APIE TAPARAUSKUS
Eugenijus Taparauskas
Mūsų sodyba stovėjo Livintų k., Kaišiadorių r., prie miško. Kaimas buvo nedidelis, vienkiemių tipo. Netoli ėjo geležinkelio linija ir turėjo savą geležinkelio stotį.
Meno senelis Antanas Taparauskas turėjo 6,5 ha žemės ir didelę šeimą. Pirmoji žmona mirė ir senelis liko našlys su 5 vaikais: Ona, Elena, Danute, Antanu (mano tėvas) ir Petru. Vienam buvo sunku ūkelyje tvarkytis, todėl vedė antrą kartą. Su antrąja žmona Emilija sulaukė dar 4 vaikų: Stasės, Marytės, Albinos ir Magdalenos. Šeima vertėsi labai sunkiai. Buvo maži vaikai ir dideli rūpesčiai
Nepriklausomybės metais mano tėvas Antanas Taparauskas įsijungė į Lietuvos politinį gyvenimą: įstojo į jaunalietuvių ir šaulių organizacijas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
Po tarnybos kariuomenėje tėvui jau buvo ankšta namuose ir jis išėjo dirbti į Pravieniškių girininkiją. Iš pradžių dirbo miško ruošimo darbus, nuo 1934 m. su Petru Milioniu ir Vincu Čiurinsku dirbo eiguliu.
Dirbdamas eiguliu, susipažino su mano mama Emilija Čiurinskaite iš gretimo Pašulių kaimo ir 1937 m. ją vedė
Tėvo seserys Elena ir Danutė išėjo tarnauti į Rumšiškių kleboniją, kiti vaikai gyveno ir dirbo prie tėvų. Šeima, vyresniųjų vaikų padedama, pradėjo atsigauti. Nors žemės buvo nedaug, bet rankomis ją apdirbti reikėjo didelių pastangų, be to, turėjo keletą arklių, keturias karves, avių, kiaulių.
1940 m. gruodžio 31 d. savo tėvų džiaugsmui į pasaulį atėjau aš. Tėvas jau buvo brandaus amžiaus. Krikštijo mane Rumšiškių bažnyčioje. Buvo gili žiema, keliai užpustyti. Krikšto tėvu buvo tėvo brolis Petras ir motinos sesuo Karusė. Važiuojant į bažnyčią arkliai pasibaidė ir mane išvertė į pusnį. Dabar, kai gyvenimas rieda į pakalnę, tai atrodo kaip pranašystė - mano žmoną irgi išmaudė sniege per jos krikštynas!
1941 m. atėjus vokiečiams į Lietuvą, niekas per daug nepasikeitė: tėvas dirbo tą patį darbą, mama, buvusi labai stiprios sveikatos, dirbo vyriškus darbus - kai eidavo ristinių su vyrais, beveik visada laimėdavo. Senelis su šeima gyveno viename namo gale, mes - kitame. Tėvai turėjo radiją ir vakarais klausydavosi žinių iš pasaulio. Po kurio laiko frontas ėmė ristis į vakarus. Artėjo jis ir prie mūsų rajono, kaimo, namų.
□ Antanas Taparauskas, jaunalietuvis, 1937 07 15
□ Emilija ir Antanas Taparauskai su sūnumi Eugenijumi. 1942 07 1
1944 metai. Girdėjosi patrankų gausmas, vakarais dangų nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Tėvas nerimavo ir ruošėsi trauktis: miško gilumoje statėsi bunkerį, kad jame galėtume prabūti laiką, kol praeis frontas. Pakavome daiktus, ruošėme vežimus, kaupėme maisto atsargas.
Ankstų rytą du jauni vokiečių kareiviai atjojo į mūsų kiemą ir kažką paskubomis paaiškinę išjojo. Senelis su tėvu pakinkė arklius ir pradėjome viską krauti į vežimus. Vakarop jau aiškiai girdėjosi kulkosvaidžių ir automatų šūviai. Užrakinę namus, pririšę gyvulius, visi išvažiavome į miške pastatytą slėptuvę. Atvažiavę į vietą, gyvulius pririšome tankiame eglyne, o patys ruošėmės nakvynei.
Frontas greitai artėjo. Jau girdėjosi tankų, mašinų riaumojimas, patrankų gausmas. Dangų apšviesdavo taip, kad miške naktį buvo šviesu kaip dieną. Miegoti nėjome. Sulindę į bunkerį meldėmės, kad tik nelaimės aplenktų mūsų šeimą. Sviediniai švilpė virš mūsų, skraidė lėktuvai ir aš, kai tėvas nematydavo, bėgdavau į lauką, žiūrėdavau į dangų ir klausydavau neįprasto karo triukšmo.
Kiek dienų buvome miške, nepasakysiu, bet karo gausmas tolo, ir mes jau rengėmės grįžti į namus. Niekas iš šeimos per susišaudymus nenukentėjo, gyvuliai buvo sveiki ir vėl su visu turtu išvažiavome namų link. Tėvas ėjo pirma vežimų ir žiūrėjo, kad kelyje nebūtų sprogmenų ar kito pavojaus. Taip pasiekėme pamiškę, iš kur jau matėsi mūsų trobesiai. Atrodo nuo gaisro nenukentėjo, nors likę buvo tik stogas ir sienos. Visa pamiške ėjo apkasų grioviai ir šviežiai supilti žemių kalneliai. Įvažiavę į kiemą pamatėme, kad namai mūsų be durų, be langų ir be langinių, o gyvenamasis namas paverstas viešuoju tualetu. Nežinojome nuo ko pradėti tvarkytis. Viską, kas buvo išnešta iš namų, suradome pamiškėje ant apkasų. Iš durų lentų buvo padaryti blindažai, bunkeriai, visur mėtėsi karinė amunicija -viskas palikta likimo valiai. Tėvas niekur neleisdavo manęs nuo namų, nes bijojo, kad galiu per neatsargumą žūti.
