Partizanai: Istorija ir dabartis

DIEVO IR TĖVYNĖS MEILĖS VEDAMI

RYTŲ LIETUVA

Juozas Puslys

Paliekantys šį pasaulį išeina ir tyli... Noriu papasakoti tai, kas išliko atmintyje iš mano gyvenimo. Noriu, kad jaunoji karta, neužmirštų tai, kas taip sunkiai buvo iškovota. Noriu, kad žinotų, kiek daug kovota dėl Tėvynės Lietuvos. Lieta kraujo ir prakaito, kentėta ir žūta. Noriu, kad jaunimas žinotų, ką reiškia kovoje tikėjimas Dievo Apvaizda ir pasišventimas Jo globai. Žinok jaunime, jei Tu būsi su Dievu - Dievas visada bus su Tavimi.

Gimiau 1912 m. vasario 16 d. Zarasų aps., Antazavės vls., Duburių k., nuostabaus grožio Aukštaitijos žemės kampelyje, kur aplinkui tyvuliuoja daugybė ežerų ežerėlių, miškų ir miškelių.

Tėvelis nuosavos žemės neturėjo - 66 ha nuomojo iš ukrainiečio, Ukrainoje turėjusio didelį dvarą. Tai buvo doras žmogus, tikintis. Nederliaus metais jis sumažindavo nuomą. Sakydavo: "Jūs ir jūsų vaikai čia pragyvensite". 1918 m. šis ūkis tapo valstybiniu. Tuomet tėvai nuomojo žemę iš valstybės. Vyriausybės buvo numatyta šį ūkį išparceliuoti, o mums duoti 20 ha žemės aplink sodybą.

Šeimos sudėtis buvo tokia: tėvelis, mama Elžbieta, sesuo Ona (g.1905 m.), antra sesuo Andrijana (savųjų vadinama Andrise) (g.1908 m.), aš ir brolis Antanas (g.1914 m.). Kartu gyveno netekėjusios tėvelio seserys Anelė ir Julija. Tėvai samdė tarną, tarnaitę ir piemenį. Aš jau vienuolikos metų pradėjau pjauti šieną ir dirbti kitus darbus.

Mokykla tik pradinė, iki keturių klasių, buvo už 5 km Antazavėje. Mokyklą baigęs toliau mokytis negalėjau.

Šeima buvo labai religinga. Jau septynerių metų eidavau patarnauti mišiose, o dvylikos metų įstojau į bažnytinį vaikų chorą Antazavėje, šešiolikos - į sumos chorą, dar vėliau - į Pavasarininkų ir Šaulių organizacijas.

Nors nuvargdavome per dieną, bet vakare, susiėję su kaimynais Lingiais, Zakarevičiais, Matuliais, užtraukdavome dainą. Dainoriais buvomevadinami pagal kaimus: Duburių - duburiškiai, Pakerių - pakeriškiai, Vainiūnų - vainiūniškiai. Žmonės, išgirdę dainą, sakydavo: "Duburiškiai dainuoja". Gegužės mėn. pas mus rinkdavosi gegužinėms pamaldoms - mojavoms. Šeštadieniais padainuodavome, pašokdavome, kas nors ateidavo su armonika.

Mama ir tėvelio seserys buvo labai pamaldžios. Tėvelis rožančių kalbėdavo namuose, visus išleisdavo į bažnyčią, o pats ten nueidavo retai. Be to, nuvažiavęs į turgų, jis aplankydavo žydelio karčemą. Mama sakydavo: "Žydelių vaikus rėdai, o savi pliki". Tėvelio silpnumu pasinaudodavo daug nesąžiningų žmonių. Žiūrėk, jau baigia išparduoti turguje grūdus, bematant prisistato "draugas" ir kviečia į karčemą sušilti. Pastato pusbonkį ir ... jau nugertas. Tėvelis užsako, žydelis tik neša, tik neša, o už viską moka tėvelis vienas. Be to, "geradaris" prisitraukia savo draugą, o žydelis (kiek jam leidžia sąžinė) pateikia sąskaitą.

Gyventi buvo sunku, nes nuomai išmokėti reikėjo 2000 Lt. Be to, ir samdiniams mokėjo atlyginimus.

Man paaugus ir pradėjus šeimininkauti, mama sakydavo: "Dabar man gera gyventi". Viską turguje pardavę, užeidavome į arbatinę išgerti arbatos, užkąsti ir linksmi parvažiuodavome namo. Į karčemą nė kojos nekeldavome. Mama įdiegė tikėjimą ir tėvynės meilę, o važiuojant į atlaidus įdėdavo tik po vieną litą. Ji darė labai teisingai, nes po pamaldų draugai kviečia prisidėti prie kompanijos, pasivaišinti, žinoma, išgerti buteliuką, o aš, turėdamas tik vieną litą, neidavau. Arbatos stiklinę išgerdavau vienas ir dar mamai parveždavau saldainių. Susitikdavau su tokiais draugais kaip aš pats, ir nuo to laiko įstrigo mintis: niekada negersiu alkoholio, nes mergaitės sakydavo: "Eina įkaušę". Mama, pastebėjusi, kad neturiu blogų įpročių, manimi visiškai pasitikėjo.

Mūsų ūkis buvo 66 ha, o technikos tuo metu nebuvo. Geriausia ūkininkauti turint 15-30 ha žemės. Mes tikėjomės gauti 20 ha žemės sklypą. Su ta viltimi ir vargome. Mamos tėviškėje Duburaičio II kaime buvo 10 ha žemės, bet ten gyveno mamos brolio Šalčio žmona.

1930-1932 m. iš žemės tvarkytojo gavome žinią, kad mūsų nuomojamas ūkis bus parduodamas su sąlyga: jei atsiras savininkas, tai reikės grąžinti pinigais. Tai buvo didelis smūgis. Kreipiausi į žemės tvarkytoją, o jis pareiškė: "Galite dalyvauti varžytinėse šį ūkį parduodant".

□ Juozas Puslys prie komutatoriaus Ukmergėje I pulko telefono centrinėje 1934-1935 m.

□ Juozas Puslys Lietuvos kariuomenėje 1933-1935 m.

□ Zarasų rinktinės Antazavės šaulių kuopa: priekyje sėdi vadai, tarp jų kun. vikaras Jonas Pranevičius, paskutinėje eilėje stovi trečias Antanas Puslys. 1936 m.

1933 m. birželio mėn. mirė mano tėvelis, o rudenį buvau pašauktas į kariuomenę. Mamai ir broliui patariau palikti šį ūkį ir gyventi mamos tėviškės ūkyje. 1934 m. pavasarį mama, brolis Antanas, sesuo Andrisa (sesuo Ona buvo ištekėjusi) ir dvi tetos persikraustė gyventi į mamos tėviškę. Ūkis buvo labai nualintas, nes jį nuomojo kaimynai. Mamai jame apsigyvenus, brolis tą ūkelį pertvarkė, pavertė labai derlingu. Brolis labai džiaugėsi, nes darbo buvo mažiau, o pelnas didesnis, negu nuomojant didelį ūkį.

