PASIPRIEŠINIMAS GULAG’E
Irena Martinkutė-Smetonienė
Pasipriešinimo pagrindas - visada dvasinis. Jauna širdis jautriausiai atsiliepia į Tėvynės nepriklausomybės netekimą, savo tautos naikinimą, žmogaus orumo paniekinimą, švenčiausių jausmų ir vertybių patyčias. Kai trėmė, šaudė ir gaudė, turėjo būti beširdis, bejausmis ir bailys tas, kuris prieš atėjūną neišėjo jei ne su šautuvu, tai bent su Kudirkos, Maironio ar Šapokos tomeliu. Ir neįtikėtina teisybė: į partizanų apygardą galėjo mesti Berlyno nugalėtojų diviziją, o prieš Tiesos žodį, Viltį ir Tėvynės meilę jie ginklo neturėjo. Gal nejuokinga, kad dažnai partizanas gaudavo 10-15 metų katorgos, o 1950-1953 m. studentai ir moksleiviai buvo pagal standartą „teisiami“ 25-iems metams.
Nesupranta ano meto jaunimo tas, kuris mano, kad karinių tribunolų nuteistieji buvo palaužti ir puolė neviltin (o to labai siekė priešas). Pirmiausia netikėjome, kad tas gigantiškas bausmes atliksime. Mums jų nuosprendžiai buvo ne tik neteisingi, bet ir juokingi. Kalėjimų dvasintuvuose be oro pažaliavę ir pusbadžiai tyliai dainavome savo Tautos dainių kūrinius, giedojome Tautos giesmes. Atsiminėme mokyklų kapelionų išmokytas giesmeles ir daineles, kurios seniai buvo uždraustos, bet gyvos mūsų širdyse ir atmintyse. Išmokome su kaliniais susisiekti Morzės abėcėle ir kitais būdais. Stengėmės išlikti orūs prieš nužmogėjusius kalėjimų tarnus, kad jie galėtų skaudinti ir žeminti kuo mažiau. Vieni kitus šelpėme, o jei kas gaudavo siuntinį, dalijomės su negaunančiais. Užuojauta ir pagalba kiekvienam nelaimės draugui - tokia buvo to jaunimo moralė. Kūrėme dainas ir eilėraščius Laisvei. Ar galėjome būti nusiminę ir sugniuždyti? Gal tyliai po antklode paverkdavome, nujausdami alpstančias prie kalėjimo vartų savo Motinas, bet tai buvo palengvėjimo ašaros - lyg sąžinės sąskaita ar išpažintis.
Tokius mus 1952 m. dardino į „Rusijos matuškos“ platybių perauklėjimo fabrikus-lagerius - GULAG’ą. Lietuvių būreliai ištirpdavo tarp tokių pat pavergtų tautų kovotojų dėl savo laisvės. Daugiausia buvo Ukrainos dukterų ir sūnų. Be latvių ir estų, gruzinų, armėnų, buvo ir lenkų, vokiečių, suomių, kitų tautybių žmonių. Kiekvienas laikydavosi arčiau sa-
vųjų. Ir koks būdavo amžino įšalo rausiamoje tranšėjoje siaučiant pūgai šių tautų kančios, solidarumo, pasididžiavimo koncertas: viename gale skamba „Reve ta stogne Dnipr širokij“, kitame - „Graži tu mano, brangi Tėvyne“; šalia - „Dievs sveti Latviju“, dar toliau - gruzinų „Suliko“... Alpstantys iš nuovargio, šalčio, bado nesentai atgabenti į vergovę, bet ne vergai, šių tautų žmonės dainavo, deklamavo, liejo savo nuoskaudą, dalijosi viltimi.
