ERŽVILKO PARTIZANAI

VAKARŲ LIETUVA

Irena Lukoševičiūtė-Žemaitienė, g.1926 m. Milaičiuose, Eržvilko vls., ūkininko duktė, studentė, 1949 m. ištremta į Irkutsko sritį Bodaibo m. Grįžo 1956 m., dirbo mokytoja, gyvena Kaune.

"Mirtis jaunystėje yra tokia graži, ypač kai pasaulyje nesi nieko blogo padaręs. Žinai, kad miręs skrisi per erdvę kaip baltas balandis, stebėsi ir jausi Dievo sukurto kosmoso grožį, patirsi tikro gyvenimo vertę ir būsi be galo laimingas, laimingas.”

□ Juozas Nausėda

Tai ištrauka iš Juozo Nausėdos, Tauragės gimnazijos abituriento 1945 m. dienoraščio. Jam dar buvo likę gyventi pusantrų metų. Užgulęs mūsų kraštą raudonasis siaubas mažai kam paliko vilties išlikti. Todėl ir jis rašė: "Gali žmogus mirtį greitai, visai netikėtai, nelauktai, sutikti. Ir aš jau nebežinau, ar gyvi sulauksią švintančio laisvės ryto. Kažin? Juk tai dar tik pradžia! Vėl tokie paniurę, išsitaršę debesys plaukia. Saulės nematyt ir gamta liūdna, kaip ir mūsų gyvenimas.

Kaip naktis, kaip ilgos ligos skausmas užgulė nerimas sodiečių širdis. Veltui žmogus dairosi - jau pagalbos nesulauksi iš vakarų. Laisvė reikalauja aukų iš geriasių sūnų tarpo. Ir aš šventai pasiryžau tau, didis Dangau, Ir Visagali Viešpatie: jei Tėvynei reikės ir mano aukos, aš tada nesusvyruosiu."

Taip manė daugelis to meto jaunuolių, taip mąstė visi, kam brangi buvo tėvų žemė, gimti namai. Toks buvo ir Juozas Nausėda, kilęs iš Tauragės aps., Gaurės apyl., Vėžaičių k. Mokėsi Tauragės gimnazijoje, kur su kitais mokiniais platino pogrindžio spaudą. Už tai buvo areštuotas ir kalėjo Tauragės Šubartinėje. Apie tai savo dienoraštyje, vėliau jau būdamas miške, rašė: "Sunki buvo likimo letena, karti gyvenimo taurė, kurią aš turėjau iki dugno išgerti. Požemyje nemačiau pavasario nei vasaros, negirdėjau paukščių čiulbesio. Aš mačiau tik žiaurias, siauras akis, kurios tik kraujo, vien kraujo tetroško. Mačiau aš užguitą, pažemintą žmogų rūsių tamsumoje, kurioje ir pats buvau. Pripratau kentėt, nes mintyse regėjau laisvą Tėvynę, papratau be sudrebėjimo žvelgti į juodas mirties akis. Aš daug kentėjau, kai pro grotų rezginį žingsniavo mano mylimasis gegužis. Rymodavau prie grotų, pro kurias prasiskverbdavo besibeldžiančios saulės spinduliai, o siela verkė grimzdama prisiminimų jūron. Tariau gyvenimą esantį žuvus. Galvojau, jei išeisiu, tai tik kaip gyvenimo našta. Bet išaušo rytas poneramios nakties ir pasijutau vėl žmogus, galįs gyventi, padėt vargstančiai tėvynei. Daug kentėta, daug akys matė vaizdų, kurie paliko atmintyje kaip kruvina dėmė".

