Partizanai: Istorija ir dabartis

Kai kurie slapto ir viešo Pasipriešinimo bruožai 1940-1942m. dokumentuose

ANTINACINĖ REZISTENCIJA

Ištakos - 2

Tęsiame dokumentų rinkinio, kurį surinko, išsaugojo ir visuomenei pateikia Lietuvos rezistentas. 1941m. Birželio sukilimo dalyvis Jonas Čepulis. Čia pristatome antrąją rinkinio dalį- svarbesnius lietuvių memorandumus vokiečių okupacinei valdžiai, viešo pasipriešinimo dokumentus.

1941m. Birželio sukilimu atstatyta Lietuvos valstybinė nepriklausomybė ir sudaryta Laikinoji Vyriausybė iš Vokietijos pusės de jure nebuvo pripažinta Liepos 17d. Hitlerio potvarkiu okupuotoms rytų sritims valdyti buvo sudaryta civilinė vokiečių administracija: Lietuva buvo pavadinta generaline sritimi ir įjungta į Ostlando komisariatą. Tai Laikinosios Vyriausybės veikimą padarė praktiškai neįmanomą, todėl ji kreipėsi į Lietuvos generalinį komisarą Adrianą von Rentelną. bandydama išsiaiškinti tolesnius santykius. Rugpjūčio 5d. lietuvių visuomenės atstovų priėmime pas komisarą. Laikinoji vyriausybė paprašė pastarąjį paaiškinti, kaip Vokietijos vyriausybė (betarpiškai civilinė administracija) numato bendradarbiauti su lietuviška valdžia bei lietuvių tauta ir įteikė paruoštą memorandumą (dokumentas Nr.7). Generalkomisaras atsakė, kad Lietuvos valstybės klausimas bus sprendžiamas po karo, kad jis perima visą valdžią krašte, o Laikinosios vyriausybės veikla kaip ministerių kabineto turi būti laikoma baigta. Laikinoji vyriausybė nesutiko bendradarbiauti su vokiečių okupacine valdžia kitokiu kaip lygiateisiu pagrindu ir nutarė savo veikimą laikyti sustabdytu prieš savo valią¹.

1941m. rugpjūčio 5d. Ministerių kabineto memorandumą apie teisinę Lietuvos būklę ir faktinius santykius bolševikų okupacijai pasibaigus, įteiktą generalkomisarui A. von Rentelnui su prašymu perduoti Vokietijos vyriausybei, reiktų laikyti diplomatine nota siekiant juridinio nepriklausomybės pripažinimo. Faktinis pripažinimas sąlygotas vokiečių Vyr. karinės vadovybės, kuri pripažino Laikinąją Vyriausybę egzistuojančia ir netrukdė atkurti lietuviškos savivaldos, veiksmų. Memorandumo atmetimas reiškė ne ką kita o Vokietijos agresijos aktą prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę (Birželio sukilimas panaikino visus pirmosios rusų okupacijos požymius- vokiečiai nebegalėjo laikyti Lietuvos okupavimo kaip Sovietu Sąjungos teritorijos dalies užėmimo ir privalėjo laikytis tarptautinės teisės nustatytų normų). Memorandumas taip pat

Laikinosios vyriausybės posėdis (pirmininkauja J.Ambrazevičius)

konstatavo karo stovį tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, bet tai nereiškė, kad Lietuva Vokietijos pusėje: pvz. JAV su Vokietija pradėjo kariauti tik 1941m. gruodžio mėn., o iki tol buvo palaikomi diplomatiniai santykiai.

Kai ką gali stebinti tam tikri pasisakymai A.Hitlerio atžvilgiu- bet jie buvo pareikšti tam tikru istoriniu momentu ir tam tikromis aplinkybėmis. Šiandienos "moralistams" galima priminti V.Čerčilio žodžius: “Jeigu Hitleris įsiveržtų į pragarą, mes sudarytume sąjungą su šėtonu". Lietuviai liko garbingesni- jie pasinaudojo prasidėjusiu karu, kad išvytų iš savo šalies šėtoną- rusų okupantus.

Sustabdžius Laikinosios Vyriausybės veikimą ir tuo būdu įteisinus Lietuvos, kaip pavergtos valstybės būklę, savo nuomonę pareikšti turėjo ir pagrindinė Pasipriešinimo organizacija- LAF, tą vyriausybę pastačiusi ir budinti nepriklausomybės sargyboje. Ši nuomonė išsiliejo 1941m. rugsėjo 15d. LAF vadovybės memorandumu apie Lietuvos būklę, pradėjus veikti vokiečių civilinei valdžiai, per lauko komendantūrą pasiųstu A.Hitleriui ir Vyriausiam kariuomenės vadui generolui feldmaršalui von Brauhičui (J.Brazaitis klaidingai nurodė memorandumo datą- rugsėjo 20d. ir adresatus-Ribentropą ir feldmaršalą KeitelĮ²) (dokumentas Nr.8). Memorandumo pasekmės: LAF vadovybės įgaliotinis Leonas Prapuolenis suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą, pasirašiusieji vadovybės nariai iškviestij saugumą ir iš jų paimti pasižadėjimai nesiimti politinės veiklos. LAF uždarytas, o jo turtas konfiskuotas.

Sunaikinus LAF, viešai veikti dar liko Lietuvių Nacionalistų Partija, vienok ir joje buvo pakankamai aktyvių lietuvių patriotų, pasisakiusių prieš vokiečių civilinės administracijos politiką. Lietuviškojo nacionalizmo nebuvo galima suderinti su vokiškuoju, net ir prikišus į organizaciją gestapo agentų, tad 1941m. lapkričio pabaigoje LNP veikla buvo suvaržyta o metų pabaigoje ji jau nebesireiškė. Nacionalistai rengė panašų į 1941m. rugsėjo 15d. LAF memorandumą dokumentą, pavadintą Pro memoria (dokumentas Nr.9). Neaišku, ar jis buvo kam nors oficialiai įteiktas, ar platinamas tik pogrindyje tarp lietuvių. LNP Pro memoria pagrindu tapo 1941m. rugpjūčio 4d. gen. P.Kubiliūno pasikalbėjimo su A. von Rentelnu metmenys, rugsėjo-spalio mėnesiais ruošto ir redaguoto LNP Pro memoria tekstai. Spėjama dokumento parengimo data- 1941m. gruodžio mėn. pradžia pagrindinis redaktorius- LNP generalinis sekretorius Zenonas Blynas.

Prieš vokiečių okupantų vykdomą politiką protestavo ir lietuviškos savivaldos pareigūnai. Spausdiname 1941m. rugsėjo 26d. generalinio tarėjo krašto ūkiui prof. Vlado Jurgučio memorandumą dėl ūkinio išnaudojimo (dokumentas Nr. 10) (už tai V. Jurgutis buvo priverstas pasitraukti iš tarėjų) bei Žemės Ūkio Rūmų vadovybės memorandumą dėl nepakeliamų pyliavų ir ūkininkų žlugdymo (dokumentas Nr.11).

Dokumentai yra mašinraštiniai nuorašai, skelbiami pirmą kartą.

Įvadą ir paaiškinimus parengė Kęstutis Kasparas

Literatūra

1.    Brazaitis J. Vienų vieni. V.1990. P.96-99.

2.    Ten pat. P.I04.

7. 1941 m. rugpjūčio 5d. Ministerių kabineto memorandumas apie teisinę Lietuvos būklę ir faktinius santykius bolševikų okupacijai pasibaigus, įteiktas generalkomisarui A. von Rentelnui.

Nuorašas

Ministerių Kabineto Memorandumas
apie teisinę Lietuvos būklę ir faktinius santykius 
bolševikų okupacijai Lietuvoje pasibaigus, įteiktas 
Generalkomisarui dr. von Renteln.

MEMORANDUMAS APIE TEISINĘ LIETUVOS BŪKLĘ IR FAKTINIUS SANTYKIUS BOLŠEVIKŲ OKUPACIJAI LIETUVOJE PASIBAIGUS

Susipažinę su pono Reicho Komisaro Rytų kraštui š.m. liepos 28d. ir Tamstos tos pačios dienos atsišaukimais į lietuvius, turime garbę, Laikinosios Lietuvos vyriausybės vardu pranešti Tamstos maloniam dėmesiui sekantį:

1. Valstybingumo tradicija yra viena iš seniausių lietuvių tautos tradicijų. Nuo pat savo kūrimosi pradžios Lietuvos valstybė aiškiai pakrypo į vakarų kultūros tautų bendruomenę ir tuo būdu pasidarė užtvara saugojančia vakarų kultūrą nuo iš Azijos besiveržiančių totorių ir nuo totorių įtakai pasidavusių rusų. Lietuvos valstybė yra išgyvenusi kelis periodus: Lietuvos valstybės konsolidavimosi periodą /XIII amž./, valstybės sutvirtėjimo ir ekspansijos periodą /XIV-XV a/. Lietuvos unijos su Lenkija periodą /XVI-X VIII a/. Lietuvos valstybės žlugimą ir pagaliau jos atstatymą 1918m. su moraline ir materialine Vokietijos pagalba

Po ilgo naikinančio rusų viešpatavimo meto, nuo 1918m. ligi 1940m. Lietuvos valstybė pergyveno dideli tautinio aktingumo ir kultūrinės bei

ekonominės rekonstrukcijos periodą, kol tą lietuvių kuriamąjį darbą nutraukė bolševikų invazija Lietuvoj, po kurios seka/1940-41m./žūtbūtinė lietuvių tautos kova su rusų imperializmu.

