LIUDIJA GRĮŽĘ
Balys Juknevičius
"JUODOJI GALVA", MES TAVE NUGALĖJOM!
1950 m. šv.Kalėdų rytą mūsų etapas paliko Lukiškių kalėjimą, atsisveikino su Lietuva ir iškeliavo ten, iš kur ne visiems buvo lemta sugrįžti.
Pirmas sustojimas - Maskva, Krasnaja Presnia. Tai milžiniškas kalėjimas -visasąjunginis persiuntimo punktas. Čia sutikom Naujuosius 1951-uosius metus.
Kitas "komunos" sustojimas - Sverdlovsko kalėjimas. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek čia praėjo lietuvių nuo 1917 m.?
Toliau - Uralas, o už jo - Kazachstano pradžia, dar caro laikais įrengtas Petropavlovsko kalėjimas. Apie 1000 km ir pasirodo Juodosios Galvos - kazachų kalba Karagandos - paskirstymo lageris Maikodukas.
Kiekvieną didesnį etapą sutikdavo pats Juodosios Galvos “šeimininkas” su “džiugia” žinia išrikiuotiems vergams: “Jūs atvažiavote ne į kurortus, o savo kūnais patręšti nederlingą Kazachstano žemę, kurioje mes auginsime mandarinus”.
Galų gale beveik po 4 mėnesių kelionės pasiekėme galutinį paskirstymo punktą - Dubovką p/d 419/5.
Čia, anglies kasykloje, žuvo ir pirmasis, bet ne paskutinis mūsų etapo lietuvis Vaclovas Šaulys.
Dauguma Juodosios Galvos kalinių Vakarų Ukrainos ir Baltijos tautų gyventojai. Kitų tautybių buvo nedaug. Gal kiek daugiau rusų - buvusių Vlasovo armijos karių. 1951-1952 m. iš čia išvyko etapai į Ekibaztūzą, Vorkutą, Norilską.
Vėliau, pagal nacistų konclagerių metodiką, į mūsų zoną atgabeno Vorotnicevo-Abanino plėšikų gaują. Jiems buvo “suteiktos” lagerio žandarų pareigos. Kriminaliniai patys varė į darbą, patys sodino į karcerį, patys mušė ir kankino kitus kalinius, patys eidavo per barakus reikalaudami duoklės. Vieną 1952 m. naktį užpuolė angliakasių baraką. Mušė žvėriškai, negailestingai. Vienas lietuvis Vytukas nuo Kretingos pasipriešino ir čia pat buvo nudurtas. Nudūrė rusas pravarde Finas.
□Sėdi iš kairės antras Balys Juknevičius, trečias Vincas Urbonas, stovi trečias Čaplikas, ketvirtas Gediminas Kraponas, šeštas Ruzgas. Dubovka 1955 m.
□Karagandos smėlynuose praleistas dienas prisiminti. Balys Juknevičius ir Gediminas Kraponas. 1955 09 07 Dubovka.
Tokios pabaigos išsigando net patys čekistai, o jų buvo ne vienas. Pirmas budelis - režimo viršininkas ltn.Nevzorov, kuris pats vadovavo banditams smurtaujant prieš kitus kalinius. Tiekimo skyriaus viršininką j.ltn.Dunajev už žiaurumą ir šlykštų snukį kaliniai pravardžiavo "Machno". Už šią pravardę jis buvo pasiryžęs supūdyti karceryje bet kurį kalinį. “Kūmas” - azijatų kilmės čekistas. Sanitarinės dalies viršininkas kpt.Dmitrijevas, galėjęs atlikti bet kurias budelio pareigas, turėjo savo išrastus bet kuriai ligai “tinkamus” vaistus: į kibirą vandens įlašindavo keletą lašų valerijonų. Šie “vaistai” išdidžiai buvo vadinami "akva mente" (gyvybės vanduo). Jais “išgydydavo” visus, išskyrus tuos, kurie mirdavo. Buvo ir daugiau “garsių” ir “mažiau garsių” viršininkų.
Dubovkoje sutikau geriausius nelaisvės dienų draugus - Martynuką Kriščiūną ir Albiną Kazakevičių. Martynukas žuvo 1957 m., su Albinu ir dabar retkarčiais prisimename nelaisvės dienas.
Kadangi Dubovkoje buvo 2 didžiuliai lageriai, tai ir kalinių kapinės didelės. Sunaikinus kapines, nusikaltimų pėdsakai dingo. Daugelio lietuvių kaulai nebegrįš namo.
Čekistai, kaip ir mes, mandarinų nevalgė. Neužaugo...
1953 m. dalis Dubovkos kalinių buvo išvaryta į Aktaso lagerį p/d 419/ 9 (ar /ll). Kita dalis - tame tarpe ir mano draugas Albinas - buvo išvežta į Omsko lagerius, kur už pasipriešinimą rusams kaliniams gavo naują 10 metų bausmę ir ją baigė 1963 m. Mordovijos lageriuose. Tie, kurie pakliuvo į Aktasą, dauguma 1954 m. pateko į Karabaso speclagerį. 1955 m. atgabeno į tą pačią Dubovką Nr.5.
