Partizanai: Istorija ir dabartis

VILTIS ŽŪSTA... PASKUTINIS

BIOGRAFIJOS

Bonifacas Ulevičius

□ Sergijus Staniškis (1899-1953) -husarų kapitonas

SERGIJUS STANIŠKIS-PELĖ, ANTANAITIS, LITAS, VILTIS. PARTIZANŲ IR GYVENTOJŲ MALONYBINIAI VADINAMAS TĖVUKU IR UOŠVIU

Sergijus Staniškis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Geležinių k., Padovenių (vėliau Gudelių) vls., Marijampolės aps., pasiturinčio ūkininko daugiavaikėje šeimoje.

Baigęs rusišką pradžios mokyklą Liudvinave, stojo į realinę Marijampolės gimnaziją. Buvo aktyvus aušrininkas. 1920 m. baigęs keturias gimnazijos klases, buvo priimtas į Karo mokyklos šeštąją karininkų laidą Kaune, kurią baigus 1923 m. spalio 26 d. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis¹. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos išvadavime ir buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo medaliu. Gimnaziją baigė jau būdamas karininku.

Baigęs Karo mokyklą, tarnavo DLK Birutės 2 ulonų LDK Birutės pulke Vilkaviškyje, o nuo 1926 m. - Alytuje. Dalyvavo gruodžio 17 d. perversme: su eskadronu gelbėjo tėvynę nuo bolševikų sąmokslo ir vėliau perkeltas į Kaune dislokuotą I husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulką - vadovavo eskadronui. 1931 m. vedė būsimą mokytoją Salomėją Bastytę. Jiems gimė dvi dukros: Danutė ir Jūratė. 1935 m. buvo pakeltas į kapitonus, o 1938 m. paskirtas eskadrono vadu ir Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklos kavalerijos lektoriumi majoro teisėmis. 1940 m. pakeltas

□ Mažosios Lietuvos savanoriai, išvadavę Klaipėdą 1923 01 15. Pirmas dešinėje kariūnas Sergijus Staniškis

□ Sergijus Staniškis Lietuvos kariuomenės karininkas. Nuotraukoje apačioje Sergijus Staniškis pirmas iš dešinės

į majorus, tačiau laipsnio suteikimo dokumentus apiforminti nesuspėta.

Sovietinė karinė vadovybė S.Staniškį iš tarnybos kariuomenėje atleido². Atleistas jis ūkininkavo įsigytame 38 ha ūkyje Šatijų k., Lapėse prie Kauno.

1944 m., artėjant frontui, buvo nutaręs pasitraukti į Vakarus, bet žmonai nesutikus pasiliko. Iki Naujųjų metų slapstėsi kaime ir Kaune. 1945 m. pradžioje iš Kauno apylinkių pasitraukė ir apsigyveno prie Žaliosios miško, netoli Žuvinto ežero Bevardiškių kaime pas brolį Kazimierą ūkyje.

Čia susitiko su miške nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje besislapstančiais vyrais, sutelkė juos į partizanų būrį ir, pasivadinęs Pele, jam vadovavo¹. Vasarą partizanai buvo kariuomenės užpulti ir išblaškyti. Pats S.Staniškis vos išsigelbėjo, iki kaklo paniręs į vandenį ežero švendryne. Iki 1946 m. pavasario slapstėsi, bendravo su partizanais, jiems patarinėjo, mokė, bet nevadovavo. 1946 m. balandžio mėn., atsitiktinai susitikęs su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga-Mykolu-Jonu, su kuriuo buvo gerai pažįstamas nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikų, nuvyko su juo į Dzūkiją pas A apygardos vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį tartis dėl bendros kovos⁴. Pasitarimas baigėsi Tauro ir A apygardų sujungimu į Pietų Lietuvos Partizanų sritį. S.Staniškis buvo paskirtas jos štabo viršininku. Slapyvardį Pelė pakeitė į Antanaitį⁵. 1946 m. liepos 12 d. žuvus PL srities vadui Kazimieraičiui, šalia tiesioginių pareigų vadovavo apygardai ir laikinai ėjo PLP vado pareigas. Lapkričio 1 d. PLP vado pareigas perėmė Dainavos apygardos vadas, kpt.Dominykas Jėčys-Ąžuolis⁶.

