Partizanai: Istorija ir dabartis

DAR VIENA KNYGA APIE PASIPRIEŠINIMO METUS

LAIŠKAI, KRONIKA RECENZIJOS

Vidmantas Vitkauskas

Adolfas Damušis. Lithuania against soviet and nazi aggression.-Chigaco:Published by American Foundation for Lithuanian, Inc./ Laivę fondas, 1998. -342 p.

Lietuvos istorijoje vienas dramatiškiausių laikotarpių - 1940-1990 metai. Tai - valstybės žlugimo, okupacijų, tautos genocido, trėmimų ir persekiojimų metai, bet tuo pačiu pasipriešinimo, laisvės kovų bei nepaklusnumo metai.

Apie ilgametį ir įvairiaformį lietuvių tautos pasipriešinimo judėjimą, svarbiausius jo etapus išleista nemaža mokslinių, memuarinių ir dokumentinių leidinių, tačiau iki šiol labai trūko šį laikotarpį analizuojančio vientiso veikalo. Tą istoriografijos spragą užpildo 1998 m. pabaigoje Čikagoje išleista reikšminga Adolfo Damušio monografija anglų kalba "Lietuva prieš sovietų ir nacių agresiją". Ši knyga ne tik papildo Lietuvos pasipriešinimo istorijos tyrinėjimus, bet ir duoda galimybę su to meto įvykiais Lietuvoje susipažinti angliškai skaitančiai visuomenei. Todėl šia knyga galės naudotis ne tik ir ne tiek Lietuvos skaitytojai, bet ir užsienio piliečiai - politikai, diplomatai, o tai ypač aktualu dabar, kai Lietuva vėl įsiliejo į nepriklausomų valstybių bendriją ir siekia integruotis į ekonominius, politinius ir karinius šių valstybių darinius. Ši knyga unikali dar ir tuo, kad jos autorius Adolfas Damušis yra daugelio aprašomų įvykių tiesioginis dalyvis ir liudininkas.

Prof. A.Damušis - žinomas mokslininkas, aktyvus Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėjas, vienas aktyviausių lietuvių antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo organizatorių. Jis dalyvavo rengiant 1941 m. birželio sukilimą, buvo Lietuvos Laikinosios vyriausybės narys, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto kūrėjas ir vicepirmininkas. Už antinacinę veiklą A.Damušis 1944 m. buvo suimtas ir kalintas Vokietijoje. Po karo apsigyveno JAV ir čia nenuilstamai dirbo Lietuvos laisvinimo darbą, aktyviai dalyvavo lietuvių rezistencinių ir katalikiškų organizacijų veikloje, vadovavo Ateitininkų federacijai ir kt. Dr.A.Damušis yra LKMA narys, paskelbė daugiau kaip 30 patentuotų išradimų, studijų iš polimerinės chemijos, straipsnių visuomenės ir politikos klausimais. A.Damušis yra parašęs knygas: "Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940-1956 metais" (išleista 1988 ir 1991 m. Lietuvoje) bei anglų kalba "Lietuvos rezistencija prieš sovietus ir nacius" (išleista 1994 m. JAV).

Knyga "Lietuva prieš sovietų ir nacių agresiją" suskirstyta į 22 skyrius. Įžanginiame skyriuje A.Damušis trumpai pristato tris Lietuvos okupacijų ir pasipriešinimo joms periodus, kurie sudaro pagrindinį knygos struktūrinį pagrindą. Autorius išskiria:

pirmąją sovietų okupaciją (1940 05 15 - 1941 06 22);

nacių okupaciją (1941 06 26 -1944 vasara);

antrąją sovietų okupaciją (1944 m. vasara - 1990 03 11).

