Partizanai: Istorija ir dabartis

SOVIETINĖS VALDŽIOS IR OKUPACINĖS KARIUOMENĖS PADARYTA ŽALA LIETUVIŲ KULTŪROS PAVELDUI 1940-1941 METAIS

REFERATAI, STRAIPSNIAI

Juozas Matusevičius

ĮVADAS

Tautos paveldas plačiąja prasme - tai visa tai, ką mums palieka ir perduoda praeities kartos, tai materialinės ir dvasinės vertybės bei pats gyvenimo būdas. Kultūros paveldas yra viso tautos paveldo dalis, labiau apimantis dvasinę materialinio paveldo dalį, kuri veikia ir sudaro žmonių dvasinį gyvenimą. Kalbėdami apie kultūros paveldą, pirmiausia turime omenyje tradicijas, kalbą, raštiją, meną, tautos ir jos sukurtos valstybės atributiką, istorijos palikimą ir istorinę atmintį.

Lietuvių tautos kultūros paveldui istorijos bėgyje buvo padaryta daug žalos. Tam įtakos turėjo tai, kad po Liublino unijos buvo apribotas krašto valstybingumas ir savarankiškumas, labai plito lenkų kultūros įtaka. Didžiulę žalą tautos paveldui padarė Lietuvos valstybės likvidavimas po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, o ypač nuo XIX a. vidurio, kada buvo vykdoma carizmo rusifikavimo politika, uždrausta lietuviška spauda, o kai kuriais atvejais ir pati lietuvių kalba.

Vienok darbšti ir gaji lietuvių tauta, susiklosčius palankioms aplinkybėms, XX a. pradžioje atgavo nepriklausomybę ir galėjo vėl ugdyti ir stiprinti savo dvasinį ir materialinį tapatumą. Per nepriklausomą 1918-1940 metų laikotarpį buvo padaryta gana daug: išugdyti įvairių sričių darbininkai-inteligentai, įsteigta reikalingų mokslo, meno ir kultūros organizacijų, sustiprėjo tautos moralė, pakilo kultūrinio meninio suvokimo lygis, žymiai pagerėjo gyventojų materialinė gerovė. Buvo sukurtos įvairių lygių mokyklos, išleisti milijonai egzempliorių naujos lietuviškos bei pasaulio klasikų literatūros, beveik visuose provincijos miestuose įsikūrė muziejai, kraštotyros draugijos, praturtėjo archyvai, bibliotekos, išplito kultūros organizacijos ir įstaigos.

To meto sąlygomis Lietuvoje buvo palyginti gerai išplėstas leidybinis darbas: kas metai buvo išleidžiama apie 150 periodinių leidinių, apie 1000 tomų knygų, aukštosiose mokyklose mokėsi apie 4000 studentų, gimnazijose - apie 15000 moksleivių, pradinėse mokyklose apie 300000 mokinių. Kaip pabrėžia Lietuvos publicistas ir kultūros darbuotojas Adolfas Zabitis-Nezabitauskas, svarbiausia, kad lietuvių tautos kultūrinis brendimas vyko Vakarų Europos kultūrinių tradicijų dvasioje¹.

Didžiulę žalą Lietuvos kultūros paveldui padarė sovietinė okupacija. Bolševizmas pasižymėjo neregėta ideologine agresija. Nepaisant to, kad pirmoji sovietinė okupacija buvo trumpa, ji sugriovė visą lietuvių tautos gyvenimą: sužlugdė religiją, kultūrinę, socialinę ekonomiką ir politinę nepriklausomą veiklą. Skaudžių ir sunkiai panaikinamų pasekmių okupacija paliko tautos įpročiuose, moralinėse nuostatose, mąstysenoje. J.Kuzmickas rašo: "Šalia kitų prievartos dalykų, okupacijos metais mums buvo primesta socialistinė ideologija ir ją remianti pasaulėžiūra, skiepiję neadekvatų požiūrį į ūkį, visuomenę, valstybę, pagaliau į patį žmogų... Vienas iš tokios mąstysenos reliktų yra tautinis nihilizmas, kada dėmesys tautos būklei yra jau iš anksto laikomas jei ne provincializmu, tai išskirtinumo siekimu, nacionalizmu"². Sovietinė ideologija skiepijo tautinį nihilizmą, klasinę neapykantą, tautinio menkavertiškumo jausmą. Ji slopino tautiškumą ir pilietiškumą, ideologizavo kultūrą, prievarta diegė komunistinę pasaulėžiūrą.

Negalima nesutikti su prof.B.Kuzmicku, kad Sovietų Sąjungoje buvo praktikuojamas dvasinis genocidas, kurį jis apibūdina taip: "Dvasinis genocidas, trumpai apibūdinant, yra žmogaus dvasinis naikinimas. Tai yra naikinimas žmogaus proto, jausmų, valios ir tikėjimo, jo laisvės ir vertingumo neigimas. Tuo pačiu tai strategiškai apgalvotas, kartais subtiliai maskuojamas žmogaus naikinimas, nes ardoma ir slopinama tai, kas sudaro jo kaip asmenybės branduolį, siekiant paversti žmogų masės individu, kuriuo galima nesunkiai manipuliuoti. Dvasinis genocidas, apimantis visą visuomenę ar nukreiptas į visą tautą, yra visuomenės, tautos naikinimas, verčiant jas beveide individų mase...

Dvasinis genocidas dažniausiai vykdomas kartu su fiziniu genocidu arba yra pastarojo tąsa, dažnai ir įrankis. Žmogaus dvasia naikinamąją slopinant ir kartu deformuojant, skiepijant sąmonėje tam tikrus minties ir jausmo stereotipus, "neginčijamas tiesas", utopines pasaulėžiūras. Komunizmas skiepijo "klasių ir klasių kovos sąmonę", "pasaulinės komunizmo pergalės utopiją"⁵... Komunistinė ideologija naikino tai, ką lietuviai turėjo geriausio, gražiausio, o atnešė begalę blogybių, būdingų sovietiniam gyvenimo būdui.

1940 m. rudenį Švietimo liaudies komisariate įsteigto Priešmokyklinio vaikų darželių ir vaikų namų skyriaus viršininkas, rašytojas Liudas Dovydėnas, prisimindamas sovietinius okupantus, rašė: "Visoj Rusijoj, ypač Maskvoj ir Leningrade, buvo visiems žinomas, bet slepiamas šūkis: apsirengimo, skonio mokytis iš Pabaltijo respublikų"⁴. Ko išmoko komunizmo nešėjai iš Baltijos tautų - nežinia. Tačiau galima tvirtai pasakyti, kad Lietuvoje iki 1940 m. okupacijos niekada nebuvo tiek vagysčių, plėšimų, žmogžudysčių, girtuokliavimo, rusiškų keiksmažodžių, melagystės, išdavystės, skundimų. Sovietinės "visaliaudinės" nuosavybės įtvirtinimas padarė tai, kad žmogus pradėjo negerbti darbo, jo vaisių, nevertinti žmogaus rankomis sukurtų vertybių.

Dar blogiau buvo su tautos kultūra, dvasiniu jos gyvenimu. Kas buvo savo tėvynės patriotu, gerbė krašto praeitį, gimtąją kalbą, senąsias tradicijas, puoselėjo tautos kultūrinį palikimą, nesutiko su okupantų primetamu "proletariniu internacionalizmu", sovietiniu gyvenimo būdu, buvo paskelbtas "liaudies priešu".

TAUTIŠKUMO SIMBOLIŲ BEI LIETUVIŠKŲ PAVADINIMŲ NAIKINIMAS

Komunistų partija ir sovietinė vyriausybinė administracija kaip galima greičiau stengėsi išguiti iš žmonių sąmonės tautiškumo jausmą, visus paversti beveidžiais sovietiniais žmonėmis - "homo sovieticus", kuriems vis tiek kur gyventi - Lietuvoje, Maskvoje, Magadane ar Igarkoje. Daug tokių Sovietų Sąjungos piliečių atvyko ir į Lietuvą. Jie ir šiandien nežino, kas jie - rusai, ukrainiečiai ar "tuteišai", nežino, kur jų tėvų ar protėvių gimtinė. Žmones, neturinčius praeities, buvo lengviau valdyti, lengviau priversti negerbti kito žmogaus gyvenimo, nuosavybės, lengviau padaryti KGB įrankiu, informatoriumi, savo tautiečių trėmėju ir budeliu.

Sovietiniai okupantai, aktyviai talkininkaujant vietiniams komunistams, pirmiausia ėmėsi priemonių sunaikinti lietuvių tautos kultūros paminklus, žymių žmonių atminimą, tautinio valstybingumo simbolius.

Uždraudžiama trispalvė vėliava, išreiškianti lietuvių tvirtumą ir vienybę, Lietuvos valstybės himnas - Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė", Lietuvos herbas - Vytis, lietuviški simboliai - Gedimino stulpai, Vyties kryžius. 1940 m. rugpjūčio 1 d. nuo Karo muziejaus pastato buvo nuimta Lietuvos tautinė vėliava, o rugpjūčio 3 d. - valstybės vėliava. Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento direktorius D.Petryla apskričių viršininkams nurodo: "Ministro pavedamas, pranešu, kad nuo š.m. liepos 30 d. visoje Lietuvos teritorijoje tautinė trispalvė vėliava išimama iš apyvartos. Valstybinė vėliava - vytis raudoname fone paliekama. Tautine vėliava nuo tos dienos yra laikoma darbo žmonių vėliava -raudonos spalvos su pjautuvo ir kūjo ženklais"⁵. Taip vienu plunksnos brūkštelėjimu "išimama iš apyvartos" kiekvienos tautos garbingiausias simbolis ir ženklas - tautinė vėliava.

Tačiau pagarbą vėliavai išbraukti iš žmonių sąmonės buvo sunkiau: tautinių švenčių metu jos buvo keliamos mokyklose, lietuvių kariuomenės daliniuose, su ja ėjo į laisvės kovą partizanai.