1947 m. rugsėjo mėn. S.Staniškis buvo paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku⁷, o metų pabaigoje - Dzūkų rinktinės vadu⁸. Slapyvardį pakeitė į Litą. Redagavo partizanų leidžiamą laikraštį “Už tėvų žemę”⁹. Lapkričio viduryje, Dainavos apygardos vadui A.Ramanauskui-Vanagui išvykstant į Žemaitiją dalyvauti Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, S.Staniškis šalia tiesioginių pareigų buvo paskirtas laikinai eiti Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas¹⁰.

1949 m. gegužės 5 d. LLKS aktu Nr.4 S.Staniškiui buvo suteiktas Laisvės kovotojo partizanų kapitono laipsnis¹¹.

Į LLKS sudaromos Vyriausios partizanų vadovybės sudėtį kiekviena sritis privalėjo atsiųsti savo atstovą. Nemuno srities (PLP sritis Nemuno vardu pavadinta 1949 m. vasario mėn. vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime) tarybos gegužės 25 d. nutarimu S.Staniškis buvo įgaliotas LLKS Prezidiume atstovauti Nemuno sritį¹². Dėl to iš Dzūkų rinktinės vado pareigų buvo atleistas¹³ ir birželio 6 d. išvyko į Žemaitiją¹⁴. Nuvykus į paskirties vietą gal dėl informacijos iš Nemuno srities vadovybės stokos, o gal dėl to, kad LLKS Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas tikėjosi iš Nemuno srities sulaukti A.Ramanausko-Vanago, Žemaitis S.Staniškio nepriėmė.

Susitikęs su LLKS Vakarų (Jūros) srities vadovybe, S.Staniškis ją informavo apie padėtį Lietuvoje, ryšius su užsieniu, užsienio lietuvių veiklą ir ten leidžiamą spaudą, kartu išgvildeno, jų manymu,

□ Poilsis kelionėje į Žemaitiją. Iš kairės: Vasario 16-osios tėvūnijos vadas Pranas Naubaraitis-Tarzanas, Žalgirio rn.vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Vasario 16-osios tėvūnijos štabo viršininkas Juozas Totoraitis-Čigonas, Žalgirio m.viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras, LLKS Prezidiumo Nemuno srities atstovas Sergijus Staniškis-Viltis

□ Sergijus Staniškis-Litas ir Aleksandras Milaševičius-Ronis. 1949 08 24, Žemaitijoje

□ Pietų Lietuvos srities štabo posėdis. 4-as Sergijus Staniškis-Litas

□ Pietų srities vadovybė svarsto operatyvinius planus: 1-as Sergijus Staniškis-Litas

□ Klūpi: 3-as Kostas Baliukevičius-Tylius, stovi: 2-as Žalgirio rn. vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, 3-as Pietų Lietuvos srities vadas Sergijus Staniškis-Litas

□ Pietų Lietuvos srities apygardų vadų ir štabų posėdis (LAV ir LAŠ pareigūnų ir vadų jungtinis posėdis 1950 09 05-06 d.)'-1 eilėje Žalgirio rinktinės vadas Feliksas Žindžius-Tigras, Dzūkų rinktinės vadas Vincas Ambrazevičius-Balandis. II eilėje Vytauto rinktinės vadas Antanas Grinietis-Slapukas, Vidmantas, LAŠT ūkio sk.viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras, Tauro apygardos štabo VDV Juozas Jankauskas-Demonas, 4-as nežinomas LAvdv atstovas apyg. vado teisėmis. Stovi: Geležinio Vilko rinktinės vadas Antanas Pužas-Gintaras, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Karijotas, Pietų Lietuvos srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, LLKS VGP vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, PLsr. VDV Kostas Baliukevičius-Rainys

esamus LLKS veikloje trūkumus ir numatė būdus jiems pašalinti. Visa tai patvirtino 1949 m. rugpūčio mėn. 24 d. protokole (3 egz.), kurį pasirašė Jūros srities vadas Aleksandras Milaševičius-Vairas, Pietų Lietuvos srities vadas Sergijus Staniškis-Litas ir Jūros srities štabo nariai: Vaclovas Ivanauskas-Gintautas ir Antanas Liesys-Tva-nas¹⁵. S.Staniškis su J.Žemaičiu-Vytautu net nesusitikęs, spalio 20 d. grįžo į Dzūkiją¹⁶. Slapyvardį Litas pakeitė į Viltis. Nežiūrint to, kad tikslas nebuvo pasiektas, ši kelionė turėjo ir teigiamų pusių:

Jūros srities vadovybė, o per ją ir LLKS Prezidiumas gavo išsamią informaciją apie padėtį PL srityje, buvo aptarti ir suderinti svarbūs abiems sritims klausimai, pasirašytas svarbus protokolas. Kelionė per Tauro apygardą, susitikimai su apygardos ir rinktinių vadovybėmis ir partizanais, pokalbiai su jais, nurodymai, kaip spręsti vienus ar kitus klausimus, suteikimas informacijos, padrąsinimas, žadino viltį ir ryžtą tolimesnei kovai¹⁷.

