LIETUVOS KOLONIZACIJA 1940-1941 METAIS

Juozas Matusevičius

Įvadas

Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940m. rezultatas - krašto kolonizavimas. Sovietinė kolonizacija skyrėsi nuo klasikinės pasaulinio kapitalo kaupimo laikotarpio imperialistinių valstybių kolonizacinės politikos. Tačiau svarbiausi pavergimo požymiai išlika galinga militaristinė valstybė jėga užgrobė kitą šalį, panaikino jos valstybingumą, politinį bei ekonominį savarankiškumą. Buvo likviduoti tokie valstybingumo požymiai ir atributai, kaip nepriklausomos valstybės valdžios ir valdymo organai, savarankiška vidaus ir užsienio politika bei ekonomika, kariuomenė, sienos, įstatymai, piliečių teisės ir laisvės. Iš Lietuvos, kaip ir kitų užgrobtų kraštų, vežamos materialinės ir dvasinės vertybės, į Sibirą ir į kitus atšiaurius kraštus tremiami niekuo nenusikaltę Lietuvos gyventojai, kurie gulaguose turėjo dirbti kaip XXa. vergai.

Tiesa, komunistų partija ir sovietinė propaganda tvirtino, kad okupuotų kraštų laisvė ir savarankiškumas dar labiau sustiprėjo, kad nėra jokio gyventojų apiplėšimo, o atvirkščiai, jiems nešama geresnė, pažangesnė santvarka ir visuotinė gerovė. Kad ne iš Lietuvos išvežamos dvasinės vertybės, mėsa ir javai, pramonės dirbiniai, naikinamas tautos kultūrinis paveldas, o Sovietų Sąjungos tautos padeda badaujančiam Pabaltijui Kad į Sibirą vežami ne niekuo nekalti mokytojai, kariškiai, kunigai, žemdirbiai, inteligentai seneliai ir vaikai o "liaudies priešai".

Kitas kolonijinės politikos žingsnis — kolonistų siuntimas į užgrobtus kraštus. Čia taip pat buvo nemažai demagogijos - esą Lietuvoje trūko specialistų ir buvo reikalinga pagalba. Be to, kolonistų siuntimas buvo organizuojamas taip, kad atrodytų, jog juos atvykti prašo patys lietuviai. Tų prašytojų funkcijas atliko Lietuvos komunistų partijos vadovai Antra vertus, kompartijos siekimas užsitikrinti paramą ir globą iš Sovietų Sąjungos yra suprantamas: be sovietinės armijos, be sovietinio saugumo ir patarėjų bei pagalbininkų jie nebūtų galėję išsilaikyti valdžios viršūnėse.

Šio straipsnio tikslas ir yra parodyti, kaip 1940-1941m. buvo kolonizuojama Lietuva; komunistų partijos vaidmuo ir jos gretų papildymas, atvykėlių iš SSRS skyrimas į vadovaujančias pareigas bei jiems teikiamos lengvatos.

Sovietinėje istoriografijoje atvykusiųjų iš Sovietų Sąjungos tema buvo mažai nagrinėjama. Kadrų klausimus daugiausia tyrinėjo S.Atamukas. Svarbiausi jo darbai šia tema; "Nauja Lietuva - nauji kadrai", "Kadrų politika pirmaisiais Tarybų valdžios metais respublikoje (1940 06 - 1941 06)'". Nors 1940-1941m. į Lietuvą atvyko tūkstančiai rusų ir kitų tautybių žmonių, kurie gavo vadovaujančius postus Lietuvos vyriausybėje, administracijoje ir gamybos sferoje, tačiau minėtuose S.Atamuko darbuose šie klausimai apeinami arba nurodomas tik bendras atvykusiųjų skaičius. Tai aiški duoklė komunistų partijos politikai — esą Lietuvai vadovavo ir kūrė socializmą patys lietuviai. Plačiau apie žydų padėtį Lietuvoje 1940-1941 metais rašoma Atgimimo metais išleistoje monografijoje "Žydai Lietuvoje"2.

Reikia paminėti taip pat JJakaitienės straipsnį "Ypatinga antrojo sekretoriaus nuomonė"3, kuriame parodoma, jog pirmosios sovietinės okupacijos metais į Lietuvą persikėlė daug partijos darbuotojų iš kitų sąjunginių respublikų, ir tai buvo didžiausias kompartijos gretų papildymo šaltinis.

Platus ir dokumentiškai argumentuotas darbas Lietuvos sovietizacijos tema yra V.Tininio monografija4. Tai pirma tokio pobūdžio knyga, išleista po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimo. Didžiojoje veikalo dalyje nušviečiami procesai, vykę Lietuvoje antrosios sovietinės okupacijos metais, spausdinamos Lietuvos komunistų partijos ir sovietinių veikėjų biografijos. Knygos pradžioje pateikiami duomenys apie Lietuvos inkorporaciją į Sovietų Sąjungą 1940-1941m Trumpai apžvelgiama senosios valstybės ir visuomeninės santvarkos griovimas, valstybės ir visuomenės veikėjų persekiojimas, partijų ir organizacijų uždraudimas, savivaldybių organų naikinimas, Lietuvos gyventojų trėmimas.

Kai kuriuose istorikų darbuose ir memuarinėje literatūroje galima rasti paminėtų faktų apie grįžusius į Lietuvą komunistus, kurie nepriklausomybės metais buvo išvykę į SSRS. Rašyti apie kitataučius, atvykusius iš Sovietų Sąjungos, buvo nepageidautina.

Autoriaus nuomone, sovietizavimo ir kolonizavimo politiką vykdė ne tik atvykėliai iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų, bet ir nelietuvių tautybės

Lietuvos gyventojai (rusai, baltarusiai, žydai, ukrainiečiai ir Lt), kurie sovietinės okupacijos metais buvo aktyviai įtraukiami į krašto politinį ir ūkinį gyvenimą.

Studijuojant archyvinius dokumentus, kartais sunku nustatyti atvykusiojo į Lietuvą tautybę. Neretai lietuviškas pavardes turintys žydai, rusai, baltarusiai ir nelietuviškas pavardes turintys žmonės save vadino lietuviais. Tautybė nurodoma toli gražu ne visuose dokumentuose. Tą patį galima pasakyti ir apie buvusius nepriklausomos Lietuvos piliečius, kurie sovietmečiu buvo skiriami atsakingoms pareigoms ar tapo naujosios valdžios aktyvistais. Skirstant pareigybes, pirmiausia buvo kreipiamas dėmesys į partiškumą, socialinę kilmę (dažnai ji sutapdavo su tautiškumu), o tik po to buvo žiūrima dalykinio pasirengimo.

Atvykėliai Lietuvos kompartijoje

Komunistų partija su savo marksistine — leninine ideologija suvaidino lemiamą vaidmenį sovietizuojant Lietuvą. Lietuvos komunistams tiesiogiai vadovavo VKP(b) CK. 1940 09 11 įvyko pirmasis LKP(b) CK sekretoriato posėdis, kuriame buvo nutarta prašyti VKP(b) CK patvirtinti LKP pavadinimą rusų kalba bei LKP CK aparato struktūrą. Šiame LKP CK posėdyje dalyvavo VKP(b) nariai D.Šupikovas, N.Pozdniakovas, P.Gladkovas ir Petrovas. D.Šupikovas buvo patvirtintas LKP CK Organizacinio skyriaus vedėju. VKP(b) CK Politinis biuras patvirtino LKP CK biurą - tuo VKP(b) CK parodė savo valdžią dar neįstojusiai į jos sudėtį Lietuvos komunistų partijai, kuri į VKP(b) vietinės organizacijos teisėmis kaip respublikinė partinė organizacija buvo priimta 1940 10 085. LKP(b) sekretoriato sudėtis buvo tokia; pirmasis sekretorius - A.Sniečkus, antrasis - Icikas Adomas (si.) - Meskupas, sekretorius - K.Preikšas. LKP(b) V suvažiavime (1941 02 5-9) sekretoriumi buvo išrinktas N.Gridinas. Taip buvo pradėta praktika vienu iš LKP(b) sekretorių rinkti Maskvos atstovą. Maskva visiškai nepasitikėjo net vietos komunistais. Svarbiausi sprendimai buvo daromi Maskvoje.

