Partizanai: Istorija ir dabartis

TOKS MANO LIKIMAS

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

PIETŲ LIETUVA

Albina Treigytė

Gimiau 1917 m. spalio 22 d. Aleksandro ir Petronės Treigių šeimoje, Diržų kaime, Leipalingio vls. Seinų aps. Šeimoje augome 5 vaikai: Kostas, g.1920 m., Juozas, g.1921 m., Motiejus, g.1924 m., Janina, g.1931 m. Ūkis nedidelis - 9 ha. Tėvas dirbo staliaus darbus, pragyvenome visai neblogai.

Baigiau Lipliūnų k. pradžios keturių skyrių mokyklą, vėliau mokiausi Leipalingio vidurinėje mokykloje, mokslas sekėsi gerai. 1934 m. ją baigiau. Toliau mokytis negalėjau, nes mokslas brangus, tėvas vienas dirbo, vaikai visi maži.

Kai broliai paaugo, išmoko prie tėvo staliaus darbų ir tada gyvenome gerai. Mes, moterys, vasarą prižiūrėjome linus: ravėjome, rovėme, klojome, mynėme. Žiemą vakarais verpdavome. Pavasarį ausdavome drobes.

Taip bėgo dienos ir metai, kupini džiaugsmo. Tėvas iki 21 metų nebuvo ragavęs degtinės. Tad ir broliai nebuvo girtuokliai. Sekmadieniais visi ėjome į bažnyčią. Ramus gyvenimas tęsėsi iki 1940 m. Pavasarį brolis, dirbęs Mizarų kaime plytinėje, pranešė, kad ateina rusai.

1941 m. iš Mizarų kaimo išvežė du brolius Ptakauskus ir Dumbliauską, buvusius Lietuvos policininkus, jie nebegrįžo.

1944 m. liepos 7 d. praūžė frontas. Šaudėsi neilgai, sudegino 3 ūkininkų sodybas. Mes nenukentėjome. Sklido kalbos, kad bus vežimai, jaunus vyrus ims kariauti į frontą.

Artinosi ruduo, vyrai pradėjo ginkluotis ir slapstytis. Gruodžio 5 d. buvo pirmas vyrų gaudymas, tada paėmė 5 jaunus vyrus. Pradėjo burtis partizanai: Treigiai - Kostas-Šturmas, gimęs 1920 m., Juozas-Kadagys, g.1921 m., Motiejus-Dofas, g.1924 m., du broliai Paliūčiai - Ferdinandas-Fridrichas ir Algimantas-Dikas, mūsų pusbroliai iš Sapurų kaimo Kapčiamiesčio vls., Diržų kaimo Antanas Vaščila-Vilkas, Albinas Baudžius- Apynys, Jonas Navickas-Šernas, Mizarų kaimo Liudas Vailionis, Petras Subačius, Bolius Jurkonis.

1944 m. gruodžio mėn. pabaigoje pas mus apsistojo Liškiavos miestelio partizanų vadas Šimkonis-Šarūnas su dideliu būriu partizanų. Kadangi jų buvo daug, tai ir jautėsi drąsiai. Pasikeisdami ėjo į kaimą - į pirtį. Taip rusai juos susekė. Partizanai pasirengė gynybai aplink sodybą. Mudvi su seserimi išbėgome pas kaimynę. Tėvai liko namuose, o temstant įvyko susišaudymas. Naktį partizanai suėjo į namus, kur ruošėsi nakvoti. Bet tėvas išprašė išeiti, kad rusai už tai nesudegintų namų. Rytą auštant sutraukė daug kariuomenės, puolė mūsų namus, krėtė, lupo grindis, degino knygas.

Šarūnas su savo pulku išėjo į Kapčiamiestį, Macevičių kaimą. Su jais išėjo mūsų ir Mizarų kaimo vyrai: Liudas Vailionis, Petras Subačius, Bolius Jurkonis. Apsistojo pas Janušauskus. Kažkas pranešė Kapčiamiesčio rusams ir juos apsupo. 1945 02 05 žuvo Mizarų kaimo vyrai: Liudas Vailionis, Petras Subačius, Bolius Jurkonis. Dar žuvo vokietis ir marijampolietis bei pats vadas Šarūnas*.

--------
* Keliolika dienų žuvusiųjų partizanų kūnai gulėjo sniego pusnyje paslėpti. Juos bijojo iškart paimti tiek artimieji, tiek okupantų kariuomenė. Vėliau, naktį partizanai ir žuvusių partizanų artimieji palaidojo kūnus Gerdašių kapinėse. Kartu žuvęs vokietis karininkas (pasilikęs nuo fronto) dėl religijos skirtumo palaidotas atskirai. Jo kauburėlį žemėje išlygino laikas - metai. Marijampolietis - nežinomas partizanas - palaidotas su Mizarų vyrais. Gerdašių kapinėse artimųjų jiems pastatytas paminklas. - Red.pastaba.

Balandžio 16 d. Leipalingio stribai susikrovė Lipliūnų kaimo Maksimavičiaus turtą. Partizanai pastojo kelią. Nukauti šeši stribai, kiti išlakstė, paliko viską, tik rytojaus dieną pasiėmė nukautuosius.

