LABANORO GIRIOS PARTIZANAI
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
RYTŲ LIETUVA
Jono Aldusevičiaus, Prano, g.1921 m. ir gyv. Krivasalio k., Ignalinos r., buvusio 1941 m. sukilimo dalyvio, partizano (sl.Kilpa) prisiminimus užrašė Vytenis Almonaitis 1992 m. liepos mėn.
1941 M. SUKILIMAS KRIVASALYJE
Krivasalio kaime sukilėliams vadovavo mokytojas Striška. Jis gyveno Saldutiškyje, o dirbo Krivasalio pradinėje mokykloje. Mokyklos pastate (kur dabar vila) susikūrė štabas. Sukilėlių grupė susidarė maždaug po dviejų dienų nuo karo pradžios. Be mokytojo Striškos ir manęs, priklausė šie Krivasalio kaimo vyrai: Jonas Avižienis, Juozo, g.1912; Antanas Paznėkas, Mykolo, g.1912 m.; Anupras Krinickas, Alekso, g.1906m.; Jonas Krinickas, Alekso, g.1908 m. (minėtojo brolis); Antanas Krinickas, Antano, g.1918 m. (minėtųjų Krinickų pusbrolis); Jonas Avižienis, Adolfo, g.1922 m.; Kazys Terleckas, Viktoro, g,1924(?) m.; Jonas Mičėnas, Antano, g.1912 m.; Alfonsas Mičėnas, Antano, g.1921 m. (minėtojo brolis). Iš viso-grupėje buvo apie 15 vyrų. Dauguma prie ginklų buvo pripratę, prieš bolševikams užeinant, priklausė Krivasalio šaulių būriui, kuriam vadovavo Jonas Mičėnas. Be to, jis, jo brolis Alfonsas tarnavo vidaus policijoje Kaltanėnuose, o Anupras bei Jonas Krinickai - pasienio policijoje. Būrys, matyt, galėjo būti dar didesnis, bet dalis apylinkės šaulių tuo metu jau buvo išvežti Į Sibirą. Būrys apsiginklavo šaulių ginklais, nes bolševikams jų niekas neatidavė.
Kol per apylinkę traukėsi pagrindinės rusų pajėgos, mes laukėme miške. Kai kariuomenė jau buvo už Tauragnų, pradėjome veikti. Maždaug birželio 23 d. jau turėjome valdžią. Striška klausė radijo ir informuodavo mus apie įvykius Kaune ir kitur. Mes kontroliavome Krivasalio, Pakiaunio kaimų apylinkes. Didesnių susirėmimų su sovietų kariuomene neturėjome, bet susišaudymų su atsiliekančiais kariais buvo. Prie Ažuraisčio kaimo apsupom rusų kapitoną, politruką, kuris pats nusišovė. Įdomu tai, kad pas jį radome žemėlapį su pažymėtais kaimais, kuriuose susikūrė partizanų būriai. Po to mūsų būrys vieną rusų politruką ir vieną kareivį nušovė prie Kiauno ežero, ties geležinkeliu.
Veikėme iki rugsėjo pabaigos. Galiausiai gavome iš vokiečių įsakymą sunešti ginklus į Saldutiškį. Dalį jų teko atiduoti ir veiklą baigti.
Sukilimo dalyvių likimas įvairus. Vieni emigravo (berods Kanadoje gyveno J. Avižienis, JAV - A.Krinickas), broliai Mičėnai pasitraukė į Lenkiją (Alfonsas, matyt, dabar ten ir gyvena). Aš ir dar keli vėliau tapome partizanais.
1941-ŲJŲ SUKILĖLIAI SALDUTIŠKYJE IR LINKMENYSE
Sukilėlių būrys susidarė ir Saldutiškyje. Jie veikė aktyviai, net sustabdė keleivių traukinį, važiavusį į Švenčionėlius. O jame kaip tik buvo vienas politrukas ir keli rusų kareiviai. Gerai neprisimenu, bet, atrodo, Saldutiškio būriui vadovavo Telksnys, buvęs šaulių būrio vadas. Jis po karo bandė pasislėpti Klaipėdos krašte, bet jį atpažino ir vėliau jis dingo.
Atskiras būrys taip pat susiformavo Linkmenyse. Linkmeniškiai pasižymėjo, kai prie Šiškinių kaimo nukovė 7 rusų kareivius, kurie pėsti traukėsi plentu nuo Kuktiškių. Linkmenų būriui vadovavo Adomas Lunius iš Pažiezdrės kaimo. Jis po to susitepė, prisidėjo prie žydų šaudymo, o dar vėliau tarnavo rusų armijoje, reichstage vėliavą kėlė. Vis dėlto NKVD jį iššifravo.
SUSITIKIMAS SU K.ŠKIRPA VOKIETIJOJE
1942 m. liepos mėn. vokiečiai mane išvežė darbams į Vokietiją. Pakeliui 6 paras Vilniuje žydų gete praleidau. Vėliau gyvenau Berlyne, dirbau vienoje firmoje šlifuotoju. Kai atitarnavau metus, atsirado galimybė gauti atostogų ir grįžti į Lietuvą, bet nežinojau, kaip susitvarkyti dokumentus. Tada aš ir Vytautas Mituzas iš Joniškėlio (g. apie 1926 m.) nuvažiavome į Lietuvių sąjungą, kuriai vadovavo Škirpa. Jo neradome, bet buvo jo pavaduotojas mokytojas iš Saldutiškio. Jis ir Krivasalį žinojo. Besikalbant atėjo ir Škirpa, nusivedė į savo kabinetą. Prisiminėm sukilimą, dvi valandas šnekėjom! Škirpa apsiverkė, sako: "Jūs, jei gyvi būsit, parvažiuosit namo, tai atgal negrįžkite, būsite reikalingi ir ten. Bet sunkumų turėsite labai daug. Prašvintančios Lietuvos galite ir nesulaukti. Pažiūrėkit, štai turiu knygą - 9 tūkstančiai lietuvių vargstančių Hitlerio labui. Bet jei aš nežūsiu, tai nežus ir ši knyga. Tada mes ją ir paskaitysim. O jūs sugrįžkit, aš sugrįšiu tik tada, kai skaisčiąją saulutę užtemdys plieno paukščiai!"
Škirpa paskambino į Darbo fronto organizaciją, išsiaiškino, kad ji turi sutvarkyti dokumentus. Galiausiai, kai jau buvau atidirbęs metus ir 2 mėnesius, gavau 18 parų atostogų ir 1943 m. rugsėjo mėn. grįžau į Lietuvą. Atgal, kaip rekomendavo Škirpa, nebevažiavau. Įsidarbinau Saldutiškio girininkijoje kirtiku. Niekas neieškojo.
