APIE ŠATRIJOS RINKTINĖS PARTIZANUS
Šatrijos rinktinės Nevarėnų kuopos ryšininko Stasio Nikos prisiminimai
Gimiau 1926 m. Telšių aps. Nevarėnų vls. Nerimdaičių kaime, 45 ha ūkininkų šeimoje. Turėjau du brolius ir seserį. Esu baigęs aštuonias klases. Tėvams pavyko išvengti trėmimo, nes dėdė juos perspėjo. Pasikinkę porą arklių, išvyko pas gimines.
Kartą užėjo toks Poškus, žinojęs, kad mano vyresnysis brolis vokiečių laikais priklausė LLA, ir pasakė norįs suvesti su partizanais. Brolis Kazys, baigęs Telšių gimnaziją, vokiečiams traukiantis su Jonu Kuodžiu ėmė slapstytis, o kiti draugai - Arlauskas, kitų pavardžių nepamenu, pasitraukė į Vakarus, vėliau atsidūrė Amerikoje. Prasidėjus trėmimui, Kuodys bėgo perspėti savo tėvų, bet sodyba jau buvo apsupta. Senuosius išvežė, sūnų suėmė.
Pasislapstęs tėviškėje, brolis Kazys ėmė mokytojauti Kartenoje, palaikė ryšius su bendramoksliu Ignu Šapkūnu. Telšiuose besimokančio Keinio sesuo buvo ištekėjusi už Šapkūno-Meistro. Kaziui mokytojaujant Kartenoje, vieną naktį apsilankę stribai sulaužė ranką krūtinę, įtardami palaikant ryšį su Kartenos partizanais. Supratęs, kad bus blogai, brolis pabėgo į Kėdainius, mokytojavo iki pat savo mirties (apie 1982 m.).
Vokiečiams traukiantis, brolis Kazys su Kuodžiu iš Nevarėnų parsigabeno daug ginklų: kulkosvaidžių, automatinių šautuvą pistoletų, granatų. Iš pradžių ginklus sumetė į prūdą, o vėliau ištraukėme ir užkasėme tėvų sode. Kai susipažinome su Poškumi, ginklus perdaviau partizanams. Tai galėjo būti apie 1947 metus.
Su Poškumi atėjo Šapkūnas-Meistras ir vokietis Albertas, buvęs karininkas. Labai džiaugėsi ginklais, ypač Albertas rankiniu kukosvaidžiu. Dalyvavo ir mano jaunesnysis brolis Juozas. Taip užsimezgė stiprus ryšys. Mes su Juozu nuolat pranešdavome apie padėtį apylinkėje, į sutartas vietas pristatydavome maisto. Labai rėmė Stasys Gintautas iš Nerimdaičių. Partizanams buvau pristatęs luokiškius Antaną ir Kazį Šelius, kurie žuvo Daukinčio būryje. Šapkūno būrys laikėsi apie Nerimdaičius, Nevarėnus, Mitkaičius, pereidavo į Pielius Mažeikių pusėje. Iš jo vyrų prisimenu nevarėniškį Šiūšę-Agnį, Beresnevičių, luokiškių brolių Vasiliauskų Vytautą Žuvelę - pavardės nepamenu.
Poškus, kilęs iš Pielių kaimo, centrinis partizanų ryšininkas, priklausęs Šatrijos rinktinei, susipažino su Anulėnų tarybinio ūkio direktoriumi Donelaičiu. Šis stambus vyras, galėjęs neapsvaigdamas iškart išgerti bokalą degtinės, pasiūlė partizanus pamaitinti ir aprūpinti maistu. Jau tada buvo saugumo užverbuotas. Poškus prasitarė. Po savaitės susitiko Telšių kapinėse su MGB karininkais, o po poros savaičių papasakojo viską, ką tik žinojo apie partizanų veiklą. Susitikinėdami kapinėse, saugumiečiai jį įtikino, kad jam nieko nebus, jei viską atvirai išklos.
Per neatsargumą vienas prasitaręs, išdavė visus. Vėliau sutikau ir jį patį Vorkutos 8-os šachtos lageryje. Klausinėjamas papasakojo susiviliojęs gražiais kagėbistų pažadais. O buvo stambus ūkininkaitis, nagingas kalvis, taisė partizanams ginklus.
1948-ųjų pavasarį prasidėjo areštai. Mane suėmė sovietinėje armijoje gegužės mėnesį, brolis Juozas pakliuvo kiek anksčiau. Teisė 11 asmenų, daugiausia ne ryšininkų, o rėmėjų, tarp jų ir mus su Juozu, Valę Varkalytę iš Eigirdžių, Pilipavičių, Poškų, Augį Arlauską, Jurgį Ačą Stasį Gintautą. Visi kaip vienas kaltinome vienas kitą, todėl aukų ratas neišsiplėtė. Karinis tribunolas visiems atseikėjo vienodai 25/5 metų. Šiuo metu, be mūsų su broliu, gyva bene tik Varkalytė.
Nerimdaičių kaime buvo labai aršus stribas Stepas Ūdra. Šapkūno vyrai kūlimo talkos metu apsupo sodybą ir stribą sušaudė. Jis labai sekdavo mus, negalėdavome pasirodyti. Buvo vietinis, kaip ir Žvirgždinas, Jonkus, kuris dalyvavo visuose vežimuose, iškraustė mūsų šeimą. Tykodamas brolių, apsupo Gureckų namą. Išsigandusi sesuo Jadzė šoko pro langą, o Jonkus ją nušovė.
Didesnių susidūrimų su stribais mūsų apylinkėse nepamenu. Partizanai sugebėdavo laiku pasitraukti. Narsus buvo Šiūšė. Jis dažnai išeidavo iš būrio ir stribokus medžiodavo vienas.
Šapkūno vyrai turėjo du man žinomus bunkerius. Vienas jų Nerimdaičiuose Alfonso Beresnevičiaus trobos gale, antrasis - Eigirdžiuose, prie pat kelio, partizanų siuvėjo Pilipavičiaus tvarte, kuriame buvo daug pašarų. Partizanai sunaikino čia užėjusį komunistų šnipą ir, kadangi šis dingo užėjęs pas Pilipavičių, čekistai pradėjo sekti ir iššifravo abi slėptuves.