Lietuviai nenorėjo atsisakyti ir Tautinės giesmės - savo šalies himno. Jiems buvo svetimas ir nepriimtinas kompartijos primestas Internacionalas - vietoj jo dažnai giedamas V.Kudirkos sukurtas himnas. Už tokius patriotizmo pasireiškimus buvo baudžiama, sudarinėjami "nepakliusnių-jų” sąrašai. Kaip rašoma gautame pranešime iš Kėdainių, 1948 m. rugpjūčio 11d. gimnazijos salėje mokiniai ir pašaliniai sugiedojo Tautos himną. Komjaunuoliai tvarkdariai bandė nuraminti, tačiau niekas neklausė. Buvo surašytos 24 "nepaklusniųjų" pavardės. Po šiuo sąrašu yra 3 "liudininkų" parašai⁶. Kas buvo tie "liudininkai"? Vienas iš jų Viktoras Kačerauskas, revoliucinio judėjimo dalyvis, LKP narys nuo 1934 m., Gudžiūnų valsčiaus komiteto ir LKP Kėdainių apskrities komiteto narys, nukautas prie Aleksejevkos (Oriolo sr.) 1943 02 24.

Lietuvių tautos karžygių Algirdo, Kęstučio, Vytauto, žymių krašto atgimimo, visuomenės veikėjų Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Kazio Griniaus portretus mokyklose, valstybinėse įstaigose pakeitė marksistų, bolševikų vadų ir komunistinių užkariautojų portretai. Ve-jama iš gyvenimo ir žmonių sąmonės religija, religiniai ir bendražmogiškos moralės prineipai.

Uždraudžiamos švęsti religinės ir valstybinės šventės. Iškilmių dienomis paskelbiamos sausio 1 d. - Naujieji metai, balandžio 22 d. - Lenino minėjimas, gegužės 1-2 d. - Gegužės 1-osios šventė, liepos 21 d. - Lietuvos paskelbimas SSR, rugpjūčio 3 d. - Lietuvos priėmimas į SSRS, lapkričio 7-8 d. - Spalio socialistinės revoliucijos sukaktuvės ir gruodžio 5 d. - visuotinė liaudies šventė - "Stalino konstitucijos diena"⁷.

Lietuvos žmonės piktinosi sovietinės valdžios ir komunistų partijos kišimusi į žmonių dvasinį gyvenimą, nurodinėjimais, ką ir kada švęsti. Prieš rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą 1940 m. pabaigoje-1941 m. pradžioje sausio buvo agituojama mitinguose ir susirinkimuose paremti komunistų siūlomus kandidatus. Marijampolės aps. Gevelių seniūnijos susirinkime, kuriame dalyvavo iš Kauno atsiųstas propagandistas V.Kurklietis, žmonės klausė: "Kodėl šeštadienį žydeliai švenčia ir neatidaro krautuvių, o kai mūsų šventė sekmadienis, tai atidaro?"⁸

Garbinga Lietuvos praeitis, jos istorija buvo įamžinta miestų gatvių, aikščių ir kitų vietų pavadinimuose. Bolševikai paskubėjo pakeisti ir juos.

Pirmiausia buvo pakeistas centrinės Kauno gatvės - Laisvės alėjos -(kokia čia gali būti laisvė?!) pavadinimas. Kaip ir daugelyje Rusijos, taip pat okupuotos Lietuvos miestų, centrinė gatvė buvo pavadinta kruviniausio XX a. piktadario - Stalino - vardu. Kitų gatvių pavadinimams pakeisti buvo numatyta sudaryti specialią komisiją, į kurią turėjo įeiti LKP, rašytojų draugijos, kalbininkų, profsąjungų, savivaldybių ir kitų visuomeninių organizacijų atstovai⁹. Išvardijamų organizacijų sąrašo pradžioje - komunistų partija. Ji ir turėjo pasakyti svarbiausią žodį.

Tokia komisija buvo įkurta. Jos protokole rašoma: "Komisija, susipažinusi su dabartiniais Kauno gatvių pavadinimais, nutarė kuo greičiausiai dalį pavadinimų pakeisti. Daugelis gatvių, aikščių ir kitų įrengimų pavadinta reakcingais ar šiaip jau neatitinkančiais naujos sovietinės santvarkos dvasiai vardais. Kita vertus, komisija mano pagerbti didžiuosius darbininkų klasės mokytojus ir kovotojus dėl žmonijos progreso ir socializmo, pavadinant jų vardais geriausias Kauno gatves ir kitas vietoves". Šio pirmojo vajaus metu buvo nutarta pakeisti 44 Kauno gatvių ir vietų pavadinimus¹⁰.

Taip Bažnyčios gatvė tapo Mokslo gatve, M.Čiurlionio g. - V.Majakovskio g., Donelaičio g. - Lenino pr., S.Daukanto g. - Gegužės pirmosios g., gen.Bulotos g. - Čiapajevo g., Griunvaldo g. - Kovo 8-osios g., A.Juozapavičiaus pr. - K.Požėlos pr., Jurbarko ir Raudondvario gatvės-    Maskvos g., Kauko g. ir laiptai - Pionierių g., Kęstučio g. - Kominterno g., Kudirkos al. - Penktųjų metų al., P.Lukšio - K.Kalinausko g., Maironio g. - J.Janonio g., Nepriklausomybės a. - Paryžiaus komunos a., K. Petrausko g. - Internacionalo g., Prezidento g. - K.Libknechto g., Savanorių pr. - Raudonosios armijos pr., Rotušės a. - Sovietų a., Seimo g.

-    R.Liuksemburg g., Vasario 16-osios g. - Liepos 21-oji, Vienybės a. - Spalio revoliucijos a., P.Vileišio a. - Liaudies a., M.Valančiaus g. - N.Gogolio g., Vytauto pr. - K.Markso pr., Vytauto parkas - M.Gorkio parku, Vytauto tiltas - Aleksoto tiltu, gen.S.Žukausko g. - M.Frunzės g. ir t.t. Šiame sąraše buvojau ne 44, o 106 pavadinimai".

Dar galima suprasti bolševikų neapykantą K.Donelaičio, J.Maironio, M.Valančiaus vardams-jie kunigai; A.Juozapavičiaus, P.Lukšio, S.Žukausko vardams - tai kovotojai prieš bolševizmą už Lietuvos nepriklausomybę; suprantama, kad buvo nemieli komunistų partijos nariams Lietuvos didieji kunigaikščiai, Lietuvos nepriklausomybės šaukliai J.Basanavičius, V.Kudirka, P.Vileišis, A.Smetona ir kt., tačiau sunku suprasti, kodėl naujajai valdžiai nepatiko ypač Lietuvos kultūrai nusipelnę žmonės, kaip M.K.Čiurlionis, S.Daukantas, K.Petrauskas? Užtat Lietuvos miestai "praturtėjo" tokiais vardais, kaip V.Majakovskio, V.Čiapajevo, K.Libknechto, R.Liuk-semburgo, M.Gorkio, M.Frunzės, kurie nei su Lietuva, nei su jos istorija neturėjo nieko bendro.

Pavadinimai buvo keičiami ir kituose miestuose ir gyvenvietėse. Pavyzdžiui, Mažeikiuose "... miesto valdyba nutarė "Prezidento Smetonos alėjos" pavadinimą pakeisti į mūsų Tautai ir Valstybei nusipelnusio vyro Liaudies poeto Julio Janonio alėja. Tuo būdu Mažeikių proletariatas yra patenkintas"¹².

Komunistinė propaganda tvirtino, kad keisti pavadinimus reikalavo patys gyventojai, miestų savivaldybės, tačiau tai buvo tik formalioji pusė -viskas buvo daroma komunistų partijos iniciatyva. Štai pavyzdys. 1940 m. liepos 31 d. buvo sušaukti Linksmadvario ir apylinkių gyventojai į pradžios mokyklą. Susirinko per 300 žmonių. Dalyvavo kompartijos atstovai - Puškovas ir Turicas, komjaunimo atstovas Ragauskas. Kaip praneša "Tiesa", visi jie ir kalbėjo. Kalbų išvada: "Imtis žygių pavadinti Linksmadvarį žymaus kompartijos veikėjo Giedrio vardu, o Linksmadvario aerodromą garsaus SSSRS lakūno Čkalovo vardu"¹³.

Be to, vietovardžių pavadinimų pakeitimus turėjo tvirtinti LKP CK. Pavyzdžiui, kad Kauno savivaldybės sekretorius J.Gelžinis kreipėsi į LKP CK su prašymu patvirtinti minėtų pavadinimų pakeitimo projektą¹⁴.

Komunistų valdžia siekė išrauti iš tautos atminties istorinę praeitį, ypač bruožus, susijusius su nepriklausoma Lietuvos valstybe, kovas su bolševikais, religinio turinio paveldą. Viskuo rūpinosi Komunistų partija. LKP(b) obkomų sekretoriams ir vykdomųjų komitetų (toliaus - VK) pirmininkams buvo siuntinėjamas M.Gedvilo ir A.Sniečkaus parašais sutvirtintas aplinkraštis, įsakantis pakeisti gatvių, skverų, aikščių ir kitų viešų vietų pavadinimus. Jame LKP(b) CK biuras ir LSSR LKT nurodė, kad reikia panaikinti pavadinimus:

a)    susijusius su senuoju režimu: Prezidento, Smetonos, Juozapavičiaus, Lukšio, politinių organizacijų ir politinių veikėjų vardais;

b)    užsieninės kilmės - Paryžiaus, Vokiečių ir kt.;

c)    religinės kilmės, šventųjų, kunigų vardais.

Rekomenduojami pavadinimai, kuriuos "atsispindėtų liaudies atmintis apie kovotojus, žuvusius už komunizmą, nauja sovietinė epocha ir lietuvių liaudies gyvenimas sovietiniais metais". Pavyzdžiui, "Tarybų", "Komjaunimo", "Pionierių", "Maskvos", "Spalio" ir t.t., įamžinti Sovietų Sąjungos gyvenimą ir jos veikėjų vardus¹⁵. Kaip matyti iš šio aplinkraščio juodraščio, jį rengė J. Paleckis ir Sovietų Sąjungos pasiuntinys N.Pozdniakovas, originalą pasirašė M.Gedvilas ir A.Sniečkus.

