Partizanai: Istorija ir dabartis

PASIPRIEŠINIMAS SOVIETINIAMS OKUPANTAMS ZARASŲ KRAŠTE 1944-1945M.

Vytautas Indrašius

Apie autorių: Kaštotyrininkas Vytautas Indrašius, g,1943m. Utenos raj., Užpalių apyl., Norvaišių km. Nuo 1970m. renka medžiagą apie Zarasų kraštą, spaudoje paskelbęs per 200 straipsnių iš Zarasų krašto istorijos.

Ateina iš praeities mūsų Tautos didvyriai, sušaudyti miškuose, išniekinti miestelių aikštėse, kankinti Sibire ir pasmerkti užmarščiai, NKVD, KGB suvestinėse įvardinti banditais. Iki nesenų laikų daugelis nežinojome, kad vyko organizuotas pasipriešinimas sovietiniams okupantams, kad mažytė Lietuva buvo suskirstyta į partizanų kovines apygardas, tėvūnijas, kuriose savanoriški partizanų būriai ir rinktinės sudavė okupantams ne vieną skaudų smūgį.

Bene mažiausiai buvo žinoma apie Zarasų krašto partizanus, priklausiusius Vytauto apygardai Tik plačiau prasivėrus KGB archyvams, pavyksta šią spragą užpildyti

Viena pirmųjų NKVD operatyvinėse suvestinėse Vilniui žinių, kad Zarasų krašte yra pasipriešinimo būrys, pasirodė 1944m. rugpjūtyje. Su baime ir nustebimu Zarasų apskrities NKVD viršininkas majoras Michailovas informavo: '1944m. rugpjūčio 16 į 17d, antrą valandą nakties, kėsintasi netikėtai užpulti Zarasų kalėjimo sargybinius ir išvaduoti suimtuosius. Tarp banditų ir sargybinių įvyko susišaudymas, jie buvo išblaškyti ir dingo. Vienas banditas, manoma, buvo sužeistas į ranką, nes išmetė automatą. Spėjama, kad tai buvo Kazano būrys."

Šis partizanų išpuolis buvo gana netikėtas ir sukėlė nemažai sąmyšio Zarasų saugumiečiams. Apie tai jie operatyviai informavo Vilnių, pranešdami, kad Zarasų kalėjime yra 84 žmonės be teisinio įforminimo ir be prokuroro sankcijos, teritorija nepritaikyta apsigynimui, apsauga maža ir būtina ją pastiprinti..

Nuo Zarasų kalėjimo užpuolimo prasideda ir reguliarios informacijos apie Mykolo Kazano-Mutkos, Siaubo partizaninį būrį, veikliausią ir didžiausią visoje Zarasų apskrityje. Jau tuo metu būryje buvo apie 80 gerai ginkluotų vyrų, laikėsi jie Antazavės šile. Būrio vadas Mykolas Kazanas gimė 1925 01 26 Zarasų mieste. Tėvas Afanasas Kazanas (1898m. Rusteikių km. - 1953 08 01 Vorkutoje), vietinis rusas, Lietuvos kariuomenės savanoris kapitonas, ir motina Zofija Kazakevičiūtė, suvalkietė iš Kalvarijos (gyv. Vilniuje), sūnus Igorį ir Mykolą, dukrą Liudmilą išauklėjo meilės Lietuvai ir patriotizmo dvasia. Sūnus Igoris (1923-1943) drauge su tėvu 1941m. birželio 22-28d. aktyviai kovojo zarasiečių sukilėlių-partizanų būryje, vėliau dirbo viešoje apskrities policijoje vachmistru. 1943m. liepos 8d. susirėmime su M.Melnikaitės sovietiniais diversantais Dūkšto apylinkėje sunkiai sužeistas kitą dieną mirė.

Mykolas Kazanas, aktyvus visuomenininkas ir šaulių organizacijos narys, 1944m. birželio 26d. LLA pasitarimo pavedimu, artėjant rusų kariuomenei su keliolika zarasiečių pradėjo sunkią ir nelygią kovą prieš raudonuosius pavergėjus.