Komunistai visą laiką norėjo pabrėžti partijos veiklos reikšmę ir jos gretų gausą. Kalbėdamas profsąjungų aktyvo susirinkime 1940 11 24 tada jau LTSR LKT pirmininkas M.Gedvilas pabrėžė, kad jau pereitas "paruošiamasis etapas, darbo žmonių mobilizacijos etapas, per kurį darbo žmonės atgavo organizacijų laisvę ir visą respubliką nurezgė tvirtu kompartijos, komunistinio jaunimo ir profsąjungų organizacijų tinklu"6. Galimas dalykas, kad kalbėti apie "tvirtą kompartijos organizacijų tinklą" buvo per anksti LKP(b) V suvažiavime A.Sniečkus pripažino, kad komunistų skaičius siekia tik 3000, t.y. vos 0,1 proc. visų Lietuvos gyventojų. Kaip rodo archyviniai dokumentai, 1940m. gruodžio mėn. Lietuvoje buvo 2486 komunistai -1968 VKP(b) nariai ir 518 kandidatų7. Be to, šioje organizacijoje buvo labai daug nelietuvių tautybės žmonių: 412 (16,6 proc.) žydų, 369 (14,8 proc.) rusų ir 39 (1,6 proc.) kitų tautybių atstovų; lietuvių partijos narių buvo 1666, ty. 67 proc. visų narių skaičiaus6. Ypač didelis procentas nelietuvių buvo vadovaujančiuose partijos organuose. Pavyzdžiui, iš 21 LKP(b) CK nario tik truputį daugiau kaip pusė buvo lietuviai: 6 žydai, 2 latviai, 1 baltarusis ir tik 12 lietuvių9.

Negausios buvo pirminės partinės organizacijos. 1941 01 06 LTSR AT komunistų partijos narių buvo 3, LKT - 1, Žemės ūkio LK - 3, Finansų LK - 1, Švietimo LK - 1, Vietinės pramonės LK - 9, Maisto pramonės LK - 4, Darbo LK - 5, Sveikatos apsaugos LK - 6, Teisingumo LK — 2, Liaudies kontrolės LK - 1, Socialinio aprūpinimo LK — 2, Aukščiausiajame Teisme -2, Prokuratūroje — 4, Valstybinio banko respublikinėje kontoroje — 3, Meno reikalų valdyboje -1, Fizkultūros ir sporto komitete -1, Radijo komitete - 4, Valstybinėje leidykloje - 1, Lietuvos telegramų agentūroje ELTA — 1. Tik SSRS Ryšių LK įgaliotinio įstaigoje buvo 22 komunistai. LTSR AT partijos nariai buvo pirmininkas, sekretorius ir reikalų valdytojas, Liaudies Komisarų Taryboje — pirmininkas, daugelyje liaudies komisariatų — tik komisarai ir jų pavaduotojai, kadrų bei specialiųjų skyrių vedėjai - žodžiu, dažniausiai žmonės, atvykę iš SSRS. Tokioje valstybinėje įstaigoje, kaip plano komisija, komunistų iš viso nebuvo10. Iš 2583 Vilniaus universiteto žmonių (kartu su studentais) taip pat nebuvo nė vieno partijos nario11.

Daugiausia komunistų, be LKP(b) CK, buvo organizacijoje, kurioje buvo daugiausia atvykėlių iš SSRS ir kuri padarė didžiausią žalą lietuvių tautai, vykdė represijas, tautos genocidą, kankinimus ir trėmimus - tai NKVD. 1940m. pabaigoje šioje organizacijoje buvo 150 partijos narių ir 45 komjaunuoliai12.

Labai daug atvykėlių iš SSRS, kaip jau minėta, dirbo vadovaujančiuose partiniuose organuose. Kaip nurodoma 1941 06 22 pažymoje, partiniam darbui į LKP(b) CK iš SSRS buvo atvykę 29 darbuotojai13. Tačiau tikrąjį atvykusiųjų, o tuo labiau nelietuvių skaičių nustatyti sunku. Taip yra todėl, kad bendruose atvykusiųjų sąrašuose buvo laikinai išvykusių į Rusiją lietuvių bei surusėjusių lietuvių, buvo ir laikinai komandiruotų žmonių. Pastebima tendencija partiniuose dokumentuose sulietuvinti nelietuviškas pavardes, o ypač vardus. Vietoj vardų Piotr, Vasilij, Ivan ir pan. rašoma Petras, Vosylius, Jonas. Buvo ir priešingų pavyzdžių. Pavyzdžiui, vienas iš Komunalinio ūkio LK komisaro pavaduotojų pasirašė Ivan Benjaminovič Mikėnas. Be to, LKP(b) centro komitete pradėjo dirbti daug vietinių rusų, žydų, baltarusių. SSRS — Vokietijos karo išvakarėse, autoriaus apskaičiavimu, LKP(b) CK aparate dirbo daugiau kaip pusė šimto nelietuvių. Reikia manyti, kad jų buvo kur kas daugiau, nes yra surašyti tik tie CK darbuotojai, kuriems pagal archyvinius dokumentus pavyko nustatyti einamas pareigas. Antra vertus, per metus trukusią okupaciją vyko kadrų kaita, ir tas pačias pareigas galėjo eiti keli žmonės.

Toje pačioje pažymoje nurodoma, kad partiniam darbui į miestų (toliau - MK) ir apskričių (toliau - AK) komitetus atvyko 36 partiniai "specialistai"14. Mūsų manymu, tai taip pat neatitinka tikrovės. Visi antrieji ir dalis pirmųjų AK ir MK sekretorių buvo nelietuviai. Vien tik šiose pareigybėse 1940-1941m. laikotarpiu dirbo apie 40 kitų tautybių žmonių. Be to, daug nelietuvių dirbo žemesnėse pareigose: propagandos ir agitacijos, organizacinių ir kitų skyrių vedėjais ir instruktoriais.

Avykusieji iš SSRS partiniai darbuotojai reikalavo sau gerų butų, namų apyvokos dalykų, privilegijų. Dažnai atvykusieji į Lietuvą nepasižymėjo kompetencija, einamų pareigų žinojimu ir aukšta kultūra. Kaip rodo vėlesni dokumentai, daugelis aukštas pareigas 1940-1941m. ėjusių pareigūnų pokario metais buvo atleisti, kaip "neatitinką užimamų pareigų". Neigiamas charakterio savybes parodė ne vienas atvykėlis. Pavyzdžiui, už neatsakingą ir netaktišką elgesį ir girtuokliavimą buvo atleistas NKVD Kelių valdybos viršininkas P.Govorovskis15. Tačiau partija baudė ne visus savo narius. Tai rodo šis pavyzdys.

