LAISVĖS KOVŲ IR KANČIŲ KELIAI BIRŽŲ KRAŠTE
Represuotų švietimo darbuotojų iš dabartinio Biržų rajono sąrašas
Andrejauskas Povilas, 36 m., Biržų gimnazijos piešimo mokytojas, jūrų skautų vytis. Represuotas 1941 m. į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte, 1951 m. ištremtas į Dolgij Mosto r. 1958 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1988 m.
Andrejauskienė-Atkočiūnaitė Emilija, 36 m., iš Biržų. 1941 m. ištremta į Veronicha, Pabrigo r., Tomsko sr., 1952 m.- į Dolgij Mosto r. 1958 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1976 m.
Bacevičiūtė Adelė, Kupreliškio mokytoja. Represuota 1941 m.
Balbieris Juozas, 42 m., Astravo pradžios mokykla. Priklausė šaulių, verslininkų organizacijoms. Prieš tremtį nebemokytojavo. Ištremtas 1941 06 19 (papildomu sąstatu) į Novosiolovo r., Krasnojarsko kr. 1958 m. paleistas, grįžo į Lietuvą 1959 m. Mirė 1984 m.
Balčiūnienė-Lukinskaitė Kazė, 34 m., Smaliečių pradžios mokykla. 1941 m. ištremta į Sabolinką, Pabrigo r., Tomsko st. Grįžo 1958 m.
Bieliauskienė-Figurinaitė Ona, 45 m., iš Biržų. 1941 m. ištremta į Novosiolovo r., Krasnojarsko kr. Paleista.
Brazdžius Jonas, 26 m., mokytojas iš Gataučių k. Represuotas 1941 m. į Kańsko r., Rešiotų lagerį. 1951 m. tremtis. 1973 m. grįžo į Lietuvą.
Dargis Jonas, 34 m., Runikių pradžios mokykla. Šaulių būrio vadas, vadovavo jauniesiems ūkininkams. 1941 m. represuotas į Rešiotų lagerį, Kańsko r. 1943 m. ten ir žuvo.
Dirginčius Vincentas, 53 m., Parovėjos pradžios mokykla. 1941 m. represuotas į Krasnojarsko kr. 1942 m. ten ir žuvo.
Dirginčienė-Dikavičiūtė Michalina, Parovėjos pradžios mokykla. 1941 m. ištremta į Sabolinką, Prabigo r. 1958 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1980 m.
Gudeika Viktoras, 30 m., Biržų švietimo skyriaus inspektorius, fizinio lavinimo mokytojas, Legailių k. 1941 m. represuotas į Rešiotų lagerį Kansko r. Ten ir žuvo 1942 m.
Ignašiūnas Jonas, 33 m., Latvelių pradžios mokykla. Šaulių būrio vadas, baigęs karo mokyklą, aktyvus visuomenininkas. Represuotas 1941 m. į Rešiotų lagerį Kansko r. Ten ir žuvo 1942 m.
Indrašiūnienė Liuda, 25 m., Šileikiškio k. mokytoja. 1941 m. ištremta į Kamarovką, Pabrigo r. 1973 m. grįžo į Lietuvą.
Karalius Anupras, 51 m., Biržų gimnazijos anglų kalbos mokytojas, Biržų aps. Verslininkų pirmininkas, skautų vytis, tautininkas. Suimtas 1940 04 19, nuteistas 8 metams Ypatingosios paskirties lagerio. 1941 04 19 išvežtas į Berežanų kal., Ternopolio r. (Ukraina). Žuvo 1942 12 21.
Krikščiukas Adolfas (Alfredas), 37 m., Pabiržė. 1941 m. represuotas į Rešiotų lagerį Kańsko r. Ypatingojo pasitarimo sprendimu 1943 01 20 nuleistas 10 metų. 1951 m. tremtis į Krasnojarsko kraštą.
Kriščiukienė Palmyra, Gerultiškių pradžios mokykla. Ištremta 1941 m. Grįžo į Lietuvą. Mirusi.
Kuprys Aleksandras, 29 m., Biržų švietimo skyriaus inspektorius. Represuotas 1941 m. į Rešiotų lagerį Kansko r. Ypatingojo pasitarimo sprendimu 1943 01 02 nuteistas 8 metams. 1949 m. tremtis Krasnojarsko kr. 1957 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1993 m.
Kuprienė-Aleksandravičiūtė Adelaida, 21 m., Biržų pradžios mokykla. Represuota 1941 m. 1957 m. grįžo į Lietuvą.
Kutra Jurgis, 50 m., Biržų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, vicedirektorius. Represuotas 1941 m. į Norilsko lagerį Krasnojarsko kr. Žuvo 1943 m.
Lanskaronskis Petras, 38 m., Lebeniškių pradžios mokykla. Priklausė Saulių organizacijai. Represuotas 1941 m. Ypatingojo pasitarimo sprendimu 1943 01 13 nuteistas 10 metų. 1950 m. išvežtas į Pečianlagą, Karagandos sr. Tremtis į Novosibirsko sr. Paleistas 1958 m. Į Lietuvą grįžo 1963 m., bet vėl išvyko pas žmoną į Tomską, kur 1947 m. mirė. Perlaidotas Visagine, kur gyvena žmona.
Lanskaronskienė Bronė, 28 m., Lebeniškių pradžios mokykla. 1941 m. ištremta į Kamarovką, Pabrigo r. Grįžo į Lietuvą.
Lukštaraupis Jonas, 43 m., Grumšlių pradžios mokykla. Suimtas 1941 07 12, kalintas Panevėžyje, išvežtas į Sol Ilecko kalėjimą. 1950 m. grįžo į Lietuvą. Mirė Rokiškio r.
Macaitis Povilas, 20 m., mokytojas iš Vabalninko mstl. 1941 m. išvežtas į Vorkutos lagerį. Nuteistas 15 metų lagerio ir 5 metų tremties. 1952 m. grįžo į Lietuvą.
Morkvėnas Jonas, 37 m., Kupreliškio pradžios mokykla. 1941 m. ištremtas į Kamarovką, Parbigo r. Persikėlė į Tomską. Paleistas 1957 m. 1990 m. grįžo į Lietuvą. Miręs, palaidotas Šiauliuose.
Morkvėnienė-Banevičiūtė Adelė, 37 m., Kupreliškio pradžios mokykla. 1941 m. ištremta į Kamarovką, Parbigo r. Persikėlė į Tomską. 1957 m. paleista. Grįžo į Lietuvą. Mirusi.
Namajūnienė Ona, 31 m., Medeikių pradžios mokykla. 1941 m. ištremta į Kamarovką, Parbigo r. 1957 m. grįžo į Lietuvą. Gyvena Anykščiuose.
Obakevičius Otonas, 31 m., mokytojas iš Vabalninko mslt. 1941 m. suimtas. Išvežtas į Rešiotų lagerį Kansko r. Ypatingojo pasitarimo sprendimu nuteistas 10 metų. 1951 m. ištremtas į Chindičetą, Dolgij Mosto r., Krasnojarsko kr. 1957 m. paleistas, 1960 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1984 m.
Obakavičienė-Zlatkutė Veronika, 26 m., mokytoja iš Vabalninko mstl. 1941 m. ištremta į Novaja Burka k., Parbigo r., paskui į Chindičetą, Dolgij Mosto r. Paleista 1957 m. 1967 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1988 m.
Pipynė Mykolas, 60 m., mokytojas iš Judžionių k. 1941 m. ištremtas į Rešiotus. Ypatingojo pasitarimo sprendimu 1942 09 12 nuteistas sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas.
Pipynienė Emilija, 45 m., mokytoja iš Juodžionių k. 1941 m. tremtis į Vysokij Jarą, Parbigo raj. Ten ir žuvo 1944 m.
Raksnienė Jadvyga, 30 m., mokytoja iš Biržų. 1941 m. ištremta į Parbigo r., vėliau Krasnojarsko kr. Paleista 1958 m. Grįžo į Lietuvą 1967 m.
Skeberdienė Juzefa, 31 m., mokytoja iš Pabiržės. 1941 ištremta į Čajos r., Tomsko sr. Paleista 1957 m. Grįžo į Lietuvą.
Sukauskienė-Brazauskaitė Emilija, 41 m., mokytoja iš Radviliškio. 1941 m. ištremta į Svetlaja Griva, Parbigo r. 1948 m. pabėgo, buvo suimta, išvežta į lagerį Tomsko sr. Ten ir žuvo 1951 m.
Smailys Stasys, 34 m., Geidžiūnų pradžios mokykla. 1941 m. įkalintas Rešiotų lageryje, Kansko r. Grįžo į Lietuvą. Mirė 1967 m., palaidotas Romainių kapinėse.
Smailienė Valė, 32 m., Geidžiūnų pradžios mokykla. 1941 m. ištremta į Kamarovką, Parbigo r. Ten ir žuvo 1947 m. Palaidota Voronichos kapinėse.
Stukas Pranas, 42 m., mokytojas iš Biržų m. 1941 m. įkalintas Rešiotų lageryje, Kansko r. Ten ir žuvo 1944 m.
Šlika Alfredas, 39 m., mokytojas iš Biržų, aktyvus visuomenininkas. 1941 m. įkalintas Rešiotų lageryje, Kansko r. Ten ir žuvo 1944 m.
Tautkevičicnė Pranciška, 30 m., mokytoja iš Buginių k. 1941 m. ištremta į Sobolinką, Parbigo r.
Timukas Eduardas, 36 m., mokytojas iš Pabiržės mstl. 1941 m. įkalintas Rešiotų lageryje, Kansko r. Ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų.
1950 m. ištremtas į Krasnojarsko kr. Paleistas 1957 m.
Timukienė Olga, 36 m., mokytoja iš Bliūdžiu k. 1941 m. ištremta į Sabolinką, Parbigo r. Persikėlė į Krasnojarsko kr. Paleista 1957 m.
Timukas Povilas, 32 m., mokytojas iš Biržų m. Suimtas 1940 10 05. Kalintas Panevėžyje. 1941 09 06 atvežtas į Sol Ilecko kalėjimą. 1941 11 14 nuteistas sušaudyti. Žuvo.
Varanauskas Antanas, 40 m., mokytojas iš Papilės. 1941 m. savanoriškai atvažiavo pas šeimą į Rešiotų lagerį. Tremtis Karagandos sr. 1964 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1967 m.
Varanauskienė-Milčiūtė Ona, 27 m., mokytojavo Papilėje ir Geidžiūnuose. 1941 m. ištremta į Tomsko sr. Persikėlė į Abakano r. Paleista 1957 m. Grįžo į Lietuvą 1964 m.
Vilimas, mokytojas iš Putelių k. Nužudytas sovietinių aktyvistų 1941 m. prie Rokiškio.
Verkėtis Augustinas, 48 m., Biržų švietimo skyriaus inspektorius. 1941 m. ištremtas į Kolomenskaja Gryva, Čajaus r. Ten ir žuvo 1943 m.
Verkėtienė-Sasnauskaitė Joana, 34 m., Biržų gimnazijos darbų mokytoja. 1941 m. ištremta į Komenskaja Gryva, Čajos r. 1949 m. perkelta į Tomsko sr., 1952 m. - į Egraiską, Krivašejino r. 1956 m. grįžo į Lietuvą.