Pamažu susitvarkėme namus ir gyvenimas grįžo į vėžes: tėvas išeidavo į darbą, mes su motina buvome namuose. Kartais išeidavome į mišką, vaikštinėjome po apkasus, rinkome trofėjus, kurie galėtų praversti namų ūkyje. Prisimenu, kartą iš duobės ištraukiau kareivišką batą su žmogaus koja... Rėkdamas parodžiau motinai, kuri batą įmetė į apkasą ir užbėrė žemėmis.
Kelias, ėjęs per mišką, buvo tankų išardytas. Prie Baurų kaimo griovyje buvo palikta sudegusi mašina. Kitame kaimo šone stovėjo sudaužyta patranka. Pirmomis dienomis, frontui nutolus, kaimas liko kaip ir be valdžios. Niekas nežinojo, kas bus toliau, bet vieną dieną apsilankė grupė žmonių, kurie surašinėjo ne tik turtą, bet ir žmones. Naujai valdžiai reikėjo duoti duoklę. Buvo aišku, kad rusų karo mašinai reikia naujų žmonių. Jau 1944 m. vasarą priverstinai buvo imami jauni vyrai į kariuomenę. Daugumas žmonių nežinojo ką daryti. Pas tėvą pradėjo lankytis kaimo vyrai ir aptarinėti susidariusią padėtį. Kalbėjo, kad mobilizuotus vyrus apmokę siųsdavo į frontą. Tėvo brolis Petras buvo pasidaręs sau ir tėvui dokumentus, su kuriais galima buvo išvažiuoti į užsienį, bet jo perkalbėti nebuvo galima. Kalbėjo, kad savo šeimos nepaliks ir į svetimą kariuomenę neis! Petras pasitraukė į Kauną.
Subūręs bendraminčių būrelį, į kurį įėjo Vincas Drulia, Jonas Čiurinskas, Juozas Čiurinskas, Jokūbas Sidaras, Kazys Lekauskas ir dar keletas vyrų, Antanas Taparauskas pradėjo statytis žieminę. Buvo aišku, kad ramaus gyvenimo prie sovietų nebus, todėl pradėjo ruoštis ginkluotam pasipriešinimui. Buvo sukauptos ginklų ir šaudmenų atsargos, klausomasi užsienio radijo stočių informacijos.
Mūsų vienkiemyje pradėjo lankytis ginkluoti enkavedistai. Pirmas klausimas: “Kur tėvas?” Grasino sudeginti, sušaudyti, ištremti. Kai tėvas būdavo namuose, stebėdavome visus kelius, ar nesimato kokių nors pašalinių žmonių, ar kaimo vieškeliu nevažiuoja mašinos.
Bėgo mėnesiai. Represijos stiprėjo. Tai vieną, tai kitą suimdavo ir išveždavo į Kaišiadoris. Vieni pareidavo į namus, kiti atsidurdavo kalėjime. Visus kaustė baimė ir nežinomybė.
Apylinkėse pasirodė ginkluoti vyrai. Jie dažniausiai ateidavo nakčia, prašydavo tai gerti, tai valgyti. Tėvas ilgai su jais kalbėdavosi, ir jie vėl išeidavo į mišką. Kalbėdavo, kad tai Prano Petkevičiaus vyrai bazavęsi Li-vintų apylinkės miškuose. Vyrai, vengdami verbavimo į sovietinę armiją, suėmimų, ėmėsi ginklo ir išėjo partizanauti.
1945 m. mūsų šeimai buvo itin skausmingi. Tėvas jau retai būdavo namuose, motina taip pat pradėjo slapstytis. Aš buvau tik su seneliais ir tetom. Dažnai sklisdavo kalbos, kad partizanai užpuolė ir sunaikino karišką koloną, kad sudegino apylinkės pastatus ar stribų būstines.
Rudenį apylinkės miškai jau slėpė tūkstančius į kovą pakilusių vyrų. Mūsų pamiškėje stovinčioje sodyboje dažnai būriavosi ginkluoti vyrai, atėję nusiprausti, sušilti ir bent trumpam pasislėpti nuo rudens darganų.
NKVD kareiviai eiti į įtartinus vienkiemius mažomis grupelėmis nerizikuodavo, todėl dažniau namuose matydavau mamą ir tėvą, kuris, nors trumpam parėjęs, be darbo negalėjo būti.
Kartą miške prie namų jam taisant vežimo ieną prisiartino rusiška uniforma vilkintis ginkluotas žmogus ir rusiškai pareikalavo dokumentų. Tėvas iš vidinės švarko kišenės išsitraukė ginklą ir šovė į ateivį, kuris, atsakydamas automato šūviais, pasileido bėgti zigzagais. Tėvui tada pasisekė -jis nenukentėjo, o ateivis buvo pašautas į petį. Atėję pas mus partizanai papasakojo, kas įvyko. Albina suprato, kad tėvas susišaudė su savais. Sužeistajam sutvarkė žaizdą, o tėvas tuo metu parėjo į namus.