1941 01 02 Šiaulių mokytojų konferencijoje LKP(b) Šiaulių Ak 11 sekretorius N.Sirotka (anksčiau buvęs BTSR Nesvyžiaus rajono komiteto I sekretorius) savo kalboje mokytojams prikišo, kad šie kalba lietuviškai ir neišmoko rusų kalbos. Mokytojos K.Trečiokienės (vėliau išrinktos deputate į SSRS

AT) žodžiais tariant, ši sekretoriaus kalba mokytojams padarė slegiantį įspūdį. Po konferencijos kažkas iš grupės mokytojų replikavo: 'Laikas ir drg. Sirotkai išmokti lietuvių kalbą." Tai N.Sirotkai labai nepatiko.

Kai kurie partijos funkcionieriai bandė N.Sirotkos kalbą sušvelninti LKP(b) Šiaulių AK Agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjo pavaduotojas Šlevičius bandė "taisyti" sekretoriaus kalbą, MK 1 sekretorius A.KIeineris pareiškė, esą N.Sirotka sakęs, kad gerai būtų mokytojams išmokti rusų kalbą. O NKVD Šiaulių skyriaus viršininkas K.Macevičius pasakė, kad sekretoriaus kalba nebuvusi aštri.

Busimoji SSRS AT deputatė K.Trečiokienė po konferencijos buvo iškviesta pas N.Sirotką ir, dalyvaujant NKVD Šiaulių skyriaus viršininkui K.Macevičiui tris valandas tardyta. Buvo klausiama apie blogas mokytojų nuotaikas, jų tarpusavio santykius. Po tardymo K.Trečiokienė įsitikino, kad nenori būti kandidate į SSRS AT deputatus, o mokytojų nuotaikos kaip tik blogos dėl tokių, kaip N.Sirotka, kalbų.

Šiaulių AK II sekretorius N.Sirotka pasižymėjo ir Joniškyje. Rinkiminio susirinkimo metu jis blogai kalbėjo apie vertėjus, išjuokė žydus — esą jie nenuoširdūs. Joniškėlio Vykdomojo komiteto pirmininką išvadino analfabetu, grubiai elgėsi su darbuotojais. Kai per vieną susirinkimą, kuriam vadovavo mokyt Petrelis, atvyko N.Sirotka, pirmininkaujantis iš karto jo nepastebėjo ir nepakvietė į prezidiumą. N.Sirotka mokytojui pasakė: "Juk žinai kas atvyko, tai kaip nepastebėjai?"16.

Nepaisant tokio pasipūtimo, žmonių niekinimo, N.Sirotka partijai buvo priimtinas. Nors daugelis apkomo darbuotojų buvo nepatenkinti N.Sirotkos elgesiu, jis buvo išrinktas ne tik delegatu į LKP(b) V suvažiavimą, bet ir LKP(b) CK nariu17.

LKP(b) CK sekretorius A.Sniečkus, atsakydamas į VKP(b) CK partinės kontrolės komisijos paklausimą, pranešė: "Atsakydamas į Jūsų užklausimą Nr25/426, pranešu, kad faktai, nurodyti E.Kovskio ("Moskow News" literatūrinis darbuotojas) pareiškime dėl Šiaulių partijos Apkomo sekretoriaus drg. Sirotko yra mūsų ištirti Kai kurie netaktiškumo faktai kaip pripažino ir pats drg. Sirotka, pasitvirtino. Mes išnagrinėjome šį klausimą ir pasiūlėme pašalinti drg. Sirotko esančius trūkumus darbe"18. Kaip matome, nomenklatūrinis darbuotojas, tuo labiau atvykėlis iš SSRS, nepaisant jo prasižengimų ir visuomenės pasmerkimo, yra renkamas į LKP(b) Centro komitetą. A.Sniečkaus nuomone, šiuo atveju užtenka "pasiūlyti pašalinti trūkumus".

Kolonistai iš SSRS - Lietuvos ūkio vadovai

Darbui į Lietuvą vyko ne tik partiniai darbuotojai Pagal bolševikinę sampratą, respublikoje stigo įmonių, įstaigų vadovų, kultūros ir mokslo darbuotojų. Mat pirmiausia buvo reikalingi politiškai patikimi ir patyrę darbuotojai. Pagal V.Leniną, kandidatą į vadovaujantį postą charakterizuoja šios savybės: a) sąžiningumas, b) politinės pozicijos, c) reikalo žinojimas, d) administraciniai gabumai19. Kaip matome, dalyko žinojimas buvo trečioje vietoje. Be abejo, nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovai, pramonininkai, bankininkai, ūkininkai, inteligentija negalėjo kurti komunistinės santvarkos.

Socialistinės gamybos principai neišvengiamai reikalavo didinti valdymo aparatą, kuris turėjo kontroliuoti, valdyti, spręsti visur ir viską.

Kaip nurodo kai kurie autoriai, nepriklausomoje Lietuvoje buvo arti 30 000 valstybės tarnautojų, įskaitant laiškanešius, sargus, geležinkelininkus ir kt. Inkorporavus Lietuvą į SSRS, valdininkų skaičius padidėjo trigubai Vietoj buvusių 9 ministerijų atsirado 16, vėliau liaudies komisarų skaičius dar labiau padidėjo20.

Kaip jau minėta, kompartija buvo negausi, todėl pirmiausia buvo pasirūpinta atšaukti iš SSRS komunistus, kilusius iš Lietuvos. Grįžo tokie kompartijos veikėjai, kaip K.Preikšas, B.Pušinis, LGaška, E.Bilevičius, M.Chodosaitė, P.Pajarskas, R.Šarmaitis, J.Vitas, J.Jurevičius ir kt21 Tačiau Maskva daugeliu iš jų taip pat nepasitikėjo, lietuviai komunistai galėjo būti tik parama vykdant centro nurodymus. Buvo bandoma sudaryti įspūdį, kad Lietuvoje nėra savų specialistų, kad būtinai reikia padėjėjų iš SSRS. Čia kaip tik ir pasitarnavo LKP(b). Pavyzdžiui, 1940 11 05 LKP(b) CK slaptu raštu VKP(b) CK sekretoriui G.Malenkovui prašo atsiųsti į Lietuvą šiuos pareigūnus: Pramonės liaudies komisaro pavaduotoją, Lietuvos respublikinės vartotojų kooperacijos sąjungos pirmininką ir respublikinės pramonės kooperacijos sąjungos pirmininką. Kaip rašo A.Sniečkus, šios organizacijos turės atlikti didelį darbą, ir be VKP(b) CK paramos bus sunku tai padaryti22. 1940 12 02 A.Sniečkus prašo atsiųsti iš Maskvos darbui LKP(b) CK stenografistę ir 3 mašininkes, nes esą: "Lietuvoje negalima rasti daugiau ar mažiau raštingų ir žinančių rusų kalbą ir yra sunku spausdinant protokolus ir susirašinėjant su VKP(b) CK bei kitomis organizacijomis"23. Kaip rodo LKP(b) CK archyvo dokumentai, partiniai protokolai bei pagrindinė susirašinėjimo dalis jau tuo metu buvo atliekama rusų kalba. Reikia manyti, kad šių rusų "specialistų" pareikalavimas atsirado ir dėl nepasitikėjimo mašininkėmis lietuvėmis bei noru labiau įslaptinti partinius dokumentus.

