Partizanai: Istorija ir dabartis

ŠILALĖS KRAŠTO PARTIZANAI 1947-1948m.

Papasakojo buv. partizanų ryšininkas, rėmėjas Titas Žymančius. g,1930m., iš Šilalės raj. Kūtymų k., gyv. Kaune. Užrašė Vytenis Almonaitis, 1994m.

1947-1948m. Šilalės krašte veikę partizanai buvo susiskirstę į būrius, o šie dalijosi į kuopas (sakydavo ir skyrius, grupes).

Pirmas būrys veikė Kaltinėnų, Skaudvilės apylinkėse. Iš pradžių jam vadovavo Simas Gavėnia-Drąsutis (Lietuvos kariuomenės karininkas, kilęs nuo Sakalinės). Kai S.Gavėnią paėmė į štabą, būriui vadovavo Fricas Gaubtys-Vytautas, vėliau tapęs išdaviku. Būrys turėjo kelis skyrius. Tarp Kaltinėnų ir Laukuvos veikė Antano (?) Bagdono-Ūdros vadovaujamas skyrius, o prie Skaudvilės — minėto Frico Gaubčio-Vytauto vadovaujamas skyrius. Beje, partizanas Žiogas iš to būrio man dar 1947m. sakė, jog įtaria, kad Gaubtys užverbuotas. Dar buvo Broniaus Šalčio-Sakalo vadovaujamas skyrius. Jam po to vadovavo Šaltys-Šalčiūnas.

Antras būrys veikė apie Didkiemį, Žvingius, Sartininkus, Žygaičius. Iš pradžių būriui vadovavo Pranas Karbauskis-Margis. 1947m. balandžio 5d. žuvo jis ir jo pavaduotojas Kazimieras Šeputis-Dobilas iš Biržų Lauko, labai šaunus vyras, paprastas, nors vadas. Tada vadovavimą būriui perėmė Mykolas Timinskis-Balandis. Berods 1948-aisiais jį paėmė į kuopos štabą. Vėliau žmona jį įkalbėjo registruotis, o 1957m. jį suėmė, ir jis dingo be pėdsakų. Matyt, nuteisė mirties bausme. Po M.Timinskio būriui vadovavo Juozas Stankus-Girėnas iš Žvingių. Antrasis būrys taip pat dalijosi į skyrius. Vienas jų veikė prie Sartininkų, Žygaičių. Greičiausiai prie šio būrio priklausė ir vadinamoji Tauro grupė, veikusi prie Pajūrio ir Vainuto. Jai vadovavo toks Auškalnis. Vėl tikrai nežinau, bet, matyt, prie antrojo būrio formaliai priklausė ir Jono Kentros-Rūtenio vadovaujamas skyrius (apie jį plačiau skyriuje "Šaunieji Rūtenio vyrai").

Trečias būrys veikė Kvėdarnos, Rietavo, Švėkšnos apylinkėse. Būriui ilgai vadovavo Stasys Paulavičius-Rambynas iš Jokūbaičių kaimo. Jis buvo tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, labai doras ir nuoseklus žmogus. Kartu su broliu Alfonsu, partizanu Jovaru, partizanavo nuo 1945 ar net 1944 metų.

Abu jie žuvo 1951m. birželio 29d. Lembo kaime, S.Paulavičiaus pavaduotoju (vėliau skyrininku) buvo Antanas Jonušas-Vilkas. Jį pažinojau nuo 1947m. Partizanas jis buvo geras, o žmogus blogas. Mėgo išgerti. Į galą buvo pakrikęs, nesutarė su Dariaus rajono vadu Balčinu-Pušimi. Tarp šio būrio vyrų dar minėtinas kitas vado pavaduotojas Marsas, labai inteligentiškas, išprusęs, berods buvęs mokytojas. Į trečią būrį dažnai veždavau žinias iš antrojo. Užvėrų kaime gyveno tokia Bronė Puodžiuvėlytė. Tai pas ją nuvažiuodavau, o po kokios valandos ir partizanai ateidavo. Matyt, netoliese bunkeris buvo. 1947m. pavasarį buvau pačiame būryje. Tada jie įspūdingai atrodė — 33 (ar 34) vyrai, visi labai gerai ginkluoti.

Aptartieji būriai sudarė kuopą (lyg trečioji kuopa čia buvo). Jai vadovavo Aleksas Miliulis-Neptūnas.

Ilgainiui partizanų organizacinė struktūra keitėsi. Manyčiau, jog trečiasis būrys ir J.Kentros-Rūtenio skyrius galėjo sudaryti naują sukurtą Dariaus rajoną. Iki žuvimo jam galėjo vadovauti Stasys Pauiavičius-Rambynas, o po to, jau tikrai vadovavo Balčinas-Pušis.

Partizanai Lentinėje

Jono Kentros-Rūtenio būrio partizanai (trise jie buvo) 1948m. spalio 3d. Lentinės-Kūtymų kelyje užpuolė Šilalės stribus. Šie važiavo keliu, o partizanai užpuolė iš miško. Nušovė leitenantą Gieskį (bjauriausias stribas buvo, mušeika, nors lietuvis), sužeidė kapitoną Načetyrevą.

1949m. spalio 10 (?)d Jono Kentros-Rūtenio būrio partizanai buvo apsistoję Lentinės kaime pas Praną Katauską. Iš viso ten buvo, skirtingais duomenimis, devyni, dvylika ar net keturiolika vyrų. Partizanus užklupo netikėtai — užmigo sargybinis. Užmigo, o kai pabudo ir pamatė rusus, dar bėgo pasakyti užuot tuoj šaudyti pradėjęs. Rusai (NKVD 273 pulkas) spėjo patogiai išsidėstyti. Partizanas Leonas Kentra-Sakalas (jauniausias vado brolis) šoko per langą (visad jo toks įprotis buvo), bet nebuvo kur jam prisidengti ir jį tuoj nukirto. Šalia jo žuvo Stasys (?) Kentra-Papartis iš Alkupio. Jis iš kitos giminės, tik pavardės su vado sutapo. O Juozas Kentra-Tauras (jaunesnis vado brolis) spėjo išbėgti, pasislėpė už šulinio ir galėjo visus su kulkosvaidžiu dengti. Specialiai padegė tvartą, kad dūmų uždangą atsitraukimui sudarytų. Kai mėgino pasitraukti pats, jį sužeidė į koją. Jis vis dėlto sugebėjo dar 2,5 km nuslinkti į mišką. Tačiau pagalbos nesulaukė ir, matyt, nusišovė. Žmonės po kautynių girdėjo vienišą šūvį miške. Jo lavoną rado tik po 2 ar 3 mėnesių. Brolis Jonas Kentra, sesuo Bena, kiti palaidojo jį netoliese, tiesiog Lentinės kaimo lauke. Palaidojo, o dabar neberanda.

Be minėtų trijų, kautynėse žuvo dar du partizanai Vienas sudegė tvarte, kitas — jau atsitraukus nuo sodybos, prie upelio.

Kaip žinau, atsitraukti pasisekė pačiam Jonui Kentrai-Rūteniui, Simui Kromeliui-Perkūnui, Simui Budreckui-Algirdui ir dar bent vienam partizanui

Rūtenis po to vis sakydavo: "Jei ne Juozas, visi būtume žuvę."

Šaunieji Rūtenio vyrai

Jono Kentros-Rūtenio vadovaujamas 14-os vyrų dalinys, matyt, formaliai buvo vienas iš antrojo būrio skyrių. Jie veikė trikampyje tarp Laukuvos, Kvėdarnos, Šilalės. Aš buvau jų ryšininku, kartais ir į žygius su jais traukdavau. Man šie vyrai patiko - negėrė degtinės, merginomis mažiau negu kiti rūpinosi Dar 1949m. būrys veikė visa jėga. Vėliau jie berods susijungė su

Kęstučio apygardos Rūtenio būrio partizanai

trečiu būriu ir sudarė vadinamąjį Dariaus rajoną.

Šilalės partizanai: iš kairės - Zenonas Paulikas-Klajūnas, Jonas Kentra-Tigras, Vytautas Astrauskas-Linksmutis

Būrio vadas Jonas Kentra-Rūtenis buvo kilęs iš Užlankų (ar Gubrių).

Jau 1949ra buvo 17-oje vietų sužeistas, sunkiai valdė dešinę ranką. Žuvo 1952m. prie Varnių-Laukuvos kelio. Taigi 7-erius ar 8-erius metus partizanavo.

Būryje taip pat kovojo vado broliai — Juozas Kentra-Tauras, Leonas Kentra-Sakalas. Prisimenu kovotojus du brolius iš Alkupio Kentras. Jie anksčiau minėtiems negiminės, tik pavardės sutapo. Vieno jų vardas Stasys. Simą Budreckį-Algirdą suėmė tik 1953-1954 metais. Tada jau jis būrio vadu buvo. Jį Šilalėj (ar Kvėdarnoj?) užmušė betardydami. Simas Kromelis-Perkūnas buvo sužeistas, slapstėsi, užkluptas susisprogdino.

Būryje buvo ir toks Juozas (ar Jonas?) Stulpa-Taifūnas. Tai berods už ryšius su saugumiečiais jį patys partizanai sušaudė.