KRIYASALIO PARTIZANŲ BŪRIO SUSIDARYMAS
Frontas per mūsų kaimą persirito liepos 12-ąją. Liepos 13-ąją jau atėjo rusai. Iš pradžių buvo ramu, bet rusai "frontininkai" patys pasakė -"Mūsų nebijokit, bijokit tų, kurie ateis po mūsų - NKVD". Rugpjūčio 24-ąją paskelbė pirmą mobilizaciją. Aš ir kiti vyrai pradėjome slapstytis. O rusai pradėjo gaudyti, daryti "valymus", per trobas eiti. Pirmą kartą rugpjūčio pabaigoje miške vienmarškiniai pasislėpėm. Vakarop pagrioviu ėjome į kaimą ir vos sučežėjom, rusai tuoj apšaudė. Tai vėl į mišką grįžom, į mišką...
Po šio įvykio Antanas Krinickas, kuris tapo mūsų būrio vadu, sako: "Ginkluotis reikia, burtis didesnėm grupėm". Ir pradėjom. Ginklų netrūko. Kai kurie šauliai, 1941 m. sukilėliai vokiečiams visų ginklų neatidavė, laikė rūsiuose. Juodapurvyje (Švenčionių r.) frontui slenkant visa vokiečių mašina su ginklais apvirto. Mūsų būriui vadas gavo du kulkosvaidžius "Zeabebruno" (gali būti, kad juos išsaugojant prisidėjo buvęs šaulys Kra-likauskas iš Saldutiškio). Vieną kulkosvaidį gavau aš. Vokiškas, 700 šūvių per minutę!
Būriui priklausė: 1) Antanas Krinickas, Antano, g.1918, iš Krivasalio k., buvęs policininkas, 1941 m. sukilimo dalyvis, būrio vadas, slapyvardžiu Romelis; 2) Stasys Kubiliūnas iš Baržijos k. (prie Kaltanėnų), vado pavaduotojas; 3) aš - Jonas Aldusevičius-Kilpa, buvau būrio virėju; 4) Antanas Avižienis, Adolfo, g.1920 m., iš Krivasalio; 5) Bronius Avižienis, Adolfo, g.1925, iš Krivasalio, minėtojo brolis; 6) Edvardas Drūteika, Anupro, g.1924, iš Krivasalio; 7) Pranas Ramonas, Kajetono, g.1921 m., iš Krivasalio; 8) Bronius Terleckas, Viktoro, g.1919 m., iš Krivasalio; 9) Kazys Terleckas, Viktoro, g.1924 m., iš Krivasalio, minėtojo brolis; 10) Juozas Ramankevičius, Juozo, g.1922 m., iš Krivasalio; 11) Juozas Menčinskas, Igno, g.1916 m., iš Krivasalio; 12) Juozas Žukauskas iš Bendrovės k.; 13) Nikodemas (ar Mikodamas) Pyragis iš Bendrovės k.; 14) Bronius Pyragis, Juozo, g.apie 1926 m., iš Bendrovės k.; 15) Albertas Krinickas, Jono, g.1920 m., iš Krivasalio, vado pusbrolis; 16) Kazys Paznėkas, Stasio, g.1924 m., iš Krivasalio. Gal dar kelių ir neprisimenu, bet pradžioje būrys toks ir buvo - 16 ar 18 vyrų.
Pirmą bunkerį įsirengėm prie Kiauno ežero ir Kiaunos upės, Zablatiškės miške. Bunkeris buvo nemažas, 7 m ilgio su tualetu viduje. Ten, bunkeryje, rugsėjo mėn. davėme priesaiką, gavome slapyvardžius. Prisiekėme vadui A.Krinickui, kuris jau buvo prisiekęs štabui. Iš pradžių bunkeryje laikydavomės tik naktį, o dieną namuose dirbdavom. Nuo gruodžio mėn. jau gyvenome tik bunkeryje, ėmėme veikti aktyviau. Vykdydavome ekspedicijas. Šaudėm skrebus, rusų pareigūnus. Dalyvavau ekspedicijoje, kai norėjome nušauti stribą Karnacką. Šešias valandas pasaloje sniege išgulėjau. O jis neatėjo.
Oficialiai mes vadinomės LLA vanagais. Mūsų štabas buvo Paluknio miškuose prie Girutiškio kaimo. Gruodžio mėn. į mūsų būrį atvyko rinktinės vadas. Aš sargyboje stovėjau, o jis atėjo visai ne iš tos pusės, tai vos nenušoviau. Jis atėjo ir sako: "Aš rinktinės vadas Kirvis". Iš kitų girdėjau, kad, prieš išeidamas į mišką jis dirbo mokytoju Vilniuje.
DESANTAS
Berods tai buvo 1944 m. spalio mėnesį. Mūsų būrys ką tik buvo įsirengęs bunkerį. Tuokart sėdėjau namie. Girdžiu - virš galvos burzgia lėktuvas. Žiūriu pro langą - ateina toks su zuikio ausim. Ogi Vladas Kliukas iš Mineiškiemio! Sako: "Nusileidome septyniese. Bet atitrūko nuo parašiuto vienas krovinys su šoviniais. Padėkite surasti". Būrio vyrai pradėjo ieškoti ir šovinius prie kelio į Rukšėnus rado.
Tarp desantininkų dar atpažinau Joną Baranauską iš Linkmenų. Kiti taip pat buvo vietiniai - vienas iš Linkmenų, kiti švenčioniškiai. Desantininkai save taip pat vadino LLA vanagais. Jie pasakojo, kad juos apmokė lietuviai karininkai kažkur Karaliaučiaus srityje. Sakė, kad iš viso jų išmetė tris grupes, kurios vadinosi "Rugys", "Griežčio brolis" ir "Griežtis". Viena nusileido prie Panevėžio, kita prie Ukmergės, "Griežtis" - čia, Krivasalyje. Desantininkai buvo gerai ginkluoti, turėjo po automatą, pistoletą, vieną ar du kulkosvaidžius, pakankamai maisto, radijo aparatūrą. Vienas grupės narys buvo radistas.
Paėmėme arklį ir juos nuvežėme į mūsų bunkerį. Po dviejų dienų Romelis išvežė kitur.
KAUNO BUNKERIS
Sausio pradžioje Romelis gavo žinią - turim išsikraustyti, mūsų bunkerį puls. Skubiai pasitraukėm, o ryte jau puolė tuščią bunkerį. Laikinai prisiglaudėme Margio bunkeryje, kur laikėsi Šiškinių kaimo būrys. Taigi, gyvenome pas juos, o netoliese, už kelių šimtų metrų, kasėme savo bunkerį. 3 paras dirbome. Bunkeris išėjo didelis -8x10 m. Viduje susimūrinom pečiuką. Viršuje 1 m žemės užpylėme. Įrengėme 2 įėjimus, aplinkui daug apkasų iškasėme. Pavadinome Kauno bunkeriu.