Birželio 30 d. vyko masinis miškų valymas: ėjo vienas prie kito, o riksmas - kaip medžiojant vilkus. Paliepio miškuose žuvo mūsų pusbrolis Ferdinandas-Fridrichas, bet jo brolis Algimantas-Dikas nušovė rusą žudiką. Du partizanai, mes dvi moterys ir žuvusiojo mama su arkliu parsivežėme ir vakare palaidojome Gerdašių kapinėse.

Tą pačią dieną buvo sušaudyti ir 8 beginkliai vyrai iš Diržių k. Sventojankos kaime prie Ančios. Tai buvo trys broliai Prapiesčiai - Zigmas, Kostas ir Jonas, Bronius Stravinskas, Vladas Sadauskas, Alfonsas Sadauskas,Stasys Treigys ir Leonas Sadauskas.

□ Motiejus Treigys-Dofas

□ Albina Treigytė grįžusi iš lagerio 1956 m.

□ Juozas Treigys-Kadugys

□ Kostas Treigys-Šturmas

Artinosi ruduo, išdavė ir mus. Pradėjom išsinešioti daiktus pas žmones. Aš tik nuėjau pas kaimynę ir pamačiau, kad važiuoja rusai, o mama likusi namuose. Tuoj pasigirdo šūviai, šaudė į bėgančią mamą. Iki tamsos prasėdėjau miške, jaudindamasi dėl mamos. Vakare grįžau ir pas kaimynę pernakvojau. Ryte nuėjau pas piemenis, ganančius karves. Aldona Jakelevičiūtė, atnešusi valgyti, pasakė, kad suėmė tėvą. Kur mama ir tėvas - nežinojau. Kitą dieną su seseria ėjome ieškoti vyrų.

Mamą radome pas partizanus. Mes grįžome į kaimą, o mama liko pas juos. Kaimynas papjovė avį ir nuvežė partizanams. Mama su seseria pasitraukė į kitus kaimus. Tėvas po dviejų savaičių irgi grįžo. Aš gyvenau pas Mizarienę. Atėjusi kaimynė pasakė, kad tėvas pas ją. Einant pro mūsų namus, iššoko iš kluono rusai ir sustabdė - supratau, kad ji tyčia mane vedė. Ją paleido, mane nuvarė į Mizarų kaimą, kur buvo štabas. Uždarė į Kriaučelienės rūsį. Kitą dieną vežė į Gerdašių kaimą, uždarė į Prapiestienės rūsį. Po trijų dienų paleido, įdavė laišką ir liepė ieškoti partizanų ir pranešti jiems, radau ar ne. Man to tik ir reikėjo. Vaikščiojau drąsiai, pranešinėdama partizanams žinias, prikepdavau duonos. Po trijų dienų "ieškojimo" ėjau pranešti, kad neradau partizanų. Taip tęsėsi tris savaites, kol jie išvažiavo. Tai buvo 1945 m. rugsėjo mėn.

Rusams išvažiavus, sugrįžo į namus tėvai ir sesuo, bet namuose gyventi nebuvo įmanoma: langai išdaužyti, pečiai sugriauti, viskas sudeginta. Nusikasę bulves, išsikūlę javus, apsigyvenome Diržų kaime pas vieną senutę.

1945 m. gruodžio 15 d. puolė Merkinę. Tada buvo daug partizanų, dalyvavo ir mano trys broliai.

Merkinės daina
Iš rytų kyla debesėlis,
Sniegulės krenta pamažu. 
O būry Vanagas kartoja, 
Kad rytoj mūšis bus.

□ Kostas Treigys-Šturmas, Antanas Griumaltas-Žaliamiškis, Viktoras Bučionis-Jaunutis

□ Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos partizanai. Sėdi: St.Paberžis, Jonas Navickas-Šernas, Stasys Bučionis-Kalnietis, Viktoras Bučionis-Jaunutis; stovi: Miškas, tėvūnijos vadas Kostas Treigys-Šturmas, neatpažintas, Kostas Vaikšnoras-Tigras, neatpažintas, Antanas Griumaltas-Žaliamiškis. Pūsčios miškai

□ Šarūno rinktinės partizanai. Guli: Paberžis, Jonas Navickas-Šernas, Vitas Stravinskas-Genys, Savickas-Strazdas. II eilė: Alfonsas Vaikšnoras, Jonas Leščinskas-Skroblas, Jurgis Ptakauskas-Liepa, Beržas, Kostas Treigys-Šturmas, Juozas Treigys-Kadugys. III eilė: Pakarklis, Kostas Vaikšnoras-Tigras, nežinomas, Jonas Savickas-Žvirblis, nežinomas, Viktoras Bučionis-Jaunutis, Miškas, Antanas Griumaltas-Žaliamiškis

Nereikia priešui pasiduoti-
Reikia su juo narsiai kovoti.
O jeigu žūtų mūsų brolis,
Jo vietoj turi šimtai stot.

O tu, lengvas kulkosvaidėli,
Prabilk melodija liūdna, 
Parodyk drąsą Putinėliui, 
Atėjusiam brolių vaduot.

O kai įėjom į Merkinę,
Padegėm lizdą kraugerių.
Paėmėm keturis stribokus,
Kurie žadėj kelią pastot.

