Partizanai: Istorija ir dabartis

NORILSKO SUKILIMAS

Ala Makarova

1953-iųjų gegužė-rugpjūtis

KODĖL 1953-IŲJŲ METŲ VASAROS ĮVYKIUS NORILSKE MES VADINAME „SUKILIMU"?

1953-iųjų vasaros įvykiai SSRS VRM Gorlage į istoriją įėjo Norilsko sukilimo pavadinimu. Mes suvokiame, jog šis terminas netikslus, nes sukilėliai neturėjo ginklų, savo valia atsisakė įvairių bandymų juos apginkluoti.

Bet iškart pareiškiame, jog atmetame pavadinimus „maištas“, „gaišatis“ ir „masinis kalinių nepaklusnumas lagerio administracijai“, t. y. terminų, kuriuos vartojo teismas, prokuratūra ir lagerio administracija. Tai ir suprantama, mat kalinių, prižiūrėtojų apleistose zonose, protestą jie laikė tik darbo prastova ir masiniu chuliganizmu, netvarka, anarchija.

Norilsko įvykių prasmė ir esmė pranoksta ir žodį „streikas“, nors pagrindinė 1953-iųjų Gorlago kalinių protesto forma prieš nežmonišką režimą buvo atsisakymas išeiti į darbą, nes zonose atsiradusi smurto nepripažįstanti opozicija, priversta laikytis sovietinio teisėtumo, ėmėsi ir kitų anksčiau nevartotų veikos formų. Tai buvo kalinių mitingai ir susirinkimai, skirti bendriems reikalavimams nustatyti, masinis badavimas, laiškai, skundai, pareiškimai, prašymai, kreipimaisi į sovietinę vyriausybę ir daugelis kitų formų, kurias aprašysime vėliau.

Galima teigti, kad sukilėlių komitetams, ėmusiems kontroliuoti Gorlago zonas, pavyko suformuoti maksimaliai demokratinį valdymą, iš esmės - tegu ir neilgam laikotarpiui (paradoksalus faktas) įkurti „kalinių respubliką“.

Ir nors terminas „sukilimas“ taip pat pasiūlytas VRM darbuotojų (komitetų vadovų tardymo ir teismo metu norėta jų veiksmus kvalifikuoti kaip „antitarybinį ginkluotą kontrrevoliucinį sukilimą“), mes vis dėlto laikysimės šio termino, turėdami galvoje ne kalinių ginkluotą sukilimą, o jo priešingybę - „dvasios sukilimą“ - aukščiausią nesmurtinio pasipriešinimo nežmoniškai GULAG’o sistemai apraišką.

1953-IŲJŲ METŲ NORILSKO SUKILIMO PRIELAIDOS

Iš inžinieriaus pulkininko V Zverevo, Norilsko kombinato viršininko, pranešimo „Apie kalinių laikymo režimo būklę lageriuose ir jų panaudojimą darbui“ 1953-iųjų metų sausio 16 d.¹ partaktyvo pasitarime matyti, kad 1953 m. pavasariop Norilske buvo 35 lagerių skyriai ir 14 pataisos darbo lagerio punktų, taip pat 6 Gorlago skyriai, be to, pataisos darbų (PDL) lageriuose kalinių buvo 3,5 karto daugiau nei Gorlage. Remiantis įvairiais duomenimis, Gorlage kalinių buvo 30-40 tūkstančių; atrodo, tikslesnis bus pirmas skaičius: Gorlago kalinių numeriai buvo žymimi rusiškomis raidėmis nuo „A“ iki „Ja“, o kiekviena raidė aprėpdavo 1000 numerių.

PDL Norilske su visomis tradicijomis ir nuolat besiplečiančia savo geografija pradėjo gyvuoti nuo 1935 m., kai intensyviai buvo statomas Norilsko kombinatas, o Gorlagas - pokario kūdikis - buvo įkurtas 1948 m. įgyvendinus Abakumovo ir Kruglovo projektą, atitinkantį Stalino nurodymus organizuoti ypatinguosius lagerius „ypač pavojingiems valstybės nusikaltėliams laikyti“². Tada ir atsirado “ ... Vorkutoje Rečlagas, Kolymoje -Berlagas, Taišete - Ozerlagas, Mordovijoje - Dubrovlagas, Kazachstane -Pesčianlagas ir Steplagas“³. 1948 m. rugpjūčio mėn. Norilske ėmė veikti Gorlagas (Kalnų lageris).

Prieš tai čia buvo katorgininkų lageris (kaip ir visur Sovietų Sąjungoje, katorgininkų lageriai virto ypatingaisiais lageriais).

„1943-iųjų balandžio 19-osios SSRS AT įsaku, kuris nebuvo skelbiamas, įvesta ypatinga bausmės rūšis - katorgos darbai fašistams žudikams, išdavikams, okupantų bendrininkams. Karo lauko teismai katorgos darbams nuteisdavo nuo 10 iki 20 metų. Tačiau karas baigėsi, o karo lauko teismų prerogatyvą perėmė Ypatingieji pasitarimai, kurių nuosprendžių negalėjai niekam apskųsti. Į šias girnas galėjo patekti ne vien policininkai, bet ir šiaip kitaip mąstantys, įtariamieji...“, - rašė D. Volkogonovas savo „Triumfe ir tragedijoje“⁴. Tai patvirtina ir Dmitrijus Paninas: „Čekistai paskleidė gandus, kad esą į katorgą patenka tik patys didžiausi išdavikai, gestapininkai, budeliai... Vėliau speclageriuose mes įsitikinome: pavojingus ir didesnius nusikaltėlius, sugautus okupuotuose kraštuose, siųsdavo į kartuves arba sušaudydavo, o smulkmę siųsdavo į katorgą. Katorgininkai daugiausia buvo nepavojingi Ukrainos valstiečiai, pasodinti įskundus“⁵.

Katorgos darbams nuteistųjų nei gamybos, nei gyvenamosiose zonose su paprastais kaliniais nelaikydavo. Katorgininkų drabužiai buvo žymimi numeriais. Nakčiai jų barakai užrakinami. Už mažiausias pražangas katorgininkus įstumdavo į karcerį, be to, ne 10 dienų, kaip tai buvo daroma PDL, o visam mėnesiui. Netgi kalėjimai jiems buvo statomi skyrium. Jų barakų languose įstatydavo grotas. Katorgos darbo diena oficialiai trukdavo 10 valandų, bet per apsaugos neorganizuotumą, gaišatį kelyje ir sargybos punkte darbo diena užtrukdavo iki 10-14 valandų (išeidavo 7 val., grįždavo 21 val.). Iki 1947 m. katorgininkų darbas buvo visiškai neapmokamas, nuo 1947 m. iki 1952 m. kovo mėn. jiems mokėdavo nuo 30 iki 90 rublių premijas per mėnesį⁶. Darbo dienų katorgininkams niekas nežymėjo. Nuo 1946 m. netgi invalidai katorgininkai nebūdavo atleidžiami nuo sunkaus darbo, juos verste vertė dirbti neįmanomai sunkų darbą. Iš Norilsko į „žemyną“ jų neišveždavo, todėl katorgų zonose invalidai sudarė 10-15 proc. (B. Šamajevo duomenimis, Gorlago 3-iajame skyriuje 1953 m. iš 3,6 tūkstančio katorgininkų daugiau kaip 400 buvo invalidai). Katorgininkams buvo draudžiama gauti giminių laiškus, siuntinius, pinigines perlaidas. Katorgos lagerių įslaptinimas, prokuratūros priežiūros nebuvimas (B. Šamajevo liudijimu: „Per aštuonerius metus mūsų lageryje neapsilankė nė vienas prokuroras“⁷; netgi Norilsko PDL prokuratūra, anot J. Pavlovskio, neturėjo teisės kištis į katorgininkų ir viso Gorlago reikalus)⁸ - dėl visų šių priežasčių nebuvo jokios kontrolės, iš esmės susidarė sąlygos neribotam savavaliavimui laikant ir išnaudojant katorgininkus.

