JAUNIMO TAUTINĖS SAVIMONĖS PASIREIŠKIMAS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS

Zigmas Juozas Tamakauskas

Prieškarinė Lietuva pasižymėjo savo tautiškumu. Valdant Lietuvos krikščionių demokratų bloko atstovams, buvo įvykdyta garsioji kunigo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, sustiprintas kaimo bei ūkininko autoritetas, atsirado aukštosios mokyklos, įvestas lietuviškas pinigas - litas, atgautas Klaipėdos kraštas, Lietuvos valstybingumą pripažino tarptautinė bendruomenė. Per dvidešimt metų nuolat buvo stiprinamas valstybingumas, jo dvasinis klodas turėjo didelį poveikį tautinės savimonės ugdymui, vėlesnio -okupacinio laikotarpio ištvėrimui bei pasipriešinimui.

1940 m. birželio mėnesį sovietams užgrobus Lietuvą, užsimota fiziškai sunaikinti mūsų tautą, jos dvidešimties metų pasiekimus: buvo uždarinėjamos politinės, visuomeninės, kultūrinės ir religinės organizacijos, likviduota Lietuvos kariuomenė, sutrikdytas krašto ūkio vystymasis, prasidėjo represijos, žmonių trėmimas. Tačiau sovietinis okupantas neįstengė palaužti mūsų tautos dvasios. Komunistinis teroras didino nepasitenkinimą okupacine valdžia, kūrėsi slaptos pasipriešinimo organizacijos. Prasidėjo kova dėl Lietuvos valstybingumo atstatymo. 1941 m. birželio mėnesio sukilimas visam pasauliui parodė Lietuvos gyvybingąją jėgą. Tolesnės partizanų kovos kėlė laisvės troškimą, ugdė tautos atsparumą rusinimui, stiprino tautinę savimonę.

Buvo įsijungta ir į pasyvų pasipriešinimą, kuris sustiprėjo po Stalino mirties: atsirado ūkio savarankiškumo elementų, tautinės kultūros, istorijos, lietuvių kalbos gaivinimo krypčių. Tačiau šis chruščioviškas atšilimas greitai baigėsi - okupantas vėl pradėjo slopinti visa tai, kas ugdė tautiškumą: pradėtas riboti lietuvių kalbos vartojimas, atsinaujino Lietuvos istorijos klastojimas, mūsų dvasinės kultūros naikinimas.

Šioms okupantų užmačioms pasipriešinti padėjo lietuvių tautinis atsparumas, Lietuvos katalikų Bažnyčia. Religijos praktikavimas - viešas savo tikėjimo išpažinimas, tautinės atributikos nešiojimas, patriotinių giesmių giedojimas ir religinių švenčių šventimas, kryptingos tautinės vakaronės ir pan. - suaktyvėjusios rezistencijos išraiška. Svarbų vaidmenį kovojant už žmogaus ir tautos teises suvaidino pogrindinė spauda: "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", "Aušra", "Rūpintojėlis" ir kiti leidiniai, žadinę laisvės troškimą, tautinę savimonę, demaskavę okupanto melo propagandą. Ėmė kurtis netgi viešos demokratinės organizacijos ar grupės.

Šios rezistencinės kovos sūkuryje reiškėsi ir mūsų jaunimas. Mokykliniam jaunimui gražų pavyzdį rodė susipratę mokytojai, kurie dar 1940 m. rugpjūčio 13 d. komunistų partijos surengtame mokytojų suvažiavime demonstratyviai vietoj okupanto brukamo "Internacionalo" sugiedojo Lietuvos himną. Mokytojų patriotų nuostata veikė ir moksleivius. Okupacinė valdžia dažnai skųsdavosi mokinių "nacionalistiniais" išsišokimais, dėl to buvo atleidžiama iš darbo nemažai mokytojų. Jaunimo tautinę savimonę palaikė ir katalikų Bažnyčios veiklieji kunigai. Okupacinė valdžia skundėsi, kad bažnyčiose mokiniams rengiamos tikybos pamokos, kad jų metu mokiniai agituojami prieš sovietinę valdžią. Didelį autoritetą jaunimui turėjo vyskupai Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys, Julijonas Steponavičius, tuometiniai kunigai Juozas Zdebskis, Pranas Račiūnas, Jonas Zubrus, Vincentas Sladkevičius, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Vincentas Jalinskas, Eduardas Simaška ir kiti.

