MARIJAMPOLĖS KARIŪNAI

VIETINĖ RINKTINĖ

Edmundas Barkauskas

Ėjo 1944 m. Lietuva vaitojo, trypiama kaustytu okupanto vokiečio batu... Vokiečių užmačios įtraukti lietuvius į savo pragaištingą karą ėjo perniek. Nė vienąją skelbta mobilizacija nesusilaukė tautos pritarimo. Svarbiausią vaidmenį čia atliko VLIK’as. Jis spausdino atsišaukimus į lietuvių tautą, ragino priešintis okupantams, ir jo nurodymai buvo vykdomi.

Artinantis kito okupanto kariuomenei, lietuviai suprato, kad atėjo laikas kurti savo ginkluotas pajėgas, karinius dalinius su lietuviška vadovybe ir lietuviška atributika, žodžiu, atkurti buvusią Lietuvos kariuomenę, kuri vėliau būtų papildyta ir, priartėjusi rusų kariuomenei prie Lietuvos sienų, stotų į kovą. Remiantis tais ketinimais, ir buvo įkurta teritorinė savanoriškoji Lietuvos Vietinė rinktinė, vadovaujama generolo Povilo Plechavičiaus (1890-1973). Vietinės rinktinės štabo viršininku buvo paskirtas pulkininkas Oskaras Urbonas. Gen.P.Plechavičius buvo gerai žinomas Nepriklausomybės kovų dalyvis, karštas patriotas, labai griežtas, bet teisingas, didelį populiarumą pelnęs ir karių bei gyventojų gerbiamas žmogus.

1944 m. vasario 13 d. su vokiečiais pasirašyta sutartis, kad Lietuvos teritorijoje steigiama Lietuvos Vietinė rinktinė. 1944 m. vasario 16-ąją, Nepriklausomybės dieną, gen.P.PIechavičius per radiją kreipėsi į Tautą, kviesdamas gelbėti Tėvynę - stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. 1944 m. vasario 23 d. prasidėjo savanorių registracija.

Su vokiečiais buvo susitarta, kad gen.P.PIechavičius suformuos 14 batalionų: 13 batalionų po 750 karių, o 14-asis bus mokomasis - paruoš 500 puskarininkių.

Į Vietinę rinktinę suplaukė 30000 savanorių (dvigubai daugiau negu tikėtasi). Prieš vokiečių valią Marijampolėje buvo įkurta Karo mokykla (keturios kuopos).

Lietuva rodė ligi šiol nematytą palankumą ir meilę savo kariams. Vėl pasirodė Lietuvos karininkai prieškarinėmis uniformomis, vėl daugelyje miestų skambėjo lietuviškos karių dainos, o vakarais rinkdavosi būriai žmonių prie kareivinių, kai būdavo giedama "Marija, Marija..." ir Lietuvos himnas. Tauta pabudo iš priespaudos, ją vėl saugojo narsus Lietuvos karys.

□ Balašichos lageris, Maskvos sr.

Netikėtai 1944 m. gegužės 15 d. Lietuvą sukrėtė žinia, kad gen.P.Plechavičius, jo štabas ir kai kurie daliniai, laiku negavę žinios, nuginkluoti, suimti. Iš anksto sužinoję apie gresiantį suėmimą, kariai su ginklais pasitraukė į miškus, o suimtieji buvo perrengti Luftwaffe (aerodromų priešlėktuvinės apsaugos tarnybos) uniformomis ir išvežti į Vokietiją saugoti tenykščių aerodromų. Pasitraukusieji į miškus tapo pirmaisiais partizanais.

Marijampolės karo mokykla apie įvykius Kaune buvo informuota, todėl jos viršininkas plk.ltn.Vertelis davė įsakymą, kariūnams išsiskirstyti. Mes su broliu buvome tos Karo mokyklos kariūnai, todėl norėčiau apie įvykius Marijampolėje plačiau papasakoti.

