POGRINDIS SPYGLIUOTŲ VIELŲ UŽTVAROSE
Eugenijus Ignatavičius
1953 m. vasarą iškamuoti tardymų, teismų, kelionių gyvuliniuose vagonuose, buvome atgabenti į bausmės atlikimo vietą -V.I. Lenino hidroelektrinės, įvardintos komjaunimo statybomis, faktiškai - kalinių lagerius, ant Volgos krantų, Žigulių šlaitų papėdėje. Čia pamažu atkutę vėl pradėjome normaliai mąstyti, įsitikinome, jog įkalinti žmogaus minčių neįmanoma. Čekistų pulkininko Vaganovo vadovaujamame lageryje iš 2000 kalinių politinių buvo vos du šimtai; tarp jų lietuvių dviejose brigadose - apie aštuoniasdešimt. Bendraujant ėmė ryškėti šviesesni protai, daugiau apsiskaitę žmonės, intelektualai. Žymus literatūros kritikas Antanas Vengris, kunigas Kazlauskas, klierikai Leonas Smalinskas ir Jonas Juškaitis, įsigilinęs į politiką Antanas Stasiškis tapo mūsų autoritetai vertinant pradedančiųjų literatų bandymus. Ėmė formuotis bendraminčių aktyvo branduolys ir 1954 m. netikėtai pasirodė apie 30-ies ranka perrašytų puslapių almanacho formos žurnaliukas „Tėvynės aidas“ su dailininko mėgėjo Broniaus Jancevičiaus iliustracijomis, gražiai apiformintu viršeliu. Be kūrybos ir politinių straipsnelių, atsirado ir žinių iš SSRS ir pasaulio kronikos. Leidinys buvo gerai įslaptintas ir skaitydavo jį, žinoma, tik mokantys lietuviškai. Žinias iš užsienio, pasirodo, teikdavo už zonos išeinantis mūsų brigados narys Antanas Ramanauskas, kuriam darbų vykdytojas leisdavo pasiklausyti radijo. Pogrindžio leidinys sėkmingai buvo leidžiamas, išėjo net dvylika ar keturiolika numerių, tapo politinių kalinių dvasios ir vilčių atgaiva. Tarp lietuvių nebūta „stukačių“ ir į KGB nagus dėl jo niekas nepateko.
Tačiau, kaip vėliau išaiškėjo, tuo pačiu metu mūsų lageryje veikė kur kas rimtesnė ir pavojingesnė valdžiai pogrindžio organizacija - GRM: „Gruppa revoliucionnych marksistov“ (Revoliucionierių marksistų grupė). „Būdami priešiškai nusiteikę SSRS valstybės politikai, iškreipdami marksizmą ir prisidengdami jo mokymu, iš priešiškų pozicijų vertino SSRS valstybės vystymosi istoriją, jos visuomeninės sistemos charakterį, SSKP ir Sovietų vyriausybės politiką, šmeižė istorinius sovietinės liaudies pasiekimus. Šiuo pagrindu susivieniję, jie pasirinko kovą, siekdami prievartiniu būdu sugriauti dabartinę SSRS socialistinę sistemą“. (Iš kaltinamojo akto.)
Ši organizacija susikūrė 1955 m. kovo-balandžio mėnesį. Iniciatoriai -A. Suchodolskis, Rostislavas Docenka, Dovydas Mazūras, Samochvalovas ir D. Pisarevas. Jie slapta rinkdavosi sutartoje vietoje, dažniausiai žeminėse, „kotlovane“, Volgos elektrinės šliuzų statybos zonoje (kur pamainoj dirbdavo apie 10 tūkstančių kalinių) ir kūrė, tobulino organizacijos programą, nuostatus bei jos plėtojimo projektus. Visus dokumentus naikindavo, kad neliktų pėdsakų. Svarbiausią medžiagą slėpdavo, kartais skiautelėmis įsiūdami į vatinių pamušalus. Pasivadino slapyvardžiais. Sudarė vykdomąjį komitetą ir tarybą. Naujus narius įtraukdavo labai apdairiai, už menkiausią pražangą šalindavo. Rinktis nutarta per metus keturis kartus - kas trys mėnesiai. Kiekvienam duodavo konkrečias užduotis tobulinti programą, plėsti teorines žinias, kurti konspiracijos šifrus ar pritraukti naujų narių. Numatyta organizacijos tinklą išplėsti visoje sovietų imperijoje, sudaryti grupes didžiulėse statybose, gamyklose, didmiesčiuose, universitetuose, karo mokyklose, įtraukiant į jas kuo daugiau jaunimo. Planuota netrukus leisti laikraštį, kuris būtų platinamas didžiuosiuose šalies centruose, universitetuose, gamyklose. Nariams įvestas rinkliavos mokestis - 5 procentai nuo uždarbio ir griežta konspiracija. Pavyzdžiui, tvirtinant programą, vienas tarybos narys Januškevičius, atsisakęs už ją balsuoti, iš posėdžio buvo pašalintas. Suchodolskis, pradanginęs programą, nebuvo išrinktas vykdomojo komiteto nariu. Programa skelbė: svarbiausia, lavintis patiems, aiškinti žmonėms, kaip bolševikai iškreipė marksizmą, siekti visų nacionalinių respublikų išsivadavimo iš prievartinės sąjungos. Tarpusavio ryšiui palaikyti sukurti šifrai, iš dalies panaudojant pašto dėžutes, vienos serijos pinigų kupiūrų ženklus. Pavyzdžiui, žodis organizacija - „šeima“, ginklai - „pieštukai“, tipografia - „akordeonas“ ir t.t. Stengtasi gauti ginklų, sprogmenų ne tik savigynai išaiškinimo atveju, bet ir lemiamam mūšiui; pasinaudojant neišvengiamo trečiojo pasaulinio karo sukelta suirute, paversti jį pilietiniu karu, įgyvendinant šį kilnų, atspindintį pavergtųjų žmonių lūkesčius organizacijos tikslą.