Dar Rūtenio dalinyje kovojo partizanai - Žalgiris, Lapas, likęs nuo būrio, sunaikinto mūšyje prie Pažvėnio, Kimių.

Šiandien iš būrio gyvo nebėra nė vieno.

Susirėmimas Pažvėryje

Buvo šeštadienis, berods 1945-ųjų gegužės 30d. Pajūrio link pradėjo važiuoti rusų mašinos, mačiau tiesiog iš sodybos. Sekmadienį, birželio ld., prasidėjo kautynės. Apie jas man pasakojo partizanas Lapas, jis kilęs nuo Laukuvos, vėliau buvo kulkosvaidininkas. Mūšis vyko prie Pažvėrio ir Kimių. Jo duomenimis, žuvo 12 partizanų ir tik du pabėgo. Taigi iš viso 14, nors, kitų duomenimis, buvo net 17 partizanų. Jam pačiam buvo peršauta ranka, bet jis pasislėpė vandenyje, matyt, Jūros upėje, ir taip išliko. Kitas ištrūkęs galėjo būti Antanas Birbilas, bet tikrai nežinau.

Pirmadienį, kai nuėjau į Šilalę, ten jau gulėjo pamesti keturi partizanai. Lapo teigimu, kitus išvežė į Vainutą. Mano draugas, irgi ryšininkas Antanas Kundrotas, du iš jų atpažino. Tai būrio (ar net kelių būrių, ty. kuopos) vadas Šalna ir Vincas Liktas-Šešėlis. Jis berods buvo baigęs Tauragės gimnaziją.

Mūšis prie Laumenų ir Graužų

1948m. gegužės 21 (ar 22) dieną žuvo partizanas Antanas Raštutis-Eglė, Dainius. Buvo labai geras dainininkas. Netoliese prie Laumenų ar Spraudaičių, buvo žuvęs Klemensas Jagminas (ar Jogminas)-Klevas. Be to, rusus šioje vietoje kartą apšaudė. Taip jie pajuto, kad kažkur tarp Laumenų, Graužų ir Spraudaičių yra partizanų būstinė, ir ruošėsi masiniams siautimams. 1948m. gegužės 27 ar 28 dieną gavom žinią, jog 15 NKVD mašinų sustojo Pagramantyje, 27 nuvažiavo Pajūrio link. Buvau tuo metu Šilalėje, gimnazijoje. Su draugu Antanu Kundrotu nutarėme skubiai pranešti partizanams. Dviese vienu dviračiu nuvažiavome į Rugienų kaimą. Čia buvo apsistojęs būrio skyrius, vadovaujamas Broniaus Šalčio-Sakalo. Būryje tuo metu jau buvo ir minėtojo brolis Antanas Šaltys-Šalčiūnas, jis netrukus perėmė vadovavimą skyriui Tai A.Šaltys ir sako: 'Trauksimės ne į miškus, o prie miesto." Taip ir padarė, nuėjo į Šolių kaimą prie pat Šilalės, ir rusai jų nerado.

Po to važiavom pasakyti antram būriui, kuriam vadovavo Juozas Stankus-Girėnas iš Žvingių. Be to, jis tiesiogiai vadovavo ir vienam to būrio skyriui Tarp Graužų ir Laumenų išgirdome jau atūžiančias mašinas. Ten išsiskyrėme. Antanas apsimetė, jog eina ieškoti arklių, ir nuėjo į mišką. Partizanus jis rado, bet Girėnas pasakė: "Niekur mes nebėgsim, mūsų neras. O jei ras — apsiginsim." Bet jis klydo_ Kitą dieną ryte (buvo šeštadienis, 28 ar 29 gegužės) rusai pradėjo šukuoti miškus tarp Laumenų ir Graužų. Partizanus pastebėjo, kai šie ėjo per kvartalinę liniją. Jų buvo 10. Tuoj užvirė žiaurios kautynės. Daug rusų žuvo, bet ir aštuoni partizanai, tarp jų ir pats vadas. Gyvi liko tik Mečislovas (?) Dargužas ir Račkauskas (ar Lukoševičius). Abu jie buvo vyresnio amžiaus. Kai jaunesni bandė prasiveržti, vienas jų apsikasė kerpėmis, o kitas įlipo į tankią eglę.

Tarp partizanų buvo ir toks Jėrikis — vokietis, pabėgęs belaisvis. Kariuomenėje buvo leitenantu, o pas partizanus - kulkosvaidininku. Buvo pramokęs lietuviškai, net dainuodavo. Tai sako, jis labai įnirtingai priešinosi, net 21 ar 22 rusus nukovė. Galop žuvo prie Didkiemio-Žvingių kelio, ties kryžiumi.

Kalėdos Kareiviuose

Tai įvyko 1946m. gruodžio 25-ąją. Kareiviuose buvo apsistoję, matyt, ruošėsi švęsti Kalėdas vyrai iš pirmo būrio (vienas skyrius). Berods jiems vadovavo Aleksandras Irtmonas-Genys, o gal jį jau buvo pakeitęs Simas Kromelis-Perkūnas. Kai partizanus puolė, Jonas Trijonis-Marsas norėjo visus pridengti, išbėgo su kulkosvaidžiu iš namo, bet čia pat prie prieangio jį ir nukirto. Tada kulkosvaidį griebė jo brolis Pranas Trijonis-Jaunutis. Rusai buvo sulipę ant daržinės. Tai jis labai gerai pataikė. Sako, net aštuonis nukovė. Per susišaudymą dar žuvo tokia Jancevičiūtė ir muzikantas Liočas (?). Po įvykio Jono Trijonio-Marso kūnas su kulkosvaidžiu ant krūtinės gulėjo numestas Šilalėje. Pats mačiau.

Man apie šį mūšį pasakojo partizanas, kuris pats jame dalyvavo.

Nesėkmingos kautynės Kiaukuose

Tai buvo 1946m. spalio 26d. Kiaukų kaime, Jurgučių sodyboje. Buvo apsistojęs pirmo būrio skyrius, vadovaujamas Simo Kromelio-Perkūno. Iš viso 12-14 vyrų. Jie visi buvo uniformuoti, o į tualetą vaikščiojo vis su tais pačiais šeimininko Kazio (?) Jurgučio kailiniais. Matyt, taip atkreipė į save dėmesį, o gal kas išdavė. Partizanai kovėsi neorganizuotai padrikai nors turėjo kulkosvaidžius. S.Kromelis nesugebėjo mobilizuoti būrio kovai pats vos ne pirmas pasitraukė.

Kitą dieną ėjau į gimnaziją, sutikau Antaną Šaltį-Šalčiūną. Tuo metu jis dar nepartizanavo, nors ryšį su partizanais palaikė. Sako jis man:

"Kiaukuose žuvo keturi partizanai, bet negrįžo šeši. Kur du - nežinia.

Sužinok, kas tokie žuvo."

KA Dariaus rajono Pušies būrio partizanai: iš kairės -A.Paulavičius-Jovaras, AJonušas-Vilkas, V. Gailius-Trimitas, Č.Čiužas-Vytautas, P.Balčinas-Pušis, K.Gailius-Klajūnas, S.Čeliauskas-Parauga, Pilibavičius-Puškinas, klūpo Auškalnis. Švėkšnos miškai, 1949m.

Mat reikėjo žinoti, kieno namiškius reikia perspėti. Gimnazijoje pasėdėjau tik vieną pamoką ir išvažiavau dviračiu į Kaltinėnus. Čia tikrai gulėjo pamesti 4 partizanai. Tris atpažinau. Aleksas Irtmonas-Genys, Stasė Irtmonaitė-Aušrelė (buvusi mokytoja), Stasys Šaltys-Laibutis. Jau vėliau sužinojau, jog ketvirtasis buvo Rupšlaukis-Trimitas. Ilgainiui išaiškėjo ir kur buvo dingę kiti du partizanai Vladas Šniaukšta-Bijūnas, matyt, buvo sužeistas, pasitraukė, bet nesulaukęs pagalbos miške, mirė. Jo kūną rado tik po poros mėnesių. Beje, yra nuomonių, jog jis buvęs sužeistas jau vėliau, po mūšio. Dar vienas partizanas taip pat buvo sužeistas, bet vėliau atsirado.

Po mūšio kiti ir aš prikaišiojom Kromeliui-Perkūnui, jog blogai vadovavo. Tada iš vadų jį pašalino, ir jis išėjo eiliniu į Jono Kentros-Rūtenio skyrių.

Mane, apžiūrinėjantį priešais Kaltinėnų saugumą pamestus partizanus, stebėjo saugumiečiai. Prikibo, kad mano akyse ašaros. Neprisimenu, jog tikrai būčiau verkęs, bet ašarų gal buvo — ilgai važiavau prieš vėją. Tardė saugumo viršininkas Fiodorovas, pravardžiuotas Rudžiu, Ryžu (mat tikrai "ryžas" buvo). Mušė, visus drabužius suplėšė. Sako: "Ko čia atvažiavai?' Aiškinau, jog "dviračiui padangų pirkti". Sako: "Ar pažįsti kas tokie?" — čia pradėjau gudrauti Mat Irtmonas-Genys buvo labai panašus j vokiečių laikų Šilalės policininką Mintautą. Tai ir sakau jiems- "Mintautą pažinau". Taip nieko jie iš manęs ir nesužinojo, bet galėjo! Dviračio rankenose buvo sukištos iš būrio vado Stasio Paulavičiaus-Rambyno gautos proklamacijos!