Daug jaunimo pritraukdavo ir tradiciniai Šiluvos atlaidai. Čia būdavo vieša proga parodyti savo jaunatvišką ištikimybę Dievui ir Tėvynei, Švč.Mergelei Marijai. Norėdama sutrukdyti žmonių atvykimą į Šiluvą, valdžia griebdavosi įvairiausių "gudrybių": paskelbdavo tariamai siaučiantį kiaulių marą ar raguočių snukio-nagų ligą, tvėrė kelius užtvaromis, ardė tiltus... Tačiau atsidavusio savo idėjai jaunimo srauto niekaip negalėjo užtverti. Jaunuoliai nuo Tytuvėnų eidavo pėsti, nešdami religinę atributiką, giedodami religines ir patriotines giesmes.

Vasario 16-ąją jaunimas dažnai iškeldavo Trispalves. Lietuvos laisvės vėliavos, bauginusios sovietinį okupantą, tai vienur, tai kitur būdavo iškeliamos beveik kiekvienais metais. Pvz., 1955 m. Trispalvė suplevėsavo Kauno Rotušės aikštėje ant Jėzuitų bažnyčios bokšto, pritraukusi čia daugybę žmonių. 1958 m. Trispalvė atsirado ant Petrašiūnų elektrinės kamino 80-ies metrų aukštyje. Miestuose ir kaimuose plito ranka rašyti ar spausdinti atsišaukimai, kūrėsi jaunimo pasipriešinimo organizacijos. Antrosios okupacijos metais Lietuvoje veikė (sovietinio saugumo duomenimis) 416 pagrindinių jaunimo organizacijų, vienijusių 3337 narius. Tokių organizacijų ypač gausu buvo 1945 ir 1957 metais. 1957 m. buvo pastebėta 31-a jaunimo pogrindinė organizacija su 156 nariais. Iš jų 72 vidurinių mokyklų moksleiviai (46,2 proc.) ir 31 studentas (19,9 proc.). Taigi net 66 proc. sudarė mokyklinis jaunimas.

Kaune pogrindinės jaunimo organizacijos veikė 1-oje, 2-oje, 6-oje, 8-oje ir 9-oje vidurinėse mokyklose, 3-oje aštuonmetėje, amatų ir technikos mokykloje, 16-oje amatų mokykloje, Medicinos mokykloje, J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, Politechnikos institute ir kt.

Lietuvos kariuomenės dienos proga 1948 m. "Laisvės varpe" jaunimas buvo raginamas drąsiai žengti Lietuvos laisvės kovotojų keliu: "Lietuvos jaunuoli, ir tave šaukia tėvynės milžinkapiai, tave šaukia brolių kankinių kapai, tave šaukia tūkstančiai lietuvių tremtinių, tave šaukia lietuvių motinų ašaros, tave šaukia auštantis naujas tėvynės laisvės rytas. Tavo kelias -kovos už laisvę kelias". Partizanų laikraštis "Malda girioje" 1950 m. rašė: "pasipriešinimo okupantams kova privalo būti vedama kiekvienoje pradinėje, vidurinėje ir aukštojoje mokykloje, kiekvieno ūkininko sodyboje, kiekvienoje įstaigoje, įmonėje ir t.t. siekiant išsaugoti dorines, moralines ir tautines vertybes, meilę savo kraštui ir pagaliau ruošiant savo tautą galutinei organizuotai išsilaisvinimo kovai..."