Rudenį į Livintų apylinkes atvyko Žaliojo Velnio štabas. NKVD dalinys, sužinojęs tai iš savo informatorių, ruošėsi puolimui. Nepavykus nustatyti tikros buvimo vietos, ėmė šukuoti Mackūnų mišką. 1945 lapkričio 19 d. -juoda diena mano gyvenime.
Šukuodami mišką, kareiviai aptiko Žaliojo Velnio stovyklą. Partizanai jau buvo pasitraukę, likęs tik Petkevičiaus-Kariūno būrys, kuriam pirmajam teko atremti puolimą. Pirmas žuvo Petkevičius-Kariūnas, pasilikęs
□ 1945 11 19 žuvę partizanai P.Petkevičius-Kariūnas, A.Taparauskas-Kirvis, J.Čiurinskas-Pelėnas išniekinti Kaišiadorių aikštėje
dengti atsitraukiančiųjų. Rusų kareiviai, persekiodami partizanus, aptiko Antano Taparausko-Kirvio bunkerį.
Po daugelio metų teko kalbėtis su likusiu gyvu partizanu Vincu Drulia, kuris sakė, jog būrys buvo užkluptas netikėtai. Partizanai buvo bunkeryje, kai pasigirdo šaudymas. Tėvas puolė laukan su automatu, bet sužeistas į galvą nugriuvo prie bunkerio laiptų. Jonas Čiurinskas, sužeistas į ranką, kulkosvaidžio ugnimi privertė rusus sugulti. Tuo metu iš bunkerio išėjo Sidaras ir Drulia. Tėvas buvo dar gyvas ir prašė Drulios jį nušauti, kad gyvas nepatektų į rusų nagus. Vincui nepakilo ranka šauti į draugą ir jie atsišaudydami pasitraukė. Mūšio metu žuvo rusų kareiviai ir mūsiškiai: būrio vadas Antanas Taparauskas, Jonas Čiurinskas, Pranas Petkevičius. Partizanų kūnus atvežus į Baurus, rusų kareivis keikė rodydamas į Antano kūną, kad tas jam vos nenukandęs piršto, kai norėjęs sužeistajam išpjauti liežuvį. Tėvo veido beveik nesimatė, nes buvo apkrešėjęs krauju. Žuvusius partizanus, vielomis surištomis rankomis, išvežė į Kaišiadoris, kur numetė ant grindinio miesto aikštėje. Mes su mama tą dieną buvome namuose, girdėjome automatų ir kulkosvaidžių serijas miške. Motina verkdama glaudė mano galvą prie krūtinės ir kartojo, kad jau nebeturime tėvelio...
Viskam nutilus, motina išėjo į mišką prie bunkerio. Menu, kaip į namus parsinešė kruvinus tėvo kailinius. Visa šeima, apstojusi juos, raudojo, tarsi tai būtų tėvo kūnas. Mama norėjo važiuoti į Kaišiadoris parsivežti tėvo palaikų, bet visi atkalbėjo: sakė, kad žuvusiuosius saugo ir gali nebegrįžti pati. Iki šiol nežinome, kur ilsisi tėvo palaikai.
Bėgo dienos. Apsipratome su tėvo netektimi. Partizanai, kaip ir anksčiau, lankėsi mūsų namuose. Tėvo seserys taisydavo jiems drabužius, siūdavo atpažinimo ženklus ant rankovių ir dainuodavo liūdnas dainas...
Po tėvo žūties NKVD pradėjo persekioti motiną. Ji vėl pasitraukė iš namų, o aš likau pas senelius. Molina turėjo Pašuliuose, Pravieniškėse giminių, todėl dažnai ir aš būdavau ten nuvežamas su ja susitikti. Tėvo sesuo Marytė buvo ištekėjusi ir gyveno Bauruose. 1947 m. už ryšius su partizanais ji gavo 8 metus. Šeimoje likome tik senelis, senelė, jų dukros Albina su Magdalena ir aš.
Vieną vasaros dieną į mūsų vienkiemį atvažiavo dvi mašinos, pilnos ginkluotų kareivių, kurie suvarė mus į gyvenamąjį namą ir uždarė langines. Name buvo tamsu. Pradėjome nerimauti: galvojome, kad mus sudegins gyvus. Kareiviai rėkaudami lakstė po kiemą ir mes nežinojome, kas vyksta. Pro langinių plyšius pamatėme, kad kareiviai laksto apie kluoną.
Netrukus pasirodė dūmai. Supratom, kad dega klojimas. Ugnis netrukus išsiplėtė ir pastatas skendėjo liepsnose. Klojime buvo visi žemės ūkio padargai, vežimai, pakinktai. Viskas liepsnojo. Manėme, kad po to padegs ir gyvenamąjį namą. Moterys meldėsi, aš verkiau, tik senelis glostė man galvą ir ramino. Kareiviai palaukė, kol kluonas visai sudegė, tada atidarė duris ir nuėjo prie stovėjusių ant kelio mašinų. Lipo į mašinas, bet gaisravietėje nuaidėjęs galingas sprogimas privertė juos sugulti ant kelio. Po kiek laiko keli atėjo pas senelį išsiaiškinti, kas ten sprogo. Senelis pasakė, kad kluone buvo bakas su žibalu, kuris tikriausiai ir sprogo. Kareiviai nusivarė jį prie kluono. Įsitikinę, kad taip ir yra, sulipę į mašinas išvažiavo, taip ir nepaaiškinę, kodėl sudegino daržinę.
Gretimame Pašulių kaime gyveno motinos sesuo Karusė, broliai Vincas, Barnasius. Ten buvo mano pusbrolių ir aš per Kieliškių miškelį vienas pas juos nueidavau. Kartais ten rasdavau mamą.