□ Stasys Urbonavičius (Urbonas)

1946 m. pavasarį partizanų ryšininkams pavyko papirkti vieną Šubartinės kalėjimo prižiūrėtoją, kuris birželio 13-osios naktį atrakino kelias kameras ir kartu pats su kaliniais pabėgo. Tarp pabėgusių buvo Eržvilko gimnazijos mokytojas Petras Ruibys ir Juozas Nausėda su klasės draugu Jonu Nuobaru. Kartu išbėgo ir Vacys Augustinavičius ir jo sesuo Viktorija - vienintelė moteris. Viktorija su partizanais buvo iki rudens, vėliau gyveno su padirbtais dokumentais. Jos brolis Vacys-Džiugas žuvo 1947 m. neaiškiomis aplinkybėmis ir ilgai gulėjo pamestas Gaurėje.

Pabėgėliams kito kelio neliko, kaip tik miškas. Pirmas iš pabėgėlių žuvo Petras Ruibys, kai partizanai užėjo ant stribų pasalos. Tai buvo

1946 m. liepos viduryje. Daugumas bėglių pateko į A. Joniko-Rolando ir J.Stočkaus-Eimučio būrius. Rudenį Juozas Nausėda buvo paimtas į štabo apsaugos, Mindaugo būrį, vadovaujamą Vytauto Gužo. Jie veikė apie Paupį, Šimkaičius, Vadžgirį. Tačiau neilgai teko Juozui partizanauti, kaip neilgas buvo ir jo gyvenimas. Ne kartą laiškuose apie tai jis rašė: "Nieko gero mano mažutėse dienose. Čia jos baisiu nerimu gaubtos ir skaudžiom valandom grįstos, čia truputis juoko... Dar neseniai po mūsų padange sukos baltos giltinės dalgis, daug žmonių nukeliavo... Kažko galvoju, kad šio pavasario žiedai mus nevilios, mus nedžiugins kartu. Et, pagaliau nusispjaut likimui akysna. Juk tas visiškai nesvarbu. Jei išskirs mus dienos, aš su savimi nusinešiu į kapus savo gilią meilę Tėvynei ir Tau. Atmink tai! Būtų nežemiška laimė paskutinį kartą pažvelgti Tau į akis, kurios lydi mane visą trumpą gyvenimą. Bet, deja..."

1946-1947 m. žiemą būrys praleido žygiuose ir bunkeriuose. Žmonės nuoširdžiai priimdavo ir rėmė partizanus. Atėję vaikinai linksmai uždainuodavo:

Ko taip baisiai nusiminę žiūrit į mus?

Gal dar pirmą kartą matot tokius svečius?

Nebūkit nusiminę, jei lanko jus miškiniai,

Jie gerbia Jus!

Gal atrasite kaimynų, gal giminių,

O jei ne - galėsit spręst iš mūsų veidų

Nesame mes plėšikai, bet žmonės katalikai,

Tokie kaip Jūs

Ir eidavo dažniausiai pas neturtingus žmones, į varganas gryteles -ten rasdavo nuoširdžiausią priėmimą. Trumpame dienoraštyje, kurį rašė priešokiais miške ir kuris išliko, Juozas rašė: "1946 m. rugsėjo 19 d. Ir kas man yra? Štai prieš minutę taip norėjau ir turėjau daug minčių Tau čia išlieti, bet... paėmęs sąsiuvinį nežinau, kur visos mintys dingo. Nejau visad ir būsiu toks išsiblaškęs? - pasakyk, žmogau, kad mandras esi. Ir bet kuris darbas krenta iš rankų. Tam aš galiu čia paminėti vieną priežastį. O tai jaučiamas sielos ir kūno nuovargis, amžinai įtempti nervai.

Lietus negailestingas pila langan, šalta srove. O mes sėdim kambaryje ir užsiiminėjom niekučiais. Tikrai ta kompanija, kurioje esu, mane išblaško. Dienos taip ir bėga. Padengtos mažučiu rūpesčiu, nedidelėm staigmenom. Laukiam kažko iš ūkanų pilkų, bet ta laukiamoji atrodo taip toli. Gyventojams, atrodo, paliekam gerą įspūdį. Pamatė, jog miško broliai tikrai žmonės optimistai.

