LLA ŽEMAIČIŲ LEGIONAS. A. KUBILIAUS GRUPĖ
Prisiminimai apie partizaną Adolfą Kubilių-Balį
Liudas Raudonis
Adolfas Kubilius - LLA Žemaičių legiono organizatorius
Esu Steponas Grybauskas, gimęs 1925 10 23 Telšiuose. Motina namų šeimininkė, tėvas miesto darbininkas, nesibodėjęs jokio darbo.
Šeima gausi, užaugome keturi broliai ir trys seserys. Mieste baigiau 6 skyrius, vokiečų okupacijos metais 7 gimnazijos klases. Mokslas sekėsi gerai. Su pagarba menu pradinių klasių mokytoją, mokyklos vedėją Andrių Čiurinską, bolševikų nukankintą Rainiuose.
Ypač mano galva buvo pramušta sportui. Brandos atestatą gavau Klaipėdoje, vakarinėje mokykloje bene 1958 metais. Po to baigiau Maskvos universiteto Apipavidalinimo fakultetą, esu dailininkas. Ilgus metus rengiau projektus uostamiesčio parduotuvių vitrinoms, gatvių papuošimui.
Nemažai pasidarbavau papuošiant Klaipėdos katalikų bažnyčią gipso lipdiniais, kurie puošia skliautus, sienas. Aš ir "stacijų" autorius.
Gimnazijoje turėjau daug draugų, ypač iš pamėgusių sportą. Vienas iš jų - Kazimieras Petkevičius, už mane kiek jaunesnis.
1944m. rudenį A.Kubilius grįžo iš Vakarų į Lietuvą su grupe gerai paruoštų vyrų pogrindžio veiklai prieš okupantus. Grupei vadovavo Adolfas Kubilius. Štabas įsikūrė netoli Alsėdžių, Skirpsčių kaime. Įsirengė slėptuvę. Pasiskirstė pareigomis. Kubilius ėjo Šatrijos rinktinės vado pareigas. Jo padėjėjas Jazdauskas Šarūnas, Normis pradėjo organizuoti LLA ginkluotą pasipriešinimą prieš okupantus. Vyrų slapstėsi daug, bet pavieniui. Reikėjo sujungti visus, nors dar daug buvo neapsisprendusių. Aš ir Domininkas Šlima-Beržas greitai užmezgėm ryšį su desantų štabu ir buvom paskirti ryšininkais tarp štabo ir apylinkės partizanų. Mano slėptuvė buvo netoli štabo. Reikalui esant, reikėdavo eiti į štabą arba jie ateidavo į mano slėptuvę. Reikalų būdavo daug. Kovotojų atsirado daug, o ginklą retas kas teturėjo, todėl vado didžiausias rūpestis buvo, kaip apginkluoti vyrus. Ieškojo visokiais būdais. 1945m pavasarį gavo siuntą iš savo štabo. LLA išmetė iš lėktuvo į Alsėdžių mišką keturis konteinerius su ginklais ir partizanų reikmenimis, didelę sumą pinigų, ir kartu nuleistas vienas desantas, slapyvardžiu Daktaras dokumenų klastojimui.* Tada jautėmės laimingi Tik, gaila, neilgam. Saugumo dėlei štabas savo slėptuvę turėjo apleisti Tada didelę slėptuvę išsikasėm Alsėdžių miške. Gyvenom kartu. Slėptuvėje galėjo būti iki penkiolikos žmonių. Ruošėmės išeiti į Platelių miškus ir veikti didesnėmis grupėmis. Kubilius ir Jazdauskas turėjo klastotus dokumentus. Juodu slėptuvėje būdavo mažai. Eidavo, važiuodavo, nes reikėjo suvienyti Žemaitijos partizanus. Darbas nelengvas. Reikėjo maisto ir ginklų. Kubiliui pavyko užmegzti ryšį su vyskupu Borisevičiumi. Maisto atžvilgiu labai daug padėjo vyskupas. Gaila, kad tai tęsėsi visai neilgai. 1945m. pavasarį atėjo ryšininkas ir pranešė, kad pas ūkininką Stanevičių areštuotas Balys. Kubilių išvežė į Alsėdžius. Nutarėm sušaukti vyrus, užpulti Alsėdžius ir išvaduoti Kubilių. Viskas buvo greitai paruošta. Vyrai atėjo į sutartą vietą. Grįžo iš Alsėdžių žvalgai, kurie buvo pasiųsti sužinoti kur yra Kubilius. Nors labai stengtasi - sužinoti nepasisekė. Rodos, visai Alsėdžiuose jo nebuvo. Tada partizanai grįžo atgal į savo slėptuves, o mes devyni nuėjom į buvusią štabo slėptuvę pasiimti likusių daiktų. Ten mūsų laukė pasala; slėptuvė buvo anksčiau iššifruota. Įvyko stiprus susišaudymas. Per kautynes žuvo aviacijos kapitonas Kauneckas, leitenantas Darbutas sužeistas ir suimtas, Pončiui peršauta koja, o Šalnai — krūtinė ir koja. Jie laimingai atsitraukė.
* LLA lėktuvų neturėjo. Buvo nuleistas 1 desantinikas. (red. past.).
Kubiliaus daugiau neteko matyti, o mudu su Jazdausku tęsėm kartu iki 1948m. žiemos. Vilniuje Markulio dėka Jazdauskas buvo slapta areštuotas. Niekas nežinojo, kur jis dingo. Pasirodo, Markuliui ir jo pakalikams padedant, saugumo viskas buvo suplanuota.
Labai daug jėgų partizaniniam judėjimui atidavė Jazdauskas-Šarūnas, Normis. Greitai buvo įsteigtos Alkos ir Kardų rinktinės, su kuriom palaikydavom ryšius. Jazdauskas buvo labai taktiškas, didelės pagarbos vertas partizanas.
Buvome jauni
Steponas Grybauskas
Mokėmės toje pačioje klasėje. Per Kazį Petkevičių susipažinau su jo vyresniuoju broliu, 1943 metais besimokiusiu Plungės prekybos mokykloje, Henriku Petkevičiumi, kurio prisiminimus 'Trys dešimtmečiai Vorkutoje" užrašė Zenonas Jaška 1992m.
Telšiai prieškariniais laikais garsėjo sportininkais. Čia gyveno respublikos stalo teniso čempionas A.Saunoris, buvo neblogos krepšinio, futbolo komandos, užėmusios ne paskutinę vietą tarp kitų miestų. Ypač daug sportuojančio jaunimo, stiprios dvasios, užsigrūdinusių, tikrų Lietuvos patriotų.
Kaip aš įsitraukiau į pogrindinę veiklą, atėjau į LLA? Pirmiausia neabejingu tapti Tėvynės likimui privertė 1941-ųjų metų įvykiai. Be mano buvusio mokytojo A.Čiurinsko, bolševikai Rainių miškelyje nukankino ir Telšių gimnazistą Herminegildą Žvirzdiną, aktyvų sportininką, turėjusį didelį autoritetą tarp mokinių.
Kartu su visais džiaugiausi, kad vokiečiai negrįžtamai išvijo bolševikus, kad Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Ir toliau aktyviai sportavau, daugiausia energijos atiduodamas krepšiniui. Su broliu Vytautu vokietmečiu tapome vieni geriausių komandos žaidėjų. Rudiesiems okupantams išvaikius Laikinąją vyriausybę, sužlugus viltims valstybei tvarkytis savarankiškai Telšiuose pamažu kilo priešinimosi vokiečiams banga. Visa valdininkija slapčia sabotavo nacių leidžiamus įsakymus, perspėdavo žmones, jei grėsdavo areštai už pyliavų nevykdymą, vengimą vykti į Vokietiją priverstiniams darbams, vėliau ir už slapstymąsi nuo mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Gimnazijoje plito pogrindiniai laikraštėliai, raginantys nepasiduoti okupantams. Negalėjome likti nuošalyje ir mes, sportuojantis jaunimas. Buvome auklėjami pilietiškumo dvasia, negalėjome likti abejingi savo Tėvynės likimui Sportas mums buvo tik priemonė harmoningai asmenybei ugdyti jokiu būdu ne sportas dėl paties sporto. Daug tokių mano kartos jaunuolių vėliau per LLA kovojo su vokiškaisiais ir bolševikiniais okupantais.
Klasėje draugavau su Telšiuose gyvenančio Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininko Budraičio sūnumi lankydavausi jų namuose. Susipažinau ir su pulkininku. Vieną kartą tėvas Budraitis pasikvietė mane specialiai ir pasiūlė stoti į Lietuvos Laisvės Armiją (LLA) kovai su vokiečių okupantais. Apie LLA organizaciją buvau girdėjęs, tad be didelių abejojimų sutikau. Dėl konspiracijos organizacija susidarė iš trejetų. Aš priklausiau Budraičių trejetui Kas dar priklausė Telšiuose LLA, man nebuvo žinoma. Iš pradžių tik platinome pogrindinius leidinius. Įstojimo proga iš pulkininko gavau dovaną. Šešto kalibro "moterišką" pistoletą, kurį nuolat nešiojausi viršutinėje švarko kišenaitėje. Dovana labai didžiavausi. Tai galėjo būti ankstyvą 1943-ųjų metų pavasarį. Tada ir prisiekiau kovoti už Lietuvos laisvę. Vien todėl net į galvą neatėjo mintis 1944 metų rudenį trauktis į Vakarus.