Aplankėm gimnazijos rūmus,
Kur mokos broliai, sesės mūs.
Kur auga mūs jauni didvyriai,
Kurie už ateitį kovos.

O kai išėjom iš Merkinės,
Tai pasitiko mus vadai.
Kiekvienam spaudė ranką
Ir klausė vyrai, ar visi.

Ne tamsta, Vade mylimasai,
Atraportavo Gegužė.
Nėra Putino ir Genovaičio,
Nėra ir Siaubo, Milžino...

Partizanus guldyti ant gatvių pradėjo 1945 m. rudenį.

1946 m. daug žuvo partizanų po du - tris. Birželio mėn. Leipalingyje buvo Jėzaus Širdies atlaidai. Ant gatvės gulėjusiam partizanui Nagui žmonės metė gėles. Atėjęs stribas nužėrė gėles ir spyrė batu. Apie partizaną Nagą buvo sukurta daina.
Šūvis sudrumstė tylą
Kažkur toli toli...
Kovoki, partizane,
Nes laisvę tu myli.

Nors jis narsiai kovojo,
Jų buvo dauguma...
Žiauri kulka pakirto -
Sudie Tau, Lietuva.

Sudie tau, brangi laisve,
Tavim nesidžiaugsiu.
Ir tau, jauna mergaite,
Tavęs nematysiu.

Minia jam bėrė gėles
Ant peršautos galvos -
Tai bus tau atminimas,
Karžygį Lietuvos.

Netinka tau šios gėlės
Nereikia tau žiedų 
Nes tu esi banditas-
Ir (stribas) spyrė su batu.

Verkė sena močiutė
Tolimam Sibire,
O jauna mergužėlė
Daržely vakare.

Atsirado daug išdavikų. Buvo išduotas ir Gerdašių bažnyčios klebonas Pranas Šukys. Pas jį partizanai ėjo išpažinties, jis šventino jų ginklus. Išdavė zakristijonas Uoslys. Klebonas pasitraukė iš Gerdašių, bet jį surado, suėmė ir teisė. Kasmet vasario 16-ąją partizanai iškeldavo trispalvę prie Gerdašių bažnyčios. Vėliava kabėdavo tol, kol rusai nenuimdavo.

Mūsų krašte buvo nemažai išdavikų. Gyveno toks Jonas Inokaitis, vėliau partizanų sušaudytas. Juozas Uoslys, sūnus Juozo Uoslio, buvo susektas, kai perdavinėjo žinias į Leipalingį. Vieną rytą arklys parvežė į namus nušautą. Tuomet tėvas, keršydamas už sūnų, išdavė Gerdašių bažnyčios kleboną Praną Šukį. Bolesius Lazauskas, keršydamas už žmoną, išėjo pas stribus ir, gerai žinodamas miškus, vedžiojo rusus ir šaudė partizanus. Juozas Vaišnoras - netolimas mūsų kaimynas. Brolis Motiejus pirko iš jo šautuvą. Kai artėjo frontas, rusus diversantus atvedė paimti to šautuvo, bet vyrų nerado, o kitą kaimyną pirkusį šautuvą, rado namuose ir išsivedė 1944 m. rudenį Vaišnoras pradėjo slaptytis tai su vienais, tai su kitais, kol galiausiai buvo sunaikintas.

Petras Jarambavičius buvo paskundęs Mariją Mizarienę, kad laiko Treigius. Moteris gynėsi. Kad neprisipažino, po 5 mėnesių paleido.

1947 m. pavasarį mūsų partizanai stovyklavo Pūsčios miškuose prie Skirdo ežero. Buvo gegužės 14 d. Pats alyvų žydėjimas, gegučių kukavimas. Stribas Lazauskas užvedė rusus ir per susišaudymą žuvo Motiejus Treigys-Dofas. Jis žuvo paičioje jaunystėje, tik 22-ų. Kūną nuvežė į Leipalingį ir įmetė į tvartą, nes ant gatvės jau neguldė.

Partizanui Motiejui Treigiui-Dofui buvo sukurtos dvi dainos.
Saulutė kilo iš už miško,
Kukavo gegužės linksmai.
Tiktai gilioj tyloj ištiško
Siaubingi šūviai ir trenksmai.

Nustojo gegužės kukuoti,
Jų balsas ilgai neaidės.
Viršūnės ėmė tyvuliuoti,
Lyg tardamos kažkam sudie.

Seselių raudos vėju tapo,
Ir skelbs žmonėms visų šalių:
Nežinomas brolelio kapas-
Ak, kaip nunešt ant jo gėlių.

Pravirko Motina Tėvynė,
Netekusi narsaus sūnaus,
Kurs ją nuo priešų nuolat gynė
Ir šaukė "Kelkis, nevergauk"!

Sudievu, Dofai, mūsų mielas,
Tave minės visi draugai.
Laisva bus tėviškės žemelė -
Ne veltui tu už ją žuvai.

* * *

Saulutė žėrėjo pro langus,
Spindulius savo berdama.
Išėjo motulė į mišką,
Sūnelio savo verkdama.

Jos akys klajo po mišką,
Širdyje buvo graudu:
Ak, sugrįžk, brangus sūneli,
Padėk man kentėti skausmus.