Būrys gerokai padidėjo. Prisimenu, kad į jį įsijungė šie vyrai: 1) Gilbertas Noreikis-Karvelis, g.1921 m., iš Rukšėnų k.; 2) Anupras Dubauskas, Anupro, g.1920 m., iš Krivasalio; 3) Juozapas Dubauskas, Anupro, g. apie 1926 m., iš Krivasalio, minėtojo brolis; 4) Vladas Šerėnas, g.1916 m., iš Varaučiškės k.; 5) Antanas Menčinskas, Igno, g.1912 m., iš Krivasalio k.; 6) Jurgis Menčinskas, Igno, g.1920 ,m., iš Krivasalio, minėtojo brolis; 7) Adomas Paznėkas, Liudo, g.1924 m. iš Krivasalio; 8) Algis Paznėkas, Jono, g.1926 m, iš Krivasalio, minėtojo pusbrolis; 9) Edvardas Radušis, g.1921 m., iš Šakarvos k.; 10) Česlovas Alinauskas, g.1914 m., kilęs iš Joniškio (Molėtų r.), bet gyvenęs Krivasalyje; 11) Jonas Čestas, Kazio, g.apie 1910-1912 m., iš Krivasalio; 12) partizanas slapyvardžiu Ąžuolas. Kitų vardais neprisimenu, bet žinau, kad buvo vyrų nuo Kuktiškių, Labanoro, Anykščių. Iš viso apie 50 partizanų būrys susidarė.
Būryje buvo ir vienas vokietis, buvęs karininkas vardu Richardas. Jis ir du kiti vokiečių karininkai atsiliko nuo fronto. Visi turėjo po kulkosvaidį. Laukagalio kaime (prie Labanoro) jie apšaudė rusų koloną. Tie du žuvo, o Richardas liko gyvas, susirado mūsų štabą. Iš ten jį mums kaip eilinį kovotoją atsiuntė.
Tuo metu susižeidė (išsinarino koją) ir namuose gydėsi S.Kubiliūnas, tai vado pavaduotoju buvo paskirtas Tarakavičius, kilęs nuo Joniškio (Molėtų r.).
Vyrai nesėdėjo bunkeryje rankas sudėję. Dažnai vykdavo į ekspedicijas. Kartais važiuodavo toli, net į Joniškio apylinkes, kurias gerai žinojo Tarakavičius. Deja, apie tas išvykas plačiau papasakoti negaliu, nes aš buvau virėju ir dažniausiai manęs kartu neimdavo.
EKSPEDICIJA Į PARAMĄ
Šiškinių būrio vyrai taip pat rengdavo įvairias ekspedicijas. Viena jų baigėsi blogai. 1945-ųjų kovo pradžioje prie Paramo kaimo (jis buvo ten, kur baigiasi Aiseto ežeras, o prasideda Galuono) susidūrė su stribais. Žuvo trys partizanai - Adolfas Guiga, Pelanis (abu iš Šiškinių k.) ir Stumb-ras(sl.). Nušovė ir kelis stribus.
SALDUTIŠKIO SKREBAI
Saldutiškyje skrebų buvo virš dešimties. Kai kuriuos prisimenu: 1) Stasiūnas iš Saldutiškio. Bežemis, anksčiau dirbo darbininku lentpjūvėje, vėliau nusibastė į Kaliningradą, gavo ten tarnybą, bet kažkas jį pakorė; 2) Antanas Karnackas, benamis, iš kalvio šeimos kilęs; 3) Viškelis iš Saldutiškio, taip pat bežemis, iki išeidamas Į skrebus padieniu darbininku dirbo; 4) Kavaliauskas iš Saldutiškio, mažažemio ūkininko sūnus. Jį partizanai 1945 m. nušovė; 5-6) du broliai Pečiuliai iš Ignalinos; 7) pavardės neprisimenu, bet žinau, kad anksčiau buvo piemeniu pas ūkininką Deveiki; 8) Mikniovas, rusas kilęs nuo Joniškio.
KAUNO IR MARGIO BUNKERIŲ SUNAIKINIMAS
Kovo 10 d. atskrido karo transporto lėktuvas ir ėmė sukti ratus virš miško. Vokietis Richardas, kare patyręs, sako - žvalgo, rytoj ateis. Į netolimą Vasiuliškės kaimą atvažiavo atseit karo telefonistai. Kaip vėliau sužinojome, tai jie čia ruošėsi - atvežė medikus, bintų krūvas ir kt. Pasiuntėme į Vasiuliškę žvalgybą, bet ji, deja, nieko nesužinojo. Žodžiu, pavojų nujautėme, bet jo neįvertinome. Tada bunkeryje buvo 50 vyrų.
Vakare 12 būrio vyrų, vadovaujant Romeliui, išvažiavo į Padumblės kaimą prie Labanoro. Aš su Šerėnu grįžau namo, pasiėmiau maisto ir antrą valandą parėjau į bunkerį. Visur buvo ramu. Kovo 11-osios rytą viriau pusryčius. Jų nesulaukęs Antanas Avižienis atėjo pas mane į virtuvę (ji buvo įrengta kiek toliau nuo pagrindinio bunkerio) užkirsti. Paskutiniai jo pusryčiai... Gal 7 vai. ryto girdžiu - šūvis Labanoro pusėje. Tai rusai signalinę raketą iššovė. Vos spėjau bunkerin nubėgti, ir prasidėjo kautynės. Mūsų pozicija buvo gera - kalvoje, apkasuose. Kareiviai gi slėnyje, atviroj vietoj. Vos jie pakyla, tai mūsiškiai ir šienauja. Kadangi vadas buvo išvykęs, būriui vadovavo Ąžuolas ir V.Šerėnas. Rusų buvo labai daug. Nors nemažai nukovėme, matėsi, kad neapsiginsime. Ėmėme trauktis. Vieną bunkerio angą apšaudė smarkiai, kitą kiek mažiau. Sakau Antanam Avižieniui - traukiamės, šok, kol nevėlu... Aš iššokau ir bėgu, šliaužiu į raistą. Mačiau kaip su kulkosvaidžiu mane apšaudė. Dvi kulkos kliudė, viena išilgai kūno perėjo. Nukritau ir guliu. Pastebėjau, kad į mane šaudęs kareivis nukreipė kulkosvaidį į bunkerį, ir ėmė link jo bėgti. Aš tada pasikėliau (dar jėgų užteko) ir - pirmyn į raistą. Čia radau 26 būrio vyrus. Taigi 12 atsitraukti nesugebėjo, žuvo: M.Pyragis, P.Ramonas, K.Terleckas, A. Avižienis, J.Menčinskas, A. ir J.Dubauskai, A.Paznėkas, J.Gestas, trijų neatsimenu.
Raiste mus dar kurį laiką kryžma ugnimi 1 m aukštyje apšaudė. Nutarėme trauktis pro Gatakiemį, Aisetus, Kemėšio miškan. Aš likau Navazų k. pas Liudviką Katiną gydytis. Būrys (raukėsi toliau ir prie Kavaliukų k. susidūrė su Saldutiškio skrebais. Jie du skrebus nušovė, bet žuvo partizanas Ignas Paznėkas (pats netyčia granata susisprogdino).
Kol vyko mūšis prie Kauno bunkerio, šiškinių nekliudė. Kai atsitraukinėjom, Vladas Šerėnas ir Albinas Kriniekas bėgo pro Margio bunkerį. Susitiko jų vadą Apolinarą Juršį-Vytenį. Sako: "Traukimės kartu". Bet Vytenis: "Kirvis neleidžia" (pas juos buvo rinktinės vadas Kirvis). "Pasimuš keli skrebai ten su Krivasalio būriu, o mūsų nekliudys" - taip manė Kirvis.