Visos šios nuolat žiaurėjančios katorgos lagerių režimo ypatybės 1944-1948 m. (o tokie lageriai Norilske, kaip prisimena V. Arnissas ir S. Golovko, buvo įsteigti pastačius 1944-aisiais du 6-ojo lagerio skyriaus barakus), juos skyrusios nuo paprastų PDL, plačiai įsigalėjo valstybiniuose ypatingojo režimo lageriuose, vos juos įkūrus 1948 m., tarp jų ir Gorlage. Nedaug kuo jie skyrėsi: leista susirašinėti dukart per metus, nuo 10 iki 12 cm padidinti numeriai ant viršutinių drabužių, paaukštintos tvoros ir spygliuotos užtvaros. Katorgos lageris, statęs didelį sodrinimo fabriką, beveik visiškai perduotas Gorlagui ir pavadintas 3-iuoju (katorgos) skyrium.

Prieš pat 1953 m. į Norilsko Gorlago sudėtį įėjo šeši dideli (3,5-6 tūkst. žmonių) skyriai. Jų geografija tokia: 1-asis lagerio (vyrų) skyrius, išsidėstęs rūdos kasyklos Medvežij Ručej zonoje, 2-asis lagerio (vyrų) skyrius -

Kajerkane, dirbo šachtoje Nr. 18 ir Kajerkano statybose, 3-iasis lagerio (vyrų) skyrius, esantis tarp laukakmenių karjerų ir cemento gamyklos bei plytinės, dirbo statybose ir statybinių medžiagų gavyboje, 4-asis (irgi vyrų) -netoliese nuo statomos (pirmi cechai ėmė veikti 1949 m.) vario gamyklos, dabartinių Norilsko Begičiovo ir Chantų gatvių rajone, o 5-asis (vyrų) ir

6-asis (moterų) skyriai, buvę abipus senosios plytinės, dabartinių Norilsko Laureatų, Kirovo ir Pavlovo gatvių rajone, statė miestą, gamino plytas, kasė molį ir t.t. Moterų lageryje atskirta spygliuota tvora dar buvo maždaug 500 katorgininkių zona.

Per šiuos metus nepaprastai pasikeitė lagerio gyventojų sudėtis: už spygliuotų tvorų atsidūrė nemažai kareivių ir karininkų, Didžiojo Tėvynės karo dalyvių, partizanų, fašistinių konclagerių kalinių - buvusių karo belaisvių, gyventojų iš vokiečių okupuotųjų kraštų, neretai suimtų tik „įtarus“ arba už „ketinimus“ ir pavadintų „tėvynės išdavikais“, „budelių bendrininkais“. Pabuvę karo ugnyje, žiūrėję mirčiai į akis, kentėję badą ir kitus nepriteklius, jie buvo visai kitokia karta nei 4-ojo dešimtmečio lagerininkai.

Nuo 1948 m. rugpjūčio mėn. į ypatinguosius lagerius kaliniai ne tik buvo atgabenami tūkstančiais, bet ir pagal BK straipsnius rekrutuojami iš jau veikiančių PDL. Čionai buvo atvaromi nuteistieji pagal 58-la str., 58-16, 58-10,58-11 ir kitus 58-ojo straipsnio punktus, dažniausiai nacionalinio pasipriešinimo judėjimo dalyviai iš įvairių Ukrainos ir Baltarusijos, Pabaltijo respublikų, tarp jų ir užsienio šalių - Prancūzijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Jugoslavijos Pasipriešinimo, neretai - vokiečių atgabenti darbams ir jų paimti nelaisvėn, pabėgę iš fašistinių konclagerių ir patekę pas partizanus sovietiniai piliečiai arba emigrantai iš sovietinės Rusijos porevoliuciniu laikotarpiu, bėgliai ir jų vaikai, kitų valstybių piliečiai. Kiekviename lagerio skyriuje užsieniečių (vokiečių, lenkų, vengrų ir kt.) buvo keli šimtai (P. Vengrovo liudijimu, 1-ajame Gorlago skyriuje Medvežkoje tarp 8 tūkstančių kalinių buvo 300 užsieniečių); o V. Tretjakovo duomenimis, 4-ajame skyriuje maždaug trečdalį iš 8 tūkstančių kalinių 1948-1949 m. sudarė užsieniečiai. Iš viso jis Norilsko lageriuose suskaičiavęs buvus 68 tautybių kalinių)⁹. Nemaža nuteistųjų čia buvo deportuotųjų tautų atstovai - čečėnai, graikai, Krymo totoriai, Pavolgio vokiečiai ir kt. Vėliau, pasibaigus karui su Japonija, čia pateko ir japonų belaisviai, taip pat rusų geležinkelininkų, aptarnavusiųjų Rytų-Kinijos geležinkelį (KVŽD) šeimų nariai. L. Suchovejevos-Volčianskajos ir kt. prisiminimai)¹⁰. Nenutrūko nuteistųjų srautai pagal 58-10 straipsnį, tarp jų - ir nuteistųjų antrąkart jau zonoje ir Taimyro apygardos teismo už „antitarybinius pareiškimus“ (J. Pavlovskio atsiminimai)¹¹, pagal 58-14 str. - už „sabotažą“, kartais - už pabėgimą iš lagerio, o neretai už atsisakymą dirbti alinantį fizinį darbą, 59-2 ir 58-11 - pagal skundikų pranešimus tariamai už „kontrrevoliucinių sukilimo organizacijų įkūrimą lageryje“, ruošusių „antitarybinį perversmą, sukilimą“ (V. Vorobjovo atsiminimai)¹². Išgalvoti procesai pagal melagingus pranešimus sudarė iliuziją, kad lagerių operatyviniai ČK skyriai energingai dirba ir leido fabrikuoti daug kartų teistųjų „sunkiasvorių“ bylas - šiems prie jau turimų 8-10 metų terminų pridėdavo naujus - 15-20 metų. Taigi terminų suma keldavo siaubą, nes jie siekdavo iki 50-75 metų laisvės atėmimo! (Tipiškas pavyzdys - Pavlo Frenkelio iš Gorlago Tojo skyriaus, keturis kartus teisto pagal 58 straipsnį ir iš viso pasmerkto 55 metams kalėti lageriuose)¹³.

Nuo 4-ojo dešimtmečio daugelyje Norilsko lagerio skyrių, kaip ir kituose sovietiniuose lageriuose, „baliui vadovavo“ vadinamųjų „atsisakėlių“ sluoksnis - vagys, kriminalistai, banditai, kuriems kalėjimai ir lageriai buvo lyg gimti namai. Administracija mielai juos skirdavo „duoninėms“ ir „ne-dulkinoms“ pareigoms: brigadininkais, darbų skirstytojais, dešimtininkais, tabelininkais, sandėlininkais, virėjais, laikydami juos geriausiais savo padėjėjais palaikant lagerio režimą. O šie, žinoma, tiesiogine prasme palaikydavo „lazdos discipliną“ - apsiginklavę peiliais ir lazdomis kriminalistai brigadininkai ir jų padėjėjai varė brigadas iš barakų į darbą (komandos „bėgte be paskutiniojo“ reikšmė tokia: paskutinysis, t. y. uždelsęs einant į darbą, bus mušamas lazdomis). Kriminalistai nekentė ir niekino darbininkus „mužikus“, „priekvailius“ inteligentus ir kitus „frajerius“, nuteistus pagal 58 straipsnį, nuolankiai kentusius vagių mušimus, apiplėšimus ir patyčias.