Sugrįžk, brangusis Dofai,
Mielai sutiksim tave,
Paduosim baltas rankeles,
Kalbėsim meilius žodelius.

Bet tu jau pas mus nesugrįši,
Nedžiuginsi mūsų daina.
Jei kartais teks pasimatyti-
Svajonėj, saldžiajam sapne.

Praėjus dviem savaitėm po brolio žūties, sekmadienį išsiruošiau į bažnyčią. Vos išėjau iš kiemo, susistabdė rusai varė į mišką, kurie Anelę Subačienę, Vaclovo Subačiaus-Klevo žmoną, ir Joną Ptakauską Jurgio Ptakausko-Liepos brolį iš Mizarų kaimo. Miške juos nusivarė rusas, o mane stribas Petrošius ir su geležine lazda taip sumušė, kad virtau juoda. Klausė, kuris brolis žuvęs, kur bunkeriai, bet aš atsakiau nieko nežinanti. Vakare, temstant nusivarė į Krivonių kaimą, rytą visus paliko. Rusas kitų nemušė. Tad mūsų stribai buvo žiauresni už rusus.

Taip bėgo vasaros dienos, bet dar du brolius turėjau. Padėjau partizanams, teikdama žinias, nupirkdama, ko jiems reikėjo. Liepos mėn. vežant nugriautą Mizaro namą iš Mizarų kaimo į Leipalingį, partizanai pastojo kelią, nukovė gal 12 ar 14 rusų ir stribų. Galą gavo ir tas baisusis stribas Lazauskas. Aprimo kratos, mažiau žuvo partizanų.

Rudenį partizanai pradėjo ruoštis žiemai, maždaug už pusės kilometro nuo mūsų sodybos įsirengė bunkerį. Jį žinojome tik mes su seseria, nes jau ir partizanais ne visais pasitikėjome.

Prisimenu, buvo gruodžio 13 d., šeštadienis, oras gražus. Vyrai išėjo į Lipliūnų kaimą pas Oną Dūdienę. Ten su Dūdicnės dukra buvo atėjusi ir Juozo-Kadugio draugė Jadzė Kriukonytė iš Druskininkų.

Mes su seseria nakvojome pas Kazį Vaščilą. Rytą vos prašvitus pasigirdo prie Nemuno šūviai. Buvo aišku, kad rusai. Užėjome pas Petrą Sądecką. Jis ėjo kinkyti arklio ir ruošėsi važiuoti perspėti. Mums bekalbant, pasigirdo šūviai ir Lipliūnuose. Greitai traukėmės į Gerdašių kaimą. Nakvojome pas Igną Prapiestį. Nieko nežinojome, kas nutiko. Tik kitą dieną atėjo verkdama mama ir pasakė, kad ant Nemuno kranto žuvo mūsų Juozas-Kadugys, o Lipliūnų kaime - būrio vadas Jurgis Ptakauskas-Liepa, Kostui Treigiui-Šturmui ir Jonui Navickui-Šernui pasisekė pabėgti. Tai buvo gruodžio 14 d., sekmadienis.

To tragiško įvykio išvakarėse iš nakties pasnigo. Kadugys merginą palydėjo iki Nemuno, atrakino valtį ir ji plaukė, o enkavedistai jau laukė ir iš anos pusės Nemuno Kadugį nušovė. Paskui Lipliūnų kaime apsupo ir kitus partizanus, kur žuvo būrio vadas Jurgis-Liepa. Tai buvo Jadzės Kriukonytės išdavystės aukos. Netekome ir kito brolio.

Nuėjusios ant Nemuno kranto radome tik kruviną sniegą... Pasiėmiau saujon sniego - toks buvo paskutinis atsisveikinimas su mylimu broliu.

Pradėjo sklisti kalbos, kad veš žmones. Su seseria Janina išvažiavome į kitus kaimus. Aš - į Lipliūnų k. pas Petrą Sądecką. Jų šeima buvo mūsų globėja, mūsų kelio galas. Mama liko Diržų kaime, arčiau namų, nes dar turėjo karvę. Gruodžio 19 d. rytą, kai parėjo pašerti karvės, atvažiavo ir jos vežti.

Nelaimingais 1947 metais netekome dviejų brolių ir mamos. Šv.Kalėdas ir Naujuosius metus šventėme po vieną. Gerdašių kaime valgiau Kūčias pas Igną Prapiestį. Liūdnos buvo Kūčios ir šv.Kalėdos. Kalėdų antrą dieną ėjau į Diržų kaimą ir klausinėjau apie mamą. Sutikau keliu važiuojant žmones, kurie man pasakė, kad pro Diržus eina rusai. Tada užėjau pamiškėje pas Bolių Treigį, ten pernakvojau ir rytą nuėjau pas savo globėjus - Antano Jaskelevičiaus šeimą. Labai daug mums padėjo Kosto Sadausko, Kazio Vaščilos šeimos, Marijona Mizarienė. Daug buvo gerų žmonių, visų čia neišvardysi.

Žuvus Liepai, Kostas Treigys-Šturmas buvo būrio vadu iki savo žūties 1949 m. lapkričio 12 d. Būrį maistu labai rėmė Antano Prapiesčio šeima iš Diržų k.