Kitą dieną A.Sniečkus prašo atsiųsti LKP(b) CK žinion kadrų skyriaus vedėjo pavaduotoją, 3 apkomų sekretorius, 3 lektorius, 3 laikraštininkus, šifruotoją, liaudies kontrolės komisaro pavaduotoją, 10 marksizmo-leninizmo pagrindų dėstytojų aukštosioms mokykloms bei LKP(b) CK karinio skyriaus vedėją24.

Sovietinėje sistemoje visų rūšių transportas buvo ypatingoje VKP(b) ir saugumo organų priežiūroje. Komunistų partija itin atidžiai sekė ryšius su užsieniu. Šiam darbui taip pat reikėjo patikimų partiečių. 1940 09 12 Lietuvos Baltijos Loido komisaras A.Velička rašė LKP(b) CK: "Šiomis dienomis mūsų baidokai kraunasi apdirbtą miško medžiagą ir veža į Vokietiją. Prekės priklauso Miškų depart. Licenzija gauta, bet Sovietų Pasiuntinybė atsisako išleisti baidokų įgulas Vokiečių žemėn be palydovo iš kompartijos, (nes reikia laivus ir prekes saugoti nuo galimo šnipinėjimo ar sabotažo aktų) ir pastatė sąlygą, kad būtų ant visos vilkstinės vienas narys, palydovas iš kompartijos. Kadangi mūsų vidaus laivininkystėje nesiranda ir nėra patikimų kompartijos narių, kurie būtų žinomi iš nelegalių laikų, tai šiuo reikalu, pasitaręs su drg. Derevenka, kreipiausi į Kauno apskr. kompartijos komitetą, kursai atsisakė tokį asmenį duoti, motyvuodamas, kad šitie reikalai yra CK kompetencijoj ir patarė į jus kreiptis"25.

Pertvarkant Lietuvos upių laivininkystę, A.Sniečkus prašė G.Malenkovą atsiųsti "specialistus užimti laivybos vadovo, viršininko pavaduotojo, planavimo skyriaus viršininko, laivų remonto inžinieriaus, kelių skyriaus viršininko, inžinieriaus, vykdančio dispečerinį ir komercinį darbą, laivininkystės inspekcijos viršininko pareigas"26.

1940 12 13 sekretorius A.Sniečkus sušaukė LKP(b) CK biuro posėdį, kuriame buvo nutarta: 'Turint omenyje respublikos kadrų ir ypač darbuotojų -komunistų, turinčių darbo paruošose patirtį, trūkumą, prašyti VKP(b) CK komandiruoti į Lietuvos TSR nuolatiniam darbui Paruošų Narkomato įgaliotinio respublikai pavaduotojo pareigoms ir 22 draugus dirbti apskričių įgaliotinių pavaduotojais"27.

Tai tik keletas tokių prašymų pavyzdžių. Net į LKP sudėtį buvo įtraukti VKP(b) CK ir SSRS LKP įgaliotinis N.Pozdniakovas, jo pavaduotojas LKergetas, Užsienio prekybos LK įgaliotinis Jefanovas, Ryšių valdybos viršininkas M.Šutyj28.

Savo ruožtu liaudies komisarai taip pat prašė LKP(b) CK parūpinti pagalbininkų iš SSRS. Nepasitikėdamas savo ir savo pavaduotojo kompetencija, Komunalinio ūkio liaudies komisaras V.Knyva rašė: Komunalinio Ūkio

Liaudies Komisariatui kyla gyvas reikalas skirti antrą komisaro pavaduotoją, parenkant jį iš kitų sąjunginių respublikų darbuotojų, turinčių komunalinio ūkio srityje patyrimą, kurio tiek man, tiek mano pirmam pavaduotojui drg. Banaičiui trūksta"29. Autoriaus nuomone, abejotina, ar liaudies komisaras savo noru prašytų sau pavaduotoju svetimos šalies ir svetimos tautybės žmogų be paraginimo iš viršaus.

Ekonominiu požiūriu specialistų Lietuvai užteko. Pirma, tuo laikotarpiu didelės darbuotojų stokos respublikoje nebuvo. Antra, Lietuvos ekonomika ir gyvenimo lygis buvo gerokai aukštesnis nei SSRS, o tai rodo Lietuvos vadovų kompetenciją. Trečia, atvykėliai, nemokėdami kalbos, nepažindami vietos sąlygų ir specifikos, negalėjo geriau dirbti negu vietiniai Matyt, svarbiausia buvo tai, kad, sovietizuojant Lietuvą, reikėjo "specialistų komunistų".

Kolonistai į Lietuvą vyko ne vien tik vykdydami partijos ir vyriausybės nurodymus. Į Baltijos šalis juos traukė geresnės gyvenimo sąlygos, maisto produktų ir plataus vartojimo prekių gausa.

Paprastai atvykėliai eidavo antrąsias — ministro, liaudies komisaro, pirmininko, direktoriaus ir pan. — pavaduotojo pareigas. Tai buvo daroma norint parodyti, kad vadovauja lietuviai, bet faktiškai pavaduotojų iš SSRS nurodymai turėjo lemiamą reikšmę. Sovietų Sąjungos - Vokietijos karo išvakarėse visų liaudies komisarų (išskyrus Švietimo LK) ir kitų vadovaujančių įstaigų vadovų pavaduotojais buvo nelietuviai Kolonistai sprendė krašto politikos, ekonomikos, visuomenės gyvenimo ir žmonių likimų klausimus.

Net kuriamų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojais taip pat buvo skiriami rusai. Pavyzdžiui, Alytaus apskr. vykdomojo komiteto (toliau - VK) pirmininko pavaduotoju skiriamas V.Šokinas, Kėdainių - E.Šeikovas,

Panevėžio — I.Urbonavičius, Rokiškio - M.Kozlovas, Šiaulių - A.Kuznecovas, Ukmergės — V.Žukovas, Utenos - N.Kašinas ir t.t.30

Visi respublikos NKVD apskričių skyrių viršininkų pavaduotojai taip pat buvo nelietuviai. Tai rodo Sovietų Sąjungos imperinę - kolonijinę politiką, siekimą sovietizuoti ir surusinti kraštą — gyventojus paversti sovietine liaudimi. Tai jokiu būdu ne atsitiktinumas ir ne laikymasis visos Lietuvos gyventojų sudėties procentinio atitikimo principo.

Kiek pirmosios sovietinės okupacijos metais žmonių atvyko iš SSRS, tiksliai nustatyti sunku. Nevienodi skaičiai nurodomi ir archyviniuose dokumentuose. Pavyzdžiui 1941 06 22 pažymoje rašoma, kad į Lietuvą atvyko 161 žmogus31, o 1941 06 20 sąraše nurodomi 262 žmonės32. Reikia manyti, kad šiuose dokumentuose pateikiami duomenys apie oficialiai ar partijos siuntimu bei prašymu atvykę žmonės. Tačiau buvo neorganizuotai atvykusių kolonizatorių, neįskaitant jų šeimų narių.