Zovienė-Kublinskaitė Bronė, 25 m., Biržų gimnazijos raštvedė. 1941 m. ištremta į Parbigo r. 1958 m. paleista. Grįžo į Lietuvą. Gyvena Tauragėje.
Vosylius Juozas, Biržų gimnazijos direktorius, lotynų kalbos mokytojas. Ištremtas 1941 m. Grįžo į Lietuvą. Mirė Vilniuje.
Mališauskas Jonas, Biržų pradžios mokyklos mokytojas. Ištremtas iš Lukiškių kalėjimo 1945 m. pavasarį. Mirė 1945 m. žiemą Egvekinot lageryje (Kryžiaus įlanka, netoli Beringo sąsiaurio).
Paliulionis Vytautas, Biržų darbo jaunimo mokyklos direktorius.
Einorytė Janina, Šukionių pradžios mokykla. Ištremta 1941 m. Grįžo.
Jaudzemaitė-Tautkienė Romualda, Gataučių pradžios mokykla. Ištremta 1948 m. Grįžo 1972 m., gyvena Mažeikiuose.
Lakubonytė-Ločerienė Aldona, 22 m., Papilio pradinių klasių mokytoja. Ištremta 1948 m. Grįžo 1958 m., gyvena Panevėžyje.
Kučinskas Krisius, Papilio vidurinės mokyklos matematikos mokytojas. Ištremtas 1949 m.
Klasčius Romualdas, Papilio progimnazijos direktorius. Ištremtas 1948 m. Mirė 1984 m.
Klasčiuvienė Stefanija, Papilio progimnazija. Ištremta 1948 m. Grįžo, gyvena Panevėžyje.
Volebikas Kostas, Papilio vid. mokykla. Buvęs atsargos jaunesnysis leitenantas. Ištremtas 1949 m. Grįžo. Mirė Lietuvoje.
Balčiūnaitė-Motiejūnienė Elzė, Kučgalio pradžios mokykla. Ištremta 1948 m. Grįžo.
Vištartienė Scholastika, Papilio vid. mokykla. Pabėgusi iš tremties, dirbo šioje mokykloje. Greitai iš čia išvyko. Tolimesnis likimas nežinomas.
Žinias surinko Aldona Černiauskienė-Karaliūtė
Rachelė Varabauskaitė-Marcikonienė
TOKS BUVO GYVENIMAS
Mes tada gyvenome dabartiniame Pasvalio rajone, Berčiūnų kaime. Biržų kalėjimo vadavime dalyvavo ir mano brolis Domas Varabauskas. Po išvadavimo jis atsivedė pas mus 4 žmones, ne vietinius. Tai buvo Jonas Kalkis (sušaudytas), Mykolas Skaringa, o dar dviejų pavardžių nebeprisimenu. Pas mus jie išbuvo 3 paras ir išsikalbėjo su mano vyru, kuris irgi slapstėsi namuose. Tada vyras du nuvedė į Vaškus, o kitus du - į Pakruojo rajono Žvirblonių kaimą. Ėjo naktimis, per Mūšos upę kėlėsi keltu.
Aš gyvenau Vaškų vls., Paislikio vnk. Tada vyras su Kalkių pasiliko pas mane. Čia abu išgyveno pusę metų. Pavasarį, balandžio mėn., gyventi pasidarė nesaugu, nes mane pradėjo tardyti, vis klausinėjo, kur vyras ir tėvas. Tėvas, Lietuvos savanoris, buvo gavęs žemės. Kai mane iškviesdavo tardyti, juos, apsigobusius skarelėmis ir apsirengusius moteriškais rūbais, palikdavau kambaryje, nes slėptis rūsyje vieniems buvo pavojinga. Dukrytė tuomet buvo vos dvejų metukų, ją išsivežė mama.
Kartą apsupo stribai, o abu vyrai - viduje. Kalkis pasakė, kad gyvas nepasiduos (jis turėjo ginklą), bet, nenorėdamas pirmas panikos kelti, užlipo ant krosnies ir kamputyje užsidengė skudurais - gal dar kaip nors išsisuks. Ten kaip tik ir netikrino. Mano vyras palindo po lova, bet ir ten nežiūrėjo, nes aš pradėjau keikti vyrą, pasakoti, kad man vienai labai sunku, kad geriau jis būtų ėjęs į armiją. Sakiau, jog Biržuose turime giminių komunistų, kurie gerai žino, kad jokių santykių su vyru nepalaikau, net nežinau, kur jis yra. Tai išgirdę stribai greitai išėjo.
Pradėjo lankytis kaimynė. Tada mano vyras išėjo pas mamą, o Kalkis -į Šukionių kaimą pas Valuntą, kurio žmona irgi prisilaikė pas mane. Vėliau žmona jį išdavė. Kalkį sušaudė, o jo žmona Vabalninko Pranevičiūtė ištekėjo už ruso...
Moteris, valydavusi stribų patalpas, nugirdo, jog mane areštuos, man pranešė ir naktį nuvedė pas gerus žmones. Vėliau brolis, nuėjęs į namus pasižiūrėti, rado išdaužytus langus, papjautas kiaules, viską išdraskyta ir išvogta.
Pabėgau į savo tėviškę, slapsčiausi pas tetą, tapau “merga su vaiku”. Eidavau pakiemiais austi.
1947 m. legalizavosi vyras. Šautuvo nenunešė, nes sakė, jog slapstėsi vienas, miške nebuvo. Grįžti į savo namus negalėjome, todėl apsigyvenome paliktuose be šeimininko namuose. Vyrą dažnai kviesdavo į tardymus, norėjo, kad šis ką nors pasakytų. Kovo mėnesį jį, apsivilkusį tik apatiniais drabužiais, išsivedė į kiemą ir pastatę prie sienos šovė. Šovė Maksimenko, dabar gyvenantis Biržuose. Vyras parkrito, bet manęs neišleido į lauką. Sakė: “Sušals, tada pasiimsi”.
Gyvenant Berčiūnuose vyrą dažnai išsiveždavo į tardymus. Reikėdavo vežti alaus, lašinių, kad paleistų. Paskui lašiniai jau nebetiko - reikėdavo dešrų. Tardydavo Maksimenko, Baronas (dabar gyvena Biržuose), Žvyne, Kruopis (Krinčino r.). Tardymai vyko Krinčine.
1949 m., tuojau po Naujųjų metų, brolis atnešė audeklų, kad pasiūtume 14 treningų ir kelnių partizanams Vasario 16-ajai apsirengti. Gyvenome tada Ruopiškių k., Pasvalio r. Mano vyras buvo siuvėjas. Pasiūtus rūbus pasiimdavo patys partizanai arba išveždavo brolis. Kartu su kaimyne siūdavome ir lopydavome partizanams rūbus, skalbdavome juos, bet nelabai daug galėdavau padžiauti, nes turėjau tik vieną vyrą, o kaimynė neturėjo visai. Taigi negalėjome džiovinti daug vyriškų rūbų.
Kartą atėjo keturi partizanai. Juos pavalgydinau. Staiga pastebėjome ateinančius stribus. Mano vyras nerūkė, o troba buvo labai prirūkyta. Partizanai išbėgo į netoliese buvusį miškelį, o aš papyliau ant krosnies taukų ir uždegiau. Prirūko dūmų ir degėsių kvapas užgožė rūkalų kvapą. Atidariau visas duris, kad prasivėdintų.
Iškūrenome pirtį partizanams išsimaudyti. Jiems besimaudant atvažiavo stribai. Partizanai išbėgo pas kaimynus į tvartą, kuriame buvo slėptuvė. Aš, pridėjusi garo, ėmiau maudytis, o vyras saugojo pirtį. Stribai įsiveržė į pirtį, patikrino ir nieko neradę išrūko.
Turėjau dukrelę, kuriai buvo tik šešeri. Jai girdint visus ginkluotus vyrus vadinome stribais. Kaimynė turėjo arklį, vardu Puksis. Stribams užėjus, siųsdavau dukrelę pas kaimynę, kad pasakytų: “Puksis nori gerti”. Kartą ją klausinėjo, ar neatvažiuoja ginkluoti vyrai, bet mergaitė atsakė, kad užeina ar užvažiuoja tik stribiteliai, o daugiau niekas. Dukrelė manęs dažnai klausdavo, kodėl tie stribai tokie keisti ir vieni kitų bijo...
Kartą partizanai grįžo iš žygio labai pavargę, sukrito ant grindų ir guli, nes daugiau nebeturi jėgų eiti. Tada mes su dukrele išėjome pas kaimynus, o vyras - į krūmus. Namus uždarėme lyg nieko nebūtų. Stribai, važiavę pro šalį, pamatė, jog nieko nėra, ir nuvažiavo.
Kitoje pusėje gyveno komunistuojantys kaimynai, kurių reikėjo labai saugotis. Pasidarė nebesaugu, todėl 1949 m. persikėlėme gyventi į Gaižiūnus ir apsigyvenome name, kuriame gyveno viena likusi neištremta 80 metų senutė. Prižiūrėjome senutę, pasiėmėme fondinės žemės, bet netrukus apie mus sužinojo ir vėl nebegalėjome ramiai gyventi.
1951 m. parvažiavome į Biržus, bet mane dar ilgai tardydavo, ieškodavo tėvo, nors jis mirė dar 1937 m. Visus tėvo dokumentus ir savanorio medalį jau buvo pagrobę anksčiau ir, nušovę Joną Žitkevičių, jam prikabinę. Tai buvo apie 1949 metus ir tai padarė rusų kareiviai.
Žitkevičiaus namus, kuriuose slėpėsi partizanai Armonas ir Gaidelionis, sudegino stribas Leonas Baronas. Armoną nušovė, nes jis šoko per langą, o Gaidelionis pasiliko viduje, bet, pradėjęs dusti nuo dūmų, šoko bėgti. Parkritęs, bet nesužeistas pasisuko su automatu ir nušovė kelis stribus. Paskui, pagrobęs arklį, pabėgo. Baronas, uždegęs šiaudų kūlį, padeginėjo visus namus.
Tėvo mirties dokumentų nebuvo ir negalėjau įrodyti, jog jis miręs. Beveik dvejus metus mane tardė, paskui nustojo, bet ėmė persekioti vaikus: kad eina į bažnyčią, kad blogai moka rusų kalbą, kad nestoja į komjaunimą. Tai darė mokytoja Kairienė.
Nesaldus ir kupinas pavojų buvo mūsų gyvenimas, bet, jei reikėtų gyventi iš naujo - nugyventume taip pat...
Užrašė Erena Aukštuolienė
Pasakoja Povilas Stakionis, Pajunkiškio k. gyventojas, buvęs politinis kalinys
1940 m. baigiau Parovėjos pradžios mokyklą. Pirmasis prisiminimas iš ano meto - rusų tankai, važiavę vieškeliu pro Parovėją į Biržus ir iš paskos žygiuojanti kariuomenė. Kareiviai dulkini, apskurę, kojas apsivynioję "abmotkėmis". 1941 m. prasidėjo represijos. Buvo išvežta ir mūsų mokytoja Dirginčienė.
