PASAKOJA SUKILIMO DALYVIAI
JONAS ŽILAITIS
1954 m. gegužės 15 - birželio 26 d., Džezkazgane, Kengiro lageryje, įvyko kalinių sukilimas, pareikalavęs beveik 1000 žmonių aukų.
Šis sukilimas buvo pats kruviniausias sovietinių lagerių istorijoje ir plačiai nuskambėjo visame laisvajame pasaulyje. Apie jį rašė ir A. Solženicynas savo knygoje „Gulago archipelagas“.
Šiame kalinių sukilime teko ir man dalyvauti. 1954 m. balandžio mėn. pabaigoje iš Tomsko kalėjimo, beveik metus ten iškalėjus, atvežė į Kazachstano Kengiro lagerį.
Tuo metu jame buvo per 10 000 politinių kalinių: rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių, japonų ir kitų tautybių. Net ir vienas JAV negras. Lietuvių irgi buvo keletas šimtų.
Nepakeldami baisių darbo ir buities sąlygų, žvėriško režimo, jame aktyviai dalyvavo ir 1953 m. Vorkutos bei Norilsko politinių kalinių sukilimų dalyviai, atgabenti iš ten pas mus, į Kengiro lagerį.
Sukilimui vadovavo pačių kalinių išrinktas komitetas, jo pirmininkas buvo buvęs pulkininkas Kuznecovas. Komitete dalyvavo ir lietuvis teisininkas Kundrotas.
Svarbiausias tikslas - išreikalauti, kad iš Maskvos atvyktų komisija ir peržiūrėtų mūsų bylas.
Kaliniai už lagerio zonos išvarė visą administraciją, o lagerį iš visų pusių užbarikadavo. Maisto mes turėjome net keliems mėnesiams, sandėliai buvo pačioje zonoje.
Jau pirmąją sukilimo dieną - 1954 m. gegužės 15-ąją - nuo čekistų kulkų žuvo keliasdešimt kalinių. Pats sukilimas tęsėsi net 40 parų. Tik birželio 26 d. keli tūkstančiai kareivių ir 6 tankai jį žiauriai numalšino.
Tos 40 dienų ir naktų šiandien išties atrodo lyg sapnas. Tada mums atrodė, kad buvome kaip ir laisvi... Didžiuliame barake valgykloje vykdavo mūsų susirinkimai - mitingai, kur tikrai demokratiškai skambėjo laisvi žodžiai, laisvos mintys.
Pirmiausia suorganizuota kalinių savisauga. Ir per 40 parų nepasitaikė jokių nusikaltimų. Disciplina buvo geležinė.
Prasidėjusios kalinių komiteto ir čekistų derybos buvo bevaisės. O zonoje gyvenimas nesustojo. Vyko mitingai. Kalbėti galėjo, kas norėjo ir ką norėjo. Buvo leidžiamas kalinių sienlaikraštis, sekmadieniais laikomos pamaldos.
Čekistai barikadose padarė perėjimus ir per savo radiją kvietė bėgti pas juos iš lagerio, žadėdami laisvę arba bausmės sumažinimą. Bėglių atsirado vos keliasdešimt. Lietuvių - nė vieno.
Japonų inžinieriai baigė sukonstruoti radijo siųstuvą, kuriuo laisvajam pasauliui būtų paskleista tiesa apie šį sukilimą.
Aišku, čekistai to nelaukė. Sutelkę jėgas, jie 1954 m. birželio 26d. pradėjo mūsų lagerio šturmą.
Pabudau 4 valandą ryto nuo šviečiančių raketų ir automatų tratėjimo. Retkarčiais pasigirsdavo ir tankų pabūklų šūviai.
Puolėme prie barako durų ir čia išvydome... tanko pabūklo vamzdį. Tada duris užsibarikadavome ir sugulėme ant grindų. Čekistai, apsupę baraką, reikalavo pasiduoti, o mums atsisakius, ėmė iš automatų pro barako geležines grotas į mus šaudyti. Šalia manęs gulintys kaliniai sužeisti dejavo. Ne vienas ir žuvo. Neturėdami kitos išeities, pasidavėme.
Čekistai, išvarę mus iš zonos, surūšiavo. Mane tarp kelių šimtų kitų išvežė į kalinių „sostinę“ Magadaną.
Atsidūriau už 10 000 km nuo Lietuvos. „Jeigu ir toliau mus taip toli veš, tai, matyt, jau greit ir Amerikoje atsidursime“, - juokavo kaliniai. Iš tiesų ji buvo jau nebetoli.
Prasidėjo naujas gyvenimas už spygliuotų vielų, kuris man tęsėsi dar 11 metų.
Su bolševikine tironija kovojo įvairių kraštų ir tautų dori žmonės. Jie visi skynė kelią į laisvę.
1952 m. buvau atvežtas į Kengiro trečią lagerį. Jame susitikau su lietuviais, kurių čia kalėjo didelis skaičius ir buvo organizuoti. Dar esant karantine aplankė Algis Vyšniauskas ir pakvietė įstoti į pogrindinę organizaciją, priešintis lagerio režimui. Aš sutikau. Pagrindą sudarė Algis Vyšniauskas, A. Maziliauskas ir aš. Tuo laiku mūsų tikslas buvo apginti tautiečius nuo brigadininkų savivalės, sutramdyti juos, neleisti skriausti lietuvių.
1954 m. mūsų pogrindis atliko labai didelį darbą. Lietuviai ir ukrainiečiai aktyviai dalyvavo sukilime visas 40 dienų, užėmė vadovaujančias pozicijas. Lietuviai saugojo svarbesnius objektus. Visą sukilimo laiką man teko budėti prie štabo, saugoti sukilimo vadą Ivaną Kuznecovą. Iš lietuvių tą sargybą ėjome trise: Antanas Oksas, Jonas Vabuolas ir Antanas Petrikonis.
1954 m. gegužės 26 d. baudžiamieji daliniai, lydimi tankų, žiauriausiai kraujuose paskandino mūsų pasipriešinimą. Visus, likusius gyvus, išvarė į stepę. Man daugiau neteko sugrįžti į tą lagerį. 1954 m. liepos 3 d. suvarė į vagonus ir išvežė į Magadaną.
Dar iki sukilimo susidarė grupės, kurios pradėjo tramdyti suįžūlėjusius brigadininkus ir kitus lagerio administracijos parankinius. Už brigadininko sumušimą buvau pasodintas į karcerį. Rudniko lageryje tautiniam judėjimui vadovavo kunigas Juozas Stankūnas, buvęs partizanų kapelionas. Buvo suburti lietuvių pasipriešinimo komitetai. 1-ajame lageryje jiems atstovavo Juozas Šumskas ir Augustinas Švenčionis, 2-ajame - Leonas Birgėla, 3-iajame Albinas Drevinskas ir Vytautas Pauliukaitis. 1954 m. gegužės mėn. Džezkazgano Rudniko lageris palaikė Kengiro lagerių sukilimą, sudarė Pasipriešinimo komitetą, į kurį įėjau ir aš. Sukilimo metu budėjau prie zonos aptvaro vartų prieš sargybos būstinę. Ankstų rytą poste buvau su ukrainiečiu Miša Redko ir prisnūdom. Sargybiniai iššokę iš būstinės bandė mus įtraukti į vidų. Susigrūmėme. Į pagalbą atbėgo Juozas Žvinakis ir Juozas Šumskas. Man buvo sumušta galva, tačiau apsigynėme nuo čekistų. Pasipriešinimas buvo nutrauktas tik po Kengiro sukilimo nuslopinimo. Išvežė į 4-ąjį baudžiamąjį lagerį.
