švystelėjusi iš po sijono basomis kojomis, tekina pasileidžia bėgti klėtin ir tuoj vėl atneša didžiulį kepalą duonos ir bryzą lašinių.

-    Čia ta je... - taria mūsiškis žemaitis.

-    Linkime jums greit ištekėti, gerą vyrą gauti, daug vaikų turėti... - palinkėjau aš savo gryna lietuviška panevėžietiška tarme.

Praėjo pusė amžiaus (daugiau kaip 50 metų). Senąjį tėvą ir šviesiaplaukę merginą, nešančią kepalą duonos ir bryzą lašinių Lietuvos kareiviams su vokiškomis uniformomis, matau kaip gyvus. Kažin koks jų likimas? Ar ji pagimdė daug vaikų, ar vyras neprasigėrė kolūkyje, ar nepalūžo morališkai ji pati?.. O gal tėvą ir ją sovietinis saugumas sunaikino ar sužalojo jų gyvenimus kalėjimuose, lageriuose, Sibire?..

Mažai kur sustodami poilsio, traukėme per Kryžkalnį, Kelmę, kol pasiekėme Bubius. Čia iš didžiojo kelio pasukome Užvenčio link. Kieme augo didelis medis (nepamenu koks, tikriausiai klevas). Po juo būtų buvę galima paslėpti kuopą kareivių nuo aviacijos antskrydžio. Netoliese buvo keli tvenkiniai, į kuriuos eidavome praustis ir maudytis. Ilgoje troboje su dviem galais įsikūrė mūsų štabas. Kareiviai miegojo po atviru dangumi, po senais šimtamečiais lapuočiais, apglėbusiais visą sodybą, arba eidavo į mišką, dunksantį čia pat. Ten stovėjome neilgai. Štabas turėjo daug organizacinių darbų. Jam reikėjo erdvesnių patalpų, ir po 2-3 dienų patraukėme į Užventį. Mokykla tapo štabo būstine (buvo mokinių atostogos). Kareiviai išsidėstė klasėse, koridoriuose, pas žmones trobose ir laisvose miestelio patalpose.

Užventyje štabas rūpinosi naujos kilmės formuotės kūrimu, įsijungimu į LLA. Visų pirma turėjome priimti LLA priesaiką, kuriai reikėjo pasiruošti: susipažinti su LLA organizacija, jos istorija, programa, priesaikos turiniu ir pan.

LLA štabas Bubiuose. Dailininkė I.Sabaitienė

LLA buvo įkurta ltn.Kazio Veverskio 1941 m. Vilniuje kovai su Lietuvos okupantais (ir sovietų, ir nacių). Jai vadovavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, o jos nariais buvo daugiausia kariškiai. Programa skelbė, kad LLA yra slapta, karinė ir politinė organizacija, kurios tikslas - Laisvės iškovojimas ir Nepriklausomybės atstatymas. Be to, LLA programa deklaravo, kad ji Lietuvos likimo nesieja su jokia kita valstybe ir tinkamiausią būdą Nepriklausomybei atgauti laiko karines pajėgas bei ginkluotą kovą. LLA priesaikos pagrindinį turinį sudarė programoje skelbiami tikslai. Už priesaikos sulaužymą - mirties bausmė. Aš tam buvau pasiryžęs.

1944 m. LLA buvo padalyta į 2 sektorius: veikiantįjį (VS) ir organizacinį (OS). LLA VS vadinosi Vanagais. Jie buvo ruošiami ginkluotai partizaninei kovai ir dislokavosi miškuose. Organizacinio sektoriaus (OS) nariai laikėsi namuose, gyveno legaliai. Tai buvo Vanagų rezervas, sėslieji partizanai. Jis teikė Vanagams (partizanams) informaciją apie padėtį apylinkėje, krašte, vykdė ryšininkų pareigas, rūpinosi maisto, rūbų, vaistų ir kt. tiekimu Vanagams. Mes

įsijungėme į Vanagų sektorių, gyvenome stovykloje, buvome ginkluoti. Mūsų junginio vadas buvo aktyvus ir senas LLA veikėjas ltn.Barzda, o jo dešinioji ranka - ltn.Morkus.

1944 m. rusai jau buvo gerokai įbridę į Lietuvą. Vasarą sustiprėjo raudonosios armijos puolimas Šiaulių kryptimi. Sedos ir Viekšnių apylinkėse formavosi savanoriška, savarankiška ir savivaldi Lietuvos kariuomenės užuomazga - Tėvynės apsaugos rinktinė (TAR). Ją dar vadinome Sedos pulkais bei Lietuvos savanorių divizija. Šis lietuviškas junginys nebuvo pavaldus Vermachto vadovybei, veikė savarankiškai. Vokiečiams buvo naudinga TAR pagalba, už kurią jie teikė ginklus ir nurodė gynybos ruožą fronto linijoje. TAR daliniai ruošėsi priešintis raudonosios armijos puolimui, buvo frontininkai, o mes, Vanagai, dar tik laukėme savo eilės, savo misijos - partizaninės kovos laikotarpio užnugaryje. Mūsų naujasis LLA junginys turėjo padėti Sedos frontininkams. Vienas iš pirmųjų mūsų veiklos žingsnių buvo maisto tiekimas jiems. Iš kur mes galėjome gauti maisto? 1941 m. į Vokietiją repatrijavę Lietuvos vokiečiai (Volksdeutsche) buvo sugrąžinti ir okupacinės civilinės valdžios įkurdinti dvaruose ir dideliuose ūkiuose. Artėjant frontui, jie vėl pasitraukė į Vokietiją. Anot žmonių, jie bėgo kaip avys nuo vilko, viską palikdami. Iš repatriantų ūkių surinkdavome raguočius, arklius ir juos varydavome į Sedą. Man neteko gyvulių varyti, tik dalyvauti tose rekvizicijose. Buvo dar vasara - ganiavos laikas. Varovai pakelėse stovyklaudavo, nakvodavo ir ganydavo gyvulius. Žmonėms leisdavo pasimelžti karves. Tuos apleistus ūkius gerokai “iššluodavome”. Smulkiuosius gyvulius (kiaules, avis), paukščius ir kilnojamąjį turtą išdalydavome žmonėms, kad neliktų ateinantiems rusams. Visų pirma aprūpindavome neturtinguosius. Elgėmės lyg kokie “svieto lygintojai”. Buvo ištuštintas Kurtuvėnų dvaras ir kiti stambūs vokiečių ūkiai aplinkinėse Žemaitijos vietovėse.

Man ši veikla nebuvo prie širdies. Labiau patiko vykdyti visuomenės švietimo misiją. Vaikščiodami po kaimus, susitikdavome su žmonėmis, pasakodavome jiems, kas yra LLA, kokie jos siekiai, nušviesdavome įvykius pasaulyje ir Lietuvoje. Patys tikėjome ir žmonėse palaikėme viltį, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma. Tais laikais Nepriklausomybės šalininkų netrūko.

Kadangi LLA programa numatė ginkluotos kovos kelią, atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, apsiginklavimas ir ginklų kaupimas partizaniniam karui iš anksto tapo mums pirmaeiliu uždaviniu. Tuo tikslu LLA vadovai buvo užmezgę ryšius su vietinėmis komendantūromis ir Vermachto vadovybe Lietuvoje. Telšių komendantu dirbo plk.Budraitis. LLA vadų prašomas jis išrūpino iš vokiečių didelį kiekį lengvųjų ginklų. Jų įsigijimo smulkmenų aš, eilinis kareivis, nežinojau. Man teko dalyvauti jų paslėpimo operacijoje. Mano rankomis buvo perkilnota du sunkvežimiai ginklų, juos paslėpėme Alsėdžių-Platelių miškų zonoje. Šie ginklai buvo skirti LLA Vanagų partizaninei kovai. Ginklams paslėpti parinkome tinkamą vietą. Nuo Platelių Alsėdžių link pavažiavę miško keliuku keletą kilometrų, privažiavome V raidės pavidalo kryžkelę: viena keliuko atšaka ėjo į Alsėdžius, kita - Plungės link. Šalia kryžkelės visai netoli kelio augo sena, stora, galinga pušis. Buvo lengva iškrauti arba paimti ginklus iš slėptuvės, nes jie buvo užkasti čia pat už keleto žingsnių nuo kryžkelės. Nereikėjo išvažinėti arba labai išmindžioti vietovę. Buvo lengva paslėpti pėdsakus, kad kam nors nekiltų įtarimas, jog čia kas nors paslėpta. Toje pusėje, kur buvo slėpinys, pušies šone juodu tušu nupiešėme kryželį, kad po kurio laiko lengviau atsektume savo lobį. Pušį nufotografavome, bet kažin ar tie daiktai buvo atkasti ir panaudoti. Mane likimas nuvedė kitais keliais, plk.Budraitis ir ltn.Barzda netrukus žuvo, o senosios pušies tikriausiai taip pat nebėra. Medžiai, kaip žmonės, gimsta, auga ir miršta...

-    Jūs labai palankiai minite plk. Budraitį. Kodėl? Koks jo likimas?

-    Pažinojau daug Lietuvos karininkų, kurie vilkėdami vokiškas uniformas dirbo Lietuvai, laukė palankaus momento su ginklu rankoje atstatyti Lietuvos Nepriklausomybę. Toks buvo plk.Budraitis. Išimčių, t.y. tarnavusių Reichui be išskaičiavimo Lietuvos naudai, buvo tik vienas kitas. Plk.Budraitis - išskirtinis žmogus, asmenybė, Lietuvos patriotas. Bendraudamas, kalbėdamas ar kartu dirbdamas su juo, jautei nuoširdų tikėjimą Lietuva, jos ateitimi, žmonėmis ir mumis, LLA kariais. Jo laikysena, elgesys su mumis, jo žodžiai ir mintys nuteikdavo kovai už Lietuvą Tėvynę nebijant jokių vargų, sunkumų, nesigailint gyvybės.

Plk.Budraičio likimas tragiškas. Frontui artėjant, rusai nuleido daug savo parašiutininkų, gerai aprūpintų ginklais, amunicija ir pinigais. 1944 m. vasarą Lietuvoje jie buvo labai drąsūs ir pasidarę tarsi raudonosios armijos padaliniu užfrontėje, bet vadinosi tarybiniais partizanais.

Žudė lietuvių savivaldos pareigūnus, plėšė, terorizavo ir šaudė gyventojus, įtarę juos nepalankumu sovietams. Nuo jų rankos žuvo plk. Budraitis, jo sūnus leitenantas ir Telšių apskrities policijos viršininkas, berods Kontvainis. Jie važiavo tarnybine mašina ir buvo nušauti, o automobilis sudegintas. Rietavo kapinėse juos visus palaidojome greta. LLA žmonėms tai buvo netektis ne tik karine-kovine prasme, bet ypač dvasine-moraline. Buvo labai skaudu atsisveikinti su jais... visais trimis.

VOKIETIJOJE. DESANTININKŲ MOKYKLOJE

1944 m. vasara buvo karšta visais atžvilgiais: gamtiniu, kariniu, politiniu. Liepos 12 d. raudonoji armija užėmė Vilnių. Į Lietuvą sugrįžo abu okupantai: ir rusai, ir vokiečiai frontininkai. Vermachtas dar kelis mėnesius laikėsi Vakarinėje Lietuvos dalyje. Žemaitija tapo LLA placdarmu, o rusų užimtoje Rytų Lietuvoje prasidėjo partizaninis pasipriešinimas. Mikytuose mes atsikratėme vokiečių vadovybės, tačiau dabar vėl atsirado reikalų su jais, bet tai buvo 1944 m. vokiečiai, patyrę daug nesėkmių fronte, kariškai ir moraliai palūžę. Vermachto kareiviai Lietuvos žmonėms sakydavo: “Hitler kaputt! ” (Hitleriui galas!). Tik politinė vadovybė tebebuvo arši, agresyvi.

Vermachto vadovybė iš anksto planavo, traukdamasi iš Lietuvos, palikti Raudonosios armijos užnugaryje partizanų ir diversantų grupes. Ji pakeitė savo ankstesnį nepalankų nusistatymą lietuvių atžvilgiu ir ėmė laikyti mus potencialia jėga partizaninėje kovoje su rusais. 1944 m. LLA buvo tokia jėga, su kuria vokiečiai panoro skaitytis ir užmegzti su ja ryšius. Su LLA vadovais Vermachto karinės žvalgybos (Abvero¹² - V.U.) karininkai ėmė tartis kaip lygūs su lygiais. Pradžioje tam prieštaravo jų politiniai sluoksniai bei represinės struktūros (Gestapas¹³, SS, SD¹⁴, Civilfervaltungas¹⁵). Jos reikalavo visiško lietuvių karinių formuočių pavaldumo ir kovoti su bolševikais tik Vermachto, SS ir kitų vokiečių dalinių gretose. Mūsų karininkai jiems aiškino, kad kartu su vokiečiais (Vermachtu) ne savo teritorijoje ir ne už Lietuvos Nepriklausomybę lietuviai su bolševikais nekariaus. Vokiečių politikai įsižeidė dėl tokios lietuvių drąsos bei atvirumo. SS buvo paruošusi įsakymą - šaudyti kiekvieną sutiktą ginkluotą lietuvį vietoje, bet rusams suaktyvinus ofenzyvą ir pradėjus lipti vokiečiams ant kulnų, Vermachto generolai ir jų karinės žvalgybos (Abvero) karininkai susitarė su LLA abiem pusėm priimtinomis sąlygomis.

-1944 m. vokiečiai buvo pasikeitę lietuvių atžvilgiu. Kokie jie buvo 1941 metais?

-    1941 m. jie parodė Lietuvai daug nepalankumo ir priešiškumo: neatsižvelgė į gen. S. Raštikio ir daugelio mūsų žymių žmonių prašymą nežudyti žydų tautybės Lietuvos piliečių, nutraukė Laikinosios vyriausybės, paskelbusios Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą, veiklą. Nepaisydami susitarimų, lietuviškus dalinius stengėsi panaudoti savanaudiškiems tikslams. Vokiečių klastingumo, savivalės ir įžūlumo pavyzdys - Lietuvos Vietinės rinktinės (LVR)¹⁶sutriuškinimas. Pažeisdami sutartį, vokiečiai norėjo perimti iš gen. P. Plechavičiaus vadovavimą, rinktinės dalinius įjungti į SS gretas ir pasiųsti už Lietuvos ribų ten, kur jiems reikės. Pasipriešinus gen. P. Plechavičius ir plk. Urbonas bei kiti karininkai buvo uždaryti į Salaspilio (Latvija) koncentracijos stovyklą, apie 100 karių buvo sušaudyti vietoje (daugiausia prieš rikiuotę), apie 3000 išvežti į Vokietijos priešlėktuvinės gynybos tarnybą (Luftwaffe)¹⁷.