Karo mokyklos kariūnai išsiskirstė po aplinkinius kaimus ir laukė naujų įsakymų. Aš dar prieš aušrą grįžau į Marijampolę, norėdamas persirengti civiliais rūbais ir sužinoti ką nors daugiau apie įvykius. Prie štabo sutikau lietuviška uniforma vilkintį karininką, kuris mane apibarė, kodėl vaikščioju po miestą, ir liepė pasišalinti. Tik įžengus į kareivines, pasigirdo kulkosvaidžių serijos, byrėjo langų stiklai. Pažvelgęs pro langą, pamačiau, kad Karo mokykla apsupta vokiečių kareivių. Mūsų buvo apie 30 kariūnų, visi beginkliai. Bet jei ir būtume susiradę kareivinėse ginklų, priešintis būtų buvę beprasmiška. Teko pasiduoti į nelaisvę. Mane nuvedė į kitoje pusėje gatvės buvusias arklides. Čia jau radome daug anksčiau suimtų karių. Norėjau pabėgti, bet buvome stropiai saugomi. Po dviejų parų kariūnus būriais pradėjo vesti iš arklidžių nežinoma kryptimi. Aš delsiau išeiti, vis tikėdamasis pabėgti, bet kai visai mažai mūsų beliko, teko stoti į rikiuotę. Apsupti stiprios, automatais ginkluotos sargybos, išėjome į gatvę. Čia būriavosi minios žmonių: vyrai stovėjo tylūs, susikaupę, nusiėmę kepures, moterys verkė. Mus varė į gimnazijos pastatą. Nuo kalnelio matėme būrius karių, perrengtų Luftwaffe uniformomis.

Mūsų būrį lydėjo šalia einančios moterys, merginos. Vokiečiai į tai nekreipė dėmesio. Tarp jų ėjo mergina, kurią turėčiau pavadinti didvyre. Ant uniformos buvau apsivilkęs civilį paltą. Paprašęs ją prieiti arčiau rikiuotės, įsitveriau jai už rankos. Taip ėjome šalia rikiuotės. Staigiai pasikeitėme vietomis ir vėl kurį laiką ėjome šalia rikiuotės. Netoli gimnazijos, siauroj gatvelėj buvo didžiulė minia žmonių. Ten nepastebimai įsimaišiau ir aš. Vėl buvau laisvas ir tik tos drąsios lietuvaitės dėka! Ji gelbėjo ne mane (kadangi manęs nepažinojo), bet Lietuvos karį.

□ Barkauskų šeima. Marijampolės karo mokyklos kariūnai, plechavičiukai broliai Antanas ir Edmundas su mama Barbora ir sesute Genovaite

Toliau likimas klostėsi kaip ir visų Vietinės rinktinės karių - patekome į pragarišką karo sūkurį. Mažeikiuose įstojau į Lietuvos Laisvės Armiją, rusams prasiveržus prie jūros, patekau į Kuršžemės apsupimą, čia lietuviškame dalinyje tarnavau 9 mėn., keturis iš jų kovojau fronte. Po Vokietijos kapituliacijos kaip "tėvynės išdavikas" patekau į lagerius.

Pirmas susidūrimas su rusais buvo, kai gulėjau ligoninėje. Jie įsiveržė ir palatose ieškojo laikrodžių bei šiaip vertingesnių daiktų. Pamenu, prie manęs priėjo ruselis ir pagriebė nuo spintelės šokolado gabalėlį, surinko ir nuo kitų ligonių. Neužilgo išvežė į Šiaulių karo belaisvių ligoninę. Po kurio laiko iš palatos nutempė į rūsį, ir įgrūdo į tuščią palatą. Tamsu, šalta, paluby "vilko akis" - maža lemputė. Susiriečiau kampe, nepamenu, kiek ten taip ištūnojau, bet dideliam mano džiaugsmui, atitempė dar vieną ligonį- Žemgalį iš Latvijos.

Jam buvo sužeisti viduriai. Pradėjo žaizda pūliuoti. Aš plėšiau savo baltinius ir dėjau jam ant žaizdos. Naktį susiglausdavom nugaromis ir miegodavom ant betoninių grindų, nei pasikloti, nei užsikloti - nieko nebuvo. Po kurio laiko mus abu ir dar du ligonius įsodino į sunkvežimį ir automatais ginkluotos sargybos lydimi išvažiavome už miesto. Pamiškėje privedė prie duobės, sustatė prie krašto, karininkas pasakė, kad būsim sušaudyti, bet jei pasakysim visą teisybę apie save - pasigailės. Mūsų sargybiniai, atrodo, "paėmę ant drąsos", tik ir laukė įvykdyti grasinimą. Aš buvau verčiamas prisipažinti, kad perėjęs fronto liniją, atlikau žvalgybą jų užnugaryje. Karininkas įsakmiai liepė pagalvoti. Atsakiau, kad neturiu ką galvoti, kadangi pasakiau teisybę.

Baigę apklausą pasitraukė toliau, ir kurį laiką pasitarę, vėl sugrūdo mus į sunkvežimį. Nesunku suprasti, kaip arti buvome prie mirties, juo labiau kad jie NKVD-istai, jauni, trokštantys pasižymėti, gal kokį medaliuką gaus.