KARAGANDOS SRITIES KARABASO "SPECAS"
1954 m. nebebuvo tėvo Stalino, kirminai graužė Lavrentijų Pavlovičių. Per daugelį SSSR lagerių persirito sukilimų banga - šaudė kalinius Norilske, šaudė Vorkutoje, tankais traiškė Kengyre, Džezkazgane. Brendo naramumai Karagandoje.
Pralietas kalinių kraujas nenuėjo veltui - buvo panaikinti kalinių numeriai, nakčiai nebeužrakindavo barakų, zonoje pradėjo veikti parduotuvė, įvedė užskaitymus (začiotus). Čekistai skleidė gandus apie tolimesnes lengvatas. Tačiau čekistai nebūtų čekistai, jei jų žodžiai nesiskirtų
□Pirmas lietuvių kalinių etapas į Karabasą. Klūpo Pranas Dainauskas, Antanas Beržinskas, Juozas Uoginčius (miręs), Juozas Tribušauskas, Antanas Rimkevičius, Jonas Valentą. II eil.: .Algis Šiugždinis,Bronius Tautvydas, Kęstutis Banionis, Julius Jucevičius, Balys Juknevičius, Antanas Preikša, Antanas Juška, Zigmas Karvelis, Jonas Marčiulionis. III eil.: Pranas Lankauskas, Juozas Naujalis, Stasys Januškevičius, Jonas Kalinauskas, Stasys Matakas. IV eil.: Pranas Razauskas, Serapinas Kemėžis, Petras Juozapaitis, Jonas Sinkevičius, Algis Kamantauskas, Albinas Kazakevičius, Vaitkevičius.
□Dainius Gutauskas, Martynas Kriščiūnas ir Antanas Preikša (visi mirę).
nuo darbų. Garsiai kalbėjo apie nuolaidas kaliniams, o tyliai kūrė naujus “specus” ir sąjunginius režiminius lagerius, o kad tie “specai” nebūtų tušti, reikėjo surasti į juos ir kandidatus.
Mes tuo laiku kalėjome Karagandos srities Aktaso lageryje p/d 419/9. Lagerio viršininkas plk.Kaluginas, vėliau Apaninas, režimo viršininkas ltn.Chrošilov, “kūmas” kpt.Karabelnik. Surado pretekstą ir apie 50 lietuvių ir antra tiek ukrainiečių išgabeno į naujai įkurtą Karabaso “specą”. Buvo suvežta apie 700 kalinių iš visų Karagandos lagerių. Be lietuvių ir ukrainiečių, buvo keletas estų, pora latvių. Toks reklamuojamas “specas” kaliniams baimės nekėlė (buvo jau ne pirmas). Sudaryta lietuvių ir ukrainiečių nelegali kalinių vadovybė uždraudė kaliniams pavieniui prisiartinti prie bet kurio čekisto, ką nors išnešti iš virtuvės ir t.t. Vyrai turėjo nelegaliai įneštą į zoną fotoaparatą. Fotografas - Bronius Daukša. Buvo zonoje vienas švarkas ir baltiniai, kuriuos apsivilkę visi įsiamžino.
Į darbą varė apie 3 km. Statė kažkokią gamyklą. Taip atėjo Kalėdos -ne pirmos ir ne paskutinės nelaisvėje. Kūčias šventėme bendrai visi baltijiečiai. Svečiai buvo ukrainiečiai. Vaišinomės labai kukliai. Kalėdų rytą, prisidengę lietuviškomis pavardėmis, į darbą išėjo ukrainiečiai, o lietuviai liko švęsti Kalėdų. Čekistai stebėjosi, kad visi lietuviai išėjo į darbą per savo šventę, o pravoslavai liko zonoje. To niekada nebūdavo.
Jaunimas norėjo švariau apsirengti. Tam tiko autai, užvalkalai, čiužiniai. Zonoje buvo geras siuvėjas žemaitis Jonas Buitkus. Trūko siuvimo mašinos. Vienas laisvasis sutiko į darbo zoną įgabenti rankinę siuvamąją mašiną. Beliko ją pergabenti į gyvenamąją.
Žiema. Šalta. Kalinių kolona išrikiuota prie vartų kratai. Šviesios atminties Juozas Uoginčius neša siuvamąją mašiną, pasirišęs ant vielos. Kada aptiko mašiną, kratos ceremonija prie vartų "subyrėjo". Kaliniai pralaužė užtvaras ir suėjo į vidų. Dauguma kalinių net nežinojo, kas vyksta, bet dalyvavo šioje sumaištyje. Ačiū Dievui, kad tarp sargybinių nebuvo azijiečių. Kareiviai baigė tarnybą ir per daug nesikišo į kalinių ir čekistų santykius. Kareiviai darė kratą zonoje, bet siuvamosios “nerado”.