-    O vis dėlto, kodėl LLA vadovai ir jūs, kariai, sutikote “eiti obuoliauti” su tokiais velniais kaip vokiečiai?

-    Mes buvome įsitikinę, kad Lietuvos Nepriklausomybei atgauti neužteks anglų ir amerikonų užtarimo - bus reikalingi ginklai, kuriuos mums vokiečiai jau buvo pradėję tiekti (plk. Budraičio pavyzdys). LLA turėjo programą, organizacinę struktūrą, karinius statutus, patikimus kadrus. Lietuvoje vyrai keletą metų nestojo šaukiami į vokiečių kariuomenę. Tada vyrų Lietuvoje netrūko. Tik ginklų.

-    Kuo remdamiesi jūs tikėjote, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma ?

-    Sužinoti, kas dedasi pasaulyje, susidaryti nuomonę, įsitikinimus bei apsispręsti mes, eiliniai kareiviai, savarankiškai negalėjome. LLA gretose visi karininkai buvo tik lietuviškos orientacijos, bet kai kuriuos iš jų mes tiesiog mylėjome. Jie mums buvo ne tik vadai, bet ir kovos draugai. Labai pasitikėjome ltn.J.Barzda ir ltn.KMorkumi bei kitais karininkais ne tik kariniuose reikaluose, bet ir politikoje kaip dorais, sąžiningais ir atvirais žmonėmis. Jų dėka mes žinojome ir tai, kas buvo slepiama nuo vokiečių kareivių. 1944 m. liepos mėn. buvo įvykdytas pasikėsinimas prieš Hitlerį. Vokietijoje veikė antinacinė demokratinėopozicija, kuri kreipėsi į anglus ir amerikiečius, siūlydama sudaryti separatinę (atskirą - VU.) taiką, siūlė tęsti karą Rytuose bendromis jėgomis. Frontas tada būtų pasisukęs 180 laipsnių kampu iš Vakarų į Rytus. Tokia karo eiga atrodė mums palanki atgauti Nepriklausomybę, bet paaiškėjo, kad anglosaksai kartu su rusais siekė Vokietijos besąlyginės kapituliacijos. Vokiečiai buvo priversti kariauti iki galo, tačiau mes vis dar tikėjome, kad Vakarų ir Rytų konfliktas neišvengiamas. Niekam net į galvą neatėjo, kad didžiosios Vakarų demokratijos leistų Maskvai įsigalėti Rytų bei Vidurio Europoje. Komunizmą mes vadinome “tautų vėžiu Tikėjome, kad antroji sovietinė okupacija ilgai neišlaikys: Vakarai vykdys Atlanto Chartijos pažadus (sugrąžinti Nepriklausomybę tautoms, netekusioms jos dėl karo kaltės), bet manėme, kad okupantus turėsime varyti lauk iš Lietuvos ir savo pačių ginkluota jėga bei kraujo kaina. Mes tikėjome Atlanto Chartijos pažadais, Vakarų ir Rytų konflikto neišvengiamumu bei Taikos konferencijos teisingumu.

Mūsų junginio vadas ltn.J.Barzda LLA vadovybės buvo įgaliotas tartis su Vermachto karo žvalgybos (Abvero) karininkais. Vokiečiai, lyg žinodami LLA programą, pasiūlė mums dalyvauti partizaninėje kovoje. Vermachto atstovai sutiko apginkluoti LLA dalinius tuoj pat, o ateityje lėktuvais tiekti ginklus mums į rusų užnugarį. Ginklai buvo mūsų svajonių svajonė. Dėl jų mes galėjome “eiti obuoliauti” su pačiu Liuciferiu, velnių karaliumi. Jie mums buvo reikalingi tuoj pat ir numatomoms kovoms dėl Nepriklausomybės po karo.

Desantininkų mokyklose, kurias mums siūlė vokiečiai, buvo ruošiami radijo ryšių ir žvalgybinės bei diversinės veiklos specialistai. Tokių kadrų, ypač radistų bei radijo aparatūros, labai reikėjo LLA ir būsimai Lietuvos kariuomenei.

Mums, būsimiems desantininkams, buvo labai svarbu, kad vokiečiai mus turėjo išmesti Lietuvoje ir tik nurodytose vietovėse. Grupės buvo formuojamos maždaug pagal gimtąsias vietas. Tai buvo vienintelė galimybė sugrįžti į Lietuvą, pasiekti gimtuosius namus ir veikti žinomose vietovėse tarp pažįstamų žmonių.

Savo ruožtu rusų užnugaryje mes turėjome organizuoti partizaninį karą, vokiečių naudai atlikti aktyviąją karinę žvalgybą: tiekti žinias apie raudonosios armijos dislokaciją, jos judėjimą keliais ir geležinkeliais, kareivių skaičių, ginkluotę, karinę pramonę, gyventojų politines nuotaikas, okupantų represijas, taip pat vykdyti diversinę veiklą: sprogdinti traukinius su kareiviais ir karine technika, tiltus, geležinkelį, įrengimus, pramonės objektus ir pan.

Partizaninio karo organizavimas buvo LLA programinis tikslas. Karinė žvalgyba prieš raudonąją armiją mums irgi buvo naudinga, nes buvo nukreipta prieš sovietinius okupantus, mūsų didžiausią priešą. Tačiau LLA vadovybė, kai jau buvome išmesti Lietuvoje, neleido mums sprogdinti svarbių objektų, reikalingų būsimai nepriklausomai Lietuvai; ir aš nežinau nė vieno diversijos akto, įvykdyto LLA desantininkų.

Vokiečių ir mūsų interesai sutapo tik karinėje srityje. Derybose nei vokiečių, nei mūsų politiniai interesai (Lietuvos Nepriklausomybė) nebuvo net minimi. Vokiečiai savo interesą Lietuvos teritorijai ir jos valstybingumui jau buvo palaidoję toli Rytų fronto laukuose (galimas dalykas jis galėjo atgimti, mes tam ruošėmės). Mūsų karinis interesas tarnavo ir politiniam, t.y. savarankiško valstybingumo atstatymui. Tokiu būdu karinė žvalgyba vokiečiams ir partizaninio karo organizavimas mums buvo ir karinis, ir politinis interesas, o vokiečiams - tik karinis. Vokiečių sąlygos ir pasiūlymai tiesiog pralenkė mūsų lūkesčius ir atrodė net vylingi. Žinodami jų klastingumą praeityje, mūsų karininkai stengėsi apsidrausti visokeriopai. Desantininkai esminiuose dalykuose privalėjo klausyti tik savo karininkų, t.y. LLA vadovybės (ryškus pavyzdys - diversinės veiklos nevykdymas). Kiekvienoje desantininkų mokykloje buvo numatytas ryšių karininkas, turėsiąs atstovauti lietuvių interesams ir prižiūrėti sutarčių vykdymą bei mokymo procesą, palaikyti ryšį su LLA vadovybe Lietuvoje.

-    Daug kas Lietuvoje laiko jus vokiečių samdiniais ir kolaborantais¹⁸, jų desantininkais... Kaip paaiškinti, kas jūs buvote iš tikrųjų? Kokios buvo jūsų politinės nuostatos stojant į Abvero mokyklas?

-    Gal kas ir mano, kad mes ryžomės būti išmetami su parašiutais, vaikščioti skustuvų ašmenimis, būti supami mirtinų pavojų, vargų, sunkumų dėl to, kad troškome kažkieno kraujo, mirčių ar iš godumo kruvinų pinigų?.. Taip galvoti yra juokinga, kvaila arba klastinga. Mes buvome jauni, ir mūsų pasiryžimas mirtinai kovai negalėjo būti įkainotas jokiomis materialinėmis vertybėmis, jokiu auksu. Mus skatino ir vedė vienintelis troškimas - Lietuvos Laisvė ir Nepriklausomybė, kova su kiekvienu jos priešu.

Mano, kaip ir visų LLA karių, politinės pažiūros atitiko to laikodvasią, LLA politinę ideologiją ir gen. P. Plechavičiaus politinę-karinę strategiją (esant reikalui, pasipriešinti ginklu ir rusams, ir vokiečiams). Mūsų politiniai tikslai (nepriklausomas valstybingumas ir kt.) niekada nesikeitė, nebent veiklos ir kovos taktika. Stodami į desantininkų mokyklas, LLA idėjoms ir duotai priesaikai mes likome ištikimi. Žinoma, laikui bėgant, iškildavo vis naujų praktiškesnių, realesnių politinių reikalų. Karo pabaigoje tikėjomės permainingos situacijos. Buvo manoma, kad Lietuvoje gali susiklostyti padėtis, panaši kaip 1918-1920 metais, kai reikėjo kariauti su bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Jeigu Vakarų ir Rytų konflikto atveju būtų į Lietuvą sugrįžę vokiečiai ir turėję pretenzijų į Lietuvos valstybingumą, jų mums duotus ginklus kovai su rusais būtume atsukę ir prieš juos.

Buvo aišku, kad partizaninis karas vokiečių nebeišgelbės nuo pralaimėjimo, o mums bus naudingas kovojant su sovietiniais okupantais. Bolševikai buvo mūsų su vokiečiais bendras priešas tik laikinai, tik iki hitlerinės Vokietijos žlugimo. Mes politiškai nepriklausėme nė vienai kovojančiai pusei, kovojome tik už savo Lietuvą. Bolševikai mums buvo okupantai ir priešai Nr. 1, o vokiečiai - Nr.2. Mes tik laikinai kartu su vokiečiais kovojome prieš Lietuvos okupantą Nr.l. Vokiečiams mes nebuvome nei idėjiniai, nei politiniai sąjungininkai, nei kolaborantai. Mūsų politinė sąžinė Lietuvos Nepriklausomybės atžvilgiu buvo rami ir švari, o kuo kažkas mus laiko - tai jų sąžinės, piktos valios arba tamsumo (nežinojimo) reikalas. Mes buvome ne vokiečių, o LLA desantininkai.

Esant tokiai politinei situacijai pasaulyje ir Lietuvoje, turint tokius susitarimus su vokiečiais frontininkais, be jokių kompromisų vadovaujantis LLA nuostata dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo bei tikint Lietuvos ateitimi, buvo pradėtas LLA Vanagų savanorių verbavimas į Abvero mokyklas Vokietijoje.

Buvojau 1944 m. rugpjūčio pradžia. Mūsų stovykloje grupę formavo ltn.J.Barzda ir ltn.K.Morkus. Buvo pageidaujami turintieji vokiečių kariuomenės karinį parengimą, Lietuvos kariuomenės karininkai, puskarininkiai, ryšininkai, radistai ir kiti patikimi lietuviškos orientacijos vyrai. Surinktąją grupę sudarė 13 žmonių (S-13 LLA; S - spec. grupė, t.y. su kariniu paruošimu). Stodami į LLA narius buvome priėmę priesaiką žodžiu. Dabar tą pačią priesaiką pakartojome raštu. Vokiečiams jokios priesaikos nedavėme. Sutarties suvokiečiais teksto nebuvome matę: pasitikėjome savo vadais ltn.J.Barzda ir ltn.K.Morkumi.

Mūsų grupė buvo surinkta rugpjūčio 8-10 dienomis. Jos formavimas buvo lengvas ir spėrus: vyrų, turinčių karinį parengimą netrūko, idėjiškai bei politiškai taip pat buvome pasikaustę iš anksto. Jau nuo 1940 m. buvome pasiruošę guldyti galvas už Lietuvą. Nebuvome ir vien idealistai: pragmatinį tikslą teturėjome vienintelį -būti parskraidintiems ir nutupdytiems į tėvynę, į gimtinę.

Pirmiausia atvykome į Varšuvą. Miestas labai sugriautas, tarp griuvėsių stovėjo vieniši sviedinių ir bombų apdaužyti namai, kuriuose dar glaudėsi žmonės. Apsistojome barakuose. Nežinau, kam jie buvo pastatyti, gal karo belaisviams. Čia išbuvome labai neilgai. Trumpai susipažinę su sprogstamosiomis medžiagomis bei sprogdinimo technika, nuošaliuose griuvėsiuose atlikome praktiką. Daugiau čia nieko nesimokėme, išvykome į Poznanę. Mokykla buvo miesto pakraštyje šalia geležinkelio, taip pat barakuose. Pradėjome mokytis radijo ryšių: Morzės abėcėlės, šifravimo, radijo technikos bei darbo su ja. Prie zumerio Morzės abėcėlę kaldavome po 8 valandas.

Laisvo laiko turėdavome nedaug, bet, gavę leidimus, pasivaikščiodavome po miestą. Man didelį įspūdį paliko botanikos sodas, jo augmenija ir pats pastatas - toks didžiulis, stiklinis. Aplinkui buvo nemažai sugriautų namų, o botanikos sodas puikavosi sveikas. Matyt, jo pagailo bombardavusiems lakūnams.

Persikėlę į Stargardą (apie 40 km nuo Dancigo), vėl mokėmės radijo ryšių, nes karinį parengimą visi buvome praėję anksčiau ir kitur. Instruktoriai pastebėjo mano polinkį į šifravimą-dešifravimą. Tai tapo mano specializacija. Vėliau buvau pripažintas geru radistu-šifruotoju.

Instruktoriais (dėstytojais) dirbo Vlasovo armijos karininkai, ukrainiečiai. (Raudonosios armijos generolas Vlasovas su savo kariuomene buvo perėjęs į vokiečių pusę). Jų dalinys stovėjo netoli Štargardo, sename dvare. Turėjo net ginklų arsenalą.

Aš nešiojau mažytį 6,32 kalibro šešių šūvių pistoletą “Damskij”, turėjau tik tris šovinius. Instruktoriai pradėjo jį iš manęs vilioti: matyt, jie turėjo kur tokį ginklą panaudoti, pritaikyti. Pasibranginęs sutikau ir savo “mažylį” išmainiau į puikų “Valterį” su dviem šovinių apkabom.

Iš Štargardo mus pervežė į Konicą. Tokie dažni mėtymai iš vietos į vietą atėmė nemažai laiko. Galėjome greičiau išeiti tuos mokslus ir sugrįžti į Lietuvą. Konice daugiausia dėstė irgi vlasovininkai. Buvo ir lietuvių. Vienas dėstė radijo techniką. Pavardžių neatsimenu, gal ir nežinojau. Konice pasibaigė intensyvus radijo ryšių mokymas. Desantininkų mokyklos kursas buvo baigtas.

-    Ar tik radijo ryšių tesimokėte?

-    Dar teko mokytis topografijos (azimuto, orientavimosi vietovėje pagal žemėlapį ir kompasą), kovinės savigynos, žvalgybos ir partizaninės veiklos metodų, sprogdinimų technikos ir praktikos. (Karinį parengimą aš jau turėjau.)

-    Kaip vadinosi jūsų mokykla? Kam ji buvo pavaldi? Gal ką nors daugiau papasakotumėte apie mokyklos vadovus, instruktorius, dėsčiusius jums, LLA atstovus (ryšių karininkus) ir kitus žmones, sutiktus desantininkų mokyklose.

