Partizanai: Istorija ir dabartis

IŠĖJO BROLIAI TĖVYNĖS GINTI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

PIETŲ LIETUVA

Edvardas Guoga-Glaudys

Tauro apygardos partizano prisiminimai

Gimiau 1913 m. lapkričio 7 d. JAV, Brukline. 1916 m. iš Bruklino išvažiavome į Ohajo valstiją Springfildo miestą, o 1918 m. - į Čikagą, Ilinojaus valstiją. Čia pradėjau lankyti mokyklą, kuri buvo greta gražios, didelės bažnyčios. Mokytojos buvo vienuolės, kultūringos, tvarkingos ir griežtos. Prisimenu, kaip vienam mūsų klasės berniukui, bandžiusiam nuskriausti savo draugą, įkrėtė į sėdimąją dešimt rykščių. Kai susirgau skarlatina, mokyklos lankyti neleido. Dėl to labai išgyvenau, nes mokslas man sekėsi gerai ir labai norėjau mokytis. Jei būtume pasilikę gyventi Amerikoje, tai žinau viena - tikrai būčiau buvęs kariškis. Grįžus į Lietuvą, priešingai - mokytis nenorėjau, be to, ir sąlygų nebuvo.

1902 m., mano tėtis bėgo į Ameriką, nes tuo metu rusų kariuomenėje reikėjo tarnauti 25 metus. Po metų ar dvejų į caro armiją buvo pašauktas mano dėdė - tėtės brolis. Tėtė atsiuntė broliui "šipkartę"*ir jis, perėjęs Vokietijos sieną, išvažiavo į Ameriką ir taip išvengė tos kariuomenės.

--------
*Bilietą plaukti laivu į Ameriką

Mano tėtis dirbo ketaus liejykloje. Vieną kartą jis mane ten nusivedė. Mačiau, kaip sunkiai dirba darbininkai: padarydavo detalės formas, ant tam tikrų padėklų sausame smėlyje įspausdavo detalės pavyzdį, kur reikia pataisydavo: tam turėjo komplektą įvairiausių mažų mentelių. Po to su ilgakočiu metaliniu kaušu eidavo prie aukštakrosnės, pasemdavo išlydyto metalo masės ir pilstydavo. Darbas buvo sunkus ir sveikatai kenksmingas.

Mūsų šeima - tėvai, trys seserys ir trys broliai, gyvenome Čikagos centre aštuonių kambarių bute. Vyresnieji - brolis ir dvi seserys, buvo jaupilnamečiai ir baigę aukštuosius mokslus. Iš jauniausiųjų - brolis ir aš -lankėme pradinę mokyklą. Mūsų aštuonių asmenų šeimą išlaikė vienas dirbantis tėtis.

Aš, tėvai, brolis ir jauniausia sesuo 1920 m. gegužės mėn. palikome Ameriką ir išvažiavome į nepriklausomą Lietuvą. Prisimenu, kad laivu per Atlantą iki Vokietijos plaukėme 13 parų, po to traukiniu važiavome iki Eitkūnų. Iš Eitkūnų, pasisamdę vežiką, į tėtės tėviškę, Šakių aps. Lekėčių vls. Jančių k. važiavome arkliais. Tėviškėje ūkininkavo mano senelis.

Kiek paviešėję, išvažiavome į Kauną. Šančiuose, Sodų g., pas Šumauskienę gavome butą ir jame įsikūrėme. Tėtis tuojau susirado darbą Tilmansų fabrike pagal savo specialybę. Su broliu pradėjome lankyti pradinę mokyklą. Mokėmės kartu su Motiejaus Šumausko broliais Pranu ir Kazimieru.

1923 m., pablogėjus gyvenimo sąlygoms, Kauną teko palikti. Įsikūrėme Kauno aps. Zapyškio vls. Šiulių-Braziūkų kaime. Pas dėdę ganiau degląsias ilgasnukes, o brolis vaikščiojo paskui karvių bandą. Rudenį persikėlėme į Marijampolės aps. Višakio Rūdos vls. Garankščių pradinę mokyklą, kurioje tėtis gavo sargo vietą. Pradinėje kaimo mokykloje mokslo metai prasidėdavo nuo Visų Šventųjų, t.y. lapkričio 1-osios. Pasimokome iki vasario-kovo mėnesio, atvažiuoja ūkininkas, susitariame ir išvažiuojame. Pas ūkininkus piemeniu, vėliau samdomu bernu, dirbau 13 metų. 1936 m. mirė mano senelis. Visa mūsų šeima persikėlė į tėtės tėviškę. 1933 m. įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą, Marijampolės rinktinės, Višakio Rūdos šaulių būrį. Ketverius metus grojau būrio orkestre. 1937-1939m. atlikau karinę prievolę Kaune 1 husarų pulko raitojoje baterijoje. 1938 m. baigiau mokomąją bateriją ir buvau pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1939 m. birželio 10 d. buvau demobilizuotas.

Grįžęs iš kariuomenės, dirbau tėvo ūkyje. 1940 m. gruodžio mėn. išvažiavau į Kauną, kur gyveno ištekėjusi sesuo, ir pas ją apsigyvenau. Svainis padėjo gauti darbą kariškoje statyboje, jo brigadoje. 1940 m., rusams okupavus Lietuvą, prekybos įmonės, fabrikai, gamyklos ir visa kita buvo nacionalizuota. Beveik visa pramonė buvo žydų rankose. Mūsų statybos organizacijoje žydai tapo raudonaisiais komisarais; nė vienas jų nedirbo fizinio darbo. Jie dirbo raštinėse, sandėliuose arba politrukais.

□ Edvardas Guoga. Gusarų pulko I Raitosios baterijos karys. 1939 01 10, Kaunas

□ Jonas Gailiūnas

□ Kairėje Edvardas Guoga, gusarų pulko l-osios baterijos kareivis. 1939 02 10, Kaunas

□ Pasiruošimas rudens manevrams. Šeštas iš dešinės ant pakylos Edvardas Guoga. Kaunas-Šančiai. 1938 m.

□ Pirmoji pamoka kariuomenėje 1937 11 06 Kaune. I raitoji baterija. Pirmane suole, pirmas iš dešinės, Edvardas Guoga

□ Mokomosios baterijos išleistuvės 1938 06 09 Kaune. Kairėje stovi Edvardas Guoga

□ Išleistuvių nuotrauka. Pirmoje stovinčiųjų eilėje trečias iš dešinės Edvardas Guoga. 1938 06 09, Kaunas-Šančiai

1941 m. vieną kovo mėnesio dieną mūsų brigadą pasiuntė į prekinę stotį iškrauti konteinerių su tekinimo staklėmis. Bekraunant, man sutraiškė kairės kojos nykštį. Teko eiti į polikliniką prie žiemos uosto, kur gydytojas suteikė pagalbą. Po trijų dienų nuėjau į polikliniką persirišti ir grįždamas nutariau užeiti į darbovietę atlyginimo. Beeidamas sutikau vieną bendradarbį, kuris, apsidairęs staiga pusbalsiu pasakė: "Tu greičiau spausk iš čia kuo toliau, nes iš jūsų grupės vienas jau sulaikytas ir tavo pavardė linksniuojama". Taip bendradarbio dėka išvengiau bolševikų "globos".

1941 m. balandį atšokau savo vestuves. Po vestuvių gyvenau pas žmonos tėvus. Karo grėsmė vis ryškėjo. Birželio 13 dieną susitariau su buvusiu piršliu eiti į Jančių girininkijos chemijos ūkį ieškoti darbo. Kadangi jis sutartą dieną eiti negalėjo, išsiruošiau vienas. Išvažiavęs iš miško, pamačiau priešpriešiais dviračiu važiuojantį piršlį, kuris papasakojo, kas vyko namuose man išvažiavus. Pasirodo, atvažiavo NKVD mašina ir kareiviai apsupo sodybą. Karininkas, užėjęs į vidų, pasiteiravo, ar čia gyvena Edvardas Guoga. Gavęs teigiamą atsakymą pasiliko laukti. Nesulaukęs manęs 3 -4 valandas, paliko raštelį ir pasakė, kad, jeigu grįšiu iki sutemų, atvažiuočiau į Lekėčių miliciją, o jei vėlai - tai prisistatyti ryte iki 8 val. Nutariau į namus nebegrįžti. Pasakiau piršliui, kur miške pasislėpiau.

Dvidešimt antrosios rytą pažadino Kauno bombardavimas. Išgirdau gaudesį ir pamačiau pietų kryptimi skrendantį lėktuvą. Tai kairėje, tai dešinėje jo sproginėjo sviediniai, palikdami baltus dūmų kamuolėlius. Lėktuvą iš Seredžiaus apšaudė zenitinė rusų artilerija. Lėktuvas nekliudytas nuskrido tolyn, ir supratau, kad prasidėjo seniai lauktas karas. Palikęs savo gūžtą ir visą mantą, basas parbėgau 3 kilometrus į namus, kad namiškiams praneščiau šią žinią.. Jie dar miegojo. Tuojau visus pažadinau, sakydamas, kad tokiu momentu miegoti negalima. Dirstelėjęs pro langą pamačiau, kad "nenugalimoji" jau neša savo rūgštį iš kur atėję. Gyvenome prie magistralės Kaunas-Šakiai ir mums viskas gerai matėsi. Mašinose su savo katiušomis važiavo karininkai, o kariai, daugiausia darbo batalionai, su didžiausiais kastuvais ant pečių, rydami dulkes, ėjo šalikelėmis ir grioviais.

Sekmadienį iš Kauno dviračiais atvažiavo mano svainis su kaimynu.

Jie sakė, neva šeštadienį buvo pranešta, kad vyks manevrai. Tai dabar ir vyksta. Nepaisant pasakojimo, buvau įsitikinęs, kad prasidėjo karas. Lekėčių valsčiuje pirmieji vokiečių kariai pasirodė tik birželio 23 d. ir čia jokių mūšių nebuvo. Kur ne kur, atsilikęs nuo savo dalinio, rytų link pėdino rusų kareivis. Juos nuginklavę paleisdavome.

Liepos 28 d. nuvažiavau į Kauną ir įstojau į antrą savisaugos batalioną, kuris buvo dislokuotas Miško 8 gatvėje, amatų mokyklos pastate. Teko eiti sargybos vado pareigas prie savisaugos dalinių štabo. Rugpjūčio mėnesį išsikėlėme į Šančius į 2-o pėstininkų pulko kareivines. Nors vokiečiai buvo pažadėję 6 mėnesius mūsų iš Lietuvos teritorijos niekur nesiųsti, bet savo pažado netesėjo ir, batalioną perkrikštiję į 12-ąjį, spalio 5 d. išvežė į Minską. Važiavome automašinomis. Minskas buvo visiškai sugriautas, tik vakariniame pakraštyje buvo išlikęs politrukų mokyklos pastatas. Jame ir apsistojome. Atvažiavo vokiečių Schutzpolizei (apsaugos policijos) batalionas. Mes jiems buvome pavaldūs. Kartu dalyvaudavome operacijose. Teko košti miškus ir apvalyti juos nuo diversinių grupuočių. Vėliau sudarėme atsparos punktus ir įvairius sargybos postus. Teko susidurti su raudonaisiais partizanais. 1942 m. kovo 31 d. demobilizavausi ir šv. Velykas švenčiau namuose. Padėjau broliui ūkininkauti.

1944 m. vokiečiai traukėsi be mūšių. Rusai naktimis skrisdavo bombarduoti Vokietijos. Vieną liepos mėn. šeštadienį, apie 23 val. nakties, išgirdome dūzgiant rusų lėktuvus. Skrido neaukštai. Vienas lėktuvas ratas po rato suko apie mūsų sodybą. Iš jo vienas paskui kitą šoko parašiutininkai. Vokiečiai skelbė, kad kur nusileidžia rusų desantas, ten išžudomi visi gyventojai. Mudu su broliu tais gandais beveik tikėjome ir buvome pasiryžę gintis. Lėktuvui nuskridus, po kurio laiko, išėjome į lauką. Girdėjome, kaip parašiutininkai susišvilpauja ir susiranda vienas kitą. Desantininkai buvo išmesti į didelį rugių lauką, prie sodybos. Prašvitus išėjau pasižiūrėti, ar nėra rugiuose brydžių. Kiek paėjęs jomis, radau ir parašiutus. Vieną parsinešiau namo ir paslėpiau. Keliu Kaunas-Šakiai dieną ir naktį į Vakarus traukėsi vokiečių daliniai.

Po poros dienų dviračiais atvažiavo iš Kauno svainis su kaimynu. Kaunas buvo bombarduojamas, ir jie atvažiavo pasižiūrėti, gal pas mus saugiau. Svainis nurišo nuo dviračio paketą ir padavė, sakydamas: "Čia tau, Edvardai, lauktuvių atvežiau". Padėkojęs nuėjau į klėtį, užsidariau duris ir, išvyniojęs paketą, be galo nudžiugau. Jame buvo rusiškas dešimtšūvis, pusiau automatinis šautuvas su trimis apkabomis ir maišelis su 500 šovinių. Man tai buvo nepaprastai vertinga dovana. Pasimėgavęs ja, pakišau po sofa ir einu pas svečius, bet pasižiūrėjau pro plyšį ir nustėrau: prie namiškių stovi keturi automatais ginkluoti vyrai ir tikrina svečių dokumentus. Trys iš jų kariškiai, o vienas apsirengęs civiliai. Skubiai išsitraukiau iš po sofos "lauktuves", išlindau pro galinį klėties langą, jas paslėpiau ir tuo pačiu keliu grįžau. Priėjęs prie durų, matau - svečių iš Kauno nebėra, tik keturi ginkluoti vyrai su namiškiais kalbasi. Kaip niekur nieko, atidarau duris ir einu prie jų. Visų keturių automatų vamzdžiai nukrypsta į mane, bet drąsiai einu artyn. Civilis paklausė tėvuko, ar tai sūnus ir, gavęs patvirtinantį atsakymą, nurimo. Rusai parašiutininkai pasakojo, kad tuojau baigsis karas, ir viskas bus gerai, nes ir Rusijoje yra pasikeitimų. Civilis pasakė, kad jiems reikalinga pastotė su kiek galima talpesniu vežimu. Brolis parvedė arklius ir pakinkė į vežimą. Vežti pasisiūlė tėvukas, bet jo paslaugų atsisakė, nes reikėjo stipraus vežiko, ir parodė pirštu į mane. "Važiuosi tu", - pasakė. Apsiaviau aulinius batus, šilčiau apsirengiau, sėdau "už vairo" ir išvažiavome. Važiuojant paklausė, ar dar pučiu "misinginę”, mat 1933-1936 m. grojau Višakio Rūdos šaulių dūdų orkestre, kuriame grojo civilio brolis, todėl jis mane prisiminė. Atsakiau, kad negroju nuo 1937 metų. Važiavome pamiške į tą vietą, kur buvo išmestas desantas. Reikėjo paimti du paketus amunicijos ir nuvežti į bazę. Žvyrkeliu laikas nuo laiko pravažiuodavo vokiečių kariuomenės kolonos. Paketus reikėjo nuvežti į kitoje kelio pusėje esantį mišką. Apie porą šimtų metrų teko važiuoti keliu. Pavojus buvo didelis, bet, ačiū Dievui.

Pakeliui paėmėme dar vieną pastotę desantininkui, kuris nusileisdamas susižeidė koją. Diversantų bazė buvo Novaraislyje. Jos neprivažiavus, mano vežimo krovinį perkrovė į kitą vežimą, kruopščiai iškratė šiaudus, tikrindami ar nepasiliko koks nors įkaltis, davė man 50 markių, pakelį lietuviškų papirosų "Kir" ir liepė važiuoti namo.

Pirmieji "išvaduotojai" Lekėčių valsčiuje pasirodė rugpjūčio 3 d. Tai buvo keturi kariškiai su didžiausiais kastuvais ant pečių ir vienas kapitonas. Užėję pasisveikino, paprašė bulvių, paklausė kelio į Kriūkus ir nudrožė toliau. Apie pusę rugpjūčio į kiemą įvažiavo "Viliukas" su aukšto rango karininkais, kurie, apžiūrėję trobesius, įsakė ištuštinti vieną galą gyvenamo namo bei pusę klėties ir išvažiavo. Po poros dienų privažiavo karininkų su savo katiušomis, atvažiavo inžinerijos dalinys ir ginklų remonto dirbtuvės. Remontavo visų rūšių ginklus, nuo pistoleto iki patrankos. Vakarais pakabindavo ant medžio šakų paklodę ir demonstruodavo filmus. Po kino - šokiai, išgėrimai, ginčai, muštynės ir taip visą laiką, kol neišsikėlė arčiau fronto. Štabo karininkai siūlė man ir broliui stoti savanoriais į sovietinę armiją, žadėjo priimti į savo dalinį, kad nebūtume pasiųsti į frontą, tačiau mudu ta "laime" pasinaudoti neskubėjome.

Kol pas mus buvo štabas, kitų dalinių kariškiai nelandžiodavo. Užteko ir štabistų išdaigų. Frontui pasistūmėjus tolyn į vakarus, štabas ir dirbtuvės išvažiavo paskui savo dalinius. Greitai buvo paskelbta mobilizacija ir prasidėjo vyrų gaudymas į armiją. Gaudydavo net su vilkšuniais. Rugsėjo pradžioje atėjo ir mūsų eilė. Aš palikau namus. Išeidamas tėvukams pasakiau, kad, jei ateitų manęs ieškoti, sakytų, jog esu išvarytas kasti apkasų. Brolis, porą dienų pasislapstęs, išlindo iš savo gūžtos ir tuojau pat buvo sučiuptas ir išvarytas į frontą. 1944 m. gruodžio 24 d. Liepojos fronte buvo sunkiai sužeistas, atvežtas į Šiaulių ligoninę, o iš jos - į Vidurinę Aziją, Samarkando miestą. Į frontą grįžti neteko, nes karui pasibaigus, 1945 lapkritį buvo demobilizuotas ir grįžo į namus.