1948 m. sausis. Naujieji metai. Gyvenau Diržų k. pas Jaskelevičius. Laukiau iš mamos laiško. Apie pusę sausio gavau laišką, kad nuvežta į Tiumenės r. Siunčiau siuntinius, rašiau laiškus.

Žiemą glausdavausi arba Lipliūnų k. pas Sadeckus, arba Gerdašiųk. pas Prapiesčius. Pavasarį vėl susitikome visi trys Diržų kaime. Daugiausia miegodavome miške palapinėje. Miškas vasarą buvo geriausias prieglobstis, nors kartais reikėdavo bėgti ir iš jo. Jau ne daug liko partizanų. Jie tik gynėsi užpulti. Vasarą vis siunčiau mamai siuntinius, geri žmonės padėjo visokiais produktais. Džiaugiausi broliu Šturmu, kuris parėjęs dainuodavo:
Taip tyliai banguoja gyvenimas mano,
Nebėr man linksmų valandų.
Gyvenimo rūmas gal amžiams sugriuvo-
Aš vienas likau be draugų.

O motina, motina, mano brangioji,
Už nemigo tavo naktis...
Nebėra vietos tavo sodyboj,
Tu amžiams praverksi akis.

Dabar sužinojau, ko rūtos daržely
Kas rytą pravirksta rasa.
Ko jauna seselė gegužės kalnely
Takelį numynė basa.

Lai žydi, žaliuoja daržely bijūnai,
Nebodami vėtrų audrų.
Lietuvis kentėti ir vargti papratęs
Ir mirti nuo priešo skriaudų.

Tai buvo mano paskutinė vasara džiaugtis laisve, padėti mamai, partizanams, vaikščioti po savo krašto miškus.

Palikau geruosius žmones, pas kuriuos daug gyvenau. Palikau savo brolį Šturmą, savo tėvelį, sesutę ir mylimą Tėvynę Lietuvą. Taip jau buvo Aukščiausiojo paskirta, toks jau mano likimas, kaip sakydavo mano brolis Dofas - nuo savo likimo nepabėgsi.

Rugsėjo 8 d. sesuo iš vakaro išėjo į atlaidus pas gimines į Kapčiamiestį. Aš pasilikau prie namų. Naktį miegojau miške stovykloje, o dieną sugrįžo partizanai, bet juos atsekė rusai iš Krivonių kaimo. Kai rusai pasirodydavo, per kaimus ėjo krivūlė - viens kitam nešė, bet Bubnelio šeima iš Diržų k. ją sulaikė. Nieko nežinodama, grįžusi namo išviriau valgio ir atgal. Stovykloje partizanų neradau, jie buvo pasitraukę. Supratau, kad kažkas negerai. Eidama atgal, išgirdau: "Stok!" Bėgau, bet čekistai nešaudė, tik pasiviję liepė vesti pas partizanus. Vaikščiojau aplinkui ir sakiau, kad nerandu.

Mane išlaikė miške dvi paras. Sulaikyta silpnaprotė Sadauskienė kalbėjo viską, ką matė, kur aš ėjau, ką nešiau. Ją paleido, o mane išvežė į Leipalingį. Uždarė į stribų landynę. Prasidėjo tardymas. Daužė stribai, dėjo tarp pirštų šovinius ir spaudė. Valgyti niekas neatnešė, nes visi bijojo. Po kelių dienų išvežė į Lazdijų kalėjimą. Kameroje viena išbuvau apie du mėnesius. Kartą siuntinį atnešė mano geroji globėja Ona Sadeckienė.

Tardytojas buvo rusas, o vertėjas stribas. Tardė naktimis. Tik sutemsta, skamba raktai, visus veda į antrąjį aukštą. Pralaiko iki pusės nakties. Nieko nepasakai - bet vis rašo, rašo ir suplėšo. Kai nieko neišgavo, perdavė kitam. Vieną naktį stribas užspaudė burną, kad nerėkčiau, o tardytojas su gumine lazda mušė, kad išduočiau bunkerį ir pasakyčiau, pas ką užeina partizanai. Aš viską iškentėjau, nieko neišdaviau.

Lapkričio pabaigoje išvežė į Marijampolės kalėjimą. Kameroje radau porą marijampoliečių. Atsigavau. Jos dažnai gaudavo siuntinių, duonos netrūko. Man irgi Ona Sadeckienė, kuriai esu dėkinga visą gyvenimą, atvežė siuntinį.

Kameroje kartu kalėjome su Ąžuolaitiene, seserimis Aldona ir Birute Žemaitytėmis, Aksavera Palaitiene, Gustaityte. Nieko nebijojome, daugiau netardė, tik laukėme teismo. Per kratą atėmė rožančius, tad pasidarėme iš duonos. Gyvenome be peilio, be šakutės, be stiklinio indo. Vakarais melsdavomės. 1948 m. Kūčias šventėme kameroje. Buvo liūdna, nes nežinojau, kas darosi tėviškėje. Marijampolietės gaudavo žąsies plunksna rašytą laiškelį, įkištą į bulvę - vadindavo ją "Meiliuke".