Kažkas brendo. Mirus „generalisimui“, atsirado viltis, kad bus protingesnių pokyčių ir GULAG’e. Deja, ta viltis blėso, kai vėl, kaip visada, amnestijos lietė tik kriminalinius nusikaltėlius, o ne lietuvius, nuteistus pagal 58-ąjį straipsnį - politinius kalinius. Lageriuose prasidėjo neramumai, reikalavimai permainų. Šlijo režimas, žmonės darėsi vis nepaklusnesni ir drąsesni. Tai aiškiai buvo justi, kai į Norilsko 6-ąjį lagerį 1952 m. atgabeno du paskutinius kalinių, pažymėtų numeriais su raidėmis F ir X, etapus (šiuos lopus su numeriais turėjo nešioti kiekvienas kalinys). Lietuvių moterų lageryje buvo apie penkias dešimtis. Tai daugiausia paskutiniųjų klasių moksleivės, mokytojos, kelios medikės, pora buvusių partizanių ir, žinoma, nemažai kaimo merginų - partizanų rėmėjų, ryšininkių. Visos nuteistos 25-iems metams su teisių apribojimu dar 5-iems.
Kiekviena žinojo, kad Tėvynės gerovei mažai tenuveikė, o atgabenta į Taimyro pusiasalį sunkiai vergauti ir sunykti. Susitaikyti su tuo buvo neįmanoma. Sunkus, nemoteriškas fizinis darbas, viršininkų ir prižiūrėtojų ar kareivių savivalė ir patyčios, vagiamas ir taip menkas maistas, baisi, kareivių nunešiota vatinė apranga ir kerziniais lopais lopyti veltiniai, numeriai ant nugarų, langeliai su grotomis ir nakčiai užrakinamos -visa tai vargino, niekino ir žeidė žmogaus orumą. Kriminalistes ir vagiles jos matė tik persiuntimo punktuose, bado dar nebuvo patyrusios, orumo nepraradusios, todėl nenorėjo taikstytis su lėtu, nykiu genocidu ir prievarta.
Lageryje buvo keturi su puse tūkstančio moterų, daugiausia teistų 10 metų, iš kurių 7-8 jau buvo iškalėjusios ir susitaikiusios su mintimi, kad priešintis neįmanoma ir neverta. Ilgi sunkaus darbo metai, badas, lagerinės su kriminalistėmis baisybės jau praeityje daugelį jų pavertė abejingomis, darbščiomis ir klusniomis lemčiai. Bet ta lemtis šiek tiek šviesėjo. Per metus buvo galima parašyti po du laiškus, lietuvių buvo atskira brigada, kurios geriausi darbo rodikliai kabėjo lentoje prie vartų („pasididžiavimui, ar gėdai“, - pamanė ne viena naujokė, įvaryta pro tuos vartus 1952 m. rudenį). Būtų neteisinga sakyti, kad nebuvo išimčių. Gana nemažai senbuvių lietuvių laukė progos išlieti seniai susikaupusias nuoskaudas ir kančią. Jos priešinosi režimui kaip išmanė ir kaip tik galėjo. Buvo labai paplitęs susirašinėjimas su tautiečiais kitose zonose, nors už tai administracija baudė. Tuos laiškelius jos mėtydavo per užtvaras darbo objektuose, varomos į darbą ar iš darbo permesdavo iš kolonos į kitą koloną, kartais juos perduodavo laisvieji, buvę kaliniai. Laiškai teikdavo kaliniams didelę atgaivą. Moterims laiškelių netrūkdavo, nes vyrų lagerių Norilske buvo daug. Į vieną tautietės laiškutį atsakydavo net keli kaliniai. Taip vienas kitas susirasdavo giminių, bendražygių, pažįstamų, o kartais iš paprasto laiškelio atsirasdavo ir rimtesnės pažintys. Kai kuriems po kelerių metų, išėjus iš „lagų“, pažintys baigėsi laimingomis vedybomis.
Beveik visos tautietės tradiciškai minėdavo tautines ir religines šventes. Ta proga susinešdavo sutaupytus kąsnelius, vaišindavosi, giedodavo, dainuodavo, melsdavosi, nors tai buvo draudžiama.
Savišvietos, kūrybos, pagalbos, šalpos organizavimo nebuvo, nebent kas individualiai tuo stengėsi užsiimti, nes sunkus vergų darbas, alkis ir šaltis jėgų tam nepalikdavo.