Lietuvos jaunimas priėmė šį kvietimą visa savo jaunatviška širdimi. Mokyklose vis labiau plito pogrindinės organizacijos, kurios palaikydavo ryšius ir su partizaniniu judėjimu. Jaunuoliai buvo ne tik partizanų ryšininkai, bet ir aktyvūs pagalbininkai leidžiant ir platinant pogrindžio spaudą, atsišaukimus. N.Gaškaitė pažymi, kad beveik pusę partizanų atsišaukimų išplatindavo moksleiviai. Partizanų gretose kartu su tėvais kovėsi sūnūs ir net dvylikamečiai berniukai. Daugelis pogrindžio jaunimo organizacijų rinko žvalgybos duomenis, pinigus ir maistą partizanams, buvo pasiruošę įsitraukti į aktyvią partizaninę kovą. Pavyzdžiui, Lietuvos jaunimo sąjunga "Jaunoji Lietuva" partizanų vadovybės pavedimu rinko žvalgybos medžiagą apie okupacinės armijos buvimo vietas, karinių krovinių pervežimą, fotografavo strateginius objektus. Suimtą šios organizacijos narį Valentiną Ardžiūną čekistai kaltino Prienų tilto fotografavimu, miesto plano sudarymu ir perdavimu partizanams.

K.Girnius knygoje "Partizanų kovos Lietuvoje" rašo: "... yra žinių, kad beveik ištisos moksleivių klasės vienaip ar kitaip susirišo su mišku". Pogrindinė jaunimo organizacija "Laisvę Lietuvai" savo programoje nurodė: "Raudonieji okupantai atėmė iš mūsų nepriklausomybę, atėmė žodžio laisvę, siekia išbraukti Lietuvos vardą iš pasaulio tautų istorijos. Jeigu mes, lietuviai, nesuteiksime savo jėgų, nesusijungsime į geležinį kovos žiedą prieš bendrą priešą, mes išnyksime nuo žemės paviršiaus, kaip išnyko tokio pat likimo ištikti prūsai..."

Jaunimas piktinosi blogėjančiomis gyvenimo sąlygomis, prievarta. 1957 m. suimtas Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos antro kurso studentas Leonardas Gogelis per tardymą pasakė, kad kolūkiečius sovietų valdžia išnaudoja. Nepasitenkinimą sovietine sistema jaunimas reiškė ir pamokų, paskaitų ar susitikimų metu klausinėdami mokytojų ar dėstytojų apie sunkų žmonių gyvenimą, nacionalinės kultūros slopinimą. Pvz., KPI studentai Ksaveras Vaičiūnas ir Henrikas Šilgalis TSKP istorijos seminare pareiškė, kad komunizmas ir fašizmas nesiskiria, abu vienodai susidoroja su savo priešais.

Būdamas Vilniaus universiteto studentu, 1956 m. paklausiau TSKP dėstytojo, kodėl negerbiamas Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimas. Man buvo atsakyta: "Niekada jų negerbsime, nes Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas..." Dar įdomiau į šį klausimą atsakė vadinamasis "revoliucionierius" komunistas Apuokas Maksimavičius, mūsų tautos kultūros naikintojas (jam vadovaujant buvo sugriauti visi Vytauto Didžiojo Karo muziejaus centrinio sodelio paminklai), 1-oje vidurinėje mokykloje (dabar "Aušros" gimnazija) susitikimo metu: "Girėnas buvo kapitalistas, nes turėjo motociklą, o Darius buvo tikras fašistas..."