Gatvių, aikščių, skverų pavadinimai buvo keičiami visoje Lietuvoje. Greitai krašte neliko miesto ar miestelio, kuriame būtų išlikusi Maironio, Valančiaus, Pariaus ir Girėno gatvė arba Vytauto, Nepriklausomybės ar panaši aikštė. Kai kur buvo organizuojami vietos gyventojų parašų rinkimai dėl vietovardžių pavadinimų pakeitimo. Taip Vilniaus aps. Paberžės vls. buvo surinkti 26 parašai po laišku, reikalaujančiu pakeisti Mitrošanovkos-Žemaitėlių k. pavadinimą S.M.Kirovo vardu. Sunku pasakyti, ar daug kas žinojo, kas buvo tas S.Kirovas, tačiau jų "prašymas" buvo patenkintas¹⁶.

Kitu LKP(b) CK nutarimu "Dėl paminklinių biustų pašalinimo iš muziejaus skvero" Švietimo liaudies komisariatui liepiama pašalinti šias skulptūras:

"a) generolo S.Žuko-Žukausko (tai buvo įnirtingas reakionierius, kovojęs prieš Raudonąją armiją);

b) karininko Antano Juozapavičiaus (nukautas mūšyje su bolševikais) ir kt."

Kad neliktų tuštuma, vietoje S.Žukausko ir V.Putvinskio biustų siūloma pastatyti paminklus J.Žemaitei ir J.Janoniui¹⁷.

Masinis paminklų naikinimas prasidėjo visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kuris tęsėsi ir antrosios okupacijos metais.

Genriko Zimano redaguojamoje "Tiesoje" pasirodė anoniminis straipsnis¹⁸, kuriame džiūgaujama, kad išleisti gražūs ir meniški mūsų vadų ir įžymiųjų žmonių portretai. Kas tie "mūsų vadai ir įžymieji žmonės"? Tai J.Stalinas, V.Molotovas, J.Paleckis, K.Vorošilovas, S.Timošenko, F.Baltušis-Žemaitis, tarp jų ir V.Krėvė bei gen.V.Vitkauskas. Kaina labai pigi - tik po 1 Lt, "nes pritaikyta, kad būtų visiems įperkama"¹⁹.

Buvo keičiami ne tik gatvių, vietovių pavadinimai. Įmonių pavadinimuose taip pat pradėjo mirgėti bolševikų vadų vardų, "raudonųjų aušrų", "raudonųjų vėliavų", "raudonųjų žvaigždžių" garbinimas. Pavyzdžiui, "tenkinant" darbininkų ir tarnautojų prašymą, buvusi akcinė bendrovė (malūnas ir lentpjūvė) Kaune "A.S.Soloveičikas ir sūnūs" buvo pavadinta "Malūnas ir lentpjūvė Raudonoji Aušra"; buvusias Marijonų ir "Šešupės" spaustuves Marijampolėje, jas sujungus, pavadino "Pergalės spaustuve"; Kauno "Pirmasis Lietuvos G.L.Falkovskio avalynės fabrikas pavadintas "Avalynės fabrikas Raudonoji vėliava"; Kurliandijos aliejaus fabrikas Vilniuje pavadintas "Aliejaus fabrikas Raudonoji žvaigždė" irt.t.²⁰

Keičiant pavadinimus neapsieita ir be kuriozų. Dėl didelio sovietinio patriotizmo Kaune, P.Lukšio g.11 vieną mėsinę pavadino "Pirmasis mėsos perdirbimo kooperatyvas vardu "Stalinas". "Tiesa" greitai atsiliepė į tokį akibrokštą, pareikšdama: "Kiekvienai krautuvėlei neleistina valkioti didelį ir garbingą Stalino vardą. Be to, iškaba parašyta netaisyklinga kalba"²¹

Tokių atvejų, matyt, buvo ne vienas, nes po trijų savaičių "Tiesa" paskelbė dar didesnį ir išsamesnį straipsnį apie vardų suteikimą ir kas tai gali daryti. Anoniminis autorius rašė: "Mūsų Sąjungoje fabrikai vadinami mylimųjų darbininkų vadų, pasižymėjusių revoliucionierių, geriausių darbo liaudies sūnų pavardėmis. Tarybų Lietuvos darbininkai dabar visur nori sekti šituo gražiu pavyzdžiu. Bet, duodant įmonėms naujus pavadinimus, nereikia profanuoti didžiųjų proletariato vadų, socialistinių kovų ir socialistinio darbo didvyrių vardų. Anksčiau labai dažnai pasitaikydavo, kad kokia nors smulki įmonėlė paskelbdavo laikraščiuose, esą nuo dabar ji vadinasi Stalino vardu. Tačiau visiems darbininkams turi būti aišku, kad Stalino vardą gali gauti tik toks fabrikas, kuris rodo tikrai pavyzdingą visai respublikai darbą, turi ypatingus nuopelnus ir savo pasižymėjusiu socialistiniu darbu yra nusipelnęs tokį aukštą pavadinimą". Autorius primena, kad taip reikia elgtis ir su kitais žymiais vardais: Tarybų Lietuvos, K.Greifenbergerio, K.Požėlos ir kt. Baigdamas autorius perspėjo, kad ne darbininkų valioje duoti savo įmonei tuos ar kitus vardus: "Apskritai fabrikai ir įmonės neturėtų įsigyti naujų pavadinimų be kompetentingų organų sutikimo"²².

MENO PAMINKLŲ NAIKINIMAS IR PASTANGOS JUOS IŠGELBĖTI

Lietuvos šviesuomenė, meno žmonės numatė, kad, okupavus Lietuvą, kils didelis pavojus tautos kultūriniam paveldui. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vadovybė ir Lietuvos kultūros paminklų konservatorius visomis išgalėmis stengėsi išleisti įstatymą ir meno vertybėms išsaugoti. Šis įstatymas jau buvo paruoštas anksčiau Vakarų Europos analogiškų įstatymų pavyzdžiu. Kadangi iš pradžių Liaudies vyriausybėje buvo jautrių savo krašto kultūrai ir tautiškumui žmonių, kaip prof.V.Krėvė-Mickevičius, inž.E.Galvanauskas, "Kultūros paminklų apsaugos įstatymą" pavyko priimti. Jo pagrindu Švietimo liaudies komisariatas išleido dar 3 dokumentus kultūros paminklų apsaugos klausimu: "Kultūros paminklams apsaugoti įsakymas"²³; "Taisyklės kultūros paminklų apsaugai vykdyti"²⁴ ir "Kultūros paminklams registruoti įsakymas"²⁵. Jie irgi buvo paruošti dar prieš bolševikų invaziją.

Dėl šių dokumentų dalį kultūros vertybių pavyko išsaugoti, tačiau teisiniai aktai veikia tik kultūringoje, teisinėje visuomenėje, ir ne visada jie galėjo padėti, esant bolševikinei tvarkai, vadovaujant komunistų partijai ir šeimininkaujant okupantų armijai.

LKP(b) CK organizacinio skyriaus vedėjas ir vyriausybės perkėlimo į Vilnių komisijos pirmininkas Danijilas Šupikovas pareikalavo iškraustyti iš buvusios rotušės Vilniaus dailės muziejų ir dalį patalpų užleisti LSSR Aukščiausiajai Tarybai. Dailininkė I.Trečiokaitė (tuo metu Mano reikalų valdybos prie LKT Kadrų skyriaus viršininkė) dėl muziejaus rašė laišką, prašydama LKP(b) sekretorių K.Preikšą jo neiškeldinti, kadangi pastatas esąs pritaikytas muziejaus reikalams ir Aukščiausios Tarybos Prezidiumui jis netiktų²⁷.

Buvo pasikėsinta ir į tokio svarbaus leidinio lietuvių tautai kaip "Lietuviškoji enciklopedija" leidimą. Straipsniai apie šlovingą Lietuvos praeitį, jos iškiliuosius žmones, kultūrą, papročius, dvasinį gyvenimą komunistinei ideologijai buvo visiškai nepriimtini. Prasidėjo akcija dėl enciklopedijos leidimo nutraukimo. Enciklopedijos redaktorius prof.Vaclovas Biržiška kartu su visa redakcija (virš 300 darbuotojų) siekdami tęsti pradėtą darbą. Kreipėsi į LKP(b) CK, aiškindami, kad leidinyje pateikiama faktiška informacija, nepeikiant ir negiriant nei žmonių, nei įvykių, nenuteikiant skaitytojo kokia nors kryptimi. Vyriausiasis "Lietuviškosios enciklopedijos" redaktorius rašė: "Sustabdžius enciklopedijos leidimą, kas galės pakeisti visų bibliotekų skaitytojams lietuviškąją enciklopediją? Sovietų enciklopedija? Bet jos visame krašte vos keli egzemplioriai ir naujų pilnų komplektų dabar negalima gauti... Galiausiai iš sovietinės enciklopedijos mokantiems rusiškai galima bus naudotis toli gražu ne visa medžiaga, nes ji būdama ideologiškai komunistinė, iš pradžių buvo nukrypusi į šalį ir turėjo būti perorganizuota taip, kad eitų aiškiu marksizmo-leninizmo keliu"¹⁸.

Net kokie argumentai nepadėjo. Enciklopedijos leidimas buvo nutrauktas. Darbas vėl buvo atnaujintas vokiečių okupacijos metais, tačiau, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, vėl nutrūko.

Okupacijos metais labai nukentėjo vaizduojamojo meno kolekcijos. Jeigu muziejuose esančios kultūros ir meno vertybės bent didžiąja dalimi buvo išsaugotos, tai žymiai liūdnesnis likimas ištiko privačias kolekcijas.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais iš dalies arba visiškai buvo nacionalizuota 1114 dvarų, ir jų kultūrinės, istorinės vertybės atsidūrė pavojuje. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vadovybė ir Lietuvos kultūros paminklų konservatorius, remdamiesi "Kultūros paminklų apsaugos įstatymu" ir Švietimo liaudies komisariato įsakymais, į sekvestruojamus dvarus išsiuntinėjo apie 20 dailininkų komisijų kultūrinės, meninės ir istorinės vertės daiktams suregistruoti. Maždaug per du mėnesius tos komisijos aplankė apie 1200 dvarų. Apie 500 buvo rasta meninės istorinės vertės daiktų: 2885 paveikslai, graviūros, litografijos, 137 skulptūros, 1887 metalo, stiklo, porceliano ir molio meninių dirbinių, 2074 vertingi baldai ir 67 knygų rinkiniai. Dalį šių vertybių pavyko perduoti muziejams, o kitas dvaruose laikinai saugojo savininkai ar paskirti administratoriai. Tačiau administratoriams dažnai buvo skiriami mažai apie kultūrą nusimaną žmonės, jie negalėjo sukliudyti kompartijos ir okupacinės kariuomenės savivalei.