Konfliktas su vokiečiais prasidėjo nuo mano vyresniojo brolio įtarimo. O buvo taip. Visuomenė netoleravo žmonių, bendravusių su okupantais, pajuokė su kariškiais draugaujančias lietuvaites. Kai vyresniųjų klasių gimnazistė, zakristijono duktė, "susiuostė" su arbeitsamto darbuotoju vokiečiu, mieste buvo platinamas jų ryšį pajuokiantis ir smerkiantis eilėraštukas. Ši įstaiga lietuvių buvo ypač nemėgiama, nes čia registravo "darbo jėgą" priverstiniam jaunimo siuntimui į Vokietiją. Užgautoji pasiskundė savo partneriui ir nukreipė įtarimus į mus, sportininkus. Padėtis tapo visai rimta, kai tardyti ėmėsi atvažiavęs gestapininkas. Ir šiandieną nežinau, kas galėjo eilėraštį sukurti, bet pagal rašysenos panašumą įtarimas krito ant mano brolio Vytauto. Miesto saugumo įstaigoje dirbantys lietuviai užtikrino, kad tai padaręs ne Grybauskas. Buvome keturi broliai. Arbeitsamto viršininkas šiuo kartu nieko nepešė, tačiau pareikalavo, jog nekaltumą ir ištikimybę Reichui mūsų šeima įrodytų pasiųsdama į vokiečių armiją vieną iš keturių brolių, nes vokiečiai 1943-ųjų pavasarį paskelbė mobilizaciją į vermachtą. Padėti naciams kovoti draudė visa pogrindinė spauda. Prieš jaunuolių stojimą į vokiečių karinius dalinius pasisakė ir LLA. Ką daryti? Neatsižvelgti į arbeitsamto viršininko, veikiančio per gestapą, irgi negalima. Visa gausi šeima neišsislapstys. Pagaliau priėmėme saliamonišką sprendimą - aš savanoriu stoju į Reicho darbo tarnybą. Buvau kaip mat patikrintas gydytojų, priimtas ir net reklamuojamas. Gavau atitinkamą pažymėjimą su vokišku ereliu, galėjau nemokamai važinėti geležinkeliu, nors šiaip civiliams gyventojams bilietus parduodavo tik parodžius vokiškų įstaigų komandiruotes. Šia privilegija naudojausi, važinėjau į Kauną, Šiaulius. Bet štai gavau šaukimą vykti į Vokietiją darbams. O čia dar ant nosies kažkurios svarbios krepšinio rungtynės. Kažkas iš komandos vadovų kreipėsi pagalbos į žinomą tuo metu Telšių ligoninės chirurgą Plechavičių, generolo brolį, prašydami pažymos apie mano ligą. Gydytojas pasakė bijąs vokiečių, todėl pasiūlė operuoti anginą ar apendicitą. Paklausiau kas greičiau. Taip man sveikam operavo anginą. Pažymą gavau ir jau po trijų dienų dalyvavau futbolo rungtynėse komandos sudėtyje.
Gal po trijų savaičių užėjo Skinkys, sunkaus svorio bokso Lietuvos čempionas, beje, gerai žaidęs gynėju Telšių futbolo komandoje "Džiugas". Tuo metu jis tarnavo miesto policijoje. Jis įspėjo, kad vokiečiai manęs ieško, policijos įstaigoms išdalytos mano nuotraukos ir nurodyta pristatyti gyvą ar mirusį Reicho tarnybos žinion. Su vokiškais dokumentais savo pavarde gyventi viešai nebegalėjau. Taip bene nuo 1943-ųjų metų pusės ėmiau gyventi tik pusiau legaliai. Iš pradžių net gimnaziją lankiau, kol kartą per gaudynes vokiečiams apsupus gimnaziją, turėjau gelbėtis šokdamas pro klasės langą. Kojas turėjau greitas. O ir slapstytis nesunku - kiekvienas lietuvis, net tarnaujantis policijoje, saugume, gestape, stengėsi padėti iš anksto perspėti tautiečius apie planuojamas gaudynes, gresiantį areštą. Tereikėjo saugotis nenumatytų gaudynių, organizuojamų vokiečių lauko žandarmerijos. Žandarai buvo matomi iš tolo, nes nešiojo ant krūtinės nemažą skardą su užrašu. Tie ruošdavo pasalas, nederinę su vietos valdžia. Tačiau mieste jie nebūdavo dažni svečiai
Perėjau mokytis į mokytojų seminariją, nes čia atleisdavo nuo Reicho darbo tarnybos. Tačiau sužlugus vokiečių paskelbtai mobilizacijai Lietuvoje, prasidėjo represijų banga, uždarytas Vilniaus universitetas, tad pasidarė nesaugu ir seminarijoje.
Gyventi be dokumentų teko ir mano draugams, daugiausia sportininkams. Iš jų prisimenu Nakutį, Šilinską, Kazį Petkevičių. Sunku buvo atsisakyti bendravimo. Jei eidavome mieste, tai tik būriu. Kaskart kuris nors iš mūsų eidavo 10-15 m priekyje. Vokiečiams sulaikius pirmąjį, kiti turėjo šansų pabėgti Pamenu atvejį, kai tuo žvalgu teko būti man. Mes leidomės žemyn Putvio (dab. Žemaitės) gatve. Perėjęs Respublikos gatvės sankryžą, pamačiau žandarus, apsiginklavusius automatais, jų motociklus. Man bėgti buvo vėlu. Patrulis sustabdė, paviršutiniškai iškratė. Laimė, pulkininko dovanos — pistoleto — neužčiuopė. Kadangi dokumentų neturėjau, liepė pačiam bėgti į surinkimo vietą gydytojo Zenkovičiaus namo kieme (nugriovus dabar čia stovi rajono Valdybos ir Tarybos pastatas). Pakilęs gatve, šokau per tvoras ir daržus tolyn. Niekas nesivijo, o paleistos automatų serijos nekliudė. Telšiuose gimęs ir augęs, kiemais apsukęs didelį vingį, vėl nusileidau į Putvio gatvę, tik paežerėje. Stalo teniso čempiono Saunoriaus, telšiečių praminto "Geležiniu daktaru", kiemo daržinėje, ant šieno, buvo mūsų "chebros" rinkimosi vieta. Laimingai pasprukęs nuo gaudynių, atsidūriau tarp draugų, kuriems pabėgti buvo daug lengviau Matę mano suėmimą, dabar pirmą akimirką pagalvojo, kad grįžau su žandarais.
Besislapstydamas sulaukiau 1944-ųjų pavasario, kai generolas Plechavičius paskelbė kviečiąs savanorius į Lietuvos rinktinę. Ginkluoti daliniai turėjo būti naudojami savigynai tik respublikos viduje, ginti nuo išorės ir vidaus priešų. Visuomenė aktyviai pritarė P.Plechavičiaus kreipimuisi, ėmė kurtis apskričių komendantūros. Per trumpą laiką savanoriais atėjo planuotas jaunuolių skaičius.
Bet norėčiau grįžti į vokiečių laikus, kai dar nesislapsčiau. Nežinau, kuriais tikslais vokiečiai suorganizavo kitų kraštų vokiečių kariuomenėje buvusiųjų futbolo rinktinę prieš Telšių "Džiugą". Tai prisimenu, kaip lietuvių vienybės pavyzdį, kai, atvirkščiai bolševizmui, tarp tautiečių nebuvo išdavikų, nepaisant, kokį postą bebūtų užėmęs. Rudieji okupantai buvo uždraudę giedoti Lietuvos himną. Tada sekmadieniais į pamaldas Katedroje suplūsdavo jaunimas, net netikintis, nes po mokinių šv. Mišių buvo giedama V.Kudirkos "Tautiška giesmė".
Žodžiu, "Džiugo" komanda, kurios sudėtyje buvau ir aš, senajame miesto stadione, už ligoninės prie geležinkelio, žaidėme rungtynes su kariškių komanda, tarp kurių buvo ispanai ir vienas negras. Visi neišpasakytai stengėmės nugalėti ne tik varžovus, bet ir nekenčiamus nacistus. Rungtynes laimėjome 1:0 nepaprastų pastangų dėka, nes priešininkų rinktinė pasirodė labai stipri. Vokiečiai, kad ir nusivylę, elgėsi džentelmeniškai, surengė vaišes žaidėjams, pakvietė ir visą tuometinę apskrities valdžią. Atsivežė statinę raudonojo Prancūzijos vyno, alaus. Visi kariškomis uniformomis. Vaišėms įpusėjus, ėmė traukti tais metais populiarią tarp vokiečių dainą "La terne". Lietuviškai dainuodavo ir mūsų jaunimas. Prie stalo pritarėme ir mes tik jau savais žodžiais, pajuokdami lietuvaites, draugaujančias su vokiečiais.
Aš tada svaigalų visai nevartojau, nebent kokį gurkšnelį "erzacinio" alaus, bet nuoširdžiai su komandos draugais dainavau kartu su vokiečiais. Tai jiems patiko, todėl baigus entuziastingai mums plojo. Tik apskrities viršininkas, saugumo viršininkas, policijos viršininkas ir kiti lietuviai vaidininkai, užtraukus šią dainą, kažkodėl atsikėlė ir išėjo į kitą salę rūkyti (vaišinomės, jei neklystu, Respublikos gatvėje Karininkų klube-dabar čia Policija, iki 1991 vasaros KGB)... Po to policijos viršininkas Juodikis mus barė: "Ką jūs galvojate, jei vokiečiai sužinotų — visus sušaudytų." Tai dar kartą rodo, kad tada dar nebuvo niekšų.
Pas tėvus mes augome keturi broliai- Vytautas, Steponas, Aleksas ir Antanas. Vokiečių gaudynių neišvengė ir jauniausias, dar vaikas Antanas. Vokietijoje, kaip ir daugelis, pateko į "liuftvafe" (oro pajėgas). Į armiją imdavo tik savanorius, o į "liuftvafe" - ginti priešlėktuviniais pabūklais vokiečių oro erdvę nuo sąjungininkų aviacijos antskrydžių. Tam tiko ir rekrutai Antanui, gal dėl jauno amžiaus, pavyko - neskyrė prie pabūklų, o po vairuotojų kursų vežiojo automašina su kitu tautiečiu amuniciją Vakarų fronte. Susitarę abu dezertyravo. Kariška uniforma ir be dokumentų abu bėgliai atsidūrė Italijoje. Nuo neišvengiamo sušaudymo išgelbėjo lietuvis kunigas, atsitiktinai išgirdęs juos kalbant. Pervilko civiliais drabužiais. Jiems karas pasibaigė.
Telšių jaunimas entuziastingai priėmė P.PIechavičiaus kreipimąsi Su trispalvėmis nužygiavome įsirašyti į Vietinę rinktinę. Daug jaunuolių, moksleivių išvyko į Marijampolėje organizuojamą karinę mokyklą. Tarp jų buvo ir mano brolis. Aš pasilikau tarnauti Telšių komendantūroje. Buvome apginkluoti prancūziškais šautuvais, gavome po keletą šovinių. Turėjome ir kažkiek kulkosvaidžių. Prasidėjo karinės pratybos.