"Siuvimo fabrikas" pradėjo veikti.
1955 m. sausio mėn. darbo zonoje kažkas padegė medžiagų ir įrengimų sandėlį. Nuo to karto į darbą mūsų nebevarė.
Nuo sargybos būstinės vyrai nuplėšė laiškams skirtą pašto dėžutę. Tarp
□Balys Juknevičius ir Martynas Kriščiūnas. Karabasas, 1954 12
□Sėdi: Pikoraitis, Jonas Valentą (miręs). Stovi: Bronius Tautvydas ir Antanas Ragauskas (miręs).
□Bičiuliai-partizanai: Stasys Januškevičius (Didžiosios Kovos apygarda) ir Juozas Lukšys (Dainavos apygarda). Karabasas 1955 m
laiškų namiškiams rado ir porą, rašytų “kūmui”. Skundė lietuvius. Laiškų turinys, gramatinės klaidos (rašyta rusiškai) ir rašymo maniera rodė, kad rašyta ne lietuvio ir ne ruso, nes jų zonoje nebuvo. Autorių greitai išaiškino. Tai buvo latvis, “visai nemokantis” lietuviškai.
Ėjom sunkiu keliu, bet gėdos Lietuvai nepadarėm. Buvome eiliniai tautos vaikai, bet gerai supratom, ką reiškia tautos garbė! Iš maždaug 200 lietuvių kalinių Judo čekistai nesurado...
Mūsų lageris buvo skirtas 3000 kalinių, o kalėjo tik apie 700, todėl dalis barakų buvo tušti. Vieną naktį užsiliepsnojo barakas, prikrautas įvairių rakandų. Kaliniai gaisro “nematė”. Barakas sudegė...
“Speco” išlaikymas čekistams pasidarė per brangus. 1955 m. balandžio mėn. buvo paskelbtas visų lagerio kalinių etapas. Taip pasibaigė vieno “speco” epopėja, o jų buvo dar daug mūsų kelyje.
Žinau, tikiu - dar yra bendražygių iš kadaise garsaus Karabaso! Parašykit, bičiuliai, atsiminimus, ir ne tik iš Karabaso!
LAGERIS VELNIO SALOJE
1948 m. Gulago administracija įsteigė ypatinguosius lagerius politiniams kaliniams. Nuo bendro režimo speclageriai skyrėsi tuo, kad grįžusius iš darbo užrakindavo barake ir iki 6 vai. ryto niekas niekur negalėjo išeiti. Per metus buvo galima parašyti 2 laiškus rusų kalba pagal valgykloje iškabintą standartą, drabužius apkarstė iš visų pusių numeriais. Parduotuvės nebuvo, nes pinigų neturėjome: alkaną lengviau išlaikyti paklusniu.
Karagandos lageriai priklausė vadinamajai smėlynų (pesčianyje) lagerių grupei p/d419. Vyriausias “šeimininkas” - Maskvos įgaliotinis generolas majoras Sergejenko. Šiai “tautų brolijai” priklausė Karagandos srities lageriai: Aktasas - 1 lageris, Dubovka - 2, Timer-Tau - 1, Saranė -1, Čiurbai-Nura - 2, Karaganda - 3, Michailovka -1, Fiodorovka - 2, Spaskas. Visuose lageriuose, išskyrus Spaską, būdavo apie 3000 kalinių. Be to, nepriskaičiavau moterų lagerių ir Maikaduko persiuntimo punkto. Iš tų 3000 kalinių maždaug 500 buvo lietuviai.
Spaske pastoviai būdavo apie 20 000 kalinių. Daugiausia invalidai, kuriuos suveždavo iš viso krašto numirti. Daugelį jų priglaudė nesvetinga
□Algis Kamantauskas, Jonas Neverauskas (miręs), Balys Juknevičius, Antanas Preikšą (miręs), Zigmas Grumudas(miręs). Buvusio karabasiečio Antano Ragausko laidotuvėse. Radviliškis, 1985 m.
□Apleidžiant Karagandą. Balys Juknevičius ir Pranas Dainauskas
Kazachstano žemė. Ypač daug sergančiųjų džiova “parūpindavo” Džezkazgano vario rūdynai, Balchašo molibdeno šachtos, sužaloti įvairiose avarijose ar invalidai iš laisvės. Čekistams jie buvo tik bevardė minia. Dienos mirusieji buvo laidojami viename kape, vienu numeriu. Dabar kapinyno kaip ir nelikę, ten nutiestas plentas, įrengtas tankodromas.
Nuo 1953 m. pabaigos, po Berijos ir Stalino mirties, kalinių srautas į lagerius pradėjo mažėti. Pasibaigus šachtų statyboms ar kitiems darbams, kaliniai buvo perkeliami į kitus lagerius.