Šapkūnas-Meistras žuvo išduotas su ginklo draugais bunkeryje, miške prie Tryškių. Išniekinti kūnai gulėjo miestelyje.
Vorkutoje kalėjau 8 ir 40 šachtų lageriuose. Pastarajame daug padėjo iš mūsų kaimo 1940 m. suimtas Juozas Mažutis, dirbęs vairuotoju. Jis išveždavo mano laiškus, rėmė 1953 m. rugpjūčio kalinių streiko metu.
Grįžau į Telšius 1956 gruodį. Lageryje komisija iš Maskvos panaikino teistumą. Vorkutoje gavau garo katilų mašininko teises.
Partizanai, su kuriais palaikiau ryšį, visi žuvo. Atskiras partizanų būrys laikėsi apie Gadūnavą. Su partizanais, kurių slapyvardžiai buvo Čerčilis, Stalinas, teko susitikti Žigailės kaime pas Tautkų. Atėjome visas Šapkūno būrys. Jie vadinosi Tausalo būriu. Vengė kokių nors susidūrimų, naktimis iš ūkininkų gaudavo maisto.
Matyt, buvau neblogas ryšininkas, nes Šapkūnas prašė kuo ilgiau išsilaikyti legaliai. Priėmė mane į partizanus, gavau vokišką automatą, iš kaimyno rusišką pistoletą TT. Dalyvaudavau jų naktiniuose žygiuose. Šapkūnas griežtai draudė alkoholio vartojimą. Partizanų teisme neteko dalyvauti. Daukinčio būrys, veikęs apie Eigirdžius, buvo visas sunaikintas. Daug apie tai žinojo Pilipavičius, bet jis jau miręs*.
Užrašė Zenonas Jaška
Telšiai, 1997
------------
*Povilas Pilipavičius iš Eigirdžių buvo I.Šapkūno ryšininkas - Red .pastaba.
Žarėnų kuopos ryšininko Vlado Bidvos prisiminimai
Esu gimęs 1927 m. vasario 1 d. Saušilio k., Žarėnų vls., Telšių aps. Tėvai žemdirbiai, turėjo 9 ha žemės. Augome septyni vaikai: šešios seserys ir aš. Gyvenome nelengvai. Baigiau penkis pradžios mokyklos skyrius. Buvo sunkūs metai: vieni išėjo į mišką, kiti išėjusiuosius rėmė. Taip gynėme savo Tėvynę. 1946 m. mane paėmė į sovietinę armiją. Patekau į statybos batalioną ir pusantro mėnesio dirbau prie tilto statybos Sovietske. Sausio mėnesį (1947 m.) keturiese iš ten dėl bado pabėgome. Keturis mėnesius išbuvau partizanų būryje, turėjau slapyvardį. Dar iki kariuomenės buvo užėję partizanai. Tarp jų buvo ir Petras Bartkus-Zuikis, su kuriuo kartu mokėmės mokykloje, Juozas Rumbutis (slapyvardžio nepamenu), Romas Bijeika-Kriukis.
Pabėgęs iš Sovietsko, iš pradžių slapsčiausi miškelyje prie savo namų, o troboje po duonkepiu pečiumi įsirengiau slėptuvę, kurioje pusiau gulomis tilpau vienas. Nors nebuvau ieškomas, išvykau į Judrėnų kaimą pas žmonos pažįstamą Bagdoną, kur glaudėsi ir Bagdonienės brolis Ciprijonas. Čia prabuvau gal dvi ar tris savaites.
Tuo metu pas Bružus nušovė Judrėnų apylinkės pirmininką. Mums vakarojant, staiga ėmė loti šunys. Puoliau į slėptuvę, atsiguliau, [ėję dviese su pistoletais rankose, atrado mane. Nusivarė pas Bružą. Stribokas Jurkus daužė, mušė, spardė kaip tik išmanydamas, tiek, kad rusų kareivis liepė: "Chvatit, chvatit, chvatit". Nuo mušimo paleido vidurius, kareivis leido išeiti laukan, grįžus vėl mušė. Ir taip per naktį. Rytmetį mudu su Bagdonu išvarė į Telšių MGB. Čia apklausė, nebetardė ir gal po poros savaičių išleido, sakydami namuose laukti nurodymų. Nesislapsčiau, darbavausi laukuose. Prieš gegužės 1-ąją du milicininkai nusivarė į Žarėnus, vėliau atsidūriau Telšiuose. Paleido, kadangi buvau iš vargingos Šeimos, prisakę gegužės 1 d. prisistatyti į karinį dalinį, iš kurio buvau pabėgęs. Tėvas nuvežė mane į Lieplaukės geležinkelio stotį, kad visi matytų, ir paliko, o aš slapčia sugrįžau namo.
Man besislapstant užėjo penkiese, tarp jų Zuikis, Kriukis ir Lakūnas. Pasisakė pareiną čia gyventi. Stovyklai pasirinko Saušilės mišką, apie 1,5 km nuo mano sodybos. Pasiėmiau kirvį, katilą ir išėjau su jais pas tokį Rimkų. Miške buvo audeklo palapinės, išklotos eglišakėmis. Būryje dažniausiai laikėsi penki partizanai, kartais būdavo iki 7-10. Vadovavo Edmundas Rekašius-Lakūnas. Kelias dienas svečiavosi Zigmas Tomkus, Beržas, pagyvenęs vyras, taip pat Lukauskas-Jurgelis, kurio rašomąją mašinėlę buvau pasislėpęs savo namuose. Vėliau su mumis kelias dienas gyveno kpt.Juozaitis su žmona. Taip tęsėsi iki 1947 m. rugsėjo. Rekašiaus-Lakūno partizanai išsikėlė kitur, o aš susitvarkiau dokumentus ir galėjau nebesislapstyti. Stovykloje prieš rikiuotę daviau priesaiką, gavau Giriūno-Girių Karaliaus slapyvardį. Vyrai daugiausia dėvėjo rusų kariškių uniformas. Lakūno būrys buvo apsiginklavęs perdirbtais rusiškais pusautomačiais SVT šautuvais, turėjo trumpų ginklų, granatų, kulkosvaidį. Gavau naganą, kurį pasiimdavau eidamas namo. Gaminau partizanams maistą, buvau virėju. Tėvai, seserys ir žmona žinojo, kad esu su patizanais, man pritarė, o sesuo dažnai lankėsi stovykloje.