Naujokes išskirstė į brigadas, kuriose buvo po 50-60 darbininkių. Iš naujai atvežtų į kiekvieną brigadą pateko po 2-3 naujokes. „Kaip priešintis?“ - mąstė pasiryžėlės. Neklusnumu, vengti vergiško darbo, sabotuoti? Kas bus toliau, parodys laikas. Stasė Lankutytė, Irena Martinkutė, Prima Monkevičiūtė, Asta Tofri, latvė Vaikė, Pazia Pavliuk, Jadzė Rekašiūtė, Danutė Baukytė ir kitos buvo 1952 m. žiemos darbų „sabotažininkės“. Valdžia greit surinko nepaklusniausias ir sudarė griežto režimo brigadą, kad kitos bijotų. Uždarė į 6-osios zonos kalėjimą, vadinamą BUR’u. Ten pateko lietuvės Lankutytė, Martinkutė ir Monkevičiūtė. Apskritai brigadoje buvo spalvingų moterų: nuo laisvo elgesio Dono kazokės Krimskajos iki sektantės „subotnikės“, į pelytę panašios čiuvašės Aniutos. Ši linksma brigada buvo varoma kasti sniegą nuo geležinkelio bėgių, bet norimo rezultato nepasiekta: išsikasdavo sniego sienoje nišas ir dainuodavo lig valiai visą dieną, o nakčiai jas užrakindavo BUR’o kamerose. Taip palaikė mėnesį kitą ir vėl išskirstė po brigadas. Tuo būdu susipažino visos lagerio nepaklusniosios. Iš jų vėliau susikūrė Sukilimo komitetas.
1953 m. gegužės pabaigoje moterų 6-oji zona buvo pasiruošusi stoti į sukilimą kartu su visais 30-ia tūkstančių savo brolių. Kai mūsų brigadas parvarė iš darbo ir sužinojome, kas dedasi vyrų lageriuose, ir iš tolo pamatėme plevėsuojančias juodas vėliavas, nuplėšėme viena kitai numerius nuo nugarų. Ir niekas daugiau mums jų neužsiuvo...
14-ajame 6-osios zonos barake, Vakarų Ukrainos aktyvisčių iniciatyva, buvo sušauktas susirinkimas. Susirinko aktyvesniosios, žinoma, tos, kurios buvo „režimkėje“ praeitą žiemą. Reikėjo sudaryti komitetą, kuris streiko metu kaip nors tvarkytų įvykius. Aktyvumu, drąsa, logiška kalba pasižymėjo Lesia Zelinskaja. Ji iš karto akcentavo: nors ukrainiečių dauguma, sukilimas (ar streikas) yra visų tautybių žmonių, esančių šiame lageryje. Mat „lago“ valdžia per garsiakalbius buvo pradėjusi rėkti, kad tai „banderininkių nacionalisčių maištas“. Į Komitetą išrinktos ukrainietė Lesia Zelinskaja, estė Asta Tofri, latvė Alida Dauge, lietuvė Irena Martinkutė, gudė Julė Sofronovič ir dar apie 20 ukrainiečių iš visų barakų. Taigi buvo apie trisdešimt aktyvisčių, kurios privalėjo organizuoti streiką, koordinuoti jo vyksmą ir atsakyti už jo pabaigą.
4000 moterų lagerio pasipriešinimui reikėjo daug dvasinių jėgų. Daugumą reikėjo įtikinti, kad už visa atsakingas Komitetas, išaiškinti streiko svarbą, būtinumą, būsimus jo pasiekimus. Pirmiausia baigiančioms kalinimo laiką, invalidėms, ligonėms buvo pasiūlyta išeiti iš streikuojančio lagerio - tai padaryti reikalavo ir lagerio viršininkai. Apie 200 moterų išėjo, bet ne baigiančių kalėti dauguma, ne ligonės ar invalidės, o buvusios lagerio šiltų vietelių mėgėjos, valdžios draugės. Jas pašiepiamai vadinome „dačnikėmis“ - kurortininkėmis. Lietuvės išėjo tik dvi: Kastutė Seliokaitė (išėjo su visa siuvėjų brigada) ir Anastazija Kanoverskytė (vėliau ji teisinosi, kad buvusi vieniša ir nesupratusi sukilimo prasmės). Gaila, nes pastaroji buvo viena iš labiausiai išsilavinusių. Kastutė - garsaus partizano sesuo, dažna paminklų atidengimo, minėjimų dalyvė.