Pagrindinė knygos medžiaga pradedama nuo trumpos Lietuvos istorijos apžvalgos (nuo Mindaugo laikų iki 1940 m.). Toliau kalbama apie Antrojo pasaulinio karo preambulę, Vokietijos bei Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis: sovietų agresiją, krašto sovietizaciją, represijas ir deportacijas. Aprašomi įvykiai papildyti sovietinių represinių struktūrų ir jų vadovų instrukcijomis bei įsakymais "dėl antisovietinio elemento deportavimo" ir "priešvalstybinių partijų svarbių asmenų likvidavimo".

Daug vietos knygoje skirta antisovietinės rezistencijos organizavimui nušviesti. Plačiai aprašomas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimas Berlyne, Kaune ir Vilniuje, pateikiami štabų narių sąrašai, aktyvistų nuotraukos. Toliau autorius aprašo santykių tarp LAF'o organizacijų Lietuvoje ir Vokietijoje genezę bei taktiką, plačiau aprašo M.Naujokaičio, J.Vaičjurgio, A.Švarplaičio ir kitų veiklą. Tame pačiame skyriuje yra publikuojamas labai įdomus dokumentas, kurį autorius surado 1987 m. Vašingtono Nacionaliniame archyve. Tai - nacių laikraščio "Litzmannstater Zeitung" 1941 m. birželio 22 d. ypatingas numeris, kuriame pranešama apie Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžią. Įdomu tai, kad ši laida išspausdinta kelias dienas prieš karo pradžią. Tuo metu spaustuvėje dirbęs pabėgėlis iš Lietuvos (Stasys Daunys) pamatė šį leidinį ir slapta jį išnešęs perdavė LAF'o aktyvistams. Tokiu būdu LAF'o veikėjai iš anksto sužinojo apie būsimo karo pradžią.

Knygos autorius, kaip vienas 1941 m. sukilimo organizatorių bei dalyvių, aprašo Birželio sukilimo pradžią ir eigą, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pareiškimo rengimą bei paskelbimą. Šiame skyriuje pateiktas Lietuvos Laikinosios vyriausybės ir LAF'o atstovų sąrašas, kai kurių jos narių nuotraukos, sukilėlių planai ir žemėlapiai.

Okupavus Lietuvą, naciai netrukus paleido Laikinąją vyriausybę, pradėjo varžyti bet kokius savarankiškus rezistentų veiksmus, ėmė įgyvendinti brutalią genocido politiką prieš Lietuvos gventojus. A.Damušis atskleidžia labai aiškų LAF'o požiūrį į tokią nacių veiklą. 194109 15 trisdešimt LAF'o veikėjų pasirašė ir okupacinei valdžiai įteikė savo protesto memorandumą. Keršydami už tokią LAF'o poziciją, vokiečiai netrukus uždraudė šios organizacijos veiklą. Buvę LAF'o nariai pakeitė taktiką ir įkūrė naują pogrindinę organizaciją - Lietuvių Frontą. Imta leisti pogrindinė spauda - "Vardan tiesos", "Lietuvos Judas", "Pogrindžio Kuntaplis", "Atžalynas", "Laisvės kovotojas", "Nepriklausoma Lietuva", "Į laisvę" ir kt. (knygoje pateiktos šių leidinių faksimilinės kopijos). 1943 11 23 iš dviejų rezistencijai vadovavusių centrų, įtraukiant įvairių politinių partijų ir rezistencinių organizacijų atstovus, buvo sudarytas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK).

Ši centrinė rezistencinio judėjimo vadovybė koordinavo visą pasipriešinimo sąjūdį. Knygos autorius pateikia visą komiteto narių sąrašą, nurodo jų priklausomybę ir atstovavimą nelegaliai veikiančioms politinėms partijoms bei organizacijoms. Skyriuje yra ir daugelio VLIK'o narių nuotraukos.