Birželio mėnesį prasidėjo karas. Vokiečiai į Biržus atėjo birželio 29 dieną. Miestas nenukentėjo. Mes vokiečius laikėme išvaduotojais, bet nusivylėme ir šiuo okupantu. Biržų žydams pavojus atėjo pirmiesiems: visi buvo sušaudyti Pakamponių krūmuose. Parovėjos k. suėmė 8 vyrus - keturis sušaudė, keturis išvežė į Vokietiją. Vienintelis Kostas Dagys grįžo iškankintas, neįtikėtinai sulysęs (svėrė 32 kg).
1944 m. liepos 31 d. į Biržus grįžo rusai. Nesutikę pasipriešinimo, prisigėrė ir buvo vokiečių vėl užpulti. Mūšis truko 9 dienas. Buvo sudegintas visas Biržų miesto centras, Parovėjos ir kiti kaimai. Rugsėjo mėnesį rusai užėmė beveik visą Biržų apskritį ir paskelbė mobilizaciją. Daug vyrų, tarnavusių Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, nenorėjo stoti į okupacinę. Frontui praėjus, mėtėsi daugybė ginklų: šautuvų, granatų ir net kulkosvaidžių.
Aš ir mano bendražygiai iš Vinkšninių, Parovėjos, Žirgeliškio kaimų nėjome į rusų kariuomenę ir susibūrėme į Patabūnės atsargos partizanų būrį. Į būrį įstojo: aš, Povilas Stakionis, broliai Kostas ir Jonas Variakojai iš Žirgeliškio, Petras Tatoris, Petras Balčiūnas, Tamulėnas, Jonas Rumė, Jonas Ruplėnas, Kostas Viederis ir dar vienas Tamulėnas iš Parovėjos. Ap-šaudydavome skrebų ir kariuomenės kolonas, važiuojančias Vinkšninių-
Papilio vieškeliu. Daugiausia naudodavomės užtvinusia upe, buvusia už kokių 150 m nuo kelio. Kulkosvaidžio serijos juos pasiekdavo, o jie mums nieko negalėjo padaryti, nes upė patvinusi ir į Tabūno pirtelę jie negalėjo pakliūti. Maistu ir ginklais aprūpindavome kitų būrių partizanus, kurie buvo mažiau ginkluoti.
Mano motina Darata Stakionienė turėjo vaistinėje pažįstamą, todėl gaudavo vaistų, tvarsliavos, atnešdavo žinių apie kariuomenės judėjimą Biržuose. Ryšininkais buvo Jokūbas Gelažnykas, Vilius Viederis ir girininkas Viederis iš Marmakiškio. Operatyvią ini'ormaeiją perduodavo Petras Skerbedis, pranešdamas, kuria kryptimi juda kariuomenė, kad mes spėtume pasitraukti.
1945 m. liepos 16 d. 12 val. Pati šienapjūtė. Šiuo metu ir skrebai mažiau lankėsi. Partizanai, paslėpę ginklus, šienavo. Po naktinio žygio iki pietų šienavau ir aš, o paskui atsiguliau po obelimi pogulio. Piemenukui liepiau saugoti. Jis taip pat užsnūdo. Motina buvo Biržuose. Taip miegantį mane ir užklupo stribai. Surišo rankas, pradėjo mušti, klausinėti, kur partizanai, kur ginklai. Visko išsigyniau. Tarp įgulos karių buvo įgaliotinis-vertėjas Kukelka iš Devynbalsių. Jis mane labai žiauriai mušė, paskui spyrė į ausį, kuria nuo to laiko nebegirdžiu. Mane, aštuoniolikmetį jaunuolį, 30 ginkluotų kareivių vežė į Biržus, o sugedus mašinai, varė pėsčiomis. Motina, ėjusi iš turgaus namo, pamatė mane, varomą kareivių, bet neišsidavė, nepradėjo verkti. Sutikome ir Parovėjos mokytoją, kuri iš tolo linktelėjo galva. Einant turgaus aikšte, mačiau suguldytus 22 partizanus, tarp jų ir vieną moterį. Kareiviai sustabdė mane prie jų, bet aš nė vieno nepažinojau.
Atvarė į Biržų gimnazijos rūsį, buvusią sporto salę, kurioje buvo apie 100 žmonių. Žmonės, žiauriai sumušti, dejavo, o vienas buvo jau miręs.
Į tardymą kviesdavo į priešais stovintį namą, taip pat mokyklą. Koridoriuje buvo pridėta beržinių pagalių, kokio pusantro metro ilgio, kuriais mušdavo žmones. Azijietiškos išvaizdos žmogus sėdėjo tardymo kabinete, vertėjavo Kukelka. Jie reikalavo išduoti vyrus, bunkerius, ginklus. Aš gyniausi, sakiau, jog mane suėmė namuose ir aš niekur nebuvau, niekur nepriklausau. Tada pradėjo mušti beržiniu pagaliu ir sulaužė 3 šonkaulius bei išnėrė petį. Kankino kokias 6 valandas. Prarasdavau sąmonę ir vėl atsigaudavau, apipildavo vandeniu... Galų gale sakau: "Rašykit, ką norit, tik palikit gyvą". Ką parašė - nežinau, nes nemokėjau rusiškai, o vertėjas Ku-kelka mokėjo ne ką geriau. Pasirašiau kaire ranka, nes dešinė buvo sulaužyta (vėliau teisme savo parašo atsisakiau). Paskui mane vėl įmetė į rūsį. Rytą kareiviai liepė pažadinti mane, Bronių Prunskūną iš Pabiržės, Vincą Vėjinį ir Joną Viederį iš Parovėjos ir išnešti mirusius. Vieną išnešėme ir ėmėme kasti duobes ten, kur karo metu buvo apkasai. Paskui kareiviai atnešė antrą lavoną. Vienas jų buvo kilęs iš Gervėniškio, kitas, kurio du sūnūs buvo partizanai, iš Štakirių. Juos palaidojome negiliai, nes gilios duobės nepajėgėme iškasti. Aš dirbau viena ranka. Skrebai biržiečiai tėvas ir sūnus, neseniai kaimynystėje pas Zablocką piemenavęs, mus saugojo. Po penkių dienų išvarė į Biržų kalėjimą, kuriame miegojome stati, nes buvo labai ankšta. Mus pralaikė 10 dienų. Paskui mane, Vincą Vėjinį, Petrą Tamulėną, girininką Viederį, Joną Viederį, Prunskūną, kažkokį senuką, buvusį Biržų policininką, ir daugelį kitų susodino į siaurojo geležinkelio gyvulinį vagoną ir nuvežė į Panevėžio kalėjimą. Iš ten - į Lukiškes, o 1945 m. lapkričio mėn. - į Vorkutą. Iš važiavusiųjų kartu dabar gyvas tik Vincas Vėjinis.
Po metų buvau teisiamas pagal 58 str.Ia, 58-11 str., 58-17 str. Tai reiškė tėvynės išdavystę, ginkluotą pasipriešinimą ir ryšį su užsieniu. Man skyrė 25-erius metus. Per metus, kurie jau praėjo iki teismo, buvau kai ką sužinojęs. Mat papasakojau gudriems vyrams, jog protokolą esu pasirašęs kaire ranka. Jie patarė parašo atsisakyti. Be to, suimant man nebuvo suėję 18 metų, todėl 25 metų bausmės negalėjo taikyti. Gavau 7 metus kalėjimo ir tremtį iki gyvos galvos. Triskart bėgau iš lagerio, bet vis nesėkmingai.
Intos lageryje susirgau dizenterija ir mirtis atrodė neišvengiama. Kartą, vargais negalais išėjęs iš barako, radau iš kasyklų tekantį vandenį. Pagalvojau, prisigersiu šalto vandens ir mirsiu, bet netikėtai pasijutau geriau, atgavau jėgas. Paskui išvežė į ligoninę, kurioje sutikau Savicką, buvusį prezidento Smetonos personalinį gydytoją, kilusį iš Biržų. Jis buvo teistas 25-eriems metams, bet, kaip geras specialistas, pakliuvo į lagerio ligoninę.
1962 m. mane reabilitavo ir galėjau grįžti į Lietuvą, bet dar pasilikau. Atvažiuodavau į Biržus atostogauti. Visi užgauliojo, vadino banditu... Į Komiją atvažiavo mama ir išgyveno 7 metus. 1993 m. sugrįžome į Lietuvą, į Šakių rajoną, ten ji ir mirė...
Pasakojimą užrašė Biržų gimnazijos humanitarinės klasės mokiniai
PASAKOJIMAS APIE JONĄ ŠILĖNĄ
Gimė 1914 m. Likėnuose, Biržų r. Partizanavo Alfonso Antanaičio būryje.
Savo veiklą pradėjo jau vokiečių okupacijos metais. Su buvusiu Lietuvos kariuomenės puskarininkiu Zubausku, tuo metu gyvenusiu prie Papilio, dviračiais vežiojo ir platino atsišaukimus, kad jaunimas nestotų į vokiečių armiją.
Karo metu, kaip dauguma ūkininkų, su arkliu ir vežimu buvo išvarytas dirbti, todėl turėjo dokumentus.
Ūkyje gyveno vokiečių laikais iš Rusijos evakuoti rusai. Šilėnas su žmona išvažiavo į Ąžuolpamūšio plytinę ir ten dirbo. Paskui visus plytinės darbuotojus iškvietė į komisiją. Kadangi jis nepasirodė, milicija ėmė jo ieškoti. O jis įlindo į plytų degimo krosnį ir pasislėpė. Tačiau taip ilgiau slapstytis buvo nebeįmanoma. Taigi jis išėjo į mišką, į Antanaičio būrį.
Antanaičio būrys pradėjo veikti tik sugrįžus rusams ir vienoje pirmųjų operacijų Likėnuose likvidavo aktyvią komjaunuolę. Po laidotuvių iš kulkosvaidžių buvo apšaudyti Šilėno namai, bet, laimei, nieko pikto nepadarė.
Antanaičio būrys dalyvavo Joniškėlio kautynėse, o žiemai išsikasė apkasus. Būryje buvo apie 70 žmonių, turėjo ginklų, granatų ir 4 kulkosvaidžius. Rusams užpuolus Lepšinės miškus, žuvo 16 žmonių. Po to puolė juos. Išsilaikė iki nakties, o paskui patys išėjo į Lepšinės miškus, nes tenai kova jau buvo pasibaigusi. Po to persikėlė į Panevėžio girią. Kadangi dideliais būriais žiemą sunku išsilaikyti, grįžę į Pabiržės girelę susiskaldę būreliais po 4-5 žmones. Šilėnas vadovavo Krinčino grupei. Joniškėlio grupės vadas buvo Pažemeckas, Gulbinų - Morkvėnas. Gulbinų grupę netrukus išdavė, ir partizanai, negalėdami išsigelbėti, susisprogdino.
Šilėno žmona buvo ryšininkė, slėpėsi Joniškėlio klebonijoje, o iškilus grėsmei persikėlė į Skrebotiškio vienuolyno ūkį. Kartą vėlyvą rudenį jai teko perbristi Mūšos upę, po šitoji susirgo ir mirė. Palaidota Skrebotiškio (Pasvalio r.) kapinėse.