Bet puolė ir juos. Visą dieną mušėsi. Vakarop atėjo iš Paluknio (kur buvo štabas) pagalba ir kuriam laikui rusus nustūmė. Tačiau, kai priėjo prie Margio bunkerio, tie jų neprisileido. Tai kas, kad žino slapyvardžius, juk Kauno bunkeris jau paimtas. Tai provokacija - taip manė šiškiniai. Neprisileido ir net apšaudė vyrus iš Paluknio. Sako, net 3 nušovė. O rusai kovo 12 d. sulaukė pastiprinimo (atvažiavo siauruku traukinukas iš Panevėžio, koks 100 vežimų po 4-5 kareivius) ir ryte puolė iš naujo. Bet tik kitą (t.y. kovo 13) dieną Margio bunkeri užėmė. Išsprogdino juos.
Šiškiniai žuvo visi 50, mūsų - 12. Dar jie rado nespėtą palaidoti (žuvo išvakarėse) partizaną Pelanį. Nežinau kas kiti, bet dabar 78 žuvusius suskaičiuoja.
ŽIAURUS PAZNĖKŲ ŠEIMOS LIKIMAS
Mūsų būrio partizano Igno Paznėko (kuris susisprogdino granata) tėvus užverbavo Saldutiškio skrebai. Davė tėvui šautuvą, sako, nušauk Krinicką. Atėjo partizanai. Jis pradėjo ginklu gąsdinti, švaistytis, tai būrys nušovė jį, ir jo žmoną.
PARTIZANŲ GRETOS RETĖJA
Aš pagijau, tačiau jau buvau mažai kam tinkamas. 1945 m. liepos 19 d. legalizavausi.
O Krivasalio būrys veikė dar ilgai. Jo vadas Antanas Krinickas-Romelis žuvo 1948 m. Labanoro miestelyje. Labai beprasmiškai. Jis labai susipyko su Labanoro būrio partizanų vadu Zaptoriumi (berods jo slapyvardis buvo Tigras). Jis norėjo Zaptorių nušauti, bet nepasisekė, tada Zaptorius jį nušovė.
Po A.Krinicko žuvimo susidarė paskutinė partizanų grupė apie 19-20 žmonių. Jiems berods vadovavo Juozas Kaušyla iš Kiauneliškio. Juos sumušė netolies buvusio Margio bunkerio.
Partizano Antano Maknio-Kiaunės, g.1919 m. ir gyvenančio Indubakiuose, Saldutiškio apyi, Utenos r. Prisiminimus užrašė Vytenis Almonaitis 1992 m. liepos mėn.
KAIP IŠĖJOME Į MIŠKĄ
1944 m., praėjus frontui, kaime pasigavo mane trys rusų pasieniečiai ir sako: "Tinkamas tarnybai, kodėl netarnauji?" Leido užeiti namo atsisveikinti. Atvedė į Antalamėstę, kur kareivių buvo daug. Nuvarę Į Kemešį, uždarė į klojimą. Ten radau taip pat pagautą Vytą Limanauską iš Tauragnų. Galop patekau į štabą Kuktiškėse, o čia ir pasakė: "Eik į namus, ryt pats ateisi į Švenčionių komendantūrą."
Į Švenčionis nėjau, likau namuose, bet pradėjau slapstytis - dirbau su uošvės sijonu ir skarele, miegojau šiene. Taip pat slapstėsi mano broliai Adolfas ir Kazys, kaimynų vyrai. Petras Goda iš Akmeniškių k. besislapstydamas pavargo, nusprendė nueiti į Saldutiškį ir pasiduoti. Ten jį tuoj nušovė! Atseit, kad bėgo, todėl nušovė. 1944 m. rudenį rusai pradėjo krėsti, deginti sodybas. Lamėsto kaime slapstėsi Vladas Rukšėnas. Atvažiavę rusai sudegino klojimą, vėliau nušovė jo tėvą. Taigi, nebuvo kas daryti, teko pasitraukti į mišką.
VAIDULĖS MIŠKE
Iš pradžių susimetėm į Vaidulės mišką prie Kemėšio kaimo. Susirinko beveik 20 vyrų: aš, mano broliai Adolfas, g.1909 m., ir Kazys, g.1912 m., Balys Bilaišis, berods g.1915 m., Vladas Šimkūnas, g. apie 1925 m., Justinas Balčiūnas, g. apie 1912 m., jo brolis Jonas, g. apie 1916 m., Jonas Klimavičius, berods g.1919 m., jo brolis Juozas, g.1921 m., Jonas Šalčiūnas, g.1921 m. (gyvena Saldutiškyje) (visi iš Indubakių k.); Kazys Lažinskas, g.1915 ar 1916 m., jo brolis Antanas, g.1921 m., (gyvena Panevėžyje), Pranas Žilėnas, g. apie 1925 m., Jonas Gimžauskas, g. apie 1915 m., Jonas Samulis, g. apie 1929 m., Gubertas Deveikis, g. apie 1919 m. (visi iš Kemėšio kaimo); Pranas Guobys iš Kleviškio, berods g.1917 m., ir Kazys Gurkšnys iš Drobiškio k., g.1916 m. Bunkeryje dažnai lankydavosi mūsų ryšininkės: Verutė Deveikytė iš Kemėšio, g.1921 ar 1922 m. (G.Deveikio jaunesnioji sesuo), Jadvyga Šalčiūnaitė iš Indubakių, g.1927 ar 1928 m. (J.Šalčiūno sesuo).
Būrį suorganizavo, jam vadovavo mano brolis Adolfas. Jis buvo tarnavęs puskarininkiu pirmame pionierių pulke Kaune. Brolis taip pat palaikė ryšį su vadovybe. Apeidavo jis ir kitus kaimyninius būrius. Būrio branduolį sudarė kiti kariuomenėje tarnavę vyrai - K.Lažinskas, P.Guobys, K.Gurkšnys.
Ginklų prisirinkome patys, gavome ir per ryšininkus. Bunkerį įsirengėm didelį, su dviejų aukštų gultais. Jį saugojom, pastoviai ėjom sargybą.
1944 m. rudenį prie bunkerio davėme priesaiką. Ceremonijoje dalyvavo ir Šarkių-Sūdalaukio būrio vadas Bronius Zinkevičius. Tada pasirinkome ir slapyvardžius. Aš tapau Kiaune, brolis Adolfas - Slibinu, V.Šimkūnas - Pūgžliu, Jonas Klimavičius - Švilpa, J.Gimžauskas - Beržu, P.Guobys - Nabagu, J.Šalčiūnas - Smaugliu.
J.Gimžauskas turėjo radiją. Bunkeryje klausydavomės žinių, užsirašinėdavome. Matyt, V.Deveikytė spausdindavo ir platindavo. Spaudiniai eidavo iš rankų į rankas.