Greitai prabėgo gruodis ir sausis. 1949 m. vasario mėn. viršininkas paskelbė, kad Maskvos OSO esu nuteista dešimčiai metų. Iš kameros nuvedė į vienutę. Po 3 dienų - vasario 8 d. - išvarė į stotį. Vežė į Vilnių, paskui į Maskvą. Taip vasario mėnesį atsisveikinau su Lietuva.

Maskvoje nuvarė į pirtį, daiktus liepė pasidėti į sandėlį, kad nepavogtų. Iš pradžių nuvedė į kriminalistų, o vėliau į politinių kamerą.

Kovo 1 d. pajudėjom į šiaurę, vežė vagonais su grotomis. Gaudavome žalios sūdytos žuvies ir šalto vandens, retai kada šilto. Važiavome 18 dienų.

Kovo 18 d. atsidūrėme Intos paskirstymo punkte. Atskyrė politinius nuo kriminalinių. Tai buvo griežto režimo lageris. Laiškai - du per metus ir tie patys tikrinami. Labai nusiminėme.

Iš ten nuvežė į moterų lagerį 3-ią lagpunktą. Barake radau daug lietuvaičių. Su Stase Masiliūnaite patekau į rusės pravardžiuojamos Bosavos brigadą. Buvo viena ir latvių brigada. Kurį laiką už zonos nevarė. Nešiojome smėlį zonoj iš vienos vietos į kitą. Į valgyklą vedė brigadomis, aptarnaudavo brigadininke. Gavome didelius batus, tamsias vienodas sukneles, savom vilkėti neleido. Žiemai išdavė vatines kelnes.

Kitoje brigadoje sutikau ir daugiau lietuvaičių: buvusią partizanę žemaitę Liuciją Valančiūtę, Marytę Gojytę, Stefą Gasiulytę, Birutę Bučinkaitę ir kitas, kurių pavardes pamiršau.

Kartais, kai plaudavome kareivinėse grindis, gaudavome kareiviškos košės. Ėjome į sandėlį bulvių, svogūnų, česnakų, burokų. Ten ant pečiaus prisikepdavome bulvių, burokų, tai mums buvo "Velykos". Eidamos namo, prisidėdavome į batus po padais, nes prie vartų krėsdavo. Sekmadieniais, kai nevarydavo į darbą, virdavome. Duonos norma - 300 g ryte ir per pietus, vakare - 200 g. Ryte gaudavome gabaliuką žuvies (silkės ar kilkės), porą šaukštų miežinių ar avižinių kruopų košės. Per pietus kruopų sriuba, barščiai ar žalių kopūstų lapų, du šaukštai košės vakarienei. Mums, aišku, buvo mažai. Darbe išlaikydavo 10 valandų. Svajodavome apie dieną, kai ant stalo gulės kepalas duonos ir valgysime, kiek norėsime. Gerai, kad mano globėja Ona Sadeckienė atsiuntė siuntinį.

Vasarą nebūdavo nakties - diena ir diena, saulė tik nusileidžia ir vėl pateka. Žiemą būdavo tik naktis. Aplinkui tundra - amžino įšalo žemė. Vasarą paviršius atsileidžia, o giliau, kai reikia duobę pakasti, ją tenka kirste iškirsti. Sniego daug, šalčiai baisūs. Žiemą daugiausia kasdavome sniegą arba plaudavome grindis po remonto.

Kūčias šventėme visos bendrai, susėdusios ant gultų. Visos pasidalijome vieną atsiųstą plotkelę.

O blakių blakių! Milijonai... Kūnas kaip dilgėlėm iškapotas. Žiurkės per galvas naktimis ėjo, spinteles kilnojo, nors jos tuščios buvo.

Draugiškai sutarėme su ukrainietėmis, ir rusės politinės buvo kultūringos, nesikeikė, mūsų neskundė.

1950 m. pavasarį išvežė į Komijos sritį Abezę (200 km iki Vorkutos). Palikau savo geras drauges: Janę Vengrienę, Valę Kulbytę, Liuciją Valančiūtę, Aksaverą Gustaitytę, Stefą Gasiulytę ir daug kitų, kurių ir pavardžių neprisimenu. Visos išlydėjo, atsisveikinome, nes buvome kaip seserys - sunku buvo skirtis.

Vėl nauja vieta, kitos brigados. Ir čia dirbome visokius darbus: plovėme grindis, tvarkėme iš vagonų iškrautus medžius, perrinkinėjome daržoves sandėly. Vaikščiojome su numeriais ant visų viršutinių rūbų nugarų. Mano numeris - P-465.

Už zonos vesdavo du sargybiniai. Po penkis susikabindavome rankomis, jei žengsi žingsnį į šoną - šaus. Kartais sutikdavome vyrus, einančius į darbą. Norėdamos sužinoti, ar yra lietuvių, lietuviškai pasisveikindavome. Prižiūrėtojai rėkdavo, kaip šunis suklupdydavo. Žmonių buvo pilni barakai. Nakčiai barakus užrakindavo.