Kariuomenėje man sekėsi gerai, nes Šaulių organizacijoje buvau pramokęs kario tarnybos. Pirmą apmokymą praėjau Ukmergėje ir buvau paskirtas į ryšių kuopą. Mane išsiuntė į Panevėžį į ryšininkų kursus, kur įgijau ryšininko-telefonininkto specialybę.

Aš parėjau iš kariuomenės, brolis Antanas išėjo. Jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Broliui grįžus iš kariuomenės, naujai perstatėme klojimą, nes derlius padidėjo dvigubai. Gyvenome prie Duburių ežero, todėl ir žuvies pasigauni sočiai. Medienos gauti buvo sunku. Žiemą važiuodavome net į Gražutės mišką (už 30 km) medžio. Daug vargome įrengdami namą. Įrengiau vėjo malūnėlį elektrai gaminti. Visi kambariai buvo apšviesti elektros lemputėmis ir radijas dirbo elektra. Pastatėme naują pirtį prie pat ežero.

1939 m. rugsėjo mėn. per šv.Kryžiaus Paaukštinimo atlaidus Aviliuose pamaldos praėjo ramiai, nors rytuose ir vakaruose šėlo du "slibinai". Parvažiavome namo. Kaimynas Krukauskas mus pakvietė į svečius. Besilinksminant atvyko seniūnas su žinia apie mobilizaciją: visiems vyrams įsakoma važiuoti į Obelių geležinkelio stotį. Prekinis traukinys mus nuvežė į Panevėžį.

Vokiečiams užpuolus Lenkiją, lenkai pradėjo bėgti į Lietuvą. Reikėjo internuoti lenkus, o iš rytų prieš Lietuvą kilo juodas debesis. Po trijų savaičių žygiavome į Vilnių, nes rusai "grąžino" jį Lietuvai, o Pupų Dėdė per Kauno radiją dainavo: "Vilnius mūsų - Kaunas rusų".

Vilniaus krašto lietuviai laukė atžygiuojančios mūsų kariuomenės. Pakelėse statė vartus. Mes, dviratininkai, išsirikiavome prie šaligatvių, kaip apsauga. Labai gražiai atrodė raiteliai: ulonai ir gusarai, o taip pat šarvuočiai ir auto kolona. Vėliau vyko Vilniuje ateitininkų suvažiavimas. Iš visos Lietuvos suvažiavome uniformuoti. Buvo daug džiaugsmo, bet trumpam.

□ Antazavės bažnytinis choras vyskupo Kazimiero Paltaroko vizitacijos metu 1943 m.

□ Partizanų Gražių motina Gražienė prie sūnaus Broniaus (žuvo Sartų ežero pakraštyje 1945 m. sausio 8 d.) kapo Antazavėje

1940    m. bolševikams okupavus Lietuvą, pradėjo suiminėti valsčių viršaičius, sekretorius ir tremti į Sibirą. Visi "proletarai" buvo surinkti į vyriausybę, o dorieji mūsų tautos žmonės pažeminti. Antazavės valsčiuje toks bedievis komunistas Pupeikis (vardo neatmenu), tapo valsčiaus vadovu. Jis taip kalbėjo: "Nereikia mums mokytojų, raštingų, nes jie jau prisirašė, o mes, beraščiai, sukursime rojų žemėje".

Avilių k. tuomet mokytojavo Šukelis su žmona. Tai - dideli Lietuvos patriotai, kilę iš Vilniaus krašto ir mokėję vokiečių kalbą. Jie rengdavo vakarus, mokydavo vaikus vaidinti lietuviškas patriotines pjeses, už ką buvo tardomi Antazavės saugumiečių. Mokytojas Šukelis buvo gudrus ir mokėjo pasiaiškinti.

Giedojau Antazavės bažnyčios chore. Vargonininkas Juozas Dugnas buvo didelis Lietuvos patriotas ir kartu su choro repeticijomis vykdavo politiniai susirinkimai. Saugumas pareikalavo iš vargonininko choristų sąrašo. Visi nutarėme, kad jokio sąrašo neduosime. Tuomet saugumiečiai uždraudė rinktis pas vargonininką. Mes nutarėme repetuoti bažnyčioje. Išėję iš bažnyčios, traukdavome patriotines dainas, net miestelis skambėdavo. 1941 m. vasario 16-oji sutapo su sekmadieniu, o į bažnyčią suvažiavę žmonės pamatė nuostabų vaizdą: plevėsavo trys lietuviškos trispalvės: viena - berže, antra - ant pastato, o trečia - šile eglėje. Pirmosios dvi buvo nuimtos greičau, o trečioji virš šilo plevėsavo ir po pamaldų. Vėliavai buvo pasirinkta aukšta eglė ir, lipant žemyn, nugenėtos visos šakos, dėl to milicininkai negalėjo jos nuimti ir nusprendė medį nupjauti. Už tai girininkas surašė protokolą ir nubaudė juos už eglės nupjovimą.

Sklido žinios, jog vokiečiai pradės 1941 m. kovo 15 d. karą prieš rusus. Pradėjome rinkti ginklus, šaudmenis, granatas. Mūsų pogrindis gaudavo informaciją iš dviejų taškų: iš Zarasų (apskrities centro) ir Dusetų.

1941    m. kovo mėn. 20-21 d. gavau kvietimą atvykti į Zarasų pasų skyrių, kur neva buvo iškilęs neaiškumas dėl dviejų vardų (mano du vardai Juozas ir Petras), bet... iš pasų stalo buvau nuvestas į NKVD. Prasidėjo tardymas. Pirmas klausimas: "Koks susirinkimas buvo vasario 16-ą dieną?" Atsakiau, kad mano gimtadienis - giminės ir kaimynai atvyko pasveikinti. (Supratau, kad buvo išdavikas). Tardytojas majoras tęsė toliau: "Kokius geriausius turi draugus?" Atsakiau, jog kaimynai, pažįstami, pristatantys pieną į punktą, - geri draugai, ir negaliu visų išvardyti. Majoras vaikščioda-

□ Septynių partizanų, žuvusių prie Sartų ežero 1945 m. sausio 8 d. kapas Kriaunų kapinėse. 1989 m. palaikai perkelti į Antazavės kapines

□ Ryšininkas Ignas Pupeikis Ugniukas) su žmona Rože (partizanų Galvonų sesuo, ryšininkė), Avilių apyl. Petkūnų k.

