Z.JAŠKOS PASTABOS APIE LLA ŽEMAIČIŲ LEGIONO ŠTABO (KUBILIAUS GRUPĖ) VEIKLĄ
Alfonsas Vaišius ir Zenonas Jaška. Vorkuta, 1955m.
1944m. lapkričio 17d. prie Platelių nusileido penki A.Kubiliaus vadovaujami parašiutininkai Į Pocių sodybą juos atvedė Šarūnas Jazdauskas, Pocių giminaitis, dar prieš išvykdamas Vokietijon gavęs sodybos šeimininko sutikimą. Čia jie išsikasė štabo bunkerį, A.Kubilius ėmė burti visoje Žemaitijoje besikuriančius partizanų dalinius. Atrodo, pirmiausia Rietavo ir Žarėnų miškuose esančius. Dažnai atvykdavo į Skirpsčius atstovai, keliaudavo pats A.Kubilius, taip pat gal nuo 1944m. pabaigos štabo adjutantais tapę Henrikas Petkevičius ir Stepas Grybauskas, keliaudavę pavieniui ir kartu. Štabe nuolat būdavo iki 10-ies žmonių, kuriuos maitindavo, t.y. ruošdavo maistą, Pocių duktė Onutė Každailienė, vėliau ir pati paėmusi ginklą.
Maistą pirkdavo iš ūkininkų, vėliau H.Petkevičius pristatydavo iš klebonijų.
Štabas buvo palyginti saugus, nes kariuomenė nesiautė, partizanai nesiėmė aktyvių veiksmų. Drausmė ir konspiracija dėl nepatyrimo nebuvo ideali — būdavo ir išgeriama, vėliau ir radiogramos perduodamos iš pačios sodybos.
Buvo spausdinami atsišaukimai, žinios jiems būdavo gaunamos iš užsienio radijo stočių laidų. Kartu buvo kuriamos ir moksleiviškos pogrindinės organizacijos. Viena iš jų buvo Plungės mieste. Būta ir kitur, kaip mini man savo laiške Vytautas Voroneckas, gyvenantis Gargžduose.
Norint informuoti žmones, reikėjo užrašinėti užsienio radijo žinių laidas, perduodamas vokiškai, angliškai. Priimtuvas buvo kariškas. Henrikui Petkevičiui pasiūlius, į štabą Skirpsčiuose buvo pakviestas Misevičius, buvęs Plungės burmistras, tuo metu jau besislapstantis, studijavęs užsienyje. Nepripratęs prie pogrindžio sąlygų, nebuvo naudingas ir todėl pas Pocius prabuvo neilgai Greičiausiai Kubiliaus iniciatyva Misevičius supažindino jį ir Šarūną Jazdauską su Telšių vyskupais V.Borisevičiumi ir P.Ramanausku. Su pirmuoju buvo studijavęs užsienyje. Kaip pasakoja prisiminimuose H.Petkevičius, į pirmą susitikimą su vyskupu Borisevičiumi jis skolintu arkliu atvežęs į Telšius A.Kubilių ir Š.Jazdauską. Kadangi pats vaidino vežiką, pasimatyme nedalyvavo. Po to iš kelių klebonų jis tik pasiimdavo štabui skiriamus produktus. Kodėl buvo šelpiama per bažnyčias? Iš parapijiečių buvo renkamas maistas Telšių kunigų seminarijos auklėtiniams išlaikyti. Kiek galiu spręsti, iki A.Kubiliaus suėmimo partizanams šiuo keliu teko apie 80 kg. maisto produktų. Juos štabe esantiems 8-10 žmonėms pirkti už turimą 0,5 milijono rublių sumą problemų nebuvo. Tik taip būtų buvę lengva išsiduoti arba tektų supirkinėti vis tolimesnėse apylinkėse.
Štabui įsikūrus pas Pocius, Skirpsčių kaime, tarp Alsėdžių ir Platelių, štabui buvo įrengti atsarginiai bunkeriai, vieni iš jų štabo narių, kiti patikimų vyrų iš busimosios Alkos rinktinės. Iš Pocių sodybos, kol nesugedo siųstuvai, radistas su apsauga išėjęs 5-10 km. į aplinkinius miškus, kaskart iš kitos vietos siųsdavo šifruotas telegramas Vokietijon, vėliau net ir iš Pocių daržinės. Iš čia su užduotimis keliaudavo po Žemaitiją H.Petkevičius, StGrybauskas, taip pat ir kiti parašiutininkai, o ir pats štabo vadas Adolfas Kubilius. Dažniausiai civiliai apsirengę ar rusų kariškių apranga. Dokumentai buvo paruošti patikimai, tikrintojams įtarimų nekeldavo. Vykdavo ginkluoti, o ir be ginklų. Transportas įvairiausias-ūkininkų ratai, dviratis, kariški sunkvežimiai. Incidentų nebuvo iki pat 1945-ųjų metų Velykų.