Kęstučio apygardos partizanai: iš kairės S.Gavėnia-Drąsutis, Pr.Trijonis-Jaunutis, Vladas Šniaukšta-Bijūnas, A.Irtmonas-Genys. 1947m. sausis

Kaltinėnuose, kol netardė, mane laikė kambaryje, kuriame gan gerai pro plyšius girdėjau, ką saugumiečiai kalba gretimoje patalpoje. Nuklausiau, jog Kiaukuose Irtmonaitė-Aušrelė buvo sužeista į koją, bet po to aktyviai priešinosi, nušovė NKVD-istų šunį, po to seržantą ir dar sužeidė majorą. Beje, kitą dieną kartu su kitais suimtaisiais man liepė krauti partizanų kūnus į mašiną, pastebėjau žaizdą Aušrelės smilkinyje. Matyt, pabaigoje ji nusišovė.

Įdomiausia išgirdau vėliau. Atėjęs žmogus, kurį net pamačiau, bet neatpažinau, pranešė, jog Laumenų kaime pas Timinską apsistojo 11 "banditų".

Mane paleido kitą dieną, 12 valandą. O tie Laumenai tai už Šilalės,

prie Didkiemio! Skubėjau kiek galėjau. Pats eiti ten bijojau, bet Šilalėje sutikau draugą, taip pat ryšininką, vėliau partizaną Antaną Kundrotą. Jis ir nuvyko į Laumenus. Ten tikrai rado antro būrio 13 vyrų. Būriui tuo metu vadovavo toks Jonas Stankus (?)-Girėnas nuo Žvingių. Partizanai vos spėjo atsitraukti. Po 40 minučių Timinsko sodybą apsupo apie 70 rusų, trimis mašinomis atvažiavę.

Paskutiniųjų Šilalės apylinkių partizanų žūtis Kelmutiškėje

Kelmutiškėje, Dambrauskų sodyboje buvusiame bunkeryje, slapstėsi partizanai Antanas Šaltys-Šalčiūnas ir Antanas Armonas-Tigras. Juos išdavė Pranas Gražinskis, nors jis pats buvo padėjęs bunkerį įrengti.

Kai bunkerį apsupo, liepė Onutei Dambrauskaitei nueiti ir pasakyti jog pasiduotų. Bet jie visi trys susisprogdino.

Gražinskis po to gavo pinigų -10 000 ar 20 000 tūkstančių rublių. Tapo kolūkio pirmininku, bet vaikščiodavo 4-5 stribų saugomas.

Susišaudymas prie Palokysčio

Tai įvyko pačioje 1947m. pradžioje berods Palokysčio kaime. Ten pas tokią Majutę dienojo Jono Kentros-Rūtenio būrys, kokie 7 ar 8 vyrai. To nežinodami, atsitiktinai į sodybą užėjo stribai iš Šilalės. Kai stribas Jurgilas atidarė duris, jį iškart partizanas Biliūnas ir nušovė. Tačiau kitas stribas, toks Razbadauskis spėjo pasistatyti kulkosvaidį ir pradėjo šaudyti į pastatą. Tada partizanas Leonas Kentra-Sakalas (vado brolis) iššoko pro langą, prislinko prie namo kampo ir tą Razbadauską (labai bjaurus stribas) nušovė. Vėliau, besišaudant žuvo dar vienas stribas. O stribui Čeikiui tai pasisekė, nors partizanai tiesiog jam ant nugaros užmetė granatą, ši nesprogo.

Po to visi trys stribai Šilalėje buvo pašarvoti, o mus, gimnazistus, varė į laidotuves.

Kankintojo likimas

Papasakojo buv. partizanų rėmėja Veronika Šimanskienė, g. 1931m., gyv. Puželių k., Skaudvilės apyl Užrašė Vytenis Almonaitis, 1991m.

Puželiuose gyveno toks Stasys Loveikis. Jis buvo kilęs iš Pužų, grįžęs iš kariuomenės vedė Stasę Mockutę ir atėjo į jos sodybą užkuriom. Buvo labai žiaurus žmogus. Jo teta atpažino Skaudvilės turguje vieną partizaną. Pranešė, NKVD-istai tuoj jj suėmė, pradėjo tardyti, bet nieko nepešė. Tai tas Loveikis, nors nebuvo stribu, parodė "iniciatyvą", nuėjo į būstinę padėti tardyti. Sukarpė tam partizanui ausis, liežuvį, ir tas neatlaikęs išdavė bunkerį prie Varlaukio. Ten buvo 12 vyrų ir tik du sugebėjo pabėgti (vienas — to, kurį tardė, brolis). Tai buvo berods 1946m. vasarą, o tais pat metais rudenį partizanai atėjo į Puželius ir tą Stasį Loveikį nušovė.

Dar vienas bunkeris Puželiuose

Be bunkerio mūsų sodyboje, Puželiuose buvo kitas — Onos Mockienės sodyboje. Kada jį įrengė, nežinau, bet kad 1949-1950m. žiemą ten gyveno miškiniai, tai žinau. Ten laikėsi Zenius Paulikas-Klajūnas (?) iš Kaltinėnų, Steponas Rukas-Skautas iš Varlaukio ir vėliau visus išdavęs Vytautas.

Upynos valsčiuje sekretore dirbo tokia Aldona Ivanauskaitė-Stankevičienė (gyvena Pužuose). Ji palaikė ryšį su mišku, globojo vieną sužeistą partizaną. Kai ją suėmė, tai tardė Pagėgiuose. Gretimoje kameroje kaip tik sėdėjo Zenius Paulikas-Klajūnas. Jis jai papasakojo, kad kai šventė Velykas, jį ir Skautą užmigdė ir po to atvežė į Pagėgius tardyti. Vytautas liko Tauragėj. Jo nuomone, jis ir išdavė.

Po tragedijos Mažintuose

Kai MGB-istai ėmė bunkerį Mažintuose, tai partizanas Algimantas atsišaudė iš kulkosvaidžio. Buvo nušautų ir sužeistų rusų.

Po kelių dienų nuvažiavau ten. O MGB-istai sekė ir tuoj mane suėmė, pradėjo tardyti. Mušė su liniuote per veidą, rankas. Po to liepė padėti ant stalo pirštus ir, per juos mušdami klausė: "Jei pas tave ateitų miškiniai, ar praneštum mums?" Sakau: "Ne, nes po to mane nušautų, o banditų pas jus pačius yra." Prisiminiau apie tokį Vainauską, kuris iš pradžių buvo stribu, o po to išėjo į mišką. Taip nieko nepešę, ir paleido.

Kaip žinau, Mažintų bunkeryje buvusius Mišeikį-Tarzaną, jo žmoną ir Algimantą nušovę išvežė į Skaudvilę. Ten, matyt, į tualetą juos sumetė.

Kaip mane tardė

1952m. vasario mėnesį mane suėmė, nuvežė į Skaudvilės NKVD ir pradėjo tardyti. Vos tik įvedė į tardymo kambarį, pamačiau jų kankinimo įnagius -dėžę, kur padus svilina, reples, pjūklelius, ylas. Manęs jais nekankino, nors ir taip užteko — mušė taip, kad kraujas bėgo ir iš nosies, ir iš burnos. Tardė ir mušė patys "načialninkai" (pvz., Batakių "načialninkas" Patapovas). Išsėdėjau visą savaitę. Nieko neprisipažinau, tai turėjo paleisti

Nujaučiau, jog mane išdavė Juozas Kasputis, vadintas Norvaišiuku iš Mažintų. Jį Skaudvilėje, būstinėje, pamačiau. Jį taip pat mušė, gal dėl akių, o gal vertė bendradarbiauti. Jis buvo ryšininku, po Vytauto išdavysčių turėjo išeiti į mišką. Kai partizanų nebeliko, jis atseit pasidavė, bet jau po kelių dienų jį paleido! Po to jis vedė tokią Stasę Mockutę (jos pirmąjį vyrą Stasį Loveikį už išdavystes nušovė partizanai) ir išsikėlė gyventi į Tauragę. Buvo personalinis pensininkas.

Bunkeris Puželiuose, įvykis Gryblaukyje

Mūsų ūkis buvo labai mažas - tik 2 ha. Gyvenome — aš, motina ir pusbrolis Alfonsas Narbutas iš Rizgalių k. Jis Skaudvilėje mokėsi Nuo 1947 metų į ūkį pradėjo užeidinėti miškiniai. Užeidavo, prašydavo valgyti. Būtent prašydavo, nes stribai tai nesiklausę pasiimdavo. 1949m partizanai sugalvojo pas mus įsirengti bunkerį. Atėjo toks Steponas Žičkus-Vasaris iš Mozeriškių ir kitas nepažįstamas. Sako: "Leiskit po šiaudų kūgiu įsirengti bunkerį." Mes sakom: 'Bijom!" O tie: "Mums jus rekomendavo, čia rami vieta, rengsim!" Žodžiu, mūsų daug neklausė.