Pirmiausia Komitetas, kaip ir kituose lageriuose, pareikalavo aukščiausio rango komisijos iš Maskvos, nes vietiniais skriaudėjais nebepasitikėjo. Komisijai buvo surašyti gana griežti reikalavimai, nors bailesnės siūlė nerūstinti valdžios ir vardyti ne reikalavimus, o surašyti prašymą. Joms buvo įrodyta, kad per streiką niekas neprašo.
Pagrindinis reikalavimų punktas - peržiūrėti bylas ir visas, teistas už Tėvynės laisvės kovas, pripažinti nekaltomis, nes tokia kova - ne nusikaltimas, o pareiga ir teisė. Kiti reikalavimai: atsisakyti savivalės ir kaliniams atiduoti tai, kas priklauso pagal įstatymus; pagerinti darbo, buities sąlygas, medicinos pagalbą; maksimaliai sušvelninti režimą; moterų nenaudoti sunkiuose, žemkasių darbuose - visa tai, kol bus peržiūrimos bylos ir perteisimai.
Reikalavimai buvo paskelbti ir išaiškinti visoms sukilimo dalyvėms. Jiems pritarė visa zona. Oper. įgaliotiniai ir įvairūs karininkai, įšliaužę, kur tirščiau, ir per ruporus apsiputoję aiškino, kad streikas - Amerikos imperialistų provokacija. Moterys suprato, kad streiko reikalavimai yra beviltiškai, nežmoniškai padėčiai pakeisti, o ne kreipimasis į užsienio šalis. Reikalaujama iš Maskvos komisijos proto bei sąžinės...
Kažkas pasiūlė bado streiką. Tai pagreitintų komisijos atvykimą ir bailesnės kalinės nebijotų būti apkaltintos sabotažu - nedirba, tai ir nevalgo. Tofri ir Martinkutė badavimui nepritarė, nes vargu ar suniekšėjusi ir ciniška viršininkija kreips dėmesį į visos zonos bado akciją - tikriausiai tik apsidžiaugs. Silpnos, nuo nepakeliamų darbų ir menko maisto išsekusios moterys badaudamos gali visai palūžti, spjauti į visa tai ir išeiti už zonos į darbus - juoba kad taip daryti raginamos per garsiakalbius. Be to, badaujant duonos kriaukšlė gardžiau kvepia už visokias idėjas. Vėliau vos taip ir neįvyko. Bet bado streikas buvo paskelbtas.
Kaip ir vyrų „lagai“, pasisiuvome juodas vėliavas su raudona juosta įstrižai ir iškėlėme virš barakų: vieną katorgininkių zonelėje, kitą mūsų zonos viduryje. Tai reiškė „Laisvė ar mirtis“. Vėliau tvorą, skyrusią mus nuo 500 katorgininkių, išardėme ir savo vėliavą jos pakabino ant gretimo barako. Susijungėme. Katorgininkių zonos nebeliko ir vėliau jos neatkūrė.
Į bado akciją niekas nereagavo. Maistą atveždavo, valgykloje gamindavo ir versdavo į atmatų duobę už valgyklos. Į valgyklą badautojos nėjo, o kurios mėgino nueiti, aktyvisčių sugėdintos ir nustumtos nuo aukštų valgyklos laiptų, nusiramindavo. Tarp aktyvisčių buvo ir mūsų tautiečių senbuvių. Po 4-5 dienų badavimo daugelis jau nebelipo nuo gultų, pasigirdo aimanos. Kažkas ėmė vagiliauti iš duobės kibirais išverstą košę ir dalijosi po šaukštelį. Maisto išmetimo aktus ir apie atsisakymą jį imti gal rašydavo ir fiksavo, bet ar siųsdavo kur reikia, nežinia. Oficialiai po 7 dienų bado akciją nutraukėme, tik bijančių imti maistą, kad neapkaltintų sabotažu ir badaujančių dar ilgiau, žinoma, buvo. Sako, kad kai kurios badavo net 10 dienų.