mas sako: "Vot sukin syn! (Tai kalės vaikas!) Kaip gali visi būti lygūs? Su vienu susitikęs tik galvą linkteli, su kitu - kepurę nusiimi, o su trečiuoju net pasibučiuoji?!" Geruoju nieko nepešęs, pradėjo grasinti. Paskambino į kalėjimą ir pasiteiravo, ar yra tuščia kamera. Klausinėjo, kas iškėlė tautiškas vėliavas vasario 16 d., kas klijuoja atsišaukimus ir svastikas ir, nieko neišgavęs, įsakė milicininkui mane nuvesti į kalėjimą. Nuvedė ir uždarė kameroje. Apie antrą valandą nakties vėl atvedė pas tą patį tardytoją. Jis išvardijo visų įtariamųjų pavardes. Galų gale pasakė: "Tu gudrus vyras ir galėtum būti mūsų žmogus. Kam tu pasiduodi tai klasei, ką jūs padarysite savo veikla? Kas jūs prieš galingą armiją! Žinok, kad mūsų ir sienos girdi ir apie jūsų veiklą praneš. Šį kartą tau dovanosime, bet, jeigu suseksime tavo veikią, pasielgsime kitaip. Kam pirmiausia pasisakysi, kad buvai sulaikytas?" "Mamai, nes ji labai susirūpinusi, kad negrįžau". Tada vėl klausia: "Ar galėtum pasakyti, jog buvai pasų skyriuje?" Atsakiau, kad daug kas matė, kai milicininkas su pistoletu varė į kalėjimą. Galų gale sako: "Tavo arklys ten, kur pastatei. Važiuok namo".

Tą pačią naktį buvo sulaikyta ir mokytoja Vasiliauskienė, valsčiaus sekretoriaus, kuris jau buvo ištremtas, žmona. Grįžęs įspėjau visus draugus, įtariamus NKVD. Tame sąraše buvo: vargonininkas Juozas Dugnas, Juozas Andriūnas, Dionizas Talačka, Antanas Griksnys ir mokytojas Šukelis.

Artėjo 1941 m. birželio 14-oji. Dirbau Aviliuose, priiminėjau pieną. Išgirdau baisią žinią: veža žmones. Baigiau darbą, sėdau ant dviračio - ir į namus. Abu su broliu, ginkluoti pistoletais ir granatomis, išėjome į mišką. Slapstėmės neilgai. Birželio 22 d. išgirdome lėktuvų ūžesį, o po jo - bombardavimą. Sužinojome, jog vokiečiai pradėjo karą prieš rusus. Susibūrėme į du būrius: Antazavėje ir Aviliuose.

Rusai pradėjo šaudyti Zarasų kalėjimo kalinius. Buvome pasišovę juos gelbėti, bet turėjome tik po pistoletą ir kelis medžioklinius šautuvus. Bet Dievas atėjo į pagalbą Zarasų kalėjimo kaliniams. Rusai traukdamiesi išgirdo Zarasuose šūvius ir pradėjo apšaudyti miestą. Kalėjimo apsauga pagalvojo, kad apšaudo vokiečiai ir viską metę traukėsi į Daugpilį. Tik vėliau suprato, grįžo atgal, bet kalėjimas buvo jau tuščias. Pradėjo trauktis. Komjaunuoliams išdalino butelius su benzinu, kuriais padeginėjo namus. Tuo tarpu nutilus kalėjimo kieme šūviams, kaliniai išmušė kameros duris. Žiūri, kad nėra nei vieno sargybinio ir raktai numesti kieme. Jie greitai atrakino ir kitas kameras, išleido likusius kalinius. Bėgdami pastebėjo milicininkų išsirengtus rūbus, paliktus patvorėse.

Iš Antazavės komunistų pareigūnai pasitraukė laiku. Tik Antazavės Šile buvo sulaikytas vienas rusų pulkininkas ir perduotas vokiečiams, o jo lengvoji mašina atiteko mums.

Vokiečiams užėmus Zarasų aps., Antazavės vls. susikūrė trys partizanų būriai: Antazavėje, Aviliuose ir Kumpuoliuose. Štabas buvo Zarasuose. Aš vėl pradėjau dirbti pieno priėmimo punkte ir kurį laiką palaikiau ryšį tarp Avilių ir Antazavės būrių. Žmonės, atėję į pieninės raštinę, skundėsi, kad viršaitis sutvarko reikalus tik tam, kas pavaišina. Skundai, matyt, pasiekė apskrities viršininką Steponavičių, kuris paskyrė mane valsčiaus viršaičiu. Mėginau atsisakyti, bet dėl mano kandidatūros buvo pasitaręs su Antazavės bažnyčios klebonu. Tokias pareigas perimti man buvo keistoka ir baugu.

Valsčiuje, viršaičio raštinėje, ant sienos kabojo Hitlerio portretas. Aš jį nukabinau ir vietoje jo pakabinau Vytį ir Tautos himną. Vokiečiams tai nepatiko, bet nenorėjau parsiduoti ir tarnauti okupantams. Sunku buvo vairuoti taip, kad liktų patenkintas priešas ir nenukentėtų mūsų ūkis. Vokiečiai, nors karas dar nelaimėtas, jau dairėsi į gražesnes sodybas. Mes vokiečiams nedavėme tikslių žinių apie ūkį, daug kas buvo nuslėpta. Kai sužinodavau, kad atvažiuos tikrinti, tai pasiųsdavau tarnautojus su dviračiais į visas puses perspėti gyventojų, kad paslėptų neregistruotus gyvulius. Po revizijos vokiečiai grįždavo nepatenkinti, kad nieko nerado.

Kartais vokiečiai rinkdavo žmones darbams. Mes sudarome sąrašus, nurodome adresus, o vokiečiai patys ieško. Sugrįžę vokiečiai piktinasi: "Jūs duodate gal mirusių sąrašus". Reikalavo iš manęs, kad seniūnai surinktų darbininkus. Sakydavau, kad seniūnai labai užimti savo darbu ir nėra jiems laiko. Vokiečiams buvau nebepatikimas.

Man daug padėjo tautiečiai: vargonininkas Juozas Dugnas, Juozas An-driūnas, Dionizas Talačka, girininkas su žmona ir daugelis kitų. Rengėme vakarus-spektaklius, dainavome, šokome. Spektaklį "Raudonieji vorai" teko pakartoti du kartus.

1943 m. vizitavo vyskupas Paltarokas, kurį pasitikome ir išleidome labai įspūdingai: surinkę dviratininkų ir raitelių būrius, papuošėme juos lietuviškomis trispalvėmis, kurioms medžiagą parvežiau iš Kauno. Prisimenu, kaip vyskupas Paltarokas atsisėdo šventoriuje ant žolės tarp choristų, kalbėjosi, juokavo. Tai buvo paskutinė vizitacija Antazavėje, nes 1944 m. buvome vėl okupuoti bolševikų.