1944m. gruodžio 27-os ryte prieš M.Kazano būrį siunčiamos didelės saugumiečių pajėgos. Mūšis Antazavės šile vyko visą dieną. Sėkmingai atrėmę visas baudėjų atakas, vakarėjant sumažėjus šaudmenims ir nuo įtampos pavargus kovotojams, partizanai, sumaniai suklaidinę saugumiečius, nepastebėti išėjo iš apsupties. M.Kazano pavaduotojas Vladas Kuzma-Bocmanas prisimena: "Jau visiškai sutemus žiūrėjome karnavalą; pagalbon atvykęs kariuomenės būrys be žvalgybos stojo į kovą su saviškiais. Tik po kruvinų tarpusavio skerdynių "paėmė" jau seniai apleistą mūsų bunkerį, prarasdami dešimtis nukautų ir sužeistų."

Zarasų stribai ir NKVD 4-os divizijos vadovybė ilgai aiškinosi šios nesėkmės priežastis, teisinosi prieš Bartašiūną, o reziumuodami ataskaitoje nurodė, kad šios operacijos metu užmušė 5 banditus ir paėmė į nelaisvę keturiasdešimt. Kad tai grynas įniršusių baudėjų prasimanymas, liudijo to meto "Nežinomo partizano dienoraštis" ir vėlesniu laikotarpiu į nelaisvę patekusių partizanų apklausos protokolai Baudėjų puolimo metu žuvo partizanas Jonas Kairys iš Vainiūnų km., sužeidė į petį M.Kazaną, o į koją - būryje kovojusį vokiečių armijos leitenentą.

Skaudų praradimą M.Kazano būrys patyrė vėliau. Pailsėję Marimonto malūne ir Salinių kaime, kitą dieną partizanai pasidalijo į tris grupes: Balio Pupeikio-Tauro vyrai pasuko Suvieko link, dusetiškiai perėjo į savus miškus, o M.Kazanas su Balio Vaičėno-Liubarto būriu išėjo į Šimonių ir Salagirio miškus. Prie Salų miestelio sutikę Naujuosius 1945 metus ir gerai pailsėję, sausio 7d. partizanai atėjo į Kriaunas. Dalį partizanų Baršėnų kaime pas Pupelį 1945m. sausio 8d. apsupo NKVD dalinys. Dengdami Sartų ežero ledu atsitraukiančius Vyties kuopos vyrus, narsuolių mirtimi žuvo kulkosvaidininkai Vilius ir Vytautas Zablackai, Antanas Pustys, Jonas Zakarauskas, Jonas Kokinas, Bronius Vaikutis ir ant ežero ledo kulkos pakirstas Jonas Gražys.

Antazavės ir Suvieko apylinkėse tuo pačiu metu aktyviai veikė Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorio, už narsą 1919m. apdovanoto Vyties kryžiumi Antano Streikaus-Tamošiuko (1897-1945) būrys, vienijęs apie 80 Antazavės, Imbrado, Suvieko, Stelmužės apylinkės vyrų. Pats vadas buvo kilęs iš Maniuliškių kaimo, turėjo įgimtus kovinius sugebėjimus, ne iš vienų kautynių sėkmingai išvedęs būrį, kuriame narsiai kovėsi, o vėliau ir vadovavo padaliniams jo sūnūs Juozas ir Izidorius, dukra Onutė. Zarasų saugumas Antaną Streikų vadino 1941m. sukilėliu ir baudėju, buvusiu Lietuvos armijos majoru, nors iš tiesų 1919-1921m. jis kovėsi žvalgu ir į gimtinę grįžo eiliniu.

Saugumas, norėdamas kuo greičiau likviduoti M.Kazano ir A.Streikaus partizanus, sunaikinti vadus, išbandė visokiausias priemones. Pvz., 1944m. rudenį į Antazavės šilą pasiuntė sovietinės armijos kapitoną Jeremiejų Kazanovą (Afanaso Kazano brolį), kad šis įkalbėtų sūnėną legalizuotis ir išvestų savo vyrus iš miško. Dėdės ir sūnėno pokalbis buvo ilgas ir graudus. Mykolas pasakė: "Grįžk, dėde, laimingai atgal ir sudiev amžinai. Aš kovojau ir iki galo kovosiu už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Žinau, kad žūsiu, bet nesmerk manęs už šį pasiaukojimą."

Apsiverkė abu, apsikabino ir išsiskyrė. Mykolo partizanai užrišo jam akis ir išvedė slaptais takeliais iš girios. Sugrįžęs J.Kazanovas žodis žodin perdavė sūnėno priesaiką.