Neužilgo perkėlė į Latviją, iš ten į Podolsko filtracijos lagerį. Čia vėl dažnai tardydavo, į darbą dar nevarė, kadangi reikėjo išrūšiuoti, kur kam eiti mirties pasitikti. Visa laimė, kad kieme buvo suversta didžiulė krūva metalo laužo: mašinų dalys, kovinės technikos nuolaužos, šalmai ir t.t. Iš šalmų išeina labai geri peiliukai. Radę metalo apdirbimo įrankių, juos gaminome, o vėliau galąsdavome keletą dienų į akmenį.

Maistas buvo blogas ir mažai jo teskirdavo. Nepamenu, kiek ten buvom, bet rudenį atsidūrėm Serpuchovo lageryje, apgriuvusiame, apleistame vatos ir kartono fabrike. Fabriką aptvėrė aukšta spygliuota tvora, o mus apgyvendino apleistuose cechuose. Čia radome 2 aukštų gultus, vatines antklodes ir tokius pačius čiužinius. Tikras komfortas po to, kai Podolsko lageryje gulėjome ant betono grindų be jokio užsiklojimo ir kaip silkės bačkoje. Naktį pagal komandą versdavomės ant kito šono - tiek daug čia mūsų buvo. Aš įsitaisiau "pagalvę". Vis geriau negu nieko.

Čia prasidėjo lagerininkų gyvenimas: alinantis darbas (reikėjo pildyti normas), alkis (vėliau teko badauti). Palengva mūsų jėgos seko.

Artinosi žiema, mes jau buvom tiek išsekę, kad liko tik vieni kaulai ir oda. Į medpunktą nebuvo ko kreiptis, nebent temperatūra virš 37,5°. Tuokart atleisdavo nuo darbo. Kartą išvarė mus į netoliese plytinčius laukus. Žemė kokios Lietuvoj nerasi, derlinga, puri. Nors ir labai jau piktžolėmis aptraukta, bet kopūstai didžiausi išaugę. Velka nugeibę klipatėlės gėrybes, lyg zuikiai kramsnodami pilna burna ir jaučiasi tartum naujai užgimę, sotūs, o burokų į užančius, grįždami namo, prisikišam, kas gudresnis, kišenę praardęs, už pamušalo prisigrūdo.

Prie lagerio vartų visus nuodugniai iškratė, suvertė į krūvą pasisavintą valstybės turtą ir daugiau tokių nusikaltėlių į kolchozo laukus neleido.

Žiemai reikėjo apsirūpinti bulvėmis. Tam aplink administracijos pastatą iki langų sukalė neva tai aruodus, kieme aptvarą įtaisė. Tais metais lietingas bulviakasis pasitaikė. Ten visu purvu vertė bulvinę "košę".

Žmonių naikinimo fabrikas veikė be nuostolių - diena iš dienos daugėjo "dochodiagų" (klipatų) gretos. Atsirado daug jau ne tik, kad negalinčių dirbti, bet ir paeiti. Teko įkurti tokiems skyrių - OP (Serpuchove - OK). Taip vadinamajame sanpunkte gydytojų komisija tikrino kalinių sveikatos būklę. Kabinete - trys, gal ir gydytojai, nes baltais chalatais.

Įvaro į kabinetą būrelį nugeibėlių, liepia nusirengti. Jei ant sėdmenų yra nors truputis raumenų, tas dar tinkamas darbui, o jei ten tik susiraukšlėjusį oda kabo, atitinkanti nurodytus standartus, "nurašo" mirti į OK - gyvų skeletų komandą. Tie jau į darbą neina. Į pirtį vesdavo todėl, kad labai bijojo dėmėtąją šiltinę platinančių utelių. Jau neduok Dieve, užsikrėstų koks viršininkas! Kraują siurbiančių gyvūnėlių - blakių buvo tokia galybė, kad įsivaizduoti sunku.

Po pusės metų tikriausiai jau visi atsikosėdavo kraujais. Mus marino badu tikrąja to žodžio prasme. Maisto davinį sudarė: ryte 100 g šlapios duonos ir nesaldytos arbatos, pietums "sriubos" iŠ gryno vandens ir keleto sušalusių, juodų kaip anglis bulvių ir 200 g duonos, vakare vėl 100 g duonos ir arbatos. Pradėjo reikštis pirmieji bado simptomai, kaliniai tapo apatiški, daugelis prarado savikontrolę. Gavę menkutį duonos davinį, vadinamą "paike", storai užbarstydavo druskos, prisileisdavo surūdijusį katiliuką arbatos ir "puotaudavo". Žinoma neilgai, tuoj ištindavo kojos, rankų pirštai lyg pagalvėlės, atsiverdavo negyjančios opos ant mėlynų kojų, ant melsvai pilko veido vos matėsi bereikšmės aptinusios akys, o lūpos tamsiai mėlynos, atvėpusios ir labai storos. Tie jau buvo bebaigę žemiškojo pragaro kančias, o "skeletai" dar vilko kojas, dar ėjo į darbą, pildė penkmečio planus, nors ir netvirtais žingsniais žengė į šviesų komunizmo rytojų...