□ Elena Kesilytė tremtyje; partizanų rėmėja, ištremta 1948 m., grįžo į Lietuvą po 10-ies metų

□ Adolfas Kuzma - partizanų rėmėjas su šeima Vainiūnų k. Dusetų vis.

□ Ona Kesilytė, buvusi šaulė, ryšininkė, partizanų rėmėja, ištremta į Sibirą 1948 m. Grįžo į Lietuvą po 10-ies metų

1943    m. pasitraukdami vokiečiai trėmė rusų gyventojus. Iš Leningrado į Rokiškį buvo atsiųstas ešelonas. Valsčių viršaičiams buvo įsakyta tremtinius išskirstyti gyventojams. Per seniūnus užsakiau pastotes į Rokiškio geležinkelio stotį ir nuvykau pats. Suvažiavo tik pusė pastočių ir paėmė pusę tremtinių. Aš pasilikau nakvoti Rokiškyje. Kitą dieną visi tremtiniai buvo paimti. Įsidėmėjau keturių asmenų šeimą, kurie prieš valgydami persižegnojo. Visus patalpinome į Antazavės mokyklą. Sargui buvau užsakęs išvirti sriubos su mėsa. Rusai buvo patenkinti, tik aš per viršaičių susirinkimą pas apskrities viršininką iš vokiečių gavau pastabą, kad suvartojau daug mėsos, tačiau apskrities viršininkas mane užtarė. Tremtinius išskirstėme gyventojams, o pats priėmiau religingąją šeimą, kurios senelis buvo labai patenkintas, kad Duburio ežeras buvo čia pat: visas dienas praleisdavo meškeriodamas.

Tremtiniai ūkininkams padėjo dirbti laukuose ir buvo sočiai pavalgę. Vėliau vokiečiai darbinguosius vežė į darbus Vokietijon. Mano šeimoje buvo du darbingi tremtiniai. Prašiau juos palikti ir jie liko.

Vokiečiai leido Lietuvai suburti Plechavičiaus armiją, bet jie nepasitikėjo lietuviais. Išdavė prancūziškus šautuvus, kuriems šovinių nebuvo. Vėliau paaiškėjo, kad Plechavičiaus armijai gresia pavojus iš vokiečių. Mano brolis parbėgo namo. Gavome žinią, kad reikia ginkluotis, nes artėja "raudonasis slibinas" ir reikės išeiti į mišką. Turėjome gerą dvivamzdį medžioklinį šautuvą. Brolis išmainė jį į kulkosvaidį (čekoslovakų "Bruno"). Be to dar įsigijome automatą, turėjome parabelį, mauzerį ir granatų.

1944    m. liepos 21 d. viršaičio postą palikau pasiimdamas antspaudą ir pasų blankus. Komunistams užėmus valsčių, sekretorė pranešė pirmininkui: "Puslys sėdi miške ir pasus išduoda". Pirmininkas Leitanas mane užtarė: "Jo buvo tokios pareigos, tai ir išdavė".

Zarasų aps. viršininko pavaduotojas Šileikis kvietė trauktis į Vakarus, bet atsisakiau. Aš daviau priesaiką stodamas į šaulių sąjungą, tarnaudamas kariuomenėje, taigi dabar neapleisiu savo tėvynės, kai jai gręsia pavojus. Nusprendžiau: kovosiu, kentėsiu, o jei reiks ir gyvybę atiduosiu. "Tas ne lietuvis, kuris Tėvynę, bailiai kaip kūdikis apleis"...

□ Laimutė Jankauskaitė, Igno duktė, užmezgusi ryšj su partizanais nuo 11 metų. Nuotrauka daryta 1955 m.

□ Vladas Balužis - partizanų rėmėjas Nepreilių k., Avilių apyl.

□ Ignas Jankauskas - partizanų globėjas 1949-1951 m. Buvęs šaulys, husaras

□ Juozas Puslys (stovi dešinėje) su žmona Liudyte Jankauskaite ir jos tėvais Emilija ir Ignu (sėdi). 1954 m.

Kai skrebai ėmė persekioti mamą ir tetą, atsisveikinę su namiškiais, aš su broliu Antanu išėjome į mišką. Vėliau pradėjo mamos ūkį grobstyti. Vienas rusas iš Nadūnų k. Zarasų aps. su sūnumi (sūnus buvo skrebas -taip mūsų žmonės vadino stribus) pasikinkė kumelę (buvo su kumeliuku), prisikrovė vežimą kviečių ir išvažiavo. Važiuodavo į Kavališkio malūną malti. Malūnininkas pasakojo, kad "vien tik barzdilos kviečius malė". Taip pat ir iš kaimyno Andriūno rusas su sūnumi pasikinkė eržilą, prisikrovė kviečių ir išvažiavo. Štai kam buvo gyvenimas. Nereikia nei nakties, nei baimės, nei sėti, nei pjauti. Mama sakė: "Tegul grobsto viską, kad tik jos ir tetos neliestų". Bet žiauriam žvėriui to buvo maža - ištrėmė mamą su teta 1945 m.

... Vasarą miške buvome mažose grupelėse. Lapkričio pabaigoje susibūrėme į didesnį būrį. Pasirinkome Antazavės šile patogią vietą, prie ežeriuko (kad turėtume vandens), kalnelis, nedidelės pušaitės - gera maskuotė. Pasidarėme bunkerį. Būrį, kurį pavadinome Aukštaičių kuopa, sudarė 40 vyrų. Iš žmonių gavome žinią, kad Aleksandraviečių būrys nori susijungti su mūsų. Pastatėme antrą bunkerį, kurį sujungėme su pirmuoju. Dabar buvome apie 70 vyrų. Vėl sužinojome, kad nori prisijungti Kriauniečių ir Obeliečių grupės. Taigi reikėjo statyti trečią bunkerį, nes susibūrė apie 100 vyrų. Kadangi buvo beginklių - privalėjome ieškoti ginklų. Būrio vadu išrinkome Karo mokyklos aspirantą Mykolą Kazaną. Mūsų būrys dabar vadinosi - Vyties padalinio Lokio rinktinė. Slapyvardžių dar neturėjome, o maistu kiekvienas apsirūpindavo iš namų. Partizanas, stovėjęs sargyboje, nušovė stirną. Tai buvo didelė paspirtis.