Minėtoje pažymoje išvardijama, kad paruošų įgaliotiniais atvyko 20 žmonių, dėstytojais - 10, liaudies komisarų pavaduotojais - 9, redakcijų darbuotojų, darbui prokuratūros bei sovietiniuose organuose - po 7, į pramko-operaciją - 6 ir t.t Tačiau šie duomenys neatitinka tikrovės. Matyt, liaudies komisarų pavaduotojų skaičius (9) paimtas iš dokumento "VKP(b) CK ir SSRS LKT įgaliotinio aparato instruktorių sąrašo." Šie instruktoriai buvo skiriami svarbiausiems komisariatams, tuo pačiu jie ėjo ir liaudies komisarų pavaduotojų pareigas. Kaip VKP(b) CK ir SSRS LKT įgaliotinio aparato instruktoriai, jie turėjo ypatingą statusą. Tai M.Gurovas - Prekybos LK, F.Girko - Teisingumo LK, M.Derevninas - profsąjungų, I.Žitkovas — Žemės ūkio LK, A.Zubkovas - komjaunimo, I.Kergetas - Įgaliotinio pavaduotojas, A.Petrovas — Valstybės plano komisijos, F.Tereškinas — Mėsos ir pieno pramonės LK, V.Procenko — Vyriausios literatūros ir leidybos valdybos (toliau — Glavlit'as), P.Charitonovas - ryšių, V.Lochmatovas - Susisiekimo LK, Jestrebovas — radijo, Zurmuktašvili — banko instruktorius, N.Pozdniakovas — įgaliotinis, Gerans - SSRS LKT įgaliotinis33.

Atvykėliai dirbo ne tik vadovų pavaduotojais, bet ir visų lygių viršininkais: LKP(b) sekretoriais, skyrių vedėjais, lektoriais, komisariatų, teisingumo organų darbuotojais, milicininkais, laikraščių redaktoriais ir redaktorių pavaduotojais, VK, profsąjungų darbuotojais, įmonių ir įstaigų direktoriais bei jų pavaduotojais, ekonomistais, finansininkais, inžinieriais, žemės ūkio specialistais, leidyklų bei sporto organizacijų vadovaujančiais darbuotojais.

Kolonizatoriai į Lietuvą vyko iš Maskvos, Maskvos srities, Leningrado, Gorkio, Tūlos, Ivanovo, Omsko, Riazanės, Jaroslavlio ir kitų RSFSR sričių, Baltarusijos - Vitebsko, Slucko, Logaisko, Bobruisko, - Krymo, Frunzės, Zaporožės, Ordžonikidzės ir Lt

Svetimtaučiai turėjo prioritetą skirstant įvairias komisijas, žiuri Pavyzdžiui, 1941m. pavasarį buvo sudaryta 14 žmonių komisija kovai su gresiančiu potvyniu. Pusę jos narių sudarė nelietuviai iš Komunalinio ūkio LK -V.Afanasjevas, iš Kelių valdybos - Gogišvilis, iš Nemuno laivininkystės -Danilinas, iš Geležinkelių - V.Lochmatovas, iš Gaisrinės apsaugos - Zlotni-kas, įgulos viršininkas34.

1941m. vasarą Rygoje turėjo būti rengiama tekstilės fabrikų audinių paroda. LKT į žiuri komisiją įtraukė šiuos asmenis: iš "Glavtekstilsbyto" (Vyr. tekstilės realizavimo valdyba) - M.Čeremnychą, iš Vietinės pramonės LK -B.Zauberblatą, iš Lietuvos respublikinės valstybinės kooperacijos sąjungos - J.Epšteiną, iš Prekybos LK - M.Gurovą35. Ir nė vieno lietuvio...

Pasiuntiniai į Lietuvą dažniausiai atvykdavo ne vieni: jie pageidavo drauge atsivežti šeimą, motiną, brolį, tarnaitę ar pan. Taip Socialinio aprūpinimo LK pavaduotojas I.Bobrovas į Vilnių iš Maskvos atsivežė 6 asmenų šeimą ir namų darbininkę36. Kartu su motina iš Minsko atvažiavo LTSR LKT Slaptojo skyriaus viršininko pavaduotoja Kolodkina. LKT darbuotojas A.Dmitrovičius prašė leidimo atsivežti motiną A.Byrillo ir brolį V.Dmitrovičių37. Šeimas į Lietuvą pageidavo persigabenti SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontrolės valdytojo pavaduotojas V.Ušakovas38 ir to paties banko Planavimo — ekonominio skyriaus viršininkas P.Kozlovskis39.

Pervežant šeimas į Lietuvą, taip pat talkininkavo LKP(b) CK. Du pavyzdžiai LKP(b) sekretorius A.Sniečkus prašo VKP(b) sekretorių G.Malenkovą leisti atvykti į Lietuvą LKP(b) Šakių apkomo sekretoriaus I.Žiprio šeimai: 2 dukroms ir žmonai iš BSSR, Gomelio sr., Rečicos m.40 ir LKP(b) Telšių apkomo sekretoriaus B.Mironovo šeimai: žmonai sūnui ir dukrai iš RSFSR, Ivanovo sr., Navoloki m.41

Šeimos ir giminaičiai dar labiau didino atvykstančiųjų į Lietuvą skaičių. Tarp jų buvo asmenų, kurie čia nebuvo reikalingi nei politiniu, nei ūkiniu — ekonominiu, nei moraliniu - socialiniu požiūriu. Vyko todėl, kad čia geriau gyventi, galima gauti aukštesnes pareigas nei tėvynėje, didesnį atlyginimą ir šiaip pasipelnyti. Antra vertus, VKP(b) Lietuvoje norėjo turėti savo "akis" ir "ausis". Tai buvo tikra krašto kolonizacija.

Kyla klausimas, kodėl buvo prašoma leisti atsikraustyti funkcionierių šeimos nariams, giminaičiams ar tarnams? Tokią paslaugą LKP(b) CK darė todėl, kad, paprašius atvykti, prašantysis turėjo kolonizatoriui apmokėti kelionės išlaidas, duoti kompensaciją, skubos tvarka suteikti butą.

Lengvatos ir privilegijos kolonizatoriams

Antrojo pasaulinio karo sąlygomis, kai Lietuvą užplūdo traukdamiesi nuo vokiečių lenkai, žydų pabėgėliai, kai Lietuva buvo priversta priimti daugiatūkstantinę okupacinę Raudonąją armiją, butų problema respublikoje buvo itin opi. Nepaisant to, kolonizatoriams iš SSRS jie būdavo suteikiami išimtine tvarka. Negana to, centrinės žinybos perspėdavo, kad atvykėliai nebūtų skriaudžiami Pavyzdžiui, SSRS Valstybės kontrolės vadovas Vojnikas telegramoje LKT pirmininkui M.Gedvilui paliepė duoti nurodymą aprūpinti butais naujai atvykusius į Lietuvą darbuotojus, o potvarkio kopiją atsiųsti jam42.

Atvykėliai, turėdami centro paramą, gindavo savo "teises" ir išsireikalaudavo iš vietinių pareigūnų butus ir kitas gėrybes. Pavyzdžiui, LKP(b) CK lektoriai Zelenovas, Onockis, Safonovas, Košelevas, Buga, Kostyievas ir Safronovas pasiskundė VKP(b) CK sekretoriui G.Malenkovui, kad Lietuvos partiniai ir sovietiniai darbuotojai abejingi jų reikalavimams, nevykdo VKP(b) Kadrų valdybos duotų pažadų aprūpinti juos butais. Esą jau 1,5-2 mėnesius gyvena su šeimomis Lietuvoje, ir tik du iš jų gavo butus. Kiti gyvena viešbučiuose LKP(b) CK Administracinio - finansų skyriaus viršininkas J.Besparaitis tik skėsčioja rankomis ir butų neduoda, kapitalistų iš jų namų neiškeldina. Nepadeda nei skundai sekretoriui propagandai K.Preikšui, o antrasis LKP(b) sekretorius ne tik nesiima priemonių, tačiau dargi pareiškęs, "kad mes keliame per didelius reikalavimus ir nenorime keltis į krosnimis kūrenamus butus. Tokių butų mums nesiūlė"43. Po šitokių skundų LKP(b) CK lektoriams butai buvo skirti 1941m. kovo mėn. pradžioje A.Sniečkus pranešė VKP(b) CK sekretoriams A.Andrejevui ir G.Malenkovui, kad butai arba orderiai propagandistams duoti. Kartu teisinasi, kad reikalas užsitęsė dėl didelio butų stygiaus, patvirtina, kad Maskvos propagandistai kėlė per didelius reikalavimus44.