Tų pačių metų sausio mėnesį per Pocių žentą Antaną Každailį Žemaičių Legiono štabo ryšininku buvo paskirtas iš Jazdaukiškių km. kilęs Liudvikas Raudonis, palaikęs ryšį tarp Alsėdžių, Platelių ir Žemaičių Kalvarijos besislapstančių nuo kariuomenės vyrų, iš kurių vėliau formavosi Alkos rinktinė, priklausiusi Žemaičių Legionui. Viena grupelė slapstėsi netoli Pocių sodybos miško bunkeryje. Didįjį Šeštadienį (1945 03 30) naktį perliję nesandariame bunkeryje, be šeimininkų žinios, persikėlė į Mažrimų sodybos daržinę. Šios buvusios sodybos belikę tik keli pamatiniai akmenys, o Pocių — net to nelikę. Viskas apaugę gal 50 metų mišku, tad sunku orientuotis. Šių įvykių metu aplink buvo dirbama žemė, ir sodybos viena nuo kitos gal per 100m. Matomumas geras, iš tolo galėjai pastebėti užklydėlius dar toli nuo sodybų.
Pas Mažrimus būdavo duodamas sutartas signalas, jei apylinkėje pasirodydavo svetimi, o jį priimdavo Pociai Neatrodo, kad Mažrimai būtų žinoję apie štabo bunkerį, jų pačių namų bunkeryje slapstėsi šeimininkas ir giminaitis. Perliję partizanai buvo išduoti ir apsupti. Susišaudant buvo aukų iš abiejų pusių. Pocių bunkerio gyventojai, padėdami užkluptiesiems, šaudė į čekistus, kol tie pabėgo. Tačiau toliau gyventi pas Pocius buvo pavojinga, todėl štabo nariai persikėlė į atsarginį miško bunkerį. Ten pat pernešė ir pagrindinį turtą — pinigus, ginklus, drabužius. Liko apgedę ginklai, atskirai laikomos rūkytos mėsos atsargos.
1945m. balandžio 23d. Vilkų kaime, Stanevičių ūkyje, buvo sulaikytas užėjęs Adolfas Kubilius. Įvykio liudininkė Onutė Každailienė-Jonis nemano buvus pasalą vadui suimti. Įėjus A.Kubiliui, viduje buvę Alsėdžių čekistai Žalimas, Žygus ir Paulauskis net nepuolė prie ant bufeto padėtų automatų. (Jonis ateidama nepastebėjo, kad čekistų kieme būtų daugiau ar kur pasaloje). O ir civiliais drabužiais vilkintis Kubilius nebuvo išsigandęs, nemėgino sprukti. Neaišku, ar buvo ginkluotas. Nekratė. Liepė sėstis. Baigę pietauti, pareiškė, jog atvykėlį vesis su savimi
Kubilių mėginta išlaisvinti, bet per tuo metu Alsėdžiuose mokytojavusį Joną Dūdą, legiono štabo parašiutininką, nepavyko gauti tikslių žinių, ar jis yra Alsėdžiuose. Nebuvo tikslo šturmuoti stribų buveinės. O A.Kubilius tikriausiai tebebuvo miestelyje. 1994 12 02 'Lietuvos Aido" Nr.326 A.Vaitkevičiaus paskelbtoje žinutėje rašoma, kad Alsėdžių veterinarinės ligoninės ūkiniame pastate čekistai laikė suimtuosius. Ant vieno rąsto išlikęs užrašas: "Čia kalėjo ir paskutines viltis apie Nepriklausomą Lietuvą palaidojo LLA Žemaičių Legiono vadas. 1945 04 29".
Po vado suėmimo vadovauti ėmėsi Šarūnas Jazdauskas-Normis.