Šilėno grupėje buvo penkiese. Vasarą, per šv.Petrą (birželio 29) du jo grupės partizanai išėjo aplankyti namiškių. Stribai juos pastebėjo ir nušovė Pajiešmenių stotyje. Likusieji grupės dalyviai patraukė Latvijos link.
Tylinavos kaime apsistojus ūkininko daržinėje, matyt, kažkas išdavė, nes pradėjo supti Rygos įgulos kariuomenė su stribais. Bandžiusieji bėgti buvo nušauti, nes rusai šaudė iš kitos daržinės. Šilėnas atplėšė daržinės lentas, šliaužte nušliaužė į javus ir su sužeista ranka išėjo į Biržų girią. Ten, patekęs į Tupėno vadovaujamą būrį, pasiprašė prieglobsčio. Kitą dieną su grupe išėjo ieškoti savųjų. Užėjo pas ūkininką, o tenai iš vakaro būta siautimo. Naktį netyčia užėjo ant po siautimo besiilsinčių rusų, su kuriais truputį susišaudę pabėgo. Sugrįžo atgal.
Vieno iš grupės žmona slapstėsi Sodeliškio kaime ir du partizanai išėjo pas ją, o tuo tarpu atėjo rusai iš Butautų dvaro. Rusus paėmė, nes jie apiplėšinėjo žmones. Vieną nušovė, o kitas metė granatą, bet ji nesprogo. Įvyko kautynės, vienam iš mūsų peršovė šlaunį, Juozaitis žuvo. Sužeistąjį nuvežė į Kirdonių kaimą pas Rožėną. Atvežtas iš Biržų gydytojas išgelbėti jo jau negalėjo. Partizanas mirė bunkeryje. Šilėnas liko vienas. Ignatonių kaime, Mūšos upės saloje, ledų grūsties plyšyje prisinešęs šieno įsirengė bunkerį žiemai. Išeidavo pas aplinkinius ūkininkus pavalgyti ir pasišildyti. Kartą būnant pas ūkininką Vytuolį užvažiavo milicija. Palikęs šautuvą šiene, bėgo per lauką. Stribai šaudydami vijosi, bet nepataikė. Šilėnas laimingai pabėgo, tačiau suėmė Vytuolį ir Šilėno brolį. Tada jis ir nutarė legalizuotis, kad be reikalo nekentėtų kiti žmonės.
Krinčino milicijoje dirbo vaikystės draugas. Brolis, su juo atvažiavęs, paėmė Šilėną iš ledo bunkerio ir nuvežė į Krinčiną. 1946 m. Šilėnas legalizavosi. Paleido iš karto, tik nebuvo kur gyventi. Viena pažįstama mergaitė dirbo kariniame komisariate. Ji už pinigus ir maisto produktus padarė karinį bilietą. Biržuose su Krinčino pasų stalo viršininko pažyma išsiėmė pasą ir išvažiavo į Vilnių. Pasą gavo tik trims mėnesiams, nes neturėjo gimimo liudijimo.
Vilniuje per pažintis įsidarbino Švietimo skyriuje ūkvedžiu, paskui kurčnebylių mokykloje. Apsivedė su kita. Bet vis tiek kas trys mėnesiai reikėjo pratęsti pasą. Žmonos sesuo gyveno Klaipėdoje, ir jie buvo šiek tiek “raudoni”. Tada Šilėnas išvažiavo į Klaipėdą, ten bandydamas susirasti gimimo liudijimą. MGB rado jį, bet ne visai atitinka pavardė. Paskui Šilėnas apsigyveno Bartininkų kaime (netoli Klaipėdos) ir įsidarbino šaltkalviu MSV. Atvažiavus iš Kaliningrado statybininkams statyti vandentiekio bokšto, įsidarbino pas juos, bet dėl buto vėl pateko MGB nemalonėn. Jį išgelbėjo inžinierius, perkėlęs dirbti į kitą vietą sandėlininku. Iš ten su statybine brigada keliavo po Latviją, Estiją, Baltarusiją, Stavropolį, Kalmukiją ir taip išliko nesuimtas. Rygoje galiausiai gavo gimimo liudijimą dviem pavardėmis Stakušas-Šilėnas.
Taip ir liko dvi pavardės...
Užrašė Erena Aukštuolienė
Jurgis Skeberdis
PRISIMINIMAI IŠ PARTIZANAVIMO LAIKŲ
1944 m. liepos mėn. praėjus frontui, ginklų mėtėsi visur, ir mes pradėjome juos rinkti ir slėpti, visai negalvodami, kad jų netrukus prireiks.
Rugsėjo 6 d. gavome šaukimus į kariuomenę. Susirinkome visi kaimo jaunuoliai ir tarėmės, kas daryti. Vieni siūlė eiti, kiti - dar palaukti ir žiūrėti, kas bus toliau. Mūsų kaime buvo apsistoję daug rusų. Jau tada jie kalbėjo: jeigu neisit - gaudys. O nuėjus į komisiją, šlavė kaip su šluota - tik kurčius ir raišus paliko. Taip ir patekome į kariuomenę.
Nuvežė į Vilnių, iš ten - į rytus, kol pasiekėme Jarcevo stotį. Čia išlaipino ir nuvarė miško link. Šiame miške ir apgyvendino, suskirstė į būrius ir kuopas. Čia išbuvome iki lapkričio pradžios. Tada atvežė į Pabradę ir apgyvendino lenkų kariuomenės arklidėse. Tėvai pradėjo lankyti savuosius, o mes iš jų sužinojome, kad Lietuvoje organizuojami partizanų būriai. Iš vieno žmogelio gavome žemėlapį ir mes keturiese, visi iš vieno krašto, nutarėme bėgti.
Pasitaikė šviesios mėnesienos naktys. Eidavome naktimis, o dienomis pas žmones ilsėdavomės. Pagal žemėlapį nustatėme tiesiausią kryptį. Naktį orientuodavomės pagal vėją ir mėnulį, o jeigu būdavo neaišku, klausdavome kelio pas gyventojus. Miestus ir miestelius aplenkdavome. Vieną vakarą susitikome su partizanais, kurie mus pravedė pro Alantos miestelį ir nusakė tiesiausią kelią. Taip be didesnių nuotykių per šešias naktis pasiekėme gimtuosius Biržus, Kilučių kaimą. Išsiskyrėme sutarę susitikti po savaitės.
Parėjęs į namus, persirengiau švariais civiliais drabužiais, sočiai pavalgiau vakarienę ir su tėvukais nutarėme, jog namuose pasilikti pavojinga. Tada nuėjome pas mano dėdę, pas kurį sutikau partizaną V.Januševičių, partizanų išlaisvintą iš Biržų kalėjimo (kartu su 70 kalinių).
Apsiginklavome ir tą pačią naktį išėjome į Šilus, kur buvo apsistojęs Šilų partizanų būrys. Vadas - Bronius Žilinskas (partizanus vadinsiu vardais, nes slapyvardžių nebeprisimenu), jo padėjėjas - Jonas Plepys.
1945 m. žiemą, kol nebuvo sniego, gyvenome miške. Pasnigus į mišką pradėjo važiuoti žmonės kirsti malkų ir dideliam būriui buvo sunku išvengti "blogų akių". Skirstėmės į mažesnius būrelius, išsikasėme bunkerius, kad galėtume praleisti žiemą. Mes, 5 žmonių grupelė, išsikasėme bunkerį ir jame peržiemojome. Sutarėme vietą ir slaptažodį. Kiti partizanai gyveno legaliai ir buvo įsirašę į miško ruošos darbus. Sausio mėnesį juos sušaukė į Biržų miškų ūkį pratęsti pažymas, bet į namus nebegrįžo: visus surinkę išvežė į Vilnių.
1945 m. susirinkome paminėti Vasario 16-osios. Gavę vėliavą, iškėlėme ją prie vieškelio. Pasislėpę laukėme, gal kas atvažiuos jos paimti. Vėliava plevėsavo iki vakaro. Sugiedoję Tautos himną, nuleidome patys.
Žiemą buvo keletas stambių siautimų. Kai kuriuos sugavo namuose. Pavyko kartą ir man. Namuose buvo iškastas nedidelis bunkeris po grindimis. Pasirodžius stribams, nebebuvo kur dėtis ir aš į jį įlindau, o sena teta pasidėjo ant dangčio kilimėlį ir verpia. Visur iškrėtė, o tetos nejudino. Taip ir likau...
Pavasaris buvo ankstyvas. Kovo pradžioje nuleido sniegą ir vėl susirinkome sutartoje vietoje. Susirinkome nebe visi: vieni buvo sugauti, kiti išėjo savo noru. Pasistatėme palapines ir apsigyvenome.
Pirmoji mūsų būrio auka buvo Jonas Plepys. Vieną balandžio dieną jis išėjo aplankyti nėščios žmonos. Norėjome eiti visu būriu ir buvome pasiruošę apginti, bet jis nesutiko, sakėsi vienas tyliai prislinks, pažiūrės, o atėjus laikui gimdyti paprašys kaimynės pagalbos. Nelaimė jau laukė: namai iš vakaro buvo apsupti Papilio skrebų. Sunkiai sužeistą Joną paėmė gyvą, nukankino ir, palikę už tvarto, apiplėšė namus. Žmona, padedama gerų kaimynų, palaidojo jį Beržinių kapinėse.
Balandžio pabaigoje viena moteriškė pranešė, kad į kaimą atvažiavę aštuoni stribai plėšia gyventojus. Mes stvėrėme ginklus ir išskubėjome sutikti neprašytų svečių. Prie Karveliškio tilto išsidėstę laukėme. Įvyko kautynės. Stribus nukovėme, paėmėme jų ginklus, o priplėštą turtą grąžinome žmonėms.
Gegužės mėnesį buvo atėję svečių iš Biržų girios. Partizanai prisiekė kovoti su okupantais negailėdami savęs, o jei reikės - atiduoti gyvybę.
Birželio pradžioje vadas sužinojo, kad miškų urėdijoje yra rašomoji mašinėlė, o mums ji buvo labai reikalinga atsišaukimams spausdinti. Mes, šeši vyrai, išvykome į Biržus. Pro langą įsibrovėme į urėdiją ir be šūvio ją paėmėme, paskui užėję į parduotuvę apsirūpinome rūkalais, keliomis poromis batų ir laimingai grįžome į būrį.
Birželio pabaigoje žuvo vadas Bronius Žilinskas. Į jo vietą išsirinkome Alfonsą Miliūną, kuris vadovavo iki 1946 m. rugpjūčio.
Liepos mėn. paskelbė amnestiją. Tiems, kurie turėjo šeimas ir buvo vyresnio amžiaus, leido legalizuotis. Atėjo sunkūs laikai. Norėdami išvengti susidūrimų su kariuomene, skirstėmės į mažesnius būrelius. Taip buvo lengviau užpulti stribus ir be pėdsakų dingti. Rudenį viename liekne pasidarėme palapines, gerai užmaskavome, apsirūpinome maistu. Pradėjus snigti jose apsigyveno 8 vyrai. Žiema buvo šalta ir snieguota. Taip sulaukėme 1946-ųjų metų. Sausio mėn. pradėjo stigti maisto. Audros ar pūgos laukdavome kaip brangiausio svečio, nes tada galėdavome išeiti į kaimus maisto ir žinių.