1948 m. gegužės 21 d. iš Pašulių parėjau į Livintus, o kitą dieną vos švintant beldimo ir rusiško “atkryvai!” buvome pakelti iš lovų. Senelis atidarė duris ir į kambarį įėjęs rusų karininkas visiems įsakė apsirengti, pasiimti šiltų drabužių, maisto mėnesiui ir miško darbams reikalingų įrankių. Dokumentus paėmė. Liepė kinkyti arklius ir krautis tik būtiniausius daiktus. Kareiviai-azijiečiai, paprašyti papjauti avį, greitai tą atliko, o mes, sudėję mėsą į dubenį, susėdome į vežimą ir pajudėjome Kieliškių link. Seneliai nenujautė, kad paskutinį kartą mato savo namus ir gimtąjį kraštą.
Privažiavome Kieliškių mokyklą, kur jau sovėjo daug vežimų, tarp jų ir Grigaliūno iš Kieliškių vežimas, kuriame sėdėjo jis su žmona bei trys jų vaikai: Bronius, Genė ir Romas. Mes gyvenome už miško kampo, todėl juos gerai pažinojau. Mokykloje turėjo prasidėti pamokos, buvo daug vaikų. Įsimaišęs tarp vaikų galėjau likti, bet buvau labai prisirišęs prie močiutės ir pasakiau, kad “kur senelė, ten ir aš”. Taip pasirašiau sau nuosprendį.
Pajudėjome Pašulių link. Vežimams važiuojant per Kieliškių miškelį, kareiviai sulipo į ratus, matyt, bijojo partizanų. Taip raudodami pasiekėme Kaišiadorių geležinkelio stotį. Čia buvo paruoštas gyvulinių vagonų ešelonas. Vagonų langeliai grotuoti, aplink sąstatą stovėjo ginkluota sargyba. Pažįstami stengėsi laikytis kartu. Sutikome daug savo kaimo gyventojų. Tai Taparauskų šeima iš Livintų: motina su dukromis Jadze, Brone ir Regina, Žukauskų šeima iš Baurų su mano amžiaus sūneliu Boleslovu, Genė Alionienė su sūneliu Šarūnu ir dukrele Vanda.
Lipdami į vagonus stengėmės užsiimti geresnę vietą. Žmonių buvo daug. Iš tremtinių paskyrė vyresnįjį tvarkai prižiūrėti ir spręsti iškilusius klausimus su ešelono komendantu. Kiekviename vagone buvo po sargybinį. Nuo vagonų pasitraukti negalima. Gamtinius reikalus atlikdavome čia pat po vagonu. Visiems sulipus, duris aklinai uždarė. Vagono gale paklode atitvėrė kampą su kibiru gamtiniams reikalams.
Prie jau suformuoto sąstato prikabino garvežį. Iš visko buvo galima suprasti, jog greitai išvažiuosime. Visi pripuolė prie mažų langelių, nes durys buvo uždarytos. Ilgas garvežio švilpesys, ir mes pajudėjome iš Kaišiadorių.
Vagonuose buvo tamsu, nes šviesa patekdavo tik pro mažus viršutinius langelius, kuriuos užstodavo žmonių galvos. Traukinys mus vežė į nežinią, į rytus. Važiavome nesustodami. Tikriausiai stotyse mūsų traukinį praleisdavo be eilės.
Pirmas sustojimas buvo jau svetimoje žemėje. Traukinį nuvarė į atsarginį kelią. Tikriausiai reikėjo keisti garvežį. Sargyba apsupo sąstatą ir atidarė duris. Leido išlipti. Visi puolė į lauką ir bėgo po vagonais. Moterys į vieną galą, vyrai - į kitą. Čia pat ieškojome ir vandens, nes vagone buvo labai tvanku, troškino. Komendantas leido iš kiekvieno vagono po vieną žmogų su sargybiniu atnešti vandens. Taip būdavo kiekviename sustojime. Traukinys dieną ir naktį vežė mus vis toliau ir toliau nuo Lietuvos. Kalbėjo, kad Maskva liko kažkur pakraštyje, nes mus gabenti per didelius miestus vengė. Maitinomės atsargomis, pasiimtomis iš namų. Daugiausia rūkyti lašiniai. Mėsą, kurią vežėmės, turėjome išmesti, nes sugedo. Maistą kiek įmanydami taupėme, nes nežinojome, kiek dar teks važiuoti. Birželis buvo karštas. Vagonas įkaitęs, tvankus. Pagyvenę žmonės pradėjo sirgti. Buvo sudaryta vyresnių žmonių grupė iš visų vagonų, kurie kreipėsi į ešelono komendantą, kad leistų atidaryti duris. Prašymo išklausė ir dienos metu leido atidaryti. Gavę suaugusiųjų leidimą visi vagono vaikai sulindome prie durų ir žiūrėjome. Kilometriniai stulpai bėgo atgalios, o mes - vis toliau nuo Lietuvos. Bildėjome per geležinius tiltus, kurie kirto didingų upių vagas, lėkėme pro kalnų tunelius ir kosėjome nuo garvežio dūmų. Pro šalį skriejo Petropavlovskas, Omskas, Novosibirskas, kol galų gale atsibeldėme iki Krasnojarsko.
Visiems liepė išlipti. Ešelonas stovėjo prie Jenisiejaus upės. Netoliese - pastatas panašus į sandėlį. Mus iškraustė ir liepė laukti pirklių. Atvažiuodavo žmonės, kuriems reikėjo darbo jėgos ir pasirinkę išsiveždavo.