Kiek supratau iš mano užrašytų prisiminimų, po A.Kubiliaus suėmimo likę Žemaičių Legiono štabo nariai nutarė galutinai atsisveikinti su Pocių sodybos bunkeriu, prieš tai išnešę likusį turtą. O.Každailienė rodė man savo tėvo Antano Pociaus reabilitacijos pažymą, ten nurodyta suėmimo data 1945 04 30, o apsilankė jie (štabo grupės nariai) tuoj po A.Kubiliaus suėmimo — per Jurgines — balandžio 23d. Buvo nutarta eiti 2 grupėmis, kurių vieną turėjo vesti vietinė Onutė Každailienė. Ji turėjo ateiti anksčiau, į kuprines sudėti daiktus ir išvirti visiems štabo nariams vakarienę. Antroji grupė, vedama Antano Každailio, turėjo ateiti "ant gatavo".
Tiek pirmoji, tiek antroji grupė pateko į čekistų pasalą prie Pocių sodybos. Iš autorių prisiminimų neatrodo, kad bunkerio išdavimu įtartų A.Kubilių. Tikriausiai tai susiję su įvykiais Mažrimų sodyboje per 1945-ųjų Velykas. Kautynių galėjo ir neįvykti, jei abi grupės būtų prieš tai išžvalgę vietovę aplink Pocių sodybą. Aplaidumo kaina didelė — sužeidė Algį Šertvytį-Šalną. Iki tol slapstęsis Kauneckas ir Darbutas pavieniui, tą vakarą atėjo prisijungti prie štabo partizanų. Susidūrimas buvo lemiamas - vienas žuvo, kitą sužeistą suėmė. Antroji grupė galėjo žūti visa, jei patys čekistai nebūtų apsikvalinę — manė susidūrę su stambiomis pagrindinėmis partizanų jėgomis ir ėmėsi gynybos. Mažrimų ir Pocių sodybose visą savaitę lindėjo enkavedistai, sulaikydami visus ateinančius žmones. Nieko nepagavę, balandžio 29-30d ūkius sudegino, Pocius ir Mažrimus areštavo.
Štabas pasitraukė į bunkerį prie Paburgės ežero. Platelių miškus ėmė apgyvendinti rusų kariuomenė, todėl čia darėsi nesaugu, ypač po kautynių prie Pocių. Šarūno Jazdausko, perėmusio vadovybę po A.Kubiliaus suėmimo, nurodymu H.Petkevičius, St.Grybauskas ir L.Raudonis išvyko į Vaineikių mišką prie Rietavo (o gal ne Grybauskas, o Šalna?). Susitikę su kapitonu Juozaičiu, perdavė nurodymą ten paruošti Žemaičių Legiono štabo bunkerį. Tai galėjo būti apie gegužės pabaigą — karas jau buvo pasibaigęs.
Paskutinė Skirpsčių kaime suformuoto Žemaičių Legiono štabo branduolio tragedija įvyko, matyt, 1945-ųjų birželio 4d. Platelių miškai jau pilni rusų, prasidėjo šukavimas. Dauguma Alkos rinktinės partizanų iš jų pasitraukė jau gegužės mėn. Liudvikas Raudonis, Onutė ir Antanas Každailiai, H.Petkevičius, Stanys, dar viena moteris nutarė pasislėpti Paburgės ežero pelkėse, nes ten esąs bunkeris negalėjo visų sutalpinti Susidūrę su kariuomene, buvo sužeisti A.Každailis ir H.Petkevičius. Pastarąjį kareiviai rytmetį išaušus rado rugiuose ir suėmė.
1945 06 05, matyt, ir turi būti laikoma Skirpsčių laikotarpio pabaiga. Vieni išlikę gyvi ir nesuimti — tapo Alkos rinktinės kovotojais (Liudvikas Raudonis, Stanys), antri pateko į Rietavo miškus (Šarūnas Jazdauskas, St.Grybauskas), treti pasitraukė iš aktyvios veiklos ir iki suimant gyveno pusiau legaliai, pakeitę pavardes (O.A.Každailiai).
Praėjus 50 metų nuo aprašomų įvykių, iš publikuotų šaltinių nemažai žinome apie Markulio-Erelio provokacijas ir aukas. Įdomi Benedikto Trakimo-Genelio, su kuriuo asmeniškai susipažinau budėdamas 1994m. rudenį KGB rūmuose. Buvęs Žaliojo Velnio adjutantas, kadrinis kariškis. Sakė, jog sovietams staigiai 1944 metų vasarą okupavus Rytų Lietuvą, ten partizaninė veikla kilo pusiau stichiškai ir KGB nespėjo įkišti provokatorių. Žemaitijoje iki pat spalio pradžios Platelių, Alsėdžių, Plinkšių apylinkėse buvo formuojamos ginkluotos grupės, į jas čekistai sugebėjo įterpti savo agentus. Įdomūs šiuo atžvilgiu yra ir Leono Vilučio knygoje "Likimo mozaika" (Kaunas, LPKTS 1992m.) duomenys. Psl.101 ir 102 aprašo savo įtarimus dėl Platelių Vanagų rinktinės vado plk. ltn. l.Žulio-Ruginio.