Edmundas Rekašius-Lakūnas, g.1925 m. kilęs iš Pušynės miško apylinkių, tėvas - eigulys, šeimoje dar kelios jaunesnės seserys. Baigęs kelias gimnazijos klases. Slapstėsi nuo sovietinės kariuomenės. Užėjęs Tomkus kvietė prisidėti ir išsivedė.
Ką prisimenu iš partizanų veiklos? Tai turbūt buvo dar 1946-ųjų žiemą. Bijeika su Rumbučiu Saušilės kaime buvo stribų apsiausti ir basi atsišaudydami pasitraukė. Bartkus išėjo į mišką, tėvus suėmė ir kankino Žarėnuose, išvežė į Telšius ir čia jie dingo. Seserys Bartkutės ėmė slapstytis. Netoli Lakūno tėviškės buvo bunkeris, jį apsupus, trys partizanai žuvo, kiti išbėgo.
1947 m. Lakūno vyrai Saušilės miške turėjo jau man žinomą bunkerį. Vėliau jie tik užeidavo, pasiimdavo maisto ir išvykdavo. 1949 m. sausį užėję partizanai pasisakė, kad už kilometro nuo manęs, Saušilės miške, išsikasę bunkerį, prašė, važiuojant į mišką, atvežti duonos, bulvių. Slapstėsi penkiese. Išsikėlė prieš gegužės pirmąją. Tada jau dirbau eiguliu Dievo Krėslo miške. Minėtame bunkeryje atšventėme Vasario 16-ąją. Bunkeris buvo prie upelio, tankiame eglyne, įėjimas užmaskuotas šakomis. Nusileidus laiptukais, pasisuki kampu ir įlendi į kietame smėlyje iškastą žmogaus ūgio patalpą kurios šone ant sukaltų gultų nevisai ištiestomis kojomis galėjo tilpti septyni. Už gultų - takelis praeiti. Dieną lauke budėdavo sargybinis. Bunkerio sienų tvirtinti lentomis nereikėjo.
Iš šio bunkerio partizanai persikraustė į mano eiguvą. Lakūnas buvo susižeidęs koją. Į būrį neseniai buvo persikėlęs Stasys Rekašius, mūsų vadinamas Druliu. Dievo Krėslo miške Lakūno partizanai įsirengė vasaros stovyklą tačiau neilgam. 1949 m. gegužės 20 d. juos apsupo. Bunkeryje iš trylikos žmonių buvo trys moterys: Zosė Baginskaitė, partizano sesuo, kilusi nuo Viekšnalių, Teosė Bartkutė, Zuikio sesuo, ir mokytoja Irena, kurios pavardės nežinau. Be septynių partizanų - Lakūno, Kriukio, Zuikio, Rekašiaus ir pusbrolio Dariaus, mažiuko Stasio Rekašiaus-Drulio - buvo ir ką tik nuo kovo 24-osios trėmimo pabėgę Stasys Mockus, Bronius Vaišė, kitų trijų nepažinojau.
Tą penktadienį buvau Telšiuose. Pažįstamas ruselis Vaska, kurį kartais sušelpdavau, perspėjo apie būsimą trėmimą. Apie tai pasakiau Lakūnui, jis pasakė jau žinąs. Trys vyrai išėję į Vilkaičių kaimą perspėti gyventojų. Lakūnas kvietė pernakvoti pas juos. Atsisakiau, nes tuo metu buvau reikalingesnis šeimoje.
Sėdime su mama prie namo ant suoliuko. Žarėnų pusėn - lygumos. Matome - viena, antra, trečia mašinos, iš viso septynios. Mama susinervino - jau viskas, bet jos pasuko Lieplaukės link. Kažkas netaip. Mašinos pavažiuoja, išleidžia kareivius ir vėl tolyn. Apsupo ir iš Lieplaukės pusės, miškus apstatė kulkosvaidžiais. Kas bėgs - nukirs, o kareiviai su šunimis įlindo į mišką. Dar saulė netekėjo, o partizanai jau buvo apsupti. Vyrai, pastebėję priartėjusius kareivius, traukėsi. Kariuomenė pirmiausia granatomis naikino stovyklą, palapines, prasidėjo partizanų medžioklė miške. Patekę į visišką apsuptį, gyvi pakliuvo Z.Baginskaitė, S.Mockus, B.Vaišė ir S.Rekašius-Drulis. Septyni žuvo, o du išbėgo - Lakūnas ir Darius. Viskas buvo baigta apie ketvirtą-penktą valandą. Į rytą mane paėmė.
Tikriausiai stovyklą užrodė toks Tamošauskis. Per 1949 m. Užgavėnes pas jį buvo Lakūno vyrai. Zuikis su Tamošauskio sūnumi, išėjęs kinkyti arklio, pastebėjo esą stribų supami, o Kriukis pateko tiesiai stribui į glėbį. Ištrūkęs tik palikęs šautuvą ir kepurę. Likę pasitraukė per langą. Niekas nežuvo ir nepateko priešui, tik kuopos vadui Šarūnui stribai peršovė ausį. Tamošauskis jau tada buvo užverbuotas. Suėmė dėl akių, bet tuojau paleido. Partizanai, patykoję kelyje jį, likvidavo.
Žarėnuose stribai Jančiauskis ir vertėjas Monkus, ypač žiauriai kankindavęs, liepė viską papasakoti. Tik atvežę į Telšius, mane suvedė į akistatą su B. Vaiše. Apie mane jau viskas buvo žinoma. Maždaug po trijų mėnesių Karinis tribunolas Telšiuose nuteisė mus 25-eriems metams: ryšininkus, siuvėją, batsiuvį ir medicinos seselę Mortą Jankutę. Iš šios grupės į Lietuvą grįžome visi gyvi.