-    Tai buvo vokiečių Abvero veikiančiosios kariuomenės (Vermachto) karinės žvalgybos mokykla. Ji buvo žvalgybinio-diversinio profilio. Aš priklausiau radistų grupei. Kiekviena žvalgybinė-diversinė grupė turėjo bent po vieną radistą, vykdžiusį ryšių paslaugas. Man atrodo, kad specialios mokyklos, ruošusios tik radistus, galėjo ir nebūti, nes mano grupę kilnojo ir glaudė prie įvairių mokyklų, įvairiose vietose. Girdėjau, kad mano grupės mokykla buvo pavaldi tankų divizijos vadui gen. Modeliui, kad jo divizija turėjo žvalgybos mokyklą. Šios žinios gali būti netikslios, nes aš nei Abvero struktūromis, nei jų pavaldumu nesidomėjau, kaip ir tuo, kas Abvero mokykloms vadovauja, kas dirba instruktoriais ir pan. Laikėmės konspiracijos: nesakėme savo tikrųjų vardų ir vengėme klausinėti kitų. Aš tik žinojau, kad aukščiausioji mano vadovybė yra LLA, jos atstovai - karininkai J.Barzda, K.Morkus bei kiti, o desantininkų mokyklose esu tiktai laikinas svečias, kursantas. Pagrindinis mano uždavinys - gerai išmokti radijo ryšių specialybę ir pateisinti LLA pasitikėjimą manimi.

Be to, tai seni laikai. Daug kas išdilo iš atminties. O jeigu ir žinočiau ką nors apie žmones, dirbusius Abvero struktūrose, kažin ar norėčiau pasakoti. Tai, mano supratimu, būtų neetiška, nepadoru. Jeigu žmogus tebėra gyvas, gal pasikeitus laikams jam būtų nemalonu bei nesaugu, nors Niurnbergo procese Abveras nebuvo pripažintas nusikalstama organizacija. Gal mano informacija būtų netiksli ir užgauli. Jei miręs -gal sudrumsčiau ramybę jo vaikams ir kitiems giminaičiams...

"JUS META MIRČIAI... TIESIAI ANT RUSŲ DURTUVŲ"

Paskutinė mūsų apsistojimo vieta buvo Rytprūsiuose, netoli Karaliaučiaus. Mus išmėtė mažomis grupelėmis po dvarus ir stambius ūkius. Čia turėjo aprūpinti mus patalpomis ir maistu. Mano grupelė pateko į dvarą netoli Damerau bažnytkaimio. Čia atlikome radijo ryšių praktiką. Iš pat ryto, būdavo, užšifruojam radiogramą ir perduodam ją kitai mūsų grupelei, esančiai kaimynystėje. Jis mums atsako tuo pačiu.

Mes turėjome mažyčius (vizitinės kortelės formato) asmens pažymėjimus (Ausweise), kurie mums suteikdavo teisę pasivaikščioti po apylinkes, nuvykti ir į aplinkinius didesnius centrus bei miestus. Niekas mūsų nevaržė, nekontroliavo. Gyvenome laisvai. Turėjome net ginklus. Aš visada kišenėje nešiojau pistoletą, kiti - viešai ant diržo. Rūbai vienų buvo kariški, kitų - civiliai.

Bažnytkaimis Damerau buvo už kokių 3 km nuo mūsų dvaro. Kartą vietiniai gyventojai atkreipė į mane dėmesį. Pastebėję ant mano rankovės trispalvį ženklą, pašnekino lietuviškai. Tai buvo repatriantai iš Lietuvos (Volksdeutsche), klaipėdiečiai. Pakvietė į svečius, pavaišino. Susipažinau su šeimininkų dukra Ema (18-19 metų). Nuo to laiko aš ten dažnai ėmiau vaikščioti. Ema mane laikė savo vaikinu. Jos tėvai buvo palankūs mūsų draugystei, rūpinosi manimi, net globojo. Visada pavaišindavo, nors maisto visiems trūko - vyko karas. Man einant namo, visada įduodavo vaišių mano draugams: keptos paukštienos, nes laikė daug naminių paukščių. Draugai ėmė piktnaudžiauti draugyste su Ema: siųsdavo mane į Damerau jos aplankyti, o iš tikrųjų parnešti keptos paukštienos.

Artėjo atsisveikinimo metas. Ema žinojo, kad nuleistas parašiutu Lietuvon į rusų užnugarį negalėsiu nešioti vokiškos uniformos, todėl mano sudėvėtą kareivišką uniformą ji iškeitė į naujus civilius rūbus, atitinkančius mano ūgį, padovanojo dar kelias poras apatinių baltinių bei keletą viršutinių marškinių. Išvažiuodamas į aerodromą, nuėjau atsisveikinti su Ema ir jos tėvais. Tėvas glėbesčiavo mane kaip tikrą sūnų. Susigraudino, apgailestavo:

-    Jus meta mirčiai... tiesiai ant rusų durtuvų... Jei liksi gyvas, po karų atvažiuok aplankyti mūsų...

Čia Jonas nutyla, susikaupia, susimąsto.

-    Likau gyvas, - po ilgos pauzės prabyla jis, - bet gerojo žmogaus

priesako neišpildžiau...

-    Tai vokiečiai jus laikė mirtininkais?

-    Ne, mes nelaikėme savęs mirtininkais. Mirtininkas eina mirti per prievartą arba nesąmoningai, o tas, kuris pasiryžęs savo noru... už Tėvynės laisvę - nėra mirtininkas.

Desantininkai buvo kovotojai savanoriai dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Mirti dėl idėjos, už Lietuvą mums buvo garbinga pareiga.

Artėjant išskridimui į Lietuvą, visokeriopai patikrino mūsų sveikatą, atliko tyrimus, tikrino širdį, nervų sistemą, kraujospūdį ir kt. Apžiūrėjo mus ir chirurgai. Kai kam buvo nurodyta, prieš šokant parašiutu susibintuoti kūną arba atskiras jo dalis. Kodėl - paaiškinti negaliu. Man tada gydė ir užtaisė kiaurus dantis. Plombos laikė 40 ir daugiau metų. Medikai mums buvo labai atidūs, rūpestingi ir nuoširdūs. “Miške, vyrai, daktarų nerasite”, - sakė jie mums.

Buvo gruodžio mėnesio pati pradžia. Iš dvaro šalia Damerau mus išgabeno į Vormdito lauko aerodromą. Ten apie dvi savaites laukėme įsakymo skristi į Lietuvą. Kodėl mokyklos vadovybė taip ilgai delsė atsiųsti lėktuvą - nežinau. Gal dėl oro sąlygų, gal dėl kitų priežasčių. Buvo suvežta daug grupių, daug žmonių. Visi labai nerimo, kažko jaudinosi. Gal skubėjo patirti, kas bus likimo lemta? Nuobodžiavome. Parašiau Emai laišką, sulaukiau atsakymo, kurį dar paminėsiu ateity. Neturėdami ką veikti, ėmėme ruoštis Kalėdoms. Iš eglišakių nupynėme vainiką ir juo papuošėme šviestuvą laukimo salėje. Iš popieriaus darėme papuošalus ir visur kabinome. Norėjome išsiblaškyti. Sulaukusius žinios skristi apimdavo net džiaugsmas. Veikla turėjo malšinti nerimą.

Pagaliau 1944 m. gruodžio 14 d. apie pirmą valandą nakties mūsų nuostabai ir džiaugsmui netikėtai pasirodė ltn.J.Barzda ir ltn.K. Morkus (iš anksto nežinojome, kad jie skris su mumis). Ltn.Barzda ir ltn.K.Morkumi labai pasitikėjome ir gerbėme, su jais buvome pasiruošę šokti į patį pragarą. Su jais ir, žinoma, už Lietuvą.

Lėktuvas buvo transportinis ne keleivinis, matyt, paruoštas desantininkams skraidinti: palei šonus stovėjo suolai, palubėje -geležinis strypas, ant kurio kabojo laisvai slankiojančios virvės (kaip langų užuolaidos). Prie jų buvo prisegami parašiutai. Iššokus iš lėktuvo virvė ištempia parašiutą ir jis sklandžiai išsiskleidžia automatiškai. Pačiam parašiutininkui nieko nereikia daryti. Anksčiau pats šokantysis turėjo traukti specialų žiedą ir tai jam sudarydavo papildomą rūpestį bei jaudulį.

Susėdome ant suolų: viena grupė vienoje pusėje, kita - kitoje. Mus lydėjo ir globojo instruktorius vokietis - parašiutizmo meistras, priklausąs lėktuvo ekipažui. Jis labai kruopščiai tikrino, kaip buvome užsidėję parašiutus: atsega - užsega, atsega, suvaržo ypač šlaunų diržus, kad besiskleisdamas parašiutas nesužalotų kūno.

Skrendame. Pro iliuminatorius¹⁹ nesižvalgome, bet pastebime, kad aplink lėktuvą blykčioja šviesuliai, kažkas sproginėja. Tai zenitiniai pabūklai medžioja mus, bet nepataiko. Nors lėktuvas skrenda lėtai (gal apie 400 km per valandą), tačiau greitai nutolstame nuo zenitinės artilerijos atakos, nuo fronto linijos. Skrendame vis gilyn į Lietuvą, vis artyn prie tikslo. Mūsų vadai ltn.J.Barzda ir ltn.K.Morkus pagal žemėlapius su lakūnais tikslina maršrutą. Artėjame prie Platelių ežerų - mūsų maršruto pabaigos. Sėdime tylūs, susikaupę, susimąstę, susirūpinę: šokame į nežinią - gal pataikysime ant rusų kariuomenės; šokame į mišką - gal užstrigsi medyje ir, krisdamas žemėn, susilaužysi kojas ar kitaip susižalosi. Nežinia, ką likimas tau paruošė. Be to, mokykloje nė karto nesame bandę šokti su parašiutu iš lėktuvo. Viską bandai vaizduotėje sudėlioti eilės tvarka į savo vietas - nuo šuolio pro lėktuvo duris iki nutūpimo žemėn. Rūpesčio pilna galva, o jaudulio-širdis. Ausyse skamba jos dūžiai. Girdime -lakūnai komanduoja, o instruktorius kartoja: “Orientyras matyti! Pasiruošti!” Mes nesidairome pro iliuminatorius - nesigėrime užšalusiais, blausiai tviskančiais gruodžio naktį ežerais. Instruktorius prie virvių tvirtina mūsų parašiutus ir mus pačius. Lėktuvas skrenda pirmą kartą virš ežerų - žvalgosi, paskui apsisuka ir grįžta atgal. Išmėtys pirmą grupę. Nutūpusieji turės signalizuoti kišeniniais žibintuvėliais, kad lakūnui sugrįžus antrąkart į tą patį oro taką, būtų mėtomi parašiutininkai kuo arčiau jau išmestųjų žemėje bei vienoje linijoje su jais.

Lėktuvo durys jau atdaros. Švilpdamas, ūždamas veržiasi vėjas. Mano grupė šoks pirmoji. Sustojame eilės tvarka: ltn.J.Barzda paskutinis, aš - prieš jį. Pradedam. Pirma šoka žmogus, paskui metamas asmeninis jo bagažas. Žodžiu, žmogus - maišas, žmogus maišas ir t.t. Instruktorius kiekvieną skubina, kad ten, žemėje, būtų kuo mažesnis atstumas tarp nusileidusiųjų. Kai kurį jis net švelniai, tėviškai stumteli, ranka paliesdamas šokančiojo petį arba nugarą (vis tik nepavyko nusileisti greta vienas kito). Kas šoka, kas žengte žengia įgrėsmingą, tamsią nežinią. Žengiu ir aš. Vėjas švilpia ausyse, kaukia, svaigina...

Viskas tartum išnyksta. Galvoje dar spėja tvykstelti mintis: gal parašiutas iki pat žemės taip ir neišsiskleis. Tik dabar galiu be jaudulio pasakoti, kas tada dėjosi. Šoki iš kokių 800 m aukštumos (toks galėjo būti lėktuvo aukštis), 200-300 metrų krenti kaip akmuo, kol išsiskleidžia parašiutas. Virvei velkant iš nugaros (iš įpakavimo) parašiutą, girdi jo plazdėjimą. Švilpesys bei ūžesys liaujasi, tave stipriai timpteli, net pakelia aukštyn.

Parašiutas išsiskleidė. Pamažu leidžiuosi žemėn. Naktis. Tamsa. Nelabai orientuojuosi situacijoje. Rodos, po kojom ežero ledas sužvilgėjo, bet parašiutą laviruoti per vėlu.

Staiga vos ne iki kaklo panirau į vandenį - šviežias ledas neatlaikė. Velniškai šaltas vanduo kausto kūną, gniaužo širdį, bet kojomis pasiekiu dugną. Aš gyvas! Aš tik ežero pakrašty! Tų akimirkų geriau nė nebandysiu nupasakoti...

Bandau išsikapstyti ant ledo. Neatlaiko. Kabinuosi į nendres, vargais negalais artėju prie kranto. Įveikti lūžtantį ledą sunku. Lengviau tirštame nendryne. Ten ledas akytas: vėjo siūbuojamos nendrės apie save paliko tik silpnai užšalusias (arba visai neužšalusias) akeles.

Pagaliau krantas. Išsikapstau visas šlapias, kepurė ir ta šlapia. Kalenu dantimis. Ūmai išgirstu iš ežero vidurio sklindantį žmogaus balsą, šaukiantį, rodos, pagalbos. O Viešpatie! Tai ltn.J.Barzdos balsas! Per daug aiškiai suvokiu pačią situaciją ir jos tragiškumą, bet neprarandu vilties, nepametu proto. Antai už krūmų nakties sutemoje dunkso sodyba. Klupdamas, griūdamas, keldamas bėgu per krūmus į ją. Pasiekęs beldžiuosi į duris, į langą, prisikeliu šeimininką. Atiduodu jam parašiutą (nors tai daryti saugumo sumetimais griežtai draudžiama) - šeimininkas be žodžių supranta, kas aš ir iš kur. Prašau pagalbos: ežere skęsta žmogus. Šeimininkas geraširdis, matyt, krikščioniškos moralės. Padės! Galvojame, kaip įveikti silpną ledą. Kopėčiomis! Velkame prie ežero dvejas kopėčias: vienas ilgas, kitas trumpesnes. Ant vienų stovėsime, kitas guldysime į priekį ir, taip jas kaitaliodami, pasieksime nelaimingąjį. Atsinešę guldome kopėčias ant ledo - nelaiko, lūžta. Kopėčios buvo paguldytos ant šoninių karčių; apverčiame - guldome ant pakopų skersinukų, kad būtų daugiau atramos taškų. Gal laikys? Deja, tas pats.