Gavome žinią, kad iš Antazavės pieninės veš į Zarasus sviestą. 15-os vyrų grupė nuvyko pasitikti. Sviesto buvo 100 kg. Grupė su laimikiu vakare grįžo į stovyklą. Netrukus sužinojome, kad skrebai už sviestą ruošiasi atimti lašinius iš mūsų tėvų. Skrebų senoje Antazavės mokykloje buvo 40, o mūsų būryje jau 100 vyrų. Mūsų planas: išvaikyti skrebus iš Antazavės. Numatėme susisiekti su kitais būriais ir 1944 m. gruodžio 23-osios vakare, sudarę 15-os vyrų grupelę, nužygiavome į Gražutės mišką. Dieną praleidome miške ir, nieko nepešę, 24 d. vakare ėjome atgal. Mus buvo įspėję, kad vakare būrys skrebų nuvyko Vainiūnų k. link, kur buvo nuėję dalis būrio vyrų pasiimti paruoštų kūčių. Jų įspėti jau nebegalėjome. Šeši vyrai atsišaudydami pasitraukė, vienas žuvo, o dar vienas sužeistas pateko į skrebųnagus. Kūčių vakaras virto gedulo vakaru...

□ Juozas Puslys prie Jankauskų sodybos 1949-1951 m. (vaizdas iš pelkės pusės)

Mums grėsė pavojus, nes skrebams patekęs sužeistasis, žinant kaip kankindavo, galėjo išduoti. Nusprendėme be mūšio stovyklos neapleisti. Aplinkui stovyklą išsikasėme apkasus ir naktį paskelbėm bandomąjį pavojų. Ryšininkas pranešė, kad į Antazavę atvyksta kariuomenė. Tai reiškė: ruošiamasi puolimui.

1944 m. gruodžio 27 d. ryte Vladas Kuzma, stovėjęs sargyboje, pranešė pastebėjęs kareivius. Vadas paskelbė pavojų ir visi tvarkingai užėmėme apkasus. Iš vieno apkaso buvo pastebėti trys priartėję kareiviai. Į juos buvo mesta granata ir paleista šautuvo serija. Išgirdome komandą: "Pervaja rota na pravo, vtoraja - na lievo, krugom marš!'¹ (Pirmas būrys - dešinėn, antras - kairėn, aplink marš!) Iš mūsų būrio suriko: "Mongolams ugnis. Vado įsakymas - ugnis!" Kautynės prasidėjo. Vienas mūsų kulkosvaidis buvo nutaikytas į aikštelę, kurioje pasirodė grupė kareivių, o Broniukas Vaikutis paleido seriją. Vėliau jis pasakojo, kad "fufaikos" tik rūko! Mat kulkos buvo padegamosios. Partizanas, buvęs greta manęs, pastebėjo skrebą ir... taiklus šūvis! Labai gerai, kad aplinkui išsikasėme apkasus: priešui vos tik priartėjus, jį pasitikdavo šūvis, o mus apšaudyti buvo galima tik iš vienos pusės. Ten buvo tikras pragaras: krito pušaičių viršūnės, šakos, sproginėjo kulkos.

Po valandos ar daugiau ugnis aptilo. Mūsų vadas Mykolas Kazanas, pakilęs iš apkaso, ėjo apžiūrėti aukų. Su juo ėjo vokietukas, kuris buvo prisijungęs prie būrio. Už pušies stovėta kareivio, kuris šovęs pataikė vadui į nugarą prie peties, o vokietuką sužeidė į koją. Vadas pranešė, kad mūsų auka viena - 17-os metų Jonas Kairys. Jis pakėlė galvą iš apkaso ir priešo kulka nutraukė jaunuolio gyvybę. Manėme, jog priešas veršis į mūsų stovyklą. Turėję durtuvus, užsimovė ant šautuvų. Po trumputės pertraukos vėl tarškėjo kulkosvaidžiai, švilpė kulkos - atsakinėjom, jog dar esam gyvi, bet labai taupėm šovinius. Skrebai į mūsų stovyklą vis dar veržėsi. Nutarėme sutemus vienas paskui kitą vorele pasitraukti, o traukiantis iššauti po vieną šūvį. Atsirado gerai žinančių šilą. Jaroslavas Špūras vedė. Ėjome per upę, atvira vieta, kur priešo užtvaros negalėjo būti, o jeigu pasitaikys - prasilaušim.

Juozas Lingė vėliau pasakojo, jog važiavęs iš Obelių, o jį sulaikę skrebai neleido važiuoti per šilą. Buvo žiema, šalta, tai jį nuvedė į malūno patalpą, kurioje, pasitiesęs ant stalo planą, sėdėjo NKVD pulkininkas ir kalbėjo: "Apsupti trimis žiedais. Neišeis nė vienas gyvas". Pulkininkas dar sakė: "Čia vokiečių dalinys, o ne partizanai".

Pasitraukėme į Salinių kaimą ir ten apsistojome. Šile dar ilgai girdėjosi šūviai, švietė raketos. Priešas pajuto, kad iš mūsų pusės šūviai nutilo ir, matyt, pagalvojo, jog sulindome į bunkerius. Vieni kareiviai įsiveržė į stovyklą, o kiti... apšaudė savus. Antazavės gyventojai pasakojo matę vežamus užmuštus ir sužeistus, o į šilą - papildomus kareivių būrius. Trimis žiedais buvome apsupti iš tos pusės, iš kurios tikėjosi pasitraukimo, o mes laimingai išėjome iš apsupties. Saliniuose mus pavalgydino, atsikvėpėme. 42 mūsų būrio vyrai nusprendė trauktis į Šimonių girią, kiti - išsiskirstė grupelėmis. Vadas Mykolas Kazanas ir vokietukas pasiliko pas gerus žmones, nes buvo sužeisti ir negalėjo toliau eiti. Tą naktį Šimonių girios nepasiekėme.

Pusiaukelėje apsistojome pas ūkininką. Šeimininkas išvažiavo į malūną, nes, matyt, nervai neišlaikė. Praleidome dieną, o vakare patraukėme Šimonių girios link. Likus gal dviem kilometrams, sužinojome, jog giria apsupta NKVD kariuomenės, tanketėmis. Matyt, kariškiai įsitikinę, kad tai atsilikęs vokiečių dalinys. Supratę, kas mūsų laukia, grįžome ir apsistojome ištremtos šeimos namuose Salagiryje prie Salų, kur buvo likusi tik senelė. Pasikvietėme iš Salų kunigą, kuris išklausė išpažinčių ir suteikė šv.Sakramentą. Senoji šeimininkė sakė: "Ir aš nebijočiau su jumis mirti". Susisiekėme dar su viena šeima - du broliai ir sesuo. Visi viengungiai. Jie gyveno savo namuose ir labai apsidžiaugė, sužinoję, jog kartu apsigyvensime. Maisto užteks. Yra grūdų, girnos, malsim, kepsim duoną, gyvensim. Gerai būtų, bet kankino mintis, jog galime patekti į NKVD nagus. Visų nuomonė buvo: pasitraukti.