Nors ir labai kenksmingos buvo Lietuvai unijos su Lenkija pasėkos, Lietuvos valstybingumo idėja nė vienu momentu nebuvo išnykusi iš tautinės lietuvių sąmonės. Lietuvos valstybingumo idėjos reiškėjais vienu tarpu buvo Lietuvos didikai: paskui ji darėsi vis populiaresnė platesniuose gyventojų sluoksniuose, kol toji evoliucija nepasiekė dabartinės savo stadijos, kada lietuvis ūkininkas ir lietuvis darbininkas daugelyje atsitikimų pasirodė aktingiausiais Lietuvos valstybės idėjų gynėjais. Pavyzdžiu gali būti susidedanti daugiausia iš ūkininkų ir darbininkų vaikų Lietuvos kariuomenė, kuri. nežiūrint visų bolševikų pastangų, negalėjo būti nei morališkai palaužta nei sužalota

Ryšium su Lietuvos valstybingumo tradicija reikia pabrėžti tą reikšmę, kurią turi lietuvių sąmonėje Vilnius. Nuo seniausių laikų /XIV a./ Vilnius buvo Lietuvos sostinė ir brangiausia kiekvienam lietuviui vieta. Vilnius nuo senovės buvo Lietuvos dvasinio, kultūrinio ir administracinio gyvenimo centru. Dėl Vilniaus Lietuva vedė 20 metų kovą su Lenkija naudodamasi visuomet toje kovoje moraline ir politine Reicho parama

2. Pirmoji svetimoji valstybė, pripažinusi nepriklausomą Lietuvą 1918m.. buvo Vokietija. 1918m. nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbo pradžioje vien Vokietija terėmė aktingai Lietuvos vyriausybę. Nepriklausomos Lietuvos atstatymas 1918 metais ir jos pripažinimas de jure 1918m. kovo 23d. iš Vokietijos pusės nieko bendra su Versalės traktatu ir jos inspiratoriais neturėjo. Atvirkščiai. 1918m. Lietuva buvo atstatyta priešingai aliantų valiai, nes pastarieji planavo Lietuvos sujungimą su Lenkija unijos ar federacijos ryšiais.

Jeigu per sekančius 20 metų Lietuvos draugingo gyvenimo su Vokietija ir atsirasdavo reikalaujančių sutvarkymo klausimų, tai tie klausimai buvo sureguliuoti 1939 metų kovo 22 dienos sutartimi: tokiu būdu buvo praskintas kelias abiejų šalių draugingiems santykiams plėtoti /žiūr. tos sutarties įvadą/.

3. Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą buvo smurto aktas, kurio Lietuva niekuomet nelaikė uždėjusiu jai bet kurių prievolių.

Tarybų Sąjunga, pasinaudojusi patogia jai situacija, iš pradžių primetė Lietuvai savitarpinės pagalbos paktą: einant šituo paktą Tarybų Sąjunga įvedė Lietuvon savo įgulas ir laukė patogaus momento: kai Vokietija visą savo dėmesį nukreipė į vakarų frontą, sovietų kariuomenė įsiveržė į Lietuvą pramanytu pretekstu, kad Lietuva laužanti savitarpinės pagalbos sutartį, iš tikrųjų gi norėdama Lietuvą okupuoti ir užimti patogesnes strategines pozicijas prieš Vokietiją, tatai aiškiai ir įtikinamai išdėstyta Fiurerio 1941m. birželio mėn. 22d. atsišaukime į Vokiečių tautą ir 1941m. birželio 21d. Vokiečių Vyriausybės notoje Tarybų Sąjungos Vyriausybei.

Nesitenkindama militarine Lietuvos okupacija Tarybų Sąjunga buvo iš anksto suplanavusi Lietuvos sovietizmą ir jos įjungimą į Tarybų Sąjungą. nežiūrint visų lietuvių atvirai reiškiamos opozicijos tokiems Tarybų Sąjungos planams.

Lietuvoje didžiausiu komunistų valdžios įsigalėjimo laikotarpiu buvo apie 2500 komunistų /žiūr. ataskaitinį pranešimą V-me komunistų partijos suvažiavime. "Tarybų Lietuva" 1941m. vasario 12d. Nr.3/. Reikia tačiau pažymėti, kad ir tų 2500 tarpe tik labai nedidelį nuošimtį sudarė lietuviai. Suprantamas dalykas, kad primesti 2500 žmonių valią 3 milijonams gyventojų, kurių žymi dauguma vertėsi žemės ūkiu ir tokiu būdu yra atkaklūs privatinės nuosavybės šalininkai, galima tik smurto keliu. Buvo padaryti rinkimai į vadinamąjĮ liaudies seimą. Kandidatais galėjo būti tik komunistų partijos parinktieji asmenys. Prie urnų žmonės buvo varomi grasinimais, prieš tai suareštavus įtakingesnius lietuvius politinius veikėjus. Tokiu būdu "išrinktas” liaudies seimas, priešingai viso krašto valiai, paprašė Lietuvą priimti Tarybų Sąjungon. Visa tai buvo daroma užplūdus visą Lietuvą raudonosios armijos pulkams ir raudonajam terorui siaučiant. Visa lietuvių tauta priėmė įjungimą į Tarybų Sąjungą, kaip smurto aktą, kuris jokių prievolių Lietuvai neuždeda. Lietuvos atstovai užsienyje, kurie vieni tegalėjo pareikšti laisvai tikrąją Lietuvos nuomonę, pareiškė protestą prieš tą smurto aktą.

Visa lietuvių tauta laukė tik progos atsikratyti smurto valdžios ir todėl, kai tik Vokietija paskelbė Tarybų Sąjungai karą. buvo sudaryta Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė 1941m. birželio mėn. 23d. Kaune Lietuvos nepriklausomybę atstatytą ir tuojau pradėjo atvirą kovą su Kaune ir didesnėje Lietuvos dalyje dar esančia Sovietų kariuomene. Šitose laisvės kovose didvyriškai žuvo virš 4000 partizanų ir Lietuvos reguliarinės kariuomenės karių.

4. Lietuvių kovai su bolševizmu krašto viduje vadovavo lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris per labai trumpą laiką subūrė apie save aktingesnį Lietuvos jaunimą, kuris būdamas ryškiai tautinio ir antikomunistinio nusistatymo, ideologiškai yra giminingas vokiškam nacionalsocializmui. Nežiūrint žiauriausio bolševikų teroro ir sunkiausių veikimo sąlygų, organizacija labai trumpu laiku subūrė apie save apie 36000 žmonių. Aktyvistų veikimas prieš bolševizmą turėjo tiek daug simpatijų visame krašte, kad karo veiksmams rytuose prasidėjus, aktyvistų akcija buvo paremta 100000 partizanų ir lietuvių reguliarinės kariuomenės dalių, kurie pagal sutartą su vokiečių karo vadovybe planą. įvykdė jiems nurodytus uždavinius. Laikinoji Lietuvos vyriausybė, paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę atstatytą, yra Aktyvistų Fronto ir partizanų, visai tautai vieningai pritariant, pastatytoji Vyriausybė. Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę atstatytą ji vykdė tautos valią. Jos uždavinys yra, teikiant visokeriopą pagalbą žygiuojančiai į rytus vokiečių kariuomenei, palaikyti krašte tvarką ir perduoti valdžią sudarytai pagal konstituciją nepriklausomos Lietuvos vyriausybei.

5.    Lietuvos įjungimas smurto keliu į Tarybų Sąjungą nepanaikino Lietuvos valstybės. Tas smurto aktas nei pačiai Lietuvai, nei kitoms valstybėms jokių prievolių nežadėjo. Pagaliau jeigu kas ir laikytų, kad Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą esąs teisėtas, tai ir įjungta į Tarybų Sąjungą Lietuva juridiškai nenustojo savo suverenumo. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos konstitucijoj XV straipsnis nustato:

“Sąjunginių respublikų suverenitetas aprėžtas tik TSRS konstitucijos 14 str. nurodytose ribose. Už šių ribų kiekviena sąjunginė respublika valstybinę valdžią vykdo savarankiškai. TSRS saugo suverenines sąjunginių respublikų teises".

Čia pat reikia pažymėti, kad, einant ta pačia konstitucija /17 str./ kiekvienai sąjunginei respublikai paliekama teisė laisvai išeiti iš TSRS. Jokia specialinė forma tam išėjimui nenustatyta. Todėl, jeigu priešingai elementariniams dėsniams teisės kas nors laikytų Lietuvą legaliai įjungtą į  Tarybų Sąjungą, tai Lietuvos Vyriausybė, paskelbdama Lietuvos nepriklausomybę atstatytą ir pradėdama atvirą kovą su Tarybų Sąjunga tuo pačiu pasinaudojo laisve išeiti iš Tarybų Sąjungos.

Lygiai vienu ir kitu atveju, t.y. laikant Lietuvos įjungimą į Tarybų Sąjungą neteisėtu aktu, kurio pasėkos išnyko, išnykus faktinai Tarybų Sąjungos valdžiai Lietuvoje, ar laikant Lietuvos įsijungimą į Tarybų Sąjungą teisėtu aktu- kiekvienu atveju paskelbus Lietuvos nepriklausomybę atstatytą. Lietuvos įsijungimo aktas nustoja galios.

Tuo būdu Lietuva negali būti traktuojama kitaip, kaip nepriklausoma valstybė.

6.    Išnykus faktinai Tarybų Sąjungos valdžiai Lietuvoje, smurtiškas Lietuvos įjungimas i Tarybų Sąjungą nustojo galios. Būtų nesuprantama jeigu kuri drauginga Lietuvai valstybė laikytųsi nusistatymo, kad Lietuvai padarytas smurtas /įjungimas į Tarybų Sąjungą/ dar ir dabar turi kokios nors privalomos Lietuvai ar kitoms valstybėms reikšmės. Kadangi, išnykus faktiškai Tarybų Sąjungos galiai Lietuvoje, reikia laikyti atstatytą

Lietuvoje teisėtą padėtį. t.y. jos nepriklausomybę, tai suprantamas dalykas. kad laikyti dabar Lietuvą Tarybų Sąjungos dalimi (negalima- red.), tai Lietuva jokiu būdu negali būti traktuojama kaip okupuotoji priešininko teritorija

Jeigu Lietuva gali būti traktuojama šiuo momentu esančia karo stovyje, tai tik su Tarybų Sąjunga. Lietuvos reguliarinės kariuomenės dalys, kurios per prievartą buvo įjungtos į raudonąją armiją, visur, kur aplinkybės leido, stojo kovon su komunizmu ir raudonąja armija. Jos, kaip vokiečių karinei vadovybei žinoma yra atlikusios naudingų operacinių uždavinių, ypač kovoje dėl Vilniaus.

Lietuvos partizanų kovos su raudonąja armija taip pat yra žinomos vokiečių karinei vadovybei.

Reikia taip pat pažymėti, kad tiek reguliarinės kariuomenės dalys, tiek Lietuvos partizanai stojo kovon su raudonąja armija ne atsitiktinai, o pagal iš anksto sutartą su vokiečių karine vadovybe planą.

Tokiomis aplinkybėmis laikyti Lietuvą okupuotą priešininko teritorija būtų ne tik juridiškai klaidinga bet ir morališkai neteisinga

7. Norėdama pareikšti padėką už Lietuvos išlaisvinimą, norą bendradarbiauti ir pasiryžimą visokeriopai padėti vokiečių kariuomenei jos karo žygyje rytuose, Laikinoji Lietuvos Vyriausybė tuojau ėmėsi žygių lygiai Berlyne, lygiai Kaune, kontaktui su Reicho vyriausybe užmegzti.