Įniršę saugumiečiai 1944m. spalio 8d. suėmė M.Kazano motiną, ir 1945m. sausio 15d. karinis tribunolas nuteisė ją sušaudyti Vėliau ši bausmė pakeičiama 10-ia metų kalėjimo, įkalinama Gorkio srities Suchobezdnaja lageryje.

Saugumiečiams nepavyko palenkti ir Antano Streikaus šeimos. Tuomet jie 1944m. lapkričio ld. suėmė ir išvežė namuose buvusią jo žmoną Marcelę, sūnų Petrą, dukras Oną ir Valeriją. Petrą Streikų sadistiškai tardė, kankino ir uždaužė Zarasuose, jo motiną išsiuntė 10-iai metų į Sibirą. Aštuonmetę Valeriją ir trylikametę Onutę iš budelių nagų paėmė ir globojo teta. Vėliau Ona Streikutė-Rūta partizanavo su broliais, svetima pavarde gydėsi Rokiškio ligoninėje. Čia ją aptiko ir betardydami 1950m. sausio 20d. nukankino saugumiečiai. Merginai ėjo vos devyniolikti metai...

Į M.Kazano ir A.Streikaus būrius nuolat mėginta įterpti agentus ir išdavikus. 1944ra rugpjūčio 29d. saugumiečiai suėmę aštuonis nuo mobilizacijos į frontą besislapstančius vyrus, vieną jų, Feliksą Buroką, infiltravo į A.Streikaus būrį pranešinėti apie jo dislokaciją.

Ar gavę informaciją, ar atsitiktinai Antazavės stribai 1944m. rugpjūčio 31d. tarp Maniuliškių ir Lygalaukių kaimų susidūrė su Ant.Streikaus būriu. Partizanai matyt, buvo gerai pasirengę kautynėms, nuostolių neturėjo. O stribai apgailestaudami pranešė, kad sunkiai sužeistas Antazavės valsčiaus milicijos įgaliotinis Petras Timofejevas, milicininkas S.Burunovas ir du NKVD kariuomenės 4-os divizijos 125-ojo pulko raudonarmiečiai.

Baigiantis 1944 metams, Zarasų saugumas skubėdamas informavo Vilnių, kad apskrityje veikė 17 didelių ir mažų partizanų būrių. Gyrėsi, kad sėkmingų operacijų metu šeši sunaikinti arba išblaškyti, jų organizatoriai ir vadai nukauti

Tai dusetiškio 1941m. sukilėlio Prano Bertašiaus, g. 1912m., vadovaujamas 21 žmonių būrys, buvęs Trakelio ir Baraukos miškuose tarp Dusetų ir Antalieptės. Į šį būrį saugumas užverbavo išdavikus Gervę ir Kučinską (pavardės žinomos), kurie netrukus atliko savo juodą darbą. 1944m. lapkričio 29d. prie Anyžių kaimo žuvo būrio vadas P.Bertašius. Jį pakeitė Kazlauskas-Bijūnas, g. 1915m. Garmuliškių km.

1944m. gruodžio 8d. baudėjai apsupo Pašilės mišką, kautynėse žuvo partizanai Antanas Markelis, Antanas Jusys, Leonas Ščiūra (visi iš Eivenių kaimo) ir Jonas Šlapšinskas iš Bikūnų km. Menkutė gležna motina Barbora Jusienė, nepaisydama stribų grasinimų, parsinešė naktį iš miško sūnaus kūną ir pakasė prie namų po alyvų krūmu...

Tam pačiam išdavikui Kučinskui (sl.) nurodžius, dar žiauresnė tragedija įvyko Trakelio miške. Ankstų 1944m. gruodžio 18-os rytą Dusetų stribai apsupo partizanų bunkerį. Į šauksmus išlįsti ir pasiduoti partizanai atsakė šūviais. Stribai apmėtė bunkerį granatomis. Žuvo Padusčio kaimo vyrai broliai Jonas ir Nikodemas Pūrai, pusbroliai Juozas ir Kazys Martinėnai, apylinkės seniūno sūnus Bronius Čiegis. O prie kulkosvaidžio budėjęs ir gyvas baudėjams patekęs Petras Kmieliauskas nuteisiamas 25-eriems metams.