Visi mūsų vagono gyventojai buvo vienoje vietoje. Daugelį žmonių pirkliai išsivežė mašinomis. Tikriausiai rinkosi pagal sąrašus, nes mūsų niekas nejudino.
Po kurio laiko upe atplaukė gražus laivas, tempdamas paskui save dideles valtis. Vėliau sužinojome, kad jos vadinasi “zavozinios” ir jos skirtos krovinių pervežimui. Mums liepė lipti į valtis. Vėl sujudimas, vėl spėliojimai, vėl nežinia. Sulipus į “zavozines”, patikrino sąrašus ir liepė laukti. Mus vis dar lydėjo priskirtas karininkas.
Laivui išplaukus ir mes leidomės į kelionę - tik dabar vandeniu ir vėl į nežinią. Greitai plaukėme pasroviui. Kelionė Jenisiejumi truko 1,5 paros. Plaukiant lijo ir kando mašalai. Priplaukus Jarcevą įplaukėme į neplačią, bet sraunią Kass upę ir plaukėme ja dar apie 50 km. Prie neaukšto kalno laivas prisišvartavo. Visiems pasakė, kad atvykome. Susirinkę daiktus išlipom į krantą.
Močiutė su Albina ir Magdalena liko prie daiktų, o mes su seneliu nuėjome į kalną, kur sakė, kad yra pastatytas namas. Ant kalno stovėjo mediniai pastatai, matėsi, kad čia gyvenama, buvo vaikų, kurie smalsiai žiūrėjo į mus iš savo kiemų. Barakas stovėjo gal už 400 metrų, prie pušynėlio, pastatytas visai neseniai - tikriausiai mūsų laukė. Namas medinių rąstų, dviejų galų. Užėję į vidų, pamatėme viduryje kambario statinės formos geležinę krosnį, o aplink sienas - netašytų lentų gultus, tarp kurių buvo palikti siauri praėjimai. Išsirinkome vietą prie durų dešinėje pusėje. “Kambarys” buvo gal 10 kvadratinių metrų.
Su mumis apsigyveno Grigaliūnas su vaikais, Borisovų šeima (vyras ir žmona), Česnakų šeima su dukra Aldona, Čižauskienė ir dar viena moteris su dukra Danute. “Kambarys” buvo perpildytas ryšuliais, lagaminais ir dėžėmis. Visi užsiėmė savo kampo tvarkymu.
Komendantas leido 2 paras pailsėti ir susitvarkyti, o paskui - į mišką. Pradėjo registruoti žmonės, galinčius dirbti miške, turinčius įrankius, sudarinėjo medkirčių brigadas. Iš mūsų šeimos darbingo amžiaus buvo tik Albina ir Magdalena. Moterys bandė kurti krosnį ir gaminti karštą maistą, kurio seniai nebuvome ragavę.
Toks mano atmintyje liko pirmųjų dienų Krasnojarsko krašto, Jarcevo rajono Novyj Gorodok kaimelio vaizdas. Gyventojų kaimelyje buvo nedaug: daugiausia seni tremtiniai - baltarusių, latvių, rusų, lenkų šeimos. Aibės mašalų neduodavo ramybės nei dieną, nei naktį, jų apmažėdavo tik saulėtą dieną.
Visi ruošėsi į darbą. Ant sienos pakabino geležinio bėgio galą, kuris turėjo atstoti žadintuvą. Jau trečios paros rytą suskambo “žadintuvas” šaukdamas į darbą. Tiems, kas eis į darbus, pusryčiai jau buvo ruošiami nuo vidurnakčio, nes vietos ant viryklės buvo mažai ir kiekviena šeima laukė savo eilės. Malkas pasiruošė iš vakaro.
Gaudavome maisto korteles: darbininkams duonos duodavo 400 g, žuvelių ir cukraus dideliais gabalais. Mes, vaikai, didelių baisumų nejautėme, tik visi buvome sukandžioti mašalų ir nusidraskę.
Darbininkams nuo neįprasto darbo rankos pavirto žaizdomis, o veidai sutino nuo mašalų įkandimų. Vėliau pradėjo dėvėti tinklelius nuo mašalų. Bet kokiu oru darbininkai eidavo į darbą - bėgio dūžiai skambėjo kiekvieną dieną. Reikėjo vykdyti ir duotas medienos kirtimo normas. Nedaug kas jas padarydavo. Buvo brigados, kurios guldydavo medžius, kitos kapojo šakas, dar kitos skersavo medieną, tralavo arkliais prie upės kranto.
1948 m. rugpjūčio mėnesį gavome pirmą siuntinį iš Lietuvos. Pasiimti reikėjo eiti apie 25 km į Šadrino paštą. Jo parnešti išėjo senelis. Magdalena buvo šieno paruošimo darbuose, Albina - kitoje pamainoje. Lijo lietus, bet senelis vis tiek išėjo. Siuntinys buvo parneštas, o senelis sušalo ir susirgo plaučių uždegimu. Jokios medicininės pagalbos nebuvo ir po savaitės senelis mirė. Pašarvojome tame pačiame barake paskubomis iš paprastų lentų sukaltoje dėžėje. Palaidojome Novyj Gorodok beržynėlyje ir pastatėme medinį kryžių. Taip netekome vieno mūsų šeimos nario.