Reikia su pasigailėjimu konstatuoti, kad tatai jai nepavyko.

Vis dėlto, liepos mėn. Lietuvoje susidarė tokia būklė, kad Vokiečių karo vadovybė laikė Laikinąją Vyriausybę faktiškai egzistuojančią ir su ja bendradarbiavo. Šiuo būdu paskatinta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė labai sunkiomis aplinkybėmis trumpu laiku atstatė valstybės įstaigas ir vietines savivaldybes: ji dėjo pastangų pašalinti tarybinės sistemos anormališkumus ir grįžti prie normalinės anksčiau Lietuvoje buvusios būklės. Ji pradėjo kraštą ekonomiškai atgaivinti, tačiau negalėjo nesusitarusi su vokiečių įstaigomis, išspręsti tam tikrų problemų. Todėl, žinodama šitų problemų skubotumą. Lietuvos Vyriausybė nekantriai laukė, kada galės įeiti į kontaktą su Reicho Vyriausybe.

Mūsų didžiausiu pasigailėjimu turime konstatuoti, kad Laikinosios Lietuvos Vyriausybės gyvavimo faktas nepriimtas dėmesiui nei Reicho Komisaro Rytų Kraštui atsišaukime, nei taip pat Tamstos. pone Generalini Komisare, atsišaukime, kaip lygiai, aplamai, praeita tylomis pro lietuvių tautos perspektyvą gyventi savo valstybės gyvenimu.

Kartu su visa lietuvių tauta mes jaučiame padėkos jausmą Vokiečių tautai už mūsų krašto išvadavimą iš bolševikų jungo. Tačiau tuo pat metu mes laikome savo prievole pažymėti, kad lietuvių tautos tautinės aspiracijos negali būti patenkintos vien jos materialinių reikalų tenkinimu, nes lietuvių tauta negali atsižadėti savos kultūros ugdymo savoje valstybėje. Mes esame tvirtai įsitikinę, kad tolimesnis nepriklausomos Lietuvos gyvavimas, remiamas draugiško Didžiojo Vokietijos Reicho, visiškai dera Europos naujojoje tvarkoje. Kita vertus, mes negalime nuslėpti, kad lietuvių lūkesčių į  tautinį ir valstybinį prisikėlimą apvylimas, sukeltų tautoje desperaci ją.

Pasiryžę visuomet palaikyti ir stiprinti lietuvių tautos entuziastiškus draugiškumo jausmus Vokiečių tautai, mes prašome Tamstą, Pone Generalini Komisare, perduoti per Poną Reicho Komisarą Rytų Kraštui. Didžiojo Vokietijos Reicho Fiureriui ADOLFUI HITLERIUI ir nenugalimąjai vokiečių kariuomenei mūsų tautos padėką už jos išlaisvinimą ir kartu išdėstyti aukščiau atvaizduotą Lietuvos teisinę ir faktišką būklę.

Mes tikime, kad atsimindama nuolatinį lietuvių tautos draugiškumą. Vokietijos Reicho vadovybė pripažins Lietuvos valstybės tolesnį gyvavimą. Būdama giliai įsitikinusi Vokiečių tautos ir jos Fiurerio teisingumu, lietuvių tauta lauks šito pripažinimo.

Tuo pačiu metu mes pareiškiame, kad lietuvių tauta yra nuoširdžiai pasiryžusi pozityviai bendradarbiauti su Didžiuoju Vokietijos Reichu, ypač jo žygyje dėl tautų išlaisvinimo ir bolševizmo sunaikinimo, o taip pat kuriant naująją Europos tvarką.

J.Ambrazevičius
L.E. Mlnisterlo Pirmininko p.
Švietimo Ministeris.

M.Mackevičius
Teisingumo Ministerls

plk. J.Šlepetys
Vidaus Reikalų Ministerls

J.Matulionis
Finansų Ministerls

P.Vainauskas
Prekybos Ministeris

prof. B.Vitkus
Žemės Ūkio Ministerls

A.Damušis
Pramonės Ministeris

dipl. inž. V.Landsbergis-Žemkalnis
Komunalinio Ūkio Ministeris

dr. J.Pajaujis
Darbo ir Social. Apsaug. Ministeris

S.Raštikis
Krašto Apsaugos Ministeris

K.Vencius
Sveikatos Ministerls

dipl. inž. A.Novickis
Susisiekimo Ministerls

Kaunas. 1941m. rugpjūčio mėn. 5d.

8. 1941m. rugsėjo 15d. Lietuvių Aktyvistų Fronto memorandumas apie Lietuvos būklę, pradėjus veikti vokiečių civilinei valdžiai, pasiųstas Vokietijos fiureriui A.Hitleriui ir Vyriausiajam kariuomenės vadui generolui feldmaršalui von Brauhičui.

Nuorašas

Lietuvių Aktyvistų Fronto

Memorandumas

apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje veikti pradėjus, pasiųstas

Didžiojo Reicho Fiureriui Adolfui Hitleriui ir Vyr. Didžiosios Vokietijos kariuomenės Vadui Generolui Feldmaršalui von Brauchitschui.

Lietuvių Aktyvistų Fronto

MEMORANDUMAS

Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje veikti pradėjus.

Lietuvių Aktyvistų Frontas yra susikūręs bolševikų okupacijos metu kaip kariška organizacija kuri skyrė sau uždavinį atstatyti nepriklausomą Lietuvą ginkluoto sukilimo pagalba Lietuvių Aktyvistų Frontas yra suėjęs tam tikslui į kontaktą su vokiečių karinėmis vyresnybėmis. Lietuvių Aktyvistų Fronto bendradarbiavimo pagrindą su vokiečių karinėmis vyresnybėmis sudarė tai, kad jos įsakmiai pripažino Aktyvistų Fronto pagrindinį tikslą- kovą dėl Lietuvos laisvės. Lietuvių savanorių duodamoje vokiečių karinėms vyresnybėms priesaikoje skaitom:

"Indem ich freiwillig die mir fuer die Befreiung meines Vaterlandes /Litauen/ vorgesehene Aufgabe uebernehmo. verpfilichte ich mich freiwillig vor Gott und meinem Gewissen diese Gewissenhaft, ohne Rücksicht auf meine Gesundheit und mein Leben suszufuehren".

Karui prasidėjus, kartu su Lietuvos kariuomenės dalių likučiais, pradėjo sukilimą ir ivykdė visą eilę sutartų su vokiečių karinėmis vyresnybėmis uždavinių. Sukilime dalyvavo apie 100.000 partizanų. Žuvusių kovose su bolševikais Lietuvos jaunimo skaičius prašoka 4.000 žmonių. Ir Lietuvių Aktyvistų Frontas ir visos Lietuvos jaunimas laikė, kad kovoje su

bolševizmu lietuvių tautos ir vokiečių tautos tikslas visiškai sutampa. Lietuvių Aktyvistų Frontas ir visos Lietuvos jaunimas laikė, kad Vokietija neieško jokios teritorialinės ekspancijos Lietuvos sąskaita Visas palankiai nusistatęs Vokietijai Lietuvos jaunimas, gerbdamas ir aukštai vertindamas dominuojant} vokiečių politikoje tautinį principą, laikė ir tebelaiko, kad tautinės idėjos pagrinde yra ir svetimo tautiškumo gerbimas.

Lietuvių Aktyvistų Frontas, o su juo ir visa lietuvių tauta vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje veikti pradėjus, pergyvena labai skaudų laikotarpį.

Lietuvių Aktyvistų Frontas prašo leisti jam išdėstyti savo rūpesčius Didžiosios Vokietijos Vadui Adolfui Hitleriui ir jo narsiajai kariuomenei, tikėdamasis, kad Lietuvos jaunimo kraujas, pralietas kovoje su bolševizmu, leidžia jam atvirai pasakyti tai, ko jis negalėtų padaryti kitomis aplinkybėmis.

1. Kovai su bolševikais prasidėjus. Lietuvių Aktyvistų Frontas sudarė vyriausybę, kuri. nežiūrint didelių sunkumų, atliko visą eilę organizacinių uždavinių: jų neatlikus, vokiečių kariuomenės žygiavimas per Lietuvą būtų žymiai pasunkintas. Nežiūrint į tai, nedarant Lietuvos vyriausybės darbui jokių priekaištų iš esmės, jos darbas prieš jos pačios valią buvo

sustabdytas. Lietuvai buvo paskirtas generalkomisaras. kuris tuojau paėmė valdžią Lietuvoje į savo rankas. Apibrėždamas generalkomisaro teritorialinę kompetenciją, š.m. liepos mėn. 28d. savo atsišaukime į lietuvius, p. Reicho komisaras Rytų kraštui paskelbė, kad jis paskirtas "fuer das Gebiet den ehemaligen Freistaat Litauen”.

Lietuvių tauta neskaitė Lietuvos įjungimą į Tarybų Sąjungą teisėtu ir uždedančiu Jai bet kurių pareigų, kadangi tas įjungimas buvo įvykdytas su pagalba suklastotų rinkimų, priešingai visos lietuvių tautos valiai. Tačiau jei kas ir laikytų tokĮ įjungimą Lietuvos į Tarybų Sąjungą teisėtu, tai ir tuo atveju Lietuva nebuvo nustojusi egzistavusi, kaip suvereninė respublika, kiekvienu atveju turinti teisę iš Tarybų Sąjungos išeiti /žiūr. Tarybų Sąjungos konstitucijos 15 ir 17 str./ Lietuvos vyriausybė šių metų birželio mėn. 23d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę atstatytą ir tuo išblaškė bet kurias abejones dėl Lietuvos priklausymo Tarybų Sąjungai. Tarybų Sąjunga prieš šį Lietuvos vyriausybės aktą neprieštaravo.