1944m. paskutinėmis gruodžio dienomis Bikūnų miške sunaikinamas Adolfo Šlapšinsko (1918-1944) 24 žmonių būrys. Žuvo pats būrio vadas, aktyvus 1941m. sukilimo dalyvis, Lietuvos kariuomenės leitenantas ir penki jo kovos draugai. Keletas pateko į nelaisvę, kiti prisidėjo prie kitų būrių.

Petro Šakalio, gimusio 1918m. Cibulinės km., aktyvaus 1941m. sukilėlio būryje buvo per 20 vyrų, jie veikė Antazavės ir Imrado valsčiuose.

1944m. gruodžio 8d. NKVD kariuomenės dalinys paėmė į nelaisvę vadą P.Šakalį ir tris jo bendražygius. Į klausimą, ar daug būryje žmonių, P.Šakalys atsakė: "Kai paskelbėte mobilizaciją į frontą, iš karto prie būrio prisidėjo 16 vyrų.." 1944m. gruodžio 16 ir 25 dienomis baudėjų surengtose pasalose suimti kiti šio būrio kovotojai kurių dauguma buvo kilę iš Cibulinės kaimo.

Prie Antalieptės, Lūžių miške laikėsi Šalinėnų kaimo sukilėlių būrio vado Petro Žemaičio (1918-1960 ? Vorkutoje) 18-os žmonių būrys, o prie Baltiškių taip pat sukilėlių vado Juozo Zavadsko (1908-1975) 20-ies žmonių būrys. 1944m. gruodžio 8d. Petras Žemaitis su keturiais bendražygiais suimamas, jo būrio kovotojai perėjo į Vaclovo Šuto, kilusio iš Drusėnų km., būrį, o šiam žuvus, įsiliejo į Mečio Medinio vadovaujamą Gedimino būrį, kuriame jau 1944m. pabaigoje buvo per 30 kovotojų.

Išblaškyto Juozo Zavadsko būrio kovotojai prisidėjo prie kitų būrių, o pats J.Zavadskas-Paukštis nuo 1949m. buvo Užpalių valsčiuje veikusio Audros partizanų būrio vado pavaduotoju. Saugumo suimtas Vilniuje J.Zavadskas 1953m. sausio 26d. nuteisiamas mirties bausme, kuri vėliau pakeičiama 20 metų kalėjimo.

1944m. spalio ld. NKVD kariuomenė likvidavo Dusetų valsčiuje veikusį Jono Savicko 18-os žmonių būrį. Kautynių metų narsiųjų mirtimi žuvo pats Jonas Savickas, gimęs 1917m. Bilaišių km., su broliu, keletas pateko į nelaisvę, kiti kovotojai susijungė su Motiejaus Paškonio-Don Kichoto, kilusio iš Davainių kaimo, Ąžuolo būriu.

1944 metais, be paminėtų būrių, Zarasų apskrityje stribams nedavė ramybės šie būriai:

1.    Kazimiero Kaladinsko (1908-1947)-Erškėčio 50 vyrų būrys, veikęs Salako ir Degučių valsčiuose.

2.    Mečio Medinio-Pinkės (1909-1946) - Gedimino būrys iš 30 vyrų, veikęs Baibių, Degučių, Daugailių valsčiuose.

3.    Antano Juodkos - 23 vyrų būrys, veikęs Baltbiržės miške ir 1945m. pavasarį susijungęs su K.Kaladinsko būriu.

4.    Juozo Lašo (1918-1945)-Tugaudo vadovaujamas Varpo 25 žmonių būrys, veikęs Dusetų ir Sadūnų apylinkėse.

5.    Jono Dudėno 20 vyrų būrys, veikęs Imbrado valsčiuje ir Latvijoje.

6.    Mykolo Sažienio (1924-1947) 15-os vyrų būrys, veikęs Stelmužės apylinkėse ir 1945m. susijungęs su Ant.Streikaus būriu.

7.    Balio Pupeikio-Tauro (1922-1988) - 20 vyrų būrys, veikęs Antazavės ir Obelių valsčiuose, 1945m. susijungęs su A.Streikaus būriu.