Magdalena dirbo toli nuo mūsų ir jos į tėvo laidotuves neišleido. Tada ji, supykusi ant savo viršininkų, pabėgo į Lietuvą. Komendantui buvo pasakyta, kad nuskendo upėje, bet ją įskundė laiškanešė. Prasidėjo Magdalenos gaudynės.
Į Lietuvą ji vis tik sugrįžo ir slapstėsi pas pažįstamus. 1949 m. ją išdavė atsitiktinai atpažinęs buvęs kaimynas Aleksas Sidaras. Magdaleną suėmę nuvedė į Pašulių apylinkės pirmininko Ambrazevičiaus sodybą. Ilgai tardė, mušė ir nuvarė į Livintų geležinkelio stotį, iš ten - į Kaišiadorių kalėjimą, kuriame išlaikė 2 savaites, po to išvežė į Vilnių, nuteisė 3 metams ir ištrėmė į Krasnojarsko krašto Sovietsko rajono Beriozovkos kaimą.
Pabėgimas iš Siaurės į Lietuvą nebuvo įprastas. Nedaug kas ryžosi tokiam žygiui, bet Magdalenos sesuo Albina jau po 8 mėnesių pakartojo sesers žygį, kad nors trumpam įkvėptų laisvės oro...
Balos pasidengė plonu ledu. Ruošėmės žiemai, nors ir negalėjome žinoti, kokia ji čia būna. Į mokyklą eiti nereikėjo, nes jos nebuvo. Anksti temo. Vakarai buvo ilgi. Barakui apšviesti iš konservų dėžučių pasidarėme
□ Eugenijus Taparauskas su močiute. Beriozovka
□ Taparauskų šeima tremtyje: stovi Albina, Marytė, Eugenijus, Magdalena, sėdi močiutė Taparauskienė su žentais ir anūke. Beriozovka
lemputes, vadinamąsias “kaplilkas”, kurios apšviesdavo baraką. Rytą pabudę pamatėme sniegą. Tiesa, jo dar buvo nedaug, bet šaltukas jau spaudė. Žieminių drabužių neturėjome, todėl stengiausi būti barake. Kūrenome krosnį, prasimanydavome visokiausių žaidimų. Lauke ištisai snigo ir teko atkasinėti sniegą nuo durų, kad galima būtų išeiti. Krosnį kūrenome pagal sudarytą budėjimo grafiką. Malkas atveždavo arkliais iš miško, tik reikėjo susipjauti. Šaltis buvo sausas ir siekdavo 40 laipsnių, o darbininkai neidavo į darbą, jeigu atšaldavo iki 45 laipsnių. Jiems išdavė šiltas vatines kelnes, veltinius, pirštines ir žiemines kepures. Dažniausiai darbininkai nušaldavo nosis, todėl ėmė nešioti ant nosies maišelius.
Sniego prisnigo virš metro, pasidarė sunku vaikščioti. Ant barako stogo buvo daug sniego, kurį reikėjo nukasti, kad neįlūžtų. Sniegą raižė dideliais gabalais ir rideno nuo stogo. Apačioje susidarydavo didžiausios sniego pusnys, tarp kurių prakasdavo praėjimą iki durų ir langų. Vaikščiojome kaip tuneliu, o mes, vaikai, tarp tų luitų pasidarydavome landas ir bunkerius. Vieną rytą taip užpustė, kad durų nepajėgė atidaryti, teko lįsti pro langą atkasti.
Darbininkai vakare sugrįždavo sušalę, šlapi. Barake išsidžiovinti buvo neįmanoma, todėl pastatė drabužių džiovyklą, į kurią vakare nunešdavo šlapius drabužius ir apavą, o anksti ryte pasiimdavo. Džiovykloje dirbo paskirtas žmogus.
Sniegas buvo gilus, todėl patys darėme slides. Senesnieji gyventojai daržus aptverdavo skaldytomis lentomis, vadinamomis “drankomis”, kurios mums buvo beveik gatavos slidės - trūko tik raiščių.
Bėgo šalti žiemos mėnesiai. Maisto, kurį gaudavome pagal korteles, neužtekdavo. Kentėme alkį, o tai buvo sunkiausia.
1948 m. rudenį, kai sniego dar buvo nedaug, naktį pabėgo Albina. Komendantas išjojo ieškoti ir sakė, kad jeigu pagaus - nušaus, bet pagauti nepavyko, nes ji ėjo priešinga ieškotojams kryptimi. Albina per didelius vargus pasiekė Lietuvą.
Taip mes likome abu su senele. Atėjo sunkūs laikai: darbingų žmonių jau nebuvo, o maisto davinys nedarbingiems asmenims mažesnis. Reikėjo gyventi. Močiutė už valgį skalbė, prižiūrėjo mažus vaikus, šlavė baraką...
1949 metų pavasaris - pirmas pavasaris Sibiro žemėje su šiltomis dienomis ir labai šaltomis naktimis, per kurias sniego paviršiuje susidarydavo ledo pluta. Mums, vaikams, būdavo daug džiaugsmo, kai galėjome be slidžių lakstyti, bet įlūžus išlipti buvo sunku, nes sniegas gilus ir purus.
Pavasario saulė tirpdė sniegą ir jis papildydavo Kasos upę, sukaustytą storu ledu. Prasidėjus ledonešiui, ledai grūsdavosi vienas ant kito, jų būdavo pilnos pakrantės, o patvinusi upė vaitojo ir šniokštė. Kalnų šlaitai pirmieji išlįsdavo iš po sniego. Basi lakstydavome dar šalta žeme, džiaugdamiesi pavasariu ir saule.