Ilgainiui per daug įsidrąsinom, pradėjom visi iš bunkerio vaikščioti į namus. Darėsi nesaugu, todėl nusprendėme išsiskirstyti po kelis, po vieną. Aš turėjau bunkeriuką tvarte, po avių gardu, po mėšlu. Bet ten buvo drėgna, nemalonu.
SUSIDŪRIMAS SU 16-OSIOS DIVIZIJOS KARIAIS
Vėlyvą 1944-ųjų rudenį aš, abu mano broliai, Jonas ir Justinas Balčiūnai bei Jonas Šalčiūnas išsikasėme naują bunkerį miškelyje, vadinamame Uoginiu (į rytus nuo kelio Tauragnai-Lamėstas). Kad būtų jaukiau, norėjome pasimūrinti pečiuką. J.Šalčiūnas nuėjo pas kaimyną Bilaišį pasiskolinti plytų, o sodyboje - 16-osios divizijos kareiviai! Gerai, kad jis buvo beginklis.
Po kiek laiko aš ir Jonas Balčiūnas ėjom į tą pačią sodybą pasiskolinti pintinių - reikėjo nešti lapus, kad užmaskuotume bunkerį. Išeinam iš klojimo, o prie gryčios kareivis! Sako; "Stok!" Mes bėgti. Kareiviai pradėjo šaudyti. Atbėgom į Prūsokiškių kaimą, į Kazio Lažinsko sodybą. Bet ir ten du kareiviai lietuviai! Tačiau jie parodė mums bėgti į raistą, o patys pradėjo šaudyti į orą. Tie, kurie vijosi, pagalvojo, kad tai mes atsišaudome, ir sugulė. Taip ir pabėgom.
J.Šalčiūną nusitempė į jo namus, išgėrė ten visą naminę. Po to išsivedė i Saldutiškį. Atėjo prie Lamėsto ežero ir sako: "Žinai, kur vedam?" Tasai: "Žinau." "Tai bėk!" Pašaudė dėl akių ir tiek.
ŠIŠKINIŲ BUNKERYJE
Žiemą, 1945 m. prasidėjus, ėmė labai gaudyti. Visas būrys pasitraukėme į Ginučių mišką, išsikasėme bunkerį. Važiavusius skrebus iš Ginučių apšaudėm, bet tuo pačiu išsidavėm. Vėl teko grįžti namo. Tada nusprendėm visas būrys su savo arkliais vykti į štabą prie Paluknio kaimo. Pakeliui sustojome pas Šiškinių kaimo vyrus. Šiam būriui vadovavo Apolinaras Juršys, Kazio iš Šiškinių kaimo. Jų bunkeris (prie Kiauneliškio k.) buvo labai stiprus - kalnelyje, su užmaskuotom šaudymo angom. Jų buvo apie 40 vyrų. Mūsų dar keliolika atvažiavo, tačiau visi jų bunkeryje tilpom. Kai mes atvykom, jie buvo pagavę rusų šnipą. Civiliais drabužiais, o po jais - ordinai! Jį sušaudė, bet tas jiems pasakė: "Ir jūs greit gyvi neliksit". Taip ir buvo. Greit bunkerį apsupo ir visus sunaikino. Kiek žinau, gyvas liko tik Vytautas Rastenis iš Degutinės k. Tą dieną jis buvo parėjęs namo.
ŠTABE PRIE PALUKNIO
Palikę Šiškinius, nuvykome į Ll.A štabavietę prie Paluknio kaimo. Ten 300-400 m atstumu vienas nuo kito buvo keli dideli bunkeriai. Iš viso apie 500 vyrų! Mes irgi išsikasėme atskirą bunkerį.
Visos stovyklos vadas buvo Kirvis - labai griežtas vyras. Kiek žinau, Smetonos laikais jis buvo karininku. Stovykloje visi vadinomės vanagais. Pavyzdžiui, aš raportuodavau: "Vanagas Kiaunė!"
Į PAGALBĄ ŠIŠKINIAMS
Pagyvenus stovykloje dvi savaites, užpuolė šiškinius. Nors buvome už 15 km, viską gerai girdėjome. Visi būriai nutarė vykti pagalbon. Aš buvau virėju, todėl mane paliko. Iš mūsų būrio liko P.Guobys. Jis buvo nušalęs kojas ir rankas.
Vyrai pavėlavo. Bunkeris jau buvo paimtas. Tik kareivius apšaudė ir grįžo. Žuvo vieno būrio vadas ir dar vienas partizanas. Jų kūnus parsivežė, bet kur palaidojo - nežinau.
KELIAMĖS ŠVENČIONĖLIŲ LINK
Nepavykus išvaduoti šiškinių, vadai nutarė, jog visa stovykla turi keltis kitur. Patraukėme Švenčionėlių link. Žiema, sniego gilu, o dauguma pėsti... Viename kaime sustojome, pastatėme prie kelių sargybą ir pradėjome svarstyti, ką daryti toliau. Ginklų turėjome daug, bet gerų (automatų, kulkosvaidžių) - mažai. Nutarėm skirstytis. Išvažiavom atgal.
KAIP ŽUVO BROLIS
1945 m. pavasariop nusprendėm kasti bunkeri po mano namo kambario grindim. Daugiausia laikėmės trise - aš, Antanas Maknys-Kiaunė, brolis Adolfas Maknys-Smauglys ir Kazys Gurkšnys.
1946 m. sausio 21 d. brolis išėjo apeiti kaimyninių būrių, ryšių palaikyti. Mūsų (t.y.Indubakių) kaime susidūrė su kareiviais. Buvo beginklis, bėgo, bet nepabėgo. Plaučiškių k. jį nušovė. Taip ir gulėjo ant dirvono visą parą. Ryžomės pasiimti. Tik paėmėme, atėjo skrebas.
Brolis palaidotas Šėlos k. kapinėse. Yra antkapis, bet užrašo dar nėra. Kapą žino vietinės gyventojos Verutė Apčelauskaitė ir Zosė Meškauskaitė. Tos kapinės yra už Šėlos k., prie Tauragnų kelio.
ŽŪTIS KEMEŠYJE
Keturi mūsų būrio vyrai - Jonas Gimžauskas-Beržas, Pranas Žilėnas, Justinas ir Jonas Balčiūnai - 1945 m. laikėsi Vaidulės miške prie Kemėšio kaimo įsirengtame bunkeryje.
Plaučiškėse gyveno Salomėja Gečienė. Kartu su drauge Gene Gurkšny-te iš Drobiškio k. per Vaidulės miškelį jos eidavo į Tauragnus. Vyrai perspėjo - čia nevaikščioti! S.Gečienės giminaitis Juška buvo skrebu Tauragnuose. Ji ir įdavė mūsų vyrus 1945 m. vasarą.