8.    Petro Mačiūno, aktyvaus 1941m. sukilėlio 20 vyrų būrys, veikęs Salako ir Dūkšto apylinkėse.

Persekiojami vietinių stribų ir NKVD kariuomenės baudėjų Zarasų partizanai, praleidę sunkią 1944-1945m žiemą, pradėjo vienytis ir jungtis į didesnius būrius, palaikė patvaresnius ryšius su Vytauto apygardos štabu. 1945m. balandžio pradžioje susijungė M.Kazano ir A.Streikaus būriai, sudarydami Lokio rinktinę. Rinktinės vadu lieka M.Kazanas, jo pavaduotoju A.Streikus, kuopų vadais išrenkami Juozas Streikus-Stumbras (1923-1962 sušaudytas), Balys Vaičėnas-Liubartas, Balys Pupeikis-Tauras, gal ir kiti, mums ligi šiolei nežinomi didvyriai.

Į Vilnių pasipylė pranešimai apie naujus Lokio rinktinės kovinius veiksmus. 1945m gegužės 9d. tarp Dusetų ir Antazavės nukovė stribus Frolovą ir Novikovą, gegužės 13d. išaiškino ir nubaudė saugumo užverbuotą Vincą Raugą iš Pakačinės kaimo.

Negalėdami įveikti vis didėjančio partizanų kovingumo, ypač sužvėrėjo Antazavės stribai Su sadistišku pasimėgavimu jie terorizavo, kankino ir žudė savo apylinkės valstiečius. 1945m. gegužės 17d. apie dvidešimt stribų atėjo į Gaidžių sodybą Salinių kaime. Netrukus pasigirdo šūviai suliepsnojo namas. Šokančią pro langą Karoliną Gaidienę nušovė "liaudies gynėjai" Kurakinas ir Konuševas. Ugnyje žuvo nėščia Leopoldo Gaidžio žmona Verutė su dukra Albinute, užduso ir rūsyje pasislėpęs Leopoldas Gaidys. Netrukus tie patys Antazavės sadistai sugavo iš miško einančią partizanų ryšininkę Valę Pupeikytę-Vaidilutę. Išrengę nuogai, kankino, pririšę prie medžio paeiliui prievartavo. Pasityčioję liepė bėgti, o bėgančią nušovė ir nuogą numetė Antazavės miestelio aikštėje.

— Pasiutusius šunis reikia naikint!..- sužinojęs apie sesers išniekinimą, pasakė Balys Pupeikis.

Netrukus, gegužės 29d, Kudrių miške, netoli Dervinių kaimo plytinės, einančius ieškoti naujų aukų apgirtusius stribus pasitiko Lokio rinktinės vyrai. Nespėję tinkamai pasipriešinti, krito penki stribai, dar keturis sužeistus paskubomis nusitempė Antazavės pusėn.

Toks buvo partizanų atsakas žudikams..

Skaudi netektis Zarasų apskrities partizaniniam judėjimui buvo Mykolo Kazano žūtis 1945m. liepos 7d Ilgašilio kaime valstiečio Juozo Markelio sodyboje.

Štai koks buvo paskutinių mėnesių jo kelias 5 nemirtingumą. Partizanai 1945m. gegužės 29d sumušę Antazavės stribus, pro Aleksandravėlę patraukė į Agurkiškio mišką. Prisimena buvęs partizanas Andrius Dručkus: "Jie žygiavo miesteliu, apsivilkę Lietuvos kariuomenės ir šaulių uniformomis, ginkluoti, su daina, lydimi kulkosvaidžių ir raitų partizanų. Moterys sveikino juos su gėlėmis, vaikai lydėjo iki artimiausio miško." Nejaugi jau vėl Lietuva?- džiūgavo žmonės..."

1945m. birželio 1-7 dienomis Lokio rinktinės vyrai ilsėjosi Latvijos miškuose, bendravo su Suboto būrio partizanais. Birželio 7-os naktį sugrįžo į Gaidiškių miškų netoli Antazavės, iš čia birželio 9-ąją perėjo į Medinės mišką. Birželio 18d. apsistojo miške Obelių valsčiuje, netoli Degučių kaimo. Iš čia birželio 30d. perėjo į Kudrių mišką, kur gavę žinią, kad atvyko NKVD kariuomenės daliniai, pasidaliję mažomis grupelėmis, išsiskirstė kas kur. Juozo Streikaus ir Balio Pupeikio kuopos nuėjo į Latvijos miškus, Balio Vaičėno — į Obelių valsčių, o Mykolo Kazano į Jaskoniškių girią, kur liepos 7-os naktį pernakvojo J.Markelio vištidės palėpėje.