Su kiekvienu kaliniu keliavo ir jo asmens byla - formuliaras. Kiekvienas čekistas, pažvelgęs į užklijuotą asmens formuliarą, žinodavo, kas atvažiavo. Kiekvieno formuliaro tituliniame lape būdavo pribraukyta įvairių spalvų ir įvairaus pločio brūkšnių. Tai - sutartiniai žymėjimai. Platus raudonas reiškė pasisekusį pabėgimą, siauras raudonas - linkęs pabėgimui. Kitos spalvos reiškė nepaklusnumą valdžiai, dalyvavimą streikuose, atsisakymą dirbti, kalinių kurstymą sukilti ir t.t.
Iki 1955 m. pabaigos dalis įkalinto Lietuvos jaunimo jau buvo apvažiavusi visus Karagandos lagerius, formuliaruose turėjo daug brūkšnių ir brūkšnelių. Ypač buvo paplitęs vienas. Juk kiekvienam buvo galima -“linkęs pabėgimui”. Pridėjai dar porą spalvotų brūkšnelių - ir jau pavojingas nusikaltėlis...
1955 m. galutinai pasikeitė lagerių statusas ir lageriai p/d 419 (smėlynų lageriai) buvo pavadinti p/d 246 - Karlagas su sostine Dolinka. Kad ji tikrai sostinė, lietuviai kaliniai patyrė 1955 m. Kūčių išvakarėse. Apie 20 lietuvių iš 246/1-3 lagerio buvo nugabenti į Dolinkos spec. skyrių praleisti šv.Kalėdų ir Naujųjų Metų (spec.skyrius tai - karceris ir 300 gramų duonos dienai). Atbuvus 15 parų, visus parvežė į Spasko kalėjimą, o toliau... toliau nebebuvo kur vežti, nes Karagandos lageriai buvo visi apvažiuoti ir joks lageris mūsų nebepageidavo. Mūsų “draugai” viršininkai sugalvojo mus įpiršti už 1000 km esančiam Stepių lageriui p/d 392.
Ne visų vardai ir likimai išliko atmintyje. Keletas, esančių nuotraukoje, paskutiniu momentu buvo palikti Karagandos lageriuose. Jų vietoje išvežė kitus.
Pabuvoję čečėnų zonoje, Karabaso persiuntimo lageryje, išvykome į Kengyro kalėjimą, o 1956 m. Velykų išvakarėse pasiekėme “Velnio Salą” p/d 392/2-3. Kodėl taip vadinosi lageris - nežinau. Galbūt todėl, kad tai
□Lietuviai politiniai kaliniai - beveik visi buvo paskirti į etapą Kengyro link. I eil.: Albinas Drevinskas, likęs gyvas po Kengyro sukilimo ir atvežtas į Karagandos lagerius, miręs; 2-as ir 3-as neatpažinti; Aleksas Ivanauskas, miręs. II eil.: Jonas Neverauskas, miręs; "Dziobas" (tikrosios pavardės neprisimenu), Jonas Skyrelis, Martynas Kriščiūnas, miręs; Antanas Simonavičius (gyvena Alytuje), Antanas Preikšą, miręs, 7-as neatpažintas; Kęstutis Matulevičius. III eil.: Zigmas Rainys, Petras Juozapaitis, Kęstutis Banionis, Jonas Valentą, miręs, Dainius Gutauskas, miręs, nežinomas, Kinderevičius. IV eil.: Vytas Virbickas, Stasys Kojelis, 3-as neatpažintas, Pranas Lankauskas, Stasys Juškevičius, Vincas Kairevičius, Jonas Kalinauskas, Balys Juknevičius, Albertas Sakalauskas, Kostas Katkus, Algis Kamantauskas, Stepas Tamašauskas. V eik: Juozas Lukšys, Albinas Lukoševičius, Kostas Sakalauskas, Trakimas, Pikoraitis.
□Jonas Neverauskas (miręs) buvęs Norilsko sukilimo dalyvis, Magadano kalinys. Karaganda 1955 12 10
□Grupė "Velnio Salos" lietuvių, du estai ir latvis. I eil.: Vytas Maselskis (su bajanu), estas Hans Tarmu, Vaišnora, virš jo - latvis Janis, Juozas Uoginčius, miręs, Balys Juknevičius, Jonas Valentą, miręs, Vytas Matulaitis, Zigmas Lau-gailaitis, Augustinas Lašinis, Julius Jucevičius, Vladas Jaudžemas, II eil.: Jonas Neverauskas, Leonas Urbonas, 3-as ir 4-as neatpažinti, Albinas Proškus, Mindaugas Ramonas, miręs, Albinas Drevinskas, miręs, Antanas Kairys, miręs, Bronius Karkauskas, Antanas Simonavičius, Petras Pukinskas, miręs, Antanas Preikša, miręs, III eil.: Stasys Juškevičius, Kostas Katkus, Antanas Ragauskas, miręs, Danius Gutkauskas, Kostas Sakalauskas, Balys Gajauskas, IV eil.: Jurušauskas, Ričardas Kėkštas,.Adolis Kumponas, estas Miagi, Kojelis, Stepas Tamašauskas, Jonas Marčiulionis.