Pagal tradiciją tokią tvarką bandyta įvesti ir Gorlage, bet akibrokštas nepavyko. Buvusių frontininkų, moraliai ir fiziškai nepalūžusių, susietų artimais kraštiečių ryšiais vakarų ukrainiečių, baltarusių, estų, lietuvių, latvių etapuose kriminalistai jau persiuntimo punktuose susidūrė su vadinamųjų „piktųjų frajerių“, nuteistų pagal 58 str., atkirčiu. Pasirodė, kad politiniai kaliniai gali susivienyti, jie dabar neketina būti nuolankūs ir kęsti pažeminimą. Negana to, susivieniję jie sudarė tikrą jėgą!

Gorlage kriminalistai didesnės reikšmės neturėjo - pirma, jų buvo daug kartų mažiau negu politinių kalinių (užtat į Gorlagą patekdavo išimtinai „sunkiasvoriai“ - žudikai, banditai recidyvistai, nuteisti, pavyzdžiui, už pabėgimą pagal 58 str., bet dėl to, žinoma, netapusių „politiniais“); antra, jie buvo priversti gerbti tuos, kurie mokėjo duoti atgal; trečia, teko atsisveikinti su „duoninėmis“ ir „nedulkinomis“ pareigomis, ir dažniausiai - savo valia. Ypač uolūs lagerio administracijos talkininkai paprastai „nežinomų asmenų“ ir „neaiškiomis aplinkybėmis“ galėjo būti sumušti, o patys žiauriausi - užmušti. Pavyzdžiui, 1-ajame Gorlago skyriuje buvo nužudyti vyriausiasis darbų skirstytojas Misevičius ir brigadininkas Dorošas, 3-iajame - darbų skirstytojas Kučerevskis ir t. t. Po to, kai už nužudymus lageryje įsigaliojo mirties bausmė, 1953 m. kovo-balandžio mėn., sukilimo išvakarėse, padažnėjo sumušimo atvejų Medvežkoje. Buvo sumušti kaliniai brigadininkai Chabarovas, Lebedevas, Alaskerovas, Ivanidis, Danilenka, Stepanovas, Popovas, vyresnysis planavimo-gamybinės dalies (PGD) normuotojas Pojasokas, kultorgas Jevdokimovas, cecho meistras Semionovas¹⁴.

Po šitokių įvykių Gorlage sukilimo išvakarėse įskundimai ir provokacijos priblėso, pasidarė nepopuliarūs. Juk anksčiau Norilsko lageryje pavojinga buvo pasikalbėti netgi su draugu, kuris drauge su tavimi valgė iš vieno dubenėlio. Dabar jau galėjai apie daug ką kalbėti garsiai. Ikikariniuose lageriuose bailiai bei silpnavaliai, „ortodoksai“ ir kiti, sutikdami bendradarbiauti su ČK operatyviniais darbuotojais, šitaip pelnydavosi papildomą maisto porciją ir šiurpindavo savo draugus, o 1953-iųjų pavasariop ČK operatyvinių skyrių „čiuptuvai“ buvo apgenėti arba paralyžiuoti: seksotai, išsigandę nužudymų lageryje, nuščiuvo ir informacijos neteikdavo.

Lagerio administracijai savo geriausius pagalbininkus kriminalistus ir skundikus teko „slėpti“ baudos izoliatoriuose ir ten penėti būsimam kruvinam „darbui“. Kameras, kur tūnojo banditai, kaliniai vadino „kūjamušė-mis“ arba „kuliamosiomis“. Neduokdie buvo patekti į ŠIZO: prižiūrėtojai pavieniui įmesdavo užsispyrėlius į „kūjamušių“ kamerą, ir tie pradėdavo savo „paguodą“ - mušė, už rankų ir kojų išmesdavo nelaimėlį į viršų, kad tas nukristų ant betono grindų, spardė kojomis, smaugė ir t.t. Draugai negalėjo jiems padėti: kameros užrakintos, saugomos prižiūrėtojų, o pats baudos izoliatorius - už zonos, nuo jos atskirtas spygliuotų vielų.

Tokiais pat „kumščio“ ir „lazdos“ metodais, siekdami prisipažinimo, naudojosi operatyviniai ČK darbuotojai, lazdomis mušė kalinius prižiūrėtojai ir sargybiniai, uždarydami juos į baudos izoliatorius. O konvojininkai į darbą ir atgalios gindavo kalinius daužydami buožėmis, užsiundydami šunis, įvarydami iki kelių į purvyną (L. Pavlovo, A. Liubčenkos, S. Golovko ir kitų prisiminimai)¹⁵. O po to, kai kareiviams savo nuožiūra buvo leista panaudoti ginklą („pavojaus“ atveju) ir dar ėmė juos premijuoti, leisti atostogų už „kelio užkirtimą galimam pabėgimui iš zonos“ (pvz., V. Cygankovo byla - žr. kt. skyriuje), vis dažniau buvo girdėti šūviai gamybiniuose objektuose, kalinių kolonai judant keliu ir netgi gyvenamosiose zonose, kur anksčiau panaudoti ginklą buvo draudžiama. 1953-iųjų pavasariop Gorlago sargybos ir kalinių santykiai paaštrėjo. Įtampą kaitino ir propaganda - politiniai užsiėmimai, lozungai, plakatai, laikraščiai ir žurnalai. Visais būdais į sargybinių sąmonę buvo diegiama, kad jie saugo ypač pavojingus valstybės nusikaltėlius, išgamas, nežmones, „tarybinių žmonių budelius ir baudėjus“. Propaganda isteriškai skiepijo jauniems kareiviams baimę ir neapykantą lagerininkų atžvilgiu, skatino žiaurų elgesį su kaliniais ir barė už humaniškumą.

Nežmoniškas GULAG’o režimas, lagerio administracijos ir sargybos savavaliavimas, asmenybės žeminimas ir niekinimas, ilgus terminus kalėti gavusių beviltiškumas, - visa tai turėjo bet kurį palaužti ir fiziškai, ir moraliai. Betgi lageriai jau keitėsi, nes ir laikas atėjo kitas.

PRADŽIA. AGITATORIAI IR PROVOKATORIAI. ETAPAS IŠ KARAGANDOS

Norilsko sukilimo istorija jos tyrėjams kelia daugybę klausimų. Pirmas iš jų: ar sukilimui buvo pasiruošta iš anksto, ar jį organizavo (lagerio aktyvistai, agitatoriai, streikų komitetai), koordinavo tam tikrais etapais, o gal jis įsiplieskė netikėtai, stichiškai? Ir dar esama versijos - gal sukilimas buvo išprovokuotas? Tuo labiau kad daugelis faktų tai patvirtina. Kurgi teisybė?

Pabandykime išsiaiškinti jau žinodami, kad Norilsko sukilimo dalyviai įvykių pradžioje nebuvo vienalytė masė - buvo abejojančiųjų, viskam abejingų, įgąsdintų ir prislėgtų. Pasipriešinimas turėjo aiškių ir slaptų priešininkų, aktyvių ir pasyvių šalininkų. Žodžiu, tai daugialypis, sudėtingas įvykis, ypač pačioje savo užuomazgoje, kol vairuojančios jėgos dar tik formavosi.