Nežinia, ar tai buvusi išdavystė, ar atsitiktinumas, bet ankstų rytą partizanus apsupo baudėjai. Iš likusio gyvo septyniolikmečio partizano Liongino Lukošiūno kvotos protokolo:

"Prieš šaudymą visi mes gulėjome ir ilsėjomės. Aš skaičiau knygą, Kazanas su Bražiu miegojo. Kai pradėjo šaudyti, Kazanas, čiupęs granatą, metė ją žemyn, po to metėsi prie kulkosvaidžio ir paleido ilgą seriją. Toliau aš nežinau, kas buvo, nes pridengiau galvą pagalve. O kai prasidėjo gaisras, aš buvau išstumtas iš vištidės ir tuoj pat kareivių sučiuptas. Kazanas, Bražys ir mano brolis Jonas Lukošiūnas liko degančioje vištidėje."

Kai liepsna apėmė šiaudinį pastatėlį, ir gintis buvo neįmanoma, nuaidėjo stiprus sprogimas. Pripuolę baudėjai vartė žėruojančius nuodėgulius, tarp kurių matėsi suplėšyti kovotojų kūnai Taip didvyriškai žuvo Lokio rinktinės vadas Mykolas Kazanas, partizanai Jonas Lukošiūnas, gimęs 1919m. Salinių kaime, ir Adolfas Bražys, gimęs 1920m. Bradesių km.

Išstumtą iš ugnies septyniolikmetį Lionginą Lukošiūną po žiaurių kankinimų 10-iai metų įkalino Sibire. Sugrįžęs jis apsigyveno Biržų rajone.

Didelis Lokio rinktinės Žalgirio būrio partizanų susirėmimas su stribais ir NKVD kariuomene įvyko 1945m. rugsėjo 28d. ties Lietuvos — Latvijos siena Raudinės-Šarlotės miškuose. Nors baudėjai susirinkę užmuštuosius, atsitraukė, Žalgirio būrys patyrė didelius nuostolius; žuvo kautynėms vadovavęs vadas Antanas Streikus-Tamošiukas ir aštuoni būrio kovotojai.

Nuolatinį nerimą saugumiečiams kėlė Kazimiero Kaladinsko-Erškėčio (1908-1947) vadovaujamas skrajojantis būrys, veikęs Dūkšto, Salako, Ažvinčių, Labanoro, Švedriškių apylinkėse. K.Kaladinskas gimė ir augo Ažvinčių kaime, tarnavo Lietuvos policijoje, aktyviai dalyvavo 1941m. sukilime. T ai buvo narsus, sumanus ir veiklus vadas, griežtai bausdavęs už plėšikavimus ir girtuokliavimus. Jo būryje kovojo per 80 žmonių, kuopoms vadovavo Antanas Juodka iš Užoniškių kaimo, Kostas Padvaiskas-Mazgelis (1908-1946) iš Joniškių kaimo, Pranas Račinskas-Drugys (1917-1951) iš Geibių kaimo. Suvestinėse Bartašiūnui nurodoma, kad K.Kaladinsko būrys 1944-1947m. įvykdė 23 teroristinius aktus, nukovė 41 ir sužeidė 4 žmones. Ir nepaaiškinus suprantama, kad tai susirėmime žuvę stribai ir baudėjai, tarp jų saugumo užverbuoti agentai Vanagas, Beržas, Ptička ir kiti, kuriuos greitai K.Kaladinsko vyrai išaiškindavo ir likviduodavo.

Daugailių, Baibių ir Degučių apylinkėse sumaniai operavo Mečio Medinio-Pinkės (1903-1946), kilusio iš Šlepečių km., vadovaujamas Gedimino būrys, vienijęs apie 70 kovotojų. Kuopų vadais buvo Vaclovas Šutas (1918-1946) iš Drusenų km., Jonas Stulgys (1908-?) iš Baibių km., Bronius Šileikis (1914-1948) iš Gutaučių km., Antanas Kibirkštis-Katinas (1910-?) iš Rimšės apyl.

Pradžioje V.Šuto ir J.Stulgio grupės veikė savarankiškai V.Šuto vyrai 1944m. rugpjūčio 19d. atliko plačiai nuskambėjusią "ginklų paėmimo" operaciją. Naktį užpuolė vos prieš kelias dienas apginkluotus ir bendrabutyje apgyvendintus Antalieptės milicininkus, be jokio šūvio, pasipriešinimų ir aukų paėmė aštuonis automatus, 10 granatų, daug šovinių. Busimieji "liaudies gynėjai" tik rytą išdrįso apie tai pranešti vadovybei "Ginklų paėmimo" operacijoje pasižymėjo partizanai Antanas Masiulis iš Zabičiūnų km., broliai Balys ir Mečislovas Mališauskai iš Dubnių km., Jonas Kardamavičius iš Kaniūkų km. Visi jie vėliau kovojo Gedimino būryje ir žuvo (išskyrus A.Masiulį).