Deja, VLIK'ui neilgai teko veikti, dalis komiteto narių buvo suimti ir įkalinti Vokietijoje. A.Damušis aprašo VLIK'o ketinimą sudaryti šešias slaptas lietuvių karių divizijas, kurios turėjo būti panaudotos atstatant Lietuvos nepriklausomybę karui baigiantis. Dėl ginklų pirkimo iš švedų į Suomiją tartis buvo pasiųstas plk.Ambraziejus. Tačiau Estijoje jis buvo nacių suimtas. Tardymo metu plk.Ambraziejui išdavus VLIK'o sudėtį, netrukus 9 jo nariai buvo suimti ir kartu su kitais 18 rezistentų išvežti į Vokietijos kalėjimus. Tarp suimtųjų buvo ir A.Damušis. Tokiu būdu VLIK'o veikla faktiškai buvo sustabdyta.

Jausdami karo pabaigą, lietuvių rezistentai norėjo tinkamai pasiruošti naujai politinei padėčiai ir galimai sovietų okupacijai. Todėl buvo nutarta įkurti gen.P.Plechavičiaus vadovaujamą lietuvių Vietinę rinktinę. 1944 0213 buvo pasirašytas susitarimas su vokiečiais, kad krašte kovai su banditizmu steigiama lietuvių rinktinė. Rinktinę turėjo sudaryti 20 batalionų. Rinktinės veikimo vieta turėjo apsiriboti Lietuvos teritorija, o vadovauti jos padaliniams - tik lietuvių karininkai.

1944 0216 P.Plechavičius paskelbė atsišaukimą į lietuvių tautą, ragindamas lietuvius stoti į sudaromą rinktinę ir kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Per keletą dienų į rinktinę pareiškė norą įstoti 30 tūkst. savanorių. Toks lietuvių entuziazmas nustebino ir išgąsdino vokiečius. Rinktinė netrukus buvo išformuota, apie 100 karių ir karininkų sušaudyti, visas rinktinės štabas uždarytas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, o daugiau kaip 3000 vyrų uždaryti į įvairias karo belaisvių stovyklas.

Daug vietos knygoje skirta žydų holokausto problemai. Autorius labai subtiliai aprašo šios tautos tragišką padėtį ir likimą nacių okupacijos metais. Pavyzdžiais ir dokumentais išryškinama nacių nusikalstama veikla, atskleidžiamas kai kurių lietuvių dalyvavimas žydų naikinime, bet tuo pačiu pabrėžiama Lietuvos gyventojų ir rezistentų neigiamas požiūris į tai, priešinimasis bei parama žydams.

Nuo vokiečių teroro kentėjo ne tik žydai, bet ir kiti Lietuvos gyventojai. Žmonės buvo masiškai vežami darbams į Vokietiją, apkraunami nežmoniškais mokesčiais, pyliavomis. Ypač suaktyvėjo vokiečių veiksmai prieš lietuvius, kai buvo pasipriešinta SS legiono steigimui. Dėl to buvo uždarytos aukštosios mokyklos, suimta ir 1943 03 16 išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą 50 lietuvių inteligentų.

Nacių okupacijos laikotarpis knygoje užbaigiamas Pirčiupio kaimo gyventojų žudynėmis ir holokausto aukų skaičiavimais. Autorius pateikia Lietuvos gyventojų aukų ir nuostolių lenteles, iš kurių matyti, kad Lietuva 1939-1944 m. neteko apie 330 tūkst. gyventojų (į šį skaičių įeina 1939-1940 m. repatriantai, 1940-1941 m. tremtiniai, žuvę pirmosios antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyviai, asmenys išvežti į Vokietiją, žydai bei žmonės, pasitraukę į Vakarus artėjant sovietams).

Kiti šeši knygos skyriai skirti antrajai sovietinei Lietuvos okupacijai (nuo 1944 m. pabaigoje iki 1990 m. pradžioje) ir pasipriešinimui jai. Kadangi autorius po karo buvo priverstas gyventi Vakaruose ir asmeniškai nedalyvavo tuo metu Lietuvoje vykusiuose procesuose, tai ir šio laikotarpio įvykiai knygoje aprašyti glausčiau bei trumpiau. Autorius negalėjo panaudoti KGB ir kituose archyvuose buvusių šio laikotarpio problematiką atspindinčių dokumentų bei šaltinių. Taip pat labai trūksta naujausių, po nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusių mokslinių darbų ir tyrinėjimų apžvalgos. Nežiūrint to, autoriui pavyko atskleisti esminius įvykius Lietuvoje, parodyti sovietinės okupacijos brutalumą ir lietuvių rezistencinę bei disidentinę veiklą.