1949    m. gruodžio 24 d. S.Staniškis buvo apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi¹⁸

1950    m. sausio 25 d. perėmė Pietų Lietuvos srities vado pareigas¹⁹. Rugpjūčio 20 d. buvo paskirtas LLKS GP vado pirmuoju pavaduotoju²¹¹.

1950    m. birželio 25 d. prasidėjus karui Korėjoje, S.Staniškis parašė PLSr. partizanų vadams nurodymus veiksmams pasaulinio karo atveju²¹.

Spalio mėn., gavęs iš Tauro apygardos vadovybės žinią apie Juozo Lukšos sugrįžimą iš Vakarų į Lietuvą ir sužinojęs jo pageidavimą susitikti, per Dzūkų rinktinės vadą Vincą Ambrazevičių-Balandį išsikvietė VGP vadą A.Ramanauską-Vanagą ir abu, nuvykę į Kazlų Rūdos mišką, lapkričio 14 d. susitiko su J.Lukša ir su juo atvykusiais iš Vakarų radistais Klemensu Širviu-Sakalu, Benediktu Trumpiu-Ryčiu bei Tauro apygardos vadovybe²².

1951    m. vasario 16 d. LLKS Prezidiumo nutarimu S.Staniškiui buvo suteiktas laisvės kovotojo partizanų majoro laipsnis²³.

1951 m. gegužės mėn. J.Lukša, praleidęs žiemą Dzūkijoje, VGP vado A.Ramanausko-Vanago būstinėje, susidarius jo darbui nepalankiai situacijai, atvyko į Nemuno srities štabą pas srities vadą S.Staniškį, tikėdamasis jo paramos steigiant žvalgybos centrą. S.Staniškis, suprasdamas šio uždavinio ir ryšio su užsieniu atstatymo svarbą, visokeriopai J.Lukšą rėmė ir jam padėjo. Metų pabaigoje nutrūkus ryšiams su VGP vadu A.Ramanausku-Vanagu²⁴, S.Staniškis Nemuno srities partizanų veiklai ėmėsi vadovauti savarankiškai. Rūpinosi, kad nenutrūktų partizaninės spaudos leidimas, kuriam jis teikė ypač didelę reikšmę. Jo pastangomis 1951-1952 m. buvo leidžiamas Politinių žinių biuletenis, Užsienio žinių biuletenis, o Nemuno srities štabo organas “Partizanas” buvo leidžiamas iki pat jo žuvimo. Sumažėjus srityje intelektualinėms pajėgoms, pats daug rašė į pogrindinę srities spaudą. Gerai mokėdams rusų kalbą, daug

□ Vincas Daunoras-Kelmas, Sergijus Staniškis-Litas, (?), Juozas Lukša-Skirmantas

□ Sergijus Staniškis-Litas, Juozas Lukša-Skirmantas, (?), Vincas Daunoras-Ungurys

□ Radistas Benjaminas Trumpys-Rytis, LLKS įgaliotinis užsieniui Juozas Lukša-Skrajūnas, Pietų Lietuvos srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, Viltis

□ Pietų Lietuvos srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, Viltis

prisidėjo prie rusų kalba leidžiamo laikraščio “Svobodnoje slovo” redagavimo²⁵. Parengė LLKS Baudžiamojo statuto projektą²⁶.

Sunkiai susirgęs LLKS Prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis-Vytautas 1952 m. sausio 29 d. aktu S.Staniškį paskyrė antruoju savo pavaduotoju²⁷. S.Staniškis energingai pasireiškė diskusijose dėl naujo LLKS Prezidiumo pirmininko paskyrimo²*, kas rodo, kad jis buvo pasiryžęs tęsti kovą iki vienokios ar kitokios pabaigos. 1953 m. pradžioje kiek pasveikęs J.Žemaitis-Vytautas S.Staniškį-Viltį, greta pirmojo LLKS Prezidiumo pirmininko pavaduotojo pareigų, buvo numatęs skirti ir Karinės veiklos ir Pietų Lietuvos sekcijos vadovu²⁷.