1945 m. sausio 7 d. išžygiavome atgal į savo kraštą. Prieš Kriaunas būrys išsiskirstė į grupes. Mūsų grupelėje pasiliko 13 vyrų: Petras Palivonas, Vladas Kuzma, Antanas Puslys, Jonas Kokinas, Vytautas Zablackas, Vilius Zablackas, Jonas Zarakauskas, Petras Stankevičius, Bronius Vaikutis, Jonas ir Bronius Gražiai, vienas kriaunietis, kurio pavardės neprisimenu ir aš, Juozas Puslys.

Mums atėjus prie Petro Palivono namų, kažkas pasakė, kad vėl pakvipo paraku, bet... viduje buvo šilta, jauku ir kvepėjo šviežia duona. Šeimininkė nuoširdžiai priėmė, pavaišino. Nutarėme dieną praleisti sodyboje, o vakare patraukti į savo kraštus. Mes su broliu Antanu atsigulėme tvarte į ėdžias. Net neįtariau, jog tai paskutinė nakvynė drauge su broliu...

1945 m. sausio 8 d. rytą šeimininkė paruošė visiems pusryčius. Baigdami valgyti, išgirdome mašinos ūžesį ir pamatėme pro šalį važiuojantį sunkvežimį, pilną kareivių. Iš toliau jų ėjo grupės raitų ir pėsčių. Kareiviai darė kratas gyventojų namuose. Mes išstūmėme langą ir vorele patraukėme į netolimą mišką. Reikėjo pereiti ežerą, o priešas, mus pastebėjęs, atidengė ugnį. Vladas Kuzma, Petras Palivonas ir Bronius Gražys spėjo pasiekti mišką, bet pastarasis miško pakraštyje sukniubo nuo jį pavijusios kulkos. Likusieji 10 vyrų patraukėme dešiniąja puse. Pradėjo apšaudyti ir mus. Geros priedangos nebuvo, todėl norėjome pereiti kalniuką ir iš ten atsišaudyti. Vilių Zablacką sužeidė į koją. Jis prašė: "Broliai, jei galite neškite, jei ne - pribaikite, tik nepalikite gyvo". Priešas, matyt, norėjo prislinko arčiau mūsų. Patraukę sužeistąjį už priedangos, pradėjome atsišaudyti. Pirmoji serija - į ežeru traukiančias roges, pilnas kareivių. Taikinys buvo geras. Arklys stojo piestu. Brolis Antanas man sako: "Traukitės, o mes su kulkosvaidininku Broniuku palaikysime ugnį, atremsim priešo puolimą, o jūs pridengsite mus traukdamiesi". Atsiskyrėme trise, o kiti liko atsišaudyti. Laukėme, kad galėtume pridengti, bet juos apsupo ir prispaudė prie Sartų ežero. Nesulaukę pradėjome trauktis. Ta pačia kryptimi nuvažiavo mašina kareivių. Prie ežero buvo krūva balkių pirčiai statyti. Draugams sakau: "Čia gera priedanga. Apsistokime". Bet jie nuėjo toliau. Mačiau, kaip važiuojantis rogėmis žmogus pavežėjo. Aš likau, o kitoje ežero pusėje prie pušynėlio pamačiau Petrą Stankevičių ir kriaunietį, mojančius eiti pas juos. Per ežerą eiti buvo pavojinga: kairėje Velikuškių k. ir ten esantis priešas galėjo atidengti ugnį, bet kitos išeities nebuvo. Perėjau laimingai, nes priešas visą dėmesį buvo nukreipęs į grupelę mūsų brolių, kurie nebegalėjo pakilti ir, matyt, nusprendė kautis iki paskutinio šovinio. Draugams sakiau, kad mums čia ne vieta, reikia pasiekti mišką tarp Dusetų ir Antazavės - Ilgašilį. Beeidami pastebėjome atvažiuojantį iš Gipėnų k. žmogų. Paklaustas ar nematęs kareivių, jis atsakė neigiamai. Ilgašilį pasiekėme jau temstant ir truputį atsikvėpėme. Girdėjosi besikaunančiųjų šūviai. Priešas juos buvo apsupęs vienu žiedu. Mes patraukėme į Petkūnų k. pas ryšininką Igną Pupeikį, kurio klojime buvo įrengtas bunkeris. Rytą, Ignukui atėjus pašaro, susitikome. Jis gyveno tik su mama, kuri atnešė mums pusryčius. Bunkeris buvo įrengtas dviem, o mūsų - trys. Mano draugai nutarė pasitraukti kitur, o sulapojus miškui vėl susiburti.

Ignukas pranešė mano mamai ir parūpino maisto. Mama sužinojo apie žuvusį brolį Antaną ir kitus. Kartu su Antanu žuvo: Vilius Zablackas, Vytautas Zablackas, Jonas Zarakauskas, Jonas Kokinas, Jonas Gražys, Bronius Vaikutis. Juos palaidojo viename kape, o Bronius Gražys, žuvęs prie pat miško ant ežero kranto, buvo paliktas. Jį motina pasiėmė naktį ir palaidojo Antazavės kapinėse. Septyni žuvusieji buvo suguldyti Kriaunų aikštėje: stebėjo, kas iš savųjų atpažins. Po to NKVD vadas juos liepė užkasti už rūsio, bet savininkė ėmė protestuoti, tad palaidojo Kriaunų kapinėse...

Gavome žinią, kad kariuomenė traukia nuo Šimonių girios. Visi 40 partizanų būtų pakliuvę, bet, laimė, iš Salagirio jau buvome pasitraukę. Neužtiko ir mūsų palikto bunkerio, kur slėpėsi du broliai ir sesuo.

Artėjo pavasaris, šv.Velykos. Su ašaromis susikaupiau maldoje. Prisiminiau žuvusiuosius brolius. Ignukas Pupeikis atnešė švęsto vandens ir pusryčius. Aplankė ir jo motina: pasveikino su Velykų šventėmis. Nuramino, sako: "Viskas ramu, niekur nesiautėja raudonieji". Vakare, Ignuko mama pasikvietė į kambarį, kad nors valandėlę pabūčiau už velykinio stalo. Ji užtikrino: "Dievas tokiame vakare neapleis".

Prasidėjo lauko darbai. Ignukas susitarė su netoliese gyvenusiu Pranu Pauriu jo lauke iškasti bunkerį dviem žmonėms. Kasėme abu su Ignuku vakare. Paurys dirvą apsėjo, o įėjimo anga - iš karklo krūmo. Darėme slėptuvę ateičiai... Sulapojo miškas, ir per ryšininką Ignuką susitikau su kitais miško broliais. Susidarė būrys iš aštuonių ginkluotų vyrų: Dubinskas, Vilius Pupeikis, kriaunietis, Juozas Puslys, ir 4 antalieptiškiai. Miške praleidome apie tris mėnesius. Su kitomis grupėmis ryšių nepavyko užmegzti.