Spalio mėnesį partizanai jau atvažiavo vežimu, atsivežė medžiagas. Bunkerį rengėme po daržine. Dirbau aš su pusbroliu ir trys partizanai - Vladas Mišeikis-Tarzanas iš Palabaukščių k., Steponas Žičkus-Vasaris ir Juozas Paliokas-Juozaitis. Apie jį pasakojo, kad stribai nušovė plaukiantį per Šešuvį. Tai visi penkiese naktį kasėme duobę, žemes nešėme į bulvių duobę, o dieną "subudavojom". Kai atėjo gyventi tai vietoj Juozaičio atėjo Pranas (pavardės neprisimenu)-Simonis. Jis pasakodavo, kad Lietuvos laikais gyveno Tauragėj, kad jo tėvas buvo policininkas. Taip jie visi ramiai pas mus gyveno, kol suvalgėm mūsų kiaulę. Po to eidavo maisto prašyti pas kaimynus. Ir tikrai, matyt, prašydavo, nes parsinešdavo tik po nedidelį gabaliuką.

1950m. balandžio 13d., vakare, partizanai atsisveikino, sako: "Jau pėdų nebematyti, jau dabar išeinam ilgesniam laikui." O kitą rytą kažkas beldžia į langą! Žiūriu — Juozas Kasputis, visų vadinamas Norvaišiuku iš Mažintų, partizanų ryšininkas, bet vėliau jį, matyt, MGB užverbavo. Sako: "Iš tų, kurie pas jus nakvojo, du paimti gyvi, o vienas pabėgo. Man prisakyta tave atvesti” Vedė ilgai. Iš vienos vietos į kitą, vis kitais keliais. Galų gale lyg tai Bačiškės miške atsidūrėme. Ten laukė V.Mišeikis-Tarzanas ir Stasys Žukauskis (?). Jis buvo ryšininkas, bet galų gale turėjo išeiti į mišką, toliau aprašomo susitikimo metu jis turėjo pereiti pas kitos srities partizanus. V.Mišeikis papasakojo, jog Gryblaukio kaime, pas ūkininką Steigvilą, turėjo įvykti susitikimas su gretimos srities partizanais. Į jį įėjo S.Žičkus-Vasaris, Pranas-Šimonis ir pats V.Mišeikis-Tarzanas. 'Tik staiga jaučiu - mano rankos užlaužtos! Bet dar spėjau iššauti," - pasakojo V.Mišeikis. Šaudamas jis pataikąs į patį Eržvilko MGB viršininką. Be to, perspėjęs tuos gretimos srities partizanus, o pats pabėgo.

Kęstučio apygardos partizanai: centre - Vl.Mišeikis-Tarzanas, šalia - A.Gedutytė

Partizanai žadėjo man apsaugą ir siūlė pasilikti. Bet aš labai norėjau namo — o bunkerio tai jau nėra. Motina, pusbrolis ir kaimynė Stefa Ivanauskaitė viską sutvarkė, bet per skubėjimą viską iškaišiojo čia pat - tris spausdinimo mašinėles, pistoletus, granatas, stiklainius su nuotraukomis, dokumentus. Tarp jų buvo ir toks, kuriame parašyta; "Kai mes čia žūsim, čia stovės paminklas". Kitą dieną atėjo partizanų žmogus ir savaitei išgabeno mane į Kauną. Kol nebuvau, pas mus darė kratą. Viską išdraskė, visą kiemą virbalais subadė. Bet taip nieko ir nerado. Tiesa, vienas stribas pastebėjo popieriais apklijuotų malkų (jomis bunkerio sienos buvo išdėtos), bet niekam nesakė! O dalį nuotraukų kiaurai perdūrė — visos po to su skylėm buvo. Motiną stribai nuvežė tardyti į Šubartinę, bet irgi nieko nepešę, paleido. Po šio įvykio mes viską vėl iškasėm ir Ančios šlaituose suslėpėm. Dalį nuotraukų Stefa Ivanauskaitė išsaugojo iki šių dienų, kol paskutinius šaukštus išvogė. Bet aš partizanus vis tiek rėmiau, atveždavau jiems popieriaus iš Sovietsko.

Mus išdavė, matyt, ne tie partizanai, kur pas mus gyveno, o iš gretimos srities. Ten apskritai didelė išdavystė buvo — pats vadas Vytautas tapo išdaviku. Galėjo ir mus nurodyti nes kartą jie matė, kaip iš savo trobos mes miškinius išvedėm.

Kaip mane suėmė ir katino

Papasakojo partizanas Stasys Plienaitis-Valdemaras, g.l913m., iš Pocaičių k., Eržvilko vals2., gyv. Kaune. Užrašė Vytenis Almonaitis, 1993m.

Per vieną susišaudymą Purviškių miške mane sužeidė - prie kojos sprogo "raketukas". Tai slapsčiausi ir gydžiausi. Mama jau išvežta buvo, tad kažkaip verstis reikėjo. Prie Eržvilko, Dirvonų k., gyveno toks Žičkus, berods žydas, tik pavardę lietuvišką turėjo. Spekuliavo arkliais. Norėjau jam arklį parduoti Nuėjom dviese — aš ir toks Jogminas. Čia mane ir užklupo. Matyt, tas Žičkus įdavė. Turėjau kulkosvaidį, bandžiau atsišaudyti bėgau miško link. O tas mano draugas tai metė "dešimtšūvį" ir pabėgo visai. Iš pradžių man peršovė ranką, tuojau ir koją. Prie miško toks kanalas buvo. Tai kai per jį persikapanoti norėjau, dar 12 kulkų gavau. Dvi iš jų taip ir liko kūne, o iš viso, kadangi ir anksčiau buvau sužeistas, 17 kulkų esu gavęs. Po viso šito sugebėjau išsitraukti pistoletą ir besiartinančiam NKVD-istui iššoviau į petį. Tai buvo 1949m. rugsėjo 6d.

Po to mane kiek apgydė ir Eržvilke tardė. Vis mušė, mušė, su šampalu per padus ir kitaip. Kur bunkeriai? — klausė. O aš tai jau ir nebežinojau.

Nuteisė 25-eriems metams. Kai Stalinas nudvėsė ir kai "troikos" sprendimus panaikino, aš likau lyg neteistas, nors 12,5 metų jau buvau atsėdėjęs. Tai teisė iš naujo. Iš viso lageryje 15 metų "atpyliau".

Purviškių miške

1946m. vyko masiniai miškų "valymai". Mūsų, ty. AJoniko-Rolando vadovaujamą būrį užklupo Purviškių miške. Gavom žinią, kad slenka labai daug kariuomenės. Be to, mus aiškiai sekė. Beieškodami saugesnės vietos dienojimui, pastebėjom per kvartalinę liniją šokantį žmogų. Tada pradėjom mėtyti pėdas, bet mus vis tiek pasekė. Tada pats Jonikas, Jonas Mačiulis, Pranas Undraitis-Paganinis, mūsų virėjas (tokį slapyvardį gavo, kad labai gerai smuiku grojo) ir aš atsiskyrėme nuo būrio branduolio ir toliau saugios vietos ieškojom keturiese. Kažkodėl paskui mus nusekė ir Petras Ruibys, buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas, vienas pirmųjų partizanų organizatorių šiame krašte ir Ona Mockutė, jos brolis buvo miške. Mus visus pastebėjo. Mes keturiese turėjome kulkosvaidį, tai prasiveržėm. Pagrindinė būrio dalis taip pat per tą pačią vietą prasiskynė. O tie du (Ruibys ir Mockutė(?) žuvo. Jų palaikus po to užkasė prie Balandinės miško.

Mindaugo būrio žūtis

Iš viso jų 13 vyrų buvo. Vadovavo Vytas Gužas-Mindaugas. Pagal jo slapyvardį ir visą būrį vadino. Apsukrus, gudrus vyras buvo, berods tarnavęs kariuomenėje. Kaip, kodėl tada jiems taip nepasisekė - nesuprantu.

Artėjo Velykos, jie norėjo pasirūpinti maisto. Lenkčiuose gyveno toks Kačiušis. Prijautė komunistams. Tai nuvažiavo ir paėmė iš jo kiaulę. Nors tas paslėpęs buvo. Kačiušis pasislėpė pakuroj, o kai partizanai išvažiavo, tuoj nubėgo į Eržvilką ir paskundė.

Pasekti tą dieną buvo lengva - sniegas lūžo ir čia pat šalo. Partizanai buvo apsistoję vienoje Paparčių kaimo sodyboje, prie Dūdlaukio ir Žvinalaukio kaimų. Čia juos apsupo ir užpuolė. Visi žuvo, tik vienas Gužas sužeistas pabėgo. Tiesa, gyvas liko ir Jonas Rupšaitis, nes tą dieną buvo nuėjęs į savo ūkį.

V.Gužas po šio įvykio toliau partizanavo. Nors pats sakė, jog iš pradžių nusišauti norėjęs. Ir labai geras partizanas buvo, garbingai žuvo.

Visus 11 žuvusiųjų užkasė Eržvilke prie kapų. Partizanų seserys, gimnazistės vis nešdavo ten gėlių, o komunistai, stribai vis nudraskydavo. Tai kartą kažkas kapą užminavo, prie gėlių pririšo miną. Stribas Tamošaitis iš Lenkčių atėjo tą kartą visko nudraskyti. Kai traukė - iš jo gabalai liko. Kaip tik tuo metu keliu mano kaimynai važiavo, tai viską gerai matė.