Manoma, kad, A. Solženicyno žodžiais, „maišto virusą“ į Norilską atvežė etapas iš Karagandos. Į jį įėjo kaliniai iš Steplago ir Pesčianlago, t. y. iš ypatingojo režimo lagerių, įkurtų netoli Karagandos ir Taišeto. Iš viso atvyko 1200 žmonių. Tarp jų - lagerių bruzdėjimų, susidūrimų su kriminalistais, pabėgimų dalyviai. Po to, kai Karagandos lageriuose 1952 m. buvo numalšintas kalinių judėjimas, areštuotieji buvo atvežti į Užpoliarę „išmirimui“. Bet jie savo uždaviniu laikė „toliau nešti laisvės deglą“, kaip parašė vienas iš jų - Jevgenijus Griciakas¹⁶.

Etapas iš Karagandos į Dudinką Jenisejum atplaukė 1952 metų rugsėjo 8-ąją ir tą pačią dieną buvo atgabentas į Norilską: 500 karagandiečių nukreipta į Medvežką, 1-ąjį Gorlago skyrių, 700 - į miesto statybas, į senąją plytinę, t. y. į 5-ąjį lagerio skyrių. Kad išsiskirtų iš kitų kalinių, jiems visiems buvo duoti nauji numeriai su raidėmis „U“ arba „F“ (pagal rus. abėcėlę)¹⁷.

Jie iš tikrųjų skyrėsi nuo Norilsko lagerių senbuvių ir netgi nuo Gorlago kalinių. Siame etape buvo daug vakarų ukrainiečių, nacionalinio pasipriešinimo okupantams dalyvių, Pabaltijo respublikų gyventojų, jaunų, drąsių, nenulenkusių galvos. Anksčiau Norilsko kaliniai, traukdami sunkų darbo jungą, netgi dalyvavo darbo varžybose, jie didžiavosi daug ką pastatę Norilske, tuo tarpu karagandiečiai objektuose dirbo be jokio noro, lenktyniauti jiems netgi nekilo mintis, o daugelis išvis atsisakydavo dirbti. Atsirado tokių, kurie slapstėsi nuo prižiūrėtojų, neidavo į darbus, o kiekvienos brigados kalinius agitavo streikuoti. Už agitaciją ir atsisakymą dirbti jie rizikuodavo patekti į BUR’ą arba į ŠIZO, bet to nebijojo, sąmoningai pasirinkdami ne nuolankumą, o pasipriešinimą. (Tipiškas pavyzdys - lietuvio muzikanto Juozo Lukšio likimas: iš Karagandos etapo jis pateko į Norilsko Gorlago 1-ąjį skyrių; Norilske jis išbuvo metus, be to, už atsisakymą dirbti ir agitaciją streikuoti pusę termino sėdėjo BUR’e, o daugiau kaip 140 parų - karceryje.)¹⁸

Kaip tik karagandiečiai organizavo kovą su lagerio administracijos bendrininkais: tai rodė neaiškūs gandai, neryškūs pėdsakai, bet nė karto administracijai nepavyko surasti tų, kurie myriop pasmerkdavo skundikus, sumušdavo brigadininkus. Ruošiantis Norilsko sukilimui ir jam vadovaujant, kalinių iš Karagandos etapo vaidmuo, be abejo, buvo didelis: jiems pavyko pakeisti patį Gorlago „klimatą“. Natūralu, kad vieni iš jų (Jevgenijus Griciakas, Tarasas Supruniukas, Ivanas Vorobjovas ir kt.) tapo streikų komiteto nariais, kiti kūrė lozungus, reikalavimus, apeliacijas, tretieji tarėsi su VRM komisijomis. Būta ir tokių, kurie, formaliai neįėję į komitetų sudėtį, vadovavo streikui, nepastebimai patardami, ką nuspręsti, kurstė numatytiems veiksmams.

G. Klimovičiaus, J. Lukšio, J. Griciako ir kitų atsiminimuose yra faktų, bylojančių, kad būsimi streiko vadovai mąstė apie jo organizaciją, agitatoriai žadino žmonių sąmonę, barakuose skaitydami eilėraščius, pasakodami apie SSRS konclagerius, užmegzdami ryšius tarp zonų, persiųsdavo raštelius, laukė momento, įvykio, kuris sukrėstų kalinių masę.

Geriau nei bet kokia propaganda ir agitacija „veikė“ tais pat 1952 m. kalinių, atvykusių iš Uchtos-Ižmos lagerių, pasakojimai - „tenykštės masinio badavimo akcijos, į kurią įsijungė daugiau kaip 1000 žmonių¹⁹, organizatorių ir kurstytojų“, aktyvių grupinio bruzdėjimo tiesiant Salechardo-Igarkos geležinkelį dalyvių, 1952 m. irgi pervežtų į Norilską, ir kalinių iš Omskstrojaus, kur, užpuolus lagerio administraciją, buvo užmuštas prižiūrėtojas ir operatyvinio skyriaus karininkas. Naujokų taip pat buvo smalsiai klausomasi. Sužibo viltis: „Galbūt ir čia, pas mus, Norilske?..“

Darosi aišku, kad čionai atgabentas „maišto virusas“ pateko į palankią dirvą, kitaip netgi per metus nieko nebūtų galėję pakeisti 1200 vieno etapo kaliniai 30-tūkstantiniame lageryje. Norilskiečiai - Gorlago senbuviai - nebuvo inertiški: kasmet - dešimtys pabėgdavo (tiesa, daugiausia nesėkmingai), tą patį rodė pilnutėliai baudos izoliatoriai. Buvo atvejų, kai dirbti atsisakydavo ištisos brigados ir kolonos. Buvęs Gorlago kalinys

L. Pavlovas pasakojo, kad konvojininkai į miesto statybas kalinių koloną specialiai vesdavo purvinu keliu per tundrą tyčia komanduodami: „Gulk! Kelk! Gulk! Kelk!“ Tyčiodavosi, kol kolona atsisakydavo klausyti: kaliniai gulėdavo ant žemės nesikeldami, ir konvojaus vyresnieji buvo priversti kviestis viršininkus, kad nurodytų, kokių imtis priemonių, ir jiems galėtų pasiaiškinti, kodėl kolona laiku neatvyko į objektą. Tą kartą viršininkai, nutuokę, kas čia buvo, pakeitė konvojaus sudėtį...²⁰

Ir vis dėlto tokio nepaklusnumo atvejų čia būta nedaug, tam ryždavosi vienetai, o juk palyginti bendras žmonių skaičius čia buvo įspūdingas. Agitatorių uždavinys ir buvo pažadinti masės sąmonę. Tik tada buvo galima pradėti viso lagerio streiką, nes su pavieniais protestais čekistai susidorodavo nesunkiai ir greitai.

Nemažą sunkenybę nuo nuolankiųjų širdies numetė Stalino mirtis 1953 m. kovo 5 d. Lageriuose buvo nekantriai laukiama režimo palengvėjimo, nekaltai nuteistųjų bylų peržiūrėjimo. Tačiau kovo pabaigoje amnestavo tik kriminalistus ir kalinius, nuteistus neilgiems terminams (o tokių Gorlage buvo labai nedaug: po 2-3 žmones brigadoje)²¹.

Kalinių, nuteistų pagal 58 str., lūkesčiai buvo nuvilti, ir tai kėlė nusiminimą, apmaudą, rūstį, spartino sukilimo pradžią.