Lūžtame. Nuo nevilties nusvyra rankos: nebėra kas daryti, nerandame išeities. Stovime, tylime. Tik dabar susiprotėjome pasiklausyti, ar tebešaukia žmogus. Ne! Žmogaus balsas nutilo...

Likau vienas. Arti išmestų draugų nebepasitaikė. Saugumo sumetimais nuo nusileidimo vietos reikėjo nutolti. Pasitraukiau gilyn į mišką. Išaušo. Dienos metu į susirinkimo vietą taip pat neisi apsikarstęs ginklais bei manta ant nugaros. Girdėjau trumpą susišaudymą miške. Galbūt mūsiškiai buvo susidūrę su rusais. (Kaip vėliau paaiškėjo, buvome išmesti visai jų panosėje). Naktį asmeninio bagažo nė neieškojau. Dieną, kai buvo ramu, slapstydamasis, atsargiai sugrįžau išmetimo vieton. Radau savo maišą, išmestą parašiutu. Jis buvo apie 3 m ilgio, 0,6 m storumo, cigaro formos, iš žalsvos palapinių medžiagos. Kas jame buvo, nežiūrėjau. Manau - amunicija, konservai, drabužiai, radijo detalės, ginklai. Krūmeliuose augo sena, pasvirusi eglė nusvirusiomis iki žemės šakomis. Po ja ir pagrūdau savo maišą -’’cigarą”, apmečiau žagarais ir palikau. Amžinai. Daugiau ten niekada nebenuvykau. Jį galėjo rasti žmogus, padėjęs gelbėti ltn.J.Barzdą; jam buvau užsiminęs apie maišą (geriau būtų radęs jis, o ne enkavedistai), bet vietos nebuvau parodęs. Vėl pasukau miško glūdumon laukti vakaro. Stengiausi kuo daugiau vaikščioti. Buvo šalta. Ant kūno pamažu džiūvo drabužiai.

Vakarėjant pagal žemėlapį ir kompasą nusistačiau ėjimo kryptį link visų susirinkimo vietos - trobelės miške už 4-5 km. Kai pamiškių sodybose žmonės sudegė lempas, pajudėjau miško trobelės link. Apie 22 val. vakaro miško laukymėje pamačiau žiburį. Priėjau arčiau. Pasirodo, ten būta mažo, vos 3 sodybėlių, kaimelio, bet kitose trobose žiburių jau nebebuvo. Kad negąsdinčiau žmonių, pasikabinau automatą ant tvoros iš vidaus (reikalui esant, patogiau ir greičiau pasiimti), užtaisiau pistoletą, įsidėjau jį į atvirą kišenę ir įėjau vidun. Ogi pilna troba mūsiškių! Aš atėjau paskutinis. Nebuvo tik ltn.J.Barzdos... Vyrai linksmi, patenkinti, kad sėkmingai pavyko nusileisti, atrodė, visi (leitenantas vėluoja - dar ateis), bet netrukus aš paaiškinau, kas atsitiko. Visi ūmai nutilo, nuliūdo, susimąstė. Keletą minučių patylėjome. Tai buvo paskutinė mūsų pagarba žuvusiajam - gabiam vadui, ištikimam draugui, mielajam ltn.J.Barzdai. Ypač artimas buvo jis man, o aš jam.

Kartu su ltn.J.Barzda žuvo daug visos mūsų grupės vertybių: didelė suma pinigų (kiekvienam buvo skirta po 30 000 rb.), fiktyvių(išduotų net NKVD²¹ darbuotoju vardu) dokumentų, reikalingų pogrindinei veiklai ir kt.

-    Koks galėjo būti Itn.J. Barzdos likimas? Ar jo ieškojo, ar jį surado enkavedistai?

-    Parašiuto virvės labai ilgos. Nemanau, kad ežero gylis galėjo būti daugiau kaip 15 metrų. Skenduoliui pasiekus dugną, parašiutas galėjo ilgai plūduriuoti ežero paviršiuje. Rusų kareivius galėjo pasiekti žinia apie tokį radinį. Netoliese stovėjo jų dalinys. Tik jei tai buvo ne saugumiečiai, o frontininkai, galbūt nebuvo labai suinteresuoti mūsų ieškoti: ištraukę iš ežero leitenanto palaikus ir suradę mūsų netikrus dokumentus, jie nebūtų nieko pešę: negalėtų nustatyti nei jo, nei mūsų asmens tapatybės. Mūsų legendos buvo gerai paruoštos, konspiracija aukšto lygio. Lietuvoje aš buvau Petkevičius, Vokietijoje - Penknė, o grįždamas į Lietuvą- Pranas Varnas. Visas netikras pavardes pateisino legendos ir geri fiktyvūs dokumentai.

Ieškodamas archyvuose savo bylos, tikėjausi užtikti kokius nors pėdsakus apie Itn.J.Barzdos likimą. Nepavyko. Todėl man intuicija sako, kad parašiutas, paplūduriavęs vandens paviršiuje, nugrimzdo į dugną ir iki šiol ten tebetrūnija kartu su mūsų neužmirštamu ir godojamu Itn.J.Barzda.*

-----------------
*Vėliau, kai Jono Petkevičiaus atsiminimai jau buvo parašyti, Plungės rajono laikraštyje "Kibirkštis" (1980 m. liepos 26 d) perskaičiau, kad 1944 m. pabaigoje Iešnalės ežere buvo rastas nuskendęs desantininkas. Paaiškėję, jog tai buvęs leitenantas Juozas Barzda. Bet kas galėjo jį atpažinti?!

Dar vėliau, užrašinėdamas to paties LLA desantininkų grupės dalyvio Leandro Saltono atsiminimus, apie ltn. J.Barzdos žūtį bei jo atpažinimą sužinojau naujų paliudijimų, kurie numatyti paskelbti "Laisvės Kovų archyve". - V.U.

GINKLO PRIEŠ BEGINKLĮ NEPAKĖLIAU

Sodybos šeimininkė buvo svetinga ir dosni. Ji išvirė tikrų barščių su mėsa. Sočiai prisikirtome. Artėjo vidurnaktis. Ošė nerimo vėjuje ilgakamienės pušys ir šimtametės skarotos eglės. Miškas teikė dvasinę ramybę ir saugojo nuo pavojų. Jautėmės saugūs, bet protas prieštaravo: uždelsti negalima, reikia nešdintis toliau. Jau ryto metą, kai mes dar slapstėmės nusileidimo aplinkoje, už 4 km Platelių miestelyje žmonės kalbėję, jog naktį buvę išmesti desantininkai, tik nežinoję, kieno jie. Spėlioję, kad galbūt amerikonų. Taigi galėjo apie mus žinoti ir rusai. Vis dėlto nutarėme truputį pamiegoti: buvome labai išvargę nuo fizinio ir emocinio krūvio. Iš daržinės prisinešėme šiaudų ir sugulėme ant grindų. Neilgai, bet saldžiai pamiegojome. Visi sukilome dar tamsoje, šeimininkei sumokėjome už barščius, nes buvo neturtinga, o mes kiekvienas turėjome po 10 000 rb. ir, padėkoję už pastogę, išėjome.

Paryčiais priėjome pamiškės sodybą. Apsistoję tarp miško ir daržinės, ištempėme anteną ir radistas Saltonas perdavė radiogramą į centrą Vokietijoje. Pranešėme, kur nusileidome ir kokius patyrėme nuostolius. Ltn.J.Barzdos žūtis buvo didelė netektis ir mums, ir jiems tenai, Vokietijoje.

Pamiškėje persiskyrėme į dvi dalis. Viena grupė pasuko į savo veiklos zoną Mažeikių link. Mes, ltn.K.Morkaus grupė, nuėjome Šatrijos kalno (netoli Luokės) link. Ltn.K.Morkus norėjo susipažinti su savo veiklos rajonu, susirasti buveinę, pradėti kurti bazę partizaninei kovai. Be to, jis norėjo pamatyti savo merginą, gyvenusią toje pačioje Šatrijos kalno papėdėje ir dirbusią mokytoja.

Aš turėjau kitokią LLA vadovybės užduotį: legalizuotis, o ne tęsti partizaninę kovą, pasilikus su Itn.K.Morkaus grupe. Nutariau visų pirma pasiekti namus. Todėl mano maršrutas ėjo Panevėžio link. Pradėti kelionę nutariau su Itn.K.Morkaus grupe. Buvome keliese: ir drąsiau, ir saugiau pirmą kartą pradedant pasivaikščiojimą priešo užnugaryje. Be to, iš pradžių man buvo su jais pakeliui.

Mūsų maršruto galas - Šatrijos kalnas. Susirandame jį žemėlapyje. Naudodamiesi kompasu, eisime pagal nusistatytą azimutą: aplenksime Telšius pro Viešvėnus ir kitas gyvenvietes. Matyt, užtiksime nemažai miškingų vietovių, kurios, einant dienos metu, mums labai reikalingos. Kelionę pradedame taip pat mišku. Stengiamės eiti keleliais, kad nepaliktume pėdsakų. Jais beeidami nuklystame nuo pagrindinės krypties, kurią koreguodami vietovėje, brendame tiesiai per mišką be kelelių, žvėrių takais ir be jų. Dienos buvo labai trumpos. Skubėjome. Norėjome kuo daugiau sukarti kelio šviesiu paros metu.

Mano pasakojimas nebūtų pilnas, jeigu nepaminėčiau prisnigto miško grožio ir jo poveikio mūsų dvasinei būsenai.

Miške tiesiog pamiršdavome, kas mes esame ir kokie pavojaimūsų tyko. Vos tik miškas baigėsi, mes ir patyrėme juos - buvome pažadinti lyg iš gražaus sapno.

Žygį pradėjome pailsėję, sotūs, gerai nusiteikę, bet mūsų fizinė energija greitai ėmė sekti. Vis dėlto ėjome gruodžio mėnesį: reikėjo bristi per sniegą, kad ir negilų. Pačiu laiku priėjome miško pakraštį. Pamiškėje išvydome sodybą-vienkiemį. Gerai, kad vienkiemis: bus saugiau negu tirštame kaime. Buvome pavargę ir išalkę. “Reikia užeiti į trobą atsipūsti”, - pasiūlė mūsų leitenantas. Suėjome vidun. Žemaitijoje virtuvė - svarbiausia ir didžiausia patalpa. Ilgas stalas su sukryžiuotomis kojomis, iš abiejų pusių suolai, už galų - krėslai be atkalčių. Ant galinės sienos - aprūkęs, pajuodavęs paveikslas “Šv.Jurgis kerta žaltį”, matyt, saugojęs ne vieną šios žemaičių šeimos kartą. Susėdome ant suolų už stalo, lyg būtume į vaišes užkviesti. Mažai kalbame, tylime, ilsimės. Pasižvalgome pro langelį: baltuoja apsnigti laukai, kelelis pamiške iš kažkur ateina ir pro sodybą nueina. Šeimininkė besanti nuovoki (mes tikriausiai esą išalkę) ir geros širdies:

-    Tai ką valgot, vyrai?

-    Viską! - beveik choru užgiedojome.

-    Gerai, kad neišrankūs, - sako šeimininkė, - paprasto maisto užtenkame... pieno, mėsos, duonos patys užsiauginame,... bet pinigėlių tai stokojame. Kai vyrelis žuvo, neturime iš kur kapeiką paimti... druskai, žibalui, muilui...

-    Ne bėda, šeimininkėle! - sako kažkuris iš mūsų ir, pasikuitęs po kišenę, teškia červoncą (dešimtrublinę - VU.) ant stalo. Moters akys sublizga džiaugsmu. Pinigų tuoj pat neima, bet paspartina ruošą: neša šviežiai iškeptą duoną, lašinius, rauginto pieno pilną puodynę. Iškeps dar ir kiaušinienės.

Keletas vaikučių, užmiršę viską pasaulyje, žiūri į mus lyg stabo ištikti: nė krust, akis išplėtę, o berniukas - tik į ginklus, net prasižiojęs. Vienas mūsiškių leidžia pačiupinėti ir pakiloti ar sunkus automatas.

-    Ar būsi kareivis? - paklausė automatininkas vaiko ir susizgribo pasitaisyti - Lietuvos?

Berniukas pritariamai palingavo galva. Padrąsėjo ir motina:

-    O jūs, vyrai, kieno būsite?.. Iš kalbų lyg ir miškiniai būtumėte, bet jie pinigų neturi ir nemoka...

-    Lietuvos! Šeimininke, mes - vyrai Lietuvos, - patvirtino mūsų automatininkas.

Tarp ūžiančių miškų,

Šimtamečių ąžuolų

lietuvis prisiglaus,

kai jį prispaus ...

Miškas - ir mūsų namai, ir šventovė. Dailininkė I.Kačenauskaitė

Aš irgi norėjau savo trigrašį įkišti: “Mes - Dievo paukšteliai, mes - nutūpę iš dangaus... Lietuvos desantininkai, Lietuvos Laisvės Armija!’’-bet, žinoma, susilaikiau. Per ilgos būtų kalbos. Geriau nesiskelbti, kas mes.

Šeimininkei, žinoma, neaišku, iš kur vyrai Lietuvos (miškiniai) gali turėti pinigų ir kažin ar jie tikrai miškiniai. Nesuprasi. Dabar tokie laikai: visokių apsimetėlių visur pilna.

Pradėjome kirsti lašinius su duona ir raugintais agurkais. Po pauzės mūsiškiai tęsia pokalbį su šeimininke:

-    Tai kur vyrelis žuvo?

-    Fronte... neseniai žuvo. Buvo paimtas į raudonąįą armiją.

Moters akyse sublizga gailios ašaros. Nusisuka, pabraukia kumščiu akis - eis kepti kiaušinienės. Stojo užjaučianti, liūdna tyla. Godžiai kertame lašinius.

-    Rusai!.. - šūktelėjo mūsiškis, atsitiktinai žvilgtelėjęs pro langą į kelelį.

Šokame kaip iš ugnies: mes už ginklų, šeimininkė nukraustinėja stalą. Keleliu važiuoja pilnas vežimas rusų kareivių su karininku. Gal neužsuks, pravažiuos?! Kur tau! Sustoja, lipa lauk, ateis čia. Pasišalinti per vėlu, pasipriešinti suspėsime. Tegul ateina! Šeimininkė stalo nukraustyti nesuspės. Nieko baisaus: daug vaikų, jie valgo ištisą dieną be perstojo. Visi sulendame už lentinės pertvaros. Užtaisome automatus, paruošiame rankines granatas, atsagstome suomiškų peilių makštis ir... nė krust. Rusai suvirto į vidų ir susėdo ant tų pačių suolų, nuo kurių ką tik pakilome mes. Našlė jaudinasi, vis tvarko virtuvę, maišo verdantį puodą. Darkyta rusų kalba šiaip taip susikalbėjo su “politruku”, išsiaiškino, kad jos vyras žuvęs fronte jų pusėje. Rusai darosi palankesni, geraširdiškesni. Įtampa mažėja, padėtis palengvėja. Mums - nė kiek. Išvargusius, sušalusius šiltoje troboje ima kankinti čiaudulys. Laikomės iš paskutiniųjų, kad nepraskleistų audeklinės durų užuolaidos ir neišvystų mūsų. Susirėmimo nebijome. Persvara būtų mūsų pusėje: mes apmokyti kovinės savigynos, pasiruošę kovai granatomis, automatais, suomiškais peiliais. Netikėtumo ir psichologinis faktorius taip pat būtų mūsų naudai: kol jie susigriebtų, viskas būtų baigta ir troba pavirstų pelenais, bet... našlė ir trys maži vaikai!..