Maskvos pasiuntiniams reikėjo ne tik butų, baldų, bet kartais net radijo aparato, patalynės ir kitų dalykų.

Be komisaro pavaduotojo V.Cokanovo, į LTSR Mėsos ir pieno pramonės LK atvyko 7 viršininkai: Planavimo skyriaus viršininko pavaduotojas A.Kulakovas, Finansų skyriaus viršininko pavaduotojas I.Sochanevas, Gamybinio techninio skyriaus vyr. inžinieriai M.Podlegajevas ir L.Gruzdevas, vyr. buhalterio pavaduotojas M.Daškovas, Kauno "Maisto" kombinato Planavimo skyriaus viršininko pavaduotojas T.Čirkovas ir "Pieno centro" Planavimo skyriaus viršininko pavaduotojas N.Filipovas. Komisaras J.Laurinaitis, kreipdamasis į LKP pirmininko pavaduotoją S.Brašiškį, pažymi, kad visi šie tarnautojai neatsivežė jokių baldų, o čia perkant, tektų brangiai mokėti. Todėl pageidauja pirkti vokiečių paliktus baldus45.

Dažniausiai viršininkams baldai buvo ne parduodami, o tiesiog duodami veltui ir ne vien tik vokiečių repatriantų, bet ir represuotų lietuvių šeimų. Pavyzdžiui, Konfiskacijos komisijos pirmininkui Fridui Krastinui LKT paliepia išskirti SSRS LKT Įgaliotinio (N.Pozdniakovo) dispozicijon turimųjų konfiskuotų baldų dalį46.

Centras paruošė specialią instrukciją "Kompensacijos ir garantijos perkeliant, iš naujo priimant ir siunčiant dirbti į kitas vietoves". Šiame dokumente buvo numatytos įvairios lengvatos persikeliantiems dirbti į kitas respublikas. Jiems turėjo būti sumokamos pervežimo (šeimos turto) išlaidos: 240kg darbuotojui ir po 80kg šeimos nariui, dienpinigiai 2,5-10 Rb; vienkartinė pašalpa: darbuotojui 1 mėn. naujo darbo atlyginimo, šeimos nariui -1/4 darbuotojo atlyginimo. Toliau instrukcijoje sakoma; "Perkeliamiems į kitą darbą darbuotojams visais atvejais, išskyrus persikėlimą jų pačių prašymu ir siunčiamiems į darbą skirstymo tvarka darbuotojams, baigusiems aukštojo mokslo įstaigas ir technikumus, administracija turi duoti jiems atvykus butus.

Šių darbuotojų šeimų nariams butas duodamas šalių susitarimu, jei specialiais įstatymais nenustatytas privalomas jiems buto davimas.

Jų pačių prašymu perkeliamiems arba į darbą priimamiems darbuotojams ir jų šeimų nariams butas duodamas šalių susitarimu...

Darbuotojo vaikai naujoje gyvenamojoje vietoje pirma eile priimami į lopšelius, vaikų namus, vaikų aikšteles, mokslo įstaigas, kursus ir pan. Jie turi pirmenybės teisę stipendijoms gauti...

Visos kompensacijų mokėjimo išlaidos tenka tai įmonei, įstaigai arba organizacijai, į kurią darbuotojas perkeliamas, priimamas arba siunčiamas"47. Tačiau ir tokiomis sąlygomis daugelis kolonizatorių buvo nepatenkinti Jie reikalavo dar didesnių kompensacijų. Į tai Komunalinio ūkio LK atsakė Finansų LK pavaduotojas T.Zaleckis: "Atsakydamas į Tamstos, Komisare, 1941 03 27 raštą Nr.32674, pranešu, kad tarnautojų perkėlimai tais atvejais, kai jiems turi būti išmokamos trigubos mėnesinės algos ir kitos persikėlimo išlaidos, tvarkomos pagal SSRS LKT 1941 0116 instrukciją Nr.112, paskelbtą SSRS vyriausybės įsakymų ir potvarkių rinkinyje 1941 02 11, Mr.4.

Persikėlimo kompensaciją tokiam tarnautojui turi išmokėti ta įstaiga, kurion tarnautojas perkeliamas. Apie tai, kiek turi būti perkeliamajam tarnautojui sumokėta kompensacijos ir kuria tvarka — turi raštu pranešti įstaiga, kuri tarnautoją kelia"48.

Daugeliui partinių ir sovietinių darbuotojų buvo išmokėtos nemažos sumos rubliais ir užsienio valiuta (litais). Pavyzdžiui, LKP(b) Alytaus apkomo II sekretoriui I.Suskinui, Vilniaus apkomo I sekretoriui M.Fedorenkai buvo išmokėta po 2208,35 Rb ir 220 Lt, LKP(b) CK Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojui P.Nikitinui išmokėta 2233,55 Rb ir 220 Lt, Raseinių apkomo II sekretoriui A.Dašukevičiui - 275355 Rb ir 220 Lt, Panevėžio apkomo II sekretoriui, Kauno MK II sekretoriui N.Paraščenkai, Šiaulių apkomo II sekretoriui M.Sirotkai - po 123355 Rb ir220 Lt ir t.t. Buvo mokama persikėlimo kompensacija, atlyginimas ir už geležinkelio bilietą; užsienio valiuta - litai buvo mokami kaip priedas ir ne visiems persikėlėliams vienodai minėti partijos funkcionieriai gavo po 220 Lt, prokuroro pavaduotojas spec. byloms V.Kaša - 100 Lt, "Pravda Vilenska" redaktorius V.Sokolovskis - 50 Lt, LKP(b) CK finansų — ūkio skyriaus vedėjas J.Besparaitis — 20 Lt ir t.t.49 Kai kuriems persikeliantiems buvo mokami ir komandiruotpinigiai, pavyzdžiui, J.Vitui (80 Rb) ir J.Besparaičiui (700 Rb). Apie partinius darbuotojus žinias, kiek kam mokėti, pateikdavo VKP(b) CK Reikalų valdybos buhalterija50.

Taigi okupacinės valdžios pareigūnų perkėlimas Lietuvos biudžetui kainavo dideles sumas, jiems buvo atiduota daug geriausių butų ir kito turto. Vien tik 1941 0111 LTSR LKT nutarimu Nr.25 šiems reikalams buvo skirta 1 600 000 Rb. Šią sumą Finansų LK turėjo pervesti Įgaliotinio gyventojų į Lietuvos TSR perkėlimo reikalams sąskaiton net negavus sąmatos51. Tai buvo ne vienintelė suma.