Įkaitusią atmosferą lageryje jautė visi, tarp jų ir kiekvienos zonos ČK operatyviniai skyriai. Iš Maskvos į Norilską atsklisdavo Berijos kovos dėl valdžios naujojoje vyriausybėje atbalsiai. 1953 m. kovo mėn. prasidėjusi VSM ir VRM sujungimo į vieną ministeriją reorganizacija ir čia kai kam grėsė netekti kai kurių lengvatų (pvz., dvigubų atlyginimų), galėjo prasidėti etatų mažinimas. „Baimės žinyba“ norėjo kuo greičiau įrodyti naujajai vyriausybei savo nepakeičiamumą jau pagal šabloniškas schemas atskleidžiant rimtų kontrrevoliucinių tikslų siekimą „sąmokslais“ arba numalšinant „antitarybinius sukilimus“. O jei tokių „sąmokslų“ ar „sukilimų“ nebuvo, ji mokėjo juos organizuoti, o ten, kur buvo jiems prielaidų ir jautėsi neapibrėžtas bruzdėjimas, - pagreitinti įvykius, kad vėlgi pagal seną schemą galėtų izoliuoti ir nubausti kurstytojus, o likusieji dar nuolankiau nulenktų galvas ir sprandus. Kokių konkrečių veiksmų ėmėsi Norilsko Gorlago ČK skyrių operatyviniai darbuotojai ir administracija? Pateikiame ištrauką iš skundo, kurį aprašė I. Kasilovas, Gorlago l-ojo skyriaus kalinys apie ruošimąsi provokaciniam maištui ir apie savo draugą Stavrą Voljaną, atsitiktinai atskleidusį provokacinį planą: „...Maždaug 1953 m. gegužės 9 d. kalinys Voljanas buvo uždarytas į ŠIZO. Izoliatoriuje Voljanas kažin kaip sužinojo, kad šiame izoliatoriuje sėdi grupė kalinių, užverbuotų operatyvinio skyriaus, kad sukeltų vadinamąją „gaišaties“ akciją. Ši grupė iš lagerio operatyvinio skyriaus darbuotojų ir administracijos buvo gavusi instrukcijas: kada ir kaip pradėti vadinamąjį „masinį bruzdėjimą“. Gegužės 22 d. kalinys Voljanas, atsėdėjęs jam skirtą laiką, iš ŠIZO buvo išleistas. Tuo metu, t. y. tarp gegužės 20 ir 25-osios, iš Gorlago visų baudos izoliatorių ir BUR’ų buvo išleisti visi nubaustieji, kad ši įnirtusi ir užverbuotoji masė galėtų sukelti neramumus. Kadangi su Voljnu aš per dvejus metus vienoje brigadoje buvau gerai susipažinęs, dabar man Medvežij Ručej rūdyne Voljanas pasakė: „Ivanai, rengiamasi bai-siam dalykui. Žmonės, kuriais visi pasitiki (o kuo gi visi pasitiki ir kas jie tokie, kurie tiki, aš nežinojau), yra užverbuoti operatyvininkų, kad kalinių masę pastūmėtų prieš kulkas“. Aš baisiausiai išsigandau, nes iki šiol nė neįtariau, jog lageryje kažkas ruošiama. Apie tai išgirdęs, aš patariau Voljanui, kad jis praneštų kaliniams... Voljanas baisiai išsigando ir ėmė manęs prašyti, kad aš niekam nieko apie šį gandą neprasitarčiau, nes priešingu atveju mus nedelsiant nužudys... Jau gegužės 26-27 dienomis į lagerio 1-ojo skyriaus gyvenamąją zoną buvo įsinešta 200 laužtuvų ir kirvių - siekta surengti baisias skerdynes. Bet kai kurie lagerininkai provokaciją perprato, ir skerdynių neįvyko. Įdomu, kad aplink zoną buvo išdėstyta papildoma sargyba (kareiviai vienas nuo kito stovėjo per 10 metrų), kad per skerdynes kaliniai negalėtų išbėgti iš zonos. Birželio 1-ąją Medvežij Ručej rūdyno gamybos zonoje šešių žmonių, apsirengusių vatinukais su numeriais, grupė bandė susprogdinti pagrindinį transformatorių, kuris tiekė elektros energiją Medvežij Ručej ir Nr. 3/6 rūdynams. O kai kaliniai, pamatę diversantus, norėjo juos sugauti, ši grupė ėmė bėgti ir buvo praleista pro spygliuotas vielas. Sargybinis, stovėjęs bokštelyje, nešaudė...“²²

Aišku, kad provokacijoje dalyvavo ir lagerio administracija. Praktiškai visų lagerio skyrių vadovaujantieji išėjo iš savo darboviečių nepatyrę jokių kalinių grasinimų ar prievartos. Tiksliau - pabėgo netgi demonstratyviai ir organizuotai, prieš tai susirinkę bylas su dokumentais ir sunaikinę tuos, kuriuos reikėjo sunaikinti, pasičiupę buhalterines sąskaitas, orkestrinių instrumentų pūstukus, raktus nuo spintų su vaistais, seifų ir sandėlių...

Galima buvo ignoruoti Ivano Kasilovo ir Stavro Voljano įtarimus, jei ne provokacijų grandinė 1-ajame lagerio skyriuje, ne tolesnis šių kalinių likimas. Štai ką toliau rašo I. Kasilovas: „Norėdami sukurstyti ramiai sėdinčius kalinius, taip pat tam, kad įžiebtų riaušių kibirkštis, birželio ketvirtąją į zoną atvyko ugniagesių automobiliai, nes Gorlago operatyvinio skyriaus pavedimu buvo padegtas stacionaras (ligoninė) su ligoniais. Tą pačią dieną gyvenamoje zonoje vieno kalinio rankose pastebėjau savo darbo pistoletą (dvivamzdį su paprasto šautuvo šoviniu) ir granatą. Tą dieną lageryje imta atvirai kalbėti, kad „dabar ir pro spygliuotą tvorą galima lįsti - nieko nebus...“ Tada supratau, kad gegužės 22 dieną iš kalinio Voljano išgirsta naujiena yra siaubinga teisybė ...“²³

Teisingai susiorientuoti įvykiuose jam padėjo žinia, jog tą pačią dieną -birželio 4-ąją - prie Gorlago 3-iojo skyriaus baudos izoliatoriaus buvo sušaudyti keli kaliniai. Apie šiuos įvykius savo laiškuose „Memorialui“ smulkiai papasakojo B. Šamajevas, o tai leido sulyginti įvykius Gorlago valdybos skyriuose. Iš pirmo žvilgsnio pastebimas administracijos, operatyvininkų, sargybos darbo panašumas, „panašus braižas“. Štai tik keli faktai.

1953-iųjų gegužės pabaigoje į lagerio 3-iojo skyriaus baudos izoliatorių buvo uždaryti 24 banditai, nuteisti ilgam laikui - Mamajevas, Sebesiakas, Vepštas ir kt. Kameroje Nr. 3 jie organizavo „kūliamalę“. Birželio 2 ar 3 d. zonos operatyvinis įgaliotinis Kalašnikovas pats į šią kamerą, įvyniojęs į rankšluostį, perdavė peilių (apie tai vyriausybinei komisijai savo pareiškime teigė operatyvinės dalies budintysis Buzinskis). Tą dieną katorgininkai neįprastu laiku buvo atvaryti iš objektų atgal į lagerį. Grįžtant kaliniams į gyvenamąją zoną, sargyba buvo sustiprinta, stovėjo kulkosvaidžiai. Birželio

3-iąją katorgininkų į darbus neišvedė. Kalinių susirinkime lagerio skyriaus viršininkas kapitonas Tarchovas klausiamas atsakinėjo, jog „nieko neįvyko“, „laikinai visiems suteikta gamybinė pertrauka“, o sustiprinta sargyba - „tai jūsų neliečia“. Birželio 4 d. ŠIZO prižiūrėtojai į kamerą Nr. 3 pas „kūliamušius“ pabandė įgrūsti kalinius Milovą ir I. Smirnovą, o šie, pamatę banditų rankose peilius, ėmė garsiai šaukti: „Padėkit, užmuš!“ Jų draugams iš izoliatoriaus su Ivanu Vorobjovu priešakyje pavyko išlaužti kameros duris ir išsiveržti į koridorių, o po to drauge su Milovu, I. Smirnovu - į ŠIZO kiemelį. Pro iš anksto peiliais lubose pasidarytą angą banditai spruko iš ŠIZO į sargybos divizioną, o ten buvo išleisti pro tvorą. Kareiviai su lazdomis rankose puolė mušti išbėgusius į kiemą, sunkiai sužeidė į galvą I. Vorobjovą. Visa tai vyko katorgininkų akyse: jie stovėjo prie ŠIZO spygliuotos aptvaros. Pagaliau Milovas, I. Smirnovas ir kiti, išsiveržę iš kareivių rankų, pabėgo į zoną ir pasislėpė barakuose. Kai visi kiek aprimo ir ėmė išsivaikščioti, diviziono vadas majoras Polstianojus įsakė šaudyti į zonoje esančius kalinius. 4 žmonės buvo nušauti, 17 - sužeisti, 2 iš jų nuo žaizdų mirė. Administracija tučtuojau paliko zoną, prieš tai išjungusi elektros energiją (o tai rimtai pakenkė ligoninės ir virtuvės darbui)²⁴.