Iš Lakūno sesers sužinojau apie jos brolio likimą. 1949-ųjų spalio mėnesį Lakūnas su Antanu Kniūkšta-Audra nakvojo Plokštinės kaimo ūkininko daržinėje, Medingėnų pusėje. Iš apsupties išbėgo per šiaudinį stogą. Lakūną mirtis užklupo netoliese, o Audra gal ir būtų pasitraukęs, bet jį kareiviai nukovė kitoje sodyboje, pro kuriąjis bėgo.
Žmonės sakė, kad septynis žuvusius užkasę Ariškės miške nuo Žarėnų Lieplaukės link. Žmonės pastatę kryželį, kuris greitai dingo. Niekas gerai neįsidėmėjo vietos. Dabar užžėlę krūmais, miškai iškirsti - neįmanoma atpažinti.
1946 m. Lakūno būrys sužinojo, kad MGB užverbavo tokį gestapininką žydšaudį Šaulį. Naktį jo suimti išėjo Juozas Rumbutis, Zuikis ir galbūt Benediktas. Kai Rumbutis liepė keltis iš lovos, Šaulys nušovė jį, po to ir įbėgusį antrąjį. Paspruko tik Zuikis. Partizanus numetė Žarėnuose.
Šalia Saušilio Girelės miške 1945 m. vasarą buvo įsirengę bunkerį Stasys Bumblauskas, Petras Pilkis ir viena moteris. Pas partizano seserį užbėgo provokatorius, neva bėgąs nuo siautimo. Ji pasigailėjo ir nurodė bunkerį. Partizanai žuvo nuo įmestos granatos. Palaidoti Žarėnų kapinėse.
Po "teismo" prasidėjo ir man daugelio likimo brolių jau nueitas kelias: Klaipėda, Lukiškės, Petropavlovskas (Kazachstane), Balchašo molibdeno rūdos kasyklose dirbau 3 metus. Sušlubavo sveikata. 1951 m. spalio mėn. į Bratsko r. išvežė ir šeimą. Neliko paramos. Atsisakius dirbti požemiuose, tapau nuolatiniu karcerių klientu, bet juose buvo lengviau negu šachtose.
Žmona taip pat kalėjo lageriuose. 1955 m. buvau išleistas iš lagerio be teisės vykti pas šeimą Sibire. Tik po kelių mėnesių kovos vėl etapais su kaliniais atsidūriau Bratsko rajone. 1958 m. balandžio mėn. išleido Lietuvon. Apsigyvenau pas gimines Šilutės rajone. Pradžioje dirbau melioracijoje darbininku, vėliau - kelių remontininku, į pensiją išėjau, būdamas eiguliu.
Užrašė Zenonas Jaška
1996 m., Juknaičiai, Šilutės r.
Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos žuvę partizanai
1. Zigmas Tomkevičius
2. Edmundas Rekašius-Lakūnas (1949 m. rudenį)
3. Antanas Kniukšta (1949 m. rudenį)
4. Aloyzas Mažutis-Šarūnas (Dievo Krėslo miške 1949 05 21)
5. Tavose Bartkutė (Dievo Krėslo miške 1949 05 21)
6. Petras Bartkus (Dievo Krėslo miške 1949 05 21)
7. Antanas Urbonavičius
8. Alfonsas Urbonavičius
9. Jonas Urbonavičius
10. Jonas Bidva
11. Juozas Rumbutis
12. Steponas Rekašius-Darius
13. Romas Bijeika
14. Stasys Bumblauskis
15. Petras Pilkis
16. Antanas Rupeika
17. Benediktas
18. Aleksas Bidva
19. Vaičekauskis
20. Juozas Kniukšta
21. Liudas Rekašius
22. Vincas Rekašius
23. Benediktas Milašius
24. Petras Barauskis
25. Kazimieras Juozaitis-Meteoras
26. Irena Belozoraitė (Dievo Krėslo miške 1949 05 21)
27. Juozas Rapalis
28. Antanas Vaišvila
29. Danutė Jazdauskaitė
30. Juozas Kreivys (Dievo Krėslo miške 1949 05 21)
31. Kazys Indriuška
32. Steponas Budginas
33. Julius Baginskas
34. Mečislovas Grybauskas
35. Miroslavas Grybauskas
36. Parimskis-Malūnininkas (Dievo Krėslo miške 1949 05 21)
Irenos Urbanavičiūtės-Einikienės prisiminimai
Gimiau 1936 08 26 Telšių vls. Judrėnų k. Tėvas - kalvis ir stalius, turėjo Judrėnuose 10 ha žemės. Šeimoje augome keturios seserys ir keturi broliai. Baigiau 4 skyrius. Apylinkės pirmininkas pareiškė, kai tėvą nutvers - nušaus kaip šunį. Man kelias mokytis užsidarė.
Kaip šeima įsitraukė į pasipriešinimo kovą? Atsimenu, buvo rudens vakaras. Į duris kažkas pasibeldė. Išėjo jaunesnysis brolis Antanas. Aštuoni vyrai paprašė pakviesti tėvą, kuris suprato, jog tai - partizanai. Namuose tuo metu mums drabužius siuvo kviesta siuvėja Kazimiera Gaudiešaitė. Tėvelio daryta karbidinė (acetileno) lempa, nors ir smirdėdama, švietė gerai, todėl siuvo vakare. Partizanams pasakė, kad namuose, galima sakyti, visi savi, bet paprašė juos užeiti į vidų iš sodo pusės. Buvau maža, per plyšį pamačiau ginkluotus vyrus, prie diržų buvo granatos, šoviniai. Nepaleisdami ginklų ir nesisėsdami, paprašė vakarienės. Tėvas liepė mamai paruošti vakarienę be priekaištų, nes jei jie patys ims, tai visus metus būsime be lašinių ir mėsos. Susėdę vakarieniauti, ginklus pasidėjo tarp kojų. Pavalgę uždainavo. Mama paprašė nutilti: kaimynai patikimi, bet gali išgirsti koks praeivis. Partizanai pasakė žiną, ką daro. Tada prie jų prisijungė seserys ir tėvas, o mes, mažieji, su motina meldėmės. Mama paaiškino, kad tie vyrai iš miško negali pasirodyti. Padėkoję išėjo. Buvau jau baigusi tris klases, vienas brolis armijoje, antras dar nėjo į mokyklą. Tėvas surinko kieme visą šeimyną ir pasakė: "Vaikai, jūs nieko nematėt, nieko negirdėjot. Jei kas klaus - siųskite pas mane".