Iškentėme. Rusai netrukus išvažiavo. Ir kas stebėtina! Paprastai rusai, įkišę nosį, apžiūri visus kampus. Šįkart to nepadarė. Būtume priversti priešintis, tikriausiai jų nelaimei. Ko gero, tai buvo Dievo dovana, geroji lemtis visiems ten buvusiems: ir jiems, ir mums, ir našlei su vaikais.

Mano ir kitų desantininkų požiūris į gyventojus buvo humaniškas. Tos kruvinos skerdynės su nekaltų žmonių aukomis būtų buvusios bereikalingos ir beprasmiškos. “Žmogus yra aukščiausias Dievo ir gamtos tvarinys”, - tai mano tėvo žodžiai, visada skambėdavę ausyse, kai atsirasdavo reikalas pakelti ginklą prieš žmogų. Net būtino reikalo atveju man tai daryti buvo sunku. Humaniškas pažiūras paveldėjau iš tėvo kaip šeimos tradiciją. Atimti neginkluotam, nekariaujančiam žmogui gyvybę yra didžiausias nežmoniškumas ir baustinas nusikaltimas. Niekados nepakėliau ginklo prieš beginklį.

Taip, raudonarmiečiai mūsų priešai. Su frontininkais mes kovojome ne ginklu, bet karinės žvalgybos metodais. Tik raudonarmiečiai, pasiųsti į Lietuvą vykdyti represijų, buvo mirtini mūsų priešai.

Mes ruošėmės ateities kovai su okupacine Lietuvos valdžia ir jos jėgos struktūromis (NKVD, stribais²², MVD²³ ir kt.). Organizaciniu požiūrius dar nebuvome pasiruošę prasmingai, partizaninei kovai: tik trečia diena kaip nusileidome fronto užnugaryje, žvalgėme tik savo teritoriją, pakeliui tirdami gyventojų politines nuotaikas. Mes dar nieko nenuveikėme Lietuvos labui. Morališkai buvome pasiruošę žūti tikslingoje kovoje su okupantais, žūti, bet ne beprasmiškai. Mirti mes nebijojome, bet mirti mums buvo per anksti.

PASIVAIKŠČIOJIMAI SKUSTUVO AŠMENIMIS

Numatytas maršrutas veda pietryčių kryptimi. Platelių ir Alsėdžių miškų masyvai baigėsi, prasideda tikroji kalvotoji Žemaitija: balti, apsnigti kalneliai, kalvos, laukai, krūmynai, gojeliai giraitės, keliai, keleliai. Daugėja gyvenviečių. Atviros vietovės ir diena - mums ne draugai.

Mūsų globėjai - miškai ir naktis. Kai jų neturime, keliaujame atsargiai, o mūsų globėjais tampa gyventojai. Be jų paramos negalėtume nei iki Šatrijos nueiti, nei ateityje kovoti su okupantais. Prieš užeidami pas žmogų, iš sodybos išvaizdos spėjame, ar šeimininkas tikras lietuvis, ar bus palankus mums. Šis žvalgybos būdas nepasiteisina: mums prijaučiančių žmonių, sąmoningų Lietuvos patriotų randame ir turtingose, ir vargingose sodybose. Tai mums labai svar-

Prano Varno ir LLA desantininkų grupės kelias lešnalio ežeras-Šatrija A trumpalaikė stovykla .... kelias pėsčiomis

bu, nes neturtinguosius sluoksnius suvilioti ir apmulkinti sovietiniai (raudonieji) okupantai stengėsi 1940-1941 metais, stengsis ir dabar skirstyti žmones į liaudies priešus ir darbo liaudį, nacionalistus ir tarybinius (internacionalistus), buržujus ir proletarus.

Supriešinti visuomenę, smaugti Lietuvą pačių lietuvių rankomis - sena Kremliaus politika. Mes turėsime kovoti ne tik ginklu, bet ir intelektu.

Susitikimai su žmonėmis stiprina mus dvasiškai, palaiko mūsų optimizmą, tikėjimą ateitimi, sutvirtina mūsų ryžtą vykdyti priesaiką, duotą LLA: nesigailėti jėgų ir gyvybės, kovojant dėl Lietuvos Nepriklausomybės.

Užeiname pas gyventojus dvejopais sumetimais: sužinoti ar sau-

gus mūsų kelias ir ar tebėra jie ištikimi Lietuvai, kartais, žinoma, pailsėti ir pavalgyti. Jokių žvalgybinių bei diversinių užduočių, reikalingų vokiečių karui prieš Sovietų Sąjungą, kol kas nevykdome. Užėję pas žmogų, pradedame pokalbį apie paprastus, buitinius dalykus. Iš pirmųjų “nekaltų” pasisakymų galima suvokti jo politinę sąmonę ir nusistatymą mūsų atžvilgiu. Tampa aišku, kokiu būdu ir lygiu išdėstyti LLA programą. Taigi vykdome šiokį tokį idėjinį-politinį visuomenės švietimą.

Priartėjame prie geležinkelio linijos Telšiai-Klaipėda. Žmonių klausiame, ar kareiviai nesaugo ruožo, kurį mums reikės pereiti, ar apylinkėse (ypač pakeliui mums) nėra rusų kariuomenės. Sužinoję, kad aplinkui visur ramu, rusų nėra, einame drąsiai pirmyn. Žmonės dar niekada mūsų nebuvo apgavę. Tikime jais.

Dar ne vakaras, bet diena blausi - matomumas menkas. Prieiname geležinkelio pylimą, apsidairome, kertame jį. Už kokio puskilometrio randame mažą, bet tankų kaimelį. Jo pakraščiu einame toliau. Šiek tiek nukrypstame nuo savo azimuto. Kaimeliui pasibaigus pasuksime kairėn - atstatysime kryptį. Vos praėjus paskutinius trobesius, kairėje prieš mus išdygsta rusų patrankos, vilkikai ir ištisa stovykla kareivių. Nei sustot, nei bėgt. Per vėlu. Nustembame, išsigąstame, bet nepasimetame. Be žado, tylėdami, “drąsiai” einame pirmyn jų link. Mus pasitinka patruliai. Stabtelėjame visi kaip vienas. Sveikinamės kariškai rusiška maniera: ištiestais penkiais pirštais paliečiame kepurės snapelį ties smilkiniu:

-    Zdrastvujte! (Sveiki!)

-    Zdrastvujte! - atsako mums patruliai.

Laikomės ir veikiame vieningai kaip iš anksto susitarę. Kalbasi ltn.K.Morkus - jis laisvai kalba rusiškai. Aš taip pat buvau šiek tiek pramokęs tos kalbos, tarnaudamas Vermachte Baltarusijos krašte. Į pokalbį įterpiu vieną kitą žodelį - neva visi mokame rusiškai - visi esame rusai. Pokalbis turi būti trumpas. Iškart prie reikalo: kur apsistojęs mūsų (ne tik jūsų) artilerijos diviziono štabas. Frontininkai pavargę ir abejingi. Į klausimą atsako be emocijų ir parodo ranka, kur ieškoti štabo. Ltn.K.Morkus mesteli vienintelį žodį “spasibo” (ačiū) ir mes pasukame nurodyta kryptimi, nors mums ir nepakeliui. Eisena mūsų atsipalaidavusi - mes nieko nebijome, mes savi, bet per ilgai delsti negalima, kad koks nors politrukas nesumanytų pasidomėti tokia įdomia mūsų kompanija: civiliai apsirengę, o ginkluoti iki dantų. Vis einame štabo link ir galvojame, kaip išsisukti iš tos keblios padėties - bijome per daug priartėti prie štabo ir ten sutikti griežtesnius patrulius.

Kiek šone nuo mūsų krypties pamatome daržinėlę. Pasukame už jos ir, pasinaudoję kaip priedanga, pakankamai nutolstame nuo rusų artileristų, galėjusių mus susemti arba pakloti vietoje. Įsitikinę, kad jie mūsų matyti nebegali, pasukame mums reikiama kryptimi. Tada jau atsipeikėjame nuo antros akistatos su mirtimi, patirtos per vieną dieną.

Tai buvo atsitiktinumas: gyventojai neišdavė ir neapgavo mūsų. Rusų artilerijos divizionas to kaimo pašonėje buvo sustojęs poilsiui tik vienai nakčiai, vykdamas į frontą.

Išsikapsčius iš tos “vilkduobės”²⁴, mus apėmė didžiulė nuostaba. Aš ir dabar, po daugelio metų, negaliu atsistebėti, kodėl patruliai nepasidomėjo, kas mes tokie buvome ir kodėl mus lengvai praleido. Juk mes buvome civiliai apsirengę, ginklai vokiški, tik batai kerziniai, kareiviški, rusiški kaip ir jų. Nemanyčiau, kad jie taip elgėsi iš žioplumo ar paikumo. Gal iš nuovargio? Gal frontas atbukina žmogų? Gal palaikė mus sovietiniais partizanais? Bet tikriausiai jų orientaciją suklaidino mūsų drąsa: ateiname, kreipiamės, nieko nebijome - vadinasi, savi. Taip - drąsa! Kare ji dažnai padeda laimėti ir išlikti.

Diena sparčiai artėja prie pabaigos. Saulės danguje nematyti, bet viską parodo laikrodžiai, kuriais buvome “apdovanoti” kartu su ginklais bei manta, prieš išskrisdami iš Vokietijos. Dalis tos ekipuotės kabojo ant kaklo bei diržo: vokiškas automatas, pistoletas, suomiškas peilis, granatos. Kita dalis sudarė mūsų mantą kuprinėse. Manojoje buvo: radijo siųstuvas, atsarginės jo dalys, baterijos, šoviniai, granatos, sprogmenys, apatiniai drabužiai, maisto davinys (konservai, šokoladas) ir kt. Vien tik kuprinė svėrė ne mažiau 20 kg. Šis svoris buvo santykinis, nes kelyje jis darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Su kiekviena dešimčia kilometrų jis padidėdavo, sakykim, 3-4 kg. Taigi dabar mūsų pečius jau sveria koks 30 kg. Batai permirkę, autai šlapi, marškiniai ant nugaros taip pat - nuo prakaito. Sustojus garuoja pro apykaklę. Eidami pamirštame, tiesiog nebejaučiame, kad esame alkani ir ištroškę. Viską pajuntame, viską suvokiame sustoję.

-Tamsta leitenante, kap gera būtų atsipūsti. Vo, a mata tun trobalį unt kalnali? - pamėgdžiodamas žemaičius, kreipiasi tikras aukštaitis, grupės bendražygis.

Leitenantas atsakyti neskuba, tempo nelėtina. Jis - priekyje, mes - žąsele paskui jį brendame per šviežią, purų sniegą. Pagaliau leitenantas, ilgai galvojęs, sugalvojo atsakymą:

-    Už Lietuvą, už Tėvynę

Srėbsma jūdą ruputynę...

Tai posmelis 1918-1920 metų Lietuvos savanorių dainos, girdėtos kažkada pačioje Žemaitijoje. Posmelio potekstę mes privalėjome suprasti taip: jokių sunkumų nebosime, jokių atsipūtimų nebus - Tėvynė šaukia!

Visi nusišypsojome ne tik dėl jumoristinio dainos atspalvio, bet ir mielojo leitenanto patriotizmo, kurį šioje situacijoje siejome tik su jo širdimi, palikta kažkada Šatrijos kalno papėdėje.

Nesustodamas jis iš planšetės išsitraukia žemėlapį ir kažko jame ieško, svarsto. Po to, sąmoningai žemaičiuodamas “iškilmingai” apreiškia:

-    Atsipūsti nabgalėsma - dyna su galu ir kels su galu. Šatriją pasiekti mes turime, kol žmonės nenuėjo gulti. Esame praėję Viešvėnus, netrukus išeisime į vieškelį, patogiai tiltu forsuosime Virvytę ir “runka padūti” - Šatrija. Žemėlapis rodo tik 3-4 km iki jos.

Pokalbio iniciatorius “liūdnai” palinguoja galva: prieš vėją nepapūsi, vadas yra vadas - privalu jo klausyti. Jis, kaip ir visi kiti, puikiai supranta tą leitenanto pakilią nuotaiką, įkvepiančią ir mus - tą begalinę jo dvasinę ir fizinę stiprybę bei atkaklumą siekiant tikslo. Tokia leitenanto dvasinio polėkio priežastimi yra Šatrijos papėdės fėja, jo mylimoji kaimo mokytoja Birutė.

Mes reikšmingai susižvalgome ir “pritariamai” bei “liūdnai” vieningai palinguojame galvomis (leitenantas priekyje - ir mūsų “sąmokslo” nemato) ir toliau velkame pirmyn savo sunkią naštą ant pečių.

Dar prieš Virvytę ima rodytis trobų žiburiai: žmonės uždega žibalines lempas. Jau gana vėlu. Taupo žibalą, kurio karo metais trūksta. Perėję tiltu upę, šiek tiek paėjome vieškeliu. Štai ir leitenanto “laimės žiburys”, o mūsų kelio galas - Šatrija. Ji boluoja iš tolo, galingai iškilusi virš teritorijos, savo didybe pranokdama visą aplinką.

Žiemos vakaras prie Šatrijos. Dailininkė I.Kačenauskaitė

Sukame tiesiai jos link. Einame miško pakraščiu, o paskui - krūminga vietove. Kalno papėdėje neaiškiai dunkso sodyba. Leitenantas paaiškino, kad tai yra mūsų maršruto pabaiga. Priartėjame prie jos. Daržinė ir tvartas užstoja kiemą ir trobą. Aplenksime juos iš dešinės. Vos praėję tvarto kampą, kieme išvystame stovinčias rusų kariškas mašinas. Atsitraukiame atgal už tvarto.

-    Po perkūnais! Ir vėl pasivaikščiosime “britvos” ašmenimis, -sako staiga pavargęs mūsų leitenantas. - Kur beeitum - visur rusai. Jų prigrūsta visa Lietuva. Šatrija - toks pasaulio užkampis! Čia rusų galėtų ir nebūti.

-    Geriau vaikščioti “britvos” ašmenimis, negu nukristi iš lėktuvo ant rusų durtuvų, - optimistiškai replikuoja kažkas iš mūsų.