Aš slapsčiausi. Rugsėjo ar spalio mėn. pradėjo verbuoti darbininkus miško darbams, atleisdami juos nuo karinės prievolės. Draugų, dirbusių miško žinyboje, pagalba gavau atleidimą ir pradėjau dirbti miške. Kartą, eidamas į darbą, susidūriau su enkavedistais. Neklausę jokių dokumentų, nusivarė į savo žeminę. Patikrinę dokumentus ir ištardę, paleido. Po savaitės sulaikė Kauno čekistai. Surinkę dar apie 20 vyrų, nuvežė į Vilkiją ir uždarė bažnyčios rūsyje. Naktį pradėjo šaukti apklausai. Pagrindinis klausimas buvo: ar nesusitinkame su banditais. Mes aiškinome, kad labai didelės miško darbų normos ir nėra kada dairytis - skubame vykdyti, kad nebūtume nubausti. Enkavedistai mumis nepatikėjo, visus apšaukė banditais ir palydėjo daugiaaukščių keiksmažodžių tiradomis. Nors iki Jan-čių 12 km, bet mes džiaugėmės laimingai ištrūkę ir pėsčiomis skubėjome namo.

Po savaitės einančius į darbą vėl sulaikė, įkišo į bunkerį su kitais. Netrukus visus išrikiavo, nuvarė į Lekėčių NKVD būstinę ir uždarė tam-sioje patalpoje, kurioje buvo prigrūsta daugiau kaip 100 žmonių. Tris paras niekas nesirodė ir tik trečios vakare pradėjo po vieną išleisti. Iškvietė mano bendradarbį. Gal po pusvalandžio atvedė jį pasiimti mantą. Žiebtuvėlio šviesoje pastebėjau, kad jo veidas kruvinas. Paklausiau, kas atsitiko. "Blogai", - spėjo atsakyti ir dingo už durų. Po dešimties minučių išsiveda ir mane. Būstinėje tamsu. Už stalo sėdėjo karininkas. Akys raudonos kaip Liuciferio, ant stalo dėžutė nuo konservų, į kurią pripilta žibalo ir dega įmerktas skuduras. Suodžiai skraido po visą kambarį. Iš karto prisiminiau skaitytą knygą "Čekistų naguose". Taburečių nėra. Vietoj taburetės - sunki medžio trinka, ant kurios liepė atsisėsti. Išklausinėjęs apie mano praeitį, pareiškė: "Tu gi mūsiškis! Turi mums padėti ir turėsi visko, ko tik panorėsi". Atsakiau, kad aš ir dabar padedu: dirbu miške, įvykdau normą. "Visa tai niekai, mums ne to reikia. Dirbdamas miške, tu tikriausiai susitinki su pažįstamais banditais. Pasakyk pavardes ir juos sunaikinsime," - tikino karininkas. "Šito aš niekada nedarysiu. Aš dirbu savo darbą, jūs dirbkite savo", - atsakiau. Mano "geradėjas" staiga pašoko iš užstalės ir, pripuolęs prie manęs, pradėjo kabeliu talžyti kur papuolė. Pasišaukė talkos, ir kas rankom, kas kojom stengėsi "įkrėsti” proto. Po egzekucijos vėl, žadėdami aukso kalnus, prašė jiems padėti. Aš laikiausi savo. Pašaukė du enkavedistus ir liepė išvesti į lauką. Buvo tamsi naktis. Padavė kastuvą ir liepė kasti duobę. Iškasus duobę iki kelių, išeina karininkas ir įsako atvesti atgal. Vėl visaip įkalbinėja jiems dirbti. Man nesutikus - vėl mušimas, duobės kasimas ir taip keletą kartų. Pagaliau, supratęs, kad nepalauš, sugalvojo naują variantą: davė tris dienas pamąstyti ir paleido namo, įsakydamas po trijų dienų būtinai ateiti pasikalbėti. "Turbūt jiems protas pasimaišė, kad mane paleidžia", - pagalvojau. -"Jeigu iš čia išeisiu - gyvo nebepaimsite".

Paprašiau kokio nors dokumento, kad miestelio patruliai nesulaikytų. "Jeigu ir sulaikys, tai vis vien tik pas mus atves", - atsakė. Taip ir išėjau iš tos "velnio virtuvės". Buvo apie ketvirta valanda nakties. Pareiti reikėjo 4 km. Išėjęs iš miestelio, lengviau atsikvėpiau. Eidamas vis gręžiojausi atgal, ar niekas neseka. Namuose dar visi miegojo. Man parėjus, visi sukilo, užžiebė žibalinę lempą ir, pamatę mano sudaužytą, kruviną veidą, suklykę puolė prie manęs. "Edvardėli, kas tave taip sumušė?" - klausė verkdamos žmona ir uošvė. Pažiūrėjau į veidrodį ir patį šiurpas nukratė - tikrai baisiai atrodžiau. Nusiprausiau, pavalgiau ir nuėjau ilsėtis.

Vidurdienį atėjo bendradarbis pasiteirauti, ar aš grįžęs. Viską jam papasakojęs, pasakiau, kad išdaviku niekada nebūsiu ir daugiau pas juos neisiu. Žinojau, kad bendradarbis yra pasižadėjęs dirbti okupantams motyvuodamas tuo, kad nebuvo kitos išeities, nes jis turi šeimą ir turi dėl jos aukotis. Mums nebuvo daugiau apie ką kalbėti, ir jis sutrikęs išėjo namo.

Dvi dienas namuose "paatostogavęs", išėjau į mišką pas likimo draugus. Buvo vasario mėnuo. Iki balandžio gyvenome beveik ramiai. Balandžio mėn., pradėjus vyrus šaukti į armiją ir šiems neinant, NKVD suaktyvėjo: ėjo su vilkšuniais per gyvenvietes, ieškodami frontui "patrankų mėsos". Vyrai pradėjo plūsti į mišką ir į mūsų stovyklą Valkų kalvose. Mėnesio pabaigoje buvo jau apie 200 vyrų, o karininko nė vieno. Buvo tik keletas puskarininkių ir Lietuvos kariuomenėje tarnavusių eilinių. Laimei, netrukus atsirado karininkas - kapitonas Jurgis Valtys. Jis tuojau pat suskirstė žmones į būrius ir skyrius, paskyrė vadus. Vienam skyriui teko vadovauti man. Tai buvo daugiausia Jančių ir Lekėčių kaimų vyrai. Pradėjome galvoti apie pastogę. Buvo pastatytos dvi 6x12 m žeminės. Mano skyriui neteko dirbti, nes vykdėme operacijas prieš okupantus. Žemines pašventino Lukšių valsčiaus Mišiurkės parapijos kunigas Vyšniauskas.

Gegužės 6 d. maždaug už 8 km nuo stovyklos buvo nušauti du mūsų kaimo vyrai. Mat iš mūsų kaimo buvo devyni dezertyrai, kurie, laimingai sugrįžę į namus, lindėjo šiauduose. Sužinoję, kad miške yra partizanų, nutarė eiti jų ieškoti. Susirinkus sutartoje vietoje, pasirodė pasieniečiai. Vyrai sutriko - jie buvo beginkliai. Septyni, bėgę į miško gilumą, liko sveiki, o kiti du, bėgę į pamiškę, buvo nušauti. Mes taip pat susirūpinome: jei miške pasirodė pasieniečiai, reikia tikėlis, kad jie neaplenks ir mūsų "rezidencijos".

Mums pranešė, kad gegužės 9 d. iš Lekėčių į Šakius važiuos propagandistas Gurskis. Ne vienas jį keikė už paruošų prievartavimą, komunistinės ideologijos kaimo mokytojams primetimą ir kitas niekšybes. Gegužės 8 d. vakare apie būsimą Gurskio kelionę raportavau kapitonui Vaičiui. Valtys įsakė organizuoti operaciją Gurskio likvidavimui. Grįžęs į žeminę, parinkau vyrus, išdėsčiau operacijos planą, patikrinau ginkluotę, pavakarieniavome ir nuėjome ilsėtis. Anksti ryte sukilę, čia pat upelyje nusiprausėme, papusryčiavome ir 8 val. išvykome. Operacija turėjo būti vykdoma Jančių girininkijos ribose prie plento Kaunas-Šakiai.

Atvykus į paskirties vietą, pasirinkome tinkamas pozicijas ir išsidėstę laukėme neprašytų svečių. Įsakyta laikytis griežčiausio slaptumo, nes tai mūsų sėkmės garantas. Operacijos pradžia - mano šūvis. Priešingoje kelio pusėje pasirinkau sekimo postą. Prajojo paauglys ant juodo arklio, be balno, basas, baksnodamas arkliui šonus užkulniais. Netrukus pasirodė Jančių girininkijos eigulys Antanas Čežauskas, apsirengęs civiliai, tik kepurė uniforminė. Vyrai jo nepažįsta, ir būkštauju, kad jie nesugalvotų jo sulaikyti. Kaip tik tuo metu pasirodo mūsų laukiamieji: važiuoja poriniame vežime, kuriame matau - guli du kariškiai. Vežikas pažįstamas - Vincentavos kaimo gyventojas Jonas Mileris sėdi ant pasostės. Kariškių tik galvos kyšo. Vežimą praleidžiu, iššoku ant kelio ir priklaupęs šaunu į gulintį dešinėje. Matau, kad pataikiau. Po šūvio arkliai pradėjo šuoliuoti. Vyrai, bijodami, kad priešas nepabėgtų, vieną arklį nušovė. Vežimas apvirto. Matome, kaip sveikasis kariškis padeda sužeistajam nušliaužti į griovį, iš kurio pradeda atsišaudyti. Pastebiu, kad aplinkui mane dulka smėlis. Supratau, kad esu apšaudomas. Kryptelėjęs per kairįjį petį, pamačiau dar vieną pastotę su 7 stribų apsauga. Išgirdę šūvį ir pamatę mane ant kelio, jie iššoko iš vežimo ir, paleidę kelias serijas, nudūmė kiek įkabindami į Jančius (5 km), aplenkdami net šunį, kurį vežėsi kartu. Žmonės vėliau juokėsi, kad stribai parbėgo pirmi, o šuo iš paskos.

Stribams nubėgus, apsižvalgęs pastebėjau, kad enkavedistai išsidėstę žymiai geresnėse pozicijose, ir mano vyrai negali net pajudėti. Vyko intensyvus susišaudymas. Prisidengdamas mišku, užėjau priešui į užnugarį. Iš čia jie ugnies nesitikėjo, o juos mačiau kaip ant delno. Sužeistasis sėdėjo ant griovio kranto ir raivėsi, o sveikasis intensyviai atsišaudė. Atsigulęs už priedangos, paleidau šūvį į sužeistąjį. Jis griūdamas užkliudė draugą, kuris, pamatęs, kad šis jau nebegyvas, šoko iš griovio ir nubėgo miško gilumon. Jam įkandin paleidau porą šūvių. Atrodė, kad kliudžiau, bet jis dingo miško tankmėje. Visi susirinkome prie nukautojo pažiūrėti, koks čia "žvėris". Pasakiau vyrams, kad vienas sužeistas pasitraukė į mišką ir reikia jį surasti. Pasirodo, kad važiavo ne propagandistas Gurskis, bet NKVD viršininkas kapitonas Petrovas su leitenantu, lydimi septynių stribų. Parbėgę į Jančius stribai pasakojo įspėję Petrovą, jog miško ruože, kur jie ruošiasi važiuoti, yra banditų, bet tas atsakęs nebijąs ir liepęs vežti, kur jų yra kuo daugiau. Dabar sužeistas Petrovas užėjo pas ūkininką ir paprašė, kad šis jį nuvežtų į ligoninę Zyplių dvare. Važiuojant jam pasidarė bloga. Išlipo iš vežimo ir mirė.

Ilgai užsibūti operacijos vietoje negalėjome, nes buvo aišku, kad pabėgę stribai praneš garnizonui. Susikauti su žymiai gausesniu ir geriau ginkluotu priešu nebuvome pasirengę, todėl, apieškoję mišką ir bėglio neradę, trofėjiniu pistoletu TT nešini, grįžome į stovyklą.

1945 m. gegužės 10 d. buvome numatę išlaisvinti suimtuosius, tačiau, norint išvengti nereikalingų aukų, šio sumanymo atsisakėme. Pradėjome ruoštis atremti stovyklos puolimą, nes pagal mūsų žvalgybos duomenis, stovyklą buvo ruošiamasi pulti; nežinojome tik puolimo dienos. Kasėme apkasus, tikrinome ginklus, skirstėme šaudmenis, granatas, sustiprinome sargybos postus. Miške naršė patruliai ir slapukai. Drausmė ir tvarka buvo kariška. Sargybos būriai keitėsi kas 24 valandos, sargybiniai - kas dvi.

Gegužės 12 d. su savo skyriumi reikėjo perimti sargybos postus. 10 valandą išgirdau tai vienur, tai kitur pavienius šūvius. Palikęs vyrus, nuėjau apsižvalgyti ir aplankyti sargybos postų. Viename sargybinis pastebėjo judėjimą. Už kokių 200-300 m prie spindžio, kažkas pasirodo ir vėl dingsta. Pamokęs sargybinį, ką daryti vienu ar kitu atveju, grįžau pas vyrus. Pavieniams šūviams nesiliaujant, nuėjau pas kpt.Valtį išsiaiškinti padėties. Jis buvo užsiėmęs: kalbėjosi su ryšininku, atėjusiu iš apygardos štabo, esančio užnemunėje.

13 val. mano skyriui reikėjo perimti postus. Suėjome į žeminę, sustatėme ginklus į stovus ir susiruošėme eiti praustis ir pietauti. Staiga pasigirdo pragariškas šaudymas. Čiupome ginklus ir bėgte į apkasus. Matome –žaliakepurių*kaip amaro. Atidengiame ugnį, bet jų spaudimo atlaikyti nepajėgėme. Vieni kitus pridengdami, traukėmės į apkasus prie kitos žeminės, kur persigrupavome ir sutelkta ugnimi privertėme žaliakepurius pasitraukti. Pagerindami savo pozicijas, įsitvirtinome ant aukštumėlės. Vos spėjome susitvarkyti, kai su laukiniu riksmu ir klegėjimu, uraganiškai šaudydami, žaliakepuriai pradėjo ataką. Šį kartą mūsų pozicijos geresnės: mes aukštumėlėje, o rusai - įlomyje. Nors yra aukų - iš apkasų nesitraukėme. Pamatę, kad žuvusieji partizanai nušauti į galvą, supratome - nušovė snaiperiai. Eglių viršūnėms sujudėjus, aišku, kur snaiperis! Nukreipiame į jį ugnį ir... jau nepavojingas. Atlaikėme ir antrąją ataką, priversdami žaliakepurius pasitraukti.

------------
*Taip buvo vadinami pasieniečiai, kadangi jų kepurių viršutinė dalis buvo žalios spalvos. - Red. pastaba.

Pertrauka. Girdėjosi tik mašinų ūžimas, kuris truko apie valandą. Po to pasigirdo trumpų švilpukų serija, laukinis riksmas ir automatų bei kulkosvaidžių kalenimas. Užvirė tikras pragaras. Supratome, kad pertraukos metu rusai sutelkė daugiau kariuomenės. Ėjo stati su atkištais automatais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais, šaudydami ir rėkdami iš visų jėgų. Mes nespėjome jų iššaudyti. Trečios atakos neatlaikėme. Rusai artėjo prie mūsų kalvos ir apkasų. Laimei, turėjome daug granatų, kuriomis priplojome juos prie žemės. Staiga pakilę spėjome pasitraukti į mišką. Žaliakepuriai, pakilę ir šokę į apkasus, rado juos tuščius. Buvome nubėgę nemažą nuotolį, kai mus pastebėjo ir pradėjo šaudydami ir rėkdami vytis. Apie 3 km persekiojo, kol iššaudėme šunis. Tada liovėsi ir mes atsiplėšėme nuo priešo.

Išvargę susiradome gerai maskuojančią vietovę ir sustojome pailsėti. Išvedžiau 12 vyrų. Kautynėms prasidėjus, nespėję apsiauti ir dabar buvo basi, be kepurių, be švarkų. Sutemus nusprendėme iš šio miško pereiti į Novaraisčio masyvą. Atėjome į Jančius, į mano tėviškę. Vyrus palikęs pamiškėje, parsėlinau namo. Šunelis, nė karto neamtelėjęs, mane sutiko džiaugsmingai. Atsargiai pabeldžiau į langą. Duris atidarė tėvukas. Mamelė, įėjusį į kambarį, apkabino pirmoji ir pro ašaras pasakė: "Vaikeli, jau meldėmės už tavo vėlę, nesitikėjome pamatyti gyvo. Visas Jančių kaimas, išgirdęs pragarišką šaudymą, metė darbus ir bėgo į namus, suprato, kad okupantai užpuolė jūsų stovyklą”. Nieko nuostabaus - beveik iš kiekvienų namų kas nors buvo išėjęs į partizanų būrį.