Kadangi su A. Ramanausku-Vanagu ryšiai buvo nutrūkę, reikia manyti, kad J.Žemaitis-Vytautas, negaudamas žinių nei iš jo, nei apie jį, laikė jį žuvusiu³⁰.

S.Staniškis, kaip išlikęs aktyvus partizanų srities vadas, čekistams kėlė daug rūpesčių. Jiems niekaip nepavyko prie jo prieiti, jį suimti ar likviduoti. Jį, be galo atsargų, saugojo ne tik partizanai, bet ir žmonės. Jį medžiojo ruja saugumo agentų, jo suėmimui buvo kuriami planai.

1951    m. rudenį į Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Kęstučio tėvūnijos partizanų gretas saugumas infiltravo aktyvų komjaunuolį, vėliau tapusį saugumo darbuotoju, Joną Dabulevičių. Gavęs šaukimą stoti į karinę tarnybą, jis "pradėjo slapstytis", susiėjo su partizanais ir buvo priimtas į jų gretas, slapyvardžiu Miškas. Saugumo sąrašuose jis figūravo kaip agentas "Aras". Rugsėjo 17 d. į saugumo rankas gyvas pateko Kęstučio tėvūnijos štabo viršininkas Albinas Nedzinskas-Jovaras. Spalio mėn. jis, užverbuotas saugumo agentu, slapyvardžiu "Svajūnas", grįžo į partizanų gretas ir "susidraugavo" su Jonu Dabulevičiumi - agentu Aru. Per jį saugumas sužinojo, kad S.Staniškis slapstosi Prienų miškuose, kad jo apsauga ir buitimi rūpinasi Kęstučio tėvūnijos kovotojai broliai Vytautas Stanaitis-Aidas ir Jurgis Stanaitis-Trimitas.

1952    m. spalio 16 d., skirstantis po Kęstučio tėvūnijos susitikimo, partizanas Stasys Babarskas-Garsas, pasilikęs su partizanais-agentais J.Dabulevičiumi-Mišku ir A.Nedzinsku-Jovaru, buvo jų nuginkluotas ir perduotas netoliese pasislėpusiems saugumiečiams. Saugumui S.Babarską pavyko užverbuoti agentu "Drąsuolis" ir jis buvo grąžintas į partizanų gretas. Tam, kad sužinotų S.Staniškio slėpimosi vietą, reikėjo į pasalą įvilioti ir paimti gyvą jo adjutantą,

S.Babarsko-Garso vadą V.Stanaitį-Aidą. Šį uždavinį atlikti saugumas pavedė J.Dabulevičiui-Miškui (agentui Arui) ir S.Babarskui-Garsui (agentui Drąsuoliui). Po gero mėnesio, susisiekus su V.Stanaičiu-Aidu, buvo susitarta 1952 m. gruodžio 12 d. susitikti Miknonių kaime pas Petrutę Stadalienę. Kad ir kaip kruopščiai saugumiečiai ruošėsi šiai operacijai, paimti gyvą V.Stanaitį-Aidą jiems nepavyko. Susitikimo metu, Aidui įtarus išdavystę, įvykus susišaudymui, jis ir trys jį atlydėjusieji partizanai žuvo. Kelias į S.Staniškio būstinę saugumui liko uždarytas.

Žuvus Aidui, S.Staniškio adjutantu ir besirūpinančiu jo buitimi ir saugumu tapo nuo 1951 m. gegužės mėn. partizanaujantis, neseniai pervestas į Pietų Lietuvos srities štabą Aido brolis Albinas Stanaitis-Briedis. Jurgis Stanaitis-Trimitas buvo prieš porą mėnesių žuvęs, tad į S.Staniškio būstinę čekistus nuvesti galėjo tik Briedis.Tam reikėjo jį paėmus gyvą užverbuoti. Priėjimui prie Briedžio saugumiečiai panaudojo jo brolį Klemensą. Gimęs 1926 m., 1944 m. užėjus

□ Jonas Šalčius-Šermukšnis (MGB agentas Tikutis), Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Klemensas Stačiokas-Klemensas (Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinė), Albinas Stanaitis-Dramblys, Briedis (MGB agentas Teisutis), Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys, Stasys Babarskas-Garsas (MGB agentas Drąsuolis)