Sulaukėm ir komisijos. Prieš ją pastatėme stalą, o už jo sustojo visi 4000. Tikėti komisijos tikrumu? Rodė mandatą, bet falsifikuoti jie juk meistrai. Komisija paprašė minios grįžti į barakus, o pasilikti tik aktyvui ir įgaliotinėms. Pasilikome visas komitetas, o prie staliuko sėdo geriausiai mokančios rusiškai: Dauge (žila, garbi senutė), Zelinskaja, Tofri, Sofronovič (gal dar kas - neprisimenu). Komisija, perskaičiusi apie laisvės kovotojų nekaltumą, šį reikalavimą nubraukė, o peržiūrėti bylas, nubausti nusižengusius viršininkus, pagerinti gyvenimą pažadėjo. Taip pat pažadėjo nebausti aktyvisčių, pareikalavo baigti streiką ir eiti dirbti.
Po tos komisijos kai kurios brigados išėjo už zonos į darbą. Praėjo pora dienų ir paaiškėjo, kad komisijos pažadų vykdyti net nebandoma, kad vyrų lageriai tebestreikuoja, kad suėmė ir kažkur išvežė kelias aktyvistes. Tada 6-oji moterų zona vėl užsidarė ir nutarė tvirtai laikytis, kaip ir kiti lageriai. Jau nebeleidome į zoną karininkų agitatorių, atlindusius „guosti ir patarti“ išvarydavome, nuplėšėme ruporus, kad niekas nedrumstų protų. Išvarėme oper. įgaliotinių štabą su visomis jų draugužėmis ir padėjėjomis. Šį kartą ėmėme maistą, kiek tik jo duodavo. Laukėme ne pakištos, o maskviškės komisijos. Nuotaika pasitaisė, su likimu susitaikyta, bet silpnesnes ir vyresnes kankino nerimas ir nežinia.
Matėme, kaip išdaužė 4-ąjį ir 5-ąjį vyrų lagerius, kaip juos vežiojo ir rūšiavo tundroje. Panašios streiko baigties laukėme ir mes. Ji atėjo 1953-ųjų liepos 7-osios naktį (baltąją naktį). Griuvo iš anksto papjauti tvorų stulpai, įvažiavo kareiviais aplipusios gaisrinės mašinos. Mes, visi 4000, susikabinusios per alkūnes, storu vainiku stovėjome aplink du barakus su vėliavomis. Vieningos. Kitos išeities nematėme. O per ruporus, išvardydami pavardes, rėkė: „Provokatorės, agitatorės, išveskite žmones iš zonos“ ir t.t. Visą naktį moterys atsakinėjo skandavimu: „Svo-bo-da! Smert’! Stre-liai-te!“.
Iš miesto mus stebėjo ant stogų sulipę Norilsko gyventojai - paskui jie sakė, kad buvę siaubinga. O iš tundros - prie kulkosvaidžių sugulę kareiviai. Kai kurios moterys alpo. Jas guldė rato vidury ir, kas kaip mokėjo, teikė pagalbą.