Vokiečiams 1944 metų gegužės mėnesį sulaužius susitarimą ir bandant Vietinę rinktinę, kaip SS dalinius, išsiųsti į Rytų frontą, generolas P.Plechavičius spėjo duoti nurodymą kariams su ginklais išsiskirstyti ir išsislapstyti, o pats buvo su savo štabo karininkais suimtas. Telšiečiai išplėšėme ginklų sandėlius, o šautuvus, kulkosvaidžius, šovinius išslapstėme Platelių miškuose. Deja, naudos maža, nes vokiečiai sąmoningai Rinktinei tiekė labai mažai prancūziškų šautuvų. Tik vėliau, vokiečiams traukiantis iš miesto, buvo paliktas didžiausias kambarys vokiškų pėstininkų ginklų, amunicijos. Laikinai sutrikus LLA ryšiams, nebuvo laiku suspėta tą lobį išslapstyti Mes su Henriku Petkevičiumi bandėme veikti bet nespėjome. Viskas atiteko rusams, išskyrus tai ką galėjome čia pat iškaišioti
Pasitraukęs iš Vietinės rinktinės, kurį laiką slapsčiausi su kitais draugais už miesto, Kerpausko ūkyje. Čia rinkosi LLA nariai, buvo sandėliuoti ginklai Seimininko sūnus jau pokario metais baigė Telšių kunigų seminariją, kurį laiką buvo Plungės klebonu. Arešto išvengė, dabar jau miręs.
Rusų - vokiečių frontui sustojus prie Šiaulių, Telšiuose puikiausiai girdint artilerijos kanonadą, gyvenimas kuriam laikui aprimo. Aš kurį laiką stovyklavau Platelių miškuose, mokiausi LLA kursuose. Buvau tarp tų, kurie apšaudė vokiečius, grobusius ūkininkų galvijus, prie Gintališkės. Kiek pamenu, Platelių stovykloje buvau trumpiau už Henriką Petkevičių-Steigvilą, Valiulį.
Gal spalio pradžioje rusai pralaužė frontą, tačiau Telšiuose nesirodė. Visa civilinė valdžia dingo, išsilakstė pardavėjai Mūsų sportininkų būrelis pasiimdavome vokiško dirbtinio medaus ir vaišindavomės užkąsdami sodų-daržų gėrybėmis. Prisimenu, kaip staiga pasirodę ant motociklų lauko žandarai važiavę Respublikos gatve aukštyn Katedros link, paleido ugnį į medžiagų rietimus nešusius miestiečius ir kelis jų nušovė. Aš puoliau bažnyčios link ir sveikas pasprukau, nors nuo grobikų buvau ne per toliausiai
Rusams visai priartėjus, mūsų šeima nakvojo Naujamiestyje pas Sušinskus. Sugulėme ant grindų (namelis ir patys Sušinskai išlikę ir dabar). Ankstų rytą atvyko pažįstamas su tuščia gaisrine mašina, prikrauta degalų statinių, kviesti mūsų šeimą važiuoti į Vakarus. Motina sutiko be jokių svyravimų, tėvas paabejojęs pritarė. Aš taip pat karštai raginau visus išvykti nes tada man nerūpės šeima, nekelsiu jiems pavojaus. Pats buvau tvirtai apsisprendęs likti čia ir kovoti LL Armijos sudėtyje, vykdyti duotą priesaiką. Brolis Vytautas, trys seserys ir tėvai gaisrine mašiną vokiečių praleidžiami be eilės, atsidūrė Vokietijoje, pokario metais emigravo į JAV. Tik Aleksas vasarą įstojo į Plinkšių dvare organizuojamą Žemaičių legioną. Spalio mėnesį rusams pralaužus frontą, legiono kariai, silpnai apmokyti ir neparengti, vokiečių buvo palikti vieni prieš sovietų tankus, artileriją. Už Sedos daugelis karių žuvo, kiti atsidūrė Vokietijoje (žr. Mariaus Katiliškio "Išėjusiems negrįžti'). Broliui pasisekė ištrūkti iš to pragaro ir grįžti į Telšius.
Išvykus šeimai, pajutau palengvėjimą. Abu su broliu mieste sutikome Kazį ir Henriką Petkevičius, Pakriaušį, Barzdą, Radavičių. Henrikas Petkevičius nuvedė mus pas Tornau. Šeimininkė buvo vokiečių kalbos mokytoja. Didžiuliame kambaryje-salėje pilna ginklų. Mūsų grupė pasiėmė šautuvus. Po to visi patraukėme Henriko nurodymu į Naujamiestį, kur gyveno iš Plinkšių atvykę LLA karininkai Norėjome gauti nurodymų tolesnei veiklai. Pasitikusi šeimininkė pranešė, jog gyventojai vokiečių mašina išvyko, patarė bėgti ir mums.
Taigi likome be ryšio ir vadų. Gal čia prisidėjo ir tragiškas pulkininko Budraičio žuvimas. Mums su Henriku Petkevičiumi būnant Platelių stovykloje, jis aktyviai organizavo būsimo pogrindžio tinklą. Su jo užduotimi abu su Henriku lankėmės įvairiose Žemaitijos vietovėse. Nepamenu mėnesio, kada plk. Budraitis, kpt. Kontrimas(?), Budraičio sūnus Edvardas ir dar vienas lengvąja mašina vyko iš Platelių lyg tai į Žarėnus. Pakeliui rusų partizanų pasaloje visi keturi žuvo. Kalbėta, kad čia neapsieita be Medecko. Su jų šeima gyvenome tame pačiame name, Žarėnų gatvėje. Tėvas batsiuvys, motina rusė. Pirmosios rusų okupacijos metu visa šeima pasireiškė kaip aršūs komunistai Vokiečiams užėjus, tokie buvo suvaryti prie mažosios bažnytėlės. Vokiečiai iš tribūnos pasakė, jog jie visi yra bolševikinės propagandos aukos, liepė visiems grįžti į namus ir dirbti Medecko sūnus vėliau pasitraukė į mišką, susidėjo su rusų partizanais. Jo iniciatyva ir buvo suruošta pasala. Tuoj po karo Medeckas Telšiuose buvo KGB viršininku, nors vos mokėjo pasirašyti
Mes žinojome, jog Žarėnų miškuose yra ginkluotos grupės, bet tiesioginio ryšio neturėjome. Anksčiau minėta grupė nutarėme trauktis Vakarų link.
Per Žarėnus pasukome Žlibinų-Rietavo kryptimi Sovietų armijos dar nebuvo. Visi ginkluoti apsistojome dideliame Jurčių ūkyje, ant kalnelio, šalia Minijos. Dalis mūsiškių — Pakriaušis, Radavičius ir dar vienas-du, kurių nebeprisimenu, patraukė Vakarų link, o mudu su Aleksu ir Kazys bei Henrikas Petkevičiai, paslėpę ginklus, pernakvojome daržinėje ant šieno pas Jurčius. Naktį girdėjome žlegsint rusų tankus. Ūkininkai karštligiškai skerdė gyvulius, mėsą slėpė žemėje užkąsdami Henrikas Petkevičius (Juozas Valiulis) pasisiūlė Jurčių kaimynui nulupti veršį, aš iš smalsumo nuėjau kartu, o Kazys Petkevičius dviračiu išvažiavo užmegzti ryšį su Žarėnų miškų partizanais.
Jurčiai buvo priglaudę evakuotus rusus, dirbusius ūkyje vietoj samdinių. Vos tik mums išėjus, atvyko bolševikų SMERŠ'o dalinys. Vadinamieji "biežancai" tuoj apskundė šeimininką, kad šis priglaudęs ginkluotą grupę. Kariškiai nutvėrė Jurčių ir Aleksą, tardė pasistatę prie šulinio, pagrasino sušaudysią, jei nenurodys, kur paslėpti ginklai
Jurčienė, pasinaudojusi sumaištimi, atbėgo įspėti mūsų, nes buvome už keliasdešimt metrų. Iki tol nepažįstama lietuvė rizikavo gyvybe, kad išgelbėtų mus. Kiek tokių eilinių lietuvių aukojosi, padėjo partizanams! Su Henriku kaip zuikiai puolėme į pakalnę, perbridome Miniją, leidomės gretimo miško link. Rusai pastebėjo ir paleido ugnį iš automatų. Henrikas jaunystėje sirgo širdies liga, tai, matyt, atsiliepė, nes, netekęs jėgų, ėmė lėtinti tempą. Vienu metu net pagalvojau, kad kliudė kulka. Dviese šiaip taip pasiekėme mišką ir už kokių 10 metrų kritome pailsėti. Rusai į mišką eiti pabijojo, pašaudę grįžo nieko nepešę. Mūsų ginklai liko paslėpti netoli Jurčių. Išsilaužiau storesnę lazdą, kad ja pritrenkus, atliktų pirmo puolančio kareivio automatas.
Kiek pailsėję ir atgavę kvapą, krūmais patraukėme prie įvažiavimo į Jurčių sodybą - baudėjų automašina su suimtaisiais turėjo vykti atgal tik tuo keliu — gal pasiseks išvaduoti. Pasigirdo šūviai nuo Minijos pusės, laužomų šakų traškėjimas. Įsivaizduojate, koks buvo džiaugsmas, pamačius atlekiantį brolį Aleksą. Pasirodo, jis "sutiko" parodyti kariškiams, kur paslėpti ginklai. Lydimas automatininko ir pistoletu ginkluoto karininko, užėjo ant siauro liepto per Miniją. Karininkas pasiliko ant kranto, o kareivį pavyko staiga nustumti į upę. Kol sargybinis kėlėsi prabėgo kelios akimirkos. Broliui jų užteko. Pistoletas tokiu atveju mažai pavojingas. Sodybos šeimininką po kiek laiko paleido. Mes visi trys buvome vienmarškiniai, basi.
Kazys po kiek laiko grįžo atgaL Perspėtas šeimininkės, kad mes visi pakliuvome, išvažiavo į Plungę pas tetą, bet čia jį suėmę išgabeno į Telšius. Susekė lengvai — Jurčių sodyboje liko mūsų fotografijos, laiškai su tetos atgaliniu adresu. Henriko ir Kazio tėvai buvo turtingi, turėjo aukso, tad sūnų pavyko išpirkti. Tas spruko į Kauną, ėmė studijuoti KKI, vėliau tapo Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinės žaidėju. 1943-aisiais Petkevičius tėvas buvo Telšiuose nušautas per langą. Aš spėju, kad taip kariškiai atsikratė liudytojo, galėjusio įduoti už paimtą auksą.