Gal po mėnesio vėl užėję vyrai buvo pavalgydinti, o trečią kartą jie atvežė sužeistą Tomkevičių. Kulka buvo perėjusi per pažastį ir petį. Tomkų atvežė gražus, juodbruvas vyras, slapyvardžiu Kriukis* Vadas paprašė tėvo, kad susisiektų su Lauksodoje gyvenančiu pardavėju Jonkumi. Šio duktė buvo medicinos sesuo. Atvykusi Morta Jonkutė sutvarkė žaizdą ir vėliau ateidavo perrišti. Tomkevičius praleido pas mus visą žiemą. Mūsų šeima stribams nekėlė įtarimo, nors kratas darė ir gyvenant Tomkevičiui. Sužeistajam atvykus, šeimos jėgomis iškasėme po virtuvės grindimis bunkerį dviem žmonėms. (Drauge gyveno Kriukis.) Partizanai ligonį dažnai lankydavo, o vadas duodavo nurodymus. Kovotojai jį mylėjo, nes buvo labai geras, bet kartu ir griežtas žmogus. Tėvui Tomkevičius sakė : "Jonai, mes visi žūsime. Taip nebus, kad šunys pėdsakų nesuuostų. Labai gaila, kad pražudysime jūsų šeimą". Pokalbiai vykdavo vakarais. Lempos nedegdavome, kad praeivis nepamatytų. Užuolaidų neturėjome.
------------
*Romas Bijeika - Z.J.
Buvo vasara. Po atlaidų brolis Lauksodos ežerėlyje prigaudė šeimai vėžių, kurių tada buvo daugybė. Mama išvirė didžiausią dubenį. Tomkevičius, juos pamatęs, paprašė mano motinos dviejų didžiausių vėžių. Sakėsi šią naktį mus paliksiąs. Nieko daugiau neturįs, todėl vėžius padovanosiąs Juozaitienei ir Juozaičiui*.
--------------
*Šatrijos rinktinės vadui - Z.J.
Su Tomkevičiumi iki sužeidimo nebuvome pažįstami. Šeimoje vienas brolis tarnavo sovietinėje armijoje, antras peraugęs, trečiam jau aštuoniolika, dar tvirtas tėvas. Niekas iš giminių nebuvo miške. Partizanai iki įvykio nesilankė, o aplinkui turėjo savo ryšininkus. Judrėnuose - Stanevičius, Šimkus, Žakienė, Končius. Prie sodybos augo nedidelis uosynas su beržais ir epušėmis, per kurį naktimis partizanai traukdavo pas ryšininkus. Turėjome vokiečių paliktą labai mažą sargų šunelį, kuris juos aplodavo. Girdėjau, kaip Tomkevičius pasakojo tėvui, kad pro mūsų sodybą traukdavo pirštų galais, bet šuo vis tiek pajusdavo.
Vadas nesakė, kas mus įskundė, jog esame "komunistai": trys suaugę ginkluoti vyrai, turintys apmokytą šunį. "Žinai, Jonai, tavo buvo toks likimas. Jeigu aš būčiau paklausęs žmonių, tau būtų skirta trys granatos, ir tavo bakūžėlė būtų pakilusi į orą". Tomkevičius nusprendęs, kad reikia užeiti pas tokį "didvyrį". Todėl tie 8 vyrai ir lankėsi. Pastebėję, jog dukros dainavo kartu, nesijaudino ir nieko įtartino šeimos elgesyje nematė. Buvome "komunistai", tad pasisvečiavę partizanai darė didelį vingį ir pasitraukė iš savo stovyklos, laukdami siautimų. Per ryšininkus sužinoję, jog apylinkėje stribai nesirodė, taip patikrino antrą kartą. Tomkevičiaus žodžiais, kai jį sužeidė, liepė vežti tik pas mus.
Be Tomkevičiaus, pas mus nuo kariuomenės slapstėsi penki vyrai. Slapstydavosi ūkininkai, manydami, kad juos suims. Niekam blogo nebuvome padarę, o Tomkevičiui mūsų "šlovė" padėjo slapstytis.
Buvome neturtingi. Tėvas - labai geros širdies ir nemokėjo prašančiam atsakyti. Tragedija, palietusi šeimą, įvyko per gerą tėvo širdį. Pražuvo visa šeima. Dar prieš partizanavimą pas mus slapstėsi Aleksandras Bulauskas su žmona, motinos pussesere, žuvęs Nevarėnų būryje. Toks jau mūsų šeimos likimas: turėjome žūti nuo vienų ar kitų rankų. Pamenu, Tomkevičius besigydydamas pas mus, teiravosi tėvo, ar kaimynai geri. Tėvas atsakė teigiamai. Vadas nusišypsojo ir pažadėjo už poros valandų įrodysiąs, kokie jie. Partizanai nuėjo pas Feliksą Simanavičių teirautis apie tėvelį. Išgirdę nuomonę: "Šaut, tai gal ne, bet į kailį suduot kaip reik..." Tomkevičius pasakė, kad negalima žmonėmis aklai tikėti.