A.Damušis aprašo politinės padėties pasikeitimą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, antrosios sovietinės okupacijos pradžią, naujai vykdomą lietuvių tautos genocidą.

Gana daug vietos knygoje skirta lietuvių ginkluotam pasipriešinimui. Autorius išskiria tris laisvės kovotojų tipus:

a)    aktyviai dalyvavusius ginkluotose kovose partizanus,

b)    gyvenusius namuose, bet ginkluotus ir pasiruošusius įsitraukti į kovą rezistentus,

c)    partizanų rėmėjus, rėmusius kovotojus moraliai ir materialiai (maistu, drabužiais ir kt.).

Knygoje aprašoma partizanų buitis, slėptuvės, MGB, stribų ir kt. kolaborantų veikla, saugumo operacijos prieš ginkluotą pasipriešinimą ir kt.

1946 m. Lietuvoje jau veikė septynios partizanų apygardos. Siekiant koordinuoti partizanų veiklą, buvo stengiamasi sujungti laisvės kovotojus į vieningą pasipriešinimo organizaciją, užmegzti ryšius su Vakaruose veikiančiomis lietuvių rezistencinėmis organizacijomis. Tuo tikslu 1946 m. iš Vakarų į Lietuvą atvyko J.Deksnys ir V.Staneika. Lietuvoje imtasi kurti Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas ir Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis. Tačiau sėkmingam Lietuvos partizanų vienijimuisi trukdė sovietinės saugumo struktūros, kurioms talkino ir nemažai Lietuvos kolaborantų ir į partizanų būrius bei jų vadovybę infiltruotų sovietinių agentų.

Iš kitų pasipriešinimo organizacijų A.Damušis mini Lietuvos katalikų federacijos "Ateitis" veiklą bei Kauno studentų bažnytinį chorą. Tiek vieni, tiek kiti nebuvo aktyvūs pasipriešinimo dalyviai, tačiau savo veikla padėjo žadinti lietuvių tautinę savimonę. Kaip žymesni šio laikotarpio veikėjai paminėti J.Prapuolenis, P.Šilas ir kt.

Kalbėdamas apie lietuvių rezistentų ryšius su Vakarais, A.Damušis atskirai aprašė prancūzų, amerikiečių ir anglų žvalgybines tarnybas, nurodė jų ryšius bei paramą Lietuvos pasipriešinimui. Autorius išskyrė tris bendras užsienio lietuvių ir kovojančio krašto rezistentų misijas: J.Deksnio ir bendražygių kelionę į Lietuvą 1949 m., J.Lukšos ir kovos draugų sugrįžimą į Lietuvą 1950 m. ir J.Būtėno bei J.Kukausko skrydį į Lietuvą 1951 m.

Skyriaus pabaigoje yra trumpos žymiausių Lietuvos partizanų ir jų vadų (J.Lukšos, J.Būtėno, J.Vitkaus, J.Žemaičio, A.Ramanausko ir kt.) ir trijų rezistentams artimų literatų -M.Indriliūno, B.Krivicko ir V.Mačernio - biografijos.

Apžvelgdamas Lietuvos gyventojų aukas aktyviosios rezistencijos metu, A.Damušis daro išvadą, kad nuo 1939 m. iki 1959 m. Lietuva neteko 1 003 185 gyventojų. Vieni iš jų, pasak autoriaus pateiktų situacinių lentelių, žuvo sovietų ir nacių okupacijos metais, kiti buvo ištremti į Sibirą, o treti pasitraukė arba buvo išvežti į Vakarus.