Kaip žuvo būrio vadas Antanas Jonikas-Rolandas

Gal 1947m. pradžioje tai buvo. Mes dažnai dienodavome prie Globių kaimo, Jurbarko ra j. Toks Maskolaitis iš Globių mus rėmė, ten turėjome savo ryšininkes.

Tą kartą Rolandas pasiėmė +aibą-Diką (tai du to paties partizano slapyvardžiai) ir nuėjo į kaimą pas ryšininkes. Dažnai ten lankydavosi, todėl ir pasala buvo paruošta. Taigi užėjo ant pasalos ir žuvo. O Žaibas-Dikas tai pabėgo.

Po to rusai Rolando kūną pririšo už plaukų ir nuvilko į Jurbarką, ten užkasė. Vietiniai žmonės matė kur, parodė žmonai Tai ji palaikus išsikasė, nuvežė į Paupį, Raseinių raj. ir ten palaidojo.

Įvykis Ridikiškiuose

Ridikiškiuose, Jurbarko raj., pas Petrą Jackį dienojo keturi partizanai -Povilas ir Petras Jackiai, Kačiušis, Kisielius, rodos policijoje tarnavęs. Užpuolė rusai Povilas Jackys sugebėjo pasislėpti pas kaimyną daržinėje, o kiti trys žuvo. Jų kūnus sumetė į seną 18-os metrų gylio šulinį prie Balandinės miško. Neseniai juos atkasė.

Po šio įvykio Povilas Jackys išsigando, užsiverbavo. Bet partizanai jį susekė ir patys nušovė.

Tragedija Mažintuose

Papasakojo buvęs ryšininkas partizanas Alfonsas Gedutis-Jonukas, g,1927m. Burbiškės k., Kražių apskr., gyv. Kaune. Užrašė Vytenis Almonaitis, 1994m.

Aš ir mano sesuo Aldona iš pradžių buvome su Aitvaro būrio partizanais, veikusiais prie Kražių. Gyvenome legaliai Beračkų k. Aldona buvo ryšininkė (slapyvardis Gegutė), aš kartais eidavau sargybą ar pan. (daviau priesaiką ir turėjau Jonuko slapyvardį). 1949m. balandžio mėnesį mūsų krašto partizanus išdavė, iššifravo ir mus. Tada persikėlėme prie Skaudvilės, kur turėjome giminių. Aš iš pradžių gyvenau Paltimiškėje, o po to - pas eigulį Joną Zakarauską Šiaudinėje (prie evangelikų-Liuteronų kapinių). Seserį greit galutinai susekė, ir ji išėjo į mišką. Gavo naują slapyvardį, bet jo nebeprisimenu. Partizanų tuose kraštuose tuo metu buvo likę vos keli.

Būdama miške, Aldona ištekėjo už Vlado Mišeikio-Tarzano. Juos tuokė Paltiniškės miške. Iš kur buvo kunigas, tai nežinau, bet batakiškis (žinau tikrai) atsisakė. "Vestuvėse" dalyvavau aš, keturi partizanai ir du civiliai žmonės. Deja, neliko laiko net vaišėms, nes ryšininkas pranešė, jog nuo Batakių artėja stribai. Kaip prisimenu, 1950m. gegužės mėn. antroje pusėje tai buvo.

Bunkerį Ančios krane, Mažintuose, įrengė V.Mišeikis-Tarzanas su savo žmonėmis. Aš apie jį sužinojau tik 1950m. lapkričio mėnesį. Bunkeryje nuolat laikėsi V.Mišeikis-Tarzanas, mano sesuo - A.Gedutytė-Mišeikienė-Gegutė ir partizanas Algimantas (trumpindavom - Algis). Algimantas anksčiau dirbo Jurbarko miškų ūkio buhalteriu, buvo partizanų ryšininku. Pas mus partizanauti atėjo tik 1950m. spalio mėnesį. Partizano priesaiką turėjo duoti kaip tik žuvimo dieną. Aš bunkeryje taip pat dažnai nakvodavau, bet keturiems trūko vietos, todėl dažniau nakvodavau pas minėtąjį J.Zakarauską. Per mane bunkerio gyventojai palaikė ryšį.

Ties bunkeriu, kitoje Ančios pusėje, gyveno toks Antanas Kubilius su motina. Jo sodyba matyti vos iš bunkerio išlindus. Tai jis stebėdavo aplinką ir signalizuodavo į bunkerį. Jei viskas gerai - kabodavo balta antklodė, jei pavojus - raudona.

Kaip bunkerį susekė — pasakyti sunku. Daug kas verčia kaltę artimiausios sodybos šeimininkui Šiauliuį, bet, ko gero, jis tik atpirkimo ožys. VMišeikis per paskutinį mūsų pasimatymą pasakė taip: "Žinok, jog jei bunkerį išsprog-

Kęstučio apygardos partizanai: kairėje - Vl.Mišeikis-Tarzanas

dins, tai Zinkaus darbas". Jonas Zinkus, partizanų rėmėjas, prieš šį įvykį buvo kažkelintą kartą suimtas, laikytas Šubertinėje (?) ir paleistas. Tačiau ši versija nėra įrodyta.

Kad kažkas ne taip, jutome iš anksto. Pirmiausia apylinkėje 1951m kovo 18 dieną buvo paleistas gandas, jog greit bus vežimas. Ko gero, taip buvo padaryta specialiai - kad partizanai sulįstų į bunkerius. V.Mišeikis liepė man nuvažiuoti prie Kražių, pas vieną mūsų žmogų pasiaiškinti, ar tikrai numatomas vežimas. Pakeliui į Skaudvilę sutikau 6 vyrus. Pastebėjau, kad nors jie su paprastais lietpalčiais, bet kariškiai ("lampasai" kyščiojo). Vokuose mums dar pranešė, jog kažkas šmėkščioja evangelikų liuteronų kapinėse. Tuo metu visi buvome susirinkę pas J.Zakarauską. Dar buvo atvykusi V.Mišeikio motina. Jis pats, lyg nujausdamas nelaimę, ją pakvietė. Visi laukėme štabo darbuotojų, kurie pagal susitarimą turėjo atvykti iš 18 į 19 dieną. Kai papasakojau, jog mačiau kariškius, V.Mišeikis ir sako: "Išvežk motiną!" Iš štabo žmonės taip ir neatvyko. V.Mišeikis, Aldona, Algimantas apie 3 valandą nuėjo į bunkerį. Aš iš pradžių laukiau tų žmonių, o po to į bunkerį nebėjau, nes prieš tai visą dieną ir naktį snigo, o paryčiais nustojo. Bijojau, jog liks pėdsakas.

Taip pas J.Zakarauską ir užsnūdau. Pabudau nuo žodžių "ruki verch". Kartu suėmė J.Zakarauską, J.Zinkų. Visus mus nuvarė į tokią daržinę. Čia išgirdome šūvius bunkerio pusėje... Šaudė gal 10 minučių. Po to ir mus prie bunkerio atvedė. Liepė užmuštuosius į mašiną sukrauti. Algis buvo gal 50 m nubėgęs, labai suvarpytas kulkų. Pats nemačiau, bet Kubilius ir Zinkus vėliau sakė, jog Vladas ir Aldona buvo patys į galvą nusišovę.

Lavonus atvežė ir sumetė prie Skaudvilės NKVD būstinės. Mane iš pradžių tardė Skaudvilėje, po to Tauragės Šubartinėje. Nuteisė 25 metams. Tačiau faktiškai tokiai kaltei trūko įrodymų. Suėmimo metu pas mane ginklo nerado (buvau paslėpęs), o aš prisipažinau tik tiek, jog nunešdavau į bunkerį vandens. Tai vėliau turėjo mane perteisti. Mane globojęs J.Zakarauskas taip pat gavo 10 metų.

Tragedija Mažintuose

Papasakojo Zosė Valantiejūtė-Šiaulienė, g,1931m., gyvenanti Tauragės raj., Mažintų k. Užrašė Vytenis Almonaitis, 1991m.

1950m. ištekėjau už Juozo Šiaulio (1923-1989) ir atsikėliau gyventi į Šiaulių sodybą Mažintų kaime prie Ančios. Joje tuo metu taip pat gyveno senieji šeimininkai — Juozas ir Ona Šiauliai. Miškiniai sodyboje lankydavosi nuo seno. Ateidavo po 9-10 vyrų, pabūdavo vieną dieną, kitą eidavo jau pas kitus. Jų vadu iš pradžių buvo toks Leonas, berods buvęs karininkas.