Dailininkų komisijoms LKP vietiniai organai ir okupacinės kariuomenės vadai darė įvairias kliūtis, o kai kuriuose dvaruose jau buvo įvedę savo "tvarką". Štai keletas pavyzdžių:

"Rugpjūčio 3 d. buvome taip pat grafienės Janinos Platerienės dvare. Puikiai užlaikytas ir gražus palocius buvo jau visai tuščias, baldus ir daiktus išsivežė raudonarmiečiai, kurie keletą dienų prieš mūsų atvykimą apleido dvarą", - rašė dailininkas V.Kairiūkštis. Kitame dvare dailininko laukė toks vaizdas: "Iš Raubų dvaro išvykome Šeduvos link į Raudondvario dvarą, bet ten stovima rusų kariuomenės, ir ji ne tik kad neįsileido mūsų į dvarą, bet dar neleido pravažiuoti net pro dvarą einančiu vieškeliu, ir mums dideliu ratu teko sukti aplinkiniais keliais Naujamiesčio-Sidabravo link".

Kareiviai neleido apžiūrėti Tiškevičių rūmus Palangoje, Kretingoje. Toks pat komisijos narių sutikimas laukė Baisogalos dvare (Kėdainių aps.), Vidiškių dvare, Biliūnų dvare. Čia arba buvo įsikūrę rusų armijos daliniai, arba jau viską buvo išsivežę. Kaip papasakojo dailininkų komisijos nariai, Kėdainių aps. retas dvaras išliko neaplankytas komunistų arba kareivių. Sunkvežimiais vežė meniškus baldus, veidrodžius, laikrodžius, kilimus. Raseinių aps. dvaruose rusų armija su komjaunuoliais vykdė tikras kultūros ir meno vertybių rekvizicijas.

Pateiksiu Renavo ir Anapolės dvarų apiplėšimų aplinkybes (Mažeikių aps.)

Židikų nuovados viršininkas 1940 m. rugsėjo 7 d. savo raporte Mažeikių apskrities viršininkui rašė: "Pristatau susirašinėjimą su pravesta kvota ir pranešu, kad iš Renavo ir Anapolės dvarų turtus gabeno Mažeikių, Židikų, Ylakių ir Sedos kompartijos atstovai, dalyvaujant Valstybės saugumo organams iš Mažeikių.

Kad vietos gyventojai kokius daiktus būtų išgabenę iš Renavos ir Anapolės dvarų, kvotoje nepasitvirtino bei tokių žinių negauta".

Kaip rodo dokumentai, 1940 m. liepos 23 d. iš Mažeikių atvažiavo GPU atstovai ir iš Renavo dvaro pradėjo nešti viską lauk. "Nešė dieną, o vėliau ir vakare: sudaužė daug lempų, vieną veidrodį ir kitų stiklų. Viską išsivežė į Mažeikius, o man reikalaujant išvežtų daiktų sąrašo, žadėjo atsiųsti, bet neatsiuntė.

Liepos 24 d. atvažiavo iš Židikų ir Sedos kompartijos atstovai ir dar išsivežė daug įvairių daiktų, kokių - nemačiau, nes vežė naktį, o išvežtų daiktų sąrašo nepaliko, nors ir reikalavau. Liepos 25 d. šiek tiek turto pasiėmė Renavos komunistai, liepos 26 d. - Ylakių komunistų atstovai". Pastarieji paliko paimtų daiktų sąrašą. Taip aprašė Renavos dvaro plėšimą dvaro ūkvedys Karolis Zabiela ir milicininkas B.Trečiokas.

Apie Anapolės dvaro apiplėšimą rašė dvaro nuomininkas Vladas Jankevičius, kuris sodybą nuomojo iš savininkės Ritos Rastišauskaitės: "Raudonarmiečių, komunistų ir čekistų savavališkas dvarų kultūros ir meno turtų grobimas buvo tiesiog nenusakomo dydžio", o Mindūnų pradžios mokyklos vedėjas Jonas Valiukonis ir Čiulių seniūnas Gabrys Kraujalis surašytame akte apie Čiulių dvaro nacionalizavimą nustatė, kad bolševikai durtuvais subadė tame dvare buvusius portretus, suplėšė knygas ir sunaikino bei sudaužė daug kitų daiktų.

Perimant į valstybės apsaugą Bažnytinio meno muziejų ir Kunigų seminarijos rūmų kultūros ir meno vertybes, buvo pastebėta, kad rūmuose gyveną raudonarmiečiai du arnotus naudojo kojoms šluostyti.

Ypač nevaržomai šeimininkavo okupantai provincijoje. Štai LKP Zarasų apskrities komiteto sekretorius Kovšovas pareikalavo sudeginti visus Zarasų muziejuje buvusius kryžius ir statulėles, o muziejaus senų ginklų skyrių Zarasų saugumo viršininkas rusas Guskovas-Gubaitis buvo užantspaudavęs, kad jais nepasinaudotų kontrrevoliucionieriai. Tai paliudijo ir pranešė Kultūros paminklų apsaugos įstaigai 1941 m. rugsėjo6 d. Adolfas Nezabitauskas ir Petras Šeštakauskas.

Vykdydami karines statybas pasienyje, raudonarmiečiai sugadino ir sunaikino daug kapinynų ir piliakalnių. Vienos iš pirmųjų nukentėjo Gelgaudų, Raudonės pilys ir Seredžiaus piliakalnis. Apie Gelgaudų (Vytėnų) pilies būklę 1941 m. kovo 12 d. rašė pilies sargas Ignas Čimielius Kultūros paminklų apsaugos įstaigai: esą saleziečių vienuolyno patalpose (t.y. pilyje) apsigyveno raudonarmiečiai. Jie savavaliauja pilyje ir parke, nesiskaito su sargu, kūrena jo malkas, daužo langus, kerta parko medžius, išplėšė lentų grindinį.

1941 m. rugsėjo 17 d. A.Nezabitausko ir inž.V.Zubovo pranešime sakoma, kad Raudonės pilyje apsistojęs rusų armijos haubicų dalinys pasitraukdamas paliko nežmoniškai priterštas patalpas, daug kas buvo sugadinta.

Žmonių pasakojimais, traukdamiesi nuo vokiečių rusai Gelgaudų ir Raudonės pilis norėjo susprogdinti. Tai buvo pavesta atlikti Vytėnuose buvusio karinio sandėlio viršininkui Garbuzovui, tačiau šis trečią karo dieną pasidavė vokiečiams.

Rusai išsprogdino Naikių piliakalnio (Mažeikių aps.) aikštelę. Seredžiaus piliakalnyje įrengė požeminį postą. Pasienyje, Kretingos aps., armija sunaikino du Kurmaičių k. kapinynus ir piliakalnius, nukasė Mišučių piliakalnio (Kartenos vls.) šiaurinį ir pietinį galą, pradėjo ardyti Užpelkių senkapį (Palangos vls.) ir t.t.

Kultūros paminklų apsaugos įstaigos viršininkas V.K.Jonynas pranešė, kad Vilniuje, Vokiečių g. 9, liuteronų evangelikų bažnyčia paversta komjaunimo būstine, išnešta dalis altoriaus, sunaikinti sakyklos žemutinės dalies bareljefai. Bažnyčia užimta vykdomojo komiteto nurodymu, net nepranešus Kultūros paminklų apsaugos įstaigai. Kėdainių bažnyčioje vykdomasis komitetas įrengė grūdų sandėlį. Nuo grūdų drėgmės pastatas labai nukentėjo, supjaustyti ir išmesti lauk suolai, sunaikintas labai vertingas meno ir architektūros požiūriu Radvilų sostas, drožinėta medžio sakykla.

A.Nezabitausko ir P.Šeštakausko liudijimu, traukdamiesi iš artilerijos apšaudė Zarasų bažnyčią, paskui bandė subombarduoti, bet nepataikė. Kultūros paminklų įstaigos tarnautojo B.Lukoševičiaus paliudijimu, raudonarmiečiai apšaudė Kaišiadorių katedrą, sugriaudami bokštą, apipylę benzinu, sudegino medinę Vilkaviškio koplyčią. Į Joniškio bažnyčią įmetė granatą.

Liaudies meno puoselėtojas, fotografas Balys Buračas pranešė, kad iš pabūklų buvo apšaudyta Betygalos bažnyčia: keli sviediniai apgriovė pastato sienas. Nuo raudonarmiečių sviedinių nukentėjo ir Šiaulėnų bažnyčia.

Jau 1941 m. pavasarį į Kultūros paminklų apsaugos įstaigą ateidavo žinios, kad Žemaitijoje žydukai komjaunuoliai pakelėse daužo kryžius, naikina koplytėles ir statulėles. Važinėjęs tuo metu po Lietuvą ir fotografavęs jos kultūros paminklus, B.Buračas pateikė tokius duomenis: Pasandravio k. (Raseinių aps.) kareiviai sukapojo į šipulius gražų medinį kryžių vieno sklypininko sodyboje; Lyduvėnų bažnytkaimyje (Raseinių aps.) bolševikai nakties metu sudaužė mokyklos kieme buvusio kryžiaus statulėles ir sužalojo patį kryžių; Siručių dvaro lauke (Raseinių aps.) kareiviai nuvertė ir apdaužė prie vieškelio buvusį seną medinį stogastulpį su statulėlėmis; Alsėdžių miestelyje (Telšių aps.) vietos komjaunuoliai išvilko iš netoli bažnyčios esančios mūrinės šv.Jono koplytėlės medinę statulą ir pakišo ją po ledu; sukapota daug kryžių ir koplytėlių pakelėje Telšiai-Žarėnai; Kretingoje "Liurdo darželį" raudonarmiečiai pavertė gimnastikos ir pratimų aikštele; Kauno karo ligoninės kieme buvusį Vilniaus lietuvišką kryžių bolševikai išniekino jį sudaužydami ir suspardydami: sunaikintas kryžius prie pavasarininkų namų Šiauliuose, žemaitiška koplytėlė prie Šiaulių mergaičių gimnazijos²⁹.

Apie kompartijos ir Raudonosios armijos plėšikavimus pirmosios sovietinės okupacijos metais liudija ir kiti dokumentai.