Bunkerį apsupo. Visi keturi bandė prasiveržti. Broliams Balčiūnams pasisekė - išbėgo, o J.Gimžauską ir P.Žilėną Kemėšio laukuose nušovė. Jie ten ilgai ir gulėjo. Galiausiai giminės P.Žilėną palaidojo Indubakių kapinaitėse (kapas nepažymėtas, jį žino Kemešyje gyvenanti sesuo Samulienė). J.Gimžauską palaidojo žuvimo vietoje, lauke. Dabar jo kapo neberado (pats brolis laidojo ir neberado).
Kai viskas išaiškėjo, Šarkių-Sūdalaukio būrio vyrai S.Gečienę nušovė.
ŠARKIŲ-SŪDALAUKIO BŪRYS
Šalia mūsų Indubakių-Kemėšio būrio veikė Šarkių-Sūdalaukio būrys, susidaręs iš šių kaimų vyrų. Jiems vadovavo Bronius Zinkevičius. Jis žuvo Sūdalaukyje, pamiškėje. Tai turėjo būti iki mano suėmimo, nes pats jį Saldutiškio aikštėje numestą mačiau.
Kiek prisimenu, šiam būriui priklausė: vado brolis Kazys(?) Zinkevičius, Leleiva-Kaulinis, Antanas Leleiva, Mykolas Petkevičius, Juozas(?) Jauniškis, Vaiškūnas.
PARTIZANŲ GRETOS RETĖJA
Bunkeryje po namu sulaukėme 1946 m. vasaros. Brolis Kazys, B.Bilaišis, PGuobys, J.Šalčiūnas, broliai Klimavičiai legalizavosi. Savo namuose pasidavė K.Gurkšnys. J.Samulis, V.Šimkūnas, G.Deveikis įsigijo padirbtus "pajauninančius" dokumentus (kiek žinau, juos padarė kunigas Gustas iš Saldutiškio).
1946 m. vasarą nuėjau į Saldutiškį, į stribų būstinę (ten dabar ambulatorija) ir aš. Kai tardė, sakiau, kad slapsčiausi vienas. Šautuvo neatidaviau. Taip kelias dienas paklausinėjo ir paleido. Išdavė šiokį tokį dokumentą, įdarbino lentpjūvėje. Dirbau ten visą rudenį, žiemą.
Kartą išgėręs Jonas Klimavičius įsišnekėjo su tokiu Brazausku iš Saldutiškio. Viską apie mišką išpasakojo. O tas buvo šnipas. J.Klimavičių tuoj suėmė Panevėžio enkavedistai. Po dviejų savaičių saugumiečiai jį atvežė atgal. O mus suiminėjo. Visą būrį, septynis vyrus ir du rėmusius kaimynus suėmė. Pas mane rado šautuvą. Išvežė į Panevėžį, tardė. Teisė Vilniuje. Gavau 25 metus lagerio. Kalėjau Magadano srityje. Tik 1956 m. paleido.
Partizano Jono Balčiūno-Smauglio, g.1921 m. Indubakių k., Saldutiškio apyl., Utenos r.,dabar gyvenančio Saldutiškyje, prisiminimus užrašė Vytenis Al-monaitis 1992 m. liepos mėn.
KAIP IŠĖJAU Į MIŠKĄ
Buvau šaukiamojo amžiaus, bet dirbau lentpjūvėje, priklausiusioje geležinkelių valdybai. Ji atleisdavo nuo kariuomenės. Bet mane vis tiek norėjo paimti. Gal todėl, kad mes turėjome 43 ha - taigi, buožės. Kai paėmė, nuvežė į Vilnių, po to į Pavilnį. Aš iš ten pabėgau. Prekiniu vagonu parvažiavau. Pradėjau slapstytis. Pirmiausia namie - įsirengiau dvigubą sieną. Valdžia iš pradžių nesuprato, kad Šalčiūnas yra ne vienas, o du broliai; buvo lengviau. 1945 m. kovo mėn. turėjau išeiti į mišką.
MŪSŲ BŪRYS
Būriui vadovavo kaimynas, indubakiškis Adolfas Maknys-Slibinas. Visi priklausėme LLA. Aš oficialiai dar 1944 m. rudenį įstojau.
Dėl būrio sudėties. Prie to, ką pasakė A.Maknys, noriu pridėti, kad: Vlado Šimkūno mūsų būryje nebuvo; Kazys Lažinskas išėjo partizanauti vėliau, kitur ir žuvo; G.Deveikis, K.Gurkšnys, Justinas ir Jonas Balčiūnai mažai teprisidėjo prie būrio veiklos; J.Samulis veikė daugiau kaip ryšininkas.
Pagrindinė mūsų ryšininkė buvo Verutė Deveikytė, Adolfo iš Kemėšio k., g.1923 ar 1924 m. Mūsų troboje ji rašydavo, ruošdavo medžiagą laikraštėliams "į laisvę", "į kovą". Dėdavo į juos eilėraščius, žinutes iš radijo. Po to atsinešdavo rotatorių ir spausdindavo.
PARTIZANAS MARGIS
Indubakiuose lankėsi ir kitų būrių partizanai. Saldutiškyje mokytoju dirbo toks Aglinskas. Išėjo į mišką, tapo Margiu. Priklausė Kirdeikių (o gal Linkmenų?) būriui. Indubakiuose jam peršovė koją. Bet mūsų žmonės paslėpė, apgydė.
Kai Ripaičiuose apsupo jų būrį, ištrūkęs vėl pas mus atbėgo atsigauti.
STOVYKLAVIETĖ PRIE PALUKNIO
1945 m. kovo mėn. mūsų būrys persikėlė į mišką prie Paluknio ir Pažemio kaimų. Čia buvo puikiai įrengta (gal dar raudonųjų partizanų) stovyklavietė. Daug bunkerių, gal 300 žmonių.
Stovyklai vadovavo Senis (tik jis ir vienas ar keli partizanai turėjo uniformas). Kiti vadai - Kirvis, Tigras. Dar buvo du vadai, kilę nuo Daugailių.
Po Kiauneliškio kautynių stovykla išsibarstė. Ir mūsų būrys grįžo. Slapstėmės toliau savo sodybose.
BUNKERIS PRIE KIAUNELIŠKIO
Prie Kiauneliškio buvo Šiškinių ir aplinkinių kaimų vyrų bunkeris. Net du bunkeriai vienas prie kito gal 1 km atstumu. Pakeliui į Paluknį buvome pas juos sustoję (1945 m. kovo mėn.) Prisimenu, kad bunkeris buvo didelis, su 6 šaudymo angom.
1945 m. kovo 11 ar 12 d. šiškinius užpuolė. Stovyklavietėje prie Paluknio girdėjome triukšmą, bet nesupratome, kas darosi - nebuvo ryšio. Vakarop atėjo ryšininkas. Ėjom pagalbon, bet jau buvo vakaras, be to pamatėm- ant bunkerio jau dega laužas... Kariuomenė pradėjo mus pačius supti. Traukiantis vienas partizanas žuvo.
Paznėkas iš Krivasalio k., matyt, buvo sargyboje, ne bunkeryje. Be to, jam užsikirto kulkosvaidis. Jį, bėgantį Sėliškių k., jau netoli plento Utena-Švenčionėliai, pavijo ir nušovė. Ten ir buvo užkastas. Ilgai dar kryželis stovėjo.