Tariamės, ką daryti. Vienas eis į žvalgybą ištirti situacijos. Stovime - laukiame jo. Slapi nuo prakaito marškiniai pradeda vėsti ant nugaros, batai permirkę - šąla kojos. Krečia šaltis. Žvalgui pamojame ranka - eik šen. Sugrįžęs praneša, kad kieme sargybos nėra: abiejuose trobos galuose matęs žiburius. Tik viename trobos gale langai užtemdyti, o kitame - ne. Stovi mašinos: “Viliukas” (kariška lengvoji), amerikoniškas “studebekeris” ir rusiški sunkvežimiai “GAZ” markės. Nutariame eiti į tvartą ir laukti, kol šeimininkas ateis nakčiai šerti gyvulių.

Vengdami sugirgždinti tvarto duris, atsargiai sulendame vidun. Tamsu, bet mes turime kišeninius žibintuvėlius. Daug gyvulių: raguočių, arklių, avių. Šilta. Gyvulių ir pašarų kvapai nustelbia mėšlo smarvę. Bandome įsitaisyti kur nors atsisėsti. Ant karvių ėdžių skersai užmetame surastą lentgalį ir ant jo pasodiname leitenantą. Lenta trumpa. Ant jos sėdės jis vienas. Jam pavyko: vieta ir garbinga (su paaukštinimu), ir šilta. Keturios ramiai gulinčios ir svajingai atrajojančios karvės pučia šiltą orą į leitenantą. Šiluma iš jų šnervių pučia kaip iš pakuros (krosnis jaujoje linams ir javams džiovinti - VU.). Kiti surenkame iš arklių ėdžių šieno bei šiaudų išėdas ir, susiradę laisvą sienos dalį, storai jas pasikreikiame.

Susėdame arti vienas kito, kad būtų šilčiau. Nugaromis atsiremiame į apvalių, netašytų rąstų sieną, sustatome priešais save kelius, o ant jų skersai paguldome automatus. Sušylame, garuojame: džiūsta ant nugaros šlapi marškiniai, o ant kojų - autai ir kojinės. Apima snaudulys. Galva kniumba žemyn. Pasidedi ją ant ginklo kaip ant pagalvės.

Po kokių poros valandų prasiveria tvarto durys ir, atkišęs prieš save “liktarną” (žibalinį žibintuvą - VU.) įeina žmogus. “Antanai, čia aš,”- prisistato mūsų leitenantas savo mylimosios broliui, būsimam svainiui. Pašokame iš savo vietų ir mes. Antanas nežino, kas per rusai pas juos: gal pafrontės čekistai, gal poilsiaujantis frontininkų štabas. Esą nepriekabūs, ramūs, rytoj žada išvažiuoti. Rusai užėmę gerąjį trobos galą, o prastąjį palikę jiems, šeimininkams. Rusai vaikštą vidun iš gerosios namo pusės per verandą, o iš kiemo pusės - šeimininkų įėjimas. Antanas mus po vieną vedžioja užkampiais trobon, kad, sutikęs rusą, galėtų pristatyti kaip kaimyną (vieną pristatysi, bet ne kelis iškart). Visa šeima namuose. Mokytoja Birutė linksma ir laiminga. Mama (apie 50 metų) išsigandusi, rūpestinga: liepia jaunesniajai dukrai gimnazistei uždangstyti langus iš vidaus. Greitai įsivyrauja maloni svetinga nuotaika tarp šeimininkų ir svečių. Mama atspėja, jog mes išalkę “kaip girios vilkai”. Tylime, neprieštaraujame. Ji turinti vakarienei išvirusi kunkolynės (pieniškos sriubos), bet tai - ne patiekalas svečiams. Mums kepsianti kiaušinienės, virsianti kavos...

“Bazuojamės” gerojoje troboje (svetainėje). Ginklus sudedame ant lovos ir uždengiame lovatiese. Pistoletus pasiliekame su savimi, su suomiškais peiliais taip pat niekada nesiskiriame. Nusiauname batus, džioviname kojines, autus. Po švarias grindis vaikštome basi. Ramu. Saugu, nors čia pat už sienos mirtinas pavojus. Antanas ir Birutė sakė saugosią mus nuo visų atsitiktinumų. Šiltoje troboje mus įveikia nuovargis ir miegas. Rodos, kristum ant plikų grindų prie krosnies ir nieko daugiau nebereikėtų, bet... esame svečiai, turime laikytis etiketo, būti kultūringi, kad mokytojos akyse nesugadintume savo, o ypač leitenanto prestižo. Pro praviras duris iš virtuvės sklinda kepamos kiaušinienės su lašiniais kvapas. Miegas ir alkis -neįveikiami mūsų priešai, bet tvardomės. Pagaliau ant stalo sukrauna valgius: kiaušinienę, raugintus kopūstus, dešros, kumpio, sviesto, kavos ąsotį... Sunešė, o pati kažkur dingo. Antanas grįžo pašėręs gyvulius, bet tuoj vėl nubėgsiąs pas kaimyną parnešti buteliuko krūminukės, ten esą šviežios, neseniai išvarytos. Leitenantas griežtai paprieštaravo. Mes pritarėme. “Negaiškime - geriau pradėkime kirsti tai, ką turime ant stalo”. Žinoma, to mes nepasakėme, bet tokia buvo visų slapta mintis.

Netrukus ateina mama su balta išeigine skarele ant galvos ir gražiu nauju megztiniu; atsisėda už stalo galo. Pareiškė nepasitenkinimą sūnumi Antanu, kad šis neparnešęs buteliuko.

Atsikėlė, atidarė senoviškos indaujos viršutines dureles ir ėmė kraustyti visokius butelius. Pasiėmė vieną, tokį tamsų, nepermatomą ir tarė:

-    Čia, vyrai, daiktas tikras... grynas spiritas ir dar nuo valerijonų. Tai stebuklingas vaistas... nuo peršalimo ir visų ligų.

Sūnus Antanas pirmam ltn.K.Morkui tų “valerijonų” ėmė pilti į stiklinaitę. Leitenantas buvo principingas: per du pirštus ir nė lašo daugiau. Mes palaikėme vado normą. Pakartoti atsisakėme: juk tai vaistai! Mama pašoko iš vietos ir, atsidariusi apatines indaujos dureles, ėmė kilnoti butelius vėl. Vienas jų buvo su rupūže, o kitas su pilkai juoda gyvate ant dugno. Mes tiesiog pasišlykštėjome: tokių bjaurybių niekada nebuvome ragavę. Nejaugi dabar teks gerti? Vienas už kitą garsiau ėmėme šaukti: “Ne, ne, mamyte! Ne, tai jau ne!” Bet mamytė nepaisė mūsų protesto: pildama sau iš storakaklio butelio tamsiai rudą skystį, įsakmiai ir nepalikdama vietos mūsų abejonėms bei prieštaravimams, pasakė:

-    Čia, vyrai, vaistas iš dvidešimt septynerių ir daugiau žolelių. Jis vadinasi “Žemaitiškos trejos devynerios”. Žolelės surinktos Šatrijos kalne ir jo apylinkėse, taip pat mergaičių darželiuose. Čia vaistas, vyrai, ne tik nuo visų ligų, bet ir nuo pačios giltinės, kad ji nepristotų prie jūsų.

Buvome sužavėti, pritrenkti, nugalėti mamytės iškalbingumu ir tokia pagarba mums, o svarbiausia - nebereikės gerti rupūžinės ir gyvatinės (tų bjaurybių!). Nutilome. Antanas pripylė mums po leitenantišką normą, o mamytė sau - šiek tiek daugiau ir atsistojusi paskelbė tostą:

- Na, vyrai, kokie visi jūs jauni, stiprūs ir gražūs! Už jus, už jūsų sunkius kelius... Nežūkite! Visados lauksime jūsų gyvų ir sveikų! Už mūsų Lietuvą, jos Laisvę ir Nepriklausomybę!

Mamytė mauktelėjo savo pusę stikliuko, mes - taip pat. Atgavome dvasines ir fizines jėgas. Rodos, įveikėme ne tik alkį ir šaltį, bet ir nuovargį. Birutė sėdėjo stalo gale su Mamyte. Ji nei gėrė, nei ragavo “stebuklingųjų” nuo visų ligų ir pačios mirties vaistų, mažai kalbėjo, tik šypsojosi, kartais nuoširdžiai kvatojosi. Žydėjo kaip Šatrijos kalno gėlė. Ltn.K.Morkus nesėdėjo šalia jos, o kažkur tarp mūsų. Jo akys glamonėjo jos plaukus, veidą, akis, krūtinę, kaklą, apnuogintas rankas. Matėsi, kad juodu jaučiasi kaip devintame danguje, pamiršę visus šios žemės rūpesčius, vargus ir mirtinus pavojus. Mes buvome tik tylūs liudytojai jų jausmų darnos. Savo mylimąsias praradome besitrankydami karo keliais, tolimuose kraštuose, bevaikščiodami skustuvo ašmenimis. Buvome vieniši savo mylimosios Lietuvos kareivėliai...

Vakaras pas nuotaką Birutę buvo nuostabus.

Po vakarienės seseris suguldė vienoje lovoje, į kurią buvome susidėję ginklus. Leitenantą mama nuvedė į savo lovą atskirame mažame kambarėlyje. Ji pati su sūnumi Antanu atsigulė priemenėje ant šilto, neseniai kūrento, duonkepės krosnies. Mums paklojo ant grindų prie krosnies gerojoje troboje. Šalia pasiguldėme automatus, po pagalvėmis pasikišome pistoletus, suomiški peiliai liko prie diržų, nes miegojome su viršutinėmis kelnėmis - ne laikas bus kelnėtis, kai pavojus užklups. Kritome guolin ant grindų kaip akmenėliai ir iškart užmigome. Buvo šilta. Miegojome kietai, saldžiai ir ilgai.

Ryto metą suūžė subirzgė kieme mašinos - kareiviai išvažiavo. Taikus sambūvis po vienu stogu su rusų frontininkais nebuvo sudrumstas.

Pavakare atsisveikinau su draugais ir vienas patraukiau Panevėžio link. Su jais niekada daugiau nebesusitikau. Manau, jog toje Šatrijos papėdės sodyboje jie turėjo galimybę įkurti vieną iš savo slaptaviečių. Nežinau, ar anais neramiais ir nežmoniškais laikais ltn.K.Morkui ir mokytojai Birutei pavyko atšvęsti vestuves. Abejoju.

KELIAS Į TĖVŲ NAMUS

Vykdydamas LLA užduotį, privalėjau pasiekti namus. Ten man buvo palankiausios aplinkybės legalizuotis. Reikalui esant, galėjau susirasti gimimo metrikus ir išsiimti tikrą pasą. Mano tėvo proletariška kilmė ir darbininkiška padėtis šiam reikalui taip pat buvo tinkama. Be to, vokiečių okupacijos metais mudu buvome patekę į kalėjimą už žydų globojimą. Žinoma, buvo dalykų, kuriuos kaip nors reikėjo nuslėpti: tarnybą Vermachte ir LLA bei desantininkų mokyklos laikotarpį. Tam buvau paruošęs tinkamą legendą, kurią papasakosiu vėliau.

-    Kodėl vis dėlto legalizuotis buvote numatytas Jūs, o ne kas nors kitas iš ltn.K.Morkaus grupės?

-    Pagrindinė legalizavimosi priežastis buvo karinė specialybė. Radistų ir radijo siųstuvų iki mūsų paruošimo Vokietijoje LLA labai stokojo. Tai buvo deficitinė specialybė. Radijo ryšiai buvo reikalingi ne tik tuometinei partizaninei kovai, bet ypač ateities kovoms po karo numatomam Lietuvos kariuomenės branduoliui. Radistų paruošta buvo mažai ir juos reikėjo išsaugoti. Be to, ne tik saugumas, bet ir radijo ryšių specifika reikalavo sėslesnių darbo sąlygų. Radistui nepatogu būti susietam su vieno partizanų būrio veikla bei jo judriu ir pavojingu gyvenimus. Jam labiau parankus atsiskyrėliškas, legalus sėslaus partizano būvis keičiant buveinę pagal reikalą.

Legalizavimosi aplinkybes man lengvino sužalota ranka. Tarnaujant Vermachte, Baltarusijoje teko susidurti su raudonaisiais partizanais ginant geležinkelio liniją. Minos skeveldros sudaužė automatą ir sužalojo ranką. Aš pats miške stovėjau už storo medžio ir likau gyvas. Dėl sužeistosios rankos turėjau būti atleistas nuo karinės prievolės raudonojoje armijoje.

Grįžtu po trejų metų. Toks laiko tarpas žmogaus gyvenime atrodo neilgas, bet jaunystėje trys metai - tai daug, o kare - dar daugiau. Ten jie labai ilgi ir sunkūs. Tačiau ir namuose karas nesibaigs: gimtinėje manęs laukia netikėtumai ir nežinia. Tokių minčių slegiamas tolstu nuo Šatrijos kalno vienas. Mano maršrutas paprastas ir aiškus: Šatrija-Užventis-Kelmė-Tytuvėnai-Baisogala-Upytė. Iš viso iki namų tiesia kryptimi apie 140 km.

Gruodžio naktis tamsi ir ilga. Ji mane lepina, globoja - leidžia žygiuoti geresniais ir viešesniais keliais. Jeigu prireikia pėdinti be kelių, kryptį kontroliuoju kompaso, žemėlapio ir, žinoma, kišeninio žibintuvėlio pagalba. Už Užvenčio pradėjo aušti. Būtų gera pailsėti ir užkąsti.

Tolokai nuo vieškelio matau miškelį, o dar toliau ir šalia jo -didelio ūkio sodybą. Nutariu užeiti. Pasuku iš vieškelio - gal miške rasiu kur paslėpti mantą ir ginklus. Be didelio vargo tokią vietą suradau. Vos pasiekęs miškelio pakraštį, žiūriu - vėjovarta: žiemos vėjų paguldyta sena vešli eglė, su šaknimis išplėštas didžiulis plotas velėnos. Po išverstu kelmu mantos nėra kur pakišti, nes labai atvira vieta. Užeinu iš vidinės pusės ir po kamienu, prie šaknų pakišu savo turtą, bet kaip paslėpti pėdas? A-a! Neslėpsiu! Apeinu porą kartų aplink eglę - neva žiūrėjau, kam ji tiks: gal malkoms, gal lentoms ar dar kam nors. Užuot slėpęs pėdas, sumėčiau jas. Be to, ilgai juk netruksiu. Užkąsiu pas žmogų, pasiteirausiu ar apylinkė ir kelias Kelmės link saugūs, ar nestovi kur nors arti rusų kariuomenė, ir sugrįšiu. Dienos metu toli nebeisiu - susirasiu nuošalią sodybą, įlįsiu slapčia į daržinę ir šiene arba šiauduose pamiegosiu, prakiūtosiu iki vakaro.