Nuraminęs tėvus, papasakojau, kaip pavyko išlikti gyviems, kad parsivedžiau 12 pamiškėje laukiančių likimo draugų, kad visi labai alkani, o kai kuriems reikia rūbų, apavo. Susitariau su tėvuku, kad ištikus pavojui, vakarų pusėje esančiame kambaryje užžiebtų žiburį. Matydami kambario languose šviesą, žinosime, kad į namus eiti negalima. Ačiū Dievui, mums niekas nesukliudė. Laimingai parsivedžiau savo bendražygius į namus, sočiai pavalgėme, atsigėrėme pieno, apsirengėme ką radome ir pasiruošėme kelionei. Mamytė įdėjo bryzą lašinių, kepalą duonos, svogūnų, visus palaimino ir atsisveikinę išžygiavome. Visi aplinkiniai kaimai ir miškai man buvo gerai žinomi, bendražygiai pasitikėjo, nebuvo jokių ginčų ar nesutarimų. Tai - labai svarbu. Puskunigių kaime nutarėme sustoti poilsiui. Eigulio Jono Rakausko namuose dar švietė žiburys, todėl užėjau ir paprašiau, kad uždaręs šunį, leistų klojime ant šiaudų pailsėti. Pastebėjau, kad žmogus sutriko, bet leido, nes buvome pažįstami. Suėjome į klojimą, šalinė pilna šiaudų. Guolis karališkas! Vyrams sumigus, išėjau į lauką. Klojimas prie pat miško. Puskunigių kaimas tarpumiškyje, 5 ar 6 gyventojai. Iki Lekėčių - 4 km. Aplinkui - Kuro, Vincentavo ir Keimerių kaimai. Naktis, o šunys loja be perstojo. Pagalvojau: reikia žadinti vyrus ir eiti į mišką, nes, neduok Dieve, užeitų NKVD - pražudytume nekaltą žmogų su mažamečiais vaikais. Pažadinau porą vyresnio amžiaus vyrų ir pasakiau savo nuomonę. Vyrai pritarė ir be triukšmo išėjome į mišką. Maždaug už kilometro radome žiemos metu iškirstą biržę. Vieta patogi, kelių arti nėra, aplinkui pelkė ir pilna eglišakių, iš kurių pasidarėme puikius guolius, ir kaip šernai į juos sulindome. Aš įsitaisiau šakose prie kelmo ir, nors buvau nuvargęs, miegas neėmė. Vyrų pasitikėjimas ir pagarba kėlė atsakomybės jausmą, kuris grūmėsi su nuovargiu.

Naktis praėjo laimingai. Atėjo gegužės 13-osios rytas. Naktį buvo didelė šalna. Ant balų - ledukas. Sukilome pakilus saulutei. Nusiprausėme, užvalgėme mamelės įdėtų lašinių, atsigėrėme šalto vandens ir vėl į žygį. Vedlio, kuris kartu su kpt. J.Valčiu nuėjęs pas Klevinės, Agurkiškės, Samuolynės ir Liepalotų grupių vyrus prašyti paramos numatomo enkavedistų puolimo atrėmimui, vedami, braunamės per miško tankmę spėjamų partizanų būrių dislokacijos vietų link. Eidami pamatėme ant stulpų miške šiaudų stogelį. Tai vieta, kur 1944 m. rugsėjo-spalio mėn., siaučiant NKVD, slėpėsi broliai Bartkai. Apžiūrėję nutarėme, kad, reikalui esant, šia pastoge būtų galima pasinaudoti.

Vedlys sėkmingai atvedė į minėtų kaimų vyrų stovyklą, kur radome kelis ginkluotus partizanus. Nepastebėjome jokio sargybinio. Priekaištavome jiems, kad tokiu kritišku momentu neapdairiai elgėsi. Prisistatėme kaip Valkų kalvų mūšio dalyviai, kuriems pavyko išsiveržti iš pragaro.

Grupėje buvo pažįstamų vyrų. Besidalydami įspūdžiais, nepajutome, kaip atėjo vakaras. Pavakarieniavę pasiklojome eglišakių patalą ir sugulėme vienas prie kito, kad būtų šilčiau. Naktis praėjo ramiai. Ryte pusryčiaujant atėjo dar viena grupė iš Valkų mūšio: kpt.Valtys, jo brolis, jų kaimynas Vytautas Petkūnas, du vokiečių kareiviai ir dar trys nepažįstami vyrai.

Buvo gegužės 14 diena. Mums šnekučiuojantis, pasigirdo mašinos ūžesys, kuris vis artėjo. Nuo stovyklos iki kelio buvo apie 1,5 km. Kapitonas Valtys kažkur dingo. Mes užėmėme patogias pozicijas ir gerai užsimaskavome. Mašinos ūžesys nutolo. Dar kiek pagulėję, išėjome į pamiškę pasižvalgyti. Dirbantis laukuose ūkininkas pasakė, kad mašina, kurios kabinoje sėdėjo kariškis, nuvažiavo Agurkiškės kaimo link. Grįžę į stovyklą, išsivirėmc pietus - žirnių sriubą su gabalu kumpio, pavalgėme ir vėl užėmėme postus. Pradėjus temti, atsirado Valtys su savo grupe. Pavaišinome ir juos. Nutarėme šią naktį pernakvoti čia, o rytojaus dieną palikti stovyklą. Suformavome mažesnes grupes. Iš mano 12-os vyrų likome tik 9. Kapitonas Valtys kvietė jungtis prie jo grupės, bet nesutikau ir nusprendžiau iš savo krašto niekur neiti. Valtys buvo numatęs prasibrauti į Vokietiją, bet man atrodė, kad jo planas nerimtas ir pavėluotas. Atsisveikindami palinkėjome vieni kitiems laimės ir sėkmės garbingoje kovoje už Tėvynės laisvę ir išėjome į numatytas dislokacijos vietas. Buvome numatę persigrupuoti į mažas grupeles, nes po Vokietijos kapituliacijos, okupantams masiškai siautėjant, didelėms grupėms išsilaikyti tapo neįmanoma. Tokius pasiūlymus gavome iš apygardos štabo. Buvo siūloma įsirengti slėptuves ir laikytis griežtos konspiracijos.

Po Valkų mūšio, kuriame dalyvavo apie 60 kovotojų, išliko 34. Iš jų sudarėme 3 grupes: Raninės grupėje 14 kovotojų, vadas - Petras Povilaitis; Jančių grupėje 9 kovotojai, vadas - Edvardas Guoga-Glaudys; kapitono Valčio grupėje - 11 kovotojų. Mano grupė susiskirstė po 3 žmones. Kiekviena trijulė įrengė savo slėptuvę, kurią žinojo tik joje gyvenantys. Susitikimo vieta buvo numatyta iš anksto. Taip susitvarkę, vėl įsijungėme į aktyvias operacijas prieš okupantus.

Gegužės mėn. pranešė, kad suimti Raninės grupės artimieji, kurie 25 d. bus vežami iš Lekėčių į Griškabūdį. Nusprendėme juos išlaisvinti, bet tam pasipriešino suimtųjų broliai ir sūnūs, motyvuodami tuo, kad gali nukentėti nekalti žmonės. Ir iš tikrųjų - po kelių dienų suimtuosius paleido. Pasirodo, jie buvo sulaikyti už prievolių nevykdymą.

Netrukus po šio įvykio ryšininkas pranešė, kad birželio 10 d. iš Lekėčių į Griškabūdį važiuos miškų ūkio darbuotojai parvežti atlyginimų ir prekių parduotuvei. Šios progos nusprendėme nepraleisti ir papildyti savo kasą ir maisto produktų atsargas. Operaciją įvykdyti buvo pavesta mūsų Jančių skyriui. Birželio 11 d. Jančių kaime prie plento Kaunas-Šakiai gerai užsimaskavome ir laukėme, kada veš "lauktuves". Judėjimas plentu mažas: praeina vienas kitas pėstysis, pravažiuoja koks vežimas, ir vėl tuščia. Apie 12 val. Lekėčių kryptimi pravažiavo automašina, pilna NKVD kareivių. Mums tai - netikėta staigmena. Sukome galvas, ką tai galėtų reikšti. Viskas paaiškėjo atėjus trims kovotojams iš Raninės grupės. Pasirodo, grupės vyrai vykdė kitą operaciją. Atlikę užduotį, sugalvojo užeiti pas mus. Beeinančius pastebėjo stribas, kuris, sėdęs ant dviračio, nuvažiavo į Lekėčius ir pranešė, kad prie Jančių kaimo matė partizanus. Plentu pradėjo patruliuoti mašina su kareiviais. Užpulti nesiryžome, nes jų buvo triskart daugiau, ginkluotė - kulkosvaidžiai ir automatai, o mūsų - 11 ginkluotų šautuvais ir tik keliais automatais. Labai norėjosi okupantus pavaišinti švinu, bet nutarėme laukti.

Jau visai pavakarė, o vežimo su "lauktuvėmis" nesimatė. Kovotojai pradėjo nekantrauti ir siūlė operaciją nutraukti, bet nesutikau. Pasakiau, kad palauksime enkavedistų pravažiuojant dar kartą ir tik tada pasitrauksime. Netrukus pasirodė ir laukiamas vežimas. Iššokę ant kelio, sustabdėme arklius, išlaipinę keleivius, nuvedėme į mišką ir užmaskavome. Įšokęs į vežimą, vežiką pakišau po pasoste ir pasukau arklius į mišką. Pavažiavęs gal 50 m, sustojau, suskaičiavau pinigus. Suma didelė - 96 tūkstančiai rublių. Pinigus į krepšį, o į jų vietą įdėjau kvitą ir "padėką", kurioje prašau dažniau atvežti tokių dovanų. Skubiai susitvarkę, traukėmės į nuošalią, saugią vietą ir stebėjome, kaip reaguos enkavedistai. Maždaug po pusvalandžio iš Lekėčių atvažiavo dvi mašinos, pilnos kareivių, kurie, vaikščiodami keliu, pradėjo šaudyti. Kiek pašaudę, susėdo atgal ir nuvažiavo. Taip jiems iš panosės nunešėme 96 000 rb. Po kelių dienų iš žmonių sužinojome, kad vežiką ir buhalterį buvo suėmę, bet netrukus paleido.

Tuoj po šios operacijos sumaniau aplankyti tėvukus. Trečiadienio vakare, apie 23 val., prislinkau prie sodybos. Po ąžuolu ant mieto konservų dėžutės nebuvo. Ji gulėjo ant žemės. Reiškia, pavojaus nėra. Prisėlinęs prie gyvenamo namo, įsiklausiau. Tyku. Pabeldžiau į langą, kur miega tėvukas. Pasakiau slaptažodį ir tėvukas tuoj atidarė duris. Apsikabinome ir ilgai, ilgai nepaleidome viens kito. Jauduliui praėjus, nusivedė į virtuvę. Uždengiau langą ir susėdę pusbalsiu šnekėjomės apie tai, kas vyksta aplinkui. Pavaišino šviežiu pienu, sūriu, šviežia duonute. Skaniai pavalgęs, sumaniau pasilikti. Užlipęs ant tvarto, įsikasiau į šiaudus arčiau palėpės, kad pavojaus atveju galėčiau greitai išlįsti, ir kietai užmigau. Seniai taip puikiai miegojau. Pabudau apie 9 val. ryto. Išlindęs iš savo irštvos, nulipau žemyn ir stebiu - gal pamatysiu mamelę ar tėvuką. Kaip tik tuo metu jis atėjo kviesti pusryčių. Staiga suvokiau, kad taip apsirengusiam eiti per kiemą pavojinga. O gal čekistai stebi sodybą? Paprašiau, kad atneštų sijoną ir skarelę. Netrukus tėvukas, sumetęs į kibirą, atnešė rūbus, kuriais apsirengęs nuėjau pusryčių. Mamelė, mane pamačiusi, suplojo rankomis ir kvatojo iki ašarų. Atnešė skanių barščių, kiaušinienės su spirgais ir sūdytų agurkų. Prisišveičiau kaip reikiant. Padėkojęs už skanius pusryčius, iš virtuvės nuėjau į kambarį su keturiais langais, iš kur matosi į visas puses. Su savimi turėjau tik pistoletą TT ir granatą. Tėvukai pasakojo savo vargus. Vyresnysis brolis fronte sunkiai sužeistas, išvežtas į ligoninę Vidurinėje Azijoje, aš miške, o tėvams jau apie 70 metų. Viena brolienė darbinga, bet su trimis mažamečiais vaikais, o ūkis -32 ha. Padėtis nepavydėtina.

Likęs vienas dairausi pro langus, kažką krapštau. Staiga iš pietų pusės nuo žvyrkelio pasigirsta trumpos automatų papliūpos. Matau, kaip kiek tik arkliai įkerta mūsų link lekia porinis vežimas, kuriame sėdi 3 ar 4 žmonės. Ir taip šuoliais Kriūkų link. Viskas nurimo. Atsidaro durys, įbėga išsigandusi mamelė ir sušunka: "Edvardai, rusai!" Pakėlęs galvą pamatau, kaip nuo žvyrkelio pusės, išsidėstę vilnimi, tiesiai mūsų sodybos link ateina žaliakepuriai. Čiumpu savo mantą ir puolu į kiemą. Mane dengia sodyba, prie kurios didelis rugių plotas. Iki miško likus apie 100 m, šliaužiu. Prie pat miško, pažvelgęs atgal, pamačiau, kad žaliakepuriai jau brenda per rugius. Keli šuoliai - ir aš miške. Mane pamatę, jie pradėjo šaudyti ir puolė persekioti rėkdami, bet aš jau miško prieglobstyje. Nubėgau kokius 4 km, perėjau kelią ir pasiekiau saugesnę vietą, kur sulaukiau sutemos. Patraukiau į savo slėptuvę. Pakeliui užėjau pas žmogų pasiteirauti, ar nėra apylinkėje rusų. Okupantų nebuvo, tačiau jis papasakojo, kad Raninės grupės vyrai pažeidė susitarimą nevaikščioti kito būrio teritorijoje; svetimoje vietoje pašeimininkavo, dėl to nukentėjo vienas ūkininkas.

Liepos 8 d., sekmadienį, Lekėčiuose vyko Aplankymo atlaidai. Tą rytą išėję iš slėptuvės, išgirdome automašinų ūžesį Pažiegždrių kaime. Mūsų slėptuvė buvo mažame miškelyje. Aš sąmoningai jj pasirinkau, tikėdamasis, kad okupantai net nepagalvos, jog jame galėtų būti partizanų. Mašinų ūžesys pasirodė įtartinas, ir mes išėjome pasižvalgyti. Pamiškėje, pamatėme, kad keliu iš Pažiegždrių į Juškus ir atgal siuva mašinos, kurios atrodė tuščios. Grįžę iš žvalgybos, nutarėme į slėptuves nelįsti, bet likti viršuje. Mums besitariant, Juškų pusėje pasigirdo uraganinė kulkosvaidžių ir automatų ugnis. Atrodė, kad mes apsupti. Numačiau gynybai tinkamą poziciją, išsidėstėme 9 vyrai ir laukėme pasirodant rusų. Įsiklausę supratome, kad apsupta Juškų grupė, nes šaudymas neartėjo, nors truko apie 2 valandas. Šaudymui nutilus, vėl pasigirdo mašinų ūžimas. Galvojome, kad atėjo mūsų eilė ir laukėme savo lemties. Saulei nusileidus, viskas nurimo, net šunys nelojo. Nusprendę, kad arti okupantų nėra, pajudėjome Jančių kaimo pamiškės link. Pasiskirstę grupelėmis po 3 vyrus, priartėjome prie sodybos pamiškėje.

Vienas iš mūsų užėjo į sodybą. Ten rado žuvusio Juškų grupės kovotojo Prano Gailiūno seserį, kuri mums papasakojo apie visas tos dienos nelaimes. Pasirodo, vietinis išgama sekė partizanus, kurie liepos mėn. naktį iš 7 į 8 dieną surengė naikinamąją operaciją. Visos trys grupės -Jančių, Raninės ir Juškų, buvo įsirengę slėptuves, nes nujautė, kad vietiniai kolaborantai gali išduoti ar užpulti. Neturėdami slėptuvių statyboje patirties, partizanai neįsirengė ventiliacijos angų. Liepos 8 d. naktį, nujausdami užpuolimą, po tris pasislėpė slėptuvėse. Nors sėdėjo ramiai, pradėjo trūkti deguonies. Vienas iš dviejų brolių - Pranas Gailiūnas -pasakęs, kad geriau tegul nušauna negu uždusiąs, pirmas išlindo iš slėptuvės. Paskui jį išlipo jaunesnysis brolis Jonas ir grupės vadas Petras Povilaitis. Visi trys sulindo į netoliese esantį raistą ir užsimaskavo. Pasirodžius kareiviams, jie, nieko nelaukę, pakilo ir bėgo pamiškės link. Kulkosvaidžius rusai buvo išstatę pamiškėje ir ant namų stogų. Grupės vadas Petras Povilaitis buvo sužeistas pirmas ir pats nusišovė. Pranas Gai-liūnas, suvarpytas 12-os kulkosvaidžio kulkų, krito pamiškėje. Jonas Gailumas, sužeistas dviejose vietose į koją, pasislėpė miške, todėl okupantai jo nesurado. Sutemus jis atėjo į Jančių kaimą ir viską papasakojo. Budeliai Petrą Povilaitį atvilko prie žuvusio partizano Prano Gailiūno ir paguldė greta. Norėjo suvaryti žmones, kad juos atpažintų, bet buvo vėlu, temo, todėl atidėjo rytdienai.