SALDUTIŠKIO SKREBAI IR JŲ DARBAI
Skrebais Saldutiškyje buvo Vaičiulis (nuo Švenčionių), Timinskas, Viškelis, Kavaliauskas... Žodžiu, visi pijokai, tinginiai.
Antalamėstėje (Pažiemių vienkiemyje) gyveno Pleskiai. Jų sūnus buvo gydytoju. Skrebai, matyt, pas juos ieškojo aukso, abu senius taip baisiai primušė, kad tiedu greitai mirė. Kaltę skrebai suvertė miškiniams.
Indubakiuosc gyveno toks Jeronimas Livarauskas. Užėję skrebai rado lošiantį kortomis. Kažkuo nepatiko. Išsivedė ir taip visai be kaltės nušovė.
Kemėšio kaime slapstėsi toks Kazys Samsonas, buvęs pasienio policininkas. Ginklą turėjo, bet su partizanų būriu ryšio nepalaikė. Berods 1945 m. pradžioje stribai jo bunkerį atkasė ir Samsoną tiesiog užmušė. Kartu žuvo ir svainis(?) Skurkis.
KĄ MENA SALDUTIŠKIO AIKŠTĖ IR KAPINĖS
Nušautus partizanus numesdavo aikštėje, vėliau užkasdavo prie kapinių (ta vieta dabar prijungta prie kapinių), arba Trinkūnų kaime, bulvių duobėse (ten dabar kryžius stovi).
Sūdalaukio kaime veikė Broniaus Zinkevičiaus būrys. Berods 1946 m. Sūdalaukio-Meldutiškio pakaimėje B.Zinkevičius žuvo. Buvo numestas Saldutiškio aikštėje. Stribai jį užkasė, po to vėl atkasė (gal norėjo, kad kas atpažintų). Sako, jį gabalais sukapojo ir vėl užkasė.
Buvo toks miškinis Balčiūnas iš Alžutėnų. Irgi aikštėje gulėjo. Kažkas bjauriai pasityčiojo - prie vienos trobos durų nunešė.
Prie kapinių buvo užkastas taip pat Vincas Žilėnas (kilęs iš Ginučių) iš Ginučių būrio. Kartu buvo palaidotas Vincas Gumauskas. Jų kapo vietą žinojau - žmonės buvo pasakę. Kai artimieji palaikų ieškojo ir juos atkasė, tai atpažinau iš to, kad vienas buvo su uniforma. Aš buvau matęs, kaip jie aikštėje gulėjo. Juos nuvežė į Kirdeikius ir vėl į tą pačią duobę užkasė.
Manyčiau, kad iš viso prie Saldutiškio kapinių daugiau kaip 40 žmonių buvo užkasta.
SUĖMIMAS
Dideliu būriu laikytis buvo nesaugu, todėl slapstėmės pavieniui. Aš daugiausia būdavau namuose, kur turėjau slėptuvę - dvigubą sieną. Slapsčiausi iki areštavo tėvą (apkaltino, jog slepia sūnų). Tada pasidaviau. Bet ginklo neatidaviau, nieko neišpasakojau, ir paleido.
Dirbau lentpjūvėje. 1947 m. vienas iš mūsų būrio, Jonas Klimavičius, girtas viską išpasakojo tokiam Brazauskui agentui.
1947 m. rudenį mane suėmė, nuvežė į Panevėžį, tardė. Teisė Vilniuje uždaras teismas. Gavau 25 metus lagerio ir 5 metai be teisių. Iki 1956 m. kalėjau Mordovijoje, po to Čiukotkoje. Vėliau iki 1964 m. gyvenau tremtyje, Krasnojarsko krašte, nes ten buvo ištremta šeima. Tiesa, šeimai leido dar grįžti 1960 m., bet man tik 1964 m.
Partizano Adolfo Rastenio-Kūkalio, g.1919 m. ir gyvenusio Degutinės k., Saldutiškio aps., Utenos r. mirusio 199711 20 prisiminimus užrašė Vytenis Almonaitis 1992 m. liepos mėn.
PARTIZANAMS ORGANIZUOJANTIS
Rusai, vos užėję, pradėjo gaudyti į kariuomenę. Slapstėmės, ėmėme telktis į būrius. Šiškinių, Ripaičių, Pažiezdrės, Staniuliškių, kitų gretimų kaimų vyrus organizavo Apolinaras Juršys iš Šiškinių.
Mums atiteko visi Saldutiškio šaulių ginklai. Turėjome 3 kulkosvaidžius ("Zabebruno", Linkaičių darbo). Vėliau daugailiškiai dar vieną rusišką diskinį atsivežė.
Turėjome kuo ir spausdinti. Buvęs valsčiaus viršaitis Kazys Kuzdis-Utenis(?) paėmė visas valsčiaus spausdinimo mašinėles.
KOVOS KRIKŠTAS
1944 m., kai būrys dar tik kūrėsi, gavome žinią, kad iš Linkmenų atvažiuoja skrebai. 5 ar 6 vyrai išėjo į pasalą. Bet nespėjo, su skrebais susidūrė tiesiog kelyje. Prasidėjo susišaudymas. Mūsiškiams vadovavo Mykolas Vilutis. Išgirdę šūvius, atbėgome pagalbon dar apie 20 vyrų. Buvome labai arti vieni kitų, nei mes, nei skrebai negalėjome atsitraukti. Šaudėmės kelias valandas iki sutemo. Iš mūsiškių sužeidė Juozą Dervinį iš Šiškinių k. Skrebų, sako, vieną nušovėme.
DESANTAS
1944 m. per Kūčias Krivasalio kaime nusileido daug desantininkų. Vieni sako - 12, kiti - 6 vyrai. Kai kurie buvo iš mūsų krašto. Būriui vadovavo Dobilas. Dar iš jų prisimenu Vladą Kliuką-Ožį iš Mineiškiemio; Joną Baranauską iš Linkmenų. Dviejų žinau tik slapyvardžius - Bulbienis ir Paberžis (jų radistas). Jie buvo labai gerai ginkluoti, kartu su žmonėmis jiems išmetė ir šovinių, kitos amunicijos.
BUNKERYJE
Atvykus desantininkams, suaktyvėjome. iš pradžių slapstėmės prie namų, turėjome daug mažų bunkeriukų. 1945 m. sausio mėn. miške už Kiauneliškio k. pradėjome įsirenginėti vieną didelį bunkerį visam būriui. Daug dirbom, platinom, tik 1945 m. vasario viduryje baigėm.
Susirinko kone pusšimtis vyrų. Vien iš Šiškinių kaimo 18. Bunkeryje oficialiai įstojome į LLA, davėme priesaiką. Vadinomės "vanagais", kartu turėjome slapyvardžius. Aš buvau Kūkalis (kaip ryšininkas turėjau kitą slapyvardį - Papartis). Bunkerį pavadinom Margio vardu.