Štai ką rašė Valstybinės žemės ūkio komisijos pirmininkas LKP CK ir Vidaus reikalų ministerijai 1940 m. rugpjūčio mėn.³⁰: "Prieš kurį laiką kai kuriose apskrityse (Panevėžyje) buvo vykdomas baldų gabenimas iš dvarų. Gabenama būdavo daugiausia apskrities viršininko sekvestro įsakymais, vietinės kompartijos nurodymais. Valstybinei komisijai iškėlus šio žygio neigiamas puses, buvo pažadėta baldų gabenimą sustabdyti. Nepaisant to, baldų gabenimai tebevykdomi toliau. Pavyzdžiui, 1940 m. rugpjūčio 17 d. išvežti baldai iš Paliepių dvaro, Kėdainių vls. ir iš Paežerių dvaro, Vilkaviškio vls. Baldus išveža raudonarmiečiai, nepateikdami dvarų komisijoms jokių sekvestro dokumentų ir nepalikdami jokių išgabentų baldų sąrašų". Šie grobimai vykdomi vietinių kompartijos organų nurodymu. Žemės ūkio komisijos pirmininkas primena: "Kaimo žmonių, ypač tarp dvaro darbininkų, kyla pasipiktinimas, kad turtas, kurį jie visai teisingai laiko pirmiausia jiems priklausančiu, yra išgabenamas". Toliau pabrėžiama, kad: "paskubomis ir be tinkamos apsaugos gabenami trapūs senoviški dvarų baldai labai nukenčia, o ir nuolatiniam vartojimui jie mažai tinkami. Yra pavojus, kad tarp jų nemažai bus sunaikinta ir istorinės bei meninės vertės daiktų". Komisijos nuomone, jeigu "jau taip yra reikalingi baldai raudonarmiečiams, partijos būstinėms, tai baldų sekvestravimas turėtų būti nukreiptas ne į neturtingą kaimą, o jų ieškoma pasitraukusių į užsienį miestiečių namuose". Suprantama, plėšimas lieka plėšimu, nepaisant to, ar jis vykdomas mieste, ar kaime. Tačiau kaime - dvaruose buvo gedima rasti puošnesnių, antikvarinių daiktų!

Panašaus turinio pranešimai plaukė ir iš kitų Lietuvos apskričių. Žemės ūkio liaudies komisaras M.Mickis pranešė: "Pranešu Tamstų žiniai, kad Raudonosios armijos daliniai užima valstybės žinion paimtus ūkius visai neatsižvelgdami į mūsų ūkinius interesus. (...) Užimti ar ruošiamasi užimti Kalvarijos dvarą, Marijampolės aps., Julijanovos dv., Garliavos vls., Kauno aps., Ginkūnų dv., Šiaulių aps. Raudonoji armija yra įsikūrusi daugelyje Raseinių, Telšių, Kretingos, Mažeikių ir kitų apskričių dvaruose". Įdomus ministro pastebėjimas: "Mūsų tarnautojai tikslias žinias, kur yra užimti dvarai, rinkti atsisako, kad nekiltų įtarimas, kad renkamos žinios apie kariuomenės paskirstymą". Todėl M.Mickis kreipiasi į kompartijos vadovus: "Prašau padaryti atitinkamus žygius, kad Raudonoji armija be Žemės ūkio komisariato žinios ūkių neužimi-nėtų"³¹.

LKP CK pareigūnai negalėjo nepastebėti savavaliavimų užgrobiant dvarus ir kitus pastatus bei niokojant tautos kultūrinį paveldą. Todėl bandė sudaryti regimybę, jog jie rūpinasi krašto kultūros paminklais. Dėl to LKP CK Žemės ūkio skyrius LKP apskričių komitetams išsiuntinėjo aplinkraštį, kuriame sakoma: "Pastebėta, kad vietomis neteisėtai sekvestruojamos patalpos ir be pakankamo pagrindo išgabenamas turtas ir nepaliekami jokie aktai. CK dėl to gauna daug skundų, kurie rodo, kad tokie reiškiniai nuolat kartojasi ir daugelyje vietų su vietinio partijos komiteto pritarimu ir net tų komitetų iniciatyva".

Kokį turtą ar patalpas nebuvo galima perduoti be komisariatų sutikimo? Tai: "a) kuriose gyvena darbininkai, valstiečiai, neturtingi valstybės tarnautojai ir smulkūs prekybininkai, paliekant juos be patalpų (sekvestro taisyklės); b) kuriose yra bet kokio tipo mokyklos, dirbtuvės su specialiais dirbtuvei pritaikytais įrengimais, skaityklos bei bibliotekos, muziejai, bankai ir panašios paskirties patalpos.

Bet kur, o ypač kaime ir stambiuose ūkiuose, esami baldai, įvairūs įrankiai, radijo aparatai, muzikos instrumentai, mašinos ir bet koks kitas turtas negalima be susitarimo su atitinkamomis žinybomis perimti ir vežti (...).

Susitarus su atitinkama žinyba ir gavus jos sutikimą perimant ar išvežant turtą, reikia sudaryti pardavimo - perėmimo aktą dviem egzemplioriais, kurių vienas lieka pas turto davėjus, antras - ėmėjus. Aktuose surašomas visas turtas, pažymima atskiro daikto vertė, kas tą turtą kam perdavė, iš kur išvežtas ir kitos reikalingos žinios"³².

Tačiau retai kur šių nurodymų buvo laikomasi: dvarų pastatai ir toliau buvo savavališkai užiminėjami, grobstomos meno vertybės. Kiek buvo užimtų mokyklų, ligoninių ar kitų pastatų! Pagaliau esant reikalui, visiškai nesunku buvo gauti bet kurio liaudies komisariato ar net Liaudies komisarų tarybos leidimą.

Visiems žinomi Rokiškio dvaro rūmai, kuriuose per dešimtmečius Tyzenhauzų ir Przezdzieckių grafai kaupė paveikslus, numizmatikos, dokumentų rinkinius, knygas bei meno dirbinius. Okupantų armijai teko atiduoti ir juos. Valstybės žemės ūkio komisijos pirmininkas A.Žukauskas rašė Rokiškio apskrities žemės ūkio komisijai: "Remiantis Liaudies komisarų tarybos nurodymu, pavedu Komisijai perduoti Raudonosios armijos 215 šaulių pulkui naudotis Rokiškio dvaro palocių ir kitus gyvenamuosius namus, išskiriant būtinai reikalingus darbininkams ir dvaro administracijai, ir dalį ūkio trobesių, kiek jų kariuomenei būtinai reikalinga". Žinodamas, kad dvaro pastatuose yra daug meno ir istorinių vertybių, Komisijos pirmininkas A.Žukauskas liepė pasirūpinti paveikslais: padėti juos mokykloje, įstaigose, o keletą palikti karininkų susirinkimų salei puošti³³. Tačiau šių patalpų užėmimas prieštaravo sekvestravimo taisyklėms, minėtam LKP CK aplinkraščiui bei "Kultūros paminklų apsaugos įstatymui". Rokiškio dvaras - senas kultūros centras. Ir patys rūmai, ir jame saugomos istorinės vertybės buvo visos tautos turtas. Rūmuose buvo įkurta viena iš pirmųjų Lietuvoje muzikos vargonininkų mokykla, kurią 1873 m. iš Gardino perkėlė Antanas Tyzenhauzas. Su pertraukomis mokykla veikė iki 1904 m. Joje mokėsi daug žymių Lietuvos muzikų - Mikas Petrauskas, Juozas Gruodis, Ksaveras Strumskis, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Katelė ir daugelis kitų³⁴. 1905 m. pristatytą antrą aukštą užėmė grafų Tyzenhauzų bei Przezdzieckių surinktų meno dirbinių, knygų, dokumentų ir numizmatikos kolekcijos, kurios vėliau sudarė Rokiškio kraštotyros muziejaus, įkurto 1933 m., rinkinių pagrindą. Okupacijos metais jos direktoriumi buvo gimnazijos mokytojas J.Bliūndžius, kurį 1941 m. birželio 13 d. išvežė į Sibirą³⁵.

Apie kareivių ir kompartijos pagrobtas menines vertybes buvo žinoma Švietimo liaudies komisariato Kultūros reikalų departamente. Dėl to buvo kreiptasi ir į LKP(b) CK: "Kultūros paminklų apsaugos įstaigos pasiųstos į dvarus kultūros paminklų registravimo komisijos-brigados iš daugelio dvarų komisarų ir savininkų patyrė, kad Lietuvos TSR Kompartijos provincijos padalinių atskiri pareigūnai iš kai kurių dvarų išvežė brangių meninės reikšmės turinčių baldų, kilimų, veidrodžių, paveikslų ir kitokių kultūros paminklų. Tokių išvežtų kultūros paminklų nemaža dalis pateko į kompartijos būstines, skaityklas ir kitas panašias patalpas". Nesitikėdamas atgauti šiuos meno dirbinius, departamentas prašė Centro Komiteto "suteikti žinių apie Kompartijos skyriuose esančius iš dvarų išvežtus meninės ir istorinės reikšmės turinčius baldus, paveikslus, kilimus ir kt. daiktus, duoti leidimą Kultūros paminklų apsaugos įstaigos registratoriams aplankyti skyrius, kur tokių daiktų yra ir juos suregistruoti"³⁶. Kompartijos komitetuose esančius dalykus galbūt ir buvo galima surašyti, tačiau daug meninės vertės daiktų pateko į partijos vadovų ir kitų funkcionierių bei armijos vadų privačius butus ir buvo tiesiog pasisavinti. Pateiksiu vieną pavyzdį iš 1946 m. Išvažiuodamas į Vilnių (paskirtas LKP(b) CK atsakingu organizatoriumi) buvęs LKP(b) Kretingos apskrities komiteto antrasis sekretorius Šeinas iš Kretingos išsivežė: 3 rūbų spintas, 2 sofas, 8 minkštas kėdes, 20 kietų kėdžių, 3 geležines lovas, veidrodinį bufetą, rašomąjį stalą, 6 paprastus stalus, siuvamąją mašiną, 3 radijo imtuvus, pianiną, 2 motociklus, dviratį ir daug kitų daiktų. Be to, prieš išvažiuodamas pardavė 2 naujus dviračius, už kuriuos LKP(b) apskrities komitetas Šeinui sumokėjo 4500 rb. Jo turtas buvo vežamas iš Klaipėdos penkiomis automašinomis. Buvo sakoma, kad tai partijos komiteto įrengimui, tačiau didžioji ir geroji šio grobio dalis liko Šeinui³⁷. Tokių šeinų netrūko ir 1940-1941 metais. Prisiplėštas turtas buvo tiesiog dalijamas atėjūnams.