Kadangi Tarybų Sąjungos dalimi Lietuva negali būti laikoma, o antra vertus jokiu tarptautiniu aktu Lietuvos respublika nebuvo panaikinta tai nesuprantama, kodėl Reicho komisaras Rytų kraštui š.m. liepos mėn. 28d. atsišaukime į lietuvius kalba apie "das Gebiet des ehemaligen Freistaat Litauen”. Išeina taip, kad bolševikai, prieš kuriuos lietuviai kovojo kartu su vokiečiais, pripažįsta Lietuvos respubliką, išėjusią iš Tarybų Sąjungos. atskira valstybe, o Vokietija kuriai Lietuva padėjo kovoti su bolševikais, laiko Lietuvos respubliką buvusia valstybe /ehemaliger Freistaat/

2.    Vokiečių kariuomenei įžengus į Lietuvą, ji rado visus palankius jai lietuvių valdžios organus, o ne bolševikų įstaigas. Lietuvos kariuomenės dalys ir Lietuvos partizanai visur kiek galėdami padėjo žygiuojančiai per Lietuvą vokiečių kariuomenei. Lietuviai kariavo kartu su Vokietija o ne prieš Vokietiją. Tačiau nežiūrint į tai, vokiečių valdžios organai Lietuvą traktuoja kaip okupuotą priešininko teritoriją. Susidarė tokia padėtis, kad Aktyvistų Frontas skelbė kovą prieš Tarybų Sąjungą, kovojo kartu su visu Lietuvos jaunimu prieš Tarybų Sąjungą, o tos kovos rezultate. Lietuva yra laikoma tokia pat priešininko teritorija kaip ir valstybės, kovojusios prieš Vokietiją.

3.    Vokiečių tauta yra paskelbusi kryžiaus žygĮ prieš bolševizmą. Aktyvistų Frontas taip pat laikė kovą su bolševizmu ir bolševikais vienu iš svarbiausių savo uždavinių.

Privatinės nuosavybės panaikinimas ir privatinės iniciatyvos stelbimas ūkio srityje lietuvių akyse nekenčiamiaustas tarybinės santvarkos bruožas. Suprantama, kad tiek Lietuvos ūkininkas, tiek lietuvis miestietis nekantriai laukė bolševikų valdžios galo Lietuvoje, kad kuo greičiausiai galėtų pradėti vėl kūrybinį ūkišką ir kultūrinį darbą. Tokio kūrybinio darbo sąlyga kiekvieno lietuvio akyse yra privatinė nuosavybė ir privatinės iniciatyvos laisvė, kurios gali būti varžomos tik tiek, kiek to reikalauja viešasis interesas. Lietuvos vyriausybė, pradėjusi savo darbą, tuč tuojau ėmėsi priemonių sugrąžinti teisėtiems savininkams bolševikų valdžios atimtą privatini turtą. Miesto namai, įmonės, žemės, tvarkingai turėjo būti grąžintos tiems, kuriems visa tai priklausė prieš bolševikams į Lietuvą įsibrovus. Tuo tarpu vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, sustabdžius Lietuvos vyriausybei savo darbą, pradėjo naikinti visa tai. kas buvo padaryta nacionalizuotam turtui grąžinti teisėtiems to turto savininkams. Turtiniai santykiai atstatomi į tą padėtį, kurioje buvo bolševikams Lietuvoje viešpataujant. Maža to. generalkomisaro Kaune š.m. rugpjūčio mėn. 20d. paskelbtame įsakyme derliaus nuėmimo ir sėjos vykdymo reikalu, padaro turto santykius žemės ūkyje dar nepastovesnius, negu jie buvo bolševikų laikais. Nors einant bolševikų nacionalizacijos aktais žemė ir buvo pripažinta valstybės nuosavybe, bet kiekvienas, kam žemė buvo palikta ją turėjo amžinam naudojimuisi. Jeigu tai ir nebuvo nuosavybė, tai vis tiek kiekvienas žinojo, kad jis žemę valdo amžinojo naudojimosi teise. Generalkomisaro įsakymas ir tą amžinąjį naudojimąsi, kurį pripažino žemės valdytojams bolševikų įstatymai, daro iliuzoriniu. Kiekvienas žemės valdytojas, einant įsakymu nustumiamas į "Rechtmaessi ger Bewirtschafter" kurio teisės nežinomos. Be to visa eilė žmonių, kuriems bolševikų valdžia nelaikė galima atimti žemę, atrodo turėtų, einant tuo įsakymu, nustoti žemės, nes jie nepatvirtinami jų valdomos žemės teisėtais šeimininkais. Tai yra pavyzdžiui tie. kurie dėl kurios nors priežasties bolševikų okupacijos metu patys žemės nedirbo, pavyzdžiui, ją buvo išnuomavę arba atidavė dirbti pusininkams. Einant įsakymu, turi nustoti žemės ir vadinamieji neūkininkai. Įsakymas, tiesa nesako, ką jis vadina neūkininkais. Tačiau galima manyti, kad neūkininkais įsakymo prasme bus laikomas kiekvienas, kas pats ūkininkaudamas verčiasi dar kitu kuriuo darbu ar profesija pavyzdžiui yra mokytojas, profesorius ar eina kitas kurias viešas pareigas. Bolševikai taip pat norėjo šiai savininkų kategorijai atimti žemę. bet to nepadarė susidūrę su didele tautos opozicija nes atėmimas žemės šiai ūkininkų kategorijai reiškia ne ką kitą. kaip išmetimą iš kaimo dažnai stipriausios ir labiausiai apšviestos ūkininkų kategorijos. Susidarė tokia padėtis, kad tai. ką labai blogomis intencijomis norėjo padaryti bolševikų valdžia nežinomais tikslais padarė vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje. Tūkstančiai gerų ūkininkų, kurie išsilaikė žemės ūkyje bolševikų laikais, norima išmesti iš ūkio visai nesuprantamais sumetimais. Nuosavybės santykiai, suardyti prie bolševikų valdžios, dar daugiau ardomi.

4.  Kiek Generalkomisaro įsakymas derliaus nuėmimo reikalais mažai vaduojasi ūkiškais sumetimais, matyti iš vadinamųjų tarybiniu ūkių. “sov-chozų" būklės. Bolševiku, valdžia geriausius ūkius atėmė iš jų savininkų visiškai, nepalikdama jiems nė vieno hektaro ir nedalindama tų ūkių bežemiams ir mažažemiams, toliau juos pati eksploatavo, kaip didesnius ūkio vienetus. Tų ūkių savininkais dažniausiai yra geriausi Lietuvos ūkininkai, kurie mokėjo tvarkyti savo ūkius pavyzdingai. Visus tuos ūkius vokiečių valdžia paliko savo žinioje, negrąžindama jų savininkams, nežiūrint į tai. kad blogesniųjų ūkių savininkai, tai yra ūkių. kurie nebuvo palikti toliau eksploatuoti kaip tarybiniai ūkiai, sugrąžinti į savo ūkius kaip vadinami teisėti šeimininkai. Suprantama kad jokia valstybinė administracija negalės pagaminti tuose ūkiuose tiek. kiek galėtų pagaminti tikrieji tų ūkių savininkai, pavyzdingi ūkininkai, puikiai žinantieji savo ūkių gamybines sąlygas.

Tuo tarpu, kai tuose ūkiuose šeimininkauja dažnai mažai pasiruošę ūkvedžiai, palikę juose iš bolševikų laikų, ūkių savininkai, kurie dažnai yra įdėję nemažus Lietuvos sąlygomis kapitalus ir dar daugiau darbo, dabar gyvena kaip kampininkai pas savo kaimynus ar turi ieškoti kito kurio darbo, kuriam jie yra mažiau pasiruošę tik todėl, kad jie buvo labai geri ūkininkai ir jų ūkiai patiko bolševikų valdžiai, kuri padarė iš jų vadinamuosius tarybinius ūkius /’’sovchozus”/.

Ekonominė ir moralinė padėtis susidarė nepateisinama.

Generalkomisaras kalbamojo (minimo- red.)įsakymo pradžioje rezervuoja sau teisę sutvarkyti nuosavybės santykius vėliau. Kadangi visi Lietuvos ūkininkai laiko save savininkais tos žemės, kurią bolševikų valdžia iš jų atėmė, tai vien tas faktas, kad tie nuosavybės santykiai bus svarstymo objektu vėliau, jau vien tai pripildo visų ūkininkų širdis nerimu, kuris, žinoma, gamybinio krašto pajėgumo nepadidina

Susidarė tokia padėtis, kad Lietuvoje vokiečių civilinė valdžia restauruoja arba palaiko tokius tarybinės santvarkos institutus, kaip žemės nacionalizaciją, prekybos ir pramonės įmonių nacionalizaciją, gyvenamųjų namų nacionalizaciją, valstybinių ūkių institutą, profesines sąjungas su jų uždaviniais socialinio draudimo srityje ir darbo priežiūros srityje, tarybinį socialinį draudimą ir t.t.

5. Privatinė iniciatyva ūkio srityje taip pat stelbiama kaip ji buvo stelbiama bolševikų okupacijos metu.

Padėtis paradoksalinė: vokiečių kariuomenė kovoja su bolševizmu, o vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje prieš lietuvių valią verčia juos gyventi tarybinės santvarkos varžtuose. Jeigu būtų sakoma kad nelaikas karo metu daryti kokias reformas, tai į tai reikia pastebėti, kad bolševikų santvarka Lietuvoje neturėjo jokio pagrindo, kad jos laikytis lietuviams daug sunkiau, negu grįžti prie tos santvarkos, kuri Lietuvoje buvo prieš bolševikams ateinant ir kurią žymia dalimi Lietuvos vyriausybė jau buvo grąžinusi.

Buvo suprantama, kai bolševikinės institucijos lietuviams norėjo primesti bolševikų valdžią, bet lietuviams visai nesuprantama kada jų gyvenimą nori tvarkyti bolševikinės santvarkos principais ne bolševikinės santvarkos šalininkai, o jos priešininkai.