Ir toliau galvojau tęsti kovą su bolševikais. Dėl šeimos nebijojau, tikėjau pasiekus Vakarus. Liko rūpestis dėl brolio Alekso. Susitarėme, kad apsigyvens Karklėnuose, motinos tėviškėje. Vėlesniais metais gyveno Telšiuose, dabar Klaipėdoje. Kovose nebedalyvavo.
Apie Žarėnus laikėsi keli dideli partizanų būriai palikti organizuotai kovai su bolševikais. Buvo organizuojami artimiausių miestelių užpuolimai iš pieninių vežamas sviestas kovotojų maitinimui Henrikas Petkevičius turėjo ryšį, apie mūsų atvykimą buvo įspėjęs ir brolis Kazys, tad atsidūrėme ir mes miške. Kas vadovavo, neprisimenu, gal karininkas Venslauskas. Vyrai gyveno po 3-4 prastai įrengtuose bunkeriuose, iškastuose molyje. Čia buvo šalta ir drėgna. Dangstėmės senais šiaudais. Stovyklos vyrai užsikrėtėme niežais. Su vadovybės leidimu slapčia atsidūrėme pas tetą Plungėje. Ji mums parūpino vaistų, rūpestingai slaugė, paskui nugabeno ar tik ne pas Pakutuvėnų kleboną Alšauską (Šalkauską?) kažkur apie Plungę. Padėjome klebono ūkyje. Henrikas Petkevičius dažnai parai ir daugiau laiko išvykdavo ryšių reikalais.
Perskaičiau Zenono Jaškos užrašytus prisiminimus "Trys dešimtmečiai Vorkutoje." Labai apgailestauju, kad Petkevičius labai daug ką yra pamiršęs, todėl 1944-1945 metų veikloje ypač daug spragų. Mano prisiminimų įrašas daromas 1993 11 19-20 dienomis į magnetofoną, prieš savaitę Kaune Kazio Petkevičiaus bute vėl buvau susitikęs su Henriku. Įsitikinau, kad jis tikrai neprisimena, nors šiaip atmintis dar pakankamai šviesi Tik man papasakojus vieną ar kitą epizodą, prisimena ir jis.
Iš buvimo klebonijoje prisimenu tokį epizodą. Ankstyvą žiemą sovietai sukoncentravo visas jėgas numatomam Klaipėdos šturmui, priartėjo prie vokiečių pozicijų. Puolimas turėjo prasidėti aviacijos antskrydžiu. Gal atsitiktinai, bet skridęs vokiečių lėktuvas virš rusų pajėgų išmetė su parašiutais "liktarnas". Atskridę sovietų bombonešiai sumaišė saviškių pajėgas su žemėmis. Kaip pasakojo kareiviai, aukų būta milžiniškų, generalinį šturmą teko atidėti net iki sausio antros pusės.
Kareivių laidoti valdžia iš artimiausių rajonų prievarta siuntė ūkininkus su arkliais ir vežimais. Klebono paprašytas išvykau ir aš. Gurguolei leidžiantis Minijos slėniu į Kartenos miestelį nuo Plungės, išsukau į kairę ir, kiek pavažiavęs, sustojau. Niekas "nepardavė", kareiviai nepastebėjo. Po kiek laiko grįžau atgal, taip ir nepabuvęs "graboriumi".
Visoje pafrontės zonoje siautė SMERS'o ir kitokie NKVD, pasieniečių daliniai. Užėję į kleboniją, tikrino dokumentus. Aš turėjau pasidirbęs pasą Stepo Lokio vardu. Jau turėjau pistoletą. Spėjau jį užkišti, per kratą nerado. Visgi pasirodžiau kažkuo įtartinas, tai išsivežė į Plungę, įkišo į sausakimšą rūsį, tardė, vėliau kažkodėl pervežė į Telšius, čia vietiniai talkininkai mane atpažino ir tyčiojosi iš Lokio pavardės. Įkalino buvusios žydų "šulės" antrame aukšte (pastatas išlikęs, buvo "Masčio" fabriko klubas, autoinspekcija, socdraudimo įstaiga, dabar vėl grąžintas žydų bendruomenei). Patalpos paruoštos kalinimui ant grotų langai, tik daryta viskas paskubomis. Ištardžius vieni jaunuoliai patekdavo į lagerius, kitus atiduodavo kariuomenėn. Man jokių vilčių nebuvo, nes Rudys(?) pažinęs nukankins. Sukaupęs visas jėgas, ėmiau daryti lango grotas. Iki nakties pavyko išklibinti. Buvo tamsi naktis, lijo. Iššokau laimingai iš antro aukšto. Sargybiniui iš baimės, matyt, atsitiko "nelaimė", nes šaudyti pradėjo tik man nutolus kokį 100 metrų. Per daržus pasiekiau mamos brolio Mickaus namus Luokės gatvėje, priešais Balvočiaus malūną. Vos įsileido. Pas dėdę atėjo ant aukšto gyvenęs čekistas. Pasiteiravęs sužinojo, kad esu giminaitis iš kaimo. Kuklutis jaunuolis pilku milo švarkeliu nepasirodė įtartinas. Rytmetį mano prašomas dėdė jau rogėmis nuvežė laimingai iki artimiausio miško pro visus sargybos postus. Dabar pamenu, kad tai buvo jau priklausant štabui gal gruodžio mėnesį.
Henrikas Petkevičius daug keliaudavo be manęs, ar būdavo ginkluotas, pasakyti negaliu, tačiau kai keliaudavome dviese, būdavome apsiginklavę kaip reikiant.
Kiek prisimenu, ryšį su LLA Žemaitijos štabu užmezgė Henrikas Petkevičius ir jau lapkričio pabaigoje, o gal gruodžio mėnesio pradžioje, tapome Skirpsčių kaimo Alsėdžių valsčiuje, gyventojų Pocių sodyboje, bunkerio dalyviai. Čia gyvenimo sąlygos buvo geros, šeimininkų dukra, mūsų bendražygė Onutė Každailienė gardžiai maitindavo, apskalbdavo. Pro sodybos langus buvo matyti plati apylinkė, tad pašaliniui sunku prislinkti nepastebėtam. Naktį saugojo jautrus ir piktas šuo. Pastebėją pavojų, lange sutartą signalą išstatydavo netolimos sodybos gyventojai Maisto netrūko, iš pradžių nesilygdami pirkdavome pas ūkininkus, vėliau gaudavome tariamai kunigų seminarijos auklėtiniams renkamą klebonijose. Pačiame bunkeryje slėpdavomės retai Jis buvo puikiai įrengtas, išmuštas parašiutų šilkais. Grindys nuklotos červoncais, užklotais taip pat parašiutais. Kaip dabar prisimenu gardžią Onutės "pusmarškonę" košę.
Bunkerio gyventojai keitėsi. Iš parašiutininkų gyveno štabo viršininkas Balys (Adolfas Kubilius), Šaris (Šarūnas Jazdauskas), Ašoklis. Kitų nepamenu. Be sodybos šeimininkų, grupei priklausė Onutė ir Antanas Každailiai, labai gerai žinoję plačias apylinkes. Menu, ateidavo iš Žarėnų bunkerio laikų pažįstamas leitenantas (Kymantas?). Čia jis gydėsi nuo niežų, išsinešdavo vaistų.
Ryšį su kitais partizanų būriais, o jų daug buvo apie Žarėnus, prie Tverų, Kunigaikštienės miške ir kt, ryšį nuolat palaikydavo Henrikas Petkevičius, LLA Žemaitijos štabo bunkerį jis tikriausiai sužinojo per kunigą Alšauską, mums slapstantis klebonijoje. Henrikas nuvedė ten mane. Nemanau, kad aptiko atsitiktinai. Už tokią blogą konspiraciją kaltus būtų reikėję sušaudyti.
Su Henriku buvome jauni, labai drąsūs, gerai sutardavome, nesvyruodavome. Savo gyvybių nepaisėme. Užtekdavo vienam pasiūlyti, kitas pritardavo. Keliavome miškais, laukais ir keliais dviese, puikiai apsiginklavę. Bent tris kartus dalyvavau Henriko žygyje iš Skirpsčių kaimo štabo bunkerio į Kunigaikštienės mišką. Kai sužinojome, kad suėmė mūsų vadą Kubilių-Balį, štabe pasiūliau nedelsiant užpulti Telšių kalėjimą ir išvaduoti jį. Ten prižiūrėtoju dirbo Pranas Limontas(?), vėliau už ryšį su partizanais suimtas. Buvau po lagerių sutikęs jį Klaipėdoje, dabar jau miręs. Esu veiksmo žmogus, todėl tikėjau sumanymo sėkme, jei tik veiksime staigiai ir įžūliai Pabėgimai iš vokiečių ir čekistų nagų stiprino pasiryžimą. Deja, kiti grupės nariai tam nepritarė, ypač protestavo Balio pavaduotojas Šaris-Jazdauskas, sakė būsiant daug aukų.