Po tokio siautėjimo lietuvių tautinė kultūra negrįžtamai neteko daug medžiaginės kultūros paminklų. Sovietinė okupacija ir bolševikinės kultūros nešėjai naikino viską, kas buvo artima ir brangu lietuvio širdžiai. Visa tai buvo daroma arba komunistų vadų nurodymu, arba nusikaltėliškai nuolaidžiaujant dvidešimtojo amžiaus vandalams.

LIETUVOS ARCHYVŲ GROBIMAS, JŲ PANAUDOJIMAS TERORUI

Archyvai - tautos atmintis, vienas iš pagrindinių jos žinių šaltinių. Todėl komunistiniai vadovai ir represinės institucijos pirmiausia atkreipė dėmesį į Lietuvos archyvus.

Archyvus pradėjo grobti dar 1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjungai pradėjus karo veiksmus prieš Lenkiją. Vilniaus miestui su dalimi Lietuvos teritorijos atsidūrus sovietų rankose, prasidėjo Rytų Lietuvos plėšimas. Tada dar nebuvo galutinai nuspręstas Vilniaus krašto likimas, ir Sovietų Sąjunga skubėjo kaip galima daugiau prisiplėšti. Nekalbant apie įvairias materialines vertybes - fabrikų ir ligoninių įrengimus, baldus ir kitą turtą, į Sovietų Sąjungą buvo išvežta nemažai archyvinės medžiagos, retų knygų.

1939 m. spalio mėn. Vilniaus sr. švietimo skyriaus viršininko Kazimiero Klimovo įsakymu buvo išvežta į Minską iš Lietuvos Mokslų akademijos (tada Vrublevskių bibliotekos, rinkinių 1271 tomas knygų, 62 tomai periodinių leidinių ir 356 muziejiniai eksponatai. Iš Vilniaus valstybinio archyvo išvežta apie 18 vagonų archyvinės medžiagos. "Mačiusiųjų liudijimu, archyvinės medžiagos vežimas buvo baisus, seni raštai ir dokumentai metami į sunkvežimius kaip mėšlas. Vilniuje buvo kalbama, kad ta medžiaga vėliau ilgai buvo mėtoma vagonuose vienoje Rusijos pasienio geležinkelio stotyje", - rašė Z.Zabitis-Nezabitauskas³⁸.

Jau spalio 19 d. Sovietų Sąjungos įgaliotiniui N.Pozdniakovui buvo pranešta apie turto ir archyvų vežimą iš Vilniaus ir Vilniaus krašto. Užsienio reikalų ministras J.Urbšys prašė, kad šiuo klausimu būtų kreipiamasi į Maskvą. N.Pozdniakovas atsakė, jog iš Maskvos atsakymo negavęs³⁹. Lietuvos generalinis konsulas Vilniuje A.Trimakas rašė užsienio reikalų ministrui: "Lygiai daug kartų, nuolat ir pakartotinai, buvo įvairiais būdais vietinės civilinės ir kariškos įstaigos prašytos nevežti iš Vilniaus ir jo apylinkių valstybės, savivaldybių ir privataus turto į SSRS, bet konsulato demaršai, deja, maža ką tepadėjo. Komisarai ir komandirai vengė mus sutikti, bėgo, nepriiminėjo, viešbuty, kur kartu gyvenome, pagauti teisinosi, kad jie vežą tik tai, kas gudiškai užimtos jų teritorijos daliai priklauso. Įrodžius, kad netiesa, visa pagrįsdavo karo grobio teise"⁴⁰.

Buvo kreipiamasi ir į SSRS tautų kultūrai tirti draugiją SSRS pasiuntinybėje Kaune. SSRS pasiuntinybė atsisakė šį raštą priimti - esą jis per aštriai suformuluotas. Įgaliotas ministras Politikos departamento direktorius E.Turauskas pranešime Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui Maskvoje L.Natkevičiui rašė: "Tarp kita ko, kaip man sakė prof.Jonynas, pirmykščiame minėto rašto tekste buvo išsireiškimas, kad net caro valdžia tų bibliotekų ir archyvų nebuvo palietusi. SSRS Pasiuntinybės pareigūnai pasakė, kad tokio rašto jie negalį Maskvai perduoti"⁴¹.

Kokie archyvai buvo išvežti iš Lietuvos iki jos užgrobimo? Dar caro laikais buvo išvežtas Lietuvos aktų rinkinys "Lietuvos Metrika". Po daugkartinių kilnojimų iš vietos į vietą, kurių metu "Metrika" labai nukentėjo, ji atsidūrė Maskvoje.

Remiantis Vilniaus apygardos Laikinosios valdybos kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo K.Klimovo potvarkiu, nuo 1939 m. spalio 14 iki 22 dienos, t.y. tuo metu, kada spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutarties pagrindu Vilniaus miestas juridiškai jau priklausė Lietuvai, iš Vilniaus buvo išvežta:

1.    XVI-XIX a. senųjų aktų - apie 20000 egz.

2.    Muravjovo muziejaus archyvas - 16722 egz.

3.    Didžiojo kunigaikščio Konstantino kanceliarijos archyvas.

4.    Likvidacinės komisijos bylos - 588 egz.

5.    Vilniaus archeologijos komisijos bylos - 317 egz.

6.    Vilniaus centrinio archyvo registratūra - 746 egz.

7.    Vitebsko centrinio archyvo registratūra - 155 egz.

8.    Valstybinių turtų valdybos ir Vilniaus ir Kauno rūmų - apie 54000 egz. ir 10000 ryšulių.

9.    Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos bylos - apie 150000 egz.

10.    Vilniaus gubernatoriaus ir Vilniaus gubernijos valdybos kanceliarijos - apie 200000 egz.

11.    Vilniaus policijos ir žandarmerijos valdybos archyvas.

12.    Vilniaus vaivadijos, seniūnijos ir policijos archyvas iki 1935 m.

13.    Liaudies mokyklų direkcijos archyvas.

14.    Bajorų ir mokytojų institutų archyvas (didesnė dalis).

15.    Aukščiau minėtos archyvinės medžiagos inventoriai, katalogai, apyrašai.

16.    Vilniaus apygardos teismo archyvas.

17.    Vilniaus bajorų deputatų suvažiavimo bylos.

Iš Vilniuje esančios Vrublevskių bibliotekos 1939 m. spalio 16-spa-lio 23 d. išvežti knygų rinkiniai:

1.    Lietuvos valstybės skyrius - 72 tomai.

2.    Masonų skyrius - 86 tomai.

3.    Lituanistikos-Vilnijos skyrius - 435 tomai.

4.    Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skyrius - 678 tomai.

5.    Įvairių knygų - 72 tomai.

Apie šios medžiagos priėmimą yra oficialūs Maskvos atstovo Šmakovo pakvitavimai.

Lietuvos atstovybė Maskvoje pabrėžė, jog Vrublevskių biblioteka Lietuvai turi ypatingą reikšmę. V. ir T.Vrublevskiai buvo žinomi kaip Lietuvos sostinės Vilniaus mylėtojai ir visą amžių rinko dokumentus ir knygas iš Lietuvos istorijos. Savo testamentu Tadas Vrublevskis biblioteką paliko Vilniaus visuomenei ir ji negalėjo būti perkelta kitur. Šis testamente išreikštas noras buvo įtrauktas į "Mokslinės pagalbos V. ir T.Vrublevskių vardo bibliotekai Vilniuje draugijos" statutą. Nepaisant Vrublevskių valios, bibliotekos vertybės buvo išsiųstos į Minską, neva BSSR Mokslų akademijos reikalams⁴².

Okupantai plėšė kraštą neatsižvelgdami nė į jokias tarptautinės teisės normas ir paprastą žmoniškumą. Matyt, tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl pasirašius sutartį 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos kariuomenei buvo leista įžengti į Vilnių tik spalio 28 d. Dar reikėjo beveik trijų savaičių plėšikavimams.

Okupavus Lietuvą, archyvus pradėjo tvarkyti ne mokslininkai, o čekistai. 1940 m. rugpjūčio 5 d. visiems Lietuvos archyvams pavedama vadovauti LSSR NKVD Archyvų skyriui⁴³. Jo viršininku buvo paskirtas V.Nornovas, LSSR NKVD Centrinio valstybinio archyvo direktoriaus pavaduotojas - A.Karpačevas⁴⁴, Centrinio valstybinio archyvų Slaptų fondų skyriaus viršininku - T.Smalkinas^4S.

Lietuvos archyvuose buvo duomenų apie nepriklausomybės laikų slaptųjų tarnybų, policijos, partijų, diplomatinių tarnybų ir vyriausybės veiklą. Visi šie duomenys labai domino sovietinį saugumą. Ypač tai pasidarė svarbu ruošiantis masiniam žmonių trėmimui 1941 m. birželyje-

Pagal 1940 m. rugpjūčio 24 d. "archyvų įstatymą", visi archyvai suvalstybinami ir paskelbiami liaudies turtu. NKVD perima visus valstybinius bei žinybinius archyvus. Archyvai pervežami į Pažaislio vienuolyną, o įstaigų, įmonių ir organizacijų archyvinė medžiaga - į Slaptąjį skyrių Kaune (Laisvės al. 46). Slaptajame skyriuje dirbo apie 30 svetimtaučių komjaunuolių: buvo paverstas čekistinio darbo laboratorija.

Vienas iš pirmųjų buvo pervežtas Užsienio reikalų ministerijos archyvas. Jo sutvarkymui (peržiūrėjimui) iš Maskvos atvyko Kopeičikas, kuris "tvarkė" archyvą 1940 m. gruodžio - 1941 m. sausio mėn. Jis sudarinėjo reikalingų išvežti dokumentų sąrašus. Iš Pažaislio vienuolyno buvo išvežta 50, iš Slaptojo skyriaus 150 dėžių archyvų⁴⁶.