Mūsų, likusių gyvų, buvo 12 vyrų. Nutarėme žuvusiųjų brolių kūnus pavogti, kad okupantai jų neniekintų. Joną Gailiūną, aptvarstę žaizdas, paslėpėme slėptuvėje, o patys su jo seseria išžygiavome į Juškus. Šios grupės gyvi likę partizanai prisijungė prie mūsų. Vietoje neštuvų paėmę dvejas kopėtėles, tęsėme žygį, vykdydami šią neįprastą operaciją, kurios tikslas buvo išvaduoti garbingai žuvusius mūsų brolius lietuvius nuo išniekinimo. Tylu, ramu. Slinkome į pamiškę prie sodybos, kur suguldyti žuvusieji. Palikę grupę vyrų apsaugoje, einame su pirmais "neštuvais", paguldome ant jų Praną Gailiūną ir panešame apie 20 m į šalį. Ramu. Petrą Povilaitį paguldome į antruosius "neštuvus" ir, atnešę iki Gailiūno, sustojame atsikvėpti. Įtampa didžiulė. Atsikvėpę žygiuojame į numatytą vietą. Liepos mėnuo. Rugiai ir kviečiai jau dideli. Nunešę apie 1,5 km, žuvusiuosius paguldome kviečių lauke ir užmaskuojame. Grįždami užeiname pas rėmėją ir paprašome, kad padarytų du karstus. Žmogus pažada juos antradieniui, ir mes, nelaukdami, kol prašvis, skubame į savo "namus".

Enkavedistai, ieškodami apylinkėje žuvusių partizanų kūnų, siautėjo kelias dienas. Negalėdami iškasti duobių kapui, žuvusiuosius palaidojome jų pačių slėptuvėje. Laidotuvėse dalyvavo mano skyriaus vyrai, likę gyvi Juškų grupės partizanai ir žuvusiųjų seserys. Juos nuleidę į buvusią slėptuvę, užmaskavome, pasimeldėme ir išsiskirstėme kas sau. Sužeistasis Jonas Gailiūnas greitai pasveiko ir palydėjome jį pas bendražygius į Juškus.

Siautėjimams nurimus, panorau aplankyti savo tėvukus. Gal bus gavę iš brolio laišką ir sužinosiu, kaip jam sekasi? Prislinkęs prie sodybos, patikrinau "leidimą". Viskas tvarkoje, užeiti galima. Kaip visada pabeldžiau į tėvuko langą. Durys tuojau buvo atidarytos. Įėjau į vidų. Tėvukas pasakė, kad atvažiavusi sesuo iš Kauno ir miega klėtyje su mamele. Pasikalbėjęs su tėvuku, nuėjau į klėtį aplankyti mamelės ir sesers. Mamelė pavaišino bičių medumi, saldžiu pienu, šviežiais agurkais ir sūriu. Pavalgęs užsirūkiau "Pajūrio" papirosą, kurių buvo atvežusi sesuo. Užsirūkė ir sesuo. Sėdime, kalbamės. Durys atdaros. Ilgai neužsibuvęs, atsisveikinau ir išėjau. Aplinkui tylu, net ausyse spengia. Tai geras ženklas. Partizanaudamas buvau įpratęs niekada pas žmogų neiti keliu ar taku, pro vartus ar vartelius, bet visada lauku ar per tvorą. Taip ir šį kartą: išėjęs iš klėties, peršoku tvorą ir einu reikiama kryptimi. Nutolus gal 50 m, sulojo mūsų šuo. Kritau ant žemės ir matau: tėvų kieme apie klėtį su prožektoriais švaistosi enkavedistai, beldžiasi į klėties duris ir liepia atidaryti. Guliu ir galvoju: ar sapnuoju, ar viskas vyksta iš tikrųjų. Pakilti negaliu, nes prožektoriai galingi - iš karto pastebės. Guliu ir žiūriu: duris jau daužo automatų buožėmis, iš trobos ateina tėvukas. Atidarius duris, čekistai puola į klėtį. Namiškiai vėliau pasakojo, kad ieškojo visur - po lova, spintoje. Nieko neradę, liepė atidaryti antro klėties galo duris, kur miegojo brolienė su vaikais. Nieko ir čia. Pradėjo kamantinėti, kas buvo užėjęs. Tėvukas trauko pečiais ir tvirtina, kad nieko nebuvo. "Kaip nebuvo? Meluoji! Čia buvo vyras, matėme, kaip braukė degtukus, rūkė". Tėvukas atsakė, kad rūkė jo duktė. Sesuo paėmė nuo stalo papirosus, degtukus ir užsirūkė. Pasiūlė čekistams. Pamatę, kad sesuo tikrai rūkanti, susižvalgė tarpusavyje ir pasakė: "Nu, gerai. Tik žiūrėkit, kad niekas nesužinotų mus čia buvus". Taip ir išsinešdino nieko nepešę. Jiems išėjus pakilau ir nuėjau į savo slėptuvę. Ir dabar man neaišku, kurioje sodybos vietoje jie manęs laukė ir kodėl iš karto nepuolė, pamatę klėtyje rūkant. Aišku -pasalos tikslas buvo įsitikinti, ar aš nepareinu į namus. Tėvukas paklaustas visada atsakydavo, kad kaip išvarė kasti apkasų, tai iki šiol negrįžau, bet čekistai, matyt, tuo netikėjo. Šį kartą jiems pasala nepavyko*.

------------
*1961 m. dirbau Kazlų Rūdos melioracijos valdyboje. Atsitiktinai sutikau buvusį tarybinį aktyvistą Vytautą Demskį, tais laikais dirbusį Šakių apskrityje. Vytautas papasakojo, kaip jis su grupe čekistų saugojo mūsų sodybą ir tris naktis laukė pareinančio manęs. Vieną naktį aš parėjau, bet jie pražiopsojo, tačiau Vytautui apie tą įvykį nesigyriau. Pagalvojau - tegul tai lieka paslaptyje. Tuo metu jis man prisistatė kaip V.Kapsuko universiteto Lietuvos istorijos dėstytojas; dabar gyvena Klaipėdoje. - Aut. pastaba.

Po šio įvykio vengiau susidūrimo su čekistais, nes mūsų gretos buvožymiai praretėjusios. Dalis vyrų žuvo, kita dalis, pasitarusi su vadovybe, legalizavosi. Namuose jau gyveno legalizavęsi broliai Juozas, Antanas ir Viktoras Litvinai, Jonas ir Vincas Jakaičiai, Vincas Vaičiūnas. Miške buvome likę aš ir Vaclovas Laurinaitis, kuris rimtai susirgo. Slėptuvės drėgmė padarė savo. Likau vienas. Pavyko susitikti su rinktinės vadovybe, aptarėme esamą padėtį ir priėjome išvados, kad kitų grupių vyrai jau mėnuo kaip legalizavosi ir vaikšto laisvi. Patarė legalizuotis ir man. Buvo rizikinga. Netikėjau jokiomis amnestijomis, bet reikėjo laimėti laiko.

1945    m. rugpjūčio 15 d. legalizavausi ir aš. Ginklo neatidaviau. Po registracijos privalėjau prisistatyti saugumo pareigūnams. Buvau pasiruošęs, kilus bent mažiausiam įtarimui, vėl išeiti į mišką. Du su puse mėnesio jiems melavau ir apgaudinėjau, bet Juozas ir Antanas Litvinai mane išdavė. Spalio 30 d. buvau suimtas. Lekėčių NKVD viršininkas sadistas kpt.Žuliabinas pamatęs mane, sušuko: "Pakliuvai! Užteks tau meluoti ir mus kvailinti!" Tikino žinąs visus mano darbelius. Kur nežinos, jei Litvinai viską išpasakojo! Žuliabinas surinko visą mūsų būrį. Laisvi vaikščiojo tik broliai Litvinai ir jų pusbrolis Vincas Vaičiūnas. Jie privertė savo brolį Viktorą Litviną, atiduoti ginklą. Žuliabinas tiesiai pasakė, kad jie raštiškai išdėstė visas mano nuodėmes. Pareikalavau akistatos su jais. Žuliabinas tik ranka numojo. Jis panaudojo visą savo "meną" mano kaltei įrodyti. Pasiteisinti niekaip negalėjau.

Iki Naujųjų metų, t.y. du mėnesius, tardė Lekėčiuose, vėliau išvežė į Griškabūdį. Ten sutikau daugiau kovos bendražygių. Kamera pilna žmonių - nei atsisėsi, nei atsigulsi. Senukas Sendžikas iš Samuolynės kaimo dėl deguonies stokos užduso. Budeliai čia buvo aukštesnės kvalifikacijos. Kankintojai beveik kiekvieną leisgyvį po tardymo atnešdavo ir įmesdavo į kamerą. Vos tik prasiveria kameros durys, mus tarsi ištinka šokas. Laukiame kurį išves... Čia sutikau partizaną Viktorą Petkūną. Baudėjai jį paėmė sužeistą. Partizanui buvo sutriuškintas klubo sąnarys, bet medicininės pagalbos nesuteikė. Slaugėme, kaip išmanydami, o į tardymą jį nešte nešdavo. Budeliai jį spardydavo ir daužydavo kaip ir sveikuosius.

1946    m. sausio mėn. penkiasdešimties kalinių grupę išvežė į Marijampolės kalėjimą. Stribų vyresnysis Kostas Glikas susodino vyrą prie vyro ant kėbulo grindų ir, vaikščiodamas mūsų galvomis, suskaičiavo, kiek "dūšių" pakrauta. Stiprios sargybos lydimi išvažiavome. Marijampolės kalėjime suvarė į karantino kamerą, kurioje nebuvo jokio inventoriaus -tik kažkokia pakyla prie lango. Ant jos pasilypėję galėdavome pažvelgti pro langą. Pietums ir vakarienei gaudavome taip vadinamos "sriubos", kurioje tik retkarčiais rasdavome supuvusios bulvės gabalėlį ar kopūsto lapą. "Tokios sriubos ir šuo nelaktų",- piktinosi vyrai. "Kol mes dar Lietuvoje ir krepšeliuose turime duonos ir lašinių, galite piktintis ir nevalgyti, bet, kai išveš į plačiąją tėvynę, džiaugsitės, gavę tokios sriubos",- sakiau jiems. Kalbantis ir juokaujant pamatėme už lango ant siūlo kabantį "paštą". Jį greitai paimame. Sumankytos duonos gabalėlyje randame popierėlį, kuriame pieštuku surašyti klausimai: iš kur mes, kiek, kuo kaltinami ir t.t. Parašę atsakymą, įdedame į tą patį "voką", timptelime siūlą ir "paštas" pakyla aukštyn.

Po vakarinio patikrinimo signalas gulti. Rytą, po pusryčių, nuvedė į pirtį, po kurios atsidūrėme kameroje, esančioje buvusios bažnyčios antrajame aukšte. Kalinių kontingentas čia buvo įvairus: šalia politinių - kriminaliniai, buvę rusų armijos kareiviai ir karininkai. Šis "elitas" darė savo tvarką, visus skriaudė, nes jų čia daugiausia. Bažnyčios kameroje daugiau kaip 400 žmonių. Jie atiminėjo maistą, geresnį apavą, rūbus iš senų ir silpnų kalinių. Radę laisvos vietos pasienyje, įsitaisėme ir mes. Sudarėme stipresnių vyrų grupę ir nutarėme priešintis savivalei. Muštynės įvyko netrukus. Laimėjo politiniai. Daug kriminalinių pateko į ligoninę. Pareikalavome, kad mus atskirtų nuo jų. Atskyrė. Politiniai kaliniai laimėjo ir kitose kamerose. Mus suvarė į naują kamerą, kurioje taip pat ankšta. Miegam kaip silkės - vieno galva, kito kojos. Dieną stovime atsirėmę vienas į kitą, nes gulėti draudžiama. Tardė rečiau. Sugalvojome įvairių užsiėmimų: vieni iš duonos lipdė rožančius, kiti - šachmatus, šaškes. Dirbome slaptai. Pastebės - gausi karcerio. Geriausiu atveju savaitę kitą nepriims maisto iš artimųjų.

Ryšį su kitų kamerų kaliniais palaikėme Morzės abėcėlės pagalba. Eidami į tualetą, ieškome "pašto dėžučių" - priklijuotų prie radiatorių duonos gabalėlių, kurių viduje popierėlis su naujausiomis žiniomis. Mes taip pat lipdome. Religines ir tautines šventes švenčiame bendra malda. Tyliai paniūniuojame giesmę, dainą - vis lengviau širdyje. Dar žiema. Mintimis dažnai nuklystu į mišką. Žinau - ten likę vyrai kovoja. Kaip norėčiau būti su jais ir garbingai žūti.

1946 m. spalio mėn. į Marijampolės kalėjimą atsibeldė kpt.Žuliabinas su šutve tardytojų. Ko jiems prireikė? Mus, vienuolika bendrabylių, tardė papildomai. Marijampolėje Žuliabino šutvė jau negalėjo savava-liauti kaip Lekėčiuose arba Griškabūdyje - daužyti, kankinti. Dabar aš ir kiti bendrabyliai daug ką iš ankstesnių parodymų paneigėme. Žuliabinas pyko, vadino šlykščiausiais žodžiais, bet laikiausi savo, ir byla "sušvelnėjo". Gal todėl išvengiau mirties bausmės. Žuliabinas už ginčijimąsi su juo "premijavo" mane penkiomis paromis karcerio, buvusio pirmame aukšte, koridoriaus gale, atitverto geležinėmis grotomis. Grindys betoninės. Prie vienos sienos - gelžbetoninė pakyla-suolas, ant kurio buvo galima sugulti dviem, trims vyrams. Maisto davinys - kas antra diena pusė litro balandos ir 200 g duonos. Viršutinius rūbus paima, palieka tik su apatiniais. Dieną gulėti negalima. Taip ir zuji kaip tigras narve.

Pagal arešto lapą, karceryje buvimo laikas baigėsi penktos dienos 12 valandą. Tą dieną maisto negavau. Paklausiau korpusininko "Jurgio", kodėl manęs neveda į kamerą. "Kai bus laikas - nuvesime",- atsakė ir apsisukęs nuėjo. Užsilipau ant grotų ir pradėjau suptis. Labai bildėjo. Atėjęs "Jurgis" liepė liautis, antraip pridės dar 10 parų. "Kai atneši arešto lapą, kad esu nubaustas, tai nusiraminsiu",- atsakiau ir pareikalavau pakviesti budintį karininką. Gal po 10 minučių atėjo budintis karininkas. Pareiškiau savo pretenzijas. Karininkas viską užrašė ir pasakęs: "Pažiūrėsiu", -nuėjo. Netrukus atėjo "juodasis Jurgis", atrakino karcerio duris ir liepė išeiti. Triukšmavimas padėjo!

1946 m. spalio mėn. mūsų 11-os žmonių grupę teisė Marijampolės karo tribunolas. Tribunolo sudėtis - trys kariškiai: majoras, kapitonas ir seržantas. Teismas vyko vienuolyno patalpose. Uždaras. Pirmininkaujantis perskaitė kiekvieno kaltinamąją medžiagą, paklausė, ar prisipažįstame kaltais, ir perskaitė nuosprendį: visiems po 10 metų lagerio ir penkeriems metams apribojant teises ir po 5 tremties metus. Priminė, kad mes laukėme anglų ir amerikiečių. Atsakėme, kad nelaukėme nei anglų, nei amerikiečių, nei rusų. "Tai ko jūs norėjote?"- paklausė. Atsakėme, kad buvome nepriklausoma valstybė ir norėjome tokia likti. Visi trys susižvalgė tarpusavyje ir pirmininkaujantis pasakė: "Daug norėjote". Pasiūlė visiems rašyti kasacinius skundus ir nuvedė į vienuolyno požemius. Netrukus vienas iš teismo atstovų atnešė popieriaus ir pieštuką kasaci-joms rašyti. Prižadėjome, grįžę į kalėjimą, kameroje parašyti. Grįžus į kalėjimą, patalpino nuteistųjų kameroje. Likimo draugams papasakojome apie teismo procesą ir pareiškėme, kad atsisakome rašyti kasacijas. Nepriklausomos Lietuvos karininkas, buvęs kameroje, patarė apsigalvoti, sakydamas, kad malonės prašymas bausmės nesumažins, bet leis laimėti laiko. Dabar žiema - ne pats geriausias laikas į etapą. Paklausėme protingo patarimo ir parašėme. Kasaciniai skundai grįžo 1947 m. liepos 13 d. Bausmė liko tokia pati. Liepos 17 d. etapu mus išvežė į Vilnių, kurį pasiekėme po dviejų parų. Iš prekinės stoties nuvarė į persiuntimo punktą, kur išsimaudėme pirtyje. Pirtyje aptarnavo kriminaliniai, tad vienam iš mūsų reikėjo saugoti mantą. Tik pradėjus praustis, įšoko daiktų saugotojas šaukdamas, kad kriminaliniai jau ruošiasi apiplėšti. Puolėme į priepirtį ir plėšikus bematant sutvarkėme. Sargybai atėjus, viską išsiaiškinome, ir mus nuvedė į kamerą, kurioje sutikome kalinių, jau pabuvusių "plačiojoje tėvynėje". Jų patarimai vėliau labai padėjo.