□ Paskutinieji Tauro ir Dainavos apygardų partizanai agentų apsuptyje Jonas Šalčius-Šermukšnis (MGB agentas Tikutis), Albinas Stanaitis-Briedis (MGB agentas Teisutis), Klemensas Stačiokas-Klemensas (Tauro ap.), Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Stasys Babarskas-Garsas (MGB agentas Drąsuolis), Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys (Dzūkų m.vadas)

rusams, Klemensas taip pat buvo stojęs į partizanų gretas, bet 1945 m. legalizavosi. Atsilygindamas saugumui už tai, kad liko nesuimtas, atlikinėjo smulkias, nereikšmingas jų užduotis. 1950 m. saugumas užverbavo jį informatoriumi, slapyvardžiu "Bailys". Dabar Klemensas tapo saugumiečių rankose pagrindiniu koziriu priėjimui prie S.Staniškio. Atitinkamai apdorojus saugumas jį užverbavo slapyvardžiu "Panaktinis" ir davė užduotį "išgelbėti" nuo žūties brolį Albiną-Briedį, įduodant jį į rankas čekistams. Vykdydamas šią užduotį, Klemensas perdavė Briedžiui žinią apie savo norą tapti partizanu. Susitikti susitarė 1953 m. vasario 2 d. Būdininkų k., Gudelių vls., savo tėviškės klojime. į susitikimą Briedis atėjo su bendražygiu Jonu Šalčiumi-Šermukšniu. Abu jie buvo pasaloje laukusių čekistų staiga užpulti, nuginkluoti ir suimti. Po trijų valandų tardymo Kauno saugumo rūmuose A.Stanaitis-Briedis palūžo ir prisipažino, kad rugpjūtyje pervestas į PLSv. štabą vykdė S.Staniškio užduotis, kartu su juo gyveno, pasakė, kur yra bunkeriai, kuriame iš jų jo laukia S.Staniškis, kaip į jį patekti ir t.t., ir sutiko bunkerį parodyti. A.Stanaitis-Briedis buvo užverbuotas agentu, slapyvardžiu "Teisutis", o J.Šalčius-Šermukšnis - "Tikutis"³¹.

1953 m. vasario 3 d. A.Stanaitis-Briedis (ag. "Teisutis") ir J.Šalčius (ag."Tikutis) atvedė čekistus prie Prienų šile, šalia Naravų kaimo, esančio Pietų Lietuvos (Nemuno) srieties vado S.Staniškio štabo bunkerio. Paimti S.Staniškj gyvą, kad ir kaip to norėjo čekistai, jiems nepavyko. Kažkaip supratęs, kad yra išduotas, jo būstinė išaiškinta ir kareivių apsupta, Briedžiui sutartinai pabeldus į bunkerio angos dangtį, neatsiliepė ir jo neatidarė. Sunaikinęs spausdinimo priemones ir kitus vertingus daiktus, S.Staniškis nusišovė³².*

Be aukščiau išvardintų apdovanojimų, 1927 m. dar buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi, 1928 m. - Lietuvos Nepriklausomybės medaliu³³. Jam žuvus, PL Srities partizanų ryšys su LLKS Prezidiumu galutinai nutrūko ir sritis nustojo egzistavusi. Likę pavieniai partizanai ir jų vadai agentų ir išdavikų išduoti ir žuvo arba suimti ir nuteisti.

S.Staniškis buvo draugiškas, linksmas, dainininkas. Jo stiprus, sodrus, gražus baritonas išsiskirdavo iš kitų balsų. Aktyviai sportavo, mėgo medžioklę, taikliai šaudė ir puikiai jojo, ne kartą tapo jojimo konkursų nugalėtoju. Yra laimėjęs aukščiausią - Respublikos prezidento - prizą. Dalyvavo tarptautinėse jojimo varžybose Rytprūsiuose ir laimėjo trečiąjį prizą. Mėgo išmesti vieną kitą (o kartais ir daugiau) taurelę gero gėrimo, prisėsti prie kortų stalo išbandyti laimės, kuri gana dažnai jam nusišypsodavo. Žodžiu, buvo šaunus kavaleristas ir visi jį mėgo. “Jam einant ne tik pentinai skambėjo, bet ir žemė drebėjo”, - prisimena jį pažinojusieji. Buvo patriotas: prieš Antrąjį pasaulinį karą prisidėjo prie iškovojimo, kad Lapių bažnyčioje, parapijoje, kurioje buvo jo ūkis, pamaldos būtų laikomos lietuviškai. Mylėjo gyvulius, ypač arklius, laikė jų bent šešetą ir visi jie blizgėte blizgėjo. Domėjosi agronomija ir sodininkyste, savo ūkyje laikė bites, pats jas kopinėjo. Domėjosi technikos naujovėmis, taikė jas savo sodyboje, pirko įvairias žemės ūkio mašinas, mėgo tvarką ir drausmę, pasižymėjo valingumu ir atkaklumu, buvo ryžtingas ir principingas³³.