Jono Stulgio 20 žmonių būrys susiformavo 1944 metais iš 1941m. sukilimo dalyvių ir buvusių policijos tarnautojų. Sėkmingai praleidę žiemą, jie susirinko Gražutės šile, davė priesaiką Tėvynei ir pradėjo aktyvią kovą. NKVD suvestinėje pažymėta, kad 1945m. balandžio-gegužės mėnesiais J.Stulgio būrys atliko keturis teroristinius veiksmus prieš Degučių stribus ir jų šeimas. Vėliau J.Stulgio grupė įsiliejo į Gedimino būrį.

M.Medinio vadovaujami kovotojai dalyvavo daugelyje susirėmimų su stribais ir NKVD daliniais, gal todėl ir suvestinėse pažymėta, kad 1944-1946m. atliko 14 teroristinių aktų, nužudė 9 žmones.

Skaudžiausi Gedimino būrio praradimai buvo 1945m. liepos ld. kautynėse su NKVD daliniu Daugailių pušyne. Jeigu tikėsime saugumo pranešimu, tą dieną būrys neteko 12 kovotojų.

1945m. liepos 4d. stribams ir baudėjams šukuojant Lūžų mišką, ties Antaliepte žuvo patyrę kovotojai Jonas Masiulis iš Zabičiūnų km. ir Jonas Venclovas iš Baibių km., o šeši pateko į nelaisvę, iš kurių Petras Miškinis-Slėnis (1920-1945), kilęs iš Drobų km., karinio tribunolo nuteisiamas mirties bausme.

1945 metais saugumo nuopelnų sąraše įrašytas tik vienas visiškai likviduotas Juozo Lušo-Tugaudo (1918 Padustėlyje - 1945 12 29 Švenčionyse) vadovaujamas Varpo būrys, vienijęs apie 30 kovotojų.

Būrio užuomazga — 1944m. gegužė, kai Zarasų policijos viršininkas, vienas iš apskrities LLA vadovų, Vincas Tamošiūnas paveda 1941m. Pimpių kaimo sukilėliams Juozui Lašui, Baliui Guntuliui ir Petrui Vadišiui organizuoti pasipriešinimą artėjantiems okupantams. Būrys laikėsi Sadūnų ir Čemaviškio miškuose, dalyvavo dviejuose susirėmimuose su stribais ir 1945 metais būtų tapęs geru koviniu vienetu pasipriešinimo grandyje, bet saugumo užverbuotas išdavikas Jodaugietis (sl.) viską sužlugdė. 1945m. birželio 27-os ankstų rytą Dikmonių krūmuose dalį partizanų apsupo kariuomenė. Gindamiesi žuvo Albertas Juozėnas, Izidorius Atkočiūnas (abu iš Lungelių kaimo) ir Antanas Urbanas iš Liesiškių km Būrio vadą Juozą Lašą-Tugaudą ir Juozą Šakalį-Kęstutį paėmė į nelaisvę. Juos kartu su Petru Vadišiumi (1913-1945) teisė Dusetose, J.Lašą ir P.Vadišių sušaudė, J.Šakalį įkalino 20 metų Vorkutoje.

Netekęs vado Varpo būrys pradėjo irti. Dalis kovotojų 1945m. žuvo arba legalizavosi. Ilgiausiai nepadėję ginklo okupantams priešinosi Antanas Liesis-Gediminas iš Purvynės kaimo, broliai Pranas (1921-194712 06 Magadane) ir Juozas Vėbra-Šalmas, kilę iš Bemiškių kaimo.

Visus čia paminėtus ir nepaminėtus kovotojus siejo meilė Tėvynei Lietuvai, neapykanta pavergėjams. Ši apžvalga - tai nedidelė atminimo puokštė žinomiems ir nežinomiems didvyrių kapams.

Šiame straipsnyje autorius naudojosi buvusio VSK archyvo dokumentais ir žmonių prisiminimais.