Dar Vorkutoje su Henriku Petkevičiumi svarstėme Adolfo Kubiliaus vaidmenį Skirpsčių laikotarpio štabo branduolio išsklaidyme. Kas jis? Auka ar provokatorius? Iš mano užrašytų prisiminimų atrodytų, jog areštuotas neišdavė nė vieno bunkerio. Neįtikėtina, kad čekistai būtų palikę bent jau nesunaikinę jų. Plungės moksleiviai-pogrindininkai pagal H.Petkevičiaus įteiktą A.Kubiliui sąrašą su pavardėmis buvo suimti gal po mėnesio. Bet kaip tada suprasti anksčiau cituotą įrašą rąste Alsėdžiuose? Kaip suprasti "Bažnyčios prieglobstyje", "Kalba faktai" (Vilnius, "Mintis" 1983m.) publikuotas ištraukas iš jo tardymo protokolų? Čia atvirai tardytojui kalbama apie bendradarbiavimą su Telšių vyskupais V.Borisevičiumi ir P.Ramanausku. Išdavystė ar tik paprastas patvirtinimas čekistams žinomų faktų? Normalioje santvarkoje už tokius atskleistus faktus nė vienas dvasininkas nebūtų nukentėjęs. Tačiau L.Vilutis psl. 86,87 labai neigiamai charakterizuoja A.Kubilių-Perkūną, pažįstamą dar iš vokiečių okupacijos laikų Vilniuje, tiesiogiai kaltina, kad čekistų tardomas išdavinėjo visus, kad tik savo galvą išgelbėtų. 1994 metų pavasarį KGB rūmuose Genocido tyrimo darbuotojas D.Stancikas, tyręs A. Kubiliaus bylą, sakė, jog karinis tribunolas 1946 01 6-8 penkių žmonių grupę nuteisė mirti. Pažymos apie nuosprendžio įvykdymą nėra, tačiau tai nebūtinai liudija, kad nesušaudyti. Tačiau kažkokias abejones kelia tas faktas, kad į 1994 metų bene kovo mėn. "Tremtinyje" išspausdintą mano kreipimąsi neatsiliepė niekas iš Kubiliaus giminių. Buvo keletas neaiškių telefono skambučių, klausta, ar turiu jo nuotrauką. O gal tikrai gyvas, gal tikrai dirbo Rytų Lietuvoje KGB (H.Petkevičiaus nuogirdos)?
Mano užrašytuose O.Každailienės prisiminimuose į klausimą, kas išdavė? ji atsakė, jog visos bėdos prasidėjo, kai Skirpsčių bunkeryje atsirado Misevičius. Perskaičiau Teklės Kačiukaitės "Atleiskim savo priešams", (Vilnius, "Mintis",1992m.). Joje rašoma, kad vyskupus išdavęs V.Borisevičiaus dvasios vadovas, patarėjas ir draugas kanauninkas Juodaitis, prieš tai klebonavęs Žemaičių Kalvarijoje, iki savo arešto buvęs paskirtas vyskupijos valdytoju.
Tokiu atveju tiktų ir tokia schema — per Misevičių ir Ž. Kalvarijos kleboną Juodaitį vyskupai užmezga ryšį su Žemaičių Legiono štabo vadu A.Kubiliumi ir pavaduotoju. V.Borisevičiaus susitikimai su partizanų vadais vyksta vyskupijoje, dalyvaujant kanauninkui Juodaičiui, tuo laiku perkeltam į Telšius. Šis informuoja KGB. Suimtam A.Kubiliui nėra tikslo slėpti susitikimų su dvasiškiais - tardytojai turi pakankamai medžiagos. Kažkuriuo momentu jis palaužiamas ir ima bendradarbiauti su KGB, kalba apie LLA, ypač vokiečių okupacijos metų įvykius.