Rugsėjo 29 d. Ak, tas ruduo! Pas mus jis tokiais didžiuliais žingsniais ateina. Antai susiūbuoja šakutė ir žemėn nukrenta vasarą žaliavęs, o dabar rudens nubučiuotas lapas. Gūdu širdy, sielon peršasi melancholija...

Juo žygiuojame mes keliais, kuriais retai kas be mūsų žengia. Atsibodo lapų ir šakų šlamesys. Dienos ir naktys nunešė ir mane tolyn nuo tavo tėviškės. Jau neteks susitikti... Gaila! Kažkodėl visad esu toks išsiblaškęs, o šiandien - kaip niekuomet. Gal ką nors negero nujaučia bastūno siela, o gal... Sodyba. kurioje esam, taip primena mano namus ir tą rimtį, kurią man teikdavo mano namai. Deja, čia svetimi. Svetimi namai ir svetimi žmonės. Vieni draugai lošia kortomis, kiti skaito ar miega, o aš tau į dienoraštį, mano Mylimiausia, rašau. Nežinau kodėl, ar žygyje per tamsias naktis, ar poilsyje visad matau tas mėlynas ir man tokias brangias akis!

Aš daug galvoju apie tai, kada laisvės varpams sugaudus ir garsams skrendant melsvom dangaus erčiom - aš tada pas Tave sugrįšiu. Kiek džiaugsmo ir laimės! - aš įsivaizduoju?!... O jei negrįžčiau su kovos draugais - ašarėlę nubrauk nuo veido, manęs daugiau nebesutiksi šiuose žemės takuose...

Norėč, kad būtum čia. Man gūdu, man neramu be Tavęs. Juk norėčiau niekuomet nuo Tavęs neatsiskirti, tartum Tu apsaugotum nuo nežinios ir pavojų".

O ta nežinia, tie pavojai tykojo brolių kiekviename žingsnyje. Atsirado nemaža išdavikų, kiti gyvi paimti partizanai ar ryšininkai neišlaikydavo baisių kankinimų ir išpasakodavo ryšius bei miškinių žiemojimo vietas. Partizanų gretos retėjo, bet ir vėl atsirasdavo naujų kovotojų: lai neišgali išmokėti uždėtų mokesčių natūra taip (vadinamų "pyliavų"), tai vaikinai, besislapstą nuo armijos, arba patriotai, tikį, kad atėjus valandai kovoti už Lietuvos laisvę, tauta nebūtų sunaikinta arba toli nuo savo krašto.

Juozas Nausėda toliau dienoraštyje rašė: "Dabar, kai likimas atvedė į partizanų gretas, kada galiu savo gyvybės auką uždegti kitų širdyse laisvės troškimą, jaučiuosi tartum sakalas, kuriam per maža vietos lygumoje".

Juozas aprašo vieno klasės draugo žūtį: "Kautynės. Mes apšaudome ūkyje esančius čekistus ir patys sparnais traukiamės miškan. Mūsų pusėje kaleno penki kulkosvaidžiai. Dešinysis priešo sparnas bando užkirsti man kelią. Bet tuoj į ten pasipila mūsų stipri ugnis. Gera ir smagu gulėti prie įukiai kalenančio kulkosvaidžio ir ieškoti taikinio. Pro galvą prazvimbia keletas kulkų. Aha - jau pastebėjo! Traukiuos ir aš. Aplink lygūs laukai, tik tarpely teka mažutis upelis. Juo ir slenka mūsų kovotojai. Ir... O Dieve! Staiga krenta žemėn mūsų kovos draugas - Vaidotas. Tas pats tavo klasės draugas Vladas Jončia. Nutyla jo kulkosvaidžio daina, sudainavusi paskutinį kartą. Prie lavono prišoko Mindaugas. Ir paima kulkosvaidį, o aš spaudžiu savąjį ir laidau mirties serijas. O širdy... ? Nenoriu nei kalbėti, ką jaučiau Vaidoto netekus. Tai buvo 1946 m. spalio 13 d. O šiandien, kai rašau, esame toli nuo tos vietos. Netoli apskrities miestas, aplink vien miškai".