6. Įžengus vokiečių kariuomenei į Lietuvą, buvo paskelbtas privalomas rusų rubliaus kursas,-lRM.-10Rb. Kad toks rusų rubliaus kursas Lietuvoje yra ekonomiškai nepateisinamas, tai Lietuvos vyriausybė, vokiečių civilinės valdžios generaliniai tarėjai ir Lietuvos ūkinės organizacijos ne kartą nurodinėjo vokiečių valdžios organams, kad kiekvienas markių savininkas, o tokių yra tik vokiečių kariai ir vokiečių civilinės administracijos žmonės, gali įsigyti Lietuvoje bet kurį Lietuvos ar užsieninės gamybos produktą beveik veltui. Toks rusų rubliaus kursas yra ne kas kita kaip kontribucijos Lietuvai uždėjimas. Toji kontribucija įgyja visai ypatingos reikšmės, jei atsiminsime, kad muitų sienos tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos nėra. Iš Rusijos yra vežami į Lietuvą popieriniai pinigai ir paverčiami Lietuvoje vertingomis prekėmis... Išeina taip, kad Lietuva turi mokėti kontribuciją už visą Tarybų Sąjungą. Kodėl? Ar todėl, kad Lietuva buvo įjungta į Tarybų Sąjungą prieš jos pačios valią? Ar todėl, kad lietuvių jaunimas kartu su vokiečių kariais kovojo prieš bolševikus? Lietuvių tautos akyse ir šiuo atveju susidaro parodoksalinė padėtis ir jokiais motyvais nepateisinama

Grynas Lietuvos prekių atsargų išpardavimas susidaro ir dėl vokiečių civilinės valdžios Lietuvoje nustatytų prekių kainų Lietuvos gaminiams, ypačiai kainų Lietuvos pramonės gaminiams. Visa Lietuvos pramonė yra verčiama pardavinėti savo gaminius. Tokios politikos rezultate gali būti tik visiškas Lietuvos pramonės sugriovimas arba dideliausias jos įskolinimas. Visa tai yra tiek priešinga lietuvių tautos ir Lietuvos ūkio interesams, taip nepateisinama bet kuriais racionaliniais sumetimais, kad lietuvių tauta seka vokiečių civilinės valdžios potvarkius ekonominėje srityje su didžiausiu susirūpinimu. Juo daugiau susirūpinimo kelia tas faktas, kad aktualiosios Lietuvos ūkio problemos ištisais mėnesiais neišsprendžiamos:

a/ žemės ūkis netiekia maisto produktų, nesant pasitikėjimo rubliu gi valiutos klausimas lieka atviras.

b/ prekyba dirba su nuostoliais, nes nepertvarkoma bolševikų sukurtoji gramozdiška valstybinė prekybos sistema, nors prekių kiekiai kasdien mažėja.

c/ maisto davinys miesto gyventojams yra nustatytas taip mažas, kad jie turi arba badauti, arba imtis spekuliacijos,

d/ nesutvarkytas ligi šiol transportas paralyžuoja ūkinę gėrybių apytaką ir tuo pat visą gamybos procesą.

Einant toliau šituo keliu Lietuvos ūkis bus visiškai sugriautas ir tuo padaryta žala ne tik Lietuvai, bet ir Vokietijai.

7.    Teisę gyventi ir dirbti savo krašte kiekvienas lietuvis laiko neginčijama teise. Jeigu bolševikų valdžia Lietuvoje buvo taip nekenčiama tai tarp kitko todėl, kad ji mėgino jėga kraustyti nepageidaujamus jai lietuvius į tolimąsias Rusijos sritis. Tas lietuvių kraustymas prievarta į tolimąsias Rusijos žemes paliko Lietuvoje visiems laikams neišdildomą įspūdį. Vienas iš Reicho komisaro Rytų kraštui įsakymų priminė lietuviams dar nesenus tragingus lietuvių išgyvenimus, surištus su priverstiniu daugelio tūkstančių lietuvių iškraustymu iš Lietuvos. Mes turime galvoje š.m. rugpjūčio mėn. 15d. Reicho komisaro Rytų kraštui potvarkį darbo jėgų panaudojimo reikalu. To potvarkio paragrafe sakoma;

"Svarbiems ir skubotiems darbams darbo samdos organai gali tinkamas tam darbui jėgas, už atatinkamą primokėjimą. panaudoti ir kitur, ne jų gyvenamojoje vietoje".

Kadangi tas potvarkis išleistas Reicho komisaro Rytų kraštui ir tokiu būdu liečia ne tik Lietuvą, bet ir kitus kraštus, kurių valdymas įeina į Reicho komisaro Rytų kraštui kompetenciją, tai tas potvarkis interpretuojamas taip, kad einant šituo potvarkiu lietuviai ketinama siųsti ir į kitus kraštus, esančius Reicho komisaro Rytų kraštui žinioje.

Jeigu tokia šio potvarkio interpretacija būtų teisinga tai reikia turėti omenyje, kad lietuviai nejaučia jokių prievolių Tarybų Sąjungos atžvilgiu, juo labiau prievolės dalyvauti jos atstatymo darbe. Jeigu Lietuvos santykiuose su Tarybų Sąjunga yra prievolių, tai visos tos prievolės yra Tarybų Sąjungos prievolės Lietuvos atžvilgiu, o pirmiausia prievolė grąžinti jos išgrobtą Lietuvoje turtą ir atlyginti jos padarytus Lietuvai nuostolius. Bet koks gabenimas lietuvių į Rusiją vienu ar kitu pretekstu, suprantama bus sutiktas Lietuvoje su tokiais pat jausmais, kaip buvo sutiktas panašus gabenimas. įvykdytas prieš pat karą bolševikų valdžios.

8.    Su šituo klausimu rišasi dar vienas klausimas, tai yra klausimas lietuvių, pabėgusių bolševikų okupacijos metu į Vokietiją. Vengdami bolševikų valdžios persekiojimų, daugelis lietuvių buvo priversti ieškoti prieglaudos kituose kraštuose. Labai žymi lietuvių dauguma pasinaudojo Vokietijos svetingumu. Lietuvių tauta visuomet su dėkingumu atsimins lietuviams sutelktą globą. Reikia tačiau pastebėti, kad tų pabėgusių į Vokietiją lietuvių padėtis darosi vis keblesnė. Daugelis iš jų turi Lietuvoje turto, lengvai galėtų gauti čia darbo ir vėl būti naudingi Lietuvos piliečiai, tačiau nežinomais sumetimais jų grĮžimas į Lietuvą vis sunkinamas. Padėtis darosi juo keistesnė, kad išbėgusių į Vokietiją lietuvių tarpe yra labai daug žinomų visai Lietuvai žmonių, kuriems suteiktoji Vokietijos prieglauda nežinomais sumetimais buvo pakeista priverstinu sulaikymu Vokietijos ribose, nors jie labai reikalingi Lietuvoje jos kūrybiniam darbui atstatyti.

9. Vienas iš klausimų, gyvai sujaudinusių lietuvių tautą yra Lietuvos aukštųjų mokyklų klausimas. Lietuvos Aukštosiose Mokyklose mokosi apie 5000 jaunimo. Lietuva niekuomet nebuvo taip reikalinga naujų gydytojų, teisininkų ir t.t.. kaip po sunkių bolševikų okupacijos metų. Bet tuo pačiu metu, kada visa Lietuva laukia kuo intensyviausio savo Aukštųjų Mokyklų darbo, vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje ne tik neleidžia priimti naujų studentų į aukštąsias mokyklas, bet sustabdo veikimą ir aukštesnių semestrų, išskyrus paskutiniuosius. Lietuvoje niekas nesupranta vokiečių civilinės valdžios priemonių kitaip, kaip priemonių sustabdyti kultūrinę ir ekonominę lietuvių tautos plėtotę. Lietuviams sunku prileisti mintį, kad vokiečių administracijos organai Lietuvoje siektų lietuvių tautos slopinimo, tačiau turime konstatuoti faktą, kad lietuvių tautinis ir kultūrinis gyvenimas yra visokeriopai slopinamas:

a/ lietuviams Lietuvoje dabar neleidžiama turėti nė vieno dienraščio, leidžiamo vien lietuvių kalba nes lietuvių dienraščiuose įsakoma dėti žinios ir straipsniai vokiečių kalba.

b/ nuo karo pradžios vokiečių cenzūra neleido pasirodyti Lietuvoje nė vienai lietuviškai knygai /net mokslinis lietuvių kalbos žodynas, atspausdintas dar prieš karą. negalėjo pasirodyti knygų rinkoje/; c/ Lietuvos radiofonuose lietuvių kalba vis daugiau išstumiama arba leidžiama vartoti tik greta vokiečių kalbos.

d/ Lietuvos radiofonuose nebeleidžiama daugiau griežti lietuvių tautinis himnas:

e/ vienoje iš labiausiai gerbiamų Lietuvos vietų, Kauno Karo Muziejuje varpai skambindavo prieš Didįjį Karą rusų caro valdžios uždraustą dainuoti dainą: "Lietuviais esame mes gimę. lietuviais norime ir būti". Šiai dainai muziką yra parašęs žinomas Lietuvos kompozitorius Stasys Šimkus, o dainos žodžiai parašyti 19a gale vokiečių mokslininko Zauerveino, didelio lietuvių draugo. Šitą dainą Karo Muziejaus administracija buvo prašyta neskambinti:

f/ švenčiausioje visiems lietuviams vietoje, ant Gedimino Kalno Vilniuje, lietuvių tautinė vėliava nuimta:

g/ lietuvių tautinės šventės neleidžiama švęst.

Lietuvių Aktyvistų Frontas mano, kad jeigu kitos Lietuvos organizacijos ar šiaip Lietuvos visuomenės atstovai turi prievolės informuoti apie susidariusią Lietuvoje padėtį vokiečių civilinę valdžią, tai Lietuvių Aktyvistų Frontas, kaip organizacija dirbusi visą laiką kontakte su vokiečių karinėmis vyresnybėmis, turi tokią pat prievolę vokiečių kariuomenės ir Jos Didžiojo Vado Adolfo Hitlerio atžvilgiu. Sykiu Lietuvių Aktyvistų Frontas drįsta atkreipti Aukštosios Vadovybės dėmesį į tai, kad memorandume nurodyti Lietuvos gyvenimo nenormalumai galėtų išnykti. Jeigu būtų priimta tolimesnė Lietuvos valstybės egzistencija ir jeigu valstybiniam krašto gyvenimui vadovautų sava vyriausybė. Toks yra visos lietuvių tautos karščiausias troškimas ir prašymas.

Čia pridedama (priedai nerasti- red.).

1.    Nuorašas Denkschrift ueber die rechtliche Lage und die tatsaechlichen Verhaeltnisse in Litauen nach der Beendigung der bolschewistischen Okkupation.

2.    Nuorašas laiško ministro pirmininko pavaduotojo Juozo Ambrazevičiaus generaliniam komisarui Kaune.

3.    Nuorašas Denkschrift der Landwirtschaftskammer Litauens betreffs Verordnung des Herrn Generalkommissares zur Sicherung der Ernte und Feldbestellung in der Landwirtschaft

4.    Nuorašas Denkschrift des Generalrats fuer die Landwirtschaft zu den Generalkommissar in Kaunas.

5.    Nuorašas Denkschrift des Generalrats fuer Wirtschaft ueber die Preisfrage in Litauen.

6.    Nuorašas Lietuvos universitetų vadovybės memorandumo Lietuvos Aukštųjų Mokyklų veikimo klausimu.

7.    Nuorašas Lietuvos visuomenės organizacijų laiško Generaliniam Komisarui Kaune, dėl priėmimo studentų į pirmąjį Lietuvos Aukštųjų Mokyklų semestrą.