Iš pradžių gyvenome visai neblogai, turėjome baterinę radiją, armoniką. Vytautas Blažiūnas-Budrys (iš Šiškinių k.) spausdindavo mašinėle. Jis buvo mokytojas, baigęs gimnaziją. Tiesa, dar prieš bunkerio sunaikinimą atvažiavo pas mus iš štabo, iš Paluknio Barzda (jis ten laikraščius leido) ir mašinėlę paėmė. Sako: "Mano sugedusi." O štabo viršininkas buvo Senis (rodos, Kaletka jo tikra pavardė).
Oficialiai mes buvome paskirstyti į kelis būrius, šie į skyrius; I būrio būrininku buvo Baublys(sl) (iš Kuktiškių), II -Gulbė(sk). Kai Baublys Parame žuvo, jo vietą užėmė Gulbė, o II būrio būrininku buvo paskirtas Vytautas Vadešius-Aviliukas.
PARAMO MŪŠIS
1945 m. kovo 4 d. apie 20 būrio vyrų išvykome į ekspediciją, į Mizaikius. Turėjome "reikalą" pas vieną senį, reikėjo prasimanyti maisto. Grįždami naktį ties Paramo kaimu patekome į Tauragnų stribų pasalą.
Mūšyje žuvo Baublys(sk) iš Kuktiškių, Adolfas Guiga-Ūsas iš Šiškinių k. ir Gilbertas Pelanis-Žilvitis. Ūsą pasiėmėm nuo mūšio lauko, jis iš pradžių buvo dar gyvas ir prašė nušauti, pakeliui mirė: O Baublys ir Žilvitis taip ten ir liko, nes skrebai uždegė vieną klojimą, buvo šviesu, ir niekaip negalėjome prie jų prieiti.
Aš mūšio metu praradau šautuvą. Blogai! Priesaika duota, už ginklą galva atsakai. Labai rizikuodamas, šliaužiau Žilvičio kulkosvaidžio paimti. Dar mūšyje pasižymėjo Pranas Brukštus-Ulanas iš Šiškinių k. Susidarė padėtis, kad jis vieną stribą griebė glėbin ir ėmė grumtis. Iššauti negalėjo nei vienas, nei kitas. Galiausiai prišoko Alfonsas Kliukas-Sakalas iš Mineiškiemio ir tą stribą nušovė.
Baublio kūną savieji kažkaip pasiėmė, o Žilvičio mes, kokie 20 vyrų, penktadienį važiavome. Radome patvoryje sušalusį ar tai Parame, ar Paaisetėje. Šeštadienio ryte jį parsivežėme. Ūsą spėjome prie bunkerio laikinai palaidoti (dabar brolis jo palaikų neberado, gal juos rusai atsikasė?), o Žilvitis taip ir liko. Po didžiojo mūšio jį su kitais prie Cirkliškio nuvežė.
LIKOME TIK KETURIESE...
Kartą (tai buvo ketvirtadienį) pagavome netoli bunkerio moterį rusę. Ištardę supratome, kad šnipė. Sušaudėme, bet pajutome, kad mus seka.
Šeštadienio vakarą atvyko pas mus pats rinktinės vadas Kirvis. Atvežė įsakymą, pagal kurį už pasižymėjimą Paramo mūšyje gavau jaunesniojo puskarininkio laipsnį, kartu tapau kulkosvaidininku. O Ulanui (su stribu imtynių ėjusiam) suteikė didvyrio vardą. Kirvis dar pasakė, kad reikėtų skirstytis į mažesnes grupeles po kelis. Deja, nebespėjome.
Tą patį vakarą vadas Vytenis mane, Vytautą Vadešių-Aviliuką, Rukšėną-Guziką iš Buitūnų ir Gulbę (jis kilęs nuo Alytaus) išsiuntė į ekspediciją. Mat mūšyje prie Paramo praradome iš vieno ūkininko skolintą arklį. Privalėjome gauti kitą (vienas žmogus žadėjo duoti) ir jam grąžinti. Kaip visada, reikėjo maisto, šovinių. Nors šalia buvo du būrininkai, ekspedicijai vadovauti liepė man. Palikau kulkosvaidį Vincui Gimžauskui-Beržui ir išvažiavome. Bet ne ta ekspedicija čia svarbiausia, nors per ją likau gyvas.
Sekmadienį prisikrovę daug maisto, važiavome atgal. Sužinojome, kad nuo Kuktiškių slenka kariuomenė. Mus grįžtančius pasitiko ryšininkas (berods tai buvo Kazys Zinkevičius). Viskas, sako, Kauno bunkeris jau paimtas, krivasališkiai išbėgiojo, o Margio bunkeris apsuptas... Po kurio laiko išgirdau baisų sprogimą - tai mūsų bunkerį sunaikino. Netrukus sužinojome, kad visi jame buvę žuvo. Pusšimtis vyrių vien iš Šiškinių kaimo kokie penkiolika!
Vėliau buvo pasakojama, kad sekmadienio vakarą mūsiškiams į pagalbą buvo atėję "110" bunkerio (buvo už Paluknio) vyrai su savo vadu Starkumi (rodos, jo slapyvardis). Jie prie bunkerio priėjo, bet nebuvo ryšio. Per tą operaciją Starkus ir dar vienas partizanas žuvo.
Taigi iš būrio likome tik keturiese. Aš pusantrų metų slapsčiausi, bet galiausiai 1946 m. liepos mėnesį pasidaviau, legalizavausi. Kad buvau bunkeryje, niekas negalėjo paliudyti (visi žuvę!), todėl manęs ir ne nuteisė. Rukšėnas-Guzikas žuvo prie Kuktiškių 1945 m. vasarą. Gulbę gyvą prie Biliakiemio paėmė. Vėliau jis sėdėjo kalėjime Rusijoje. Vytauto Vadešiaus-Aviliuko likimo nežinau.
Tiesa, iš būrio dar liko gyvas Advertas Makaveckas iš Ripaičių. Tragedijos dieną jis gydėsi, nes savi netyčia peršovė.
KITI SALDUTIŠKIO APYLINKŲ PARTIZANAI
Po Kauno ir Margio bunkerių sunaikinimo prie Kuktiškių susiorganizavo Šarūno rinktinė. Jų štabe dirbo, laikraščius spausdino Deveikytė. Dar iš jų pažinojau ltn.Liepą(sl.).
Nedidelis trijų vyrų būrys veikė Staniuliškėse. Jiems vadovavo Sa-kas(sl.). Anksčiau jis baigė matininko mokslus, dirbo mokytoju. Sakas žuvo Strokinių kaime prie kapinių. Kartu su juo laikėsi, veikė Jeronimas Buika ir Juozas Sideravičius-Sakalas iš Mineiškiemio.
Buvo būrys ir Ripaičiuose. Jam vadovavo Justas Mačiulis-Šermukšnis. Vėliau jį sugavo ir į Rusiją išvežė.
1951 m. balandžio 23 d. Tautiškyje Babrausko klojime (šeimininkas vėliau už tai buvo išvežtas) žuvo trys partizanai tauragniškiai. Po to mūsų krašte partizanų neliko.