Vieną dieną netoli mūsų palapines aptikome žmogaus pėdsakus. Bijodami išdavystės, sulaukę vakaro, išsiskirstėme po 2-3. Sutarėme čia pat susirinkti po trijų savaičių. Mes trys užėję pasiprašėme prieglobsčio pas ūkininką, kuris mus ir priglaudė. Pas jį įsirengę slėptuvę apsigyvenome.
Kovo 17 naktį į Mikeliškių kaimą pas Adomą Kutrą atvažiavo šeši mūsų vyrai: du broliai Ardinskai, du broliai Vaitaičiai, Petras Indriliūnas ir Kostas Kėželis - ir paprašė šeimininką dieną praleisti pas jį. Tą dieną Biržuose buvo turgus. Šeimininkas su sūnumi išvažiavo į turgų, o vyrai, nieko blogo nemanydami, juos išleido. Kutra pranešė saugumui, kad pas jį miega šeši banditai. Partizanai miegojo be sargybos. Saugumiečiai, apsupę namus, pradėjo šaudyti, vyrai iš miegų puolė į lauką. Taip visi ir žuvo...
Balandžio pradžioje atšilo. Atsisveikinę su svetingais šeimininkais, išėjome į Šilus, kur rinkosi ir kiti vyrai. Kiek buvo kalbų apie žiemos nuotykius! Tik buvo liūdna, kad per žiemą išretėjo mūsų būrys.
Gegužės mėnesį išsiruošėme į girią atstatyti rudenį nutrukusio ryšio. Išėjome keturiese: aš, Jonas, Alfredas ir Antanukas. Ryšininko neradome - jis buvo ligoninėje. Gerokai teko pavargti, kol suradome girios partizanus. Jų reikalai buvo geresni, nes jie turėjo ryšį su visa giria ir reguliariai gaudavo spaudą. Kvietė apsigyventi kartu. Grįžę atidavėme vadui spaudą ir pasakėme, jog ryšys atstatytas ir kad esame kviečiami kartu gyventi. Taip mes, aštuoni vyrai, išėjome į girią.
Apsigyvenome tame pačiame kvartale, tik palapines pasistatėme už kokių 200 metrų nuo jų. Maistu apsirūpinome iš Buginių pieninės paėmę sviestą ir kiaušinius. Pagirių moterėlės iškepdavo duonos, nusišaudavome stirnelę, o kartą pasitaikė stambus šernas. Taip laimingai gyvenome iki liepos vidurio.
Vieną šeštadienio naktį išgirdome mašinų ūžimą. Supratome - reikia laukti "svečių". Sekmadienio rytą pakeitę sargybas, išsivirėme pusryčius, bet valgyti nebeteko - rusai užėjo giriečių stovyklą. Užvirė mūšis. Ėjome jiems į talką, bet... liepė pasitraukti. Numatytame kvartale išstatėme sargybas ir laukėme susirenkant visų, bet trijų nesulaukėme... Vienas girietis buvo sužeistas į galvą, o vienas mūsiškių - lengvai į koją, vienas jų žuvo, o du mūsiškiai buvo paimti gyvi. Šiame kvartale išbuvome tris dienas. Maitinomės kiškio kopūstais, atsigerdami liekno vandenėlio.
Trečiadienį po pietų ėmė krėsti mūsų kvartalą. Dar buvo likę 14 sveikų vyrų. Išsidėstėme ir laukėme: kas bus, tas bus. Mėtėme granatas, o joms sprogus šokome ton vieton ir laimingai pralaužėme apsupimą. Apsistoję naujame kvartale aptarėme savo padėtį. Buvo nutarta skirstytis po kelis. Aš, Petras ir Antanas patraukėme arčiau palieknės, ketindami sulaukti nakties ir šliaužti iš miško. Paskutiniame kvartale išgirdome šūkaujančius rusus. Vengdami susidūrimo, sulipome į senas egles, užsimaskavome. Pradėjo lyti lietus. Kareiviai su šunimis praėjo visai pro šalį, bet mūsų nepastebėjo. Laimingai sulaukę vakaro, išlipome iš eglių ir tyliai nuslinkome į palaukę. Čia buvo ramu. Už kokių 100 metrų siūravo rugių laukas. Po vieną įšliaužėme į rugius ir patraukėme Biržų link. Tarp Tabūno ir Vinkšninių kaimų, perbridę Rovėjos upę, pasibeldėme į pirmo vienkiemio langą. Atsidarė durys ir pasirodžiusi šeimininkė surypavo: "Vaikeliai, jūs dar gyvi! Šiomis dienomis po girią smarkiai šaudė!" Paprašę duonos ir paklausę, kas naujo, išskubėjome, nes kelias buvo tolimas - reikėjo pereiti Šilus ir pasiekti mano gimtinę. Švintant sulindome į rugius ir laukėme, kol pasirodys namiškiai. Už valandos pasirodė mano mamytė. Pašaukėme. Atėjusi pradėjo verkti. Mes nustebome, kad ji verkia, pamačiusi mus sveikus ir gyvus. Tada mama pasakė, kad verkia tų, kurie guli numesti ant gatvės, -tėvukas Biržuose matė priguldyta kokį dvidešimt vyrų... Sulaukę vakaro, išėjome į Antanuko tėviškę, kurioje pagyvenome apie porą mėnesių, nes Antanukas sirgo. Antanukui pasveikus grįžome į Šilus.
Po siautimo buvo paskelbta amnestija. Pasidavė mūsų vadas Misiūnas (nors netrukus jis buvo suimtas ir nuteistas) ir dar keletas vyrų. Iš viso susirinkome 8 vyrai ir, aptarę liūdną padėtį, vėl išėjome į girią.
Girioje padėtis buvo ne ką geresnė: vieni žuvo, kiti pasidavė, o dar kiti išėjo į savo tėviškes. Per visą girią liko keletas grupelių. Artinosi žiema, reikėjo ruoštis žiemoti. Keturi šiliečiai ir penki giriečiai tarp lieknų pasistatėme bunkerį ir, apsirūpinę maistu, apsigyvenome.
Laimingai sulaukėme 1947-ųjų metų. Maistu apsirūpindavome per pūgas ar sningant. Išmokome maskuoti pėdas. Sulaukėme pavasario. Sniegui nutirpus, šiliečiai išėjo pasižiūrėti, kaip sekasi likusiems. Susitikome keturis šiliečius, o penki buvo atėję iš Judiškio miško. Apsigyvenome visi kartu.
Birželyje sulaukėme svečių iš Panevėžio girios. Jie atnešė spaudos, pranešė apie padėtį. Paaiškėjo, jog iš Vakarų pagalbos neverta tikėtis. Vieni siūlė įsigyti dokumentus ir gyventi, kiti patarė neskubėti. Taip ir išsiskyrėme nutarę susitikti rudenį. Aš, Alfredas, Antanukas ir Jurgis vėl išėjome į girią.
Pagiryje užėjome ant rusų pasalos. Laimė, mes juos pastebėjome pirmi. Atidengėme smarkią ugnį ir atsišaudydami traukėmės į mišką. Netoli miško sužeidė Jurgį, mane ir Antanuką. Vienintelis Alfredas dar atsišaudė iš prancūziško kulkosvaidžio. Naktį rusai į mišką nelindo. Sustojome apsirišti žaizdų. Man kliudė kairės rankos alkūnės kaulą, Jurgiui - kairį šoną inkstų srityje, o Antanukui lengvai užgavo nugarą. Sulaukus dienos, Alfredas išėjo į palaukę apsižvalgyti. Jam pasisekė prisišaukti mūsų ryšininką, kuris buvo girdėjęs šaudymą. Sužinojęs, kad trys sužeisti, prižadėjo atvesti suprantančią moteriškę. Ryšininkas sugrįžo po pietų. Moteris apžiūrėjusi perrišo žaizdas ir Jurgiui pasakė, jog reikia skubiai operuoti, nes kliudyti inkstai. Man įtverė ranką tarp dviejų lentučių, suveržė, kad nejudėtų. Antanukui apžiūrėjo nugarų, perrišo ir pasakė, jog už savaitės galėsiąs šokti. Sutvarkiusi ir pažadėjusi ateiti už dviejų dienų išėjo. Vargšas Jurgis mirė po dviejų dienų. Vienas senukas padirbo karstą ir palaidojo ant gražaus kalnelio. Moteriškė, atėjusi po dviejų dienų, nė kiek nenustebo, kad Jurgio nebėra. Perrišusi mano ranką pasakė, jog ranką įtvertą reikės laikyti šešias savaites. Paskui ranką man perrišdavo draugai. Gijo gerai, bet kai nuėmė tvarsčius, visai nesilankstė. Laikui bėgant pasitaisė.
Taip išgyvenome iki rudens. Užgriuvo nauja bėda: pradėjo šlubuoti širdis. Nepadėjo nei kaimo moterėlių žolelės, nei patarimai. 1947 m. spalio mėn., draugams sutikus, legalizavausi.
Išdavė pažymėjimą ir liepė ateiti kas mėnesį prasitęsti. Pradėjau lankytis pas daktarus. Paguldė į ligoninę, kurioje išgulėjau iki 1948 m. sausio mėn. Išėjęs iš ligoninės gavau pasą ir karinį bilietą, o sulaukęs pavasario išvažiavau į Latviją ir susiradau darbą miškų urėdijoje. 1949 m. apsivedžiau ir išsivežiau žmoną. Gyvenome Latvijoje, čia niekas nežinojo mano praeities.
1961 m., kai reikėjo leisti vaikus į mokyklą, grįžome į Lietuvą.
Spaudai paruošė Erena Aukštuolienė
Stefanija Greičienė
BIRŽŲ KALĖJIME
Noriu papasakoti, ką sužinojau būdama užrakinta kameroje. Tai atsitiko 1948 metais Biržų kalėjime, už aukštos lentų tvoros su kareivio bokšteliu ant kampo.
Kalėjau pirmoje kameroje. Kamera buvo ties lauko durimis, jas skyrė tik koridorius. Mažas grotuotas langelis beveik ties bokšteliu. Dažnai pašokdavau prie langelio pažiūrėti į gatvę. Ypač laukdama mamos, nujausdavau tą minutę, kada turi ateiti. Matydavau, kaip mama, visa pajuodusi nuo rūpesčių, sunkiu žingsniu neša ryšulėlį su buteliu pieno ir džiūvėsiais prie tų "pragaro vartų", už kurių buvau kalinama nuo rugpjūčio 3 dienos.