Kaunas. 1941m. rugsėjo mėn. 15d

Lietuvių Aktyvistų Fronto Vadovybė

/pas./ L.Prapuolenis. gen. št plk. M.Mačiokas. div. gen. St.Pundzevičius. dr. inž. A.Damušis. plk. inž. dr. J.Vėbra. gen. Nagius-Nagevičius. gen. št. plk. ltn. N.Tautvilas, dr. K.Vencius, plk. Z.Talevičius. dr. J.Ambrazevičius. maj. A.Andriūnas. adv. lz.Toliušis. gen. M.Mieželis. M.Naujokaitis. dr. Pr.Padalskis. gen. št. plk. ltn. Iz.Kraunaitis. J.Deksnys, St.Vainoras. gen. št. plk. J.Jankauskas. P.Malinauskas, J.Žostautas. P.Žukauskas. plk. J.Bobells. J.Katinauskas, P.Vllutls, J.Bagdonavičius, kpt. A.Tindžiulis, P.Baronas, J.Rudokas. M.Pėčeliūnas.

Nuorašas tikras.

LAF Štabo Viršininkas
Administracinio Skvr. Viršininkas.

9. Lietuvių Nacionalistų partijos ruošiamo Pro Memoria Vokietijos vyriausybei metmenys,

Metmenys Lietuvių Nacionalistų Partijos ruošiamo

Pro Memoria Reicho Vyriausybei Berlyne

Lietuvių tauta viena iš Europoje nuoširdžiai D.Vokietijos atžvilgiu vis dar tebenusiteikusių tautų, pradeda jausti apsivylimo D.Vokiečių Reicho politika vedama Lietuvos atžvilgiu. Bet vis dėlto LNP tebemato, kad D.Vokietija pagaliau įvertins draugiškos nepriklausomos Lietuvos valstybės dabar ir naujojoje Europoje naudingumą D.Reichui ir jo vedamai politikai naują Europą kuriant ir tuo bus pašalintos priežastys nepalankioms nuotaikoms, kliudančioms bendradarbiavimui plėstis.

Sovietų Sąjungos smurtu įvykdytas įsiveržimas į Lietuvą ir kariška jos okupacija smarkiai ir stiprinančiai paveikė giliai visoje lietuvių tautoje įsišaknijusį savo teisės ir savo valstybingumo jausmą. Lietuvių tauta supratusi, kad D.Vokieti ja tuo metu. tai yra 1940 metų birželio mėn. 15d. nebūtų galėjusi suteikti jai ir kitoms Pabaltijo valstybėms paramos, ką į rodo ir Reicho Kanclerio ir Fiurerio kalba į Vokietijos armiją, jai pradedant žygį į Maskvą, nutarė rimtai ir drausmingai pasitikti jai kitų uždedamą sunkų bandymą. Št grynai išorinių, žinomų politinių ir strateginių kombinacijų ir aplinkybių per jėgą primestą vergija nuo pat 1940m. birželio mėn. 15d. buvo stipriai nepakenčiama visa lietuvių tauta susikaupusi ir savyje užsidariusi, laukė progos ir to laiko, kada ji vėl galės prisikelti savo savitam gyvenimui.

Maskvos politikai pačioje pirmoje pradžioje lyg ir rodė noro vesti "nuosaikią” politiką. Vadinamos liaudies vyriausybės sudarymas ir kai kurie balsai, kaip pav. J.Paleckio, kad tas. kuris kalbės už susijungimą su Sovietų Sąjunga bus laikomas liaudies valstybės priešas, buvo kiek apraminę plačias mases, kurios iš pat pradžių laukė pilnutėlio komunistų teroro, tačiau pasiruošimai į vadinamą liaudies seimą galutinai įtikino lietuvių tautą jai sąmoninga klasta ruošiamą ir formalinę bei moralinę vergiją. Pravedus jėga bei apgaule lyg ir aneksijos komediją Maskvoje, komunistų partija pradėjo sistematiškai "reformuoti” ir griauti, neatsižiūrint net į galimus avantažus pačiai į karą besiruošiančiai Sovietų Sąjungai, gerai pastatytąjį Lietuvos ūkiškąjį gyvenimą: lygiagrečiai ėjo sistematiškas lietuviškų įstaigų rusinimas. Jų pertvarkymas ir naikinimas bei slopinimas savito ir ryškiai pasireiškusio valstybinio, tautinio ir kultūrinio lietuvių tautos veido. Visi šie, kiek vėliau dar labiau pagreitinta skuba vesti Maskvos politikos reiškiniai, nekalbant jau apie beprasmius ir sunkiai pateisinamus lietuvių suėmimus, kankinimus, šaudymus bei 1941.VI įvykdytą barbarišką masinį- anot jų. peraugusios ir netarybiškai nusiteikusios (nusistačiusios)- lietuviškos inteligentijos, darbininkijos ir ūkininkijos, sulyg iš anksto slapta paruoštų sąrašų, išvežimą iš savo gimtosios žemės į Rytus, žadamam laimingesniam gyvenimui, sudarė tą esminį moralinį faktorių, kurio pasekmėje visa lietuvių tauta įsijungė į sukilimą ir aktyvaus bei pasyvaus priešinimosi nuotaiką, į sukilimo rengimą ir jo vykdymą, nes visi suprato, kad imperialistinis komunizmas eina prie lietuvių tautos išnaikinimo, prieš Lietuvos gyventojų ir žemės erdvės praretinimo ir prie amžiais lietuvių valdytos žemės kolonizavimo jai visais atžvilgiais svetimų elementų.

1941.VI.22 prasidėjęs karas D.Vokietijos su Sovietų Sąjunga buvo ženklas vykdyti jau paruoštą sukilimą. Šis sukilimo ruošimas ėjo kontakte su organizuotais lietuviais, emigrantais Vokietijoje, kurie dirbo ryšyje su kariškomis vokiečių vyresnybėmis. Kada D. Vokietijos armija su mažiausiais nuostoliais, žygiavo per Lietuvos teritoriją, ji visur jau rasdavo pilnai veikiančius Lietuvos valdžios organus, karišką ir civilinę lietuvių valdžią, kuriai vadovavo jau sudarytoji Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri jau buvo paskelbusi Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymą ir politinių bei strateginių aplinkybių dėka ir klasta Lietuvai primestos vergijos ryšio nutraukimą.

Tačiau Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kad ir atlikusi visą eilę svarbių organizacinio ir principinio pobūdžio darbų, kad ir toleruojama pražygiuojančios kariškos vokiečių valdžios, nebuvo Reicho Vyriausybės Berlyne pripažinta. 1941.VII1.5 ji buvo priversta išsiskirstyti, o jos vietą ir jos funkcijas perėmė atsiųsti Reicho civilinės valdžios atstovai, pasikviesdami į pagalbininkus- vykdytojus patikėtinius, pavadintus Generalinių Tarėjų titulu. Lietuvių tauta pradėjo justi esminį skirtumą tarp vokiečių kariškos ir vokiečių civilinės valdžios atstovų elgsenos. Tiek kiek kariškoji valdžia pereinanti Lietuvą buvo su didžiausiomis simpatijomis lietuvių pagerbiama ir sveikinama tiek civilinės valdžios atstovai savo žygiais bei potvarkiais pradėjo kelti tam tikrą vis gilesnį apsivylimą, kuris vis plačiau apima visus tautos sluoksnius.

Kalbant apie šį kilstantį lietuvių rezervuotumą ir apsivylimą D.Vokietijos civilinės valdžios atstovų vedamos Lietuvoje politikos atžvilgiu, jo dar negalima lyginti su egzistuojančiu su Vokietija kariavusios Lenkijos priešingumu D.Vokietijai. Lietuvių tauta niekados esmėje nebuvo antivokiška. Klaipėdos problemos metu kilę nelygumai niekados nebuvo nepriklausomai Lietuvos valstybei kliūtimi rasti ar ieškoti susitarimo kelių su D.Vokietija. Reicho Kanclerio ir Fiurerio pageidaujama prasme Lietuvai sutvarkius Klaipėdos srities padėtį, tiems santykiams buvo atsivėrusi nauja plotmė ir galimybė. Kultūros turtų ir žinių sėmimasis Vakaruose (plačiu mastu Vokietijoje ir Austrijoje), ir ekonominiai ryšiai bei asmeniški lietuvių vokiečių santykiai niekados nebuvo įgiję iš lietuvių ir Lietuvos pusės pradininkiškų ir aktingų puolimo formų. Lietuvių tauta savo vakarų kaimyne matė ir savo geopolitinės padėties déliai nori matyti lojalų, valstybine prasme, visų laikų draugą.

Kada garbinga D.Vokietijos armija atžygiavo per Lietuvą, visa lietuvių tauta joje matė kovotoją už Sovietų Sąjungos tautų laisvę ir laukė joje Nepriklausomos Lietuvos valstybės išlaisvintoją iš formalinės ir moralinės žinomų politinių ir strateginių aplinkybių déliai jai jėga primestos vienmetinės Sovietų Sąjungos vergijos, kad ir ji pati galėtų išgyventos realybės pasekmėje, pilnai įsijungti į tolesnę kovą. Lietuva du sykius (Vilniuje ir Kaune) siūlė vokiečių karo vyresnybėms leisti jai atskiru Lietuvos savanorių-partizanų, Lietuvos armijos likučių daliniu prisidėti prie žygio į Rytus ir prie kovos su komunizmu. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Šiame prašymų nepatenkinime lietuvių tauta tegalėjo įžiūrėti vien norą neleisti išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei dalyvauti istorinėje Kovoje už Naujos Europos ateitį ir tuo pripažinti jai teisę toje Europoje turėti savo vietą.

Tuo metu (1941.VIII.5) buvo paleista Laikinoji Lietuvos Vyriausybė ir buvo paskirtas civilinės Reicho valdžios atstovas Generalkomisaro titulu. Reicho Komisaras Rytų Kraštui savo 1941.VII1.28 atsišaukime kalba apie "Das Gebiet des ehemaligen Freistaat Litauen” vienašališkai įjungiant ir ją- Lietuvą- į vadinamąjį, lyg ir naujai kuriamą, provincinę Ostlando sritį.