Į rėkiančias susikabinusias moteris gaisrinės paleido stiprias vandens su smėliu sroves. Moterys griuvo, o kareiviai jas kapojo mažais kirvukais. Nešaudė. Išdaužė būriais - ką išvilko, ką išspardė, išstumdė, išgrūdo į tundrą. Sustatė į koloną po penkias, varė pro skirstytojus ir raudonai dengtą staliuką. Prie jo sėdėjo viršininkai, už jų būrelis išvarytų štabisčių. Jos patarinėjo, kur kokią kalinę varyti. Nelabai pasižymėjusias streiko metu varė į dešinę, labiau - į kairę, o labiausiai pykinusias „agitatores, provokatores ir nacionalistes maišto vadoves“ - „j balą“. Į dešinę nuvarė atgal į zoną grąžintas 200 kurortininkių. į kairę patekusias, kur mūsų tautiečių buvo daugiausia, tai yra visas paskutiniųjų etapų mergaites, suvarė į vadinamąjį griežtojo režimo 7-ąjį lagerį. Pasirodo, jokio griežtumo ten neįvedė, nes moterys jau buvo išmokusios nepasiduoti viršininkų savivalei, reikalavo savo teisių, buvo vieningos ir orios. Jos mokėjo gintis, nes kad ir pralaimėjome, moralinė atmosfera tapo sveikesnė negu anksčiau. Be to, žemesnieji viršininkai „laisvieji“ atnešdavo žinių apie visos šalies politinį atšilimą, apie Berijos ir Stalino kulto krachą. Prasidėjo įskaitos, bylų peržiūrėjimai, bausmių švelninimai. Daugelis ruošėsi į (negaliu ištarti „laisvę“) užlagerinį būvį. Niekas nebedrįso kabinti joms ant nugarų numerių, negrotavo langų, neberakino nakčiai.
Į balą, šlapiausią tundroje vietą, suguldė apie 50 moterų. Lietuvės dvi: Filomena Karaliūtė ir Irena Martinkutė. Ten pateko veik visas Komitetas ir tos, kurios kuo nors pasižymėjo. Mat zonos centre buvusiame štabe viršininkų draugės ir padėjėjos rusės sėdėjo prie langų ir pro užuolaidėles stebėjo, kas vyksta zonoje. Jos užrašinėjo nepatinkančias streikininkes tol, kol šios jas išvarė iš namelio.
Per visą naktį stovėjusioms rate ir peršlapusioms nuo krapnojančio lietaus, suguldytoms baloje buvo vis tiek. Daug prisikentėta nuo mašalų -mažų muselių, kurios kandžiojo odą. Jų nusivaikyti, net rankos pajudinti neleido sargybiniai. Jie stovėjo vienas prie kito aplink nelaimingąsias, rėkė, keikėsi ir šautuvo buože talžė už kiekvieną judesį. Greit nuo tų muselių kandžiojimo likome kruvinos.
Susitvarkę su „kaire-dešine“, pakėlė ir balą. Nuvarė į 6-osios zonos kalėjimą ir sugrūdo į didžiausią 2-ąją kamerą. Kelios prižiūrėtojos ėmėsi keršto, mat kažkas vienai prižiūrėtojai akmeniu pamuše akį. Jos į karcerį išsivedė kelias kalines ir labai sužalojo. Manėme, kad taip elgsis su visomis, bet, matyt, ir egzekutorės buvo pavargusios, nes kitų nelietė.
Netrukus daugelį moterų išvežiojo į kalėjimus, į 7-ąjį, kitus lagerius, o Lesią Zelinskają, Astą Tofri, Alidą Daugę, Julę Sofronovič, Ireną Martinkutę, Olgą Zoziuk, Mariją Gunko, Kostę Pospolitą, Mariją Nič, Aną Mazepą, Kristiną Lan’ paliko. Po kiek laiko ir jas išvežė teisti į Vladimirą, vietoje liko tik Martinkutė ir Zoziuk. Abiem be jokio tardymo ir teismo po kelių mėnesių perskaitytas prokuroro sankcionuotas nuosprendis - vieneri metai kalėjimo. O. Zoziuk po pusės metų susirgo atvira tuberkuliozės forma ir buvo perkelta į 6-osios zonos ligoninės baraką. I. Martinkutė vienutėje iškalėjo visus metus. Paleista į zoną po poros savaičių, kartu su keturiomis ukrainietėmis, vėl buvo pasodinta į kalėjimą. Ir vėl metams. Ji buvo apkaltinta vėl bandžiusi organizuoti streiką. Tai buvo nesąmonė. Ukrainietes greit išleido, o Martinkutė po pusmečio pateko į ligoninės baraką dėl diagnozuoto apendicito. Po operacijos dėl pripažintos distrofijos į kalėjimą nebeuždarė. 6-ąją zoną lagerio vadovybė nutarė panaikinti, nes joje bebuvo likę tik 400 moterų, kitos išleistos „į laisvę“ arba tremtį. Tuos likučius 1955 m. vasarą išvežė į Mordovijos lagerius. Ten susitikome su kitomis Sukilimo komiteto narėmis. Po 1956 m. daugelis iš lagerio buvome išleistos.