Mus pasiekė žinia, jog Stalinas paskyręs pusę milijono karių Lietuvai "išvalyti". Tai buvo tiesa, nes pradėjo eiti kareivis prie kareivio per miškus ir pelkynus. Nusprendėme išsiskirstyti po kelis vyrus, o Stalino bangai praėjus, vėl susiburti. Ignukas taip pat turėjo šautuvą ir buvo kartu su manimi. Avilių k. buvo daug kariuomenės, ir mes sužinojome, jog apylinkę ruošiamasi apsupti. Pasitraukėme į Liūliškes, kur buvo maži miškeliai ir krūmai. Netoli lauko pakraščio sulindome į krūmus ir užmigome, o vakare susitikome su vietos gyventojais, kurie pranešė, jog aplinkui pilna kariuomenės. Abu su Ignuku grįžome į savo kraštą ir apsigyvenome anksčiau paruoštame bunkeryje. 1945 m. liepos 4 d. atėjo Ignuko motina ir jį išsivedė namo. Jam nebuvo jokio reikalo slėptis su manimi ir aš liepiau jam būti ryšininku ir padėti vienišai motinai.

Liepos 5 d. rytą išgirdau šūvius. Matyt, eina krata. Taip ir buvo: ėjo kareiviai su šunimis per krūmus, girdėjau kaip eina per bunkerį. Turėjau rožančių rankoje ir šalia granatą. Vistiek gyvas nepasiduosiu...

Ačiū Dievui, pavojus praėjo, viskas nutilo. Vakare atėjo Pranas Taunys pas mane ir pasakojo: "Du kareiviai su šuminis perėjo per bunkerį, o su kitu šunimi daug kareivių ėjo per krūmus, net apšaudydami. Ten, kur buvo (prieš aštuonias dienas) mūsų grupė buvo stovykla, toje vietoje šunys skalijo.

Liepos 17 d. Ignukas pasakė, jog išvežė mano mamą ir tetą Anelę.

Kariuomenė pasitraukė iš Avilių, o mes vėl susibūrėme į grupę, kurią sudarė 15 vyrų: du broliai Galvonai, Vladas Kuzma, Petras Palivonas, Petras Stankevičius, Vilius Pupeikis, Dubinskas, kriaunietis, Girčys, aviliškis Jonas Plešonas, aš - Juozas Puslys, ir keturi nuo Antalieptės. Apsistojome tarp Dusetų ir Avilių Škugų miške. Išsikvietėme Avilių kleboną Juozą Rožanską, kuris išklausė išpažinčių, priėmėme šv.Sakramentą.

Škugų miške, kurį laiką praleidome ramiai. Bet vėliau į mūsų grupę atvyko iš Dusetų miestelio: vienas net žirgu, raitas atjojo. Atvykėliai pasirodė įtartini ir iš grupės 8 vyrai pasitraukė vėl į Petkūnų miškelius. Gal po dviejų dienų per Škugų mišką ėjo krata, tai laiku pasitraukėme. Tačiau per tą kratą du tos likusios grupės partizanai žuvo. Reiškia, kad tikrai buvo išdavikas įsimaišęs. Kaip sakoma: "Dieve, saugok nuo blogų draugų, su priešu pats kovosiu". Mūsų grupė, aštuoni vyrai - Dubinskas, Vilius Pupeikis, Girčys, aš ir keturi antalieptėnai Petkūnų miškeliuose vasarą praleidome ramiai.

Artėjo ruduo. Reikėjo pasiruošti žiemai. Keturi iš Antalieptės nutarė pasitraukti į savo kraštą, trys vyrai turėjo savo bunkerį. Vėl likau vienas su Ignuku. Pranas Paurys sutiko iškasti dvivietį bunkerį klojime. Tik nepertoliausiai, palivarke, išvežtos šeimos namuose gyveno rusas Dzieniosas: buvo parsidavęs ir šnipinėjo po miškelius. Bet vienos karinės operacijos metu, ryte einantį su šautuvu nušovė patys kareiviai... 1946 m. mes vėl susibūrėme 8 vyrai. Petkūnų miške pasidarėme bunkerį ir praleidome 1946 m. žiemą. Mūsų ryšininkas Igniukas surado daugiau rėmėjų: Vladą Balužį, Vincą Pupeikį.

1947 m. rudenį antalieptėnams nuo mūsų vėl atsiskyrus, žiemai likome trise. Jonas Vasiliauskas iš Petkūnų k. sutiko priimti pas save. Vieną vakarą šeimininko 8 m. dukrelė pasakė, jog per kiemą praėjo du ginkluoti vyrai. Buvo nesaugu, ir mes nuėjome pas Ignuką. Tuo metu Vasiliausko sodybą apsupę enkavedistai su kulkosvaidžiais šaukė, jog pas jį yra trys banditai. Vasiliauskas sakė: "Jiems įėjus į kluoną, laukiau, kada prasidės ugnis". Mes negalėjome čia likti ir nutarėme pasitraukti į Antalieptės apylinkę. Apsistojome Ilgašilio miške, esančiame važiuojant nuo Antazavės į Dusetas, ir ten praleidome žiemą. Pavasarį vėl grįžome į Petkūnų apylinkę pas Ignuką Pupeikį. Apsigyvenome Velyčkos ir Stainiškių k. miškeliuose (3 km nuo Avilių, link Antalieptės). Praleidome vasarą, ačiū Dievui, ramiai, bet ir vėl ruduo ir vėl žiema. Gavome žinią, kad Kesilytė žada mus visus tris žiemą globoti, toje pat vietoje. Atsisveikinome su sesėmis Velyčkaitėmis, Ignuku Pupeikiu ir kitais to krašto prieteliais, pasitraukėme prie Ilgašilio miško pas Bakutį, į Kesilyčių globą. Buvome trys: aš, Dubinskas ir Vilius Pupeikis. Sulindome į bunkerį. Globėjai - labai varginga šeima. Mums buvo labai sunku prasimaitinti. Vis raminau savo miško brolius: pastikėkim Dievo Apvaizda. Jei Dievas dar mus globoja ir duoda prieglobstį, tai nenustokime vilties ir kentėkime. Mūsų likimo broliai, kurie pateko į NKVD rankas labiau kenčia. Arba ištremtieji į Sibirą... Jei Dievui reikalinga auka - tai mes teisingai mirsime už tiesą. Mes mylime Dievą, Tėvynę ir tiesą, tai nebaisu mirti.