Liepos 21 d. parengiamasis etapas į Klaipėdą. Suvarė į specialius vagonus kaliniams vežti. Etape daugiausia kriminaliniai, kurie greitai susiuostė su sargybiniais. Prasidėjo apiplėšimai, o užtarti nėra kam, reikia laikytis patiems. Sargybiniui atidarius mūsų "kajutės" duris, įeina du "revizoriai" ir reikalauja rodyti kišenių turinį. "Ką turiu, tas mano",- atsakiau. "Revizoriai" puolė muštis. Grumtynių metu "revizoriai" atsidūrė koridoriuje ant grindų. Iškvietėme ešelono komendantą, kuris paklausė, ar pažintume plėšikus. Atsakius, teigiamai, išleido iš mūsų "kajutės" 4 kalinius. Kitame vagone, atpažinome visus tris "revizorius". Po to niekas daugiau nebandė plėšti. Pakeitė ir mūsų vagono sargybą.

Klaipėdoje išlaipino ir atvarė prie faneros fabriko ant Dangės upės kranto. Čia kūrė naują lagerį, kurio teritoriją aptvėrė trijų metrų aukščio lentų tvora. Iš pastatų - tik vienas dviejų aukštų mūrelis. Tai - buvęs margarino fabrikėlis. Reikėjo statyti barakus kaliniams apgyvendinti. Statybininkų brigadą sudarė iš politinių kalinių, o kriminalinius vedė į faneros fabriką įvairiems darbams. Politinių iš lagerio niekur neišvesdavo - pavojingi.

Barakus pastačius, rugpjūčio viduryje lagerio administracija sugalvojo ir politinius kalinius, sustiprinus apsaugą, vesti į faneros fabriką. Mūsų statybos brigadininkas - žinomas Nepriklausomos Lietuvos laikų aviatorius Viktoras Ašmenskas patikėjo lagerio ir fabriko administracijos pažadais, išleisti visą statybininkų brigadą į laisvę, jei numatyti darbai bus padaryti iki 1947 m. "revoliucijos šventės" ir stengėsi juos įvykdyti. Buvau iš bado ištinęs ir tik kunigo Olšausko dėka šiandien rašau šiuos atsiminimus. Vietoj žadėtosios laisvės perskaitėme spaudoje, kad Klaipėdos faneros fabriką atstatė komjaunuoliai...

1948 m. balandžio 8 d. išvežė į Vilniaus persiuntimo punktą, kuriame buvome iki birželio pradžios. Iš čia perkėlė į Rasų lagerį. Pradžioje dirbau aliuminio liejykloje, vėliau perėjau į siuvyklą, kurioje buvo siuvami maišai. Administracija buvo gavusi užsakymą pasiūti 6 milijonus maišų kvietiniams miltams. Juos siuvo iš šilkinio audinio. Siuvėjo norma - 34 maišai. Čia dirbome iki Petrinių. Birželio 29 d., parėję pietų, išgirdome per garsiakalbį įsakymą nuteistiems pagal 58 straipsnį pasiruošti išvežimui ir susirinkti aikštėje. Vėl atvežė į persiuntimo punktą. Liepos 1 d. pakrovė į vagonus, kuriuose pernakvojome ir anksti rytą pajudėjome į rytus, į "plačiąją tėvynę". Vagonai prekiniai. Juose po 35-40 žmonių. Aukštai, viename kampe langelis užkaltas ir apraizgytas spygliuotomis vielomis. Ventiliacijos jokios. Gamtiniams reikalams - grindyse skylė. Maždaug metro aukštyje - gultai. Karštis nepakeliamas. Prakaitas žliaugė veidu, graužė akis. Visi nusirengę, tik su trumpikėmis. Dusome ir troškome be vandens. Traukiniui sustojus, vagone pasidaro dar karščiau. Maistas -duonos džiūvėsiai ir sūdyta žuvis. Vandens nė lašo. Novosibirske išprausė. Mažoje palapinėje vonelės su dviem litrais vandens - maudykis, kaip nori... Nors sočiai atsigėrėme.

Vakarais sargybiniai visus suvaro į vieną vagono galą ir prasideda skaičiavimas. Skaičiuotojo rankoje didelis medinis kūjis. Kiekvienam, pereinančiam į kitą vagono galą kliūva. Kam per strėnas, kam per sėdynę ar per nugarą. Iškrėtę drabužius, sumeta į vieną krūvą. Pabandyk tamsoje surasti savuosius. Atsirinkinėjame iki išnaktų. Vienas šaukia: "Kur mano baltiniai?" Kitas: "Kur mano kelnės?" Juokas ir ašaros...

Rugpjūčio 3 d. išlaipino Butavanino stotyje. Spalio pabaigoje iš Magadano atplaukė laivas "Nogin", kuris atvežė nedarbingus kalinius - be rankų, be kojų, be nosies, neregius ir kurčius. "Po dešimties ar penkiolikos metų, jei liksite gyvi, ir jūs tokie būsite",- pasakė vienas neregys. Nusmelkė nerami mintis. Po tardymų ir kankinimų buvau atgavęs jėgas irtik dabar suvokiau, kur važiuoju ir kas laukia.

Plaukiant per Japonų ir Ochotsko jūras, užklupo didelė audra. Laivą stipriai supo: susirgau jūros liga. Į Magadaną plaukėme 7 paras. Penkias paras nieko negalėjau paimti į burną. Skrandis tuščias, bet kai iš virtuvės pasklinda pasmirdusios žuvies kvapas, pradeda taip tąsyti, kad, atrodo, vidurius išvers. Kelionei užtrukus, būčiau neištvėręs.

Magadane draugai mane pusiau nešte išnešė iš laivo. Nuvedė į pirtį. Šį sykį gerai išsiprausėme. Senus drabužius atėmė, aprengė žieminiais ir nuvarė į persiuntimo punktą, iš kurio krovininiais automobiliais jau žiemą išvežiojo po visus taigos konclagerius. Mus nuvežė į lagerį Rudnik Belova 384 km nuo Magadano. Čia gyvensim, dirbsim, ieškosim aukso, turtinsim tarybinę tėvynę, kęsim alkį ir Sibiro šaltį. Aš ne vienas: šimtai tūkstančių įvairių tautybių, įsitikinimų ir išsilavinimo žmonių. Lygybės nebus ir čia. Prižiūrėtojai nuspręs kam dirbti sunkiau, kam lengviau...

Grįžo kaliniai iš aukso kasyklų. Vaizdas baisus: drabužiai suplyšę, iš skylių kyšo kuokštai vatos, veidai pilki lyg pelenais apiberti, tik akys žiba. Prisiminiau neregio žodžius: "Ir jūs būsite tokie..."

Mane paskyrė į fabriką, kur mala aukso rūdą ir surenka auksą. Kastuvu metu aukso rūdą į specialias girnas, kurios per dešimties valandų pamainą praryja 10-12 tonų rūdos. Darbas sunkus - maistas menkas. Dienos maisto norma - 700 g šlapios avižinės duonos, 200 g kruopų košės, 0,5 1 balandos ir dvi stiklinės šilto vandens. Dirbau lauke, tačiau šaltis vertė ieškoti šilumos. Viršininkui nematant, bėgu pas tremtinius, gyvenančius už fabriko tvoros. Atnešu jiems malkų. Ruseliai tremtiniai nuoširdūs, glaudžia mane, už malkas duoda gabalėlį duonos. Mano "pasivaikščiojimą" pastebėjęs piktas kalinys pranešė brigadininkui. Šis žvėriškai šoko mušti. Priešintis nepajėgiau ir būtų užmušęs, jei ne draugai. Už padarytą "nusikaltimą" paskyrė į šachtą gręžėju. Estas kalinys pamokė kaip dirbti su grąžtu. Tokios technikos savo rankose dar nebuvau turėjęs. Grąžto svoris apie 30 kg, lempa - 2 kg. Šachtoje reikia lipti aukštyn ir žemyn, bet niekur nėra nei laiptų, nei kopėčių. 1,5 m pločio ir 40 m gylio šulinyje kas metras įspraustas apie 10 cm storio kuolas ir, būk malonus, karstydamasis tais kuolais, užsinešti apie 60 kg krovinį. Tvėriau neilgai -visai nusilpau. Pradėjau nebeišgręžti per pamainą uoloje nei vienos skylės, vėl paskyrė prie rūdos metimo.

1948 m. Kalėdos. Rūšiavau rūdą. Lauke 56 laipsniai šalčio. Nevilties prislėgtas atsisėdau. Kilo mintis nusikirsti rankos pirštus. Vartau akmenis, ieškodamas aštresnio. Radau. Kirsiu kairiosios rankos pirštus, nes dešine kirsti patogiau, daugiau jėgos. Apie pasekmes negalvojau. Dėjau kairiąją ranką ant akmens delnu į viršų. Užsimojau. Smūgis. Daugiausiai kliuvo smiliui, bet ir jo nenukirtau, tik sužalojau visam gyvenimui. Daug kas taip save vadavo nuo sunkių darbų. Daktaras pareikalavo nelaimingo atsitikimo akto. Jį gavo, bet ten parašyta esą aš pats kaltas, nelaimė įvyko dėl žioplumo. Sukau galvą kaip pakliūti į lagerio ligoninę. Ambulatorijoje ant stalo trys termometrai. Nieko nelaukęs čiupau vieną ir išsinešdinau. Parėjęs į baraką, brigados neradau. Išėję į darbą. Lendu po antklode ir bandau "pakelti temperatūrą". Bandau sprigtu - negerai. Pirštais trinu termometro galą. Geriau! Pritrinu iki 37,2 ir į ambulatorijos vakarinį priėmimą. Sunegalavusių yra daugiau. Sanitarė įkišo visiems po termometrą. "Sveiką" dedu į kišenę, o "ligonį" - po pažastimi. Stebiu, ar niekas neatkreipė dėmesio. Viskas gerai. Sanitarė paėmė termometrą ir sako: "Turi temperatūros, susirgai". Pareinu į baraką ir parodau brigadininkui pažymą, kad esu ligonis. Taip "sirgau" devynias dienas. Mane paguldė į ligoninę. Guliu ir džiaugiuosi. Tačiau mano džiaugsmą greitai užtemdė ligoninėje sanitaru dirbęs lietuvis Algimantas Jomantas. Drauge su juo atvažiavome į Magadaną, dirbome vienoje brigadoje. Pamatęs jį čia, apsidžiaugiau. Galvojau, turėsiu užtarėją, bet įvyko priešingai: patikrinęs pulsą pasakė, kad esu sveikas. Kiek prašiau - rizikuoti jis nesutiko. Iš ligoninės buvau išrašytas į poilsio brigadą. "Poilsiautojai" gyveno kitame barake, gavo pagerintą maistą. Aš padėjau barako tvarkdariui: prinešu vandens, malkų, kūrenu pečius, plaunu grindis. Po mėnesio komisija patikrino sveikatą. Svėriau dar trimis kilogramais mažiau. "Neatsipenėjai! Kaip čia yra?"- klausia ambulatorijos vedėjas. "Aš nepoilsiavau, bet dirbau", - atsakau jam. Svarsto, ką su manimi daryti, kur mane dėti. Oda ir kaulai. Tokį varyti į darbą - lagerio taisyklės draudžia. Dar mėnesį "penėti" neturi teisės. Kiek pasitarę, paskyrė džiovyklos "direktoriumi". Dirbant šachtose, kalinių drabužiai permirkdavo taip, kad nespėdavo per naktį išdžiūti. Kaliniai dėl to kėlė triukšmą. Dabar drabužių ir avalynės džiovinimas teko man. Kaliniai šachtoje dirbo dviem pamainom, o aš dirbau vienas be poilsio. Miegojau kaip zuikis. Galėjo kilti gaisras. Tada 25 metų neužtektų. Retkarčiais kaliniai atnešdavo skiedrų, bet daugiausia teko pačiam rūpintis kuru. Šachtininkai mano darbu buvo patenkinti.

Prasimaniau sau papildomo darbo. Paprašiau šachtininkų atnešti geležiai pjauti pjūkliuko gabaliuką, kurį išsigalandau. Tai buvo mano "žirklės" skardai kirpti. Zonoje radau varžtą. Tai buvo "plaktukas". Prie lagerio valgyklos buvo didžiausia krūva skardinių konservų dėžučių. Parsinešęs jas sukarpau, sujungiu ir turiu skardos lakštą, iš kurio galima padaryti norimą indelį. Už jį gaunu porciją duonos, sriubos ar košės. Jau nebadauju ir draugui galiu padėti. Didėja viltis, kad išgyvensiu.

1949 m. pavasarį išsiuntė į mišką gaminti žiemai kurą ir statybai medieną. Norma dviem žmonėms - 8 kubiniai metrai. Keliai nepravažiuojami. Malkas nešėme ant pečių ir krovėme į mašinas. Įsikinkę po tris, traukėme roges iki pagrindinio kelio. Alkani, ištroškę. Troškulį malšinome sniegu, bet kaip atsiginti nuo šalčio? Sakysite - dirbau? Žmonės, nesijuokite! Nevalgęs daug nepadirbsi. Ne vienas nušalo veidą, nosį. Sargybiniai šildosi prie laužo. Kartais ir mašina mūsų parvežti neatvažiuoja ir 25 km einame į lagerį pėsti. Pareiname apie 24 val. Jau po vidurnakčio suvalgome šaltą vakarienę ir krentame miegoti. Šeštą valandą vėl kelia. Toks darbas visiškai išsekino. Įrankiai prasti, pjūklai ir kirviai atšipę. Darbas man sekėsi geriau, nes išsigudrinau savo įrankius pasigaląsti. Mane paskyrė įrankininku. Galandau sąžiningai, kad palengvinčiau sunkų lagerininkų darbą.

Mūsų brigados kalinys moldavas, gavęs iš namų siuntinį, pasigerino brigadininkui ir ¡rankininku vietoje manęs paskyrė jį. Vėl verčiau medžius nuo kelmo. Įrankiams atšipus, moldavas jų pagaląsti nesugebėjo. Kilo triukšmas. Pasiskundėm lagerio administracijai. Lagerio viršininkas atvažiavęs ir apklausęs miške dirbančius brigados žmones, išsiaiškino brigadininko piktnaudžiavimus, nušalino jį nuo pareigų ir grąžino mane atgal.

Rugsėjo mėnesį Magadane jau žiema. Reikėjo upės krante iškirsti nišą-garažą traktoriui. Dirbdamas pasijutau blogai - krėtė šaltis. Pasitikrinau pulsą - normalus. Paprašiau konvojaus, kad leistų nueiti pas gydytoją. Gydytojas pamatavo temperatūrą - nėra. Įtarė, kad simuliuoju ir išvarė dirbti. Dirbu, bet vos pastoviu ant kojų. Atsikosėjęs nusispjoviau. Matau -ant sniego kraujas. Vėl prašau sargybinio leidimo pas gydytoją. Pamatęs kraują, davė vaistų, įsodino į malkų atvažiavusio sunkvežimio kabiną ir išvežė į lagerį, kur nustatė abiejų pusių plaučių uždegimą ir paguldė į ligoninę. Sąmonę atgavau tik po keturių parų. Po 12-os parų išrašė iš ligoninės. Temperatūros nėra, vadinasi sveikas ir ... marš į darbą. Paskyrė į ligonių brigadą. Šalia lagerio, išdegusio miško plote, rovėme kelmus, ruošėme lagerio viršininkams malkas. Jaučiausi nusilpęs. Šimtasiūlė nuo prakaito kaip mat apsitraukė šerkšnu.

Kiek sustiprėjęs, ėjau dirbti į šachtą. Čia ne taip šalta ir, išpildžius dienos normą, užrašomos dvi. Nors prie tėvelio Stalino tvarka buvo geležinė, bet šachtininkai jautėmės tvirčiau ir drąsiau, nes buvome vėtyti ir mėtyti, jautėme savo vertę kaip auksakasiai.

1952 m. į tremtį išėjo pirmieji kaliniai. Lageriuose teko sutikti įvairių tautybių žmonių. Nesutikau tik negro ir indėno. O kiek čia mokslo vyrų vilko kalinio jungą! 1952 m. Kolymos lageriuose už darbą pradėjo šiek tiek mokėti. Iki tol dirbome veltui. Dabar galėjome ką nors nusipirkti. Parduotuvė buvo gyvenvietėje prie lagerio. Buvo sunku produktus į lagerį įsinešti, nes prie įėjimo kratydavo, ką radę atimdavo ir dar nubausdavo. Dėl to viską laikėme šachtoje, kuri buvo kaip šaldytuvas, nebuvo nei pelių, nei žiurkių. Išsiverdame arbatos ir "puotaujame". Vandenį taip pat reikėjo mokėti užvirinti. Be druskos kruopelytės ar duonos plutelės vanduo neužvirs - nelauk. Už darbą mokėjo kas dešimt dienų. Kiekvienam kaliniui atidaryta asmeninė sąskaita. Mėnesio pabaigoje atskaičiuodavo už maistą, drabužius, o likutį įrašydavo į sąskaitą. Rusai pradėjo girtuokliauti. Su jais girtuokliaudavo ir viršininkai, kurie kaliniams tiekė spiritą. Ne vienas girtas kalinys žuvo ar buvo suluošintas. Už tai niekas neatsakė, nes žmogus buvo bevertis. Už prarastą įrankį bausdavo, o žmogų pamiršdavo tą pačią dieną.