□ Pietų Lietuvos srities vado Sergijaus Staniškio-Lito, Vilties palaikai ir jo žudikai. 1953 02 03

Partizanaudamas nevengė užeiti pas žmones ir pakalbėti su jais apie jų bėdas ir vargus. Ryški kariška laikysena, griežta veido išraiška darė ryžtingo žmogaus įspūdį ir kėlė pagarbą, tačiau bendraudamas su paprastais žmonėmis ir pats tapdavo paprastu, mėgo pajuokauti, papasakoti kokią juokingą istoriją ar anekdotą, kurių gana daug žinojo, žodžiu, buvo malonus pašnekovas. Buvo stiprus ir sveikas - iki žuvimo nesiskundė jokia negalia. Maistui nebuvo išrankus - noriai valgė viską, kas buvo paduodama. Ypač mėgo sriubas, balandėlius ir švilpikus su riebiu padažu. Apsistojęs pas ką nors ilgesniam laikui, "išdrįsdavo" šeimininkės paprašyti švilpikais ar balandėliais jį "pavaišinti". Švilpikai gimtajame jo krašte buvo mėgstamas valgis³⁴.

A.Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose³⁵ dažnai mini S.Staniškio nesugyvenamą charakterį. Taip S.Staniškį jis charakterizavo ir 1949 m. vasario mėn. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Žemaitijoje³⁶. S.Staniškio bendražygiai, buvę jam pavaldūs partizanai ir jų vadai priešingai - prisimena jį kaip jautrų, draugišką, tėvišką, jais besirūpinantį, tačiau griežtą ir reiklų vadą. Net ryšininkais jis rūpinosi, kad turėtų tinkamus drabužius, apavą. Reikalui esant, duodavo pinigų įsigijimui, nors savo reikmėm ne visada turėdavo. 1951-1952 m. žiemą S.Staniškis slėpėsi bunkeryje prie Skriaudžių, Šmurų

k., pas Ruseckus. Ruseckai, matydami, koks prastas jo apavas, pasiūdino Kaune jam naujus chrominius aulinius batus. Juos gavęs “tėvukas” labai apsidžiaugė - apsiavė, patrepsėjo... “Dabar galėsiu į gegužines eiti”, - pasakė ir linksmai nusijuokė, bet... pinigų užmokėti neturėjo ir liepė savo ryšininkei Antaninai Kurtinytei-Liepai išrašyti penkių šimtų rublių kvitą - užmokės, kai turės³⁷. Rusams suradus jo bunkerį, prieš nusišaudamas batus supjaustė...

Žuvus PLP srities vadui J.Vitkui-Kazimieraičiui, jo pavaduotojui Tauro apygardos vadui Z.Drungai-Mykolui, Jonui ir Dainavos apygardos vadui D.Jėčiui-Ąžuoliui, tarp srities vadų vyriausiu amžiumi ir kariniu laipsniu, taip pat turintis didžiausią karinį išsilavinimą ir karinę patirtį pasiliko S.Staniškis. Nieko nuostabaus, jei jis iš pavaldinių ir bendražygių tikėjosi ir laukė atitinkamo dėmesio, pagarbos ir įvertinimo, ko, deja, ne visada sulaukdavo. Partizanai ir jų vadai, palyginus su S.Staniškiu, buvo jauni ir jų pažiūros į daugybę dalykų tikriausiai nesutapo. Skyrėsi jie ir gyvenimo patirtimi bei išsilavinimu. Dėl tokių priežasčių ir galėjo atsirasti trintis tarp

S.Staniškio ir jaunos, aukštesnės partizanų vadovybės. Vienas S.Staniškio privalumas neginčytinas: tai ryškus pareigos ir atsakomybės jausmas prieš pavaldinius, prieš tautą, prieš Tėvynę. Tai galima spręsti ir iš įsakymo, kurį jis išleido sutinkant 1952 m.:

"Skelbiu Pietų Lietuvos sričiai įsakymo Nr.1-1 iš 52.01.01. Laisvės Kovos broliai partizanai, talkininkai ir bičiuliai. Senieji metai mūsų tautai ir Sąjūdžiui buvo vieni iš žiauriausių okupacinės priespaudos metų. Kruvinasis okupantas buvo sukaupęs visas pastangas suduoti galutinį smūgį krašto žemės ūkiui- suvaryti ūkininkus į kolchozus ir sutriuškinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, didvyriškai kovojantį dėl tautos laisvės. Šiems tikslams pasiekti raudonasis žmogėdra visokiais būdais ir priemonėmis buvo prisiverbavęs tautos išgamų ir iš Rusijos į kraštą pritraukęs milžinišką skaičių raudonosios kariuomenės.