Paskutinieji du knygos skyriai skirti neginkluotam lietuvių pasipriešinimui, katalikų bažnyčios ir įvairių pogrindinių organizacijų bei disidentų veiklai, taip pat Lietuvos atgimimui ir pasiryžimui atkurti nepriklausomybę. A.Damušis aprašo žymesnes pasipriešinimo prieš sovietų valdžią akcijas, Romo Kalantos auką, trumpai užsimena apie pogrindinę spaudą, išryškina teigiamą

Lietuvos kunigų veiklą, pateikia ilgą disidentų, sąžinės kalinių sąrašą.

Išryškindamas sunkią Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, autorius trumpai aprašo aukštųjų bažnyčios vadovų - V.Borisevičiaus, M.Reinio, T.Matulionio ir kt. veiklą bei likimus, kaip svarbią pasipriešinimo okupantams formą autorius nurodo nelegalios kunigų seminarijos veiklą, Katalikų Bažnyčios kronikos leidimą, komiteto katalikų teisėms ginti įkūrimą ir kt.

Knyga baigiama Lietuvos Atgimimo, demokratėjimo ir laisvėjimo laikotarpiu. Paskutinis knygos skyrius taip ir vadinamas - "Šių dienų kelias į Lietuvos nepriklausomybę". Autorius labai fragmentiškai apžvelgia Lietuvos laisvės lygos ir Sąjūdžio veiklą, įvertina LKP poziciją naujomis sąlygomis, aprašo didžiausius Lietuvos atgimimo laikotarpio mitingus, manifestacijas bei M.Gorbačiovo vizitą į Lietuvą.

Knygos pabaigai A.Damušis simboliškai pasirenka 1989 m. poeto B.Brazdžionio apsilankymo Lietuvoje aprašymą.

Prof. dr. Adolfo Damušio monografija "Lietuva prieš sovietų ir nacių agresiją" užims deramą vietą Lietuvos Pasipriešinimo istorijos istoriografijoje. Didelis šio darbo privalumas yra tai, kad autorius mėgino suderinti istorijos liudininko prisiminimus su archyviniais duomenimis ir istorine moksline medžiaga.

Todėl Lietuvos istorikai profesionalai, radę šioje knygoje vieną ar kitą ginčytiną faktą bei jo interpretavimą, neturėtų labai kritikuoti autoriaus. Gali pasirodyti, kad per mažai atspindėta ir gvildena antroji sovietinė okupacija, tačiau svarbu, kad pavyko nuosekliai išdėstyti beveik penkių dešimtmečių įvykius, atskleisti pagrindinius pasipriešinimo okupantams momentus.

Nors pats knygos autorius monografijos pratarmėje rašo, kad veikalas parengtas remiantis "to meto prisiminimais", darbe panaudota daug vertingų šaltinių ir mokslinių darbų. Daug reikalingos medžiagos surinkta iš įvairių Vašingtono ir Vokietijos Liudvigsburgo (Gestapo) archyvų, naudotasi gausia Lietuvos prieškarine ir okupacinių periodų legalia ir nelegalia spauda, taip pat Vakaruose leista periodika.

Knygos vertę didina gausus monografijoje publikuojamų nagrinėjamo laikotarpio dokumentų skaičius. Iš viso knygoje yra 38 dokumentai. Tarp jų reikšmingą vietą užima pačio A.Damušio parengti 1941 m. sukilimo žemėlapiai, objektų ir veiksmų planai, o svarbiausia - Lietuvos gyventojų aukų ir nuostolių paskaičiavimai bei kiti statistiniai duomenys (iš viso 10 lentelių).

Labai norėtųsi tikėti, kad ateityje atsiras galimybių šią knygą išversti į lietuvių kalbą ir kad ji taps prieinama visos Lietuvos skaitytojams, o ypač jaunimui ir moksleiviams.