Kaip jaunuoliškos drąsos pavyzdį noriu paminėti mūsų su Henriku pagrobtą ir partizanams pristatytą karišką sunkvežimį su maisto produktais ir dviem raudonarmiečiais. Eilinį kartą buvome netoli Kunigaikštienės miško dviese. Netoli kelių sankryžos gyveno moteris, mūsų ryšininkė. Užėjome sužinoti, kokia padėtis. Ji įspėjo, kad miškas apsuptas didelių rusų pajėgų, kariškių pilna visur. Stebėjosi, kad nesusidūrėme su baudėjais. Įspėjo kariškius plėšiant iš gyventojų maistą. Tik pernakvoję pas ryšininkę, susiruošėme keliauti, rodos, į Kunigaikštienės mišką ar atgal. Vos pajudėjome, į sodybą gal už 200m įriedėjo karinis sunkvežimis, į pat kiemą. Buvome plyname lauke, pakalnėje. Nežinau kuriam iš mūsų pirmam kilo mintis "imti" mašiną. Sėkmės atveju aprūpinsime partizanus maistą Jų ne daugiau 3-4, mes dviese, gerai ginkluoti Svarstyti nėra kada — išvažiuos arba mus pastebės. Nėrėme į trobą pro automašiną. Koridoriuje puoliau pro vienas duris. Henrikas pro kitas. Mano kambarys tuščias, girdžiu draugo balsą: "Rūky vverch." Išdygau už jo nugaros. Abu "duoneliautojai" pakėlė rankas, automatai gulėjo ant stalo. Išsivarėme abu juos lauk. Henrikas atsisėdo į kabiną, įrėmė pistoletą į šoną, mostais rodė šoferiui kelią. Aš su antruoju kareiviu sėdau į kėbulą. Kaip ir Henrikas, nemokėjau rusiškai, tad parodžiau mostais kareivėliui kad jei jis bėgs, tai aš "prr" iš automato. Abu klusniai vykdė mūsų nurodymus. Išsukome iš sodybos ir vieškeliu nuriedėjome Kunigaikštienės miško link. Pravažiuojančios mašinos nekreipė į mus jokio dėmesio. Praleido ir mišką supę kariškiai. Įvažiavę į mišką, sustojome. Iš kabinos iššokęs Henrikas ėmė signalizuoti partizanų sargybos postui Tik dabar pagalvojau, kad mus gali nukauti savi, palaikę rusais. Sargybinis nepasirodė, nubėgo pas partizanų vadą Juozaitį. Karininkas su 2-3 partizanais atskubėjo ir atpažino H.Petkevičiaus signalus. Raportavome, kad atvežėme maisto pilną sunkvežimį - vištų, kiaušinių. Vyrai nudžiugo, nes maisto ėmė trūkti. 1944-1945 metais partizanai miškuose jautėsi šeimininkais, kariškiai tik labai gausiomis jėgomis puldavo. Smagu buvo žiūrėti kaip mūsų paimti su Henriku kareiviai pešė vištas, virė partizanams sriubą. Mes, savo užduotį atlikę, grįžome į Platelių miškus. Nežinau tolesnio belaisvių likimo.
Menu, kažkurio žygio metu, pavakary, bet nesutemus, neaplenkėme Plungės, o miestiečių akivaizdoje patraukėme per miestelį civiliai apsirengę ir apsiginklavę. Praeiviai suprato, kad mes partizanai. Jau rytojaus dieną pasklido gandas apie partizanų pajėgų ruošiamą miesto puolimą, o mus du pavertė dideliu daliniu. Iš pusės amžiaus perspektyvos mūsų poelgis nelogiškas, nes be reikalo rizikavome savo galvomis. Gal ir taip. Antra vertus, ir kova saujelės pasiryžėlių su okupantų jėgomis taip pat daug kam galėjo atrodyti avantiūra. Buvome jauni, kovojome už savo Tėvynę. Nelaukėme jokios materialinės naudos sau. Abu su Henriku Petkevičiumi aukojomės sąmoningai Tam ir likome Lietuvoje, nors puikiausiai galėjome pasitraukti į Vakarus.
Kadangi buvau miesčionis, Žemaitijoje mažai keliavęs, vykdant LLA štabo užduotis, vedliu visada būdavo Henrikas. Atmintyje išlaikiau tik vietų, susijusių su kažkuriais įvykiais, vaizdą. Tačiau žemėlapyje nurodyti vargu ar tiksliai galiu. Manau, 1994-ųjų pavasarį su bendražygiu Petkevičiumi aplankysime ir patikslinsime. Henrikas ir dabar geriau orientuojasi vietovėse, nors kur kas blogiau pamena mūsų partizaninę veiklą. Mudviejų atminties spragas turėtų papildyti Onutė Každailienė, kurią drauge su ZJaška aplankiau Kretingoje 1993m. lapkričio 22d.
Apie Skirpsčių kaimo bunkerį galiu paminėti štai ką. Netoli Pocių sodybos įkalniau buvo kitas ūkis. Čia gyveno mūsų talkininkai Iš jų matyti platesnės apylinkės, todėl pavojaus atveju jie lange kabindavo baltą popierių, o mes tada slėpdavomės požemyje. Pocių virtuvės grindys buvo plūkto molio. Pagrindinė anga buvo pasienyje, ant jos užstumta lova. Dangčio dėžė taip pat iš storo molio sluoksnio. Dangtį uždarius, šeimininkai šluotele užšluodavo plyšius, grąžindavo į vietą lovą. Rusų kariškiai ne kartą darydavo kratas, badė, stukseno, bet nepastebėdavo nieko įtartino. Viduje dieną naktį kas nors budėdavo prie langų. Labai padėjo ir ypač budrus šeimininkų kiemsargis šunelis.
Menu, kad dalyvavau bene 1945 metų pradžioje priimant ir gabenant iš vokiečių lėktuvo parašiutais išmestą krovinį. Dalį atsivežėme į Skirpsčius, dalį suslėpėme Platelių miškuose. Mums su Henriku atsiradus LLA štabe, čia buvo 5 parašiutininkai. Jonas Dūda gavo nurodymus legalizuotis ir iki arešto mokytojavo Luokėje. Jo vietoje apsigyveno kartu su kroviniais parašiutu nusileidęs bendražygis. Iš pradžių radistas, mūsų saugomas, radiogramas perdavinėdavo iš įvairių miško vietovių, 6-10 km atstumu nuo pagrindinio bunkerio. Vėliau tiek įsidrąsinome, kad seansą užmegzdavome ant Pocių daržinės viršaus. Griežtos konspiracijos trūko. Matyt, nepakako trumpalaikių parašiutininkų kursų Vokietijoje ar mūsų apmokymo Platelių stovykloje 1944-ųjų vasarą. Abejoju, ar Adolfas Kubilius-Balys išvis buvo karininkas, nors taip tvirtina O.Každailienė. Mažai žinojome apie partizaninės kovos taktiką. Tad anksčiau ar vėliau LLA Žemaitijos štabas buvo pasmerktas žlugti Tik save galime kaltinti, kad lengvai patekome į rusų pasalą prie Skirpsčių bunkerio, Pocių sodyboje 1945-ųjų pavasarį. Mūsų grupės narį sužeidė, o po trumpo laiko iš antrosios, girdėjusios mūsų susišaudymą, žuvo vienas karininkas, antrasis gyvas pateko į nelaisvę rusams. Bet apie tai toliau.
Dar gimnazijos suole buvau pamėgęs piešimą, tad bunkeryje daugiausia laiko praleisdavau gamindamas organizacijai fiktyvius asmens dokumentus, atleidimo nuo karo prievolės pažymas ir Lt. Tuščių blankų, antspaudų, klišių gavome kartu su ginklais ir amunicija. Klastoti dokumentus sekėsi, tikrinant čekistams nekeldavo abejonių. Ir slapyvardį gavau — Sekretorius. Tvarkiau štabo raštvedybą, spausdinau rašomąja mašinėle atsišaukimus. Henriką lydėdavau tik retkarčiais. Pamenu, padėjau iškasti ir įrengti atsarginį bunkerį Milvertų ūkyje prie Plungės, bene upės skardyje.
Už slapyvardį atkentėjau Klaipėdos saugume po arešto. Kad buvau sekretoriumi — turėjau žinoti visas organizacijos paslaptis. Mažai gelbėjo mano tvirtinimai jog Sekretoriumi praminė tik už dokumentų padirbinėjimą, o grupės dalyvius žinojau tik pagal slapyvardžius. Kailis kentėjo... Sovietams sekretorius asociavosi su visagaliais jų partijos sekretoriais. Jaunimui patarčiau slapyvardžius rinktis apdairiau...
Mums skirtas siuntas priėmėme Platelių miškų aikštelėje tikriausiai gruodžio ir sausio mėnesiais. Lėktuvas abu kartu atskrido tiksliai nustatytu laiku. Naktį aiškiai matėme, kaip zenitinė artilerija stengėsi jį numušti skrendant per fronto liniją prie Klaipėdos. Uždegdavome laužus. Parašiutais numetė specialius konteinerius. Pirmą kartą gavome daug rusiškų červoncų, civilius drabužius, rusų karininkų uniformas, automatus, pistoletus. Antrą kartą be amunicijos, ginklų, taip pat ir dėžę blankų, klišių, antspaudų dokumentams klastoti Tada pradėjau masiškai "gaminti" reikiamus dokumentus partizanams. Tik vienas konteineris nutolo nuo aikštelės, bet ir tą sėkmingai radome. Antru kartu nusileido ir Šalna. Menu jau vasarą, po Skirpsčių bunkerio žlugimo, kartą jį peršovė per pilvą. Mūsų medicinos žinios baigėsi tuo, kad patarėme išgerti vandens - jei neišbėgs, vadinasi, nieko rimto. Jau būnant majoro Semaškos būryje, einant netoli miestelio, vienam partizanui iškrito iš po apsiausto automatas, serija sužeidė neatsargųjį į sėdynę, kulkos išėjo per nugarą. Sužeidimas rimtas. Pasikvietėme gydytoją, padarė miške operaciją, vėliau perrišinėjo seselė. Ligonis sveiko skausmingai, medikų niekas neišdavė. Partizanui baisiausias dalykas ir buvo sužeidimas, nes miške gydytojų neturėjome. Mano manymu, iki pat Balio suėmimo nuolat buvo palaikomas radijo ryšys su Vakarais. Mūsų štabas planavo ateityje palaikyti radijo ryšį su visais Žemaitijos partizanų būriais. Ryšį palaikė per H.Petkevičių, į bunkerį atvykdavo iš įvairių vietovių partizanų atstovai Vyko didelis organizacinis darbas. Pavaldiems būriams kategoriškai drausta imti maisto iš ūkininkų, plėšikauti. Kas iš to - mūsų vardu veikė rusų daliniai plėšikaudavo ir žudydavo mūsų vardu. Jiems talkino stribokai. Žemaitijos štabo nariai maistą pirkdavome. Mūsų laukdavo, nes mokėjome 2-3 kartus brangiau ūkininkų nurodytos kainos. Vėliau konspiracijos tikslais maistu aprūpindavo patikimi kelių parapijų klebonai rinkliavos Telšių kunigų seminarijos auklėtiniams vardu.
Kpt. Jonas Semaška - Žemaičių legiono vadas
Kiek dalyvavau žygiuose į įvairias Žemaitijos vietoves su Henriku Petkevičiumi nesame gavę nurodymų ar rinkę jokių karinių duomenų apie raudonąją armiją. Kariškiais domėjomės tik tiek, kad galėtume nepatekti į jų nagus.