Vaiko atmintyje įstrigo ir kitas vaizdas tuoj po karo. Brolis Alfonsas ir dar keturi vyrai slapstėsi nuo kariuomenės. Tą kartą aplankiau savo kūmą Liudą Miceikienę. Enkavedistai, nieko nepaaiškinę, išsivarė ją su vyru. Grįžusi verkdama papasakojo, jog čekistai suvarė Muitaičių, Mileikių ir Judrėnų kaimų gyventojus į Daukšų šilelį, kur prie bunkerio buvo nušauti Bagužas ir Augustinas Jonušas. Susirinkusiems pagrasino, jog taip bus visiems, jei vaikai neis į sovietinę armiją.
Slapstęsi jaunuoliai tarėsi, ką daryti. Turtingesnių ūkininkų vaikai išvengė armijos tarnaudami geležinkelyje, o mano brolis Alfonsas su Miceika išėjo į ją. Neilgai trukus iš karinio komisariato gavome žinią, jog brolis Alfonsas guli ligoninėje Maskvoje. Nežinau, iš kur tėvas gerai mokėjo rusų kalbą. Prisikrovęs lagaminą lašinių, dešrų, išvažiavo. Rado sūnų sutinusį iš bado. Lagaminas padėjo: gal po mėnesio grįžo ir Alfonsas.
Tomkevičius jau buvo žuvęs. Partizanams vadovavo Benas Milašius-Liekarstva, kuris su broliu Alfonsu buvo draugai iš gimnazijos laikų. Kitas brolis Jonas mokėsi Telšiuose suaugusiųjų gimnazijoje. Milašius-Liekarstva paprašė Joną, kad susisiektų su Milašiaus broliu. Tai padaryti buvo galima tik per Telšiuose mokytojavusį Dambrauską. Jonas prašymą išpildė ir Dambrauskas susitiko su partizanais. Vėliau atvyko ir Liekarstvos brolis. Susitikimas vyko mūsų namuose. Mama jaunąjį Milašių apnakvydino.
Ryte pas mus apsilankė stribokai ir jaunąjį Milašių išsivežė. Jonas tą patį vakarą buvo suimtas Telšiuose, grįždamas iš gimnazijos po pamokų kartu su mokytoju Dambrausku. Šis patraukė Respublikos gatve tolyn, o brolis ėjo į sesers Vaitkevičienės butą grabdirbio Maniuko name, priešingoje senojo kalėjimo pusėje. Saugumiečiai kieme jau laukė. Šeima tris dienas apie areštą nežinojo. Tėvui klausinėjant Telšiuose, stribai atsakė, kad kur nors "geria su mergomis". Kitą vidurdienį Jonas atsirado namuose, pasakė, jog esame išduoti ir per kelias valandas turime apsispręsti: arba į saugumą, arba pas partizanus. Pabuvojęs sovietinėje kariuomenėje, Alfonsas kaip kirviu nukirto - į Rusiją nevažiuosiąs. Taip trys broliai Alfonsas, Jonas ir Ancis pasirinko, o vakare atėję vyrai (kartu ir Milašius-Liekarstva) juos išsivedė. Tėvai, pasikinkę arklį, su dukromis pasitraukė. Likau Judrėnų kaimo pradinės mokyklos ketvirtokė su jaunesniuoju broliu. Dėdę Kačinską tėvai įpareigojo pasakyti saugumui, jog, atvykęs į kalvę kaustyti arklio, ūkyje radęs tik mus. Kai pasirodė stribas Percovas (Pevcovas?), sakėsi, jeigu sutiktų tėvą, patartų grįžti, nes pražus ir šeimą pražudys. Privalėjo apklausinėti mus, tačiau to nedarė. Iš tėvų turto man paliko bufetą indams, lovą ir patalynę, o atvykęs tuometinis apylinkės pirmininkas Gumuliauskas viską išvežė. Vaikams liepė apsigyventi sesers šeimoje. Likome be tėvų, namų...
Su broliu Vaciu apsigyvenome Telšiuose pas seserį Vaitkevičienę. Prieš Velykas, kai Maniukai ir Varkalienė kalbėjo apie naują, paskutinį, trėmimą sesuo mus išsiuntė pas Steckius į Lauksodą. Čia sužinojome, jog ištrėmė Vaitkevičius. Augau perduodama iš šeimos į šeimą.
Tėvas su partizanais nėjo. Per vasarą su žmona, Ole ir Jadze, vėliau žuvusia prie Viešvėnų, slapstėsi atskirai. Vasarą tai buvo paprasta, o žiemai juos priėmė dėdė Geryba, gyvenęs už Viešvėnų Sakalų k. Seserys buvo tikinčios ir lankėsi Viešvėnų bažnyčioje pamaldose. Čia jas kažkas atpažino ir išdavė. Stribokai glaudžiai apsupo Gerybų sodybą. Pabėgti neįmanoma. Motiną paėmė virtuvėje. Jadzė ir Olė slėpėsi ant aukšto. Jadzė nulipo, Olę nušovė. Tėvas suspėjo pabėgti į daržinę. Turėjo ginklą ir žadėjo gyvas nepasiduoti, tačiau pakluso žmonos ir Jadzės maldavimams. Paslėpęs ginklą, išėjo. Visas tris išsivežė. Mama girdėjo stribokus sakant, jog be reikalo nušovė gražią mergą. Dėdžių primokinta, ėjau pas stribų gaujos vadą Serpalių prašyti, kad atiduotų palaidoti seserį, bet jo vis nebuvo. Iki šiol nežinome, kur ji užkasta...
Tėvas su Jadze kalėjo Telšiuose, Vilniuje. Motiną kas antrą dieną kviesdavo į saugumą, kol galų gale Serpalius jai, apsimetusiai, kad pasimaišė protas, pasakė: "Eik, Urbanavičiene, neišaugink tų dviejų banditais". Tėvas ir sesuo gavo po 25 metus.
Alfonsas žuvo Parešketėje prie kelio kartu su kitu draugu. Serpalius nuvežė mano svainį atpažinti. Kulkos abiem buvo pataikiusios į kaktas. Turbūt nusišovė patys. Jonas žuvo sodyboje prie Alsėdžių, Antanas - prie Lauksodos, Togano dvare. Broliai Jonušai žuvimo vietoje pastatė paminklą.