Į Lietuvą atvykdavo ir laikini patarėjai ir konsultantai. Taip 1940m. rugsėjo mėn. iš Minsko į Kauną buvo atvažiavęs BSSR Komunalinio ūkio LK pavaduotojas Abašinas. Vien tik įvairioms asmeninėms svečio išlaidoms (ne komandiruotpinigiams ar viešbučiui) Komunalinio ūkio LK V.Knyva paprašė LKT pirmininką 200 Lt52. Kitame rašte tuo pačiu adresu rašoma: "Drg. Abašino viešėjimas LTS Respublikoje sudarė kai kurių išlaidų, kurioms padengti šiuo metu K.Ū.L K-to sąskaitoje nėra numatytų lėšų_ persiunčiame "Metropolio" viešbučio sąskaitas sumai Lt 896,58 ir prašome rasti galimu jas apmokėti iš LTSR LK.T. dispozicijoje esamų kreditų.

Priedų: 3 sąskaitos ir 32 lapai"53.

Taigi Abašino komandiruotė Lietuvai kainavo daugiau kaip 1000 Lt O tokių abašinų buvo ne vienas.

Pasitaikydavo ir kitokių išlaidų, susijusių su atvykėliais. Mišrioje Sovietų Sąjungos - Vokietijos repatriacijos komisijoje dirbo bataliono komisaras B.Matvejevas. Jo 13-os metų sūnų Jurijų partrenkė vokiečių mašina. Nepaisant to, kad B.Matvejevas buvo SSRS kariškis, o jo sūnų suvažinėjo vokiečių mašina, - SSRS LKT Įgaliotinis Lietuvos TSR N.Pozdniakovas davė tokį nurodymą LTSR LKT pirmininkui M.Gedvilui: "Užsienio reikalų liaudies komisariato nurodymu, pagalba už drg. Matvejevo sūnaus gydymą ir sveikatos atstatymą turi būti suteikta iš vietinių lėšų." Šiam reikalui buvo skirta 5000 Rb54. Keista, kad LTSR premjerui duoda nurodymus SSRS LKT Įgaliotinis, remdamasis SSRS Užsienio reikalų LK reikalavimu.

Kolonizatoriams reikalaujant, buvo daromi netgi finansinės drausmės pažeidimai. Komunalinio ūkio LK pavaduotoju V.Astafjevas buvo paskirtas 1941 02 15. Tačiau jis panoro, kad jam būtų apmokėta ir už nedarbo laiką. Jo viršininkas, Komunalinio ūkio LK V.Knyva išleidžia įsakymą:

1. Ryšium su tuo, kad Komunalinio Ūkio Liaudies Komisaro pavaduotojas drg. V.Astafjevas iš anksčiau eitų pareigų Gorkio mieste atleistas nuo š.m. sausio mėn. 31d. ir perkeltas darbuotis Komunalinio Ūkio Liaudies Komisariatan į LTS Respubliką, išmokėti jam už laiką nuo vasario 1 iki 15d. papildomą atlyginimą. 2.    Ryšium su tuo, kad drg. Astafjevas, iki formaliai pravestas jo paskyrimas Liaudies Komisaro pavaduotojo tarnybon, dirbo Kaune, susipažindamas su vietos komunaliniu ūkiu, laikyti jį buvusį komandiruotėje iki vasario 15d. imtinai.

3.    Persikėlimo išlaidas, kelpinigius, dienpinigius drg. Astafjevui ir jo šeimai apmokėti pagal Darbo įstatymų Kodeksą.

4.    Nuo atvykimo Vilniun momento iki gavimui butui orderio Nr.7886.03.24 apmokėti pristatyti sąskaitas už viešbutį, išskyrus papildomus aptarnavimus55.

Iš šio įsakymo matyte 1) už nedirbtą laiką mokamas V .Astafjevui atlyginimas, 2) už tą laiką išmokama komandiruotė, 3) butą atvykėlis gauna šiek tiek daugiau kaip per mėnesį laiko.

Kita grupė atvykusių iš SSRS — tai kariuomenė, kurią reikėjo aprūpinti gyvenamu plotu ir butais, maistu, skirti žemės poligonams, aerodromams, duoti statybinių medžiagų, siųsti žmones ir pastotes į karines statybas.

Trečia kolonizatorių grupė - tai neorganizuoti perėjūnai, kurie užplūdo Lietuvą, tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Ir dažnai jie neklydo: sovietinių — partinių vadovų buvo priimami kaip "vyresnieji broliai"

Išvados

1.    Lietuvos komunistų partija buvo negausi ir jos nariais nepasitikėjo Kremliaus vadovai Todėl 1940 - 1941m. į Lietuvą buvo siunčiami "patyrę" partiniai darbuotojai buvę išeiviai iš Lietuvos, o svarbiausia, kadriniai rusų ir kitų tautybių partijos funkcionieriai.

2.    Kolonistų iš SSRS kvietimo iniciatoriai buvo LKP(b) CK, asmeniškai A.Sniečkus bei kai kurių liaudies komisariatų vadovai.

3.    Valstybės valdymo organų, gamybos ir visuomenės gyvenimo vadovais buvo skiriami kompartijos atstovai jų pavaduotojais - atvykėliai iš SSRS, kurie faktiškai vadovavo visam krašto gyvenimui.

4.    Kolonistų perkėlimas į Lietuvą vykdomas respublikos biudžeto sąskaita: atvykėliams skubos tvarka suteikiami butai, apmokamos persikėlimo išlaidos, duodamos pašalpos, jų šeimos nariai naudojasi įvairiomis lengvatomis ir privilegijomis.

(Cituojamų dokumentų kalba netaisyta - red.)

Šaltiniai

1. Atamukas S. Nauja Lietuva - nauji kadrai. V.,1974; To paties. LKP kadrų politika pirmaisiais Tarybų valdžios metais respublikoje (1940 06 - 1941 06) // LKP istorijos klausimai. V.,1977. T.20. P.47-60.

2.    Atamukas S. Žydai Lietuvoje. V.,1990.

3.    Jakaitienė J. Ypatinga antrojo sekretoriaus nuomonė // Tiesa. 1989 08 01. P.3.

4.    Tininis V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. V.,1994.

5.    Kancevičius V. LKP savarankiškumas. Tikrovė ar filosofija? // Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią. V.,1989. P.149.

6.    LTSR LKT pirmininko MGedvilo kalba, pasakyta profsąjungų aktyvo susirinkime, Kaune 1940 11 24 // Komunalinis ūkis. I metai. Lapkr. Nr2. P.L

7.    Mėnesinė statistinė LKP(b) CK ataskaita "Apie partorganizacijų skaitlingumą ir kaitą už 1940m gruodžio mėnesį1' // Valstybinis visuomeninių organizacijų archyvas (toliau -VVOA). F.1771. Ap.L B.162 L2

8. Lietuvos komunistų partija skaičiais. 1918-1975. Statistikos duomenų rinkinys. V.,1976. P.55.

9.    LKP(b) CK narių sąrašas 1940 // VVOA. F.1771. Ap.L B.17L LL

10.    Pažyma apie komunistų, dirbančių liaudies komisariatuose ir LTSR respublikinėse įstaigose, skaičių. 1941 06 0 //VVOA. F.177L Ap.2 B232 L7-8.

11.    Vilniaus universiteto sudėtis // VVOA. F.177L Ap2 B232 L12

12. VKP(b) CK drg. Šatalinui. 1940 12 21. Nr.456 si.// VVOA. F.177L Ap.L B342 L79.

13.    Draugų, atvykusių dirbti į LTSR iš kitų SSR Sąjungos respublikų ir sričių sąrašas // VVOA. F.1771. Ap2 B.505. L2

14.    Ten pat.

15.    LKP(b) CK. 1941 06 17. Nr. B 27-5 si. Išrašas iš LKP(b) CK Biuro 1941 05 11 posėdžio protokolo Nr.27. Punktas Nr.V "Apie NKVD Kelių valdybos darbą" // VVOA. F.1771. Ap2 B.180. L34.