Partizaninio sąjūdžio būriuose buvo griežta drausmė. Štai ką rašo Juozas dienoraštin priešpaskutiniame Įraše:

"Gruodžio 17, antradienis. Iš dangaus krenta mažytės snaigės ir dengia Motinos žemės krūtinę. Naktis. Aplink ramu baltuojančiuose toliuose. Nesigirdi nei varpelio, nei šuns amsėjimo. Ramu ir mano "būstinėje". Ant stalo dega lempa, lovose miega draugai. Ir aš, tarsi užmirštą sąsiuvinį ištraukęs, Tau vėl po ilgos pertraukos rašau.

Ir tikėk, nesinori rašyti, kai tokios nuvalkiotos mintys. Juk kartojasi vis tas pats. Mano dienas reikia pamatyti. Ne, reikia jas pačiam pergyventi, tada tik suprasi, pažinsi. Pas mus kaip kariuomenėj karo metu. Visiškai tas pats. Tik mūšiai ne tokie vyksta."

Užėjus liūdesio, nerimo valandai, Juozas rašo: "Juk Tu puikiai žinai, kas aš šiandien! Mano keliai yra sunkūs ir ne kartą tenka stovėti ant bedugnės krašto... Bet einu jais kartu su kitais, kad tavo darželyje rūtos laisvai žaliuotų, kad tavo mėlynose akyse neliktų jokio skausmo. Gal aš ir negrįšiu iš ten, gal mano balsą išgirsi savo siela iš juodo kapo, gal... Ak, tu juoda, negailestinga mirtie! - tu nepastok mums skersai kelio į šviesią ateitį. Norėtųsi pergyventi šias juodas, kruvinas tėviškės dienas, kad tas tamsus košmaras paliktų vien prisiminimus. Bet, deja, likimas ironiškai šypsosi - dar tavo, vaike, taurė neišgerta/"

Tą taurę teko greitai išgerti. Vyrams iš štabo buvo duota užduotis nubausti išdavikų šeimą, kuri šnipinėjo apylinkę ir žinias perduodavo į Eržvilką garnizonui. Tai buvo balandžio 7 d., tiksliau naktis prieš Velykas. Naktį iškrito sniegas ir pašalo - žygis buvo rizikingas. Bet rinktinės vadas Vidmantas primygtinai sakė vykdyti kovinę užduotį. Būryje buvęs išdavikas paspruko, ir būrys, pasikrovęs maisto į pastotę, grįžo į Paparčių kaimą... Apsistojo prie miško esančioje Maselskienės trobelėje. Nuvargę vyrai sumigo, palikę sargybinį. Tuo tarpu pabėgęs išdavikas pranešė

Eržvilko garnizonui. Šie patraukė pėdsakais. Dar sutiko vežiką, grįžtantį namo, kuris ir nurodė, kur nuvežė vyrus. Partizanų sargybinis, šokdamas per griovį, į jį įkrito pats bei jo šautuvas. Jis atėjo trobon sušilti. Tuo tarpu namą apsupo čekistai ir stribai - jie prislinko visiškai arti. Pradėjo mesti granatas per langą ir šaudyti kulkosvaidžiais. Vyrai iš miego šoko per langus, pro duris. Bet juos negailestingai tarsi beržus išguldė šūvių audra. O buvo tai rinktiniai, jauni, aukštaūgiai, išsilavinę jaunuoliai. Krito vienuolika ir tik vienam būrio vadui Mindaugui pavyko pabėgti.

Taip nutrūko Juozo Nausėdos (1932-1947) trumputis gyvenimo siūlas.