Kad archyvai buvo panaudojami terorui prieš Lietuvos gyventojus, liudija LSSR NKVD komisaro - valstybės saugumo v.mjr.A.Guzevičius - ir LSSR NKGB komisaro - valstybės saugumo v.mjr.P.Gladkovo -susirašinėjimas su LSSR LKT pirmininku M.Gedvilu. Komisarai kreipėsi į premjerą tokio turinio slaptu raštu: "Kad panaudotume šią medžiagą NKGB ir NKVD organų operatyviniame darbe, valstybiniuose archyvuose atliekamas operatyvus šios medžiagos tyrimas pagal anksčiau nurodytą politinį atspalvį (...)

Kad greičiau ištirtume archyvinius dokumentus operatyviniais-čekistiniais tikslais ir užbaigtume operatyvinės medžiagos koncentravimą iš apskričių į centrinius valstybinius archyvus, prašome asignuoti šiuos rūšies darbams 70 tūkstančių rublių"⁴⁷.

"Triūsas" nenuėjo veltui. Kitame NKGB komisaro P.Gladkovo rašte, adresuotame A.Sniečkui, nurodoma, kad išaiškinta 28619 antisovietinio ir nusikaltėliško elemento: 14687 tautininkai, 1235 voldemarininkai, 1426 plečkaitininkai, 492 socialdemokratai; 107 išdavikai, 130 provokatoriai, 245 liudytojų komunistų bylose, 1388 politinės policijos bendradarbių, 314 seklių, 2857 lenkų ir vokiečių šnipai. P.Gladkovas pabrėžė, kad dėl numatomo socialiai svetimo, kontrrevoliucinio elemento valdymo archyvinių duomenų tyrimas turi ypatingai svarbią reikšmę. Todėl prašė A.Sniečkui paveikti LKT skirti archyvinės medžiagos tyrimui 80000 rb. Be to, pageidavo, kad iš partinių komjaunimo organizacijų būtų skirta ne mažiau kaip 20 patikimų žmonių, kurie padėtų tvarkyti archyvinius dokumentus⁴⁸.

Tokiu būdu tautos paveldo dalis - archyvai buvo panaudojami Lietuvos gyventojų persekiojimui ir trėmimui.

Lietuvos archyvų veiklą nuolat sekė SSRS Glavnoje archivnoje upravlenije - Vyriausioji archyvų valdybos viršininkas, valstybės saugumo mjr.Nikitinskis. Jis rašė: "Ponų Lenkijoje ir smetoninėje Lietuvoje archyvai tarnavo valdančiųjų buržuazinių klikų interesams. Naujai sukurtas Lietuvoje sovietinis archyvas turi tarnauti darbininkų klasės ir valstietijos interesams, socialistinės valstybės interesams.

Todėl ypač įdomu, kaip greitai vyksta naujo sovietinio archyvo organizacinis apiforminimas ir kaip greitai pritaikomos mūsų paskutiniosios instrukcijos ir cirkuliarai mokslinio-metodinio SSRS archyvų darbo sutvarkymo srityje". GAU viršininką domino, kaip senieji darbuotojai priėmė naują LSSR NKVD archyvo viršininko pavaduotoją A.Karpačevą, kaip jis materialiai įsikūrė ir kokios pagalbos laukia iš Maskvos⁴⁹.

GAU taip pat domėjosi vadovaujančiais Lietuvos archyvų darbuotojais ir LSSR NKVD bendradarbių kadrais (įskaitant inspektorius), reikalavo atsiųsti apie juos duomenis pagal pažymą forma Nr.l ir tarnybines korteles Nr.2. ⁵⁰

Nors visus LSSR archyvus pradėjo kontroliuoti NKVD, tačiau ir to buvo negana - buvo nutarta dalį archyvų išgabenti į Maskvą. Kiek ir kokių archyvų buvo išvežta 1941 m., nustatyti nepavyko, tuo labiau,

kad mato vienetai buvo vagonai, sunkvežimiai, tonos. Štai 1941 m. spalio 11d. LSSR NKVD Archyvų skyriaus viršininkas paprašė Kauno geležinkelio stoties viršininko sausio 13 d. 10 val. ryto skirti vieną prekinį vagoną kroviniui į Maskvą⁵¹. Tuo pat metu buvo kreiptasi ir į Kauno autosunkvežimių komisarą, kad tą pačią dieną būtų skirtas didelis sunkvežimis pervežti dėžėms (apie 12 t) iš Stalino pr. 46 į Pažaislio geležinkelio stotį⁵².

Be šių dėžių su archyvine medžiaga, LSSR NKVD Archyvų skyriaus viršininko žodžiais tariant, Kauno valstybinis archyvas, remdamasis SSRS NKVD nurodymu, pastarajam perdavė Lietuvos vidaus reikalų ministerijos dokumentus.

1939 m. išvežtų iš Vilniaus archyvų dalis liko Minske. 1940 m., buvo nutarta kai kuriuos archyvus gražinti atgal. Remiantis SSRS LKT 1941 01 31 nutarimu Nr.00-960, buvo nuspręsta "visą dokumentinę medžiagą ir kt. vertybes, 1939 m. išvežtas iš buvusio Vilniaus archyvo, paskirstyti tarp NKVD valst. archyvų". Iš Minsko leidžiama pasiimti tik 37 fondus (nežinia iš kokio bendro skaičiaus). Siūloma bylas patiems atsivežti iš Minsko iki gegužės 1 d.⁵³ Likusieji Vilniaus archyvo dokumentai turėjo būti išsklaidyti tarp kitų Sovietų Sąjungos archyvų.

Kad pagrobtieji archyvai buvo ne vien tik Minske, liudija laikinai ėjęs archyvo direktoriaus pareigas J.Stonkus. Direktorius nurodė, kad į Centrinio valstybinio archyvo filialą Kaune 1941 m. gegužės 5 d. iš Maskvos Ypatingojo archyvo vagonu Nr.595512 buvo išsiųsta 81 dėžė archyvų. Tačiau ne visos dėžės pasiekė adresatą. Trūko dėžės Nr.54, kurioje buvo fondas "Kovenskoje otdelenije krestjanskovo pozemelnovo banka"⁵⁴.

Sovietų išgrobstyto tautos kultūros paveldo meno dirbinių, knygų, archyvų grąžinimui buvo susirūpinta dar 1940 m. 1940 m. vasario 24 d. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Maskvoje L.Natkevičius įteikė SSRS vyriausybei memorandumą, kuriame buvo siūloma sudaryti specialią abiejų šalių komisiją šiems klausimams spręsti. Gegužės 19 d. SSRS vyriausybė neigiamai atsakė į memorandume išdėstytus pasiūlymus. Nepaneigdama turto išvežimo, savo neigiamą nusistatymą SSRS vyriausybė motyvavo tuo, jog esą 1939 m. spalio 10 d. sutartis neįpareigoti grąžinti Lietuvai vertybių net ir tuo atveju, jei jos ir buvo išvežtos iš Lietuvos⁵⁵.

SSRS užsienio reikalų liaudies komisariato memorandume sakoma: "1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis neįpareigoja Sovietų Sąjungą grąžinti Lietuvos Respublikai turtą ir vertybes, net jeigu nurodytas turtas ir vertybės ir buvo anksčiau išvežtos iš minėtų vietovių"⁵⁶.

1940 m. gruodžio mėn. SSRS užsienio reikalų ministro pavaduotojo A.Vyšinskio nurodymu iš Lietuvos buvo išvežtas Užsienio reikalų ministerijos archyvas - apie 26000 bylų. Dalis dokumentų to paties A.Vyšinskio įsakymu buvo sunaikinta 1941 m. lapkričio mėn., o apgailėtini fondo likučiai grąžinti į Lietuvą tik po karo su Vokietija.

1940-1941 m. nuo L.Berijos valdininkų labai nukentėjo Lietuvos prezidentūros, Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento bei kitų centrinių ir vietinių įstaigų archyvai⁵⁷.

Tokiomis priemonėmis, naikinant lietuvių tautos kultūros paveldą, slopinant tautinę savimonę bei fiziškai naikinant Lietuvos gyventojus buvo vykdomas krašto sovietinimas.

IŠVADOS

Sovietinės okupacijos paliko labai skaudžias ir žalingas pasekmes lietuvių tautos savimonei.

Viena iš pirmųjų bolševikų priemonių - tautinio paveldo naikinimas: valstybingumo atributų, paminklų, pavadinimų, archyvų, muziejų ir muziejinių vertybių, knygų naikinimas ir grobimas. Buvo daroma viskas, kad tauta užmirštų savo istoriją. Tauta, nesuvokianti savo praeities, istorijos, neturi ir ateities. Praeities suvokimas ir įvertinimas yra kiekvienos tautos, o ypač neseniai atkūrusios nepriklausomybę, ateities pagrindas. Žmonės, neįvertinę istorijos pamokų, savo tautos gyvenimo patirties, negalėjo savarankiškai kurti savo ateitį. O tai ir buvo reikalinga pasaulio komunizmo kūrėjams.

Profesionaliojo bei liaudies meno paminklų grobimas ir naikinimas, bibliotekų, archyvų grobimas ir valymas buvo derinamas su žmonių valy-mu, įstaigų tarnautojų, dėstytojų, mokytojų atleidinėjimu iš darbo, jų represavimu ir trėmimu. Tikslas - padaryti šalį sovietiškai sterilia, kad būtų galima ugdyti savo kraštui abejingą žmogų - "homo sovieticus".

Krašto kultūrinio paveldo vertybes grobė ne tik valstybinės organizacijos: armija, komunistų partija, komjaunimo organizacijos bei kai kurios valstybinės įstaigos, daug žalos padarė ir atskiri partijos, komjaunimo, sovietiniai funkcionieriai, kariuomenės vadai. Tuometinė kolaborantų administarcija oficialiai aprūpindavo komandiruojamus iš Sovietų Sąjungos žmones baldais, įvairiais gyvenimui būtiniausiais daiktais, kurie buvo grobiami iš dvarų, pasitraukusių į Vakarus asmenų butų ir sodybų, netgi naikinamų kultūros ir kt. įstaigų. Tarp šio inventoriaus buvo ir meninių vertybių.

Kultūros paveldo grobimas ir naikinimas pirmosios sovietinės okupacijos metais padarė didelę žalą tautos dvasinei kultūrai ir tautinės savimonės išsaugojimui.