16.    LKP(b) CK sekretoriui drg. Sniečkui. Pranešimas. 1941 03 27 // VVOA. F.1771. Ap.2. B.198. L5.

17.    LKP(b) Šiaulių apkomui. 1941 04 21 // VVOA. F.177L Ap2. B207. L.117.

18.    VKP(b) CK partinės kontrolės komisijai. 1941 05 26. Nr. 1016sl //VVOA. F.177L Ap.2 B.229. L43.

19.    Leninas V.L Pilnas raštų rinkinys. T.53. P.97. (rusų k.).

20.    Audrūnas J., Svyrius P. Lietuva tironų pančiuose. T.l. Cleveland, 1946. P227-228.

21.    Atamukas S. Nauja Lietuva - nauji kadrai. P.82

22. VKP(b) CK drg. Malenkovui. 1940 11 05. Nr.074sl // VVOA. F.177L Ap.L B342 L63.

23. VKP(b) CK drg. N.N.Šatalinui. 1940 12 02 // VVOA. F.177L Ap.L B342 L69.

24. VKP(b) CK drg. N.N.Šatalinui. 1940 12 03 // VVOA. F.177L Ap.L B.342 L70.

25.    Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui. 1940 09 12 // VVOA. F.177L Ap.L B260.

LL

26.    VKP(b) CK drg. Malenkovui. 1940 12 09. Nr384sl // VVOA. F.177L Ap.L B.342 L72

27.    Išrašas iš 1940 12 13 LKP(b) CK Biuro posėdžio protokolo // Lietuvos valstybinis archyvas (toliau - LVA). F. R-754. Ap3. B.92 L43.

28.    Liaudies Komisarų Taryba // LVA. F.R-754. Ap3. B322 L13.

29.    LKP(b) sekretoriui drg. Sniečkui ir LKT pirmininkui drg. Gedvilui. 1941 01 21 Nr.l08sl. // VVOA. F.177L Ap2. B.411 L6.

30.    Alytaus apskr. VK-tul 1941 04 10. Nr.1832 // LVA. FR-754. Ap.3. B.444. L765.; Kėdainių apskr. VK-tui. 1941 03 15. Nr.1234 // LVA. FR-754. Ap3. B.444. L1347.; Panevėžio apskr. VK-tui. 1941 04 07. Nr.1705 // LVA. FR-754. Ap3. B.444. L888.; Rokiškio apskr. VK-tui. 1941 04 15. Nr.1936 // LVA. FR-754. Ap3. B.444. L662; Šiaulių apskr. VK-tui. 1941 05 09. Nr2475 //LVA. FR-754. Ap3. B.444. L.865.; Ukmergės apskr. VK-tui. 1941 04 12 Nr.1853 // LVA. FR-754. Ap3. B.444. L.745.; Utenos apskr. VK-tui. 1941 03 15. Nr.1233 / / LVA. F.R-754. Ap3. B.444. L.1348.

31.    Draugų, atvykusių dirbti į LTSR iš kitų SSRS Sąjungos respublikų ir sričių, sąrašas // VVOA. F.177L Ap2. B.505. L2

32.    Ten pat L.4-1L

33.    VKP(b) CK SSRS LKT Įgaliotinio aparato instruktorių sąrašas // VVOA. F.1771. Ap.2 B.454. L2-3.

34.    LTSR LKT nutarimas Nr.186 dėl kovos su potvyniu priemonių Lietuvos TSR teritorijoje // LVA. F.R-164. Ap.l. B.l. L87.

35.    LTSR LKT 1941 06 03 nutarimas Nr.586 dėl sąjunginės pramonės ir Pabaltijo respublikų fabrikų tekstilės audinių parodos // LVA. F.R-164. Ap.l B.23. L51

36.    DV Milicijos valdybai. 1941 05 27. Nr2973/lll // LVA. F.R-754. Ap.3. B.446. L50L

37.    Vyriausiajai milicijos valdybai. 1941 04. Nr.2046 // LVA. F.R-754. Ap.3. B.444. L549.

38.    SSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros pažyma. 1941 04 04 // LVA. F.R-754. Ap.3. B.444. L967.

39.    Pažyma. 1941 04 04. Nr.1622 // LVA. F.R-754. Ap3. B.444. L.967.

40.    VKP(b) CK sekretoriui G.M.Malenkovui. 1940 12 24. Nr.474 // VVOA. F.1771 Ap.l B335. L.9.

41.    VKP(b) CK sekretoriui drg. Malenkovui. 1940 12 19. Nr.432 // VVOA. F.1771 Ap.l B335. L15.

42.    LKT Gedvilui (telegrama) // LVA. F.R-754. Ap3. B3. L20.

43.    VKP(b) CK sekretoriui Malenkovui nuo grupės komunistų, komandiruotų partiniam darbui į LTSR. 1941 01 30 // VVOA. F.1771 Ap2. B.197. L21-22

44.    VKP(b) CK drg. Andrejevui, drg. Malenkovui 1941 03 06. Nr.327 // VVOA. F.1771 Ap.2 B.197. L27.

45.    LTSR Mėsos ir pieno pramonės LK. 1941 04 04. Nr.1319. LTSR LKT pirmininko pavaduotojui drg. Brašiškiui // LVA. F.R-754. Ap3. B.23. L68.; Miesto tarybos turto realizavimo komisijai // LVA. F.R-754. Ap3. B.23. L69.

46.    LTSR LKT 1940 10 25 nutarimas Nr.259 dėl konfiskuotų baldų išskyrimo SSRS LKT įgaliotinio dispozicijon // LVA. F.R-754. Ap.l B.2 L142.

47.    Kompensacijos ir garantijos perkeliant, iš naujo priimant ir siunčiant dirbti į kitas vietoves // LVA. F.R-164. Ap.l B36. L217-218.

48.    Komunalinio ūkio liaudies komisarui 1941 04 03. Nr.10456 // LVA. F.R-768. Ap.l. B.175. L255.

49.    Žinios apie išduotas persikėlimui sumas draugams, komandiruotiems LKP(b) CK ir VKP(b) CK ir SSRS LKT įgaliotinio LTS Respublikai žinion. 1940 1110. Slaptai // VVOA. F.177L Ap.l. B.351. L2

50.    Žinios apie išduotas persikėlimui sumas komandiruotiems LKP(b) žinion // VVOA. F.177L Ap.l B.351. L5.

51.    LTSR LKT 1941 01 11 nutarimas Nr.25. dėl papildomo paskyrimo Rb. 1 600 000, -įgaliotinio gyventojų į Lietuvos TSR perkėlimo reikalams dispozicijai // LVA. F.R-754. Ap.l B3. L4L

52 LTSR LKT Reikalų valdybai 1940 12 30. Nr.1146 // LVA. F.R-754. Ap3. B20. L368.

53.    LTSR LKT pirmininkui drg. Gedvilui 1941 05 24. Nr.726sL //LVA. F.R-754. Ap3. B.530. L93a.

54.    LTSR LKT 1941 06 18 nutarimas Nr. 542-59sl apie skyrimą bataliono komisarui drg. Matvejevui 5000 rublių sūnaus gydymui // LVA. F.R-754. Ap3. B.530. L93.

55.    Komunalinio ūkto LK įsakymas Nr.46. Vilnius. 1941 04 07 // LVA. F.R-768. Ap.l B.11L L88.