Vyrus sukrovė į vežimą kaip pagalius, nuvežė Eržvilkan, išmetė išniekintus aikštėje. Ieškojo artimųjų, šiuos areštavo. Vieno iš žuvusiųjų sesuo Natalija Urbonavičiūtė pasakojo, kad matė komjaunuolę Eleną Matušovaitę, šokant aukštakulniais batukais ant partizanų krūtinių... Klaikus tai šokis, kurį galėjo šokti dar klaikesnis žmogus. Taikliai savo tyliose, graudžiose dainose dainuodavo partizanai:

Kovos lauke raudojo šūviai,

O saulė leidos verkdama,

Apnuoginti lavonai guli

Ant gatvės, ties NKVD.

Aplinkui grindinys tik kietas,

Po šonais - krūvos akmenų.

O vietoj pagalvės padėta

Pluoštelis kruvinų šiaudų...

Panašus gyvenimas ir vieno iš kovos draugų - Stasio Urbonavičiaus (1922-1947). Stasys buvo kilęs iš Pagirių kaimo, Eržvilko vls. Dirbo Jurbarko miškų ūkyje. 1945 m. užėjus sovietams, jis kaip tikras lietuvis patriotas, pašventė savo jaunas jėgas kovai su okupantais. Iš pradžių dirbo ryšininku, turėjo slapyvardį Vidugirys. Tačiau, kai buvo išduotas partizanų bunkeris Eržvilko apylinkėje Lenkčiuose, jam iškilo alternatyva - arba kalėjimas ir kankinimai, arba miškas. Ir taip Stasys 1947 m. žiemą pateko į partizanų eiles. Neilgai jam teko būti su miško broliais. Jis žuvo kartu su kitais dešimt kovos draugų tą lemtingą 1947 m. balandžio 7 d. rytą. Jį, gulintį ir niekinamą Eržvilko aikštėje, matė ir atpažino jauna, dar mokinė, sesuo Natalija, taip pat aktyvi ryšininkė. Matė brolio kruviną megztinį su dobiliukų raštu, kurį visai neseniai buvo numezgusi. Širdgėlą, kurią jautė sesuo ir kiti nukankintojų artimieji, sunku apsakyti. Ir svarbiausia - jos negalėjai parodyti, negalėjai paskutinį kartą atsisveikinti ir apraudoti brangiausiųjų, nes žiaurios akys to tik ir laukė, kad

galėtų kitus areštuoti.

Užkasė juos bendroje duobėje Eržvilko taip vadinamuose Siratkapiuose. Kai artimieji puošdavo kapą, stribai draskė gėles, areštuodavo puošiančius. Todėl neapsikentę partizanai atslinko į Šaltuonos pakrantę ir kapą užminavo, parašę -"mina". Tai buvo partizanai Jonas Mankus iš Polų k., Juozas Krikščionaitis iš Lenkčių ir Antanas Slušinskas-Staugaitis iš Polų. Jie vėliau visi žuvo. Tačiau žuvo ir atėjęs gėles draskyti stribas Tamašauskas. Jis turbūt nepamatė užrašo ir, draskydamas gėles, susisprogdino. Vėliau kapas liko neprižiūrimas, apaugo krūmais. Tik 1990 m. buvo sutvarkytas artimųjų ir pastatytas antkapinis akmuo su žuvusiųjų pavardėmis:

"1947 m. balandyje žuvę šie partizanai: Steponas, Jonas, Petras Žukauskai, Steponas Juškys, Alfonsas Čekaitis, Steponas Tališauskas, Jonas Parnarauskas, Stasys Urbonas, Kazys Valaitis, Juozas Nausėda, Jonas Majeris nuo Tauragės".

Taip žuvo visas būrys partizanų, mylėjusių laisvę ir Tėvynę labiau už gyvybę.

Ir vien už tai, už tai, brangieji.

Šiandieną kapas skiria mus,

Kad savo Tėviškę mylėjot,

Kad gynėte josios laukus...