Į šią revoliucionierių marksistų grupę buvo pakviestas ir mūsų bičiulis Antanas Stasiškis, artimas Docenkos ir Suchodolskio bendramintis. Jis sako: „Dirbome vienoje brigadoje su ukrainiečiu Rostislavu Docenka, studentu iš Kijevo universiteto. Buvo dar toks Suchodolskis - labai gerai pažįstami bičiuliai, žinojome vieni kitų nuostatas, tai mane ir pakvietė 1956 m. pradžioje. Gavau Roberto slapyvardį, daviau priesaiką, pirmą kartą nuėjau į sueigą ir
Organizacijos būta rimtos ir su kilniais pažangos tikslais. Programos idėja artima 1956 m. vengrų sukilimui. Revoliucionieriai marksistai buvo užsimoję įsteigti internacionalą įtraukiant kuo daugiau intelektualų ir, parengus programas ir išplėtojus grupių tinklą visoje imperijoje, įvykdyti perversmą. Jie siekė sugriauti valstybinį kapitalizmą išsigimusio socializmo imperijoje, atkurti demokratiją, atgauti pamintas žmogaus teises ir laisves, leisti pavergtoms tautoms apsispręsti - likti sąjungos sudėtyje ar atsiskirti. Turint omeny, kad tuo metu, sušvelnėjus represijoms, daugelis politinių kalinių buvo išleidžiami namo, jie planavo palaikyti ryšius ir tęsti veiklą, išėjus iš lagerių. Pavyzdžiui, D. Mazurui, išėjusiam į laisvę 1955 m. pabaigoj, buvo duota užduotis apsilankyti Peterburge, Kijeve ir Stavropolyje -užverbuoti ten naujus narius, įsteigti grupes, pateikti ataskaitą tebesančiai lagery vadovybei. Jis užduotį sąžiningai įvykdė. Tai, žinoma, būta pažangios, tačiau pernelyg drąsios utopiškos idėjos, nes užsimota siekti šių tikslų dar 1955 m. lapkričio 1 d. Samaros slėnyje už spygliuotų vielų, tebesant ginkluotų sargybų apsuptyje!
O išdavė RMG narys, buvęs kalinys A. Grinvaldas. Jį, išeinantį laisvėn, RMG komitetas įpareigojo palaikyti ryšį su kitais nariais, esančiais Sverdlovske, Peterburge, Ukrainoje, ir artimiausiu metu aprūpinti organizaciją dauginimo aparatu bei spaustuvės reikmenimis. Planavo leisti laikraštį. Į Kuibyševą pas A. Grinvaldą atvyko hidroelektrinės statybos technikas, pasiųstas RMG, narys Ž. Ravas, ir paprašė informacijos ir spausdinimo priemonių, užsiminė apie dešimties pistoletų įsigijimą, perdavė jam šifrą. Svečiui išvykus, išsigandęs A. Grinvaldas nuėjo į KGB ir pranešė apie veikiančią pogrindžio organizaciją. Pasakė net numatyto kito posėdžio datą - 1956 m. balandžio 15-oji. Susirinkime buvo skaitomi pranešimai apie SSKP XX suvažiavimą, pramonę, transportą ir žemės ūkį, pateikiami duomenys apie dirbančiųjų materialinę padėtį...
Tą dieną Antanas Stasiškis pirmąkart nueina į slaptą sueigą vienoje iš keleto dešimčių žeminių didžiulėje darbų zonoje. Po pirmų pranešimų, sumanius išgerti arbatos, su virduliu išėjęs vandens pasiuntinys nebesugrįžo. Sąmokslininkai buvo apsupti keletu čekistų žiedų. Padaryta krata zonoje ir lageryje, visą dešimtuką po vieną susodinę į atskiras „Volgas“ nulakina
į Kuibyševo KGB požemius. Teisia rugpjūčio 20-24 d. griežtai: iniciatorių A. Suchodolskį 12 metų uždaro kalėjimo, kitus RMG štabo narius - G. Agbalovą, R. Docenką, D. Pisarevą, D. Mazūrą, D. Slobodianą, V.Čerepanovą, A. Mirošničenką, atitinkamai mažiau, o Antaną Stasiškį, kaipo jauniausią, nespėjusį padaryti didelių nusikaltimų, nubaudžia 3 m. kalėti griežto režimo lageriuose, paliekant ankstesniąją dešimties metų bausmę, netaikant jokių paskelbtų amnestijų!
Tuo metu, kai tūkstančiai lagerio brolių keliavo namo, pas artimuosius, šie drąsūs ir pasiaukoję kalbėti tiesą kelių tautybių vyrai, surakinti grandinėmis, buvo gabenami į uždarus kalėjimus ir griežto režimo katorgos punktus, drauge su pasmerktais amžinai kalėti baltagvardiečiais, atlikti čekistų skirtą bausmę iki paskutinės dienos.