Tiek prisiminimų apie lietuvių pasipriešinimą GULAG’e, būtent No-rilsko lageriuose. Prasminga tai, kad lietuvės kovojo vieningai su kitų tautų dukromis, nes visos „nacionalistės“ siekė vieno tikslo - laisvės, žmoniškumo ir teisybės. Bolševikinis tikslas supriešinti, sukurstyti įvairių tautybių kalines žlugo. Visos stengėmės viena kitai padėti, užjausti. Tai ypač galiu patvirtinti aš, kurią kalėjimo vienutėje nuo mirties išgelbėjo ukrainietės.
□Norilsko 6-ojo lagerio BUR'as
NORILSKO 6-OJO LAGERIO LIETUVĖS
1. Aldona Anglickienė iš Šaukėnų
2. Aldona Armonaitė-Puidokienė
3. Regina Arnastauskaitė-Marcinkevičienė iš Kaišiadorių
4. Stefa Barauskaitė-Dapšienė (Steputė)
5. Emilija Barčienė
6. Danutė Baukytė (Liūtas)
7. Kazimiera Brazytė-Katinienė
8. Vanda Bružaitė-Domkienė (Vandutė)
9. Stasė Daujotytė
10. Ona Dzindzaletaitė-Deringienė-Gvazdaitienė (Elija, Bičas, Ančinas)
11. Vincė Jadskienė-Čibirkienė (Vincutė)
12. Leva Jakutytė
13. Ona Jaugaitė
14. Leva Jukelytė-Butkienė (Ožys)
15. Stasė Girtaitė-Nutautienė
16. Jadvyga Grigoraitytė-Sutkienė (Žvirblis)
17. Anelė Kamarauskaitė
18. Filomena Karaliūtė-Mikelionienė
19. Genė Kaulavičiūtė
20. Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė, mirtininke, 15 metų katorgininkė, sukilime nedalyvavo, apskaitininkė-lagerio valdininkė
21. Genė Kostyrienė
22. Antanina Kumetytė-Kurgonienė
23. Tamara Kurtinaitienė
24. Stasė Lankutytė (Justas)
25. Irena Martinkutė-Smetonienė (Eglė, Dalia, Janika)
26. Danutė Mažeikaitė-Vasiliūnienė (Dana)
27. Veronika Misiūnaitė-Meilienė
28. Prima Monkevičiūtė-Butkienė
29. Danutė Muraškaitė-Švagždienė (Meška)
30. Birutė Pangonytė
31. Veronika Paukštytė
32. Marija Pinkevičiūtė
33. Jadvyga Rekašiūtė-Sudnikienė (Arklys)
34. Stasė Saulėnaitė-Sragienė (Lokys)
35. Konstancija Seliokaitė-Jankevičienė (Kastutė), iš sukilimo zonos pasitraukė su siuvėjų brigada
36. Liuda Semelevičiūtė-Dzongienė (med. sesuo)
37. Alfa Stankevičiūtė (Žirafa, Trakėnka)
38. Genė Strimaitytė (Kumeliukas)
39. Bronė Šimkutė
40. Marijona Štarolytė (Vilkas)
41. Bronė Šiupšinskaitė (Babaužis)
42. Leva Taukinaitė
43. Anelė Taukinaitė (seserys Mamkos)
44. Ona Treinytė
45. Joana Ulinauskaitė-Mureikienė
46. Ona Vaitkutė-Mačiulienė (Valentina, Laima)
47. Ona Vinterytė-Kadūnienė
48. Ona Zujūtė, lietuvių brigadininke
49. Jadvyga Žardinskaitė-Bartašienė (Daktaras Dolitlis)
50. Elena Žilinskienė (Močiutė)