Aš asmeniškai neturėjau jokių kontaktų su Telšių Kurija, jos dvasiškiais, tuo labiau su vyskupais. Turimais ryšiais bunkeryje nebuvo dalijamasi
Kaip ir kada sužinojome apie Adolfo Kubiliaus-Balio suėmimą, nepamenu. Tik sužinojome greitai, nes planavome surengti pasalą kelyje į Alsėdžius ar išvaduoti Alsėdžiuose. Bet sužinojome, jog jis išvežtas į Telšius.
Kodėl ir kaip įkliuvo Balys, galiu tik spėlioti Buvome įsidrąsinę — radiogramas perduodavome Pocių sodyboje, gal užpelengavo. Einant į Skirpsčių km. Žemaitijos štabą, netoliese suėmė Žarėnų būrio vadą, kaip ir A.Kubilių-Balį. Šiaip bunkeryje, kaip minėjau, dažniausiai būdavo 3-4 žmonės. Lankėsi ir pasiuntinys iš Vilniaus, siūlydamas susijungti visos Lietuvos partizanams, atrodo, garsaus provokatoriaus prof. Markulio atstovas. Henrikas Petkevičius-Steigvilis, Juozas Valiulis 1993m. pradžioje perskaitė buvusios prelato Juodaičio, Telšių Vyskupijos Kurijos dvasiškio, šeimininkės užrašytus prisiminimus. Sakė šią tvirtinus, kad Juodaitis buvo KGB užverbuotas dar 1944m. Vyskupai K.Borisevičius ir P.Ramanauskas jo neįtarė, nesisaugojo. Kai 1993m. lapkričio mėn. trumpam susitikome Kretingoje su Onute Každailiene, ji trumpai atsakė, jog visos jų nelaimės prasidėjo į štabą atsikrausčius Misevičiui. Grandinė lyg logiškai užsidarą H.Petkevičius pristatė į štabą gerai mokantį užsienio kalbas buvusį Plungės burmistrą Misevičių, šis supažindino A.Kubilių su vyskupais Borisevičiumi ir Ramanausku. Pažintis tęsėsi bent kelis mėnesius, palaikomi ryšiai su Kurijos rekomenduotais parapijų klebonais. Atrodo, A.Kubilius ir buvo suimtas po eilinio susitikimo Kurijoje. Toliau Juodaitis — KGB. Per Juodaitį (gal ir radijo pelengavimą) štabo vietą žinojo tik apytikriai, todėl štabo vadą paėmė kelyje. Net ir suimtas, Balys bunkerio neišdavė, nes iš O.Každailienės žodžių atrodo, kad jį rado atsitiktinai kelyje. Gal apie Juodaičio veiklą Telšių Kurija turi papildomų duomenų, kad nesistengė iki šiol apklausti dar gyvo liudininko H.Petkevičiaus, nors naudojosi Z.Jaškos užrašytais prisiminimais 1992m. lapkričio mėn. Klaustukų daug, juos gal iššifruos ateities tyrinėtojai. Juk be LLA Žemaitijos štabo A.Kubiliaus grupės darbo neįmanoma visiškai atskleisti pokario rezistencijos veiklos pradžią Vakarų Lietuvoje.
Pakankamai daug žinojome apie čekistų tardymų žiaurumus, tad suėmus grupės vadą Balį, pasitraukėme į atsarginį bunkerį, kuris, matyt, turėjo būti už kelių km nuo Skirpsčių, miške. Nors pavasarėjo, tačiau teko pašalti ir sušlapti. Kiek menu, Henrikas Petkevičius dar prieš vado areštą buvo išvykęs ar tik ne į Kunigaikštienės mišką. Atrodo, ir mes ruošėmės netrukus ten persikelti
Praėjo gal koks dešimt dienų, Skirpsčiuose buvo, mūsų žiniomis, ramu, sodybos šeimininkų Pocių niekas nelietė. Nebepamenu kuriuo tikslu, gal išsigabenti bunkeryje likusią mantą, tačiau A.Kubilių pakeitusio Šarūno Jazdausko-Šario vadovaujami, nutarėme apsilankyti senoje štabvietėje. Pasidalijome į dvi grupes. Pirmojoje, be manęs, buvo Onutė Každailienė, Šertvytis, Liudvis ir dar vienas. Šviesią mėnesienos naktį iš Platelių miško per laukus raižyta vietove nuo Alsėdžių pusės priartėjome prie sodybos. Kaip minėjau, Pociai turėjo labai jautrų šunį, kuris, pajutęs mus, turėjo pradėti loti. Nors aplink nebuvo matyti nė gyvos dvasios, tyla man pasirodė įtartina. Liudvis mėgdavo rizikingus žygius, tad pasisiūlė į žvalgybą. Kiti sugulėme, aš pasirėmiau alkūne, dairiausi. Automatas šalia. Staiga iš pusiaukelio parbėgo mūsų žvalgas — kieme pilna rusų. Iš ten pasipylė tanki ugnis. Aš ėmiau šaudyti. Netylėjo ir draugai. Kur tuo metu buvo Onutė - nepamenu. Kažkaip Šertvytis stojosi, sušuko, kad sužeistas. Stvėrėsi už kojos. Riktelėjau Liudviui, kad su sužeistuoju bėgtų miškan. Ugnis uraganiška, aš atsakinėju. Pamačiau, kaip Šertvytis klibikščiuodamas, rankomis užsisvėręs ant Liudviko pečių, pasislėpė miško kampe. Apsidairiau - nieko iš saviškių. Išsigandau nesurasiąs draugų, nes silpnai orientavausi apylinkėse. Pašliaužiau upelio (griovio) link. Tuo metu jis buvo labai ištvinęs. Kaip apsidžiaugiau, kai pamačiau įklimpusią Onutę Každailienę! Ištraukiau. Pabėgėjo tvoros link. Kai priartėjau, pamačiau neužmirštamą vaizdą. Onutė guli išsitiesusi purvyne, prisispaudusi. Tvoros šipuliai lyte lyja. Aplink jos rankas tiesiog kulkų fontanai. Ugnis pragariška. Svarbiausia — gražūs ilgi plaukai atsistoję. Iš baimės taip negalėtų sukilti, matyt, kulkos įelektrino orą. Klausiu - atsiliepia. Liepiu patvoriu bėgti miško link, o aš pridengsiu. Pakėliau automatą - tuščias. Paleidau kelis šūvius iš pistoleto ir nuskuodžiau paskui ją. Uždusę jau giliai miške atsipūtėme ant kelmelio. Onutės vedami grįžome į miško bunkerį. Gal po kokių 15 minučių atbėgo ir Antanas Každailis. Mes į bunkerį bėgome aplinkiniais keliais, jis pasirinko trumpiausią. Tada sužinojome jo nuotykius.
Jų grupė: Šarūnas Jazdauskas, Antanas Každailis, kariškiai ltn. Darbutas ir kitas, bene leitenantas Kaunas, gal pusvalandžiu vėliau mūsų maršrutu priartėjo prie Pocių sodybos. Pamatę kieme kariškius, pamanė, jog tai mes. Ir tik kai iki trobesių liko 4-5 metrai Antanas atpažino rusus. Tie irgi, matyt, palaikė saviškiais - kas čia tikės, kad dar kartą atsilankys partizanai. Žygio metu pirštas visada ant ginklo gaiduko, todėl Antanas paleido iš arti automato seriją, po to puolė už bulvių rūsių (kapčių) ir į kariškių būrį metė iš eilės 3 granatas. Vieną iš grupės rusai nukovė, antrą sužeistą paėmė gyvą. Každailiui pavyko sveikam pasiekti bunkerį. Man rodosi, kad Henriko Petkevičiaus tą kartą nebuvo su mumis.
Surengę pasalą, kariškiai laukė mūsų iš Platelių pusės, tik todėl galėjome prieiti taip arti nuo Alsėdžių pusės jų nepastebėti Žinoma, kalčiausi mes, be geros žvalgybos atėję į Pocių sodybą. Manau, po poros metų, jei būtume išlikę, taip nesielgtume.
Sužeistą Šertvytį pavyko gydyti Telšių ligoninėje. Vėliau perkėlė jį į Radviliškį, kur ligoninės seselė išdavė. Iškalėjęs lageriuose, apsigyveno Alma Atoje. Dėstė aukštojoje mokykloje, docentas. Vedė tremtinę vokietę. Gavau ne taip seniai jo laišką. Ruošėsi repatrijuoti su žmona į Vokietiją.
Mūsų štabo grupės veikla sutriko. Aš negaliu pasakyti, kaip buvo suimtas Henrikas Petkevičius. Aš tikrai toje gupėje nebuvau. Onutė Každailienė geriau žino, ji minėjo išėjus Henriką su savo ryšininke. Na, apie tai papasakos ji pati. Jei 1944m. spalio mėnesį abu draugai su išsilaužtu pagaliu žadėjome eiti vaduoti jaunylį mano brolį iš čekistų nagų, tai juk niekada nebūčiau pabėgęs, neįsitikinęs, kad geriausias draugas Henrikas nukautas. Kitaip negalėčiau.
Ką dar galėčiau papildyti apie Skirpsčių laikotarpį? Pocių kaimynai buvo Mažrimai, Telšių kalėjimo prižiūrėtoju dirbo Pranas Giniotis, vėliau už ryšį nuteistas 10 ir 5 (be teisių) metams Balchašo lageryje. Grįžęs gyveno Telšiuose, dabar jau miręs. Štabe Šertvytis ėjo propagandos skyriaus viršininko pareigas. Jį sužeistą į mišką nutempė dviese. Ir dabar pamenu, kad susišaudymo metu lyg užvesta patefono plokštelė galvoje sukosi tuo metu populiarios dainos žodžiai "Sugrįšiu, brangi mamyte. Žirgelis štai prie manęs. Brangi žemė bus laisva"(gal ne visai tiksliai užrašiau žodžius). Išsipildė, mes vėl laisvoje, kad ir ne tokioje Lietuvoje, už kurią kovojome. Mudu su Onute nebuvome net sužeisti Telšių futbolo komanda 10-ies miestų turnyre Kaune laimėjo antrąją vietą. Žaidėjai buvome apdovanoti gražiais šalikais. Vargšelis nukentėjo - suskaičiavau tris kulkų skyles. Sužeistąjį su Liudviu tikriausiai gabeno Ašoklis, kurį mažiausiai beprisimena savo pasakojimuose H.Petkevičius ir S.Grybauskas. Atsitiktinai sužinojau, jog Ašoklis, slapyvardis bene Silkoša, gyvas ir gyvena Liepojos mieste.