Maždaug 1950m. lapkričio mėnesį miškiniai nusprendė mūsų žemėje įsirengti bunkerį. Iš pradžių atėjo paprašyti lentų. Kad bunkerį įrengs čia pat, nesakė. Sakė, jog vešis į Lūšnos mišką. Bunkerį darė daržinėje. Tokią didelę skrynią sukonstravo. Partizanams padėjo meistras Antanas Kasputis iš Mažintų (iš kaimo dalies, vad. Papeikiu). Kai padarė, paprašė, kad paskolintume kumelę, kad turėtų su kuo nuvežti. Prieš išveždami mus ir meistrą suprašė į kambarį, pastatė degtinės ir liepė niekur neiti ir nežiūrėti. Kumelę greit parvedė. O žiūriu — jos kojos sausos! Vadinasi, per Ančią nebrido, o tas miškas juk kitapus upės! Tada uošvis ir sako: "Vadinasi padėjo mums pakrantėje." Ančios pakrantėje buvo likusios trys didelės duobės. Per karą jose

Šiauliai slėpė turtą. Senasis Šiaulys iškart įtarė, kad vienoje iš jų tą bunkerį užkasė. Nuėjo, su peštuku šienui pabadė ir rado. Vos tik grįžo, o iš paskos miškiniai. Sako: 'Tu mus seki, išduoti nori" Net automatu grasinti pradėjo. Bet vėliau ėmė kalbėti geruoju, klausinėti "Ar neišduosit, ar galima jumis pasitikėti" Tėvas tada: "Išduot neišduosim, bet bunkerį tai ne vietoj išsikasėt, žūsit" Ir tikrai per karą visa Ančios pakrantė nuplikinta buvo, vos keli krūmeliai augo. Bet partizanai tepasakė: 'Tylėk, ne tavo reikalas." O uošvis: "Na, dėl manęs, būkit, bet be teismo žmonių šaudyti negalima, ir kad nei vienas čia nežūtų."

Bunkeryje slapstėsi trys partizanai Vladas Mišeikis-Tarzanas, kilęs nuo Lubiškių, gal 26 metų; Algimantas Šimonis (?), jaunesnis, nevietinis; Aldona Gedutytė. Kaip žinau, 1950m. vasarą Aldona ir Vladas buvo miške susituokę.

Kaip sakiau, iš pradžių su jais kiek apsipykom, bet Kūčių vakarą jie vėl atėjo, atsinešė vyno butelį, atsiprašė senojo Šiaulio. Susitaikėm.

Šiaip jie buvo gan neramūs: tai su slidėm kur iščiuožia, tai rogėm išvažiuoja. Vis vilkdavo šluotą, bet takų apie bunkerį vis tiek buvo labai daug. Žuvimo išvakarėse jie vakarojo pas eigulį Zakarauską. Jau tada pastebėjo, kad seka, bet elgėsi neatsargiai.

1951m. kovo 19d. tai įvyko. Žiūrim ryte - ateina pulkas kareivių. Apsupo sodybą, bunkerio vietą. 10 val. prasidėjo šaudymas. Partizanai mažai tespėjo pasipriešinti. Algimantas žuvo išlindęs į viršų prie automato. Tarzanas su žmona susisprogdino viduje. Senąjį Šiaulį po to privertė juos du iš bunkerio ištraukti.

Po to įvykio stribai pradėjo versti mano vyrą, kad būtų jų šnipu. "Kitaip gausi 25 metus," - grasino. Tas vaizdavo, kad sutinka, bet išsikėlėm į Skaudvilę, o ten šnipinėti lyg nebuvo ką. Tada stribai paleido gandą, kad tai mes ir išdavėm. Kai kas ir dabar taip galvoja. Galiausiai 1951-ųjų rudenį mus visus keturis žmones ištrėmė į Sibirą.

Purviškių mūšis

Papasakojo Danielius Šimkus. 1929m., gyv Stribaičių k., Gaurės apyl. (buvęs partizanų rėmėjas). Užrašė Vytenis Almonaitis, 1991 m.

Purviškių miškuose partizanai laikėsi nuo partizaninio judėjimo pradžios.

Jau anksčiau čia vyko vienas susišaudymas, kurio metu keli partizanai žuvo.

Tuokart (1948m. rugsėjo mėnesį) buvo savo stovykloje, skutosi, ruošėsi eiti į patalkius pas Stribaičių k. ūkininką Juozą Pikoraitį. Jų bunkeriai kaip tik ir buvo koks 1,5 kilometro nuo tos sodybos, prie dabartinės Tauragės ir Jurbarko rajonų ribos.

Kariuomenė buvo užvesta iš miško pusės, kad niekas nematytų, nepastebėtų. Kai viskas prasidėjo, buvo pavakarys, o kautynės truko iki tamsos. Keista, bet tie partizanai, kurie traukėsi ne į mišką, o per laukus Stribaičių link, liko gyvi (tai toks Gvildys iš Globių kaimo, gal 22 metų). O kiti žuvo. Iš žuvusiųjų prisimenu Juozą Dailydaitį-Fricą iš Stribaičių (gal 30 metų turėjo), Bolių Jurkauską iš Gaurės.

Naktį kareiviai atėjo į kaimą arklių — užmuštiesiems vežti. Tai žmonės sako - 14 vyrų buvo, 7 pametė Gaurėje, kitus kažkur kitur išvežė. Atrodo, tuos 7 tai užkasė netoliese kultūros namų. Manau, kad ten iš viso apie 50 partizanų užkasta.

Purviškių mūšis

Papasakojo Eugenijus Jonča, g,1930m., gyv. Gaurėje (partizanų Kleopo ir Vladislovo Jončų pusbrolis). Užrašė Vytenis Almonaitis, 1991m.

Viskas vyko berods 1948m. rugpjūčio mėnesį. Buvo popietė, gal 15-16 valanda. Kariuomenės suvažiavo apie 20 sunkvežimių. Partizanus kažkas išdavė ar pasekė, nes NKVD-istai neklaidžioję iškart puolė jų stovyklą. Susišaudymas truko apie 2-3 valandas. Tik 3 partizanai pabėgo. Tačiau ir tų drabužiai, sako, buvo sušaudyti O daugumos partizanų (gal 17-os) kūnus atvežė į Gaurę ir pametė NKVD būstinės kieme. Kur tiksliai juos užkasė, matyt, nežino niekas, bet greičiausiai kažkur prie dabartinių kultūros namų. Ten ir anksčiau vis po kelis užkasdavo. Iš žuvusiųjų Purviškiuose prisimenu Boleslovą Jurkauską iš Gaurės, Juozą Dailydaitį iš Stribaičių (gal 35 metų), Dominyką Mišeikį iš Būtaičių (gal 25-erių buvo).

Partizanas Kleopas Jonča-Balandis

Mano pusbrolis Kleopas Jonča, g.l922m. Užvarnių kaime, partizanavo Joniko-Rolando būryje, kuris laikėsi apie Gaurę, Eržvilką. Turėjo Balandžio slapyvardį.

1947m susirgo, laikėsi nuo būrio atskirai Jį nušovė prie pat tėvų sodybos, ant Šaltuonos kranto, tų pačių metų rugpjūčio 23 dieną.

Iš pradžių jis buvo užkastas Gaurės evangelikų liuteronų kapinėse. Tačiau tais pat 1947m pasisekė jo kūną perlaidoti į šeimos kapą Pašaltuonio kapinėse (dešiniau pagrindinio tako).

Partizanų siuvėjas

Papasakojo Eugenijus Šimkus, g,1929m., gyv. Stribaičių k.. Gaurės apyl. Užrašė Vytenis Almonaitis, 1991m.

Po karo gyvenau Kaliningrado srityje, Pravdinske (buvęs Friedland) ir dirbau sovietinėje kariuomenėje siuvėju. Išvažiavau ten kartu su savo mokytoju kriaučiumi. Tačiau dažnai lankydavausi tėviškėje, Stribaičiuose, kur gyveno tėvai. Taigi čia parvažiuodavau ir siūdavau partizanams kariškas uniformas. Medžiagos gaudavau Pravdinske, kartais ir patys partizanai atnešdavo. Užmokesčio neprašydavau, nebent kai kurie partizanai patys sumokėdavo. Prisimenu, pasiuvau uniformą tokiam Kaziui Levickiui-Dagiui iš Eržvilko. Jis buvo paskutinis šių apylinkių partizanų vadas. Dažnai nė nežinojau, kas mano siūtas uniformas nešiojo.

Kartą stribai suėmė tokius Vytą ir Dominyką Tolišius iš Eržvilko. Jie iš pradžių nuo kariuomenės slapstėsi ir taip prie partizanų pritapo. Tai kai juos tardė, Vytas viską apie mane papasakojo. Mano pavardės nežinojo, užtat pasakė, kad buvau pas juos miške. Po to mane pakvietė į saugumą ir pradėjo tardyti... 25 metus gavau!

Spaustuvė Beračkose

Papasakojo buvęs ryšininkas, partizanas Alfonsas Gedutis-Jonukas, g,1927m. Burbiškės k. Kražių apyl., gyv. Kaune. Užrašė Vytenis Almonaitis.

Mano tėvą suėmė dar 1944m. spalio mėn., o visą mūsų šeimą nuolat sekė. Tačiau mes partizanus rėmėm. Aš nuo 1946m. (jau buvau 19-os metų) palaikiau ryšį su Bagdono-Aitvaro būriu. Nors gyvenom legaliai, daviau priesaiką, gavau Jonuko slapyvardį. Vykdžiau įvairius apygardos vado Žemaičio įsakymus. Sesuo Aldona nuo 1949m. taip pat tapo Aitvaro būrio ryšininke. Turėjo Gegutės slapyvardį. Vėliau ji žuvo Mažintuose prie Skaudvilės.