Baisioji naktis buvo spalio pabaigoje. Netrukus mane išvežė į Panevėžio kalėjimą. Jeigu tą rytą budintis nebūtų išvedęs manęs iš kameros ir liepęs valyti kraujo klanus, nieko nebūčiau žinojusi (patriukšmavo kažkas naktį ir nutilo...). O iš tikrųjų ten buvo gyvi žmonės. Nemačiau, kas juos kankino, nemačiau, kas juos užkasė, tik žinau, kad taip buvo. Tą naktį juos tempė pro duris į vidų lyg kokius maišus. Tempė, čežino, stenėjo, girdėjosi nesuprantamas niurnesys. Kiek vėliau nugirdau moterišką balsą, kuris sakė: "Einam, einam į vidų". Kalbėjo kaip su girtu. Kai atitolo nuo durų į kitą koridoriaus galą, kuriame buvo pirtis, lyg viskas aprimo. Po to staiga kilo baisus triukšmas, pasigirdo smūgiai, net sienos drebėjo. Budintis tik lakstė prie kamerų durų ir vis dirsčiojo pro "akutę" - ką daro kameroje sėdintieji, o mes gulėjome, bijodami pajudėti.
Iš ryto man liepė išplauti pirtį. Rankiodama sudraskytus kruvinus drabužius, negalėjau sulaikyti ašarų. Budintis, pagyvenęs rusas, sekiojo paskui, o aš paslapčia nuo jo drėkinau vandeniu veidą, kad nematytų manęs verkiančios. Baigus plauti, vedė atgal į kamerą. Eidamas iš paskos, jis tarė: "Neplač, dočka, takije vremena" (Neverk, dukrele, tokie laikai). Privedęs prie kameros durų, ruošėsi jas atrakinti, bet tuo metu kažkas atėjo iš saugumo ir, plačiai atvėręs lauko duris, rusiškai sveikinosi. Aš žvilgterėjau į kiemą ir pamačiau iš po pridraikytų šiaudų kyšančias žmonių kojas.
Prieš šią baisią naktį į mano kamerą įvedė Liuciją Kutrienę. Ji atnešė naujų žinių iš laisvės. Papasakojo, kad išdavikas "žmogelis" gyvena Suosto kaime. Jo pavardės nežinojome, nes jis reikalavo, kad jį vadintume "žmogeliu", nors buvo dar jaunas. Kutrienė tardymo metu nieko neprisipažino. Tardytojas jai aiškiai pasakė, kada "žmogelis" buvęs pas ją ir kvietęs "banditus" į vėdarų balių. "Mes juos atvesime, čia suguldysime, ir tu turėsi prisipažinti", - šaukė tardytojas.
"Žmogelis" iš tikrųjų buvo pas Kutrienę ir sakė paskerdęs kiaulę, padaręs alaus, tegul ateina vyrai. Kai Kutrienė pranešė vyrams, jie žadėję nueiti pas jį sutartu laiku pavalgyti šviežienos. Sutartas laikas ir buvo tas baisusis spalio vakaras.
Tą pačią dieną L.Kutrienę išvedė iš kameros. Sugrįžusi pasakė: "Mūsų vyrai..." Tokią liūdną valandą jos nebeklausinėjau. Vyrų ateidavo net iš kitų apskričių, jų pavardžių nežinodavome, bet vadindavome "mūsų vyrais". Iš vietinių į paskutinę vakarienę pas "žmogelį" ėjo Arvydas Užunaris, ūkininko sūnus iš Žvejotgalos, Jonas Jurėnas, mažažemis iš Kočėnų, Jonas Krivickas, stambaus ūkininko sūnus iš Suosto. Jo brolis Bronius buvo mokytojas. Tėvas tvarkė ūkį savo šeimos jėgomis, turėjo kuliamąją mašiną. Joną visi žinojo kaip mašinistą, o bolševikai jį paskelbė didžiausiu "banditu".
Kitą rytą reikėjo išnešti nakties indą. Mane vėl lydėjo tas pats rusas ir liepė išpilti indą už išvietės, ant iškasinėtos žemės (tuo metu kiemas buvo jau švarutėlis, nė šiaudelio). Kai jo paklausiau, kodėl pilti ten, o ne kur visada, jis atsakė, kad ten banditai.
Smūgius girdėjau, kraują savo rankomis sėmiau, iš po šiaudų kyšančias kojas savo akimis mačiau, o kas po ta iškasinėta žeme - nežinojau, tik nujaučiau, o budintis savo pasakojimu patvirtino mano nuojautą!
Dabar kai kas sako, kad nereikia kelti praeities, tegul mirusieji laidoja savo mirusiuosius. Gal taip ir reikia, bet žinau, kaip sunku gyviesiems, jei jų artimieji dingę be žinios ir nėra net kapo...
Man buvo lemta sužinoti apie šį nusikaltimą ir negaliu nutylėti. Jeigu iš tikrųjų jų niekas nebeprisimena, tegul nors ąžuolėlis, išaugęs toje vietoje, primena jų auką. Jie tikrai mylėjo Tėvynę...
Stefanijos Greičienės pasakojimą užrašė Erena Aukštuolienė
Pastaba. Stefanija Greičienė apsiriko: žuvo ne tie, apie kuriuos ji galvojo. -E.A.
Juozas Vasiliauskas
1944-1945 M. VABALNINKO APYLINKĖSE
1945 m. pabaigoje, kol dar nebuvo atnaujinti trėmimai į Sibirą, Vabalninko valsčiuje vyko tokia akcija: nežinia kieno nurodymu buvo parenkamos ūkininkų šeimos, į kurių namus atvykę stribai išvarydavo žmones, neduodami nieko pasiimti, išveždavo turtą. Kai kurių nugriaudavo trobesius. Taip iš namų buvo išvaryti šie ūkininkai:
Aukštikalnių šeima iš Martišiūnų k.
Aukštikalnis kurį laiką gyveno Šalniuose pas Vasiliauską. Dukros, prisiglaudusios kažkur kitur, dažnai lankydavo tėvą. Aukštikalnis buvo nebejaunas žmogus, silpnos sveikatos. Jaunystėje buvęs dvaro kumečiu, likviduojant dvarą gavo 10 ha žemės, pasistatė trobesius ir tvarkingai gyveno.
Baronų šeima iš Ilgalaukių k.
Tai buvo pasiturintys ūkininkai, kuriuos išvarius iš namų buvo išvežtas turtas ir nugriauti pastatai. Iš gyvenamojo namo pastatyta Meilūnų mokykla, kurią vėliau praplėtė. Iš svirno pastatytas Lamokėlių pieno surinkimo punktas. Šie pastatai ir dabar tebestovi.
Tamaliūnų šeima iš Ilgalaukių k.
Turtas išgrobstytas, trobesiai nugriauti.
Besislapstantys nuo kariuomenės apylinkės vaikinai nusprendė pasipriešinti šiai okupantų akcijai. 1945 m. sausio 18 d. Alfonsas Vasiliauskas su draugais, tą naktį pas jį nakvojusiais, pasakė savo šešiolikmečiui broliui Juozui, jog gauta žinių, kad iš namų bus varomi Kuprių ir Rimeikių kaimų žmonės ir kad vyrai ruošiasi juos gelbėti. Tačiau tik su ta sąlyga, kad akciją vykdys valsčiaus aktyvas. Jei būtų kareivių, žadėjo nesirodyti. Tą naktį pasnigo. Todėl Juozas buvo įpareigotas pasikinkyti arklį į roges ir panaikinti pėdas. Taip ir palydėjo brolį, pirmą ir paskutinį kartą išeinantį iš namų.
Tai buvo pirmas ginkluotas partizanų, neturinčių kovinės patirties, susirėmimas su okupantu. NKVD kariuomenė užklupo taip netikėtai, kad vyrams teko bėgti arba žūti. Gal ten buvo pasala? Kas žino? Bėgo į visas puses. Trys iš jų bėgo Ilgalaukių kryptimi: Adolfas Vileišis, Domas Klinga ir Stasys Indriliūnas - ir žuvo netoli Kriovės sodybos Ilgalaukių k. Jie buvo pirmieji, kurių kūnus stribai numetė Vabalninko turgavietėje. Indriliūno ir Klingos kūnus išdrįso pasiimti artimieji ir palaidojo Deikiškių kapinėse. Vileišio kūną skrebai išvežė iš miestelio ir numetė prie vieškelio, vedančio į Lamokus. Tėvai bijojo pasiimti. Pasiėmė tik iš pavieškelės ir palaidojo Deikiškių kapinėse.
Automato šūvių serija buvo paleista į Krovės namų duris, kurias ką tik buvo uždariusi Kriovienė. Moteris žuvo. 1948 m. vyras buvo ištremtas į Sibirą, kur ir mirė.
Žuvusieji miške ar Kuprių kaimo palaukėje buvo palikti. Artimieji surado juos naktį ir be karstų palaidojo Lamokėlių kapinėse. Atėjus pavasariui, visų devynių palaikai buvo perlaidoti į vieną duobę.
Jonas Pranevičius, bėgęs Čypėnų kaimo link, žuvo. Artimųjų nebuvo, todėl vietiniai žmonės negreit į j palaidojo kapinėse...
Žuvę 1945 m. sausio 18 d.
Broliai Adolfas ir Aloyzas Vileišiai iš Nausėdžių k.
Tėvai buvo pavyzdingi ūkininkai. Turėjo 29 ha žemės. Šeimoje augo šešetas vaikų: Mykolas, Fabijonas, Filomena, Adolfas, Petronėlė ir Aloyzas.
Vyresnioji dukra Filomena ištekėjo, bet mirė gimdydama. Šeimą papildė neištekėjusi Vileišienės sesuo Konstancija, padėjusi seseriai auginti vaikus, kuriems suaugus darbininkų ūkyje tapo per daug. Mokėsi tik vienas Adolfas. Visi vaikai buvo labai darbštūs, nagingi, todėl paplito po apylinkę. Pasistatė pavyzdinę jaują ir mindavo linus visai apylinkei. Išmoko statyti namus, remontuoti laikrodžius, radijo aparatus, statė kryžius. Visi, nesugebėję ko nors pasidaryti, kreipėsi į Vileišių vyrus. Sūnus Adolfas baigė Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Šeima buvo religinga, sutarianti. Sūnūs neskubėjo palikti tėvų namų. Karas atnešė į Vileišių namus nelaimes. Sūnus Mykolas, generolo Plechavičiaus Vietinės rinktinės narys, buvo areštuotas. Jo likimas nežinomas. 1945 m. sausyje Girelės miške žuvo Adolfas ir Aloyzas. Fabijonas išvyko į Vilnių, patyliukais ten gyveno ir dirbo, tačiau buvo surastas ir ištremtas į Sibirą. Tėvai taip pat buvo ištremti. Fabijonas susirado tėvus Sibire ir persikėlė pas juos.
Kaimynystėje gyveno Balčiūnų šeima. Balčiūnienės sesuo buvo ištekėjusi už rašytojo Mykolaičio-Putino. Ji, matyt, iš vyro sužinodavo apie deportacijas ir pranešdavo seseriai, kuri informuodavo kaimynus. Žmonės bandydavo slėptis...