□Prie Džezkazgano lagerio tvoros 1955 m.
□Lagerio darbo brigada: ukrainietis "diadia Maksim", lietuvis Balys Juknevičius, vakarų ukrainietis Ivan Dmitruk, baltarusis Anatolijus, gruzinas Šoto Burduladzė
□Vytas Virbickas, miręs. Pabėgusį iš sovietinės kariuomenės, priglaudė Dzūkijos miškas. Sužeistas pateko į nelaisvę. Nieko neišpešę čekistai pritaikė spec.priemones: neva vežė į Vilnių, pakelyje ma-šiną užpuolė "partizanai", stribai "žuvo", Vytas papuolė pas "savuosius", kurie užrištomis akimis kažkur vedžiojo, eglišakių badė veidą - neva miško tankumynas. Nuvedė į bunkerį, klausė, kokius pažįsta partizanus, kurie galėtų už jį laiduoti. Vytas apie tokius "partizanus" jau buvo girdėjęs ir "nepažinojo" nė vieno. Po kurio laiko prisistatė pats "rinktinės vadas", medaliuotas. Apkabino, išbučiavo... (Vytas pažinojo ir tikrąjį rinktinės vadą.) Greitai kareiviai apsupo bunkerį. "Partizanai" ''žuvo'', o Virbicką vėl suėmė ir nuvežė į Alytaus saugumą.
paskutinė gyvenvietė prieš didžiulę dykumą. Vėliau atsirado Baikonūras, buvo pratęstas geležinkelis ir dykuma pasitraukė tolyn. Nebeilgai teko toje “saloje” gyventi.
1956 m. vasarą daug kalinių išleido į laisvę. Likusius nelaisvėje išvežė į Mordovijos lagerius. Vėliau dalį pabuvojusių laisvėje vėl priglaudė Mordovijos zona...
MORDOVIJOS LAGERIAI
Mordovijos lageriai - vieni niūriausių lagerių visoje Gulago sistemoje, įkurti kartu su sovietų valdžia, anksčiau vadinosi Temnikovsko lageriu. Čia sunaikinta didelė dalis rusų inteligentų, tikinčiųjų ir kitų “buržuazinių elementų”.
Vadinamasis Dubrovnyj lageris p/d 385 kalinių dar buvo vadinamas “mirties slėniu”. Išilgai geležinkelio juostos Potma-Javasas buvusių lagerių vietoje dabar dirbama žemė, o po velėna - žmonių kaulai. Bent jau taip yra netoli buvusio lagerio p/d 385/7.
Lagerio viršininku buvo Kolomyjcevas. Režimo viršininkas Agejevas Lietuvoje gaudė miškinius ir gavo nuo jų į žandikaulį kulką, todėl vaikščiojo su dirbtiniu ir liejo pyktį ant lietuvių.
1957 m. čia suvežė kalinių likučius iš daugelio kitų lagerių - Vorkutos, Karagandos, Džezkazgano, Sibiro.
1955-1957 m. atvežė naująją kalinių kartą. Atvyko ir Lietuvos jaunimo už Visų Šventųjų minėjimą Kauno kapinėse, Trispalvės iškėlimą Vasario 16-osios proga ir t.t. Ypač daug jaunimo pateko už Trispalvę: iš Šiaulių Jonas Galkauskas ir Vytas Ščeponavičius, trečio neprisimenu; iš Joniškėlio gimnazijos Romas Katkevičius, Petras Svirplys, Stasys Naglis, Ignas Levinskas. Du iš jų tebuvo gavę porą metų. Grįžus į Lietuvą, jiems buvo pasiūlyta viešai atsižadėti savo “paklydimų”, perspėti kitus ir muštis į krūtinę - tai sąlyga gimnazijos baigimui. Tačiau vaikinai lageryje buvo taip “persiauklėję”, kad į krūtinę nesimušė ir gimnazijos Joniškėlyje nebaigė.
1957 m. įsigaliojo naujas "baudžiamasis" kodeksas, kurio aukščiausia bausmė buvo 15 metų ar mirties bausmė. Atgaline data jis negaliojo. Kam buvo skirti 25 metai, taip ir liko. Panaikino užskaitymus. Kai kurie kali-
□Juozas Tribušauskas, ilgametis politkalinys, daininkas ir puikus draugas. Dabar gyvena Panevėžyje
□Vaclovas Krilavičius, buvęs Didžiosios Kovos apygardos partizanas Vytenis, miręs
□Albinas Kazakevičius. Šilavoto šturmo dalyvis. 1953 m. nuvežtas į Omsko lagerius pateko į rusų zoną. Rusams užpuolus, lietuviai gynėsi ir vienas kalinys žuvo. Devyni lietuviai buvo teisiami. Kazakevičius papildomai gavo 10 metų. Vėtytas ir mėtytas po įvairius uždarus kalėjimus ir speclagerius 1963 m. atgavo laisvę. Dabar gyvena Vaišvydavoje.