Prie upės kranto dar žiemą buvo pradėtas statyti karavanas. Karavanas - tai surišti medžių plaustai, sutvirtinti venas su kitu storais lynais ir sukrauti po 5 eiles 200-300 metrų ilgio rąstų. Karavano viduryje buvo statomas tikras namas. Gale stovėjo apvalus apie 20 m skersmens ratas su mediniu būgnu inkaro lynui vynioti. Didelis įtaisas su galingomis mentėmis svėrė apie 10 tonų. Karavano priekinėje dalyje stovėjo bokštelis, iš kurio buvo vadovaujama plukdant jį upe.
Karavano išplaukimas iš gyvenvietės virsdavo didele švente. Visi susirinkdavo ant upės kranto. Karavaną plukdydavo iki Jenisiejaus žiočių, o iš ten jį paimdavo atplaukę jūriniai laivai ir gabendavo medieną į užsienį.
Patvinusią upe medžiai buvo plukdomi ir nesurišti. Iš žiemą sukrautų krūvų stačiais šlaitais juos nuridendavo į upę ir ten jie plaukdavo pasroviui. Krūvoms pasibaigus, daug medžių likdavo upės pakrantėse, todėl specialios brigados eidavo upės krantais ir stumdavo juos į vandenį.
Vasaros buvo karštos. Mes, vaikai, daug maudėmės, žvejojome pasidarę meškeres, eidavome uogauti, grybauti, riešutauti. Bėgo dienos, mėnesiai...
1949 m. rudenį buvo atidarytas miško gėrybių supirkimo punktas. Nedarbingi žmonės uogavo ir grybavo ir taip užsidirbdavo pinigų. Buvo galima nusipirkti daugiau maisto. Darbininkai dirbo taigoje - pjovė mišką. Senesnieji prižiūrėjo arklius, taisė apavą, dirbo staliaus darbus.
Maždaug už 7 km statėsi nauja Šerčiankos gyvenvietė. Eiti iki jos reikėjo per taigą. 1950 m. jau kalbėjo, kad atidarys pradinę mokyklą.
Grupelė Novij Gorodok vaikų, tarp jų ir aš, rudenį pirmą kartą pravėrėme mokyklos duris. Mokykla buvo už 7 km, taigi kiekvieną dieną tekdavo nueiti ir pareiti. Nesvarbu, šalta ar lyja lietus, ar užsnigti keliai -reikėjo klampoti į mokyklą. Pamokas ruošdavome vakarais prie “kaptilkos”. Tai buvo vargo metai... Klasėje mokėsi rusų vaikai ir mes, lietuviukai. Nerūpestinga vaikystė pasibaigė. Pirmą kartą iš močiutės rankų gavau veltinius. Tai buvo didelis džiaugsmas, nes buvau nušalęs kojas.
Vaikų, einančių į mokyklą, vis mažėjo. Likome tik mes su Danute Čižauskaite, bet ir tai neilgam, nes jos mama sirgo džiova ir 1951 m. žiemą mirė. Danutė liko našlaitė ir komendantas, pasodinęs ją į roges ir užklojęs kailiniais, išvežė į vaikų namus. Aš stovėjau ir verkiau, nes tai buvo draugė, su kuria galėjau pasikalbėti, su kuria būdavo drąsiau eiti per mišką, kapines. Be to, Danutė buvo labai linksma.
1951 m. žiemą ir pavasarį į Šerčianką eidavau vienas. Labiausiai bijojau, kai priartėdavau sugriuvusių barakų, už kurių ant kalno mėnulio šviesoje matėsi aukšti kapinių kryžiai. Pro juos eidavau beveik nekvėpuodamas, o praėjęs pasileisdavau bėgti ir sustodavau, kai jų jau nesimatydavo. Dar paklausydavau, ar niekas nesiveja, ir nusiraminęs žingsniuodavau toliau. Tokie buvo paskutiniai mano vargo metai.
Vasarą mus su močiute perkėlė gyventi į Šerčianką, nes mokykloje reikėjo valytojos. Mus apgyvendino mokyklos pastate. Ten buvo daug vaikų. Prasimanydavom įvairiausių žaidimų. Vasaros dienas nuo ryto iki vakaro praleisdavau lauke. Kasos upė turėjo mažą intaką, kuris vadinosi Šerčianka. Kaimas buvo įsikūręs ant aukštumos tarp dviejų upių. Šerčiankos vanduo buvo nepaprastai šaltas, nes tekėjo iš šaltinių.
Kaip ir anksčiau, daugiausia laiko praleisdavome prie upės. Iš rąstų pasidarę plaustus plaukdavome upe, gaudėme žuvis, taip užsidirbdami keletą rublių. Šerčiankoje jau buvo parduotuvė ir galėdavome kai ką nusipirkti.
Vakare, kai iš darbo parvažiuodavo darbininkai su arkliais, jodavome į ganyklas. Kiekvienas turėjome “savo” arklį ir jį prižiūrėdavome. Nepastebimai ateidavo ruduo ir vėl tekdavo sėstis prie knygų. Mokykla buvo arti -reikėjo tik pereiti kiemą. Mums su senele davė atskirą kambariuką barake, kurio sienos buvo padarytos iš lentų. Stovėjo staliukas ir gultai su iš paklodžių susiūtais čiužiniais, prikimštais šieno, ant kurių miegodavome. Vėl artinosi žiema. Senelė jau nedirbo mokykloje - kūreno pirtį prie upės.