Gyvenome apverti spygliuota tvora, kad nepralįsdavo nei šuo, nei katė, o vėliau dar apkalė lentomis, kad nieko nematytume. Vietiniai gyventojai, maži žmogeliai, apsirengę elnių kailiais, važinėjo elniais arba pasikinkę dvejetą šunų. Prie lagerio buvo kareivinės. Vienais metais buvo privežta daug lietuvių, kurie vakarais dainuodavo partizanų dainas.

Pusę metų dirbau kariškoje skalbykloje. Darbas sunkus, be jokių patogumų. Dirbome dvi lietuvės, kitos ukrainietės.

Vėliau zonoje įsikūrė artelė, atsidarė siuvinėjimo, mezgimo ir kiti skyriai. Mokėjau gražiai megzti, tad mane priėmė. Tenai dirbo daug lietuvaičių, esčių, ukrainiečių. Siuvykloje dirbo, pamenu, Bastienė, Šimkienė, Jakubonienė, mezgimo skyriuje - Zosė Kubilavičiūtė, Birutė Kučinskaitė irSaliute (pavardės neprisimenu). Siuvinėjimo skyriuje dirbo Lozoraitienė. Prie kilimų dirbo irgi kelios lietuvaitės, iš kurių prisimenu tik Marytę Vepštaitę.

Siuvyklos, siuvinėjimo ir mezgimo vedėja buvo rusė Katerina Litvinova, kilimų - Dovydova. Jos eidavo už zonos, priimdavo užsakymus, parnešdavo senų megztinių, šilkinių kojinių kilimams, senų vilnonių rūbų, kuriuos senutės ardydavo, dažydavo, o mes megzdavome iš plonų siūlų gražius kiauraraščius megztinius, ilgus šalikus, skaras, iš naujų siūlų tinklelius-maišelius, kitos siuvinėjo ant jų gėles. Kilimus išaušdavo labai gražius. Dirbome dviem pamainomis - dieną ir naktį. Artelėje buvo lengviau dirbti - nereikėjo šalti ir darbas nesunkus.

Gyvenome visos draugiškai. Nė jokia tauta nebuvo tokia vieninga kaip mūsų. Susirgusia rūpinomės kaip savo šeimos nariu. Tokios vienybės laisvėje nebuvo. Taigi, pasak V.Kudirkos, "gražu buvo matyti lietuvių būrelį, kurie tarp svetimųjų vienybę palaiko".

Tik lagerio viršininką turėjom blogą, jis neleido iš valgyklos parsinešti duonos. Turėjome slėpti.

Po Stalino mirties pamažu pradėjo gerėti gyvenimas. Buvo galima rašyti po du laiškus per mėnesį, nuėmė numerius, nerakino barakų. Kadangi negaudavome daržovių, nusilpome, pradėjome sirgti. Iš pradžių trūko maisto, vėliau duona buvo nenormuota, bet netekome apetito. Duonos buvo surinkta nuo stalų pilni kampai. Susirūpino ir valdžia. Virė eglių šakas ir liepė gerti. Per pietus davė po du žirniukus vitamino C, mielių.

Vėliau rašėme lietuviškai laiškus, kiek norėjome, jų necenzūravo. Už darbą gaudavom per mėnesį po 10-20 rublių. Megzdavome rusėms kalinėms megztinius ir užsidirbdavome kokį rublį.

Artelėje dirbome iki 1954 m. rudens. Gavau iš tėvelio laišką. Rašė jau iš Rusijos, kad jį išvežė 1953 m. kovo 25 d. Tai buvo paskutinis vežimas. Norėjo vežti į invalidų namus, bet jis nevažiavo. Įsidarbino stalių dirbtuvėje, pasiėmė iš invalidų namų mamą. Taip gyveno iki 1956 m., kol išleido namo.

1954 m. rudenį susirgau ir atsiguliau į ligoninę. Daktarė buvo rusė, o seselė lietuvė Bronė Rasimavičiūtė. Ligoninėje irgi mezgiau. Taupiau, kad grįžusi namo turėčiau pradžiai gyvenimo. Ligoninėje gulėjo Stasė Juknevičiūtė, Genė Kraptavičiūtė, Sendžiukienė, Marytė Andriukaitienė, StasėMatuliauskienė, Zosė Juškaitė, kitų dviejų pavardžių neprisimenu. Dažnai kalbėdavome apie savo vargus, bet dar labiau vargo tie, kurie pakliuvo į lagerius 1941,1944 ir 1945 metais.

Paskutiniais metais leido išeiti už zonos be sargybos. 1956 m. pavasarį atvažiavo iš Maskvos komisija. Pradėjo išleidinėti į namus. 1956 m. birželio 30 d. ir aš palikau Abezę, kur išgyvenau 6 metus. Atsisveikinau su draugėmis. Kartu išvažiavo kelios lietuvės. Gavome po 100 rublių kelionei. Važiavome ir netikėjome, kad į Lietuvą važiuojame. Prieš išvažiuodama gavau tėvų laišką, iš kurio sužinojau, kad jie jau namuose - grįžo birželio 22 d.

Liepos 7 d. jau buvome Vilniuje. Iš Vilniaus - į Druskininkus. Iš Druskininkų parėjau namo, radau tėvus, seserį. Sesuo buvo ištekėjusi, augino du berniukus.