Per užsnigtą arimą tiesiai pėdinu didelės sodybos link. Priėjau keliuką, vedantį į ją. Eisiu juo. Jokio pavojaus nenumatydamas, priartėju prie pastatų ir kieme išvystu rusų kareivius ir sugaudytus rekrūtus į raudonąją armiją. Kareiviai kaip ant delno mato mane, ateinantį keliuku. A-a! Patekau į naujokų gaudynes. Vienas kareivis pasitinka mane ir įsako pakelti rankas aukštyn. Pakeliu. Apčiupinėja iš šonų, priekio bei nugaros. Dar atidžiau apspaudo kišenes. Tarp kojų lįsti nedrįsta: nepatogu, gėda. Gerai! O ten paslėptas dabar vienintelis mano ginklas - pistoletas “TT”. Jis prisegtas tarp kojų kojinių prisegamomis gumomis. Pistoletas numatytas blogiausiam atvejui: jeigu būtų prireikę ginklo, norint išsilaisvinti ir pabėgti. Pasiprašai į tualetą atlikti gamtinių reikalų ir, net stebint sargybiniui, iš tarpukojo išsiimi ginklą ir netikėtai atsisuki ginkluotas. Laimei,

LLA desantininko Prano Varno kelias lešnalės ežeras-Memenčiai

nekalto rusų kareivėlio neprireikė žudyti.

Automatininkas, baigęs apžiūrą, paprašo dokumentų. Jokių dokumentų neturiu. Fiktyvūs dokumentai šioje teritorijoje ir šiuo atveju yra negaliojantys, ir jie paslėpti mantoje. Aš turiu tik legendą ir tik savo galvoje. “Kaip man tau ją parodyti? - juokauju pats su savimi. - Geriau aš ją pateiksiu tavo viršininkui”. Kažkoks kipšas mane pakurstė pakvailioti:

-    A kak že, jestj dokumenty, no tolko na litovskosm jazyke!.. (O kaip gi turiu dokumentus, bet tik lietuvių kalba!..)

-    A on (načialnik) umejet po litovski! (O jis (viršininkas) lietuviškai moka!).

Ir aš kareiviui paduodu Lietuvos vokietaitės, repatriantės Emos iš Damerau laišką, rašytą man lietuviškai. Einame vidun. Kareivis laiko kairėje rankoje mano “dokumentus”, dešiniąją prilaikydamas ant peties automatą, nukreiptą į mane. Galvoju: būtumei čia vienas, aš tave ir tavo viršininkus sudoročiau tavo paties automatu ir dingčiau iš čia, bet kieme daug kareivių. Paklusniai žengiu trobon. Senas, samanotas šiaudinis stogas, ranka pasiekiamas. Ties slenksčiu palenkiu galvą, kad neprasiskelčiau pakaušio į durų staktą. Prie ilgo stalo stovi karininkas ir keli sugaudytieji rekrūtai. Be ceremonijų atsisėdu už stalo - lauksiu, kol kareivis pristatys savo viršininkui.

Šeimininkas žiūri į mane išvertęs akis: tokio šiose apylinkėse nėra matęs, be to, žiema, o aš su vienu švarkeliu. Sudrumsčiu nustebusį, įsmeigtą į mane šeimininko žvilgsnį - prašau ko nors užkąsti. Ne bėda! Barščiai neseniai išvirti, dar karšti. Lupu bulves, srebiu barščius, kertu mėsą, o šeimininkas (toks ūsuotas, apsiavęs medinėmis klumpėmis, apsivilkęs pilkomis milinėmis kelnėmis ir tokio pat milo švarku) nenuleidžia nuo manęs akių, kažką pats sau galvoja. Valandėlei dingęs iš akių, ateina kartu su storule žmona ir atneša man kailinius, o šeimininkė - drobinę terbelę su duona ir didžiuliu gabalu lašinių bei keliom galvelėm svogūnų. Kailiniai seni, kai kur susiuvinėti, kai kur suplyšę, bet vis dėlto kailiniai. Susijaudinu dėl tokio žmonių gerumo ir nuoširdumo. Nesugebu net tinkamai padėkoti.

Taigi dabar aš jau pavalgydintas, sotus ir aprengtas. Kareivis atiduoda mano “dokumentus” karininkui, šis paskaito, paskaito ir grąžina man. “Chorošo!”(Gerai!) - sako jis. “Koks tu žioplys, kad nesupranti, jog čia ne dokumentas, o mergos laiškas,” - pagalvoju aš.

Netrukus man teko pataisyti nuomonę apie rusų karininką. Visų pirma turėjau jam įrodyti, kad netinku karinei tarnybai. Parodžiau sužalotą dešiniąją ranką ir visokiais būdais demonstravau jos netinkamumą judesiams bei nepaklusnumą veiksmams. Karininkas tuo patikėjo ir ne be pagrindo. Nors kai ką suvaidinau: ranka atrodė išties blogai, bet šaudyti su ja aš galėjau. Karininkas gi nusprendė, kad raudonajai armijai iš manęs jokios naudos nebus.

Paskui jis privertė mane pasiaiškinti, kas aš toks ir kur einu. Labai įtikinamai išdėsčiau savo legendą: buvau prievarta išvarytas Vokietijon arkliais gabenti besitraukiančių vokiečių sužeistuosius, amuniciją ir kitokią kareivišką mantą. Žinoma, nevengiau leistis į smulkmenas.

Mano tėvai buvę neturtingi: jie neturėję nei arklio, nei vežimo. Iš turtingo ūkininko buvo paimta pastotė, bet senas ir sergantis šeimininkas negalėjęs važnyčioti, todėl aš buvau paimtas aptarnauti besitraukiančius frontininkus. Seku pasaką toliau: Vokietijoje, kažkur netoli Kionigsbergo (Karaliaučiaus) besitraukiančiųjų koloną stipriai bombardavo raudonosios armijos lėktuvai. Mums, keliems važnyčiotojams, pavyko, palikus arklius su vežimais, pabėgti iš to pragaro ir pasileisti namų link. Karininkui nupasakojau ir savo maršrutą: einu Kelmės, Tytuvėnų, Baisogalos, Panevėžio link. Tada karininkas pasakė: “Chorošo, my vas podveziom! (Gerai, mes jus pavėžinsimi). Išsigandau. Visų pirma man tokios paslaugos visai nereikia, nes negaliu palikti savo paslėptos mantos. Antra - kur jie mane galėtų dėti? Nejaugi tikrai pavėžins ir paleis eiti savais keliais?

Sunkvežimio kėbule mane su rekrūtais sutupdė ant grindų. Saugojo keli automatininkai: vieni su paruoštais ginklais stovėjo nugaromis atsirėmę į kabiną, kiti sėdėjo ant suolų palei bortus. Visą kelią mano mintys sukosi, kaip pabėgti, bet jokios galimybės surasti negalėjau. Iš tolo išvydus Kelmės bažnyčios bokštus, mane kankino mintis: kur jie mane dės? Ar tik neatiduos į enkavedistų rankas išaiškinti mano asmenybės?

Taip besvarstydamas atsidūriau Kelmėje. Pervažiavome beveik visą miestelį. Prieš tiltą per Kražantės upę sunkvežimis pasuko kairėn ir sustojo prie raudonplyčio namo. Karininkas man pasakė:

-    Slezaite! Idite svojej dorogoj! (Išlipkite! Eikite savo keliais!)

Sunkvežimis įriedėjo į aptvertą ir sargybinių saugomą teritoriją.

Kadangi aš privalėjau eiti “savo keliais”, pasukau per Kražantės

tiltą Tytuvėnų link. Tiltą saugojo du sargybiniai. “A-a! Jeigu tiltas saugomas dieną, tai naktį tuo labiau”, - pagalvojau. Sargybiniai manęs nestabdė ir netikrino. Įkopęs kalnelin, iš vieškelio pasukau dešinėn ir nuėjau palei upę. Reikėjo susirasti brastą arba lieptą, kad naktį čia sugrįžęs galėčiau pereiti upę nesusidurdamas su tilto sargyba. Netrukus priėjau malūną, o prieš jį - lieptą per upę. Šalia liepto buvo brasta - upę kirto mažas kelelis. Patogiai lieptu perėjau upę, o mažuoju keleliu pasiekiau miestelį. Šalutinėmis gatvelėmis, aplenkdamas Kelmės centrą, išėjau į takus ir kelius, vedančius Užvenčio link. Jau nebesislapstydamas nė dienos metu, geru vieškeliu apie 18 km grįžau pasiimti savo mantos. Pasiekęs gerojo žmogaus sodybą, norėjau užeiti ir padėkoti jam už kailinius, barščius ir proviziją, bet buvojau vėlu: trobos languose buvo matyti žiburiai. Nenorėjau gaišti - praėjau pro šalį.

-    O kodėl sodybos šeimininkas buvo toks palankus - dovanojo net kailinius? Juk jūs su juo niekada nebuvote net matęsis?

-    Manau, jog kai kada žmogus žmogų gali suprasti ir be žodžių. Seimininkas pamatė, kad aš esu nepažįstamas, ne to krašto žmogus, kalbąs svetima, aukštaitiška tarme. Jis, be abejo, pagalvojo, kad esuvargstančios Lietuvos vaikas, blaškomas karo audros: gal miškinis, gal pabėgęs nuo vokiečių ar rusų persekiojimo... Jis buvo Lietuvos patriotas ir užjautė savo tautiečius. Tokių žmonių Lietuvoje tada sutikau daug.

Baisiogalą praėjau naktį. Už kelių kilometrų ilsėjausi daržinėje, šiauduose. Snūstelėjau - labai sušalau.

Kitas mano maršruto punktas - Vadaktai, bažnytkaimis, už kurio prasideda Panevėžio rajonas, mano gimtieji kraštai. Žemėlapyje išmatuoju atstumą nuo Vadaktų iki Upytės - tiesia linija apie 20 km. Užeinu pas žmones pasiteirauti, ar negaudomi vyrai į armiją, ar nėra rusų kariuomenės ir kitokių pavojų man pakeliui. Įsitikinu, kad Vadaktai - ramių ramiausias kampas; net tarybinė valdžia, jeigu ir esanti, tai dar nieko neveikianti, žmonėms nieko blogo nedaranti. Drąsiai einu dienos metu. Užeidamas pas žmones, mantą kartais slepiu, kartais ne - kuprinė nieko neišduoda: nedaug kas gali suprasti, kad ji kariška, o jeigu ir supranta, nieko tai dar nepasako. Vokiškas automatas kompaktiškas - lengvai telpa po mano sudriskusiais kailiniais. Tuo metu nedorų žmonių, sukčių, apsimetėlių, kriminalistų į kaimus mažai atsibastydavo. Tokiu manęs nė karto niekas nepalaikė. Šitaip kapstydavosi namo daugelis žmonių, išvežtų į Vokietiją priverstiniams darbams; bėgliai, nespėję pasitraukti į Vakarus, juos užklupus Vokietijoje raudonajai armijai ir palikus šiapus fronto linijos; išlaisvintieji iš vokiečių koncentracijos lagerių kaliniai ir kitokie karo nublokšti Lietuvos gyventojai. Vienu iš tokių “karo vaikų” žmonės mane ir palaikydavo.

Vadaktus priėjau vakarėjant. Visą dieną valgiau tik lašinius su sausa duona ir svogūnais. Buvau sotus, bet labai kankino troškulys. Liežuvis sudžiūvęs į ragą. Užeinu pas žmones į trobelę, randu pusamžę moteriškę, nuolankiai kreipiuosi:

-    Ar negalėčiau gauti stiklinės vandens atsigerti?

Šeimininkė lietuviškai - nė žodžio, tik lenkiškai oficialiai ir trumpai kaip kirviu kerta:

-    Nic nie wiem! (Nieko nesuprantu, nežinau! - V.U.)

Vadaktai - lenkų kraštas. Lenkų ir sulenkėjusių senbuvių pašalys.

Kitoje troboje toks pat sutikimas ir atsakymas. Gal tik kiek švelnesnis tonas. Bandau laimę trečią kartą.

Pavyko! Pradžioje išgirdau tą patį atsakymą “nic nie wiem”, o paskui senyvas žmogus lenkų kalba patarė eiti pas mokytoją, gyvenat) kažkur miestelio pakraštyje.

Mokytojas sutiko mane šaltai, nepatikliai: atėjo kažkoks nepažįstamas, valkatiškos išvaizdos, apžėlęs, apiplyšusiais kailiniais ir dar tokiu metu, kai visi žmonės ruošiasi Kūčių ir Kalėdų šventėms -niekas po pasaulį nesibasto. Be to, ten toks paprotys: nepažįstamus priimti atsargiai, bet mokytojas greitai perprato ir suvokė mano padėtį. Jis suprato, kad aš ne kriminalinis, o politinis, vargstantis dėl Lietuvos. Aš taip pat supratau, kad mokytojas yra Lietuvos patriotas ir prisipažinau jam, kad esu LLA karys, iššokęs parašiutu, keliauju namo, tėviškėn į Upytę. Norėjau sužinoti, kaip žmonės žiūri į mus ir vertina mūsų veiklą. Netrukus mudu su mokytoju galutinai suartėjome.

Švenčių proga buvo iškūrenta pirtis. Mokytojas nuvedė mane išsiperti. Nusirengdamas stebtelėjau, susimąsčiau: kur dėti pistoletą? Kadangi šeimininkas buvo man palankus ir atrodė patikimas, surizikavau prisipažinti, kad turiu pavojingą daiktą... Ir parodžiau jį šeimininkui.

Šeimininkas jį padėjo ant laukųjų durų staktos viršaus šalia gegnės. Lubų čia nebuvo. Iš ten pistoletas buvo greitai ir patogiai pasiekiamas.

Po pirties pavaišino šventiniais pyragais ir kitokiais valgiais. Visą vakarą mokytojas buvo man malonus ir svetingas. Mano pasitikėjimo jis neapvylė: neįskundė rusų saugumui, išlaikė paslaptyje visa, ką buvo iš manęs sužinojęs. Priešingu atveju enkavedistai būtų su šunimis atsekę iš paskos pėdomis. Mokytojas buvo tikras lietuvis. Dar kartą įsitikinau, kad be gyventojų paramos neįmanoma jokia pogrindinė veikla bei ginkluota kova ir kad tarp Lietuvos gyventojų yra daug žmonių, pritariančių kovai su sovietiniu okupantu. O sužinoti gyventojų nuomones buvo vienas iš mano pasivaikščiojimų tikslų.