Laukėme artėjančių 1952-ųjų metų. Mokykloje buvo ruošiama naujametinė programa. Reikėjo eglutės. Mokytoja pasiuntė mane ir Romą Grigaliūną į mišką. Pasiėmę kirvuką išėjome. Reikėjo pereiti į kitą upės krantą. Pakraščiai buvo neužšalę, nes srauniai bėgo vanduo. Suradę užšalusį ledo tiltelį, perėjome į kitą krantą, nukirtame eglutę ir tais pačiais pėdsakais ėjome namo. Romas nešė eglę ir perėjo pirmas, o man einant tiltelis lūžo ir aš atsidūriau šaltame vandenyje. Srovė nunešė mane į properšos galą, kur buvo ištisas ledas, į kurį iš visų jėgų kabinausi, nes srovėjau traukė mane po ledu. Galų gale pavyko užsikabinti už krašto ir didelių pastangų dėka išsiropšti ant ledo. Buvo labai šalta ir mano drabužiai sustingo į kaulą, negalėjau pajudėti. Kaip tik netoliese senelė kūreno pirtį. Sušalę drabužiai trukdė greitai judėti, bet nueiti pavyko. Nusimetęs drabužius, nuėjau į garinę ir kaitinausi, kol senelė džiovino mano aprangą. Po šių maudynių net nesusirgau, tik kirvukas nuskendo, bet ir jį vėliau su draugų pagalba pavyko iš properšos ištraukti. Skendau upėje du kartus: pirmą kartą tik atvažiavęs (tada išmokau plaukti), antrą kartą, kai bandžiau perplaukti upę ir mane nunešė į seklumą.
Po senelio mirties smarkiai sirgau. Kokia liga - nežinau, bet ilgai gulėjau be sąmonės. Degė žvakės, buvo paruoštos įkapės... Nuo mirties mane išgelbėjo Borisovų šeima, kuriai iš Lietuvos prisiuntė vaistų. Po truputį pradėjau sveikti. Buvau taip nusilpęs, kad atsikėlęs iš lovos negalėjau paeiti.
Žiema buvo šalta. Dienos trumpos. Daugiausia sėdėjau prie knygų ir su slidėmis čiuožinėjau nuo kalnų. Čiuoždamas nuo kalno pargriuvau ir visi, čiuožę iš paskos, sugriuvo ant manęs. Taip susilaužiau ranką, kurią paskui parištą nešiojau du mėnesius.
Didesni vaikai eidavo į mišką gaudyti kiškių. Vakare ant jų takų pastatydavome kilpas, o ryte kartais pareidavome su laimikiu.
Taip bėgo mano vaikystės metai. Gaudavome siuntinių iš Lietuvos. Aš jau mokėjau rusiškai parašyti laiškus į Lietuvą. Prašiau, kad atsiųstų žvejybai reikalingų priemonių, ir labai džiaugiausi gavęs iš Lietuvos kabliukų ir plūdžių.
Atėjo 1953 metai. Menu, kaip mokytoja pranešė, kad mirė Stalinas ir todėl nebus pamokų. Iškabino vėliavą su juodu kaspinu, radijas grojo gedulingas melodijas. Vieni šluostėsi ašaras, kiti būriavosi kalbėdami apie būsimas permainas.
1954 m. tremtiniams buvo sušvelnintas režimas. Tetos buvo ištremtos į Beriozovką, netoli Krasnojarsko. Mes parašėme prašymą, kad galėtume nuvažiuoti pas jas. Po kelių mėnesių senelę išsikvietė komendantas ir pasakė, kad mums leidžia važiuoti į Beriozovką. Pradėjome ruoštis kelionei. Reikėjo laukti atplaukiant katerio.
Atsisveikinę su draugais, susikrovę mantą į katerį, išplaukėme į Krasnojarską. Kateris mus nuplukdė iki Jarcevo, o ten laukėme reisinio garlaivio į Krasnojarską. Pusę paros prasėdėjome prieplaukoje, kol pasirodė “Majakovskis”. Į Krasnojarską plaukėme 3 paras.
Abina su sunkvežimiu laukė prieplaukoje. Dar valanda, ir mes jau važiavome Beriozovkos gatve prie namo, kuriame gyveno Albina. Vėl nauja vieta, nauja aplinka.
Albina dirbo siuvykloje, siuvo darbinius drabužius, buvo ištekėjusi už esto staliaus. Magdalena gyveno kitame name, taip pat buvo ištekėjusi ir turėjo mažą dukrytę Reginą.
Rudenį pradėjau lankyti Beriozovkos mokyklos 5-ąją klasę. Buvome visi kartu, ir gyvenimas pasidarė šviesesnis. Atsirado naujų draugų, kaime buvo kino teatras, o netoliese - upė stačiais krantais.
1956 m. pavasarį, baigusį 5 klases, mane ruošėsi išvežti į Lietuvą. Žinia man buvo netikėta, sutikau ją su ašaromis akyse. Gegužės pabaigoje mudu su Albina sėdome į maršrutinį autobusą ir, su giliu liūdesiu žiūrėdamas į liekančius draugus, išvažiavau į Krasnojarsko geležinkelio stotį. Nusipirkome bilietus iki Maskvos. Traukinys vėl nešė mus į gimtinę, tik šį kartą ne gyvuliniuose vagonuose, o keleivinio traukinio kupė.
Po savaitės privažiavome Maskvą ir persėdome į traukinį, važiavusį Lietuvos link. Dar para ir išlipome Vilniaus geležinkelio stotyje.
Taip po 8-erių metų tremties aš vėl atsiradau Lietuvos žemėje...