Jau pažįstami metodai: beržinės lazdos mušimai, peiliai, kameros - „kū-liamušės“, banditai provokacijoms kelti, juos gelbstinti sargyba ir lagerio administracija. Per dešimtmečius sukaupta rafinuota SSRS lagerių sistemos patirtimi, kaip matyti, plačiai buvo remiamasi Gorlage ir paprastaiduodavo čekistams laukiamų rezultatų. Bet 1953-iųjų gegužės-birželio įvykiai išsprūdo iš globėjų rankų kontrolės.

Provokacijos, birželio mėn. įvykusios 1-ajame ir 3-iajame lagerio skyriuose, - tai lyg antroji įvykių banga (pirmoji nuvilnijo gegužės mėnesį, kai daugiausia veikė konvojaus kariuomenės kareiviai, beveik vienu metu šaudę į kalinius įvairiose zonose).

1953 m. gegužės 23-iąją, įlaipinant į sunkvežimį 1-ojo lagerio skyriaus kalinių etapą, vyresnysis leitenantas Širiajevas vieną jų nušovė, o kitą sunkiai sužeidė (du tikintieji nenorėjo išsiskirti, todėl prašė leisti arba jiems abiems išvykti, arba drauge pasilikti). Įvykio datą ir smulkmenas pateikė P. Vengrovas²⁵, buvęs tame pačiame 1-ojo skyriaus 2-ajame punkte, kur tai atsitiko. Apie tai užsiminta ir J. Griciako, I. Kasilovo medžiagose, B. Zlatkaus ir kitų prisiminimuose.

1953 m. gegužės 25 d. konvojus iš lagerio 4-ojo skyriaus baudos izoliatoriaus į 5-ąjį lagerio skyrių turėjo pristatyti 16 kalinių koloną. Konfliktas įsiplieskė jau įlaipinant į sunkvežimį: užuot leidęs kaliniams atsisėsti ant savo daiktų, konvojus įsakė sudėti juos šalia mašinos (į pavasario purvą), o po to įmesti į kėbulą. Kai tik pirmąjį maišiuką įmetė, kaliniai jį tučtuojau išmetė atgal. Tada būrio vado pavaduotojas Cygankovas įsakė daiktus išsiųsti mašinoje, o kaliniams eiti pėsčiom. Daugelis jų avėjo skuduriniais „batais“ (pasiūtais iš suplyšusių nurašytų vatinukų rankovių), o vienas - šlepetėmis. Bet Cygankovas to nepaisė, jis neatsižvelgė ir į tai, kad purvinu pavasario tundros kėliųjų taip apsiavusių negalima vesti. Paėję 60-70 metrų nuo sargybinės, kaliniai sustojo priešais balą (vėliau lagerio 4-ojo skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Curkanas nurodys schemoje jos matmenis: 8x12 metrų) ir atsisakė toliau eiti, prašydami iškviesti vyresnįjį karininką. Konvojus juos susodino ant sniego, Cygankovas, tai pastebėjęs iš sargybinės (jo pamaina jau baigėsi), priėjo prie grupės ir nutarė prisiimti vadovavimą. Dėl ko kilo konfliktas, jis nekvaršino sau galvos, tik paklausė: „Kas pradėjo?“ Konvojininkai parodė į vidurinį pirmojo penketuko kalinį su Nr. F-630.

„Pirmasis penketas, stok!“ - įsakė Cygankovas. Kaliniai nepajudėjo. Neatsistojo ir kalinys Nr. F-630, nors Cygankovas jam antrąkart tai įsakė. Seržantas iššovė beveik į pačią šio kalinio galvą. Tai buvo Emilis Sofronikas, 25 metų vokietis, nuteistas 10 metų pagal 58-2 str. Į Norilską jis atvyko su karagandiečių etapu. Likusieji kaliniai po Sofroniko nužudymo pagal konvojaus komandą nuėjo per balą...²⁶

Net po pusantrų metų seržantas V. Cygankovas, rusas, 25 metų (Sofroniko vienmetis), baigęs 6 klases, kilęs iš valstiečių, buvo įsitikinęs, jog „panaudojo ginklą teisingai“. Išliko jo 1954 m. rugsėjo 2 d. rašytas laiškas, atspindėjęs būdingas Norilsko karinio dalinio 7580, raidė „I“ (vadas - A. Čiževskis) kareivių nuotaikas: „Mums pranešė, kad lagerio 4-ojo skyriaus kaliniai ruošia planą nuginkluoti mūsų batalioną. Jie ketino vakare, kai viena bataliono dalis bus tarnyboje, o antroji eis pakeisti pirmosios, trečia - lydės kalinius į darbą ir atgal, suruošti „išpuolį“ išvedant į darbą vakarinę pamainą ir, įsiveržę į karinę dalį, užgrobti ginklus bei šaudmenis... išplėsti savo veiksmus užgrobiant Norilską ir Dudinką į savo rankas, o po to per radiją susisiekti su JAV... Mes nuolat buvome įspėjami, kad didelė kalinių grupė ruošiasi pabėgti. Kada ir kur tai ketinama daryti, mums pranešti negalėjo. Bet pranešė, jog pabėgimui jau pasirengta, laukiama tik geros progos. O patogesnės dienos kaip 1953 m. gegužės 25-oji jiems ir nereikėjo, nes tada buvo ūkinė pirties diena, kai daliniuose nieko nebuvo - visi buvo pirtyje. Karininkai automašinomis išvažiavo pietų, ir jeigu 70-ojo kvartalo kaliniai būtų pripuolę prie kalinių, kurie buvo už zonos (16 žmonių), jų niekas nebūtų galėję sustabdyti, nes konvojus ginklo panaudoti negalėjo, o pagalbos susilaukti nebuvo iš kur. Nejaugi aš turėjau laukti šio momento? Nors kalinių 70-ajame kvartale ir nebuvo, nejaugi aš turiu laukti, kada kaliniai užpuls konvojų?“²⁷ Propagandos įgąsdinto seržanto samprotavimų nelogiškumas aiškiai matyti, ypač jei juos palyginsime su archyvuose išlikusiais dokumentais apie Norilsko sukilimą. Jie įtikinamai rodo, jog Gorlago kaliniai nė manyte nemanė apie kažkokį „išpuolį“ ir sargybos diviziono nuginklavimą, o nuogąstavimai dėl radijo ryšio su Amerika tiesiog kelia juoką*.