□Balys Juknevičius, Aleksas Ivanauskas, miręs, Albinas Drevinskas, 1954 m. Kengyro sukilimo dalyvis, miręs, Juozas Uoginčius, miręs.
□Balys Gajauskas (kalėjimuose ir lageriuose išbuvo 35 metus ir 2 metus tremtyje. Permės kalėjime bandytas nužudyti, sunkiai sužeistas. Grįžo į Lietuvą 1988 m.) ir Zigmas Laugalaitis, buvęs partizanas, grįžęs į Lietuvą gyveno Kaune, miręs
□Prie Spasko lageryje žuvusio Vytauto Kielos karsto
□Grupė lietuvių lageryje p/d385/7. I eil.: Vytas Vyšniauskas, 2-as neatpažintas, Kostas Kišonas, 5-as ir 6-as neatpažinti, Balys Juknevičius, neatpažintas. II eil.: (iš dešinės) Romas Katkevičius, Klemas Širvys, o kiti neatpažinti. III eik: Stasys Naglis, Juozas Uoginčius, miręs, Vytas Steponavičius, Algirdas Mackevičius, Algis Endriukaitis, 6-as ir 7-as neatpažinti, Albertas Pliumpa, Araminas, neatpažintas, Albinas Masaitis, neatpažintas. 1957 m.
□Ignas Levinskas, Stasys Naglis, Antanas "Ūsorius", Algis Andriukaitis, neatpažintas.
niai tokių užskaitų turėjo 3 ir daugiau melų. Kai kuriems iš jų laisvė buvo atimta, apribotas laiškų skaičius bei siuntinių svoris ir kiekis.
Lageryje p/d 385/7 kalėjo Klemas Širvys-Sakalas. Jis - vienas iš 5 parašiutininkų, nusileidusių Lietuvoje 1950-1951 m. Pirmoji grupė: Daumantas, Rytys ir Sakalas, antroji grupė: Julius Būtėnas-Stevė ir Jonas Kukauskas. Pastarasis, nušovęs Julijoną Būtėną, pasidavė ir išdavė viską, ką žinojo apie ryšius su užsieniu ir žvalgybos mokyklas. Iškviestas į susitikimą su J.Kukausku, 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo Juozas Lukša-Skirman-
□Balys Juknevičius Mordovijoje
□Petras Paulaitis, grįžęs iš lagerio
□Jaunius Vaškevičius. Likvidavęs Dzūkijos miestelyje partijos sekretorių, bet kaip nepilnamečiui, mirties bausmė buvo pakeista 25 m. Šiaurėje pateko į __ garsųjį Vladimiro kalėjimą (p/d-21), o 385/19 lageryje baigė bausmę, grįžo į Lietuvą, bet labai greitai buvo išprašytas ir apsigyveno Kaliningrado srityje.
□Sėdi Martišius, 2-as, 3-as, ir 4-as neatpažinti, Vytautas Vaineikis, Adomas Juškevičius, Kostas Sakalauskas. Stovi: Viktoras Šniuolis, Arvydas Juozas Starkauskas, Balys Juknevičius, Vladas Jaudžemis, Vytautas Maselskis, Zigmas Kirdeikis. Martišius drožinėdavo labai gražius šachmatus -Lietuvos kareivius ir karininkus. Vaineikis (miręs) Mordovijoje įvykdė tikrą ar tariamą pabėgimą iš lagerio. Viktoras Šniuolis dabar gyvena Šiauliuose, Juozas Starkauskas dirba Vilniuje LCGRTC. Jaudžemis 1953 m. Omsko lageriuose buvo teisiamas ir gavo papildomų 10 metų. Zigmas Kirdeikis apsistojo Rozalimo apyi, buvo vienas iš organizatorių suieškant ir atkasant žuvusius partizanus. Sakalauskas, Juknevičius ir Maselskis grįžo į Lietuvą iš Vladimiro kalėjimo.
□Balys Juknevičius. Paskutinė nuotrauka lageryje 1964 m.
tas. K.Širvį-Sakalą, sunkiai sužeistą, suėmė 1952 m. liepos 24 d. Koks buvo tardymas, ką jis papasakojo ir ką nutylėjo, nedaug kas tegali pasakyti. Dabar Sakalas kaltinamas išdavyste, o parašiutininkų nusileidimas Lietuvoje vadinamas bereikšmiu ir nereikalingu. Kodėl niekas taip ir iki galo neišsiaiškina tiesos? Lageryje Širvys niekam nekliuvo, ne kartą esam atvirai kalbėjęsi. Jis nebuvo “stukačius” ir turbūt neatsirastų nė vieno buvusio kalinio, kuris pasakytų, kad jis buvo toks.