Vileišiai tą naktį nakvojo netoli namų rugiuose. Paryčiui buvo ramu. Gyvuliai, laiku nesulaukę šeimininkų, pradėjo nerimauti ir žmonės grįžo. Netrukus į kiemą sugarmėjo "liaudies gynėjai" ir kareiviai. Dukra Petrutė iš baimės užlindo užkrosnin, o teta Konstancija užmetė ant jos seną skudurą. Taip Petrutė ir liko neišvežta. Abu tėvai, Vileišienės sesuo Koste ir anūkė Pranutė atsidūrė vagone. Traukiniui stovint Panevėžyje, kai kurie kareiviai sargybą ėjo nelabai sąžiningai. Tuo pasinaudojo vežamieji. Vileišių moterys taip pat. Kostutė į vieną ranką paėmė rožančių su maldaknyge, į kitą Pranutę ir išlipusi iš vagono eina lyg niekur nieko. Sargybinis paklausė: "A vy kuda?" (O jūs kur?) Kastutė parodė ranką su maldaknyge.
"Nu tak bystreje idite, zdes nelzia chodit". (Greičiau eikite. Čia negalima vaikščioti.) Vagone liko tik senieji Vileišiai...
Broliai Alfonsas (g.1916 m.) ir Jonas (g.1920 m.) Sklėniai iš Šalnių kaimo. Tėvai turėjo 30 ha žemės, 5 ha miško, vėjinį malūną. Tėvas mirė anksti. Motina ištekėjo antrą kartą. Patėvis Antanavičius vaikams nebuvo geras: savo sūnų lepino, o posūniai turėjo nudirbti visus ūkio darbus. Alfonsas ir Jonas pradžios mokyklą baigė labai gerai, bet toliau negalėjo mokytis. 1944 m. nė vienas į kariuomenę nestojo, o 1945 m. sausio 18 d. žuvo. Vėjinis malūnas kolektyvizacijos metu nugriautas.
Petras Klinga, g.1924 m. Ugalaukių k. Tėvai turėjo 3 ha žemės, kuri glaudėsi prie Jansono dvarui priklausančio pušyno. Tėvas dirbo pušyno eiguliu, o laisvesniu laiku eidavo su kaimynu Jonu Klinga pas žmones statyti namų. Buvo rimtas, visų gerbiamas žmogus. Šeimoje augo du sūnūs: Petras ir Pranas. Petras amatų mokykloje įsigijo šaltkalvio specialybę. Pranas padėjo tėvams. Vokiečių okupacijos metais Petras su Kazimieru Klinga, bijodami, kad nebūtų išvežti darbams į Saksoniją, sutiko vienerius metus eiti reicho tarnybą. Į sovietinę armiją abu sūnūs nestojo. Petras žuvo Girelėje 1945 m. sausio 18 d., o Pranas išliko. Prisiregistravo, bet buvo suimtas ir nuteistas. Išbuvęs lageriuose 10 metų, praradęs sveikatą, sugrįžo.
Konradas Mockūnas, g.1926 m. Šalnių k. Tėvai žemės neturėjo. Apsivedę išvažiavo į Ameriką užsidirbti pinigų. Amerikoje Mockūnienei pablogėjo sveikata. Gydytojai nustatė, kad netinka klimatas ir patarė grįžti į Lietuvą. Mockūnai jau buvo susitaupę pinigų, už kuriuos grįžę nusipirko 9 ha žemės. Mockūnas buvo nagingas, apsišvietęs, mandagus žmogus. Savo rankomis pasistatė nedideles, bet tvarkingas trobas ir gražiai gyveno. Mockūnienei pasitaisė sveikata. Susilaukė trijų vaikų: Konrado, Jūratės ir Juozo. Konradas buvo gabus muzikai, grojo armonika. Kaip ir dauguma tų metų vyrų, į kariuomenę nestojo. Žuvo Girelėje 1945 m. sausio 18 d.
Kazimieras Klinga, g.1922 m. Ilgalaukių k. Tėvai turėjo 8 ha žemės. Šeimoje augo keturi vaikai: du sūnūs ir dvi dukros. Vokiečių okupacijos metais gausesnių šeimų jauni žmonės buvo vežami į Vokietiją darbams. Taip pat buvo verbuojami jauni gražūs vyrai metams į reicho tarnybą. Kazimieras, susitaręs su geriausiu draugu ir kaimynu Petru Klinga, nutarė stoti į tą tarnybą. Broliai į sovietų armiją nestojo. 1945 m. sausio 18 d.dalyvavo akcijoje prie Kuprių k. Leonui pavyko iš ten ištrūkti, o Kazimieras žuvo. Trėmimo pavyko išvengti, nes Leonas vedė tik pradėjusią dirbti apylinkės pirmininke Aldoną Grybauskaitę.
Alfonsas Vasiliauskas, g.1923 m. Šalnių k. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 33 ha žemės. Šeimoje augo septyni vaikai: Pranė, Bronė, Stasė, Alfonsas, Skolė ir Juozas. Alfonsas buvo gabus, labai norėjo mokytis, tačiau ūkyje trūko vyriškos jėgos, o samdyti nebuvo iš ko. Žemė nederlinga, buvo paimta paskola iš banko, tėvo broliams, sugalvojusiems vykti į Ameriką, atidalintos dalys. Ši skola (9000 Lt) nesunkiai buvo sumokėta vokiečių okupacijos metais pardavus didelę kiaulę. Atrodė, iš skolų išbrista ir bus geriau, bet... bėdos prasidėjo rusams sugrįžus. Už tai, kad prievolei trūko poros kiaušinių, tėvas buvo nuteistas dvejiems metams. Aukščiausias teismas išteisino. Alfonsas į kariuomenę nestojo. 1945 m. sausio 18 d. žuvo. Duktė Pranė, nuteista 25-eriems metams, mirė Vladivostoke. 1949 m. grėsė ištrėmimas į Sibirą. Tik Mykolaitienės (rašytojo žmonos) dėka tremties pavyko išvengti. Tačiau iš namų teko pasitraukti. Turtas buvo konfiskuotas. Šeima slapstėsi.
Aleksas Klinga, g.1913 m. Ilgalaukių k. Tėvai turėjo 14 ha žemės, iš kurios tik 4 ha buvo dirbamos. Šeima gyveno sunkiai. Iš 7 vaikų išaugo tik 4 sūnūs: Bronius, Antanas, Aleksas ir Povilas. Mažiems teko piemenauti, o užaugę eidavo uždarbiauti pas žmones. Bronius vedė ir gyveno gerai. Antanas okupacijos metais buvo areštuotas ir vieną kartą nebegrįžo... Aleksas kariuomenėje atitarnavo dar prieš karą, bet mobilizacija lietė ir jį. Žuvo su kitais partizanais Girelėje. Liko du mažamečiai vaikai.
Stasys Indriliūnas, g.1914 m. Deikiškių k. Tėvai - stambūs ūkininkai, turėjo 40 ha žemės. Šeimoje augo 5 vaikai: Magdė, Pranas, Ona, Emilija ir Stasys. Tėvas mirė dar prieš deportacijas. Stasys žuvo. Kiti vaikai ir motina 1948 m. buvo ištremti į Sibirą. Trobesiai nugriauti, išvežti. Iš namo pastatytas ilgas namas Vabalninko vidurinės mokyklos kieme. Liko tik tvartas, kuriame apsigyveno iš Sibiro sugrįžę Indriliūnų vaikai. Motina mirė Sibire.
Dominykas Klinga, g.1923 m. Deikiškių k. ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 25 ha žemės. Augo keturi vaikai: Stefutė, Aldona, Lionė ir Domas. Tėvai mirė prieš tremtį, kuri grėsė dėl to, kad turėjo daug žemės ir kad vienintelis sūnus nestojo į kariuomenę ir žuvo Girelėje 1945 m. sausio 18 d. Dukros Stefa ir Aldona buvo ištremtos, Lionei pavyko pasislėpti. Aldonos vyras buvo įkalintas.
Jonas Pranevičius, g.1924 m. Vabalninke. Tėvas buvo stalius, gyveno sunkiai, nes gausią šeimą išlaikyti miesto sąlygomis buvo nelengva. Susirgę džiova, išmirė vyresnieji vaikai. Jonas žuvo Girelėje, brolį Eduardą suėmė ir gegužės švenčių išvakarėse tardymo metu Vabalninko kalėjime užmušė. Naktį kūną užkasė prie žydų kapų ir paleido gandus, kad jis pabėgo. Apie tai pasakojo skrebas.
Valentinas Kapačiauskas, g.1925 m. Joniškėlyje. Tėvas buvo dvaro sodininkas. 1928 m. tėvai persikėlė į Biržus, vertėsi sodininkyste. Šeimoje augo trys vaikai. Du iš jų tapo gydytojais. 1944 m. Valentinas baigė Biržų gimnaziją. Nepaklusęs šaukimui į rusų armiją, išėjo į mišką ir žuvo Girelėje 1945 m. sausio 18 d. Pasakojo, jog Valentinas kartu su kitais areštuotaisiais pėsčiomis buvo varomas į Panevėžį ir, girioje sustojus nakvynei, pabėgo.
Kostas Pašluosta, g.1915 m. Daunorių k. Tėvai turėjo 12 ha žemės. Tėvas buvo kalvis. Šeimoje užaugo aštuonetas vaikų. Vyresnieji sukūrė šeimas, išsiskirstė. Kostas, jauniausias iš keturių brolių, liko namuose. Vedė ir tęsė tėvo darbus: dirbo gražius vežimus - lineikas, važius. Turėjo motorą ir, susikooperavęs su turinčiu kuliamąją mašiną, rudenį kuldavo pas ūkininkus. Buvo atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, 1944 m. pašauktas į rusų - nėjo. 1944 m. lapkričio 18 d., susiruošus kulti Matuzevičiaus ūkyje, trys šaukiamojo amžiaus vyrai buvo užklupti skrebų. Kostas bandė bėgti, bet buvo pašautas ir vežant į Biržus mirė. Biržuose nuavė batus ir kūną leido vežtis namo. Kosto žūtis sudarė galimybę pabėgti broliui Juozui, o Vytautas Matuzevičius buvo suimtas ir išsiųstas į frontą žuvo. Kostas palaidotas Lamokėlių kapinėse.
Pastaba. Dabar visose kapinėse, kuriose palaidoti partizanai, pastatyti paminklai su įrašytomis pavardėmis.
Erena Aukštuolienė
Prisimena Vladas Jovaiša
1944 m. rudenį grupė jaunuolių iš Spingučių k., Biržų r. išėjome į mišką. Tarp mūsų buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jonas Bagdonas. Prabuvę miške keletą parų ir gavę nurodymus bei pasirašę pasižadėjimo priesaiką, grįžome namo.
1944 m. gruodžio pradžioje sudarėme grupę, kurioje buvo: Vladas Variakojis, Jonas Bagdonas, Jonas Šlėgeris, Alfonsas Juška, Valentinas Trušinskas, Andrius Stipinis ir aš, Vladas Jovaiša.
1944 m. gruodžio 11d. naktį, pasiruošę maisto, kas kokį turėjo ginklą, išėjome prie Nemunėlio upės. Sustojome Padvariečių k. Augusto Trušinsko sodyboje, kurioje buvo šiaudų prikrauta stoginė. Aplinkui - medžiai, krūmai, už 300 metrų upė, toliau - Latvija. Tikslas - praleisti naktį, išžvalgyti upę ir persikelti į Latviją žiemoti.