Apie mūsų žygį per Pungės miestą net milicininkams matant ir pasklidusias kalbas mus informavo Milvertas, kai grįždami iš Kunigaikštienės miško užsukome pas jį.
Aš asmeniškai dalyvavau kasant bunkerį Platelių miške ir pas Milvertus.
Dar kartą noriu pakartoti, jog būnant Adolfo Kubiliaus štabe, buvo nuolat palaikomas ryšys su Žarėnų būriais, kurie buvo ne vienas (junginio vadą vėliau nušovė, nepamenu pavardės), Platelių miškų partizanais, Kunigaikštienės miško (tikriausiai prie Tverų) būriais, vadovaujamais kapitono Juozaičio ir majoro Semaškos. Daug vyrų kovojo Tauragės miškuose, bet su jais, atrodo, dar ryšių nebuvo. Venslauskas buvo Žarėnų būrio vadas. Pagrindinis ryšininkas - Henrikas Petkevičius, gaila, kad beveik viską užmiršęs.
Kiek pamenu, jau ir prieš aptinkant Skirpsčių kaimo bunkerį buvome nutarę trauktis vasarai į Kunigaikštienės miškus. Po Kubiliaus suėmimo vadovavimą perėmęs Šarūnas Jazdauskas galutinai apsisprendė po naktinės pasalos prie Pocių sodybos, kai Šertvytį sužeidė, o du būrio nariai - vienas negyvas, pateko čekistams.
Labai gaila, bet perėjimo laikotarpį blogai bepamenu. Mūsų būrys (nepamenu, be Šarūno Jazdausko, Petrausko ir manęs, ar dar kas ten nukako), pateko majoro Semaškos vadovybei. Kartu su kitais lietuviais kovėsi vokiečių pusėje Liepojos grupės apsuptyje. Bene po kapituliacijos dar su trimis draugais karininkais patraukė Žemaitijon. Tačiau Kunigaikštienės mišką pasiekė tik dviese. Čia ėmė vadovauti gausiam partizanų būriui. Kadrinis karininkas, kovojęs Rytų fronte, buvo narsumo ir sumanumo pavyzdžiu mums visiems. Įsiminė toks epizodas, kai amžinai persekiojami, traukdamiesi nuo pasalų, vieną kartą ir mes tapome "medžiotojais." 1945-ųjų vasarą gausus partizanų dalinys ilsėjomės miške, kai atbėgęs sargybinis įspėjo, jog spindžiu (kvartaline) artinasi koks 100-150 rusų kariškių ir stribokų. Susiruošėme trauktis. Majoras Semaška pareikalavo 10 savanorių kautynėms. Atsirado nemažai norinčių, tačiau vadas iš jų atsirinko tik 10, tarp jų ir mane. Paaiškino, kad didesnis skaičius tik trukdys, o 10 kaip tik. Paaiškino užduotį, įsakė gerai ginkluotiems savo nariams paleisti ugnį tik po jo šūvio. Patraukėme kvartaline linija, perėjome jų susikirtimą, aikštelę, paruoštą medienai sandėliuoti. Žygiavome nesislapstydami Pakalnėje pastebėjome gausų priešą. Šis, pamatąs mus, ėmė šaukti ir šaudyti. Puolėme lyg tai išsigandę tekini atgal. Miško aikštelėje išsidėstėme kas 5-6 metrus. Užsimaskavome. "Medžiotojai" tirštu būriu pasileido mūsų link. Kai baudėjai prisiartino per 5 metrus nuo Semaškos, tas paleido automato seriją. Prabilo ir mūsų automatiniai ginklai Mums taikinys puikiausias, mes priedangoje. Nežinau, bet jų žuvo labai daug, kiti kaip avinai, metę ginklus, parskuodė į Plungę. Mūsų niekas nenukentėjo. Kai vyrai rinko nukautųjų ginklus, aš nėjau - negaliu žiūrėti į lavonus, kad ir norėjusius mus sunaikinti
Tačiau diena iš dienos mūsų padėtis darėsi vis sunkesnė. Dar 1945 05 09 baigėsi karas. Nebegalėjome tikėtis naujų ginklų ir amunicijos siuntų. Veikėme dideliais būriais, organizuotais Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Tokia taktika visiškai netiko naujoms sąlygoms. Iš frontų atitrauktą kariuomenę rusai įkurdino Žemaitijos miškuose, palapinių stovyklose. Miškai tapo mums nesaugūs. Artėjo 1945-1946 metų žiema. Mūsų vadovybė nurodė mums skaidytis į mažas grupeles, slapstytis pavieniui, o turintiems vienokius ar kitokius dokumentus — legalizuotis. Turėjome laukti, kol gausime naujų nurodymų, tada vėl galėsime atnaujinti kovą.
Petrauskas (tas, kuris buvo persišovęs krintančiu automatu), bene Lietuvos kariuomenės puskarininkis Laibus(?) ir aš nutarėme žiemoti pas Rietavo miškų partizanus, su kuriais ryšį turėjo buvęs kariškis. Deja, komunistinė valdžia prieš tai buvo paskelbusi amnestiją partizanams. Daug kas patikėjo, išėjo iš miško. Prasidėjo išdavystės, suėmimai, visi atsidūrė Sibire. Čia būti taip pat nebegalėjome. Įsiminė vienas epizodas. Trejetas traukėme atvira vietove vieškeliu. Kai pastebėjome atvažiuojančius du vežimus, pilnus stribokų, bėgti buvo vėlu, slėptis nėra kur. Mes su lietuviškomis uniformomis, ginkluoti automatais, pistoletais, apsikarstę granatomis. Ką daryti? Jei gulsime, prasidės nelygios kautynės. Pagal kažkurio mūsų komandą sustojome, laukiame, pirštai ant ginklų gaidukų. Vežimai artinasi. Stribokai net pozų nepakeitė. Kai susilygino su mumis, aiškiai matėme šalia jų gulinčius ginklus, bet nė vieno rankos jų nelietė. Išsiskyrėme be šūvių. Matyk suprato, kad gyvi nepasiduosime, bet ir jų kris. Pagailėjo savęs. Mus išgelbėjo savitvarda ir nebijojimas mirti - išėję partizanauti tam ruošėmės.
Dokumentus turėjau savo tikrąja pavarde. Buvo jau vėlyvas 1945-ųjų metų ruduo. Nutariau traukti vienas, mėginti rasti darbo. Geriausia tam tiko Klaipėdos kraštas, į kurį suplūdo daug laimės ieškančių, tikriau sakant, mėginančių sumėtyti pėdas žmonių. Šilutėje mane užkalbino vienas pažįstamas sportininkas. Kai pasisakiau niekur nedirbąs ir tik ką atvykęs, pasiūlė vietą sporto komitete. Sutikau, tik pasisakiau dar beturįs senąjį, lietuvišką pasą. Neilgai trukus gavau jau sovietinį, tapau legaliu piliečiu.
Menu, atvykau komandiruotas Kaunan parvežti sportinės aprangos. Neiškentėjau neužėjęs į dabartinio KKI sporto salę. Kaip tik žaidė ketvirtfinalyje Klaipėdos ir Telšių krepšinio rinktinės, tuo metu stipriausios Lietuvoje. Pamačiau telšiškius Stonkus, K.Petkevičių. Klaipėdiečių treneris (Leibovičius?) prikalbino žaisti už juos. Sutikau su sąlyga, kad nestosiu prieš telšiečius. Lemiamose rungtynėse po pirmojo puslaikio jie pirmavo net 10 taškų skirtumu, aš buvau atsarginis. Paprašytas išeiti į aikštelę, nebuvau rezultatyvus, bet vis tiek rezultatas išsilygino. Paskutinę minutę "paslydau", o Kazys Petkevičius persvėrė rezultatą. Telšiečiai išnešė mane iš aikštės ant rankų.
Persikėliau į Klaipėdą, tapau krepšinio rinktinės kapitonu. Apsigyvenom dviese kambaryje. Daug žaisdavau, treniruodavausi. Sekėsi puikiai. Atvykę gruzinai kvietė į savo krepšinio komandą. Tblisyje krepšinio sirgalius, rusų karininkas patarė važiuoti į Maskvą, į jų rinktinę, nes čia likęs pražūsiu. Ko gero, žinojo kas esu ir kas laukia. Bet kur išvykti atsisakiau, nes galvojau, vienu ar kitu būdu gausiu žinią iš majoro Semaškos ir vėl grįšiu tęsti kovą.
1946m. sausio pradžioje į mano kambarį atėjo dviese ir nugabeno į KGB rūmus. Galėjau iššokti iš antro aukšto lango ir pabėgti, bet buvau įsitikinęs, kad pabėgti visada suspėsiu, taip pasitikėjau savimi. Buvo savaip smalsu -ko jie iš manęs nori.
Po arešto tris savaites niekas manęs netardė, tik buvau rūsiuose mėtomas iš kameros į kamerą. Vis įmesdavo žiauriai iškankintus ir sužalotus žmones po tardymų. Gal norėjo kalėjimo draugams sudaryti įspūdį, kad esu šnipelis. Greičiausiai visgi "nokino" mane, norėjo palaužti moraliai, o po to užverbuoti ir paleisti laisvėn, gal net į sportinį pasaulį. Pasibaisėjęs, kaip prisiekęs rūkorius iš gultų plyšių krapštė visokias šiukšles, suko į laikraštinį popierių ir rūkė, nuo tos pačios dienos mečiau rūkalus - ir iki šios dienos nerūkau. Iš stiprių pypkorių nė vienas nebegrįžo iš lagerių - kauleliai dūlėja Sibiro platybėse.