Susitikęs su D.Stanciku, paklausiau, ką jis mano apie Juodaičio vaidmenį V.Borisevičiaus byloje, turint galvoje T.Kačiukaitės knygą. Man leido perskaityti apie 1990 metus rašyto laiško Juodaičio broliui juodraštį — atsakymą į klausimą, ar Genocido tyrimo centras turi duomenų apie kanauninko bendradarbiavimą su KGB. Kiek tikslus iš atminties cituojamas turinys pažodžiui — pasakyti negaliu, tačiau esmė tokia- byloje yra pažyma, kad Juodaitis KGB agentu tapo 1945m. rugpjūčio mėnesį. Toliau iš agentų pranešimų matyti, jog KGB-istams jis nedirbo nuoširdžiai. Aukštų dvasininkų susitikime sakęs, jog čekistai neatstos nuo Bažnyčios ir kartkartėmis reikia pamesti kaulą.
Antra vertus, labai jau neįtikimai atrodo O.Každailienės papasakotas matytas A.Kubiliaus suėmimo epizodas. Neturiu jokio pagrindo įtarti ją meluojant. Patenka pakeliui į partizanų bunkerį pas Stankevičius. Kambaryje aptinka Alsėdžių stribų vadą Žalimą ir dar du padėjėjus, ramiai surašančius seserų turtą, automatus pasidėjusius ant bufeto. Vaidina ji siuvėją. Vienas iš stribų ją pažįsta, nori pasakyti Žalimui, tas nekreipia dėmesio. Kažkas ne taip. Įeina iš eilinės kelionės grįždamas A.Kubilius. Abi pusės laikosi ramiai, jo nesibijoma, nors kažkodėl išvykstant reikia jį pasiimti su savimi. Iš Onutės pasakojimo susidarė įspūdis, kad išeinant A.Kubilius turėjo visas galimybes sprukti į čia pat esantį mišką. Nepasinaudojo. Kodėl?
H.Petkevičius mini, jog dar Skirpsčiuose parašiutininkams kilo kažkokių abejonių dėl A.Kubiliaus praeities, tartasi prie progos jį "likviduoti". Tai gal čia būtų galima sugretinti — Vanagų rinktinės vadas plk. Itn. I.Žulys-Ruginis — A.Kubilius-Balys - Alsėdžių stribų vadas Žalimas.
Ateityje skaitantis istorikas tenesusidaro klaidingo įspūdžio, jog mėgaujuosi išdavimų - įtarimų liūne. Tada, matyt, bus atviri visi archyvai, paaiškės tiesa, o aš fiksuoju faktus ir abejones.
A.Kubiliaus grupėje, po metų kitų, buvę tardomi asmenys tikrai man sakė, kad štabo veikla mažai tardytojai tesidomėjo, lyg viskas būtų jau žinoma, svarbiausia, buvo išgauti, pas ką iš rėmėjų lankėsi, kas ryšininkai
Nepaisant visų kaltinimų, nė vienas iš suimtųjų neturėjo akistatos su A.Kubiliumi. Vėliau į Markulio tinklus pateko kitas LLA vadas majoras J.Semaška-Liepa, kapitonas Noreika-Generolas Vėtra, Alkos rinktinės, vėliau Žemaičių apygardos vadas Ivanauskas, A.Kubiliaus pavaduotojas Šarūnas Jazdauskas-Normis.
Nuo pirmųjų penkių parašiutininkų nusileidimo iki A.Kubiliaus suėmimo praėjo tik penki mėnesiai, tačiau jie buvo labai vaisingi organizuojant ir buriant išsisklaidžiusius atskirus be ryšių ir vadovybės likusius LLA partizanų būrius, vadovaujant vieningam centrui Kad tai buvo reikalinga, liudija visa tolesnė partizaninės kovos Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje istorija - visą laiką buvo kuriami vadovavimo štabai.
Dauguma iš mano pažintų LLA Žemaičių Legiono štabo narių prisiminimų užrašyti jau būnant garbaus amžiaus, praėjus lagerius, buvus persekiotiems, sunkiai besiverčiant iš menkų pensijų. Tačiau kiekvienas rašęs yra asmenybė, jaučia savo vertę, nesijaučia didvyriais, tačiau sakosi vykdę savo Tėvynės gynimo pareigą.
(Susijęs su Rainiais budelis Žalimas išėjo į "užtarnautą poilsį", mirė ir palaidotas Telšių miesto kapinėse, šalia planuotos koplyčios Rainių kankiniams).
Šiomis pastabomis tikriausiai ir baigsiu A.Kubiliaus grupės narių prisiminimus. Iš parašiutininkų šiuo metu likę gyvi tik Jonas Dūda, gyvenantis Vitebske, kuris nepanoro parašyti man, nors to prašiau per H.Petkevičių, ir Algis Šertvytis iš Berlyno, iš kurio ligi šiolei gavau 3 nuostabius laiškus.