Tuo metu gyvenome Beračkų kaime (Karklėnų apyl. Kelmės raj.), pas motinos tėvus. Tame pat kaime gyveno ir toks Jonas Gajauskas (motinos sesers vyras). Tai pas jį 1946-1948m. buvo partizanų spaustuvė. Tas namas ir dabar tebestovi. Dažnai į ją atvažiuodavo Montvydas-Žemaitis. Aš su Gajausku tada eidavom sargybą.

Spaustuvės taip ir nesusekė, bet 1948m. ją išvežė. Aš apie tai, jog saugodavau būtent spaustuvę, sužinojau tik grįžęs iš lagerio.

Provokatoriai Kūtymų kaimo apylinkėse

Pasakojo buv. partizanų ryšininkas Titas Žymančius. g,1930m., iš Kūtymų k., gyv. Kaune. Užrašė Vytenis Almonaitis, 1994m.

1946m. rudenį po Kūtymų, Jokūbaičių, Kelmutiškės ir kitus gretimus kaimus pradėjo siausti provokatorių būrys. Apsimetinėjo, jog atvykę nuo Kražių, buvo apsirengę partizanų uniformomis. Terorizavo, plėšė žmones.

Jono Kentros-Rūtenio būrio partizanai (ir aš kartu su jais) norėjo tuos provokatorius pagauti Vienoje vietoje jau galėjo paimti, bet bijojo niekuo dėtų žmonių aukų, o po to jie išsprūdo.

Kiek vėliau vieną iš tų "partizanų" mačiau Tauragėje, kapitono uniforma apsivilkusį...

Pasipriešinimo grupelė Šilalės gimnazijoje

Aš, Antanas Kundrotas, Jonas Košys ir Antanas Timinskas Šilalės gimnazijoje buvom sudarę lyg ir nedidelę pasipriešinimo grupelę. Padėdavom partizanams palaikyti ryšį, platindavome proklamacijas ir kitokias užduotis vykdydavome.

Antanas Kundrotas, kai 1948m. baigė gimnaziją, išvažiavo mokytis į Kauno universitetą, inžinierių fakultetą. Bet greit grįžo, išėjo į partizanus. Žuvo netoliese Tauragės, Ceikiškės kaime 1950m.

Joną Košį kartu su kitais 1948 metais išvežė į Sibirą.

Iki baigiau gimnaziją, manęs nesusekė. 1948m. partizanų vadai Rūtenis ir

Neptūnas man leido važiuoti toliau mokytis į Šilutę. Bet, kai 1949m. pavasarį grįžau natrio, mane suėmė.. Daug po to iškentėjau.

Partizanai Šalčiai

Jie kilę iš Jucaičių kaimo. Keturi broliai ir visi keturi partizanai Trys žuvo, o vienas perėjo lagerius, bet liko gyvas.

Stasys Šaltys-Laibutis kovojo būryje, vadovaujamame S.Kromelio-Perkūno. Žuvo 1946 spalio 26d. Kiaukų kaime. Jo kūnas po to gulėjo numestas priešais Kaltinėnų saugumą.

Bronius Šaltys-Sakalas iš pradžių buvo pirmojo būrio skyrininku, skyriaus vadu. Žinau, kad žuvo.

Į brolio vadovaujamą būrį, ilgai gyvenęs legaliai, berods 1948m. pasitraukė ir Antanas Šaltys-Šalčiūnas. Jis greit tapo skyriaus vadu, partizanavo ilgai, iki 1953 metų, kol žuvo Kelmutiškės kaime.

Jonas Šaltys-Smilga buvo sužeistas ir suimtas gyvas.

Balčiškės miške

Papasakojo Albina Stonytė-Arcišauskienė, g,1939m., gyv. Balčiškės k., Tauragės raj. Užrašė Vykintas Vaitkevičius, 1991m.

Balčiškės miške partizanai dažnai lankydavosi, bet ilgai neužsibūdavo -po dvi, tris dienas pagyvendavo. Mano tėvai gyveno gan pasiturinčiai, tai sesuo nešiodavo jiems maisto.

Vietinių partizanų vadu buvo Jonas Nuobaras. Jam sekėsi Per trėmimus po penkis ar šešis partizanus žūdavo.

Papasakojo Zosė Augaitytė-Vaišnorienė, g,1925m., iš Juodpetrinių k., gyv. Balčiškės k., Tauragės raj. Užrašė Vykintas Vaitkevičius, 1991m.

Balčiškės miške partizanavo toks Antanas Zūba, g.l925ra Maždaug 1949m. jį ir dar du partizanus prie Gaurės buvusiame bunkeryje nukovė. Lavonai po to Gaurėje pamesti buvo.

Dviejų partizanų mirtis Juodpetriuose

Papasakojo Albina Stonytė-Arcišauskienė, g,1939m., gyv. BaJčiškės k., Tauragės raj. Užrašė Vykintas Vaitkevičius, 1991m.

Juodpetriuose slėpėsi Kiliokaitis ir dar vienas partizanas. Savo slėptuvę malkomis apkasę buvo. Kai rusai juos aptiko, vienas pats nusišovė, o kitą nukovė.

Papasakojo Zosė Augaitytė-Vaišnorienė, g,1925m., Juodpetriuose, gyv. Bal-čiškės k.. Tauragės raj. Užrašė Vykintas Vaitkevičius, 1991 m.

Juodpetriuose, miško kampe, buvo partizanų slėptuvė - tokie namukai iš medžio. 1948 ar 1949 metais partizanus aptiko. Petras Kiliokaitis pats nusišovė, o Milkintas žuvo nuo įmestos granatos. Jie buvo nušovę kolūkio pirmininką, tai šio sūnus ir "užtraukė" kariuomenę.

Štabo žūtis

Papasakojo Titas Žymančius. Užrašė Vytenis Almonaitis.

Su tais vyrais buvau susitikęs 1948m. per šv. Oną. Tada jų buvo 17 — ir rinktinė, ir kuopos štabas.

1948m. rugsėjo 8d. tarp Gaurės ir Tauragės (tikrai nežinau) juos netikėtai užklupo. Berods 14 vyrų žuvo ir tik 2 liko gyvi.

Žinau, kad žuvo Simas Gavėnia-Drąsutis (jis vienas vadų buvo), Simas Macaitis-Sakalas, Aleksas Valantas-Žydrūnas (mano draugas, kilęs nuo Kaltinėnų, muzikantas, išėjo į mišką iš 8-os Šilalės gimnazijos klasės), Mečislovas Dargužas-Aras (tolimas mano giminaitis). Gyvas liko Aleksas Miliulis-Neptūnas (žuvo 1949m Kaziškės miške kartu su Albertu Norkum-Linksmučiu, buvusiu mokytoju Striopaičiu(?)). Taip pat gyvas liko partizanas Nemunas (buvęs miškininkas).

Apie nelaisvę sužinojau greitai - turėjau ryšį su kuopos štabu. Vėliau su ašaromis akyse viską papasakojo Antanas Kundrotas - taip pat ryšininkas, vėliau partizanas.

Mušis Molavėnuose

Papasakojo Jonas Damavičius. Užrašė Vytenis Almonaitis.

Raseinių krašto partizanų štabo viršininku buvo Pakarklis-Kilpa iš Raseinių. Jo pavaduotoju buvo Antanavičius-Senkus iš Alėjų. Štabas vis kilnojosi Kurį laiką ir mano sodyboje buvo.

Antanavičius-Senkus vadovavo partizanų būriui, kuriame kovojo Šneideraitis (ar Šneideris)-Varguolis, kilęs nuo Pakražančio, Jucius iš Tukių (pastarojo brolis buvo ryšininkas) ir kiti vyrai.

Aš buvau ryšininkas. Mano slapyvardis buvo Beržas, o vėliau berods Kelmas.

Kada tai buvo, nebeprisimenu. Partizanai, gal 21 vyras, ilsėjosi Kanapinės miškelyje (Šešuvies slėnyje, prie Graužų kaimo), ruošėsi maudytis. Graužuose seniau gyveno tokie Barauskai Vienas jų, Zigmas Barauskas, toks "netikras" buvo - tai prie partizanų dėjosi, tai prie raudonųjų. Taigi įtariama, kad jis partizanus ir išdavė. Ko gero, būtų užklupę visai netikėtai ir visus išžudę, bet tuose pat Graužuose gyveno ir toks Motiejus Akramas (dabar jau miręs). Jis tuo metu dengė stogą ir iš tolo pamatė vietovę supančius rusus. Jis pasiuntė savo sūnų, ir šis partizanus įspėjo.

Rusai kokie 200 kareivių, slinko nuo Graužų ir Pašešuvio. Partizanai kovėsi gudriai - įviliojo juos į Šešuvies slėnį, į dešinį upės krantą, vietovėn, vadinama Pūdžiške (Molavėnų km.). Berods jau susišaudymo pradžioje žuvo partizanas Šneideraitis-Varguolis. Pūdžiškėje keli partizanai dengė, o kiti traukėsi geležinkelio link (vėl kėlėsi į kairįjį Šešuvies krantą). Deja, kai pakilo virš upės slėnio, į juos ugnį paleido rusų kulkosvaidininkas. Sužeidė Antanavičių-Senkų. (O gal ir Šneideraitis čia žuvo, neprisimenu.) Jis trauktis nebegalėjo ir nusišovė (mano sodyba netoliese - girdėjau pavienį šūvį). Kiti partizanai, net tie, kurie dengė, atsitraukė sėkmingai, ramiai. Praeidami pro sodybą dar ranka pamojavo. O rusai dar ilgai bijojo per Šešuvį keltis. Kai pagaliau persikėlė ir išlipo iš slėnio, čia juos apšaudė jų pačių kulkosvaidininkai. Žuvusius partizanus išvežė ar į Viduklę, ar į Raseinius.