¹Zabitis-Nezabitauskas A. Lietuvos kultūros ir meno turtų naikinimas//Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. N. Y., 1952. P.106-107.

²   Kuzmickas B. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. V, 1996. P.4.

³   Ten pat. P.31-32.

⁴   Dovydėnas L. Netolima praeitis: Neoficiali paskaita//Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. T.4. P.288.

⁵Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento direktoriaus D.Petrylos telefonograma apskričių viršininkams. K., 1940 07 30//Lietuvos okupacija ir aneksija 1939-1940. Dokumentų rinkinys. V, 1993. P.392-393; (Dokumentų originalas. Rankraštis: LCVA. F.1021. A.l. B.836. L.30).

⁶   LWOA. F.1771. A.L B.183. L.44: LKP Kėdainių AK pranešimas LKP CK. Gauta1940 09 19 Nr.461.

⁷   Ten pat. B.106. L.12: LSSR Aukščiausiosios Tarybos įsakymas apie iškilmių die

nas Lietuvos SSR. Pasirašė AT Prezidiumo sekretorius S.Pupeikis. 1940.

⁸   Ten pat. B.185. L.28.1p: Marijampolės aps., Gevelių seniūnijos susirinkimo protokolas. 1941 01 11.

⁹   Laivės atėja - Stalino prospektas//Tiesa. 1940. Rugpjūčio 3.

¹⁰   LVVOA. F.1771. A.L B.221. L.6: Kauno miesto gatvių, aikščių ir kitų viešųįrengimų pavadinimams pakeisti projektui sudaryti komisijos 1940 08 10 posėdžio protokolas.

¹¹Ten pat. L.3-4: Kauno miesto gatvių, aikščių ir kitų viešų įrengimų pavadinimų pakeitimo projektas.

¹²   Juonis Saulius. Pakeitė gatvės pavadinimą//Tiesa. 1940. Liepos 20.

¹³   Linksmadvarį prašo pavadinti Giedrio vardu//Tiesa. 1940. Rugpjūčio 3.

¹⁴   LVVOA. F.1771. A.l. B.221. L.5: Kauno m. savivaldybės sekretoriaus J.Gelžinio raštas LKP Centro komitetui. 1940 09 02.

¹⁵   LCVA. F.R-754. A.3. B.527. L.27: Apskričių LKP(b) sekretoriams, apskričiųVK pirmininkams. Slaptai.

¹⁶   LVVOA. F.1771. A.l. B.106. L.38: Vilniaus aps., Paberžės vls., Mitrofanovkos-Žemaitėlių k. gyventojų laiškas LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui.

¹⁷   Ten pat. L.32: LSSR Aukščiausiosios Tarybos įsakas apie iškilmių dienas Lietuvos SSR.

¹⁸   Pirmosios sovietinės okupacijos metais straipsnius, liaupsinančius sovietinę santvarką, bolševikų vadus ir karvedžius arba kritikuojančius nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir veikėjus, autoriai vengdavo pasirašyti. Geriausiu atveju pasirašydavo inicialais arba slapyvardžiais.

¹⁹   Nauji mūsų įžymiųjų žmonių portretai//Tiesa. 1940. Rugpjūčio 3.

²⁰   Įsakas apie įmonių pavadinimų pakeitimą//Tiesa. 1940 . Rugsėjo 24.

²¹   Valkioja Stalino vardą//Tiesa. 1940. Rugpjūčio 3.

²²   Nauji pavadinimai įmonėms ir fabrikams//Tiesa. 1940. Rugpjūčio 26.

²³   Venclova A. Kultūros paminklams apsaugoti įsakymas//Tarybų Lietuva. 1940.Spalio 5.

²⁴   Venclova A. Taisyklės kultūros paminklų apsaugai vykdyti//Tarybų Lietuva. 1940.Spalio 30.

²⁵   Venclova A. Kultūros paminklams registruoti įsakymas//Tarybų Lietuva. 1940.Spalio 30.

²⁶   LVVOA. F.1771. A.2. B. 117. L. 12.

²⁸   Trečiokaitė Irena. Laiškas K.Preikšui dėl Vilniaus dailės muziejaus//Laikas irįvykiai. 1990. Nr.13. P.15; LVVOA. F.1771. A.2. B.323. L.13.

²⁹   Zabitis-Nezabitauskas A. Lietuvos kultūros ir meno turtų naikinimas//Lietuviųarchyvas. Bolševizmo metai. N.Y., 1952. P.lll, 113-117, 119,121, 123,126, 134-138,140-141.

³⁰   LVVOA. F.1771. A.l. B.270. L.ll: Valstybinės žemės ūkio komisijos pirmininko raštas LKP Centro komitetui ir Vidaus reikalų ministrui. 1940 08 23. Nr.l/V.K.

³¹   Ten pat. L.13: LSSR Žemės ūkio liaudies komisaro M.Mickio raštas LKP Centro komitetui. 1940 08 27. Nr.1-6.

³²   Ten pat. B.265. L.12: LKP CK Žemės ūkio skyriaus aplinkraštis LKP apskričiųkomitetams. 1940 08 30. Nr.9.

³³   Ten pat. B.270. L.23: Valstybinės žemės ūkio komisijos pirmininko A.Žukauskoraštas Rokiškio apskrities žemės ūkio komisijai. 1940 09 13. Nr.l.

³⁴   Jurkštas V.P. Rokiškio muzikos mokykla//Tarybų Lietuvos enciklopedija. T3. V,1987. P.561; Bendorius A., Jatulis P. Rokiškis//Lietuvių enciklopedija. T.25. Boston. P.411.

³⁵   Bendorius A., Jatulis P. Rokiškis//Lietuvių enciklopedija. T.25. P.414.

³⁶   LVVOA. F.1771. A.l. B.218. L.21.1-11 p: LSSR ŠLK Kultūros reikalų departamento direktoriaus P.Juodelio raštas LKP(b) Centro komitetui. K., 1940 10 02. Nr.28559.

³⁷   Ten pat. A.9. B.249. L.113: LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjo pavaduotojo Kuzovkovo raštas VKP(b) CK Organizacinio biuro Lietuvai pirmininkui M.A.Suslovui. Gauta 1946 03 06. Nr.l71sl.

³⁸   Zabitis-Nezabitauskas A.Lietuvos kultūros ir meno turtų naikinimas.

³⁹   Užsienio reikalų ministro J.Urbšio pro memoria. (Pasikalbėjimas su SSRS Charge d’Affaires p.Pozdniakovu spalio 21 d. Vilniaus miesto ir krašto perdavimo klausimu). K., 1939 10 21//Lietuvos okupacija ir aneksija 1939-1940. Dokumentų rinkinys. V, 1993. P.110-111; (Originalas: LCVA. F.383. A.7. B.2146.L. 18-19.)

⁴⁰Lietuvos generalinio konsulo Vilniuje A.Trimako pranešimas užsienio reikalų ministrui. V, 1939 10 25. Pone Ministre//Lietuvos okupacija ir aneksija. P.l 15; (Originalo nuorašas: LCVA. F.923. A.l. B.1082. L.59.)

⁴¹   Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus, įgaliotojoministro E.Turausko pranešimas Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui Maskvoje L.Natkevičiui. K., 1939 12 13//Lietuvos okupacija ir aneksija. P.155-156; (Originalas: LCVA. F.383. Ap.7. B.2148. L.74.)

⁴²   Lietuvos atstovybė Maskvoje - SSRS užsienio reikalų liaudies komisariatui.M. , 1939 12 13//Lietuvos okupacija ir aneksija. P. 156-158; (Originalas: LCVA. F.383. A.7. B.2189. L.269-271.)

⁴³   Anušauskas A. Genocido statistika//Lietuvos aidas. 1991. Kovo 15.

⁴⁴   LCVA. F.R-115. A.L B.10. L.3: LSSR NKVD Archyvų skyriaus viršininko įsakymas. 1941 05 12.

⁴⁵   Ten pat. F. R-234. A.2. B.4. L.62a: LSSR Archyvų skyrius. Komandiruotės pažymėjimas. 1941 06 10.

⁴⁶   Zabitis-Nezabitauskas A. Lietuvos kultūros ir meno turtų naikinimas. P.127-130.

⁴⁷   LCVA. F. R-754. A.3. B.546. L.38: LSSR LKT pirmininkui M.Gedvilui. 1941 0425.    Nr.603vsl.

⁴⁸   LVVOA. F.1771. A.2. B.225. L.2-3: LKP(b) CK sekretoriui A.Sniečkui. 1941 0526.    Nr. 1/1076.

⁴⁹   LCVA. E R-234. A.2. B.4. L. 16: LSSR NKVD Centrinio valstybinio archyvoviršininko pavaduotojui A.Karpačevui. 1941 01 02.

⁵⁰   Ten pat. A.2. B.9. L.27: LSSR NKVD Archyvų skyriaus raštas, atsakant į 1940

12 30. Nr.2496, SSRS NKVD GAU Kadrų skyriaus viršininkui vals. saugumo jaun. ltn. Ščerbakovui. 1941 01 13. Nr.27; Ten pat. B.4. L.34: SSRS NKVD GAU raštas LSSR NKVD Archyvų skyriaus viršininkui V.Nornovui. 1941 04 07.

⁵¹   Ten pat. B.9. L.50: Archyvų skyriaus raštas Kauno geležinkelio stoties viršininkui. 1941 01 ll.Nr.24.

⁵²   Ten pat. L.50: Archyvų skyriaus raštas Kauno aps. Autokrovininių mašinų komisarui. 1941 01 11. Nr.26.

⁵³   Ten pat. B.8. L.cl4: Žinios apie atliktą darbą LCVA Kauno m. filiale nuo 1941m. sausio 1-os iki 1941 m. gegužės 1-os. 1941 05 06.

⁵⁴   Ten pat. F. R-115. A.l. B.8. L.4: LSSR NKVD Archyvų skyriaus viršininkui.

⁵⁵   Lietuvos okupacija ir aneksija. P.ll.

⁵⁶   SSRS užsienio reikalų liaudeis komisariato memorandumas. Maskva, 1940 05

19//Lietuvos okupacija ir aneksija. P.182 (Originalo nuorašas: LCVA. F.383. Ap.7. B.2269. L.236.)

⁵⁷   Lietuvos okupacija ir aneksija. P.22-23.