-------------------
* Šis operatyvinio skyriaus išsigalvojimas turi ilgą ir tragišką istoriją. G. Klimovičiaus žiniomis, Norilske prieš savo antrą areštą Jurijus Knopmusas jam pasakojo, tarytum prancūzai Rossi ir Peti sumanė surinkti radijo aparatą, kad susisiektų su tarptautinėmis teisės gynimo organizacijomis, bet buvo suimti, todėl nespėjo įgyvendinti savo sumanymo. Netrukus buvo areštuotas ir Knopmusas. Šį pasakojimą pavyko patikrinti. Štai ką 1992 m. lapkričio 28 d. savo laiške N. Formozovui parašė žinomas istorikas, „GULAG’o žinyno“ autorius Žakas Rossi, apie kurį ir rašė G. Klimovičius:

„...Papasakosiu smulkiau apie saugumo kapitono Anatolijaus Arsenjevo išsigalvotąjį radijo siųstuvą. Arsenjevas, Norilsko kombinato 3-iojo skyriaus tardytojas,atsiuntė pas mane karinio sunkvežimio vairuotoją Fiodorovą su prancūzo Fransua Peti, dirbusio vario statybose, spec. lageryje, rašteliu... Ten aš negalėjau patekti. Laiškelius ir grevą (grevas - maisto siuntinys, kešaras, visoks valgis, įsigytas neoficialiai - Жак Росси. Справочник по ГУЛАГу. Лондон, 1978 г.) ėmė nešioti Olegas Petri, su kuriuo mudu porą metų praleidome Norilsko PDL 2-aja-me skyriuje. Pasirodė, kad karo inžinierius Petri kaip tik ir turįs reikalų ten, kur dirba mano kraštietis. Kiekvieną mano laiškelį ir kiekvieną kraštiečio atsakymą nunešdavo Arsenjevui, kur jau buvo paleistas Aleksandras Gari (buvęs „Izvestijų“ užsienio korespondentas, o šiuo metu jis, dirbdamas kombinato techninės informacijos biuro vyresniuoju darbuotoju, greitai išversdavo į rusų kalbą).

Savo kraštiečiui (pirmam sutiktam per tiek metų!) aš duodavau praktiškų areštanto patarimų, palaikydamas jį moraliai ir materialiai. O jis prašė organizuoti pabėgimą. Daug vėliau aš sužinojau, kad jį sekė grupė šnipelių.

Mane pasodino 1948-ųjų vasarį. Akistata man buvo surengta su Gari, o ne su Petri. Mano kraštietis dėstė viską, ko reikalavo Arsenjevas. Prancūzijoje Peti atsidūrė daug anksčiau už mane.

Gavęs 25 kalėjimo, aš buvau išvežtas į Aleksandrovsko Centralą netoli Baikalo, kur jau daug atsidūrė norilskiečių...“

J. Knopmusą 1951 m. Gorlago teismas nuteisė pagal 58-10-1 str., pagal 58-19-2-11 str. 25 metams už tai, kaip rodo GULAG’o archyvai (buvęs SSRS CVSRA, fondas Nr. 9414, aprašas Nr. 1, byla Nr. 228, p. 14, kad „1948 m. aktyviai dalyvavo organizuojant kalinių sukilimą norint nuginkluoti apsaugą ir užgrobti zoną į savo rankas“. Ar šioje išpūstoje byloje (pagal ją Jurijus Knopmusas jau reabilituotas) įrašyta istorija su radijo siųstuvu, mes nežinome. Bet per Kengiro sukilimą, kur Knopmusas su etapu buvo atsiųstas tuoj po nuosprendžio, jis ėmė vadovauti sukilėlių propagandos skyriui. Matyt, kaip tik jam buvo kilusi mintis surinkti siųstuvą, kad per Indiją būtų galima susisiekti su Anglija. Daugelis sukilimo dalyvių įsitikinę, kad siųstuvas dirbo. Tačiau raporte, kurį parašė ministrui Kruglovui Kengiro sukilimo numalšinimo organizatoriai Jegorovas, Dolgichas ir Bočkovas, pabrėžiama (bylos p. 281), kad zonoje aptiktas „ne iki galo pagamintas trumpų bangų siųstuvas“. Ko gera, net aukštiems VRM ir prokuratūros valdininkams prisipažinimas, kad iš saugomo lagerio buvo ruošiamos laidos į Vakarus, buvo pernelyg pavojingas. Šiaip ar taip, šis neviltingas bandymas susisiekti su pasaulio bendruomene buvo viena iš priežasčių, nulėmusių, kad Jurijus Knopmusas buvo pasmerktas myriop. Jis žuvo 1956-ųjų metų rugsėjo 18 dieną.
--------

Apie tai, kas inspiravo Gorlago 5-ojo skyriaus streiką, papasakosime tų metų Norlago prokuroro pavaduotojo J. Pavlovskio ir buvusio šio skyriaus kalinio V. Tretjakovo²⁸ žodžiais. Pirmojo versija - oficiali, tai požiūris į įvykius iš šalies, antrojo - iš vidaus, iš zonos. J. Pavlovskio laiškas rodo, kad „...1953-iaisiais metais gegužės pabaigoje sargybos viršininkas seržantas Djakovas dieną ėjo patikrinti lagerio 5-ojo skyriaus postų - bokštelių. Barako prieangyje susispietę zonos kaliniai ėmė šaipytis iš jo, šūkauti: „tu - Stalino niekšelis“, jį įžeidinėti ir keikti. Djakovo nervai neišlaikė, iš automato kalinių pusėn jis paleido seriją kulkų. Buvo nušauti 3 ir 7 - sužeisti. Tai buvo ženklas sukilti visiems lagerio 5-ojo skyriaus 5 tūkstančiams kalinių“²⁹.

J. Griciako knygos 112 puslapyje apie šį įvykį pasakojama taip: „1953 metų gegužės 25-ąją 5-ajame lagerio skyriuje iš automato buvo šaudoma į grupę kalinių, kurie buvo šalia gyvenamojo barako. Šeši iš jų buvo sužeisti, o vienas nušautas...“³⁰

Pasak G. Klimovičiaus, tada „ant barako priepamačio sėdėjo lagerininkai ir žvilgčiojo į moterų koloną, ėjusią iš darbo. Akordeonui akomponuojant, jie dainavo ukrainiečių liaudies dainą „Jak na gori taj ženci žnut’“. Konvojaus viršininkui šių lagerininkų elgesys pasirodė provokuojantis, ir jis prisitaikęs paleido iš automato seriją. Keturis žmones iškart pakirto...“³¹