Šachtos buvo skirstomos į horizontus: pirmo horizonto gylis - 50 m, antro -100 m, trečio -150 m. Man teko dirbti 150 m gylyje ir padėti kasti ketvirto horizonto pagrindinį šulinį. Gręžiama suspaustu oru, kurį kompresorius paduodavo guminiais vamzdžiais. Dirbome aš ir du estai. Gręžikas išgręždavo skyles, o mes išsprogdintą uolieną krovėme į specialią metalinę statinę, kuri elektriniu keltuvu iškeliama į šachtos viršų. Kasdien leido vis gilyn, ieškodami to prakeikto aukso. Iš gelmių pradėjo veržtis vanduo. Gilyn leidžiantis, jo vis daugėjo. Specdrabužių neturėjome. Ledinis vanduo iš šulinio sienų trykšta čiurkšlėmis, laša nuo varveklių, kuriais apšalę sienos, ir krinta ant mūsų. Taip šiuo lediniu dušu "mėgaujamės" kiekvieną dieną po 10 valandų. Jei kurią dieną gerai sekasi - baigiame truputį anksčiau. Išlipę iš to pragaro, išsigręžiame viršutinius rūbus, nes šimtasiūlė ir vatinės kelnės, prisigėrę vandens, pasidaro labai sunkūs. Nuo šachtos iki lagerio 3 km, temperatūra 50 laipsnių šalčio. Rūbai sušąla ir juose jaučiamės kaip šarvuose - negalime nusirengti. "Šarvus" šildome prie krosnies - metalinės statinės - ir tik jiems atšilus, nusirengę einame į valgyklą vakarienės. Kartą, parėjęs iš šachtos, paprašiau brigados draugų nunešti į ambulatoriją, nes pats su "šarvais" nueiti nepajėgiau. Draugai nunešė, pastatė ir išėjo. Gydytoja žydė paklausė, kuo skundžiuosi. Papasakojau apie mūsų darbo sąlygas. Gydytoja tik pečiais patraukė ir pasiūlė reikalauti specdrabužių. Lengva pasakyti - reikalauti! Nusprendžiau streikuoti, nes dirbdamas tokiomis sąlygomis laisvės nesulauksiu. Estai tik pasijuokė iš mano sumanymo. Tikinau juos, kad streikuoti būtina - antraip žūsime. "Rusai ten dirbti kategoriškai atsisako, tai kodėl mes turime būti kvailesni? Rytoj eisime pas viršininką, o jūs be manęs nedrįskite eiti į darbą," - pasakiau jiems. Kaip tarėm, taip padarėm: aš - pas viršininką, o estai sėdi ir laukia manęs. Viršininko kabinete pasitarimas. Įsmukau nepastebėtas, atsisėdau kampe ir laukiu. Pavaldiniams išėjus, viršininkas, pamatęs mane, suriko: "Kaip tu čia patekai?! Ko tau reikia?!" Ramiai išdėsčiau savo bėdas ir paprašiau specalių drabužių. Kai pasakiau, kad nedirbsiu tokiomis sąlygomis, užriko: "Tai kas dirbs?!" "Spręskite jūs," - atsakiau. - Mano bausmės laikas baigiasi, ir aš noriu išeiti į laisvę. Darbo neatsisakau, bet šito darbo daugiau nedirbsiu,"- pasakiau ir išėjau iš kabineto. Estai nekantraudami laukė naujienų. Visą dieną šildėmės prie geležinės statinės, stovėjusios būdelėje prie šachtos angos. Lagerio vadovybė į tai nereagavo. Tiesa, brigadininkas pasakė, kad šachtos vadovybė parašė aktą apie mano atsisakymą dirbti. Estai sunerimo. Nuraminau juos sakydamas, kad atsakomybės imuosi aš vienas ir rengiuosi savanoriu į izoliatorių. Grįžę iš šachtos, einame vakarienės. Po jos brigada gula poilsio, o aš rengiuosi į izoliatorių. Žinau, kad ten išrengia iki apatinių, bet rengiuosi šilčiau, nes kartais pasitaiko prižiūrėtojas, kuris neišrengia. Šimtasiūlės pamušalą praardęs, į vatą įsipilu machorkos, įsikišu kelis degtukus, dėžutės gabaliuką ir laukiu, kada ateis išvesti. Belaukdamas užmigau. Prižiūrėtojas, atėjęs užrakinti barako, randa mane miegantį apirengus. Tvarkdarys paaiškina, kad aš pasiruošęs į izoliatorių. Prižiūrėtojas įsakė nusirengti ir ilsėtis, nes nurodymo sodinl i į izoliatorių negavo.

Streikavome dar dvi dienas. Pagaliau kova laimėta - mus pervedė į kitą darbą. Aš vėl gabenu vagonėliais aukso rūdą į bunkerį, iš kurio rūda pakraunama į autosavivarčius, vežama į fabriką, malama, surenkamas auksas, sulydomas į 25 kg gabalus ir vežamas į saugyklas. Incidento ištirti iš Maskvos atvyko komisija, kuri pripažino potvynio pavojų ir ten dirbantiems specrūbų būtinumą, taip pat kritišką padėtį šachtoje. Netrukus atgabeno galingus vandens siurblius ir aprūpino drabužiais.

1954 m. sausio mėn lagerio administracija man pranešė, kad dėl vadinamųjų "užskaitymų'' bausmės laikas baigėsi. Centrui tai patvirtinus, būsiu išleistas į tremtį. Darbas šachtoje jau neprivalomas, bet iš lagerio teritorijos privalau išeiti su brigada. Kai pasakiau, kad daugiau nebedirbsiu, brigadininkas "uždainavo": "Tai kas dirbs?!” Pranešiau, kad darbų skirstytojas pasakė, jog bausmę baigiau. Savaitę su brigada dar vaikščiojau į šachtą, o viršininkas mane išnaudojo: pasiųsdavo rinkti aukso į bloką, kuriame buvo sukaupta aukso rūdos. Rasdavau grynuolių nuo 50 iki 100 g. Darbas nesunkus ir net malonus. Per 2-3 valandas prirenku 10-12 kg gryno aukso.

1954 m. vasario 4 d. įsimintina. Tą dieną nuo suplyšusių ir purvinų kalinio drabužių nuplėšiau žmogaus pažeminimo ir gėdos numerį "Bl-377". Išėjau į "laisvę" - tremtį. Prieš akis laukė dar penki negandų ir nevilties metai. Vasario 7 d. mane ir dar tris buvusius kalinius iš lagerio išvežė į paskirstymo punktą, į vergų prekyvietę, Magadano srities Usiomščiko miestą, į kurį iš visos srities suveždavo buvusius kalinius. Čia atvažiuodavo įmonių, statybinių organizacijų atstovai ir pasiimdavo darbo jėgos, kiek jiems reikia. Labai nustebau, kad mus ten priėmė civiliai ir nebuvo jokios sargybos. Eini, netiki ir atsisukęs dairaisi, ar tikrai iš paskos neseka sargybinis.

Mūsų pirkliai atvažiavo po trijų dienų. Žiema. Šaltis apie 50 laipsnių žemiau nulio. Mus, 18 žmonių, sulaipino į brezentu dengtą sunkvežimį ir dundame gal už 300 km į II Palatkos gyvenvietę, kurią pasiekėme po pusiaunakčio. Palydovas pažadino busimąjį mūsų viršininką, ir mus, išlaipinę iš sunkvežimio, nuvedė į kontorą. Čia šilta, jauku, dega elektra. Viršininkas kiekvienam iš mūsų paspaudžia ranką. Užsimezga pokalbis. Teiraujasi specialybių: jam labiausiai reikalingi statybininkai, nes statybų apimtis didelė. Dabar žiemą reikia paruošti ir privežti miško medžiagos. Man šis darbas ne naujiena. Esu iškirtęs daug maumedžių, moku dirbti ir su pjūklu, ir su kirviu. Viršininkas patikino, kad miške yra geras bandrabutis. Jame būsime visą savaitę, tik sekmadieniais švęsime čia. Maisto galėsime nusipirkti, kokio širdis geidžia ir kiek kišenė leidžia. Iki miško 40 km. Miške kelio nėra. Iki kirtavietės roges tempė "Stalinecas"*. Dairausi, kur tas bendrabutis. "Čia",- sako vairuotojas ir sustoja. O, Viešpatie! Apvalių rąstelių keturkampė dėžė. Stogas - karčių ir samanų. "O kaip viduje?"-smalsauju. Dar prasčiau nei lageryje. Dviejų aukštų gultai, takas vos gali praeiti, vatiniai čiužiniai, ant jų antklodės. O kur šviesa? Konservų dėžutėje skudurinis dagtis. Žibalas išgaravęs. Kampe mažutė metalinė statinaitė - krosnis. Kuro pasirūpinsime patys, maistą gaminsimės patys. Tokiuose "rūmuose" jau gyvenau tenai, prie Magadano. Įsitaisiau arčiau krosnies. Mes devyni - vietos per akis. "Krosnis" negęsta per naktį. Man net per karšta. Miegantys toliau nuo krosnies, kad nereikėtų drebėti, naktį keliasi įmesti malkų. Darbas čia pat. Dirbame po du. Mano draugas batsiuvys, kuriam šis darbas svetimas. Sekmadienį, sugrįžęs "namo", priekaištauju viršininkui, kad melavo. "Jūs atsisėskite į mano vietą ir nemeluokite", - teisinasi tas. - "Planas - man įstatymas. Vykdau bet kokiomis sąlygomis". Kiek pasiginčiję, susitarėme gyventi draugiškai. Neužilgo palikau mišką ir bendrabutį, nes mane ir dar vieną stalių paskyrė atstatyti sudegusį sandėlį.

------------
*Vikšrinio traktoriaus pavadinimas. - Red. pastaba.

Atvežė dar vieną grupę buvusių kalinių. Tarp jų du lietuvius - Julių Daunoravičių iš Šiaulių ir Stasį Mikalauską iš Kauno. Mes jau trys kraštiečiai. Smagiau ir linksmiau. Su Daunoravičiumi, atitverę barako kampą, įsiruošėme sau būstą: pasistatėme krosnį, sumeistravome lovą, suolą, stalą. Šioje gyvenvietėje buvo numatytos didelės statybos. Laukėme naujų kalinių, o gyventi nėra kur. Pradėjome gyvenamo namo statybą. Dar nebaigėme - vėl papildymas. Naktį girdžiu beldimą į duris ir viršininko balsą: "Edvardai, atvyko 18 žmonių. Padėk! Susispauskit". Atidaviau savąjį būstą. Pagalbą suteikė karinis dalinys. Greta mūsų gyvenvietės buvo nedidelis kriminalinių kalinių lageris, kuriame dislokuotas čekistų dalinys statė didžiausius sandėlius ir jam buvo reikalingi darbininkai. Mūsų viršininkas kreipėsi į dalinio vadovybę ir gavo leidimą laikinai pasinaudoti sandėlių dalimi. Juose įrengėme butus. Trys statybininkai, viršininko paskirti, greitosiomis įrengė mums būstą. Vakare pamatę, kad žmonėms gyventi jis netinkamas, pareiškėme, jog gyventi ten neisime. "Kito būsto neturiu ir pažadėti negaliu", - atsakė nepatenkintas viršininkas. Rytojaus dieną registravo perkeltuosius. Tai buvo privaloma ir daroma kiekvieną mėnesį nustatytu laiku. Viršininkas, kad nesitrukdytų darbas, atsiveždavo komendantą. Kiekvienas, užėjęs į kontorą, buvo pažymimas ir - vėl prie darbo. Po šios ceremonijos viršininkas išdėstė komendantui mūsų būsto problemą. Šis pažadėjo pasižiūrėti. Sienos ir lubos iškaltos ruberoidu. Užkūrus "krosnį"- metalinę statinę - dervos dvokas labai sustiprėjo. Komendantas, žengęs porą žingsnių, sustojo, išsitraukė nosinę ir ėmė šluostyti ašarojančias akis. "Taip, ši patalpa žmonėms gyventi netinkama,"- pasakė pasisukęs į viršininką. - "Guoga, pasitaikius panašiems nesklandumams, ateikite pas mane. Esu jūsų viršininkas ir visada padėsiu. Jei per tas dienas negausite kitos patalpos - žinote, kur gyvenu..." - ir išvažiavo. Būsto problema buvo išspręsta.

1954 m. balandžio 18-oji - šv. Velykų diena. Po dešimties nelaisvės metų nutarėme švęsti Kristaus prisikėlimo šventę. Už 14 km didelė gyvenvietė, kur gyveno 40 tautiečių. Daugelis jų pasistatę savo bakūžėles ir gyveno beveik normalų gyvenimą. Pas juos šventėme Velykas. Lietuviai atvažiavo ir iš kitų gyvenviečių. Visi kaip viena didelė šeima. Iki ryto pasilinksminę, pašokę ir padainavę, šeimininkų surastu transportu grįžome į lagerį. Rengdamasis į darbą prisiminiau, savo gimtadienį*.

------------
*1920 m., grįžus iš JAV į Lietuvą, tėvai, darydami dokumentus užrašė, kad esu gimęs 1916 04 19. Klaida buvo ištaisyta tik 1993 m., įsigijus naują lietuvišką pasą. - Red. pastaba.

 Maisto produktų kioskas čia pat. Yra ir spirito (degtinė sušąla). Pradedame vaišintis. Į puotą įsitraukė visa brigada su darbų vykdytoju priešakyje. Po dviejų dienų žiūriu - skelbimų lentoje beveik visi brigados nariai "pagerbti" už balandžio 19-osios "gastroles", nors mano pavardės nėra. Viršininkas vakare kviečia mane į kontorą. "Tai ką, Edvardai, žydiškas Velykas šventi? Nėjai į darbą, o kiti pasekė tavo pavyzdžiu. Argi taip galima?" -užsipuolė. "Kristaus karaliaus prisikėlimo šventė, ne žydų, bet krikščionių. Švęsdamas šią šventę esu morališkai teisus, o gimtadienius pas mus priimta švęsti... Viršininke, ar galima už tai bausti?" Atlėgo jo širdis ir išsiskyrėme taikiai.

Per Velykų šventes susipažinau su buvusiu kaliniu iš Kauno Stasiu Mikalausku. Išsikalbėjome. Sukome galvas, kaip greičiau sugrįžti į Tėvynę ir nutarėme užeiti į saugumą. "Nekvaršinkite sau galvų - niekada negrįšite," - nedviprasmiškai pasakė saugumietis. Sugalvojome kitą versiją -pasikviesti šeimas.

Nutariau persikelti pas Stasį Mikalauską, kad būtų lengviau bendrauti. Gyvenvietė didesnė, galima pasistatyti namelį. Parašiau pareiškimą išeiti iš darbo. Išdirbęs 12 dienų, einu pas viršininką. "Neatleisti,"- uždėjo rezoliuciją. Komendantas atvažiavo pažymėti "specų". Išdėsčiau savo pageidavimą ir argumentus. "Kodėl neatleidi?" - klausia komendantas viršininką. "Negaliu atleisti - žlunga planas. Atleidžiu tik tokius, iš kurių nėra naudos". Komendantas bandė man padėti, įrodinėdamas, kad dėl vieno žmogaus planas nenukentės, ir liepė parašyti dar vieną pareiškimą, atidirbti 12 dienų ir, jeigu tada neatleis - ateiti pas jį. Po 12-os dienų užėjau pas viršininką. Rezoliucija ta pati - "neatleisti". Rytojaus dieną komendantui parodžiau pareiškimą.

Neatsiskaičius vienoje darbovietėje ir negavus darbo knygelės, kitoje priimti neturi teisės, komendantas parašė rekomendacinį laišką, kad mane priimtų laikinai, be darbo knygelės. Nepriėmė. Vėl grįžau pas komendantą. Šis, norėdamas padėti, sugalvoja tokį variantą - jo paties išduotą pažymėjimą sunaikina ir man išduodą kitą. Vadinasi, aš tik išėjęs iš lagerio, dar niekur nedirbęs ir noriu įsidarbinti.

Vėl važiuoju į Magadaną, nueinu į kontorą, paskambinu kadrų inspektoriui, prisistatau ir prašau priimti į darbą. Klausia, iš kur atvykau. Pasakau. "Tai juk tu vakar buvai", - girdžiu ragelyje. Dievagojuos, kad atvykau pirmą kartą. Gaunu leidimą ir einu pas inspektorių. Šis, mane pamatęs, iš karto atpažįsta. Komendanto išduotas dokumentas nepadeda. Be darbo knygelės į darbą nepriima. Nieko nepešęs vėl grįžtu pas komendantą. Šis, išvadinęs visus darbuotojus velniais raguotais, padėjo man įsidarbinti autobazėje už 72 km.

Pirmą dieną darbų vykdytojas liepė pasidaryti dėžutes įrankiams susidėti, kirviui ir plaktukui kotus įstatyti ir atnešti jam. Įvertinęs darbą "labai gerai", nusivedė prie didžiulės rąstų krūvos. Rąstų storis - 60 cm. Juos reikia nutašyti, kad būtų keturkampiai 24x24 em. Netoliese keturi vyrai taip pat tašė medžius. Nieko nelaukęs puoliau prie darbo. Dirbau stropiai, nes suprantau, kad šios dienos darbas daug ką nulems. Pamainai baigiantis, nustebęs darbų vykdytojas klausia: "Ar tu vienas tuos medžius nutašei?" - klausia. Darbų vykdytojas manimi buvo patenkintas. Mano ir atlyginimas buvo didžiausias. Kam nors papriekaištavus, būdavo atsakoma: "Dirbkite kaip Edvardas ir jūsų bus toks atlyginimas."