Kai per Molavėnus ėjo melioracija, vienoje sodybviečių liko kryžius. Tai vienas žmogus jį perkėlė, pastatė netoli Antanavičiaus žuvimo vietos (jis nusišovė slėnio šlaite, stačioje įkrantėje, aukščiau kryžiaus).

Mane patį už ryšius su partizanais nuteisė 25 metams ir išvežė į Komiją.

Mūšis Molavėnuose

Papasakojo Vytautas Petravičius. Užrašė Vytenis Almonaitis.

Šiose vietose daugiausia veikė vadinamasis Žalpių būrys. Vadovavo vienas iš brolių Milkintų (jie kilę iš Legotiškės kaimo prie Nemakščių). Jų buvo apie 20 vyrų. Žiemą laikydavosi pas žmones, o vasarą — daugiau miškuose.

Mūšis vyko berods (stipriai abejoju) 1948m. liepos ar rugpjūčio mėnesį, popiet — apie 15-16 val. Partizanai stovėjo Kanapinėje. Matyt, kas paskundė (įtariami Barauskai). Kai juos puolė, partizanai veržėsi geležinkelio stoties link. Tačiau kai šlaitu pakilo iš Šešuvies slėnio, du jų nušovė. Gal todėl, kad jie veržėsi kita kryptimi. Žuvo Šneideris (ar Šneideraitis), kilęs iš už Pakražančio, ir partizanas, buvęs mokytojas Alėjuose. Žinau, kad žuvo nušautas ir vienas rusas.

Kai Molavėnų žemes melioravo, žmones iškėlė, Balsių sodybvietėje liko kryžius. Tada (gal prieš 20 metų) molavėniškis Izidorius Jarmoška (pats buvęs' tremtinys) jį perkėlė į partizanų žuvimo vietą.

Paskutiniųjų Šilalės apylinkių partizanų žūtis Kelmutiškėje

Papasakojo Valerija Dambrauskaitė-Razbadauskienė. Užrašė Vytenis Almonaitis.

Mūsų šeima anksčiau gyveno prie Šilalės. Žemės neturėjom. Tėvas Kazimieras Dambrauskas dirbdavo mieste pas žydus, pas kleboną ar dar kur. Tik 1940m. mus atkėlė čia, į buvusią klebonijos žemę.

Miškinių ypač daug atsirado 1946m. Tuomet juos rėmė vos ne visi kaimo gyventojai Ir pas mus užeidavo būriais. Ateidavo, pastatydavo sargybą. O kartą — vos užėjo, o čia stribai. Partizanai pasislėpė peludėje. Gerai, kad stribai nelandžiojo, tik į kambarį įėjo. Jautėmės kaip ant ugnies. Juk jei būtų pažiūrėję peludėn - mūsų namuose būtų kilusios kautynės!

Ypač daug partizanų buvo nuo Žvingių. Toks Stasys Butrimas (vėliau žuvo), Alfonsas Stonys-Delfinas (žuvo 1951 ar 1952m.). Dar prisimenu Mečį lrtmoną iš Jucaičių. Iš viso būryje, kuris pas mus užeidavo, buvo berods 7 vyrai Vadas Antanas Šaltys-Šalčiūnas. Jų bazė — Tyrelio miškas.

Tarp stribų buvo ir vietinių, ir atvykėlių rusų. Vadu buvo rusas, nors jis mokėjo ir lietuviškai. Turėjo sidabrinį dantį. Todėl jį Geležiniu dančiu vadino.

1952m. troboj gyvenom motina, aš, 15-os metų brolis Stasys ir 20 metų sesuo Onutė. Tėvas dar 1949m. mirė. Dauguma partizanų tuo metu jau buvo žuvę. Toks Pranas Gražinskis iš Rubinavo turėjo ryšių su miškiniais ir paprašė du jų priglausti. Motina bijojo - viena su vaikais! "Suvarginsi mus, Pranai,"- sakydavo. Jis žadėjo: "Nebijok, jie tik retkarčiais užeis." Taip ir priėmėm.

Bunkerį įrengė patys partizanai ir P.Gražinskis. Jis buvo po klėtimi. Kad netrūktų oro, kaminuką išsivedė. Kai blogesnis oras, atsigulę ten prabūdavo, kai geresnis — į Tauragės miškus išeidavo.

Pas mus glaudėsi du partizanai. Tai Antanas Šaltys-Šalčiūnas iš Lentinės km., gal 35 metų. Jo broliai taip pat buvo partizanai, turėjo slapyvardžius Smilga ir Sakalėlis. Abu žuvo. O brolį Joną kartu su motina ištrėmė į Sibirą. Antrasis partizanas — Antanas Armonas iš Žvingių. Gal 25-30 metų. Toks jaunas, aukštas, protingas vyras. Abu jie, matyt, jau paskutiniai mūsų apylinkės partizanai buvo.

Kol partizanai laikėsi pas mus, mes juos globojom ir valgydinom. Didžiausia bėda - kaip nunešti maistą jiems. Susiruoši, o čia, žiūrėk, koks kaimynas ateina... Įdėdavom katiliuką į kibirą ir vaidindavom lyg gyvuliams nešam. Lygiai metus išbuvo pas mus tie partizanai.

Bunkerį išdavė tas pats Pranas Gražinskis. Jis tuo metu dirbo kolūkyje brigadininku. Buvo kažko prisidirbęs, grėsė kalėjimas, tai ir nusprendė valdžiai pasigerinti. Prie išdavystės bus prisidėjęs ir Leonas Tiškus.

Tai įvyko 1953m. vasario ld., sekmadienį. Atvažiavo 10 mašinų MGB-istų, apsupo sodybą iš visų pusių. Seseriai Onutei liepė nešti raštelį, kad pasiduotų gyvi. Ta prieš eidama prie Marijos paveikslo persižegnojo ir sako: "Geriau jau aš žūčiau, į Sibirą nenoriu." Taip ir buvo. Nors kaip ji tikrai žuvo - ne visai aišku. Ji lyg įėjo į bunkerį, kai partizanai jau buvo nusprendę susisprogdinti ir taip žuvo netyčia. O gal ji kartu su jais nusišovė.

Kai viskas buvo baigta, mane su motina atvedė prie duobės. Liepė lįsti į vidų. Aš nedrįsau, o motina, žinia, vis prie vaiko... Galvojo, gal dar Onutė gyva. Ir tikrai - krutėjo dar. O pirštai nutraukti buvo - matyt, nuo sprogusios granatos. Žuvusiuosius suvertė į roges (nors mama ir labai prašė palikti Onutę palaidoti), mamą užsodino ant viršaus ir išvažiavo. Žuvusiųjų ginklus pasiėmė vieną — Gražinskis, kitą - Tiškus.

Man po visko liepė rodyti kelią į Jokūbaičius. Ten pas švogerį Šniepį slapstėsi toks Antanas Syminas, buvęs šaulys. Jis buvo atsitvėręs namo galą (tiek, kad žmogus išsitektų) ir gyveno ten ilgus metus. Siūdavo partizanams kelnes, kitus rūbus. Jį taip pat Gražinskis išdavė.

Gražinskis po šio įvykio visai su stribais susidėjo. Šie jį saugojo, globojo. O jis pats vis slapstėsi, nes nebebuvo kur dingti. Vėliau jį kolūkio pirmininku padarė. Nors mirė tai vėžiu.

Mūsų tardymas vyko Šilalėje, po to Klaipėdoje. Čia tardo, o milicijos kieme matosi gulinti sesuo. Tie vyrai šonuose, o ji per vidurį... Tardomos Gražinskį visaip gynėm. Galvojom - savas žmogus, nepatogu įduoti. Tik vėliau sužinojome tiesą.

Per tardymus Šniepis išdavė dar tokį Joną Turauską iš Jokūbaičių kaimo. Partizanų pas jį nerado, bet bunkerį - taip, rado.

Teisė Klaipėdoje. Kartu - mus, Syminą, Šniepį, Turauską. Visi po 25 metus lagerio gavom. Man tada buvo 19-a, o motinai - 45 metai. Išvežė į Archangelsko sritį, Ercevo. Bet jau 1955m. mus paleido. Grįžau namo, o name tas pats Gražinskis gyvena! Žmonės pradėjo jį labai gėdinti, tai išsikėlė po kurio laiko į Rubinavo malūną.

Brolis Stasys įvykio dieną buvo išvažiavęs. Tai po to slapstėsi prie partizanų kurį laiką buvo prisidėjęs. Bet jį užmigdę po metų, suėmė ir nuteisė 10m. lagerio.

Sesuo, dabar jau žinom, kartu su abiem partizanais palaidota prie Šilalės evangelikų-liuteronų kapinių.