Grįžusi į Lietuvą, pamačiau, kaip viskas pasikeitė. O labiausiai žmonės. Grįžę buvome "banditų šeima". Tėvams nedavė pensijų, nes jų vaikai - "liaudies priešai", bet pragyvenome, prasimaitinome.

Miškų ūkis davė po 50 arų žemės, o nuolatiniams miško darbininkams po 60. Nuolatiniai darbininkai laikė arklius - taip buvo lengviau dirbti žemę. Aš buvau sezoninė darbininkė. Pavasarį sodinome pušaites, beržus ir krūmus, sėjome daigus, vasarą ravėjome daigynus, rudenį vėl sodinome. Sezoniniams darbininkams nedavė nei pievų, nei malkų nusipirkti - viskas tik nuolatiniams darbininkams. Laikėme karvę, porą paršų, mezgiau, uogavau ir vežiau į Druskininkų turgų. Taip gyvenome su tėvais iki 1967 m. 1967 m. kovo 26 d. - per savo gimimo dieną, o tais metais ir per Velykas mirė tėvas. Jam buvo 78-eri. Likome su mama. Mama mirė 1972 m. sausio 20 d. Palaidojome Gerdašių kapinėse. Sesuo Janina gyveno Diržų kaime. Ji - mūsų jauniausia - buvo visas mano turtas, paguoda ir viltis. Lankėme viena kitą ir tikėjausi senatvėje pas ją prisiglausti, pabaigti savo vargingą gyvenimą, bet, deja, ir jos netekau - susirgusi kraujo vėžiu mirė 1980 m. vasario 22 d. Liko 2 sūnūs, 2 anūkai. Man liko tik kapų lankymas. Visus išlydėjau, apverkiau - toks mano likimas...

Prisimenu daug Dzūkijos partizanų sukurtų dainų.
Ir sužaliavo prie seno kryžiaus
Šakotos liepos ir klevai,
O mes išėjom laisvės parnešti -
Kodėl negrįžtam taip ilgai?
Krauju aplaistėm žalius dirvonus, 
Granito gatves ir laukus.
Brangus broleli, miela sesute,
Kai rasi kaulus mūs mieste,
Statykit kryžius, sodinkit rūtas, 
Žinok, už laisvę žuvom mes.

** *

Sudie, motule, tu brangioji,
Sudie, motule, amžinai.
Gal jau negrįšiu aš pas tave -
Nei aš, nei tu to nežinai.

Kai mano kraujas laistys gatvę,
Tai tu, motule, neraudok 
Žinok kad kraujas yr pralietas 
Už brangią žemę Lietuvos.

O kai gulėsiu aš ant gatvės,
Bus daugel, daugel pajuokos,
O kai gailėsies tu sūnelio,
Tave Dievulis bepaguos.

O kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos.
Žinok motule, kad aš žuvęs
Lietuvos ošiančiuos miškuos.

O jei sugrįšiu nepražuvęs,
Laimėjęs kovą su daina.
Tada, motule, vėl dainuosim,
Nes jau bus laisva Lietuva!

* * *

Ko nuliūdai, jauna seserėle,
Kam perlai padabino akis?
Ar tau gaila žaliosios vasarėlės,
Ar pavasario laukia širdis?

Ne pavasario laukia širdužė,
Ne gėlelių nuo pievų margų.
Tėviškėlėj dar viesulas ūžia,
Ak, Dievuli, sunku ir baugu.

Baisus tironas spaudžia mūs šalį,
Brangią šalį mielos Lietuvos. 
Širdis skausmo pakelti negali 
Ir negali pakelti skriaudos.

Jau daug ašarėlių išliejo
Motinėlės, netekę sūnų.
Jie kovot už Tėvynę išėjo,
Laisvės gint nuo baisių kraugerių.

Jaunas galvas be laiko padėjo
Lyg giružės žali ąžuolai.
Palaužti šiauraus rytmečio vėjo
Žūsta mūsų jauni sakalai.

Todėl liūdi jauna seserėlė,
Todėl verkia motulė sena -
Trečią kartą žydės jau gėlelės,
O Tėvynė dar nelaisva.

* * *

Tu išėjai pageltus lapams,
Ruduo už lango verkė jau.
Ir vyto gėlės paskutinės-
Sudie, sudie kalbėjo tau.

Žiaurių kautynių daug laimėjai,
Pirmas per ugnį išėjai.
Šypsojos meilė pakelėse,
Lenkėsi tėviškės klevai.

Jau du pavasariai praėjo,
Vasaros kloniais nuskubės.
Išnyko laimė žydram toly,
Paliko tau niūrius kapus.

Trečiam pavasariui atėjus,
Su viltim laisvė taip arti.
Ištryško kraujas iš krūtinės-
Kodėl dalia tokia sunki?

Veltui lauks tavęs grįžtant sodžius,
Linguos žilvičiai papievėj.
Tavo minčių išaustos dainos
Plačiai skrajos melsvoj erdvėj.

Sudie, Tėvyne numylėta,
Sudie, Tėvyne, ir viltis.
Jau baigias jėgos man kovoti
Ir sužeista mano širdis.

Sudie, laukai šalies gimtosios,
Sudie, takai, kuriais ėjau.
Jau baigias jėgos man kovoti,
Krūtinė plaka vis tyliau.(...)