Jaunimas taip pat protestavo prieš rusinimo politiką. Prieš rusus buvo pasisakoma kaip prieš mūsų tautą pavergusios santvarkos atstovus. Todėl būdavo atvejų, kai mokyklose mokiniai ignoruodavo rusų kalbos mokymąsi. Taip padariau ir aš devintoje klasėje. Tautiškumui ginti susikūrė "Alytaus gvardijos skyrius", 1957 m. jo nariai parengė atsišaukimus: "Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva", "Mirtis rusų plėšikams" ir kt. Kauno 16-oje amatų mokykloje veikusios Vasario 16-osios jaunimo organizacijos vadovas Vytautas Gražulis tardomas pasakė: "Pagrindinė priežastis, paskatinusi sukurti organizaciją, buvo ta, kad amatų mokykloje 90 proc. mokinių lietuviai, o tik 10 proc. rusai. Visi renginiai mokykloje be išimties vykdavo rusų kalba. Tai kėlė didelį mokinių nepasitenkinimą". Jaunimas piktinosi vykdoma nutautinimo politika, kad Lietuva pavergta ir paversta rusų kolonija, su jos žmonėmis elgiamasi kaip su antrarūšiais. Ypač didelį jaunimo nepasitenkinimą sukėlė bandymas Lietuvos mokslus baigusį jaunimą siųsti dirbti į įvairius Sovietų Sąjungos rajonus. Universitetinis jaunimas pasisakė už tai, kad rusai Lietuvoje turi išmokti lietuvių kalbą arba išvažiuoti į Rusiją. Organizacijos "Laisva Lietuva" nariai savo programoje skelbė, kad "artėja lemtinga valanda, kada Lietuva, pamesta po kojomis ir sumindžiota rusų okupanto bato, vėl bus laisva ir nepriklausoma". Tautiškumo klausimas iškilo jaunimo platintuose atsišaukimuose. 1972 m. Kaune išplatintame atsišaukime "Atsakymas į TSKP CK nutarimą "Dėl pasiruošimo TSRS įkūrimo 50-osioms metinėms" pabrėžiama, kad Sovietų Sąjungos tautų suartėjimas yra ne kas kita, kaip tautinių mažumų asimiliacija. Atkreipiamas dėmesys, kad daugelyje Lietuvos ministerijų, gamyklų ir įstaigų įteisinta rusų kalba.

Tų pačių metų atsišaukime "Lietuvi" žmonės sveikinami su Vasario 16-ąja. Jame pabrėžiamas šeimos vaidmuo tautiškai auklėjant jaunimą: "Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas, savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui. Kova tebesitęsia. Įsijunk į ją ir tu, ne garsiomis kalbomis, o kasdieniu gyvenimu, mintimis ir darbais".

Jaunimui buvo artimi poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: "Vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą". Lietuvos istorijos klastojimas skatino studentus ir moksleivius patiems ieškoti atsakymo į juos dominančius Lietuvos istorijos klausimus, prisiminti už Lietuvos laisvę žuvusius karius. Su mano įkurta pogrindine jaunimo organizacija 1956 m. Kaune, Vytauto prospekto Senosiose kapinėse surengėme nelegalią talką lietuvių lakūnų ir lietuvių karių kapams tvarkyti, aktyviai dalyvavome Vėlinių susibūrimuose, platinome antisovietinius lapelius. Kita mano suburta jaunimo grupė, kurią sudarė aukštųjų mokyklų studentai bei specialiųjų vidurinių mokyklų moksleiviai, užsibrėžė uždavinį auklėti jaunimą religine tautine dvasia, leisti spaudos leidinį. Susirinkimuose skaitydavome Bernardo Brazdžionio, Maironio patriotines eiles, savo kūrinius, referatus istorinėmis bei religinėmis temomis. Susirinkimus rengdavome įvairių asmeninių ar kitokių švenčių priedanga. Mūsų - Kauno - pogrindinės organizacijos nariai priimdavo priesaiką Kauno Katedros zakristijos koplytėlėje ar Ąžuolyno nuošaliame kampelyje. Visi, stojantys į organizaciją, pabrėždavo, kad yra savarankiškai nusprendę dalyvauti kovoje už Lietuvos laisvę, prisiekdavo Dievo ir Tėvynės Lietuvos vardu.

Su vilniečių studentų grupe 1956 m. priesaiką priėmėme Aušros Vartų koplyčioje, tvarkėme lietuvių karių kapus Rasų kapinėse, rengėme tautinio turinio vakarones, kaupėme bei platinome religinio bei istorinio turinio literatūrą, palaikėme ryšį su grįžusiais iš sovietinių lagerių politiniais kaliniais, aktyviai dalyvavome 1956 m. garsiajame Rasų kapinių

Vėlinių susibūrime, kur mūsų eisenai sutramdyti buvo iškviesta net sovietinė kariuomenė. Specialiai pasirinkdavome tokį kursinį ar seminarinį darbą, kad galėtume pakliūti į vadinamuosius spec.fondus, kuriuose buvo laikoma viešam naudojimui uždrausta prieškario literatūra. Gera prisiminti, kad mūsų patriotinį nusiteikimą savo paskaitomis stiprino pažangiai nusiteikę dėstytojai - akademikas Zigmas Zinkevičius, a.a. senosios literatūros tyrinėtojas Jurgis Lebedys, kalbininkai Juozas Pikčilingis, Juozas Balčikonis ir kt.