Žiaurusis okupantas pirmąjį tikslą kaip ir pasiekė, tačiau dėl antrojo tikslo - sunaikinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį - priešo pastangos nuėjo niekais. Sąjūdžio neįveikė nei masiniai siautimai, šimtatūkstantinės MVD-istų gaujos, vadovaujamos raudonųjų generolų, nei jų neišpasakytai gausus tinklas šnipų. Nors Sąjūdis ir patyrė labai skaudžių nuostolių nuo priešų provokacijų bei klastos, tačiau jo organizuotumas ir dvasia liko nepajudinami.

Laisvės Kovos Broliai partizanai, talkininkai ir bičiuliai,

žengdami į 1952 m. ir pasimokę iš praeities klaidų atidžiau suspauskime Laisvės Kovos gretas, dar daugiau pasitikėjimo ir ištvermės. Mūsų vedamoji kova dėl tautos laisvės yra šventa, garbinga ir teisinga. Mes kovą laimėsime.

Jėga ne skaičiuje, bet dvasioje.

Šiandien nuo šlykštaus okupanto snukio kaukė jau nuplėšta. Visas kultūringas pasaulis įsitikino Kremliaus budelio veidmainiškumu ir atidengė jojo kruvinuosius darbus bei kėslus. Tik pamišėlis gali netekti vilties į laisvę. Šiandien Vakaruose ginklai kalami dieną ir naktį, o jie, tikėkime, vieną kartą prabils. Ilgai laukti nereikės. Ir vėl mūsų Tėvynė Lietuva bus laisva.

Pirmyn į Laisvės Kovą, valio!..

Visiems Laisvės Kovos Broliams partizanams, talkininkams ir bičiuliams bei jų šeimoms nuoširdžiai linkiu sulaukti tos džiaugsmo valandos- Laisvės".

(pas) Viltis (be parašo)
Srities vadas³⁸

1952 m., kai srityje buvo telikę vos kelios dešimtys partizanų, S.Staniškis jiems sakydavo, kad nežinąs, kaip bus jam žuvus, bet kol jis gyvas, tegul niekas negalvoja laužyti drausmės, slėptis, dezertyruoti, nusišalinti nuo veiklos ir pan. Nors žinoma, kad visi žus, kad niekas nesiruošia jų išvaduoti ar padėti, bet priesaika duota ir jos laužyti nevalia. “Kol aš gyvas - kovosime,” - sakydavo jis. Kalbėjo, kad nors partizanai ryšio su užsieniu neturi, bet žinios į ten vis tiek kokiu nors būdu prasiskverbia ir apie partizaninę veiklą Lietuvoje ten žinoma ir ja domimasi. Lietuvos ateities labui reikia daryti viską, kad ši kova tęstųsi kuo ilgiau, kad demokratinis pasaulis žinotų, jog Lietuva nesusitaikė su okupacija ir siekia išsivadavimo. Tai bus koziris Lietuvos rankose ateityje, atgaunant nepriklausomybę³⁰. Šie jo žodžiai buvo pranašiški...

Pokalbiuose bunkeryje pas Ruseckus yra prasitaręs, kad jei taip įvyktų, kad visi partizanai srityje būtų žuvę, o jis išlikęs gyvas - bandytų pereiti į Lenkiją, bet kol yra gyvų partizanų, jis privalo būti sujais⁴⁰.

□ Pulkininko S.Staniškio-Lito gimtinėje šventinama paminklinė lenta 2002 09 15

S.Staniškis buvo suvalkietiškai gudrus, atsargus, viską apskaičiuojantis ir įvertinantis. Šios savybės padėjo jam net septynerius su viršum metų išsilaikyti vadovaujančiuose PLP postuose ir išlikti saugumo nesusektam ir neužpultam. Per visus partizanavimo metus jis atsargumo dėlei nebuvo užsivilkęs karinės uniformos: žiemą vasarą dėvėjo paprastus sodietiškus drabužius, kurie jam tarnavo kaip maskuotė⁴¹.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu Nr.69 jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis⁴², o dekretu Nr.71 S.Staniškis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu⁴³.

¹   Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m. T.I. V. 2001. P.157.