Brolio Anciaus ir kartu su juo žuvusių Jazdauskaitės ir Milašiaus kūnus pametė Telšiuose už senojo kalėjimo ant kalnelio (taip pasakojo iš Krasnojarsko tremties grįžusi sesuo). Po to juos nuvežė Telšių-Alsėdžių keliu. Netoli Džiuginėnų dvaro, alksnyne, užkasė iki pusės ir paliko. Vaikai, einantys į mokyklą, bijojo ir partizanai buvo užkasti kitur.
Užrašė Zenonas Jaška
1997 m., Telšiai
ŽEMAIČIŲ APYGARDOS ŠATRIJOS RINKTINĖS VADO KPT.JUOZAIČIO ŽŪTIS
1995 m. Telšiuose laikraštyje "Kalvotoji Žemaitija" Alvydas Ivoncius paskelbė surinktą medžiagą apie kapitono Kazio Juozaičio žūtį Telšių rajono Viešvėnų seniūnijos Pareškečio kaime.
1996 m. vasarą Algis Juozaitis, žuvusiojo sūnus, bandė liudytojo nurodytoje vietoje atkasti palaikus. Pastangos buvo veltui. Telšietis menininkas Alfredas Jonušas toje vietoje pastatė kuklų atminimo kryželį.
Kapitonas buvo nušautas Liudo Varpučinsko sodyboje. Namas, kad ir perstatytas, tebestovi. Duryse- kulkų, mirtinai sužeidusių rinktinės vadą, pėdsakai. Už gero šimto metrų, ant kalnelio, išlikusi bunkerio duobė. Juo naudojosi broliai Vasiliauskai, Rekašiai, Lileikis ir kiti pagarsėję partizanai.
1996 m. spalio 9 d. A. Jonušo lydimi, apsilankėme tų įvykių vietoje. Sodyboje gyvena sūnus, o patį savininką Liudą Varpučinską atsivežėme iš Telšių. Garbaus amžiaus, tačiau šviesaus proto ir atminties, sutiko prisiminti vos ne prieš pusšimtį metų čią vykusią dramą. Pagrindiniai veikėjai žuvę, apie MGB paruoštas pinkles liudijantys dokumentai, jei ir išlikę, laukia savo eilės. Daug ką galime tik numatyti. Tik ką buvau užrašęs Adolfo Preibio-Aušros prisiminimus apie Markulio-Erelio provokatorių kelius į Žemaičių apygardą. Deja, joje nebuvo antro J.Lukšos-Daumanto. Viską aukoj antys Tėvynei narsūs Žemaitijos sūnūs ilgai neįžvelgė klastos. Taip žuvo daugelis garbiausių vadų. Kapitonas Kazys Juozaitis vienas iš jų.
Zenonas Jaška
Pokalbis su Liudu Varpučinsku
L.V. Esu gimęs 1914 m., 1947-aisiais ūkininkavau šioje sodyboje, Ringelių kaime, dabartinėje Viešvėnų seniūnijoje. Esu baigęs pradinę mokyklą.
Z.J. Jūs su kaimynu Kostu Žimkumi po kelių naktų slapčia užkasėte 1947 m. gruodžio 1 d. nušauto Juozaičio kūną prie dar išlikusių kaimo kapinaičių tvoros. Žemė buvo įšalusi, parinkote vietą po komposto krūva. Šią vasarą Jūsų nurodytoje vietoje kasinėjo Algimantas Juozaitis, tačiau nieko neaptiko. Ar, žinant čekistų metodus slėpti partizanų kūnų užkasimo vietas, negalėjo būti taip, kad suėmus jūsų grupę, sužinojo kapavietę, atkasė ir perlaidojo kitur? Juozaitis buvo baisus sovietams ne tik gyvas, bet ir miręs.
L.V. Aš taip nemanau. Per tiek laiko pasikeitė aplinka, praėjo melioracija. Tikėjausi, atvažiuos giminės, kartu atseksim.
Broliai Vasiliauskai, Rekašiai, Lileikis ir aš šalia sodybos iškasėme bunkerį. Kai 1948 m. viduryje trimis mašinomis atlėkę enkavedistai apsupo ir sunaikino jį, aš slapsčiausi iki suėmimo 1949 m. sausio 5 d. Iki tol niekas nekasinėjo. Tardytojas manęs klausė apie Juozaičio mirtį, bet nereikalavo parodyti kapo... Tomkus vadovavo žarėniškiams, Juozaitis luokiškiams partizanams.
Po Tomkaus mirties užėjo Vincas Rekašius, kurį vėliau pats Juozaitis peršovė, su draugais. Išsikalbėjome kaip su vyrais. Paklausiau, kodėl Juozaitis nušovė Tomkų. Rimas-Aukštuolis atsakė - asmeninis ginčas. Partizanai labiau pakluso Tomkui, jo klausė Žarėnų ir mūsų būrys. Juozaitis nesižemino ir atkeršijo Tomkui. Apie tai pranešęs Žarėnų būriui.
Tuo laikotarpiu Juozaitis laikėsi mano bunkeryje. Jis visur eidavo su savo adjutantais - dviem pusbroliais Lukauskais. Matau, susiruošė išeiti. Klausiu, kada grįš. Atsakė, kad ir patys nežino. Trečią parą parėjo Liudas ir į ranką sužeistas Juozaitis. Prano Lukausko nebėra. Dėl rankos - paaiškino, kad persibrėžęs, šokdamas per griovį į vielą. Siuntė mane į Telšius vaistų. Parvežiau rivanolio, dar kokių. Klausiu, kur Pranas? Sako, prie kito būrio liko. O jau buvo nušautas. Parešketyje pas Paulauską sutiko žarėniškius, ten ir nušovė. Juozaitis numušė lempą ir per langą su antruoju Lukausku pabėgo. Čia ir peršovė ranką. Kur Pranas palaidotas, nežinau.