Lageryje 385/11 susipažinau ir su Petru Paulaičiu. Pradėjome dažniau susitikinėti. Iš pokalbių supratom, kad Petras apie mus viską žino, kad mus kažkas rekomendavo, kažkas už mus garantavo. Tai padarė tie žmonės, kuriais Paulaitis pasitikėjo. Po kelių pokalbių Petras pasiūlė įstoti į Lietuvos Laisvės Gynėjų Sąjungą, veikiančią penketų principu. Sutikom, davėm priesaiką ir pabučiavom medalikėlį, parištą trispalve juostele. Taip mes tapome sąjungos nariais. Gavome slaptažodį. Turėjome vykdyti visus nurodymus žmogaus, pasakiusio slaptažodį. Netrukus mus išvežė į 385/19 lagerį. Niekas iki šiol neatėjo ir niekas slaptažodžio nepasakė. Niekas tikriausiai ir nebeateis. Pats Petras jau seniai ilsisi ramybėje. Visą gyvenimą praleidęs kovoje, ramybės tikrai nusipelnė...
1958 m. vasario mėn. lageryje p/d 385/7 mirė Stepas Grunskis. Tai -lietuvis visą gyvenimą įvairiuose praleidęs kalėjimuose. Pradedant lenkų nelaisve kaip Lietuvos žvalgas. Vokiečiams jis taip pat buvo pavojingas, o bolševikai Lietuvos patriotą nužudė. Niekas jam nerašė, niekam nebuvo reikalingas. Ateities Lietuva, nors Tu prisimink savo vaiką, dėl Tavęs vergavusį, dėl Tavęs mirusį! Jo kapo eilės numeris G-3.
Juozas Indriulevičius - Žemaitijos išaugintas vaikas. Vokiečių įkalintas, kad netarnavo jų kariuomenėje. Rusai įkalino dėl to, kad jo pavardė buvo vokiečių karevių sąrašuose. Sportininkas-futbolistas. Mirė 1958 m. balandžio mėn. Ant jo krūtinės paslėpėme bronzinę lentelę su biografiniais duomenimis. Tikėjome, jog ateis diena, kai Lietuva rankios savo vaikus. Patys padarėm karstą, tik batų neturėjom... Paskyrė sargybą, patys vežėm į kapines, patys iškasėm duobę tarp kapų G-3 ir G-4. Dabar du lietuviai guli greta. Laidojant dalyvavo Jonas Galkauskas ir Vytas Ščeponavičius, ketvirto nepamenu.
Lietuviai lageriuose neužmiršo ir sporto. Ypač reta ir brangi krepšino komandos lageryje p/d 385/7-1 nuotrauka.
□Juozas Indriulevičius ir jo laidotuvės
□Baldų surinkėjų brigada. Sėdi 2-as Balys Juknevičius. II eik: 2-as Fiodor Sliepišev, buvęs NKVD puskarininkis, 1940-1941 m. lietuvių suėmimų ir trėmimų dalyvis. Kitų neprisimenu.
Pasitaikydavo nesutarimų su kitų tautybių kaliniais. Ir netgi rimtų konfliktų. 1958 m. mus, tris lietuvius, nesudarę naujos baudžiamosios bylos, metams laiko išvežė į Vladimiro kalėjimą.
Ten nebuvom užmiršti. Balio Gajausko dėka kažkas iš Lietuvos mus paremdavo, o vieną kartą gavome po siuntinį. Šis įvykis vos nevirto skandalu. Siuntinį atiduodant, reikėjo pasakyti, kas ir iš kur siunčia. Siuntiniai buvo pasiųsti iš Lietuvos. Visi iš vienos vietovės, o mes trys sėdėjome vienoje kameroje ir nežinojome nei kas, nei iš kur siunčia. “Kūmas” nutarė, kad tai “organizacija”. Galų gale išardę ir iškratę siuntinius atidavė.
Buvo labai smagu, kai viena kalėjimo darbuotoja pasakė, kad mums
□Dvi lagerio krepšinio komandos. (Buvo ir trečioji "Gabija".) Kostas Kišonas. 2-as ir 3-as neatpažinti, Jonas Burnys, miręs, Algis Endriukaitis, Petras Svirplys, 7-as, 8-as ir 9-as neatpažinti, Romas Katkevičius, Albinas Masaitis, Klemas Širvys.
□Futbolo komanda: komandos kapitonas estas Uibo, vartininkas Kostas Kišonas, 4-as Romas Katkevičius, 6-as Petras Svirplys, 8-as Klemas Širvys, 9-as estas Lili, visi kiti neatpažinti pavydi! Uždarame kalėjime turim draugų! Ji gi gyvena laisvėje ir neturi nei draugų, nei bičiulių.
Apie 1959-1960 m. lagerius pradėjo lankyti Vilniaus KGB atstovai. Aplankė ir 385/7. Dėl "svorio" atsivežė vieną buvusį Mordovijos kalinį. Visus lietuvius sukvietė į valgyklą (salės nebuvo) pokalbiui. “Šefai” pradėjo lietuviškai. Salėje buvę žmonės ėmė šaukti, kad kalbėtų rusiškai, nes “kinų” kalbos nesupranta. Taip pasibaigė “bičiulystė”. Dauguma lietuvių “svečių” apsilankymą ignoravo.