Skirtingi duomenys, matyt, atsirado dėl to, kad 1953 m. gegužės mėn. ir J. Griciakas, ir G. Klimovičius buvo lagerio 4-ojo skyriaus kaliniai (per kelis kilometrus nuo lagerio 5-ojo skyriaus) ir tiesiogiai to įvykio taip, kaip, sakysim, V Tretjakovas, kurio akyse visa tai įvyko, negalėjo matyti. Štai kaip byloja V. Tretjakovas: „1953 metų kovo 10-ąją mane perkėlė į Gorla-go 5-ąją zoną, o iki tol pusmetį sėdėjau izoliatoriuje už atsisakymą eiti į bendruosius darbus. 5-ajame lagerio skyriuje aš buvau virėju. 5-oji zona -40 barakų vienoje gatvėje tarp plytų gamyklos ir miesto statybų vakariniame miesto pakraštyje. Vėliau ten atsirado geležinkelio Talnacho stotis. Aprašysiu 1953 m. gegužės 26 dieną. Buvo ankstyvas pavasaris, jau vaikščiojome lengvai apsirengę. Vakare iš sandėlio aš gavau produktų ir su arkliuku atvažiavau prie arklidės. Buvo 7 valandos vakaro. Netoliese mačiau kraštinį baraką, specialiai skirtą išeinantiems į laisvę: dvi savaitės prieš paleidimą čionai apgyvendino žmones iš 1-osios, 2-osios ir 4-osios zonų. Aš nuėjau aplankyti savo pažįstamo iš Medvežkos laikų Ivano Mosino, kuris tomis dienomis ruošėsi namo, o kartu paspoksoti į moteris: apie 300 jų į PBG³² atvedė naktinei pamainai. Nuo barako jos buvo per 20-25 metrus. Barako prieangyje ir šalia jo buvo susispietę apie 400 vyrų, atrodo, griežė armonika. Kai kurie jų tarp šių moterų turėjo pažįstamų, giminaičių arba kaimynių iš vieno kaimo. Jie ir kalbėjosi. Mudu su Ivanu sėdėjome barake prie lango vienas prieš kitą; šalia Ivano, jau visai prie lango, vienas vyrukas iš katiliuko valgė avižų košę. Jis sėdėjo be marškinių, ir aš dar pagyriau, kad esąs sportiško kūno sudėjimo. Staiga nugriaudėjo ilga automato serija, išgirdau, kaip pliaukštelėjo į lango stiklą - jame atsirado trys ar keturios kulkų pramuštos skylutės su įskilimų saulutėmis. Košę valgęs vaikinas aiktelėjo ir susigriebė, kaip prisimenu, už sužeistos kairiosios rankos. Aš išlėkiau į prieangį, peršokau du tris parpuolusius paslikus kalinius ir išgirdau kelis šaukiančius sužeistuosius. Miniai iš paskos nubėgau į savo virtuvę. Bet ir čia buvo baisu: trys kulkos, paleistos iš bokštelio, pradūrė langą ir atsitrenkė į katilo apmūrijimą. Virtuvėje neturėjau kur dėtis, nes sienos juk lentinės, tik pribertos medžio pjuvenų, o kad šautuvo kulka gali užmušti, žinoma, visi mes žinojome.

Iš pirties išėjo šeši karininkai (štabai buvo už zonos, o šalia pirties įrengti keli kabinetai, kur jie priimdavo kalinius). Įsiutinta minia juos ėmė stumdyti. Padėtį išgelbėjo tas pats vaikinas su sužeista ranka, apie kurį ką tik papasakojau. Kaip tik pro šalį į sanitarinę dalį nešė sužeistuosius ir užmuštuosius. Iki šiol prisimenu jo valdingus žodžius: „Dėl mūsų nelaimingųjų draugų - nelieskite šios šutvės“, - ir jis parodė į nešamas aukas.

Viršininkai bėgte išsinešdino į sargybinę. Visiems švilpiant ir šūkaujant, ant izoliatoriaus tvoros ropštėsi prižiūrėtojas Martynovas, turėjęs „Gyvatės Goryničios“ pravardę (visi žinojo, kad jis ir prieš savo žmoną rašęs skundą, girdi, ši „užsiima antitarybiniais pokalbiais“).

Po pusvalandžio iš miesto statybų kompresorinės pasigirdo ilgi sirenų kaukimai. Ant dviaukščio barako iškilo didelė juoda vėliava, vėliavos iškilo ir ant bokštinių kranų. Palei draudžiamą zoną - koridorių tarp zonos ir miesto statybų užtvaros stovėjo būreliai kareivių, atsirado ir „mėlynieji antpečiai“ - PDL apsauga (mus saugojo „raudonieji“). Ant štabo stogo ir bokšteliuose statė „maksimus“. Saulė jau nenusileido, buvo baisu, grėsminga. Virtuvėje mes viską darėme tylomis, automatiškai. Kitos dienos rytą per radiją skambėjo raginimai išeiti į darbą, o po to - už zonos. Visą dieną štabo kieme buvo deginami popieriai...“³³ (Beje, beveik žodis žodin tą patį rašė B. Šamajevas iš lagerio 3-iojo skyriaus: „Birželio 1, 2 ir 3 dienomis operatyviniai darbuotojai Voroncovas ir Kalašnikovas, kaip nurodė opergrupės budėtojai kaliniai Buzinskis ir Aivozianas, gabeno iš gyvenamosios zonos ir netgi barake Nr. 28 degino daugybę kažkokių dokumentų“³⁴. Ruošėsi ketindami laikinai palikti zoną?).

Gegužės 26-osios sušaudymui lagerio 5-ajame skyriuje skirta daug dėmesio, nes tai jis pastūmėjo visus pradėti streiką. Nei naktinė, nei rytinė kalinių pamaina į darbą neišėjo. Iš esmės iškart vyrus palaikė lagerio 6-ojo skyriaus moterys. Gegužės 26-ąją naktinė pamaina grįžo į lagerio skyrių ir uždarė vartus, neleisdama išeiti iš zonos rytinei pamainai. O sužinojusios, kad streikuojantiems perpus sumažino maisto davinį, moterys nutarė paskelbti visuotinį badavimą: balandą išpylė žemėn, o virtuvės duris kryžmai užkalė lentomis. Galbūt šis nutarimas buvo per greitas: nusilpusios nuo badavimo moterys (maisto davinys ir taip buvo menkas) streiko metu gulėjo ant gultų savo barakuose. Išlaikyti tokį bandymą pasirodė itin sunku. Moterys badavo 7 dienas³⁵, kitų žodžiais - netgi 10 dienų³⁶.

Pirmos išvados, kurias galima padaryti, suderinus datas ir faktus, būtų tokios: Norilsko sukilimas prasidėjo stichiškai ir ne vienu metu. Lagerio 4-asis skyrius (3,5 tūkstančio žmonių) ir miesto statybų užtvaroje likę 1,5 tūkstančio kalinių gegužės 25-ąją po Emilio Sofroniko nužudymo dirbti atsisakė. Po to, kai Djakovas lagerio 5-ojoje gyvenamoje zonoje sušaudė kalinius (esama taip pat žinių, kad nužudyta moteris, Gorlago 6-ojo skyriaus kalinė, girdi, bandžiusi pabėgti: priėjo prie draudžiamos zonos, norėdama išpilti iš kibiro pelenus³⁷), naktį iš gegužės 26-osios į 27-ąją ėmė streikuoti 5-oji ir 6-oji zonos. Lagerio 1-asis skyrius prie streikuojančiųjų prisijungė tik birželio 1-osios antroje pusėje, o Gorlago 3-iojo skyriaus katorgininkai - birželio 4-ąją, kai kilo incidentas prie ŠIZO ir kaliniai buvo sušaudyti gyvenamoje zonoje. Legenda apie tai, kad streikas prasidėjęs vienu metu ar tik daugmaž kelių valandų skirtumu, nepasitvirtina, veikiausiai ji buvo paranki „tramdytojams“, norintiems įrodyti, kad tai - iš anksto suplanuotas „antitarybinis maištas“.

Akstiną davė apsaugos kareiviai, nužudę lagerininkus, šaudymas į gyvenamąsias zonas, ČK operatyvinių skyrių provokacijos: tai šie nusprendė „organizuoti“ sukilimą ir šitaip išsiaiškinti bei izoliuoti aktyviausius kalinius. Tada, 1953-iaisiais metais, geriau už daugelį kitų tai suprato lagerio l-ojo skyriaus kalinys Ivanas Kasilovas ir padarė išvadą: „Nė vieno Gorlago skyriaus kaliniai nestreikavo savo iniciatyva, o buvo įtraukti į „gaišatį“ niekšiškomis VRM darbuotojų provokacijomis ir nedangstomais įžūliais teroro veiksmais“³⁸.

O tikrosios Norilsko sukilimo priežastys - nežmoniškas ypatingojo lagerio režimas, sukėlęs masinį kalinių pasipiktinimą.