Su Stasiu Mikalausku įsirengėme po mažą kambariuką ir virtuvėlę; ruošėmės išsikviesti šeimas. Kelionei lėktuvu ir pragyvenimui reikėjo daugiau pinigų. Atlyginimas netenkino. Dirbantys miške uždirbo daug daugiau. 1954 m. spalio mėn. parašiau pareiškimą ir rengiausi į mišką. Darbų vykdytojas nenori manęs išleisti ir atlyginimą žada padidinti iki 1500 rb. Patikėjau. Tačiau pažado neištesėjo, ir aš jau miške. Čia dirba kiekvienas atskirai. Miškas nuo gyvenvietės už 30 km, taigoje. Darbą įsisavinau greitai, nes darbas miške įprastas. Greitai pripratau dirbti su rėminiu pjūklu. Sekėsi gerai ir neblogai uždirbau, bet pradėjo "streikuoti" širdis. Pasiuntė į sveikatos komisiją, kuri nustatė, kad sunkaus fizinio darbo dirbti negaliu. Grįžau į senąją darbovietę, kur buvau mielai priimtas: pakėlė kategoriją - nuo IV į VI. Viskas lyg ir gerai, bet šeima nesutinka atvažiuoti.

1956 m. prasidėjo kalbos, kad leis važiuoti namo. Balandžio mėn. paklausiau komendanto (senasis jau buvo pakeistas), kada galėsiu išvažiuoti. Paaiškinau, kad tėvai ir brolio šeima ištremti į Irkutsko sritį, ir juos jau išleidžia į tėvynę. Komendantas paprašė brolio adreso. "Duosiu užklausimą, jeigu išleidžia, išleisime ir tave,"- pažadėjo komendantas. Ir tikrai: po dviejų savaičių komendantas davė dokumentą pasui gauti ir palinkėjo: "Važiuok sau laimingai!"

Pasą gavau 1956 m. birželio 4 d. Pardaviau būstelį, atsiskaičiau darbovietėje ir išvažiavau į Magadaną. Bilietą į laivą gavau tą pačią dieną. Laivas į Vladivostoką išplaukia 12 valandą. Greitai išbėgu į magistralę, sustabdau pravažiuojančią mašiną, įsėdu ir dundu 72 km į gyvenvietę "Stekolnyj zavod". Parvažiavęs paprašiau Stasį Mikalauską, kad mano bagažą pasiųstų paštu. Prabėgdamas atsisveikinu sutiktus draugus, vėl sėdu į pravažiuojančią mašiną ir lekiu į Magadaną, kur turiu pažįstamų iš etapo ir lagerio. Tai Gečiauskas ir Juozas Vanagas. Pasivaišinę, pasikalbėję ir truputį pamiegoję po pusryčių skubame į autobusą. Su Gečiausku ir žmonomis atsisveikinome prie autobuso, o su Juozu Vanagu - ant denio. 1956 m. liepos 29 d. atsisveikinau su Magadanu.

Į Vladivostoką plaukėme 5 paras. Laive sutikau jurbarkietį Jurgį Briūderį. Rugpjūčio 5 d. 12 val. išlipę iš laivo, puolėme į geležinkelio stotį bilietų, kuriuos gavome tik iki stoties "Ugolnoje" už 500 km nuo Vladivostoko. Permiegoję po atviru dangumi stotyje, pakariavę su plėšikais, apie 6 val. ryto sulaukėme mums reikiamo traukinio, šiaip taip įsėdome ir dundėjome į Maskvą. Vagonai perpildyti. Po kelias valandas pasikeisdami pasėdime ir leidžiame kitiems pailsėti. Pasirodė plėšikai. Tai - daugiausia rusai, priklausę įvairioms plėšikų organizacijoms. Jie negalėjo pasireikšti konclageriuose, kur buvo sutramdomi politinių kalinių. Pabandė plėšikauti laive, bet gavo mušti ir nurimo. Gauja traukinyje pradėjo šeimininkauti. Palydovės mums apie tai pranešė, o mes - kaimyninio vagono keleiviams. Sudarėme jaunų, stiprių vyrų būrį, susiradome apsigynimui "įrankius". "Svečiams" suėjus į vagoną, vieni užstojome duris, o kiti, gulėję viršutinėse lentynose, puolė kaip leopardai. Susitvarkėme labai greitai: vieni plėšikai gulėjo ant grindų, kitus užlaužtomis rankomis išvedėme į tambūrą. Palydovė pranešė artimiausios stoties milicijai. Stotį privažiavus, milicininkai plėšikus surinko ir išsivedė. Girdėjome, kaip palydovės kalbėjosi, kad važiuojant teistiems pagal 58 straipsnį, jos pailsi, nes su gaujomis politiniai kaliniai greitai susidoroja.

Rugpjūčio 16 d. sustojome Maskvoje. Išgirdome kalbant lietuviškai. Tremtiniai iš visos Sovietų Sąjungos važiavo į Tėvynę.

Į Lietuvą grįžtam,

Į bočių šalį,

Kur pilkapiuos miega valdovai žili...

Viena mūsų bendrakeleivė išlipo Šiauliuose. Mes tryse važiuojame į Kauną, į brangiąją laikinąją sostinę, su kuria sieja daug prisiminimų: grįžimas iš JAV, 1937-1939 m. pirmasis husarų pulkas, pirmoji raitoji baterija, mano mylimas žirgas Rambus, su kuriuo 1939 m. per Jurgines konkurse laimėjau antrąją vietą.

Atsisveikinęs su Jurgiu Briūderiu, ėjau į žmonos nurodytą namą Aušros take , kur gyveno jos puseserė. Iš Novosibirsko buvau pasiuntęs į namus telegramą pranešdamas, kad grįžtu, bet namiškiai jos negavo. Atvažiavęs į Kauną, dar kartą telegrafavau. Rytojaus dieną atvažiavo žmona su dukra. Sėdome į taksi ir lėkėme į Jančįus. Tėvų ūkis nacionalizuotas. Apsistojau pas žmonos tėvus. Pažįstami žmonės apgyvendinti tėvų ūkyje, bet nenorėjau drumsti jų ramybės. Sužinoję, kad grįžau, pakvietė apsilankyti tėviškėje. Gyventojai teisinosi, kad kolūkiui susikūrus, juos čia apgyvendino. Jie žadėjo susirasti gyvenamą vietą kitur ir liepė gyventi tėviškėje. Nieko nelaukdamas persikrausčiau, ir gyvenome visi kartu.

Kartą, važiuodamas iš miško su sausuoliais, pamačiau prie namų stovinčią mašiną. Iš kabinos išlipęs vyriškis mane sustabdė ir, prisistatęs kaip Lekėčių kolūkio pirmininkas, paklausė, kokią aš turįs teisę įsibrauti į kolūkiui priklausantį namą. "Tai mano tėviškė. Prieš 15 metų mane stribai iš jos išvarė, dabar sugrįžau," - aiškinau jam. "Nežinau jokių tėviškių," - puolė jis mane. "O aš nežinau jokių kolūkių", - atrėžiau ir nuvažiavau palikęs jį išsižiojusį ant kelio.

Gal savaitei buvau išvykęs į Vilkiją pas puseserę padirbėti. Vieną dieną ateina apsiverkusi žmona ir pasakoja, kad kolūkio pirmininkas veja ją iš buto. Palikęs man raštą, išvažiavo. Ką gi - einu su žmona apginti savo gūžtos. Rytą (iki 10 val. nesulaukęs pirmininko, vėl išėjau į Vilkiją. Po dviejų dienų vėl ateina žmona su ta pačia bėda. Grįžome į namus, bet rytą neskubėjau išeiti. Apie 11 val. atvažiavo automašina, kurioje 2 milicijos darbuotojai, teismo vykdytojas, du Lekėčių vidurinės mokyklos mokytojai ir vietinis stribas Stasys Lapašinskas su pirmininku. Pirmininkas eina į butą, likusieji sustoja prieangyje. Pirmininkas elgėsi "stribiškai" - kvietė į vidų visus savo sėbrus sakydamas: "Ko su tuo banditu terliojamės? Išmetant jo mantą ir viskas bus pabaigta," - bet jo sėbrai į kambarį eiti nedrįso. "Pirmininke, gal mes tikrai neteisūs. Juk kaip ten bebūtų, čia šio žmogaus tėviškė",- bando teismo vykdytojas perkalbėti pirmininką. Sėdžiu už stalo, rūkau ir galvoju, kad perėjau ugnį ir vandenį, tiek pragyvenau apsuptas ginkluotų čekistų, o dabar - stribas surinko gaują ir nori išvyti mane iš nuosavų namų. Staiga pakilau iš užstalės, priėjau prie pirmininko ir sakau: "Atvežkite iš prokuratūros dokumentą, kad privalau apleisti šį butą ir kaip be triukšmo įėjau, taip be triukšmo išeisiu, o šitų jūsų aktų nepripažįstu". Rodos, kad jam dagį po užpakalių būčiau pakišęs. Parėkavęs, apšaukęs banditu, su savo šutve išvažiavo. Netrukus Lekėčių kolūkį likvidavo ir pirmininkas liko be "sosto". Jis buvo paskirtas Šakių priešgaisrinės apsaugos viršininku ir rajono liaudies teismo pirmininko pavaduotoju, bet šiose pareigose nesusigaudė ir liko vairuotoju.

Spalio mėn. gavau telegramą, kad parvažiuoja iš Irkutsko brolis su šeima. Važiavau į Kauną pasitikti. Brolis, kovojęs fronte "už tarybų valdžią", buvęs sunkiai sužeistas, gavo už tai 8 metams "kelialapį" į Irkutsko "sanatoriją". Abu tėvukai tenai mirė. Nuvažiavę parvežti palaikų, radome kapus sunaikintus. Brolis jau nesiryžo prašyti, kad leistų į tėviškę. Apsistojo pas žmonos tėvus ir įstojo į kolūkį. Jam, kaip kolūkiečiui, leido apsigyventi tėvų namuose, bet mokėjome nuomos mokestį. Aš negalėjau suprasti, už ką kenčia brolis. Aš už dalyvavimą ginkluotam pasipriešinime teistas 10-iai metų konclagerio, 5 metams tremties ir 5 metams be teisių. Broliui aiškinu, kad taip negali būti ir tėviškę jam privalo grąžinti, bet ieškoti teisybės jis nesiryžo. Tada jo vardu parašiau pareiškimą į Vilnių. Netrukus gavome atsakymą: grįžti leidžia, bet turto negrąžina. Ruošiant grįžimo iš Irkutsko dokumentus, jam pakišo pasirašyti dokumentą, kad grįžęs į turtą nepretenduos. (Jis tik dabar apie tai pasakė.) Parašiau į Maskvą. Atsakymas toks pat - grįžti leidžia, bet be turto grąžinimo. Supratau, kad Maskvai adresuotus laiškus patikrina Vilniuje ir atsako. Brolis į viską numojo ranka. Susibarėme. Pasiūliau tiesos ieškoti per karinį komisariatą, kuris į pareiškimą sureagavo. Atvažiavo iš rajono valdžios atstovai, likusius trobesius ir gyvulius pagal aktą perdavė broliui, o už inventorių atlygino pinigais.

Panaši istorija įvyko ir su mano pusbroliu Broniumi Laurinavičiumi, kurį, kovojusį fronte ir buvusį sužeistą, grįžus iš tremties, "geri" kaimynai į tėviškę neįsileido. Pamokiau, kur kreiptis ir ką daryti - tėviškė buvo grąžinta. Pusbrolis nežinojo, kaip man atsidėkoti. Man buvo be galo džiugu, kad padėjau dviem nuskriaustiems žmonėms.

Saugumui mano "žygiai" nepatiko ir jie pradėjo man priekaištauti. "Šitą procedūrą dėl turto turėjote padaryti jūs ir privalėjote žmonių atsiprašyti už padarytas skriaudas", - atsakiau jiems.

Dirbau Lekėčių miško ruošos punkte. Ramybės nebuvo. Budri saugumo akis manęs iš akiračio nepaleido. Kur ėjau, ką veikia - viską žinojo. Dažnai išsikviesdavo "profilaktiniam pokalbiui".

1955 m. dirbau Kaune statybose. Grįžęs iš darbo, radau šaukimą į rajono pasų stalo skyrių. Nuėjau. Viršininkas išsitraukė iš stalčiaus popiergalį ir perskaitė, kad esu padaręs Lietuvos liaudžiai sunkių nusikaltimų ir todėl neturiu teisės gyventi Lietuvoje. Išgirdęs suglumau ir netekau amo. Kas čia dabar per išmonė? Aprimęs atsakiau, kad grįžęs iš tremties nepadariau jokio nusikaltimo ir nesiruošiu niekur važiuoti, nebent išvežtų kaip anksčiau. Liepė parašyti pareiškimą. Perskaitęs pasakė: "Gali eiti. Kai reikės pakviesiu". Gal po savaitės vėl gaunu šaukimą. Kviečia Kauno vyriausiosios milicijos valdybos leitenantas Juodviršis, kuris uždainavo tą pačią dainą: "Greičiau iš Lietuvos!" Reikalavo pasirašyti, kad sutinku išvykti. Nesirašiau. Norėjau įsidarbinti Jiesios keramikos gamykloje, bet tam reikėjo registracijos Kaune ar bent Kauno rajone. Po susitikimo su Juodviršiu gavau kvietimą pas Lekėčių apylinkės įgaliotinį. Įgaliotinis pareiškė, kad mano priregistravimas panaikinamas, perbraukė registracijos atžymą ir, parašęs "ošibočno" (klaidinga), numetė pasą ant stalo. Paėmęs pasą, paklausiau: "Tai ką man dabar daryti? Išėjus po pirma šaka pasikabinti? Iš Magadano išvažiuojant, saugumas išdavė pažymą, kurioje aiškiai pasakyta, kad turiu teisę gyventi Kaune". Jis man nieko neatsakė.

Sužinojau, kad Kauno vyr.milicijos valdyboje dirba buvęs lagerio viršininko pavaduotojas j.ltn.Gužas. Nuėjęs į valdybą, budinčiam pasakiau, kad man reikia užeiti pas majorą Gužą. Prisistačiau, kad esu jo buvęs pavaldinys Magadane, papasakojau apie savo bėdas, parodžiau dokumentą, kuriame rašoma, kad man leidžiama gyventi Kauno mieste, pasakiau nesuprantąs, kodėl mane veja iš Lietuvos. Gužas nusivedė pas savo kolegą, kuris išklausęs pasakė: "Tai, matot, anksčiau buvo galima, o dabar negalima",- ir patarė kreiptis į Vilnių, į Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą. Parašiau pareiškimą Justo Paleckio vardu ir nuvežiau. Ten reikėjo parašyti dar vieną pareiškimą - priėmimui. J.Paleckis priėmė tą pačią dieną. Paleckis, paėmęs pareiškimą, nužvelgia į mane veriančiu žvilgsniu ir skaito. Po to iškviečia Naujalį. Naujalis perskaito, surenka telefono numerį ir su kažkuo kalbasi. Suprantu, kad kalbasi su saugumo darbuotoju. Galvoju, ar nelieps sargybai palydėti mane į Lukiškes, bet jis paprašė pristatyti mano bylą. Paleckis paklausė: "Kaip tau pačiam atrodo, kas svarbiausia tavo byloje?" "Vokiečių okupacijos metai, tarnyba 12-e savisaugos batalione", - atsakiau. "Taip, draugas Guoga, - tarė Paleckis. - "Dabartinės santvarkos jau niekas nepakeis, o jei kas panašaus įvyktų - jūs mūsų nepasigailėtumėte. Už tai ir mes tokių kaip jūs neglostome. Važiuok namo, dirbk ir lauk atsakymo", - užbaigė Paleckis. "Esu atleistas iš darbo", -pasakiau. Dar kartą sakau, važiuok ir dirbk kur dirbai", - įsakmiai tarė "vyriausia galva".

Kauno 4-oji specapdailos darbų valdyba vėl priėmė į darbą. Praėjo žiema, jau ir pavasaris, o atsakymo kaip nėra, taip nėra. Gyvenu neregistruotas. Birželio mėnesį baigiasi paso galiojimo laikas. Važiuoju į Šakius pas pasų stalo viršininką ir parodau pasą. Liepia palaukti laukiamajame. Atėjęs saugumietis, nusivedęs į savo apartamentus, pradeda apklausą. Pietūs. Saugumietis liepia ateiti 14 val. Palaukiau jų skvere ir, pamatęs pareinant, klausiu viršininko, ar atgausiu pasą. "Kokių velnių tu čia važinėji? Kaune dirbi, Kaune ir gyvenk",- atrėžė ir nuėjo. Saugumietis nusivedė į kabinetą. Nespėjo pradėti apklausos, kai įėjęs civiliai apsirengęs vyriškis kreipėsi kaip į seną pažįstamą: "Sveikas gyvas, kaip sekasi?" Priėjęs padavė ranką, prisistatė esąs saugumo viršininkas ir paklausė, ar susitvarkiau pasą. Pasakiau, kad pasų stalo viršininkas mane pasiuntė velniop. "Kaip tai velniop?"- nustebo. "Klauskite savo kolegą, jis patvirtins". "Kaip, Antanai?"-pasisuko į saugumietį. "Taip. Pasiuntė velniop",- atsakė šis. Viršininkas liepė rašyti pareiškimą, bet aš atsisakiau. Tada paprašė Antano aprašyti, ką girdėjo. Paėmęs pareiškimą, viršininkas susimąstė. "Gal jau yra atsakymas iš Vilniaus?"- paklausė manęs. Nuėjus į pasų skyrių, viršininkas klausia, ko atėjau. "Atsakymo iš Vilniaus. Pasų stalo viršininkas pasakė, kad man leista prisiregistruoti ir gyventi. "Važiuok į Lekėčių apylinkę, užpildyk lapelius ir sutvarkysime". Kodėl jis iš karto to nepasakė? Viskas jau būtų sutvarkyta, o dabar... Šiandien jau nesuspėsiu. Viską papasakojau saugumo viršininkui. Jis įsakė, dokumentus sutvarkius, užeiti pas jį.