Man teko dirbti įkinkytam į vienus "neštuvus" su lenkų kunigu. Buvo griaunamas kažkoks senoviškas pastatas. Abu su kunigėliu prie neštuvų rankenų įsitaisėm virves, jas užsimesdavome ant sprando, taip lengviau nešti, kadangi rankos buvo labai silpnos. Ant "neštuvų” uždeda akmenį, išluptą iš griaunamos sienos, o mes dūsaudami velkame jį tolyn.

Žiemą buvo visai badas. Šalo. Virtuvėje dirbę kaliniai, apsiginklavę laužtuvais ir neštuvais, eidavo į "maisto sandėlį" - aptvarą, kur buvo sukrautas purvas su bulvėmis. Kapodavo tą į ledą sušalusį, mūsų gyvybę palaikantį "gyvybės eleksyrą", nunešę į virtuvę atšildydavo, nuplaudavo, supjaustydavo gabaliukais ir virdavo. Kažin ar kiaulės ėstų tokį "patiekalą"? Prasidėjo kruvinosios dizenterijos epidemija. Lagerį uždarė, kad epidemija neišplistų mieste. Visa tai vyko Serpuchovo lageryje 1945-1946 m.

Kaliniai nepajėgė iškasti bendro kapo duobės, buvo labai silpni. Mirusius išveždavo sunkvežimiu, tik nežinojome kur, spėjom, kad į miesto savartyną. Buvo labai šalta žiema.

Keletas išsigelbėjo vieno kalinio latvio dėka. Jis dirbo "sančastėje", nors niekas mūsų negydė ir jokių vaistų nedavė. Atnešė nugvelbęs ten truputį kalio permanganato. Pats gėrė ir mums davė. Gal tai ir padėjo. Po truputį kai kurie pradėjo atgauti jėgas, ir maistas pagerėjo. Jau sriuboje pradėjo rastis truputis kruopų ir gaudavome prosų kruopų košės po porą šaukštų kasdien. Atrinko mus 6 stipresnius kalinius ir išvežė į Maskvos lagerį prie pat kremliaus. Čia lageris aptvertas labai aukšta, tankiai apkalta lentų tvora: spygliuota tvora su plikais elektros laidais su "vyškomis" - (sargybos bokštas) ir kitomis grožybėmis.

Jausdamas, kad mirsiu Balašichos specialiame NKVD lageryje, ant kartono skiautės parašiau laišką, prašydamas atvykti mamą atsisveikinti, nes jau nesitikėjau likti gyvas. Mama, gavusi leidimą, ant traukinių vagonų stogų (tik taip tada keliaudavo civiliai) atvyko į lagerį ir, kaip vėliau pasakojo, laukdama prie vartų matė, kaip po lagerį slankioja išsekę, tarsi gyvi skeletai, kaliniai. Tuokart vartų link slinko pajuodusi, sena, paliegusi žmogysta. (Nuo bado išsekę turi seno žmogaus veido išraišką ir dideles akis, veidas tarsi kaukė užtraukta ant kaukuolės, pilkas ir bejausmis). Kai priėjo per daug arti vartų, sargybinis šautuvo buože trenkė jam į krūtinę. Paliegėlis nenugriuvo, atsitrenkęs į spygliuotą užtvarą. O gal skarmalai užsikabino už spyglių ir prilaikė.

Tas "senis" buvau aš - 19-metis jos sūnus. Už spygliuotos tvoros stovėjo mano mama ir graudžiai verkė. Mama rankomis, tarsi mažas vaikas, užsidengė veidą ir pasikukčiodama, nuleidusi galvą, verkė ir verkė, o aš, stovėdamas kitoje spygliuotoje tvoros pusėje, troškau vieno, kad tik greičiau pasibaigtų tas košmaras...

Laiko tėkmė nusinešė užmarštin skausmingus išgyvenimus, netektis ir nelaimes. Smėlio kauburėliai priglaudė daugelį beprasmiško, pragaištingo karo dalyvių, tremtinių, politinių kalinių ir daug iškentėjusias Motinas.