Pas mane bunkeris buvo iškastas 1947 m., o ryšininku tapau 1945 m. O buvo taip: naktį pasigirdo beldimas į langą ir į duris. Paklausiau kas - kaimynas Zenonas Bagdonas. Įsileidau jį su kitais. Apšniukštinėjo visas kertes, neprisistatė. Kitą kartą jau buvo drąsesni, pasisakė esą Vasiliauskai. Aš juos vokiečių laikais pažinojau. Vienas dirbo vienoje įstaigoje, kitas kitoje. Vėliau pradėjo lankytis. Ir Rekašiai prisidėjo - čia pat, kaimynai. Nuo manęs iki Biržuvėnų šeši kilometrai, iki Vasiliauskų sodybos prie Viešvėnų-Luokės kelio kokie septyni.
Ar stipriai ginkluotas būdavo Juozaitis? Visą laiką automatas rankose, pistoleto neprisimenu - visi juos turėjo. Paskutinį kartą atėjo Juozaitis, Rekašiai ir man dar nematytas leitenantas iš Eigirdžių pas mane į namus, visi panašiai apsirengę. Nusivilko viršutinius drabužius, tik Juozaitis liko su ru-
□ Juozaičio būrio partizanai. Sėdi antras Vladas Gečas, stovi septintas Vladas Sungaila. Kiti nežinomi. Žuvę
dais kailiniais, atsisėdęs laikė ant kelių automatą, kai kiti ginklus pasidėjo. Nusistebėjau tuo. Lauke, matyt, buvo sargyba.
Tai buvo naktį, valandų nežiūrėjau. Pirmiausia atėjo Rekašiai, vienas jų buvo sargyboje, Lileikis ir Vasiliauskai. Matyt, buvo sutarta susitikti. Juozaitis atėjo vėliau su Lukausku ir minėtu leitenantu (nežinau pavardės). Sėdėjo visi prie stalo, kalbėjosi. Jokių ginčų nebuvo. Čia vakarieniavo. Tai buvo mano motinos trobos gale. Aš prie jų visą laiką nebuvau - kalbėjausi tai su Rekašiais, tai su Vasiliauskais. Kažkuriuo metu, eidamas iš vieno trobos galo į kitą, pamačiau koridoriuje Juozaitį kalbant su Vincu Rekašiumi. Pavadinęs mane vardu, pastarasis paprašė nesakyti, kad jis čia. [ėjau, Vasiliauskai, šoko su merginomis. Pasakiau jiems: "Vyrai, žiūrėkit, Vincas šnekasi su Juozaičiu, sakė nesakyti". Vytas Vasiliauskas stojo prie pravertų durų kambaryje, kur buvo vaišinamasi ir sekė. Kai Juozaitis peršovė Vincą Rekašių, Vasiliauskas paleido seriją iš automato, jau į per duris lauk bėgantį Juozaitį. Tas čia pat negyvas sukniubo.
Rekašius buvo peršautas per kairę ranką ir sužeisti viduriai. Nuvedžiau į kitą bunkerį. Čia atvežė Viešintų kunigą, felčerę. Toji pasakė, kad nieko negali padaryti. Pataikė keturios kulkos.
Z.J.Kambaryje buvo vaišinamasi. Ar negalėjo tai turėti įtakos?
L.V.Negaliu pasakyti, kad Juozaitis būtų nors kiek daugiau išgėręs. Nors jeigu galvojo Rekašių "sutvarkyti", galėjo pasitelkti apsaugą. Juk buvo atėjęs su Lukausku ir tuo leitenantu. Po susišaudymo visi likę partizanai taikiai susėdo prie stalo ir kokias 3-4 valandas tvarkė kažkokią dokumentaciją. Po to atsisveikino ir išsiskirstė. Liudas Lukauskas kaip išėjo, taip iki šios dienos jo nemačiau.
Bijojome, kad kas nepraneštų, nes tuokart namuose buvo ir merginų, todėl Juozaičio kūną išnešėme laukan ir tris naktis išlaikėme. Po to pasikviečiau kaimyną Kostą Žimkų ir, iškasę prie kapinaičių duobę, joje palaidojome su neštuvais atneštą kūną. Be karsto ir be kailinių. Po Vinco Rekašiaus laidotuviųjuos pasiėmė antrasis brolis.
Kada žuvo Juozaičio žmona - nežinau. Su Rekašiumi po brolio mirties susitikdavome dar pusantrų metų.
Būdavo, kad partizanai ne tik dienodavo, bet ir nakvodavo kambaryje arba daržinėje ant šieno. Bunkeris buvo apie porą šimtų metrų už sodybos, ant kalnelio. Dabar čia miškelis, o tada buvo ariama žemė. Palei ją iki miško ėjo tvora. Jos laikantis, galima buvo be pėdsakų pasiekti slėptuvę. Slėptuvė neaukšta, galima tik klūpėti. Tilpo šeši žmonės. Lubos lentinės ir tolis, užpiltos kokiu 30 cm storio žemės sluoksniu. Ant angos užsodinta eglutė. Bunkeriu naudotasi vienerius metus iki išdavimo. Partizanai pranešdavo, kada slepiasi čia, tai nunešdavau maisto, papasakodavau naujienas, apie stribų siautimus.
Ant viršaus buvo užsėti rugiai - galėjai vaikščioti - nieko nerasi. Kai išdavė, atlėkė trimis mašinomis 1948-ųjų rudenį, apsupo. Atvedė mano motiną, liepė lįsti. Nieko neradę, paliko neišsprogdintą.
Aš kalėjau Jakutijoje, grįžau 1956 m. O tada mano troboje, be manęs, buvo dar keturi kaimynai, iš judvi merginos, bet niekas paslapties neišdavė.
Jau grįžus, išsikvietė į saugumą ir pasiūlė jiems dirbti. Atsakiau, kad ir dabar jiems dirbu: auginu grūdus, prižiūriu veršius. Bet jiems reikią žinoti, ką kalba žmonės apie saugumiečius. Sakė, negalį prieiti prie jiems rūpimų žmonių, o aš galįs. Atsisakiau. Paskyrė slapyvardį - nepamenu kokį - ir žinias liepė siųsti paštu. Nesiunčiau.