Parvažiavęs randu apylinkės pirmininko kvietimą užeiti. Pakvietimas rašytas prieš savaitę, o gavau tik šiandien. Pirmininką radau namuose, nes darbo diena jau pasibaigusi. Nuėję į kabinetą, užpildėme lapelius ir pirmadienį Šakiuose padaviau pasų stalo viršininkui. Šis, sekretorei kažką pasakęs, išėjo. Sekretorė padavė man pasą. Saugumo viršininkas: "Na kaip? Susitvarkei?" "Atrodo - taip". "Parodyk pasą". Paėmęs sako: "Kokį velnią jie ten išdirbinėja? Priregistravo, o nepratęsė. Galiojimo laikas tai pasibaigęs". Atbėgusi sekretorė paėmė iš manęs pasą ir netrukus grąžino jau pratęstą. Viršininkas, išleisdamas mane, pasakė: "Tu pats, Edvardai, žinai, kokį didelį žygdarbį atliko tarybinė armija, sutriuškindama fašistinę Vokietiją ir militaristinę Japoniją. Kiek apie tai prirašyta knygų, sukurta kino juostų, o tavo kova buvo beprasmė. Ar tai tavęs neslegia? Reikia pasmerkti savo veiksmus ir viešai atsiprašyti liaudies". "Liaudžiai nenusikaltęs. Nusikaltau valdžiai ir už tai atlikau bausmę", - prieštaravau. "Na, o Petrovo ir jo bendražygio nužudymas, ar tai ne nusikaltimas prieš liaudį?- neatlyžo viršininkas. "Jūs žinote, ką kalbėjo kaimų žmonės po jų likvidavimo? Sakė, kad jei žinotų, kas sunaikino tuos šunis - gausiai atsilygintų",- atsakiau. Viršininkas suglumo, pakėlė telefono ragelį ir kažką pasakė. Bematant prisistatė rajono laikraščio "Draugas" redaktorius Rutkauskas. "Prieš tave buvęs gaujos vadas Guoga-Glaudys. Susipažink. Jis nori tau pasakyti kažką svarbaus..." - prislatė mane saugumo viršininkas redaktoriui, kuris patenkintas giedojo apie tarybinį rytojų. Aš nesutikau su jo teiginiais. Sakau, kad esu skaitęs Solženycino knygą "Viena Ivano Denisovičiaus diena", kurioje ne taip parašyta. Redaktorius pasikvietė į redakciją, mane kamantinėjo buvęs saugumietis Benjaminas Bagdzevičius. Kalbėjau atvirai, nes neturėjau ko slėpti. Bagdzevičius sutiko, kad tardytojai mušė, kankino ir teisė už nepadarytas nuodėmes. Grįžęs redaktorius atsinešė fotoaparatą davė lapą popieriaus, plunksnakotį... Atseit rašau išpažintį. Po šios prievartos būsiu pilnateisis tarybinis pilietis.

1966 m. lapkričio mėn., t.y. praėjus penkiems mėnesiams nuo pokalbio redakcijoje, Šakių rajoniniame laikraštyje "Draugas" (Nr.133; 134; 135), buvo išspausdinta mano nuotrauka su antrašte: "Edvardo Guogos klystkeliai", o po ja Bagdzevičiaus sukurptas rašinys. Apie straipsnį laikraštyje man pasakė atvažiavęs į Kauną kaimynas. Grįžęs iš Kauno, pas brolį radau visus tris numerius. 134-ajame puikavosi mano nuotrauka. Ryte rijau žodžius. O, Viešpatie, kaip save pasmerkęs, pažeminęs... Skaitau ir savo akimis netikiu. Rašoma, kad redakcijos durys visiems atviros. Vieni ateina pasitarti, kiti - skriauda pasiskųsti... "Šis lankytojas pasirodė kitoks. Nedrąsiai atsisėdo, nuleido galvą ir trūkčiojančiu balsu pareiškė: esu Guoga Edvardas, Jono sūnus. [...] Noriu per laikraštį papasakoti [...] kaip okupantams tarnavau, kaip banditu buvau tapęs. [...] Noriu papasakoti ir žmonių atleidimo paprašyti. Duokite plunksną [...]"

Korespondentas meluoja toliau. "...Ne vieną ir ne dvi valandas vyko mūsų pokalbis. Jam sunku buvo pasakoti, dar sunkiau rašyti, o man nelengva klausyti. Jaučiu, o ir dabar esu įsitikinęs, kad jis ne viską nuoširdžiai išklojo." Skaitau toliau, gal savo minčių surasiu? "...Keturiasdešimt penktųjų pavasarį vyrus ėmė šaukti į armiją [...] ėmiau slapstytis [...]" Kodėl išėjau į mišką - nė žodžio. Ir dar: "Gavau pelnytą atpildą [...]. Ten stovykloje prie manęs lindo buvę žudikai [...] likau nuošalyje [...]." Nežinau, ką korespondentas tuo norėjo pasakyti. Aš praeities neslėpiau, niekas manęs neatstūmė. Per tuos dešimt metų niekas nei žodžiu man neužsiminė apie praeitį. Esu "pilnateisis pilietis".

Po priverstinės išpažinties saugumas manęs nepaliko ramybėje. Kiekvienais metais gaudavau po kelis iškvietimus tai į Šakius, tai į Kauną, tai į Vilnių. Pagaliau Kauno saugume paklausė trumpai drūtai: kur ir pas ką, dirbdamas Kaune, gyvenu? Pastovios gyvenamos vietos neturėjau, todėl atsakyti į klausimą negalėjau. Pareikalavo prisiregistruoti ir gyventi nuolat. Tuo jie man "padėjo" - darbovietė paskyrė bendrabutį.

1967 m. persikėliau į Šakius. Dirbau KMK statybos organizacijoje. Praėjus trims metams, gavau butą. Įžvalgi Šakių saugumo akis mane visą laiką sekė. 1973 m. išėjau į pensiją.

Gavau kelialapį į Druskininkų sanatoriją. Po trijų dienų ateinąs į mano kambarį vyriškis prisistato esąs Druskininkų saugumo darbuotojas Gaidys. Pasako, kad man reikia atvažiuoti į Vilnių. Tačiau sekmadienį parvažiavau į Šakius. Pirmadienį grįžtu į sanatoriją, o antradienį vėl į Šakiuose. Į Vilnių nevažiuoju. Apie 11 val. į namus atėjęs Šakių saugumo darbuotojas Rakickis klausia, kodėl ne Vilniuje. Teisinuosi, kad Šakiuose turiu sutvarkyti svarbius reikalus. Paskambino Laukevičiui ir paduoda ragelį man. Viršininkas įsakmiai liepia atvažiuoti į Vilnių tuojau pat, nes tai tarptautinis reikalas, juokauti negalima. Pagaliau susitarėme, kad nuvažiuosiu kitą dieną...

Paskutinį kartą Vilniaus saugumas mane kvietė 1988 m. Paskambino tuometinis Šakių prokuroras Pocius ir pasakė, kad prokuroras Bakučionis kviečia į Vilnių. Atsakiau, kad su juo daugiau reikalų nenoriu turėti. Pocius pradėjo grasinti. Pakartojęs, kad daugiau reikalų su jais turėti nenoriu, padėjau ragelį. Taip ir pasibaigė mūsų "draugystė"*.

* Tyrinėjant buvusio KGB archyvo bylas, teko atrasti dokumentų, pagal kuriuos LTSR saugumo komitetas net po 1990 03 11 reabilitacijos priedanga kviesdavo buvusius politkalinius apklausinėjimui. - Red. pastaba.

1945 m. gegužės 12 d. Valkų kalvų kautynėse žuvę partizanai, kuriuos prisimenu:

1.    Bubelaitis Pranas, g.1925 m. Bališkių k., Lukšių vls., Šakių aps. Partizanas nuo 1945 m. balandžio mėn.

2.    Čečeras (Čereškevičius) Antanas, g.1919 m., Morkų k., Paežerėlių vls., Šakių aps.

3.    Kriaučiūnas Antanas, g.1925 m. Pentiškių k., Griškabūdžio vls., Šakių aps. Partizanas nuo 1945 04 09.

4.    Kuosaitis Juozas, g.1912 m. Kriūkų k., Paežerėlių vls., Šakių aps. Palaidotas Staliorių kaimo kapinaitėse, Lukšių vls., Šakių aps.

5.    Latvaitis Bronius, g.1913 m. Lekėčių k. ir vls., Šakių aps. Partizanas nuo 1945 04 29. Palaidotas mūšio vietoje. Sovietmečiu, pradėjus Valkų smėlį naudoti statybose, kapas sunaikintas.

6.    Mačiulaitis Petras.

7.    Mockus Juozas, Kriūkų k., Paežerėlių vls., Šakių aps.

8.    Mozūraitis Kajetonas, g.1927 m. Liepkartų k., Lukšių vls., Šakių aps. Partizanas nuo 1945 m. balandžio mėn.

9.    Mureika Antanas iš Sirvydų k., Lekėčių vls., Šakių aps.*

--------------
*LYA operatyvinėje byloje Nr.2913 “Požerelcy”, L.26, esančiame 1946 m. sausio 4 d. Raninės k., Paežerėlių vls., Šakių aps. žuvusiųjų partizanų atpažinimo protokole rašoma, kad vienas iš žuvusiųjų yra Antanas Mureika iš Kriūkų k., Paežerėlių vls., Šakių aps. - Red. pastaba.

10.    Pinkus Ignas, g.1927 m. Šuopių k., Sintautų vls., Šakių aps. Partizanas nuo 1945 m. balandžio mėn.

11.    Rėčkaitis Pranas, g.1927 m. Bizierių k., Lukšių vls., Šakių aps.

12.    Stračkaitis Kazimieras, g.1926 m. Sutkų k., Paežerėlių vls., Šakių aps.

13.    Širvaitis Antanas, Piktžirnių k., Sintautų vls., Šakių aps.

14.    Vaičaitis Juozas, Valių k., Jankų vls., Šakių aps.

15.    Vaičaitis Vincas, Valių k., Jankų vls., Šakių aps.

16.    Vizgirda Juozas, g.1920 m. Pentiškių k., Griškabūdžio vls., Šakių aps. Partizanas nuo 1945 m. balandžio 9 d.

Mano prisimenami Valkų kalvų kautynėse dalyvavę ir išlikę gyvi, bet žuvę vėliau arba buvę suimti ir nuteisti partizanai:

1.    Balčiūnas Vytautas, g.1926 m. Sirvydų k., Lekėčių vls., Šakių aps. Nuteistas 10 m. lagerio. Mirė Irkutsko srityje, tremtyje.

2.    Bartkus Antanas iš Bartkų k., Lukšių vls., Šakių aps.

3.    Bartkus Česlovas iš Bartkų k., Lukšių vls., Šakių aps. Buvo nuteistas. Mirė grįžęs Lietuvon.

4.    Bartkus Pe tras iš Bartkų k., Lukšių vls., Šakių aps.

5.    Bartkus Stasys.

6.    Budrys Juozas, g.1919 m. Sirvydų k., Lekėčių vls., Šakių aps. Ėjo partizanų grupės vado Petro Povilaičio pavaduotojo pareigas, o jam žuvus vadovavo grupei. Suėmus teismas paskyrė mirties bausmę, kuri vėliau pakeista 25 m. lagerio. Bausmę atliko Omsko srityje. Ten tremtyje mirė.

7.    Dimindavičius-Barzda, kapitono Jurgio Valčio pavaduotojas. Dar buvo vadinamas Viršila.

8.    Gailiūnas Jonas. Miręs. Palaidotas Jonučių kapinėse prie Garliavos.

9.    Gailiūnas Pranas, g.1913 m. Tirvidonių k., Paežerėlių vls., Šakių aps. Į Valkų stovyklą atėjo 1945 m. balandžio mėn. Žuvo 1945 07 08 okupantų siautėjimo metu. Palaikus iš okupantų pavogėme, padarėme karstą ir palaidojome jo buvusioje slėptuvėje. Dabar perlaidotas į Žemosios Panemunės kapines.

10.    Gerulis Antanas, g.1926 m. Pažiegždrių k., Lekėčių vls., Šakių aps. Žuvo 1945 07 08 su Broniumi Patašiumi. Užkasti su karstais žuvimo vietoje, Raninės k., Paežerėlių vls., Šakių aps.

11.    Gudiškis Jonas, g.1922 m. Lekėčių k. ir vls. Šakių aps. Partizanas nuo 1945 m. balandžio mėn. Valkų mūšio metu buvo sužeistas sprogstama kulka į kojos pėdą ir paguldytas į ligoninę Kaune. Liutvinų išduotas, buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio, kur ir mirė.

12.    Jakaitis Albinas. Buvo nuteistas 10 m. lagerio. Mirė grįžęs į Lietuvą. Palaidotas Gelgaudiškio kapinėse, Šakių r.

13.    Jakaitis Jonas-Žaibas, g.1922 m. Nuteistas 10 m. lagerio. Bausmę atliko Kazachstane, Karagandoje. Į Lietuvą grįžo 1967 m., dirbo statybo-

□ Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Valtys

□ Antanas Aštrauskas-Viršila

□ Aleksandras Povilaitis-Riešutas

□ Algimantas Matusevičius-Neptūnas

se brigadininku. Mirė 1996 m. gruodžio mėn. Palaidotas Jonučiuose, prie Garliavos.

14.    Jakaitis Vincas, g.1921 m. Valkų mūšyje dviem automato šūviais buvo sužeistas į nugarą ir krūtinę. Mano slaugomas išgijo be ligoninės. Liutvinų išduotas, buvo suimtas, nuteistas 10 metų lagerio, kur tragiškai žuvo.*

15.    Klimaitis Viktoras.

16.    Laurinaitis Vaclovas-Rumeika, g.1919 m. Jančių k., Lekėčių vls., Šakių aps. Partizanas nuo 1945 m. balandžio mėn. 1945 m. pabaigoje buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1957 m. iš įkalinimo vietos paleistas. Grįžęs gyvena Šakiuose.

17.    Liutvinas Viktoras. Miręs Kaune.

18.    Patašius Bronius, g.1927 m. Raninės k., Paežerėlių vls., Šakių aps. Į Valkų stovyklą atėjo 1945 m. balandžio mėn. Žuvo 1945 m. liepos 8 d. Raninės kaime, prie savo namų, kartu su Antanu Geruliu. Užkasti su karstais žuvimo vietoje.

19.    Patašius Pranas.

20.    Petkūnas Vytautas-Putinas. 1945 m. spalio mėn. Pūstauniškių k., Lukšių vls., Šakių aps. čekistų užpultas, besitraukiant buvo sužeistas. Bandė susisprogdinti, tačiau granatai nesprogus, buvo paimtas gyvas ir nuteistas 15 m. lagerio. Bausmę atliko Kazachijoje. 1962 m. be sveikatos grįžo į Lietuvą. Mirė 1996 m. gruodžio 22 d. Palaidotas Lukšių parapijos kapinėse.

21.    Povilaitis Petras, g.1922 m. Tirvidonių k., Paežerėlių vls., Šakių aps. Studentas. Po Valkų mūšio, man pasiūlius, buvo išrinktas būrio vadu. Žuvo 1945 m. liepos 8 d. okupantų siautėjimo metu Sirvydų k., Lekėčių vls., Šakių aps., kartu su Pranu Gailiūnu. Abiejų palaikus nuo okupantų pavogėme, padarėme karstus ir palaidojome jų slėptuvėje. Šiuo metu perlaidoti į Žemosios Panemunės kapines.

22.    Povilaitis Aleksandras-Riešutas, g.1924 m. Lekėčių k. ir vls., Šakių aps. Žuvo 1950 m. Guogynėje, Jančių k., Lekėčių vls., Šakių aps. Sužeistą stribai užmušė.

*Prisiminimų autoriaus Edvardo Guogos baudžiamojoje byloje Nr.P 15287 LJ, L.363 yra Vinco Jakaičio mirties aktas, kuriame rašoma, kad Vincas Jakaitis mirė lageryje tuberkulioze 1951 m. rugpjūčio 26 d. - Aut. pastaba.

□ Pranas Valtys-Šernas

□ Dr.V.Kudirkos partizanų kuopos įkūrėjas Pranas Runas

□ Petras Jurkšaitis-Beržas ir Aleksandras Povilaitis-Riešutas

□ Pranas Runas

23.    Rudzevičius Saliamonas. Žuvo prie Sintautų, Šakių aps.

24.    Runas Pranas.

25.    Šmuilys Andrius. Partizanas nuo 1944 m. rudens. Būrio vadas. Žuvo 1946 m. sausio 31 d. Bunikių k., Kidulių vls., Šakių aps. Palaikai perlaidoti į Paežerėlių kapines.

26.    Valtys Jurgis-Lokys, g.1910 m. Pūstauniškių k., Lukšių vls., Šakių aps. Lietuvos kariuomenės kapitonas. ĮValkų stovyklą atėjo 1945 m. balandžio mėn. viduryje. Partizanų gretose įvedė karišką tvarką. Žuvo 1945 m. spalio 7 d. prie savo tėviškės Pūstauniškių kaime, išduotas jo ūkyje šeimininkavusio okupantų pakaliko. Palaidotas Lukšių kapinėse.

27.    Valtys Pranas-Šernas, kapitono Jurgio Valčio brolis. Žuvo 1949 m. lapkričio 11d. bunkeryje.

Prisiminimus spaudai parengė Bonifacas Ulevičius

* * *