Lietuvių tauta greit gavo progos pradėti lyginti jai uždedamą padėtį su Lenkijos Generalgubernatūros padėtimi. Ji įsitikina, kad ji tampa traktuojama kaip užimta priešo teritorija kaip Sovietų Sąjungos dalis. Šis Laikinosios Lietuvos Vyriausybės sic et simpliciter sulikvidavimas, nesuteikiant tautai jokios, kad ir jos rytdieninės valstybinės ateities tikrumo ar patikrinimo, sudarė tą antrą faktą, kuris giliai paveikė visą lietuvių tautą.

Pradėjus veikti Reicho civilinės valdžios atstovams Lietuvoje ir jų įstaigoms, lietuvių tauta nustojo visiško politinio ir ekonominio valdymosi savistovumo. Jos mokslo ir kultūrinis gyvenimas taipgi turėjo pradėti krypti į visiškai nenormalias vėžes. Noroms nenorams lietuvių tauta yra sąmoningai ar nesąmoningai atsakingų asmenų stumiama į šią apsivylimo padėtį. Lietuvių tauta su nusistebėjimu žiūrėjo ir tebežiūri į tą visą eilę faktų, kuriais ji yra tiesiog priverčiama pradėti galvoti, kad jai daug geriau, bent morališkai, būtų gyventi okupaciniame rėžime, nei savanoriškai ir nuoširdžiai dirbti jai šiuo metu sistematiškai kuriamose sąlygose, kuriose ji tegali įžiūrėti vien jos valstybinio, tautinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pamatų griovimą, (kai to) gyvenimo nuoseklus plėtimas, jos nuomone, tik tarnautų bendriems kaip Ji supranta D.VokietiJos ir jai draugingos Nepriklausomos Lietuvos dabarties ir ateities interesams, nes visa lietuvių tauta yra įsitiklnusi, kad jos nepriklausoma valstybinė egzistencija niekados negalėtų būti nei morališkai nei politiškai D.Vokietijos interesams nenaudinga.

Šitų įvykdytų faktų eilėje galėtų būti paminėtas ir tas faktas, kad sulikvidavus Laikinąją Lietuvos Vyriausybę ir pakvietus prie Generalkomisaro patikėtinius- generalinius tarėjus, tų generalinių tarėjų kompetencija visai nebuvo nustatyta ir jų galia praktikoje bevelk jokia. Jie tapo paversti, ir vis labiau tampa paverčiami, tik gaunamų įsakymų vykdytojais.

Tuo būdu pats jų ir jų lietuviškų įstaigų veikimas bei darbas darosi nenaudingas, beprasmiškas, nes viską iki nereikšmingiausių detalių perima ir tvarko civilinės valdžios atstovų pareigūnai, kurie visai neatsižiūrėdami į Lietuvos gyvenimo savybes faktinai ir praktikoje dezorganizuoja visą Lietuvos gyvenimą.

Be to, kai kurie generaliniai tarėjai visai neturėjo arba neturi lietuvių tautoje pasitikėjimo.

Lygiagrečiai vyko visa eilė faktų, kurie sunkiai ir be jokio reikalo palietė lietuvius iš tautinės pusės.

Iš radio transliacijų buvo išmestas- pašalintas Lietuvos himnas, nors Vokietijos himnas yra griežiamas kas vakaras.

Vokiečių įstaigų įsakymų suruoštos derliaus suėmimo šventės metu (XI.23) uždrausta po vokiečių himno sugiedoti Lietuvos himną ir nuo Generalkomisarui įteikto varpų vainiko buvo įsakyta nuimti tautinių spalvų kaspinas.

Iš Lietuvos tautinės šventovės pašalintas dar gyvo žmogaus biustas, kuris jam buvo tautos pastatytas, nes tauta jį laiko savo tautinio atgimimo patriarchu.

Nuo 1941.VI.22 tegalėjo išeiti vos viena lietuviška knyga.

Valstybinė leidykla priklausiusi Lietuvos švietimo vadovybei, yra paimta Generalkomisariato žinion. Komunistų laikais į valstybinę leidyklą buvo įjungtos visos privatinės knygų leidimo įstaigos ir ji yra vienintelė visoje Lietuvoje knygų leidimo įstaiga

Mokslinis lietuvių kalbos žodynas, bolševikų sulaikytas, irgi negalėjo būti paskleistas knygų rinkoje.

Radiofonuose lietuvių kalba vis labiau išstumiama arba leidžiama vartoti tik greta vokiečių kalbos.

Kauno Karo Muziejuje iš varpų muzikos išjungta giesmė "Lietuviais esame mes gimę. lietuviais norime ir būti", parašyta XIX amž. vokiečių mokslininko Zauerveino.

Vilniaus įkūrėjo D.L.K. Gedimino pilyje nebeleista kelti Lietuvos vėliavos.

Vienintelio Lietuvos universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų klausimas tebėra civilinės vokiečių valdžios atstovų neišspręstas, kas visoje lietuvių tautoje sudaro pamatuoto įspūdžio jog einame prie suvaržymo net jos kultūrinio gyvenimo.

Spaudoje neleidžiama leisti platesnių Lietuvos kultūrinių ir visuomeninių. istorinių, valstybinių ir politinių problemų, klausimų ir aktualijų.

Vienintelis lietuvių laikraštis Vilniuje "Naujoji Lietuva" yra pilnoje vokiečių įstaigų žinioje, o Kauno dienraštis "Į laisvę" yra griežčiausios cenzūros kontrolėje ir todėl jie neatstovauja jokiai lietuvių visuomenės minčiai.

Į visus šiuos ir kitus panašius faktus lietuviai tegalėjo žiūrėti vien kaip į skubotu tempu varomą tautinio ir kultūrinio gyvenimo suvaržymo ar užslopinimo premisų pravedimą.

Šalia šių pasireiškė ir kiti faktai, kurie irgi buvo visiškai svetimi ir nesuprantami lietuvių tautai, įrodė civilinės Reicho valdžios atstovų norą lyg ir atstatyti prieš 1941.VI.22 buvusią nepakenčiamą komunistinę santvarką, kurios santvarkos pagrindinis tikslas buvo laipsniškas lietuvių tautos nuskurdinimas ir išskaidymas.

Šiaulių apygardos komisaras š.m. rugpjūčio 13d. pareiškė apskričių viršininkams ir burmistrams, kad "Parėdymai dėl Sovietų Sąjungos piliečių turto” neleistini. Prie Sovietų Sąjungos piliečių priskaitomi ir lietuviai.

"Visas Tarybų Sąjungos turtas yra Vokietijos Reicho turtas". Tuo pat metu buvo pabrėžta, kad "visi namų ir ūkių savininkai yra tik komisariški to turto valdytojai, o turto savininkas yra Vokietijos Reichas”.

Laikinosios Lietuvos vyriausybės denacionalizuotos žemės tapo vėl nacionalizuotos ir tuo būdu žalingiausias lietuvių tautai ir jos ūkiui Sovietų Sąjungos primestas įstatymas vėl tapo atstatytas.

Generalkomisariato š.m. rugpjūčio 20d. įsakymas derliaus suėmimo ir sėjos vykdymo reikalu, padaro žemės valdymo santykius dar problematiškesnius negu jie buvo bolševikų laikais. Juo panaikinama ir bolševikų teoretiškai pripažinta teisė į amžiną naudojimąsi žeme iki 30 ha ūkiams, o tokių ūkių savininkai paliekami tik “rechtmaessiger Bewirtchafter’, nors Sovietų Sąjungos teritorijoje net kolchozininkams dalis žemės atiduodama į nuosavybę.

O geriausi, kultūringiausi savininkų vesti ūkiai, kuriuos bolševikai pavertė valstybiniais ūkiais, visai atimti iš savininkų žinios ir pavesti samdytų administratorių šeimininkavimui, kurie niekados nebegalėtų pagaminti tuose ūkiuose tiek. kiek galėtų pagaminti tų ūkių savininkai, pavyzdingi ūkininkai. Tuo būdu dar nežinomų, galbūt politinių, siekimų daroma moralinė bei ūkinė žala Lietuvai. Ūkininkams nustatytos pyliavos, tam tikrais atvejais, yra sunkesnės įvykdyti nei sovietų pyliavos. Šio ant blogų pamatų pastatyto ūkinio talkininkavimo išvados galės realiau pasireikšti galbūt tik vėliau. Žemės nuosavybės pripažinimo ir jos plotų paskirstymo klausimas yra pirmos eilės dalykas, nes jo nesutvarkymas ar netvarkymas gyvai paliečia 80% visų Lietuvos gyventojų.

Laikinosios Lietuvos Vyriausybės paskelbtas namų denacionalizacijos įstatymas neleista įvykdyti, nes denacionalizuoti namai vėl buvo grąžinti valstybinei administracijai.

Bolševikinės santvarkos restauracija nuėjo iki to, kad Generalkomisariato rugsėjo 9d. atsišaukimas turi blogą, ypač politiniu atžvilgiu atmintį palikusios profesinės sąjungos, kuriose darbdavio socialinio draudimo įnašai toliau mokami bolševistine sistema, tai yra privačių įmonininkų 2-4 kart aukštesni negu valstybinių ar kooperatyvinių. Šiuo būdu privačios lietuvių iniciatyvos stelbimas tęsiamas.

Palikta komunistinių artelių santvarka, varžant tuo būdu smulkią lietuvių privatinės iniciatyvos pasireiškimą.

Komunizmo laikais rublio įvedimas, sulaikymas indėlių išmokėjimų, nacionalizavimas santaupų, nuskurdino kraštą. Uždėjimas ir Lietuvai, neišskiriant jos iš Sovietų Sąjungos užimtoms sritims taikomo režimo, lyg ir kontribucijos nustatant kursą 1RM.- lORb. buvo visai nepateisinamas.

Šalia šių dar galime paminėti kitokių, šalutinių ir nemažesnio atgarsio suradusių faktų.

Lietuvių Nacionalistų Partijos veikla nėra lengvinama priešingai, jos veiklą stengiamasi net tam tikromis priemonėmis rubežiuoti.

Reicho Komisaro Rytų Kraštui š.m. rugsėjo mėn. 20d. “Potvarkis apie sąjungas ir susirinkimus", paskelbtas š.m. lapkričio 22d, praktiškai užkerta kelią Lietuvoje egzistuoti, tautos valią ir valstybinę mintį atstovaujančiai ir ją išreiškiančiai politinei partijai, nes. atrodo, kad Lietuvoje galės egzistuoti tik nepolitinės sąjungos ir organizacijos.