Susipratęs jaunimas savo veiklos turinį siedavo su Bažnyčia. Demonstratyviai lankydami bažnyčią tarsi išreiškėme protestą prieš okupantų primestą komunistinės prievartos ir melo ideologiją, rodėme ištikimybę savo tautos dvasiniams idealams. Kai atsirado studentiškos kepuraitės, mes, tuometiniai Vilniaus universiteto studentai, nusprendėme su jomis sekmadieniais sutartą valandą eiti į švento Mikalojaus bažnyčią. Paprašėme tuometinio Vyskupijos valdytojo, kad susirinkusiam jaunimui per šventas Mišias pasakytų reikšmingesnius bei įtaigesnius pamokslus.

Visa tai gąsdino sovietinę valdžią. Tuometinis partorgas I.Zaksas, jo parankiniai J.Bielinis, M.Aleliūnas, J.Lazauskas ir kai kurie kiti nėrėsi iš kailio pataikaudami okupantų ideologijai. Iš pradžių universiteto sienlaikraščiuose apie mus, aktyviuosius studentus, pasirodydavo antireliginio turinio bei tautiškumą pajuokiančios užsakytos karikatūros. Tačiau jos neturėjo norimo poveikio. Atvirkščiai - "pajuoktiesiems" sienlaikraščiuose už tautinę religinę veiklą dar didesnę pagarbą rodydavo pažangiai nusiteikę dėstytojai, studijų draugai. Paskui prasidėjo kratos, areštai, šalinimas iš aukštųjų mokyklų, siuntimas į sovietinius rekrūtus. Už savo veiklą buvau atleistas iš darbo, du kartus pašalintas iš stacionaro antrojo kurso, o vėliau, po rekrūtų, studijuojant neakivaizdiniame skyriuje lituanistiką, buvau psichologiškai terorizuojamas, sekamas. Nukentėjo už savo patriotinę veiklą ir Valentinas Ardžiūnas, Leonardas Gogelis, Adolfas Gurskis, Kazimieras Kalibatas, Algimantas Mišeikis, Teresė Laurinavičiūtė, Pranutė Bajorūnaitė, Grasilda Kniukštaitė, a.a. Augustinas Laurynaitis, Vanda Kalibataitė, Algirdas Vaitkus ir kiti.

1972 m. gegužės 14 d. visą Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvius sujaudino Romo Kalantos auka Lietuvos laisvei. Kaune prasiveržė protesto demonstracijos prieš krašto pavergėjus, prieš rusinimą, žmogaus teisių mindžiojimą. Gegužės 18-19 dienomis jaunimo iniciatyva tūkstančiai kauniečių, nešini plakatais ir šūkiais, išėjo į gatves reikalaudami nutraukti okupaciją, atstatyti Lietuvos Nepriklausomybę.

Pagaliau ir Sąjūdžio mitinguose bei jo veikloje dalyvavo daug mūsų geriausio jaunimo.

Apibendrinant visa tai, kas pasakyta, galima teigti, kad didžiuma mūsų jaunimo, ypač mokyklinio, sovietinės okupacijos metais turėjo aiškią tautinę nuostatą, išsaugojo tautinę savimonę, kuri reiškėsi jaunimo pasipriešinimo pogrindinių organizacijų kūrimu, partizaniniame kovos laikotarpyje palaikant glaudų ryšį su partizaniniu judėjimu, vėliau - įsijungus į taikią rezistenciją - per kultūrinę veiklą, Lietuvos katalikų Bažnyčią, savišvietą, taikant legalias ir nelegalias kovos formas.

Jaunimo veiklą, be romantinio nusiteikimo, lėmė ir realus pasiaukojimas, sąmoningas noras siekti Lietuvos laisvės idealo, bjaurėjimasis komunistinės propagandos melu, prievarta, nutautinimu.

Rašytoja Šatrijos Ragana yra gražiai pasakiusi, kad svarbiausia gyvenime yra ilgesys. Ilgesys savo idealo. Turėkime jį ir dabar.