Po trijų savaičių bandžiau neigti bet kokį dalyvavimą partizaninėje pogrindinėje veikloje. Deja, neilgai. KGB naguose jau buvo Kubilius, Jazdauskas, Milvertas (Henrikas Petkevičius Juozo Valiulio pavarde byloje nedalyvavo, jau buvo Vorkutoje). Patys tardytojai papasakojo apie mano veiklą, net buvimą Rietavo būryje, nes per ryšininkus buvo įkliuvę tenykščiai vyrai. Suvedė akistaton su visiškai iškankintu Milvertu, kuris, abiejų laimei, patvirtino, jog esu tas pats St.Grybauskas-Sekretorius. Prasidėjo kankinimai siekiant išgauti ryšius, bunkerius, partizanų tikrąsias pavardes. Apie bėgimą nebuvo ko ir galvoti, svarbu, kad tik išlaikyti. Laikiausi tokios taktikos - esą buvau visur ne vietinis, tad žinojau tik slapyvardžius, juos kartojau. Ir taip para po paros, naktimis. Kažkodėl tik tardytojas nusukdavo kalbą kitur ar nekreipdavo dėmesio man kartojant Šarūno Jazdausko slapyvardį. Daugiau iš mūsų A.Kubiliaus-Balio grupės neparodė akistatose.
Gal po dviejų savaičių įvedė į didelį kambarį, kur sėdėjo gal kokie 15 asmenų, įvairių laipsnių, tarp jų ir pulkininkų. Ėmė graudinti: esu geras sportininkas, perspektyvus, jaunas. Štai atspausdintas lapas - pasirašyk, ir tuoj išeisi, miškas - viskas bus pamiršta. Atsakiau, kad niekšu niekada nebuvau ir nebūsiu, geriau supūsiu. Vėl pasiūlos, gundymai, pražudysiu talentą ir t.t. Pasakiau - nevarkit, nieko nebus. Tik jau po to nukirpo plaukus. Tardė žiauriai. Naudojo bizūną, kurio galuose buvo gumuoto švino šratai. Per naktį sodindavo ant taburetės kampo ant "subinkaulio", pasikeisdami neleisdavo užmigti ištisomis savaitėmis. Tardė lietuvis Jankauskas (jau po visų lagerių tvarkant dokumentus išvykti aplankyti šeimą į JAV su juo susidūriau vėl Klaipėdos KGB kaip su viršininko pavaduotoju. (Neprisipažino, bet aš taip manau - tas pats). Eilinio tardymo metu, prisiminęs, kaip vokiečių okupacijos metu visi lietuviai saugojo tautiečius nuo vokiečių, likęs kabinete dviese, drįsau papriekaištauti kad lietuvis lietuvį taip kankina. Jaunasis tardytojas vožė man antausį. Tačiau po savaitės, vesdamas laiptais, susistabdė ir tyliai pasakė, jog prokuroras uždraudė mane žaloti. Gal tikėjosi palaužti. Man ši žinia padėjo ištverti tris mėnesius trukusias kankynes.
"Kūmas" verbavo mane ir lageryje. Sakė - turiu padėti sovietų valdžiai Atsakiau: "Čia nebūčiau pakliuvęs, jei būčiau niekšas." Liepė parašyti kad atsisakau. Parašiau, kad nepadėjau ir niekada nepadėsiu sovietų valdžiai ir pasirašiau. Įsiutęs operatyvinis įgaliotinis pagrasino, jog tas lapelis lydės mane visą gyvenimą. Neatspėjo - tik dalį gyvenimo.
Tardant paragavau ir karcerio. Tai mažytis kambarėlis. Sienos apšerkšniję, ant grindų ledas, jokio baldo. Visas tris paras sustojęs prie durų drebi ir svajoji, kad tik išvestų tardyti, tegu ir gausi į kailį, bet nors sušilsi Maisto jokio, tik šalto vandens puodelis.
Po tardymo įmetė į mirtininkų kamerą. Sienos išrašinėtos čia kalėjusių užrašais. "Man 19, mirštu už Tėvynę." 20-mečiai. Ir kiek jų praėjo prieš mane... Buvau susitaikęs su mintimi, jog ir man gresia jų likimas.
Po kažkiek dienų išvedė mane į "teismą." Už stalo sėdėjo mano vyresnysis tardytojas Fadejevas, vertėjas Jankauskas ir mašininkė. Buvo ir kiek žiūrovų, matyt, iš KGB. Kaltinamojoje išvadoje perskaitė, jog buvau su parašiutininkais, dalyvavau kautynėse, kovėmės su stribais. Ir koks buvo mano nustebimas, kai paskelbė teismo nuosprendį —10 metų lagerio ir 5 metams pilietinių teisių atėmimas. Stebėjosi ir salėje dalyvavę: toks banditas ir tokia maža bausmė. Gali išsipildyti pranašingi dainos žodžiai "Sugrįšiu, brangi mamyte." Taip, kautynėse dalyvavau, šaudžiau aš, šaudė ir į mane. Tačiau niekada nešoviau į beginklį, kad ir kiek būtų nusikaltęs. Visi žinojo - Stepas Grybauskas ten neis. Kitas dalykas kova. Ne kartą dengiau atsitraukiančius draugus ugnimi. Ir su Henriku Petkevičiumi buvome neišskiriami draugai. Jei jo suėmimo metu būčiau buvęs kartu, nieku būdu nesitraukčiau vienas, neįsitikinęs, kad tikrai žuvo. Tiesiog kitaip nebūčiau galėjęs.
Po 10 minučių be liudininkų trukusio teismo posėdžio perkėlė mane į Klaipėdos kalėjimą. Čia erdvu, pasijutau kaip rojuje... Pro grotuotą langą pamačiau Lietuvos rinktinės buvusį žaidėją Leščinską, kurį rungtynių metu nuolat dengdavau. Irgi kalinys! Po kurio laiko "stolypinu" atsidūrėme Kauno kalėjimo etapinėje kameroje, buvusioje koplyčioje. Čia pirmą kartą teko kautis su kriminaliniais, norėjusiais apiplėšti kitus kalinius, nors pats buvau plikas kaip bažnyčios pelė. Pradėjome su buvusiu boksininku Macijausku, kiti padėjo, tad laimėjome, o manęs niekas nebelietė-užsitarnavome vagių atamano pagarbą, juos stipriai apkūlę.
Antroje 1946-ųjų metų pusėje mūsų etapą atvežė į Uchtos lagerius Komijos ASSR. Atvarė į plyną lauką. Statėme lagerį, vėliau suodžių fabriką. Šalčiai iki -40 °C. Be šilumos, tinkamos aprangos, maistas menkas. Iš brigados kasdien mirdavo 4-5 žmonės, atsiprašau, kaliniai. Žmonės krito kaip lapai. Tapau vaikščiojančiu skeletu. Atsidūriau ligoninėje. Paliko patarnauti, valydavau grindis. Pamažu, baptistų globojamas, atgavau jėgas. Sektantai dirbo "chleborezkoje", tad priėmė ir mane. Čia jau visai gerai - bepjaustant duoną, ir pats prasimaitini. Tik baptistai sąžiningi iki beprotybės — neleisdavo "sukti" ir tokiu būdu sušelpti savo tikėjimo brolių, o man savo tautiečių.
Gal 1948-ųjų metų pabaigoje mus išvežė į steigiamus režiminius lagerius Kazachstane. Atsidūrėme Balchaše, gerai įrengtame lageryje, kuriame prieš tai gyveno japonų belaisviai. Kartu su atvažiavusiu baptistu Kalmykovu ir jo tikėjimo broliais vėl pjausčiau duoną. Gyventi galima. Tik vėl bėda. Kalmykovas, negalėdamas padėti kitiems baptistaams, nusprendė kartu alkti. Į jo vietą vedėju paskyrė Rumunijos žydą, kuris prieš Antrąjį pasaulinį karą bėgo per sieną parsinešti Stalino saulės. Pasieniečiai sulaikė ir uždarė į lagerį. Bendradarbiavo su "kūmu." Jau pirmą vakarą ėmė mane klausinėti už ką sėdžiu. Atsakiau — už tai, kad lietuvis, paminėjau Rainius, kad kas negalėjo parsiduoti - tas atsidūrė lageryje.
Jau kitą dieną operatyvinis įgaliotinis išsikvietė ir pasiūlė, kaip anksčiau minėjau, "padėti" sovietų valdžiai. Atsisakius išgrūdo lauk. Išvarė į Kounrado molibdeno šachtas aptarnaujantį lagerį. Lydraštyje - tik požeminiai darbai. Apie juos buvau prisiklausęs, girdėjau ir apie kalnakasių ligą silikozę. Nutariau geriau mirti paviršiuje. Taip ir pasakiau "nariadčikui" — darbų skirstytojui, pažįstamam dar iš kitų lagerių. Žinojau pasirinkęs sunkią dalią - laikys karceriuose, badausiu, kol numirsiu ar palūšiu. Kitą rytą laukiau vedamas į karcerį, bet "nariadčikas" pranešė, kad esu paliktas dirbti paviršiuje. Nepasidavusios "kūmui" aukos kitų kalinių buvo gerbiamos, tad gal dėl to man teko tokia malonė.
Ėmiau dirbti vengro Jan Janovič Toto brigadoje. Dirbau kultūros namų statyboje. Greitai išmokau gipsatūros darbų, lipdybos. Ėmiau iš betono liedinti lagerio viršininkams visokias pelenines, rašalines, žinoma, už "ačiū." Maisto užteko, darbas nesunkus. Apipavidalinome Balchašo kultūros rūmus. Po Stalino mirties sušvelnėjus režimui, įvedė užskaitymus. Brigadai už vieną iškalėtą dieną priskaičiuodavo 2-3 dienas. Taigi iš lagerio išėjau gal tik dviem metais anksčiau. Ir toliau dirbau Kazachstane. 1957-aisiais grįžau į Lietuvą, apsigyvenau Klaipėdoje.
Ir šiandieną manau, jog išlikti ir nepalūžti padėjo mano mėgiamas sportas.
Kai sušvelnėjus režimui, daugelis kalinių rašydavo malonės prašymus, aš sau pasakiau: "Niekada gyvenime neprašysiu malonės. Nesu kaltas." Jau Uchtoje "atsišėręs" duonos raikykloje, ėmiau žaisti miesto futbolo komandoje, šefuojamoje paties lagerio viršininko. Mažai joje buvo laisvųjų. Ir grįžęs į Klaipėdą, žaidžiau krepšinį, dar ir dabar neatsisakau stalo teniso.
Užrašė Zenonas Jaška