1948    m. pavasarį atsisveikinome su mūsų globėjomis ir ryšininkėmis seserimis Kesilytėmis ir Bakučiu. Sustojome mano gimtinės Duburių vienkiemio miškelyje pailsėti, o vakare patraukėme į numatytą vietą. Beeidami paklydome. Išėjome prie Igno Jankausko sodybos. Iš jo sužinojome, jog šis kaimas Narkyčiai. Vakare šeimininkas atnešė maisto. Jo brolis Jonas nužudytas miške prie Jūžintų, jis pats - buvęs šaulys. Kvietė pasilikti -atsisakėme. Grįžome į Petkūnus pas Igniuką. Apie buvusius draugus ryšininkas jokių žinių neturėjo. Gyvenome sesių Velyčkaičių globoje. Tą vasarą gavome blogą žinią: išvežė ryšininkes Kesilytes. O tikėjomės žiemą praleisti jų globoje.

Pasitraukėme į Igno Jankausko krūmus Narkyčių k. Pasitaręs su žmona Jankauskas sutiko priimti žiemoti vieną iš mūsų. Tad išsiskirstėme iki pavasario, susitarę susitikti miškui sužaliavus. Praleidau žiemą ramiai. Nors vieną dieną buvo krata, bet į klojimą neužėjo. Gavau žinią, kad Vilius Pupeikis žuvo. Ėjo krata. Jis buvo pas Grumbinaites. Namą padegė, o jis išbėgo ir bėgantį nušovė. Dubinskas, buvo atsiskyręs nuo Viliaus Pupeikio. Pavasarį jis išėjo į mišką ir per kratą miške žuvo.

1949    m. likau vienas. Dar daugiau susikaupiau maldoje, pasiruošęs mirčiai. Mano globėjas nutraukė visus ryšius, išskyrus Igniuką ir Avilių kleboną Juozą Rožanską. Artimai susibičiuliavome su Jankausku, kilusiu iš gausios ir neturtingos šeimos: trys broliai ir trys seserys. Iš mažens tarnavo pas ūkininkus piemeniu, o vėliau - bernu. Vienas kunigas pasikvietė zakristijonauti ir dirbti lauko darbų. Sugrįžęs į tėviškę, pasidalijo su broliu Viktoru tėvų ūkį. Brolis liko tėvų namuose, o Ignas statėsi trobesius. Jo dirbamos žemės buvo apie 3-4 ha, visa kita - krūmai ir pelkynai. Jankauskas su žmona Emilija kirto storesnes pušaites ir rąstelius nešė statybai. Sunėrė namukui rėmus, išpynė žagarais ir apkrėtė juos moliu. Trys vaikai buvo maži, šeima gyveno vargingai, bet labai mylėjo Tėvynę. Emilija audė drobes, iš kurių siūdavo mergaitėms sukneles.

Palikęs vienas, nusprendžiau, kad grupės nebeieškosiu, tik maldą ir kentėjimus aukosiu Dievui ir Tėvynei. Ignas Jankauskas irgi sakė: "Jei Dievas mums (mane) prisiuntė, tai ir globosime, aš pasitikiu Dievu". Vasarą, kad pailsėtų mano gerieji globėjai, vykdavau pas Igniuką Pupeikį.

Aprimo NKVD siautėjimai. Kai vienas palikau, niekas nepastebi, tai ir miško kratų nebėra.

Jankauskai turėjo gerą kaimyną Maskoliūną. Maskoliūno šeimoje buvo žmona, sūnus ir dvi dukros. Jankauskai pasikalbėjo apie mane ir jie sutiko, kad aš galėsęs pagyventi pas juos. Ten irgi buvo tankūs krūmai, kur nieks negrybavo nei uogavo. Persikėliau pas Maskoliūnus, kad pailsėtų Jankauskai. Tai buvo malonūs žmonės, patriotai. Žiemą vėl pas Jankauskus pasidarėme bunkerį nebe klojime, o gyvenamo namo sandėliuke. Čia saugiau aptarnauti negu klojime. Man Jankauskai sako: "Jei Dievas prisius nelaimę, tai sykiu žūsime, o jei Dievas saugos ir parodys malonę, tai dėkosime Dievui”.

1951 m. spalio mėn. pasitarėme su pusbroliu Vaikučiu ir nusprendėme, kad reikia bandyti legalizuotis MVD. Ginklo nusprendžiau neatiduoti. Kaimynas Ignas Podolskis motociklu nuvežė į Zarasus. Prisistačiau budinčiam milicininkui, kuris, apčiupinėjęs kišenes, nuvedė pas majorą. Prasidėjo tardymas. Majoras sakė: "Nori būti amnestuotas - atnešk ginklą ir viską prisipažink, o jei ne - 25 metai kalėjimo". Teisinausi, kad mano ginklas buvo rožančius. Tada pradėjo tardyti antras tardytojas, reikalavęs to paties. Vėliau jie susiprato, kad priklausau Dusetų rajonui ir ten paskambino. Atvyko majoras su vertėju, kuriems kalbėjau tą patį. Įpykęs majoras pasakė: "Tau - kilpą ant kaklo, o ne amnestiją!" Supratau, jog, atėjęs čia, padariau klaidą. Rytą mane su apsauga išvedė prie mašinos. Važiuojant per Pažiemio mišką (tarp Degučių ir Dusetų), palydovas sako: "Tavo draugų ieško". Nuvežė į Dusetas ir nuvedė į NKVD būstinės antrąjį aukštą. Tardytojas klausė to paties: "Kur ginklas? Kur draugai?" Kartojau, jog nuo Antazavės šilo mūšio gyvenu vienas. Klausė, kas mane rėmė. Atsakiau, jog slapsčiausi Duburio ežero saloje, o mane išlaikė Juozas Girčys iš Duburių k. Girčį išvežė į Sibirą 1951 m. ir jam pakenkti aš negalėjau. Vakare buvo paskutinis tardymas: susėdo visi keturi prie stalo. Ačiū Dievui, nesuklydęs pakartojau tą patį. Tada jie užsidarė kitame kambaryje ir gal po valandos išėjo. Vienas, priėjęs prie manęs, paklausė: "Ar turėsi kur pernakvoti? Rytoj pasidaryk dvi nuotraukas ir ateik pas mus". Atsakiau, kad po tiek metų nebežinau, kas kur gyvena, be to, niekas nenorės manęs įsileisti, taigi geriau čia pernakvosiu. Buvo apie antra valanda nakties, pagalvojau: "Mane paseks ir likviduos..."

Ryte išėjau į laisvę, bet vis dar netikėjau. Dusetose buvo turgaus diena. Pasirodžiau tarp žmonių. Visi labai stebėjosi. Nusifotografavau ir atėjau į MVD būstinę. Išeinant pasakė: "Išleidžiam tave į laisvę su sąlyga - 25 metai lygtinai, jei sąžiningai dirbsi, su niekuo nesusidėsi - laisvė garantuota".

Prašiau leisti išvažiuoti gyventi į Rygą, nes ten gyveno teta. Sutiko, bet visur mane lydėjo "nuodėmių" byla...