²   Ten pat. P.249.

³   LYA. F.K-1. A3. Ag.B.6/12. P. 195.

⁴   Ten pat. A.B.b. B.44618/3. TI. P.94.

⁵   Ramanauskas A.(Vanagas). Daugel krito sūnų... V.1991. P.189.

⁶   LYA. F.K-1. A.B.b. B.44618/3. T9. L.213: PLPV įsakymas Nr.16-1. ⁷ Ramanauskas A.(Vanagas). Daugel krito sūnų... P.376, 381, 382.

⁸ LYA. F.K-1. A.B.b. B.44618/3. T9. L.127.

⁹   LKA. Nr.12. L.91. Kaunas, 1994.

¹⁰   LYA. F.K-1. A.B.b. B.44618/3. T.19. L.247-250.

¹¹   Ten pat. T9. L.102: PLSr. įsakymas Nr.3-5. 1949 05 05.

¹²   Ten pat. T.20. L.338: N Tarybos 1949 05 25 nutarimas.

¹³   Ten pat. T.9. L.114: PLSr. įsakymas Nr.4-2. 1949 05 19.

¹⁴   Ten pat. L.127: PLSr. įsakymas Nr.11-2. 1949 12 24.

¹⁵   Laisvės kovos 1944-1953 m. P.389-391.

¹⁶LYA. F.K-1. A.B.b. B 44618/3. T9. L.127: PLSr. įsakymas Nr.11-2. 1949 12 24

¹⁷   Laisvės kovos 1944-1953 m. P.397-398.

¹⁸   LYA. F.K-l.A.B.b. B.44618/3. T9. L.127: PLSr. įsakymas Nr.11-2. 194912 24.

¹⁹   Ten pat. L.132: PLSr. įsakymas Nr.12-1. 1950 01 19.

²⁰   Ten pat. L.135: LLKSGP įsakymas Nr.3-1. 1950 08 20.

²¹   Laisvės kovos 1944-1953 m. K.1996. P.450-451.

²²   LYA. F.K-1. A.B.b. B.44618/3. T.16. L.166: LLKS vadų pasitarimo protokolas Tl. L.269: A.Ramanausko tardymo, 1957 04 04 apklausos protokolas.

²³   Ten pat. T.16. L.2-13: LLKS Prezidiumo "X" sekcijos 1951 m. vasario 16d. nutarimas Nr.7.-1.

²⁴   Ten pat. T.17. L.129.

²⁵   LKA. Nr.12. P.89, 90.

²⁶   Gaškaitė-Žemaitienė N. Žuvusiųjų Prezidentas. V.1998. P.343.

²⁷   LVOA. F.3377. A.55. B.218. L.151. aktas LLKS Tarybos Prezidiumopirmininko 1952 01 29.

²⁸   Gaškaitė-Žemaitienė N. Žuvusiųjų prezidentas. P.278.

²⁹   LYA. F. K.-1. A.B.b. B.33960/3. T.10. L.35.

³⁰Gaškaitė-Žemaitienė N. Žuvusiųjų Prezidentas. P.433.

³¹   Pečiokaitė-Adomėnienė B. Paskutinieji. K.2000.

³²   LYA. F.3. B.51/26: 1953 m. vasario 3 d. MGB suvestinė.

³³   S.Staniškio brolio Antano paliudijimas.

³⁴   Talkininkės ir rėmėjos, pas kurią pusę metų bunkeryje S.Staniškis gyveno,Anelės Ruseckienės, gyv. Šmurų k., Skriaudžių apyl., Prienų aps., ir buvusio Nemuno srities štabo žvalgybos skyriaus viršininko ir Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado A.Šermukšnio-Žilvino paliudijimai.

³⁵   Ramanauskas A.(Vanagas). Daugel krito sūnų...

³⁶   Gaškaitė-Žemaitienė N. Žuvusiųjų prezidentas. L. 194.

³⁷   A.Kurtinytės-Liepos, buvusios Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės talkininkės, ryšininkės, Dešinio tėvūnijos vado paliudijimas.

³⁸   LVOA. F.3377. A.55. B.226. L.251.

³⁹   A.Kurtinytės-Liepos ir A.Šermukšnio-Žilvino paliudijimai.

⁴⁰A.Ruseckienės paliudijimas.

⁴¹   A.Šermukšnio-Žilvino paliudijimas.

⁴²   Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m. T.l. V.2001. P.331.

⁴³   S.Staniškio dukters J.Gelžinienės paliudijimas.