Už Trispalvės iškėlimą ir “antitarybinę propagandą” 1956 m. Mordo-
□Tai jungtinė pabaltiječių lietuvių, estų, latvių - LEL - komanda. Stovi: 3-as Petruševičius. 6.Kušleika.
vijos lageryje 385/10 atsidūrė trys studentai bendrabyliai, trys jaunos širdys - Algirdas Mackevičius, Algirdas Liorentas ir Algirdas Petruševičius. Už “grupinę” veiklą vaikinai gavo 5-6 metus Mordovijos “kurortų”.
Vilniaus studentas, poetas Napoleonas Jurša, kuris rašydavo eilėraščius antitarybine potekste ir naktį klijuodavo įvairiose miesto vietose. Buvo areštuotas ir pateko į Mordovijos lagerį 385/10.
Draugams nesinorėjo laukti, kol čekistai sugrąžins laisvės dienas ir nutarė patys atgauti. Visi dirbo lauko brigadoje. 1956 m. rudenį Liorentas, Petruševičius ir Jurša spruko į mišką. Atsipėšę nuo lagerio apsinakvojo miške, o ankstų rytą iškeliavo link Lietuvos. Bėglius pastebėjo vietos gyventojai ir pranešė. (Už bėglio išdavimą premijuodavo miltais ir cukrumi). Vyrai, pajutę pavojų, bandė slėptis. Liorentas įsilipo į tankią eglę, kiti sulindo į krūmus. Liorentą sužeidė į galvą, o, jam iškritus iš medžio, kareivis azijietis šovė į pilvą. Juršai krūtinę pervėrė automato serija. Kliuvo 8 kulkos. Petruševičiui pirmoji kulka sutrupino rankos kaulą, antroji pataikė į krūtinę. Budelių gauja bėglius būtų pribaigusi, bet pasirodė kažkoks kariškis, prisirinko civilių. Pagalba Juršai buvo nebereikalinga. Kiti du dar būvi gyvi, nors čekistai juos jau laikė mirusiais ir numetė lagerio zonoje, kaip mėtydavo partizanus. Pamatę, kad du dar gyvi, skubiai išgabeno už zonos. Vėliau Petruševičiui amputavo ranką, nes ji ėmė gangrenuoti. Liorentas dar kalbėjo, bet jam niekas nebegalėjo padėti. Du Petruševičiaus draugai ir jo ranka iki šiol ilsisi prakeiktoje Mordovijos žemėje... Palaikų tur būt niekas ir niekada nebesuras...
Buvo ir daugiau pabėgimų. Dauguma jų baigdavosi nelaimingai. Tris vaikinus rusus mirtinai suplėšė šunys. Trys bėgliai iš p/d 385/7 pasidavė patys ir buvo suguldyti su antrankiais sniege tol, kol reikėjo amputuoti plaštakas. Du pasiekė Taškentą, bet juos ir ten surado.
Algirdas Petruševičius atbuvęs trijų metų bausmę, išgabentas į Taiše-to lagerius Irkutsko srityje. Ten iškasė tunelį, kurio neužuodė nei čekistai, nei jų šunys, ir juo pabėgo 8 lietuviai ir 2 latviai. Lietuviai nuėjo 400 km., kol bėglius apsupo ir suėmė Maskvos spec.dalinys. Taip išliko gyvi, nes vietiniai čekistai būtų sunaikinę Po antrojo pabėgimo Algiui pridėjo dar 3 metus ir pasakė, jog privalo nusilenkti, kitaip bus sunaikintas. Algirdas nenusilenkė, iki šiol dar gyvas ir gyvena Kaune!
Daug savo kelyje sutikome kunigų, bet kunigas Algirdas Mocius buvo
□Algirdas Petruševičius
□Algirdas Mackevičius, Algirdas Lorentas ir Algirdas Petruševičius. Nuotrauka daryta 1956 m., prieš paliekant nesvetingą Mordoviją.,
□Napoleonas Jurša
□Kunigas Algirdas Močius ir Algirdas Petruševičius.
□Buvęs partizanas-mirtininkas Jonas Abukauskas. Mordovija, 1961 m. Nelaisvėje išbuvo 27 metus, grįžęs su ryšininke-partizane sukūrė šeimą ir gyvena Užpalių vls.
tikras kunigas ir tikras draugas: jeigu barakas pilnas dūmų žinok, jog jis gavo siuntinį. Lageryje buvo lietuvis invalidas iš molibdeno kasyklų Jurgis Želvys, kuris laisvėje nebeturėjo nei draugų, nei pažįstamų. Algirdas Mocius turėjo draugų Ukmergėje ir Jurgis, baigęs bausmę, iškeliavo pas juos, kur rado prieglobstį ir ramybę. Ten ir palaidotas...
Kunigas Algirdas ir po lagerio "tęsė" bausmę: Lietuvoje buvo mėtomas iš parapijos į parapiją.