Iš ryto į stoginę atėjo šeimininkė ir grėbliu ėmė traukti šiaudus. Mes gulėjome viršuj ir tylėjome, galvodami, kad mūsų nepastebėjo. Į Latviją planavome persikelti vakare, nes reikėjo susiruošti, pasirūpinti šovinių, šautuvą, nes visi žmonės kuo galėdami padėdavo.
Apie 13 val., man paėjus nuo daržinės 200 m, iš visų pusių stoginę pradėjo supti kareiviai. Kadangi supimas buvo staigus ir aiškiai iš anksto suplanuotas, supratome, kad esame išduoti. Nuaidėjus mūsų mestų trijų granatų sprogimams, pasipylė kareivių šūviai iš kulkosvaidžių, automatų. Vietoje krito Jonas Šlėgeris, Alfonsas Juška. Sužeistą Joną Bagdoną pasivijo ir, nušovę į galvą iš arti, įmetė į upę. Pranui Variakojui, Valentinui Trušinskui, Andriui Stipiniui ir man pavyko iš apsupimo ištrūkti. Nors NKVD ir šaudė į stoginę iš visų pusių, bet jos neuždegė, nes, matyt, toks buvo išdaviko prašymas.
Pastaba. Jonas Šlėgeris nebuvo nušautas iš karto. Stribai jį nušovė veždamiesi į Radviliškį. Žmona, padedama stribo Dovidonio, atgavo lavoną ir palaidojo Svidžių kaimo kapinėse.
Pasakojimą užrašė Erena Aukštuolienė
Alfonsas Kazitėnas
JŲ UŽMIRŠTI NEGALIMA
1996 m. rugpjūčio mėn. Biržų r., Suosto k. buvo pastatytas ąžuolinis kryžius žuvusiems partizanams. Kryžiuje iškalta 15 pavardžių.
Vilius Aukštuolis, g.1919 m. Aukštuoliškio km. Vienintelis sūnus. (Tėvas buvo miręs anksčiau.) Dirbo Aukštuoliškio pieno priėmimo punkte. 1944 m. šaukiamas į sovietinę armiją slapstėsi, tų pačių metų gruodžio 30 d. suimtas, nuteistas 10 metų ir išvežtas į Rasų kalėjimą, vėliau - į Vorkutą. Kokiame lageryje ir kada žuvo - nežinia. Yra žinių iš Uchtos lagerio. Buvo kalbama, kad jis bėgo ir buvo nušautas. Vargšė motina vis sakydavo: "Kai grįš Viliukas...", nors gerai žinojo, kad jis žuvęs ir niekada nebegrįš.
Jonas Bagdonas, g.1913 m. Kuldūnų k. Didelėje šeimoje vyriausias sūnus, tarnavo pas ūkininkus. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje užsitarnavo puskarininkio laipsnį. Grįžęs įstojo į šaulių būrį, kuriam vadovavo mokytojas Dargis. Baigęs kursus, dirbo Spingučių pieno nugriebimo punkte. Po karo išėjo į mišką. Partizanavo neilgai. 1944 m. žuvo išduotas Padvariečių k. Palaidotas Kuldūnų kapinėse.
Voldis Bruveris, g.1919 m. Rūnikių k. Dirbo tėvų ūkyje, šaulys, aktyviai dalyvavo visuomeniniame Nepriklausomos Lietuvos gyvenime. 1944 m. įsijungė į Krivickų būrį. Žuvo 1945 m. Biržų girioje: apsilankius pas Tupėno būrio partizanus, buvo netyčia nušautas valant ginklus. Partizanų palaidotas Gudiškio sukilėlių kalnelyje.
Arvydas Dilys, g.1922 m. Svidžių k. Dirbo ūkyje, po karo - Šiaulių geležinkelio stotyje. 1945 m. išduotas, suimtas ir nuteistas 10 metų. Kalėjo daugelyje lagerių. 1953 m. žuvo Magadano lageryje užgriuvus anglių kasyklose.
Adolfas Dilys, g.1921 m. Svidžių k. Dirbo tėvų ūkyje, po karo - Šiaulių geležinkelyje. Buvo išduotas, bet pabėgo į mišką. Žuvo 1945 m. Palaidotas Lamokų kapinėse.
Petras Gabužis, g.1924 m. Suosto k. Šeima išsikėlė gyventi į Latviją, o jis partizanavo Krivickų būryje. Žuvo 1945 m. liepos 18 d. Tylinavos mūšyje. Išduotas, sudegė stovėdamas sargyboje. Žmonės atradę palaidojo neveikiančiose Šilėnų kapinėse.
Alfonsas Juška, g.1915 m. Arlavos k. Ūkininkavo ir buvo Radviliškio vls. apylinkės seniūnu. Žuvo 1944 m. gruodžio mėn. išduotas. Liko mėnesio sūnus ir dvejų metukų dukra.
Broliai Krivickai iš Pasvalio r., Pervalkų k. (ant jų žemės pastatytas kryžius). 1929 m. persikėlė gyventi į Suostą. Po karo Jonas ir Juozas išėjo į mišką ir vadovavo Radviliškio būriui. Bronius dirbo mokytoju Biržų gimnazijoje, bet neilgai, nes buvo įtariamas ir turėjo išeiti į mišką.
Juozas Krivickas, g.1921 m. Žuvo 1945 m. liepos 18 d. Tylinavos k. Užkastas Biržų žvyrduobėse.
Jonas Krivickas, g.1914 m. Žuvo 1948 m. Latvijoje, Surgenio miške. Palaikai parvežti į Biržus ir užkasti buvusios milicijos kieme.
Bronius Krivickas, g.1919 m., trumpai mokytojavo Biržų gimnazijoje. Partizanas-poetas, vėliau redagavęs partizaninę spaudą. Žuvo 1952 m. dviese Raguvos miške išduoti. Palaidoti Panevėžio r., Putiliškių kapinėse.
Krivickų šeima labai nukentėjo: jų namus sudegino, norėdami kitus įspėti, kas jų laukia; 1948 m. viena sesuo buvo ištremta į Sibirą, ten ir mirė; tėvas rastas ant kelio prie namų negyvas, po jo mirties labai greitai mirė ir motina...
Alfredas Naudžiūnas, g.1925 m. Spingučių k. Būdamas penkerių metų neteko tėvo. 1944 m. šauktas į sovietų armiją nėjo, įsijungė į Variakojo būrelį. Žuvo 1945 m. liepos 18 d. Tylinavos mūšyje. Užkastas Biržų žvyrduobėse.
Jonas Šlėgeris, g.1914 m. Arlavos k. 1944 m. išėjo į mišką. Partizanavo neilgai - 1944 m. buvo išduoti Padvariečių kaime. Paimtas gyvas, tardymo metu nukankintas, palaidotas Svidžių kapinėse. Beje, kūną padėjo atsiimti N.Radviliškio stribas Dovidonis. 1948 m. šeima buvo ištremta į Sibirą.
Edvardas Vaiginas, g.1924 m. Suosto k. Dirbo Suosto pieno priėmimo punkto vedėju. 1944 m. išėjo į Krivickų būrį. Žuvo 1945 m. vasario mėn. vilkėdamas šaulio uniformą (šaulys nebuvo). Žuvusį visur vežiojo, buvo nuvežę net į Pasvalį. Užkastas Gerkiškių žvyryne. 1948 m. šeima ištremta.
Pranas Variakojis, g.1917 m. Zizonių k. Gyveno ir dirbo Velikionių dvare pas Malinauskienę. 1944 m. išėjo į Krivickų būrį. Partizanams susiskirsčius į mažesnius būrius, vienam jų vadovavo. Padvariečiuose buvo išduoti, bet jam su dviem draugais pasisekė pabėgti. Žuvo 1945 m. liepos 18 d. Tylinavos mūšyje. Užkastas Biržų žvyrduobėse.
Alfredas Žibas, g.1917 m. Velikionių k. Žuvo 1941 m. birželio 26 d. kartu su kitais trimis per sukilimą Pabiržėje. Palaidotas Smilgių kapinėse.
Kryžiaus pastatymo dieną tarsi ne į susirinkusius, o į plačius tėviškės laukus prabilo atvažiavusi iš Latvijos buvusi partizanų ryšininkė Bagdonienė-Greičienė: "Tie patys kalneliai, tos pačios lygumos. Vienmarškiniai broliai Krivickai mojuoja dalgiais šitoj pievoj. Iš namų per laukus ateina sesutė, atneša vandens broliams atsigerti... Tai buvo mūsų jaunystė laisvoj Lietuvoj. Atėjo bolševikai ir neliko vietos kaimo berneliams, laukų artojėliams savo namuose. Tada dar nežinojau, ką reiškia Broniaus Krivicko žodžiai "kraupūs ir juodi urvai". Teko pačiai jais landžioti. Girioje, po medžių šaknimis, ėjo gilūs urvai į požemius. Sienos ir lubos išklotos sienojais. Pasieniuose - gultai. Nei patalynės, nei šilumos. Žiemą ir vasarą, kaip žvėreliai, su tais pačiais drabužiais. Tokios buvo mūsų bernelių buveinės. Nesuprantu tų, kurie sako, jog rusams nereikėjo priešintis, nebūtų tiek žmonių nukentėję. Jei nebūtų anuomet priešintasi, Lietuva jau būtų ištirpusi. Paaukojusieji jaunas gyvybes išlaikė tautos gyvastį. Bolševikų veidmainystės ir žiaurumai žodžiais nenusakomi. Štai čia pat, Spingučiuose, mažažemio Montvydo dukterį nušovė stribai, o tėvą prigrasino sakyti, kad tai padarė "banditai". Kai aš patekau į Biržų kalėjimą ir nuvarė išvalyti kankinimų kameros - saujomis sėmiau nužudytųjų kraują, rankiojau išdraskytus kūno gabalus. Neužteko gyvybę atimti - buvo draskomi negyvi kūnai, kuriuos sugrūdo į sklidiną išvietės duobę ir užpylė kalkėmis..."
Prasmingai nuskambėjo Klaipėdos konservatorijos auklėtinės Loretos Aukštuolytės žodžiai: "Gera būti tarp jūsų, matyti jus, tokius tvirtus dvasia, ištikimus meile Tėvynei. Gaila mano kartos, dvasines vertybes iškeitusios į pinigus, bet... žiūriu į šitą kryžių ir tikiu, kad neįmanoma sunaikinti dalykų, sutvirtinančių meilę ir tikėjimą. Galbūt mano vaikai, sustoję prie šito kryžiaus, perskaitys jame iškaltas pavardes, susimąstys apie rūsčią praeitį, ir jų širdelės taps dvasingesnės". Vilniaus konservatorijos studentė Asta Baltrušaitytė skaitė poeto-partizano Broniaus Krivicko eiles, Biržų tremtinių ansamblis dainavo partizanų dainas. Kryžių pašventino Suosto parapijos klebonas, buvęs rezistencijos dalyvis ir politinis kalinys Mykolas Stonys.
Laikų platybėse šalia Rygos-Biržų plento liko rymoti kryžius. Šis kryžius, šitie laukai, šitas kelias - tai mūsų Lietuva...