Visą kitą dieną pailsėjęs pas mokytoją, pavakare patraukiau Vadaktėlių link, vis arčiau ir arčiau tėvų namų. Pasiekiau Nevėžį. Virš Vadaktėlių senojo malūno užtvankos pylimo pastatytas lieptas per Nevėžį. Per jį eina svarbus pėsčiųjų takas Vadaktai-Vadaktėliai-Čiūrai-Tarnagala-Upytė. Juo žmonės vaikšto įvairiausiais reikalais: vieni pas kitus, į bažnyčią, šventes atlaidus, jomarkus, turgus ir pan. Perėjęs lieptu Nevėžį, patenku į Čiūrų kaimą. Čia jau mangerai pažįstamos vietos ir net gyventojai. Užeinu pas Antaną Čiūrą, pažįstamą dar nuo vaikystės laikų, bet jis manęs nepažįsta! Aš irgi

Nebetoli namai gimtieji. Dailininkė I.Kačenauskaitė

nepasisakau, kas esu. Nesigilindamas į mano reikalus ir asmenybę, Antanas Čiūrą pasiūlė nakvynę, patarė per mišką neiti, nes pereitą vakarą ten buvęs partizanų ir enkavedistų susišaudymas. Galinčios būti paliktos pasalos, sargybos; apylinkėse siautėja kareiviai. Reikia palaukti, kol viskas nurims.

Mielai sutikau pasilikti nakvynei. Nežinau, kuo Antanas galėjo mane palaikyti: gal to susišaudymo dalyviu, gal šiaip paprastu keleiviu, einančiu savo keliais. Galbūt siūlydamas man nakvynę, Antanas vadovavosi tik krikščioniškosios moralės principais bei Šventojo rašto mokymu: alkaną papenėk, trokštantį pagirdyk, pakeleivingą priimk į namus. Guolį man pataisė po langu ir atkabino jo kablius, kad pavojaus atveju būtų galima iššokti lauk ir pasišalinti. Buvo sustumti du suolai, ant jų patiestas čiužinys, padėtos pagalvės ir patalai. Po dienojimų daržinėse ir miegojimo šiauduose arba šiene šis guolis - tiesiog karališkas.

-    Kada viskas nurims, kariuomenė pasitrauks, aš pažadinsiu tave, - pasakė Antanas, palikdamas kambaryje mane vieną.

Antanas, matyt, budėjo visą naktį - sekė, kas dedasi apylinkėje. Apyryčiu apie 4-5 valandą jis pažadino mane:

-    Dabar ramu. Galite eiti.

Paskubomis pakilau, padėkojau jam ir išėjau. Tikrai nuoširdžiausias ačiū Antanui Čiūrai! Ir šiandien tebejaučiu didžiausią dėkingumą žmonėms, padėjusiems man sunkiame ir pavojingame kelyje iš Vokietijos iki namų.

Keliu per mišką patraukiau į Tarnagalos kaimą. Jo gale, naujoje sodyboje, gyveno mano teta iš mamos pusės - Marija Abloževičienė. Nuo Čiūrų iki Tarnagalos tebuvo kokie 3 km.

Šį kartą, eidamas mišku, nejaučiau tokios palaimos kaip paprastai. Nebuvo jauku ir saugu, nes žinojau, kad neseniai čia siautėjo rusų kareiviai. Tetos sodybą pasiekiau dar gerokai prieš aušrą; iki jos neužtrukau nė valandos. Pasibeldžiau į duris, bet niekas neatėjo jų atidaryti.

Pagalvojau: dar tebemiega arba bijo įsileisti vidun. Tada priėjau prie lango ir, švelniai belsdamas į stiklą bei rėmus, ėmiau garsiai prašyti: “Teta Marija, teta Marija! Įleiskite! Čia Jonas grįžo...” Netrukus lange pasirodė teta, prikišo veidą prie stiklo ir tylėdama ėmė mane tyrinėti akimis: kas iš tikrųjų atėjo tokiu laiku. Naktis nebuvo labai tamsi, o sniego fone buvau dar geriau įžiūrimas. Tačiau atrodžiau keistai: vietoj jauno šaunausVermachto kareivio teta matė kažkokį barzda apžėlusį tipą, vilkintį apskarusiais kailiniais, civiline kepure, su kuprine ant nugaros ir kabančiu automatu ant krūtinės. Be to, per karo metus aš buvau gerokai pasikeitęs: ir suvyriškėjęs, ir išvargęs.

Teta, žinoma, tuoj pat atpažino (ypač iš balso) ir įsileido vidun. Džiaugėsi, stebėjosi mano išvaizda, glėbesčiavo savo Jonelį (ji vis dar pagal seną įprotį norėjo su manimi elgtis kaip su vaiku). Nors dar buvo tamsu, bet visi buvo išėję į Upytę (apie 1,5 km) klausyti pirmąjį šv.Kalėdų anksti rytą laikomų Piemenėlių mišių. Namuose buvo likusi tik viena gausios Abloževičių šeimos motina, teta Marija. Ji mane paliko vieną, o pati išbėgo bažnyčion pranešti naujieną mano tėvui, taip pat pusseserėms ir pusbroliams Abloževičiams. Po Piemenėlių mišių, daugiau niekur nebegaišdami, visi parskubėjo namo. Visi džiūgavo kaip beišmanydami, sveikino sugrįžusį. Be abejo, ir tėvas buvo laimingas, sulaukęs manęs iš karo gyvo ir sveiko, bet iš prigimties uždaras ir santūrus, nemėgo demonstruoti jausmų: su manimi pasisveikino lyg tik kelias dienas būtume nesimatę. Aš, žinoma, jaučiausi laimingas ir saugus: “už tėvo kaip už pečiaus”.

Pas tetą pašventėme šv.Kalėdas iki saulės laidos. Vakare vienas iš pusbrolių Abloževičių pakinkė arklį į roges, ir mes išvažiavome trise: tėvas, aš ir pusbrolis Petras. Mane apvilko “burka” (ilgas, milinis kelioninis apsiaustas, dėvimas kai lauke dargana arba sninga, šalta), gobtuvą užmovė ant galvos. Žodžiu, buvau aptūlotas taip, kad negalėjau nei sušalti, nei būti atpažintas. Rogėse po sėdyne paslėpta keliavo mano manta, suplyšėliai kailiniai ir automatas. Sėdėjau viduryje tarp tėvo ir važnyčiojusio arklį pusbrolio. Tėvai tuo metu gyveno Marinpolio dvare už 5 km nuo Upytės Panevėžio link. Rodos, labai neseniai mačiausi su namiškiais per savo kareiviškas atostogas, bet atrodė, kad tai buvo įvykę prieš daugelį metų, nes per tą laikotarpį buvo daug išgyventa bei pamatyta, daug mirtinų pavojų patirta. Susitikimas su namiškiais buvo jausmingas ir įsimintinas visam gyvenimui.

Mama apsiverkė iš džiaugsmo. Sunku būtų pasakyti, kas dėjosi jos ir kitų artimųjų širdyse.

Tai buvo sugrįžtuvės iš karo, bet karas nei pasaulyje, nei man dar nebuvo pasibaigęs. Karui pasibaigus Europoje (1945 05 09) ir pa-

šaulyje (1945 09 02) man, kaip ir daugeliui Lietuvoje, jis tęsėsi ilgus metus iki Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo (1990 03 11) ir net iki šiol...

VIETOJ EPILOGO

Sugrįžus pas tėvus, pavyko legalizuotis - įsidarbinti Upytės tarybiniame ūkyje buhalteriu. Vėliau baigiau Salų žemės ūkio mokyklą - įsigijau veterinaro specialybę. Dirbau kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose įvairiose pareigose. Daug ko patyriau. Turėjau daug konfliktų su vietiniais komunistų partijos bei sovietų administracijos pareigūnais, nes stengiausi dirbti žmonėms, o ne valdžiai.

Nuo 1962 m. buvau saugumo organų ir sovietinės valdžios sekamas, persekiojamas, atleidinėjamas iš darbo, metamas net iš buto. Tačiau griežtesnių represijų (kalinimo, trėmimo) nepatyriau, nes bendražygiai manęs neišdavė, - ir sovietinis saugumas negalėjo surasti man įkalčių.

Mums, legalizuotiesiems LLA desantininkams, kartu su partizanais teko išgyventi nusivylimą Vakarais ir vilčių dėl Nepriklausomybės atstatymo praradimą. Apie 1947 metus paaiškėjo, jog pasaulinių įvykių raida kovotojams dėl Laivės tapo nepalanki, nėra galimybės iškovoti Nepriklausomybę. Partizanams buvo lemta kovoti iki galo ir žūti, o neginkluotos rezistencijos laukė kova be konkrečių Nepriklausomybės atkūrimo perspektyvų. Kadangi mes išlikome gyvi, mumyse išliko gyva ir Nepriklausomybės idėja - iki pat jos atkūrimo.

Pasaulinė užsienio politika ir diplomatija karo pabaigoje ir pokario metais pakrypo Lietuvos ir kitų pavergtųjų tautų nenaudai. Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose Vakarai išsižadėjo Atlanto Chartijos ir kitų duotų pažadų. Neįvyko ir Taikos konferencija, kurios mes laukėme ir iš kurios tikėjomės palankių sprendimų Lietuvos Laisvei ir Nepriklausomybei. Tada nežinojome ir negalėjome žinoti, kad anglosaksai jau 1943 m. Teherano konferencijoje buvo pripažinę Pabaltijį Stalinui. Jie vykdė vadinamąją “dviejų standartų” politiką: viešai nepripažino Lietuvos okupacijos, o iš tikrųjų paliko Sovietų Sąjungai turėtas prieš karą teritorijas su nerealiomis išlygomis (plebiscitas²⁵, Taikos konferencija²⁶), kurių niekas nepaisė ir nevykdė. Jos buvo niekinės.

Anglosaksų²⁷ diplomatija leido Sovietų Sąjungai įvesti komunistinius režimus didelėje Vakarų Europos teritorijoje. Ten ir kitur komunizmo nusikaltimai žmonijai yra pralenkę fašizmą, bet jam antrojo Niurnbergo nebuvo ir vargu ar bebus.

Dėl didžiųjų Vakarų demokratijų politikos bei diplomatijos net jau po karo Europoje ir ypač Pabaltijyje buvo žudomi, terorizuojami, kalinami, tremiami šimtai tūkstančių žmonių.

Tačiau nusikalstama to laikotarpio Vakarų politika net nebandoma įvertinti. Kas bešališkai paaiškins to laikotarpio istorinius bei politinius procesus, nešusius kančias ir mirtį milijonams žmonių. Ar atsiras tokių filosofų, istorikų, mokslininkų ir kitų tyrinėtojų, kurie išdrįs objektyviai analizuoti, vertinti bei demaskuoti ne tik Sovietų Sąjungos imperialistų, bet ir didžiųjų Vakarų demokratijų (anglosaksų globalistų) nusikaltimus žmonijai?

Kas pasakys teisybę, reikalingą ne tik mums, ne tik dabarties, bet ir ateities žmonijai?

Paaiškinimai

¹LLA - Lietuvos Laisvės Armija. Politinė karinė organizacija, kovojusi dėl Nepriklausomybės su Lietuvos okupantais 1941-1945 m.

²Kaimo daraktorius - slaptai mokęs vaikus skaityti ir rašyti spaudos draudimo metais (1864-1904).

³Knygnešys - slaptai iš užsienio gabenęs lietuviškas knygas, kai rusų caro valdžia jas buvo uždraudusi Lietuvoje.

⁴   Getas (it. ghetto) - miesto dalis, skirta žydams priverstinai apgyvendinti.

⁵   Komendantas - ginkluotųjų pajėgų pareigūnas (karininkas), atsakingasuž karinę drausmę ir karinės tarnybos vykdymą įgulos (karinės stovyklos) teritorijoje.

⁶   Vermachtas (vok.Wehrmacht) - hitlerinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos.

⁷   SS (vok.die Schutzstaffeln) - esesininkai; nacių partijos rinktinės (partijos policija); nusikalstama sukarinta organizacija; smogikai, žmonių naikinimo grupės.

⁸   Kamikadzė - II pasaulinio karo laikotarpio japonų karo aviacijos lakūnas mirtininkas.

⁷Reichas (vok.das Reich - valstybė, imperija) - Vokietijos valstybė.

¹⁰   Armija Krajova (AK), (lenk.krajow - nacionalinis, visos tautos) - ginkluota organizacija, kurios tikslas - atkurti prieškarinę Lenkijos valstybę su okupuotomis Rytų Lietuvos (Vilniaus krašto), Vakarų Gudijos ir Ukrainos žemėmis; lenkų partizanai, veikę ir Vilniaus krašte.

¹¹   Lietuvių savisaugos dalys arba Lietuvos apsaugos dalys (LAD) –vokiečių sąjungininkai, kovoje su bolševikais siekę tapti Lietuvos kariuomene, bet hitleriniai okupantai sutrukdė jiems šį tikslą pasiekti.

¹²   Abveras (vok.die Abwehr) - karinė (Vermachto) žvalgyba.

¹³   Gestapas (vok.die Gestapo - Geheime Staatpolizei) - slaptoji valstybinėpolicija hitlerinėje Vokietijoje.

¹⁴   SD (vok. das Sicherheitsdienst) - partinė saugumo tarnyba (politinė policija)-

¹⁵   Civilfervaltungas (vok.die Zivilvenvaltung) - civilinė administracija; hitlerinės Vokietijos okupacinė valdžia.

¹⁶   Lietuvos Vietinė rinktinė - karinė organizacija Lietuvos valstybei atkurti ginkluota jėga; jos vadas gen.Povilas Plechavičius.

¹⁷   Luftwaffe - Vokietijos priešlėktuvinės gynybos tarnyba.

¹⁸   Kolaborantas - tėvynės išdavikas, bendradarbiavęs su okupantais. ¹⁹ Iliuminatorius - lėktuvo, laivo sandarus langas.

²⁰Enkavedistas - NKVD organų pareigūnas, tarnautojas, kariškis.

²¹   NKVD (rus.Naronyj komisariati vnutrennych dėl - Vidaus reikalų liaudies komisariatas) - Sovietų Sąjungos represinių tarnybų struktūra.

²²   Stribai (rus.isrebitelnyje bataliony - naikintojų batalionai; istrebiteli -naikintojai, žmonių buvo vadinami “stribais”, “skrebais” ir pan.; vėliau juos okupacinė valdžia pavadino “liaudies gynėjais”) - ginkluota sovietinių okupantų atrama daugiausia iš vietinių gyventojų.

²³   MVD (rus.Ministerstvo vnutrennich dėl - Vidaus reikalų ministerija(VRM) - Sovietų Sąjungos represinė struktūra (“organas”).

²⁴   Vilkduobė - gili duobė, iškasta vilkams gaudyti; į ją įkritęs vilkas neišlipdavo (šiuo atveju - kebli situacija).

²⁵   Plebiscitas - visuotinis balsavimas kokiu nors svarbiu visam kraštuiklausimu, referendumas; dažniausiai daromas vykdant tautos apsisprendimo teisę dėl valstybės suvereniteto (nepriklausomybės).

²⁶   Taikos konferencija - tarptautinis pasitarimas, šaukiamas po karo valstybių sienų, suvereniteto ir kt. problemoms išspręsti.

²⁷   Anglosaksai - anglai ir amerikonai.