Nuo š.m. liepos mėnesio ji vis dar negauna galimybės Kaune leisti savo organą. Marijampolėje jos laikraštis uždaromas neva už partijos įstatų išspausdinimą, nors tie partijos įstatai buvo Pirmojo Generalinio Tarėjo prie Generalkomisariato peržiūrėti, sulig jo nurodymu ištaisyti ir vėliau buvo jo įstaigos. Vidaus Reikalų Vadybos, įregistruoti, ir tik po to išspausdinti bei vokiečių cenzūros praleisti.

Vokiečių pareigūnai pradėjo kištis net į tokius Vokietijos interesams neesminius dalykus, kaip reikalaujant laikraščio "Tėvynė” vardą keisti į  "Naujasis Laikraštis".

Kai kuriose vietose vokiečių cenzūra neleidžia straipsniuose vartoti net žodį "tėvynė”.

Buvo reikalaujama išduoti vokiečių cenzūros praleistos ir saugumo patikrintos žinios autorių, kas priešinga tarptautinei žurnalistinei etikai.

Organizuojant lietuvių “Žiemos Pagalbą”, jos vardas, pareikalavus, buvo pakeistas (nors terminas "Žiemos Pagalba” jau seniai Lietuvoje buvo vartojamas) į "Lietuvių Visuomenės Pagalbą”, tačiau ir tas vardas vokiečių pareigūnų buvo pakeistas: "Savitarpio Pagalba", kas sudaro įspūdžio, jog sąmoningai norima išvengti žodžio "lietuvis”.

Šiauliuose buvo suimtas, galbūt, suinteresuotų asmenų įskundimų pasekmėje, o galbūt, kaip politinė represalija prie "Klaipėdos bylos” dalyvį, prokuroras Krygeris, kuris ilgą laiką buvo laikomas neapklausinėtas ir jam nebuvo pateiktas kaltinimas: apie jo suėmimą nebuvo pranešta net jo tiesioginei vyresnybei: vėliau jis buvo nežinoma linkme išgabentas (Matas Krygeris buvo išvežtas į Tilžės kalėjimą- red).

Be nusikaltimo ir kaltės reikalaujama atleisti kai kurie lietuvių tarnautojai.

Didelių įmonių valdytojams be pamato kartais- grąsinama areštu.

Kai kurie vokiečių pareigūnai netinkamai elgėsi su lietuvių pareigūnais. valdininkais ir visuomene.

Kai kurie vokiečių pareigūnai netinkamai elgėsi ir leisdavo sau smurto aktų.

Lietuviškos įstaigos pradėta kraustyti iš jų užimamų patalpų ir nuosavų namų (pav. Pramonės Valdyba buvo iškraustoma du kartus: iš savo rūmų iškraustyti Žemės Bankas ir iš savo, specialiai jiems pritaikytų rūmų. Taupomosios Kasos ir t.t.).

Lietuviai gyventojai Kauno miesto centre ir kitur vienu ar kitu pretekstu yra kraustomi iš jų samdomų butų arba nuosavų namų, nors daugelis žydų namų, kurie paimami į Reicho nuosavybę, tebestovi tušti.

Ne lietuviškos įstaigos ir ne Generalinio Darbo Tarėjo aktų paskelbtas įsakymas registruotis visiems bedarbiams, dirbantiems amatininkams-specialistams ir tiems ne bedarbiams (tarnautojams), kurie moka vokiškai, nenurodant kuriuo tikslu tai daroma, įnešė daug nepasitikėjimo ir sukėlė daug bolševikinės atminties įtarimų lietuvių visuomenėje. Įsiregistravusiems lietuviams, dirbantiems amatininkams-specialistams ir tarnautojams, mokantiems vokiškai, vokiečių įstaiga išduoda bedarbių knygeles. Turint galvoje Reicho Komisaro Rytų Kraštui š.m. VIII.15 potvarkį darbo jėgų panaudojimo reikalu ir kitus tuo pat reikalu išleistus potvarkius, lietuviai vėl gali būti vežami iš Lietuvos.

Užkertamas ir slopinamas kelias privačiai lietuvių iniciatyvai, kartais net dirbtinai ieškant kaltinimų jų vadovams ir įsakant susilikviduoti atsikuriančioms arba naujai beĮsisteigiančioms firmoms.

Palaipsniui einama prie lietuviškų įstaigų panaikinimo, sudarant joms palankias sąlygas likvidavimuisi (pav. bankams, kooperatyvinėms įstaigoms ir kt.) arba perėjimui į ne lietuvių žinią.

Paskirų vokiečių pareigūnų pavedimais, o ne Pirmojo Generalinio Tarėjo aktu, buvo verbuojami savanoriai ir formuojami pagalbinės policijos tarnybos batalionai (vėliau keitę vardus), kurių paskirtis tautai nėra ir nebuvo aiški ir kurie pradedami siųsti į nežinomas sritis. Tuo būdu galima savanorių batalionų forma Lietuvos dėjimasis į Naujosios Europos kūrimą nesuteikia platesnės prasmės, nes jie yra ne Wehrmachto, o policijos priklausomybėje.

Lietuvių pagalbinės policijos bataliono karininkai kai kurių vokiečių pareigūnų buvo traktuojami taip, kaip joks karininkas nepasielgtų net su belaisviais. Lietuvių kareivių akyse jie buvo išjuokiami ir iškoliojami: lietuvių karininkų akivaizdoje kai kurie karininkai buvo asmeniškai išjuokiami: yra atsitikimų, kad lietuviai karininkai buvo vokiečių pareigūnų įžeidžiami veiksmu ir niekinami.

Lietuviški batalionai yra silpniau maitinami ir tinkamai neaprengiami, nors lietuviškos aprangos dar yra sandėliuose dideli kiekiai: jiems net buvo pasiūlyta rengtis į rusų milines.

Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedama Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys (Gudijos žydų ir civilinių rusų belaisvių šaudymas ir korimas). Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti, juos pačius grasoma sušaudyti. Egzekucijų metu yra fotografuojami ir filmuojami tik lietuviški daliniai, tuo metu vokiečių daliniai pasitraukia į šalį.

Lietuvių tauta nesijaučia savo nuoširdaus pasitikėjimo prie Vokietijos žygio į rytus lengvinimo pasekmėje, tokios paniekos ir tokio pažeminimo iš D.Vokietijos nusipelniusi.

Daugelį lietuvių įstaigų perima Generalkomisariatas ir jo skyriai arba vokiečių įstaigos. Tų skyrių vedėjai komplektuoja personalą be susižinojimo su lietuviška tos žinybos įstaiga ir dažnai ima darban žmones, kurie tam neturi nei intelektualinių nei moralinių kvalifikacijų.

Krašto pramonė vedama prie likvidacijos, nesuteikiant jai galimybės apsirūpinti kuru ir žaliavomis. Dažnai būna net išgabenamos iš krašto, krašto apdirbamų žaliavų atsargos.

Lietuviai darbininkai gabenami į Vokietiją, o darbo rankų stoka leidžia sušalti laukuose 30 proc. cukrinių runkelių. Apie 60 proc. suvežtų pyliavos bulvių sušalo. Šio nuostolio kaltė negali būti lietuviams primesta. Pabėgusių į Vokietiją lietuvių grįžimas nėra lengvinamas. Lietuvoje jaučiamas visų sričių darbo jėgų stoka. Po masinio ir priverstinio lietuvių išvežimo į Sovietų Sąjungą ir po vokiečių įstaigų užverbuoto daugelio darbininkų tūkstančiais išvykimo į Vokietiją, lietuvių pabėgėlių grįžimas galėtų prisidėti prie Lietuvos atstatymo.

Kaip skirtingai buvo pradėta traktuoti Lietuvoje lietuvių ir vokiečių tautybių gyventojai maisto normų atžvilgiu, matyti iš šios lentelės, kurioje parodyta savaitinės maisto normos Kaune 1941.1X.15.

Šiuo metu lietuviams yra kiek pakeltos cukraus, sviesto ir mėsos normos, o sumažintos duonos, kruopų ir miltų normos. Panaikintos lietuviams taukų, kiaušinių ir sūrio normos. Muilui kortelės yra, bet muilo gyventojai negauna Tuo būdu apie 740 tūkstančių Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų gauna pusbadžio normas (dabartinė dieninės kalorijos suma yra apie 1067).

Ūkininkai nėra aprūpinami būtiniausiais vartojimo dalykais (žibalu, druska, cukrum, muilu, geležimi padargų taisymui ir kt.). o negaudami to mieste nusipirkti, neparduoda miestui savo gaminių už popierinį pinigą. Dėl to randasi ūkinė stagnacija.

Apskritai paėmus, produktų ir gaminių pristatymo bei paskirstymo netinkamas reguliavimas, per mažos maisto normos, tam tikrų kainų ir specifinių algų nustatymas ir kitos sąlygos leidžia pasireikšti nelegaliai prekybai, kurioje, pagaliau pasireiškia ir ne vien Lietuvos gyventojai.

Lietuvių tauta neturi simpatijos žydams, tačiau pravedamas žydų likvidavimas iš lietuvių teritorijos sukėlė lietuvių tautos masėse nustebimo ir pasibodėjimo jausmą. Tą jausmą gilina girdimi faktai, kad daug kartų buvo filmuojami ir fotografuojami vien tik esą lietuviai tvarkytojai. Lietuviai mano, kad dar iki šiolei išemigravę Lietuvos žydai galėtų būti sėkmingai panaudoti kaip darbo jėga atstatymo darbams sugriautoje Gudijoje ir Rusijoje. Lietuviai mano, kad Lietuvą apleidžiančių žydų nuosavybė turėtų būti pavedama lietuvių tautos dispozicijai, nors jai yra žinoma kad Šiauliuose apygardos komisaras š.m.. VIII.13 pareiškė apskričių viršininkams ir miestų burmistrams: “Pagrindinė taisyklė- visas žydų turtas yra Vokietijos Reicho nuosavybė”.

Kadangi visiems yra žinoma kad visi Lietuvos teritorijoje gyvenę vokiečių tautybės asmenys 1940/41 metų bėgyje iš Lietuvos repatrijavo į Vokietiją, tai nėra suprantamas tikslas, kuriuo paskelbtas Vilniaus srity “atsišaukimas į vokiečių tautiečius” (Aufruf endie Volksdeutschen), kuriuo "į registraciją yra šaukiami visi tie asmenys, kurie savo vokišką kilmę gali įrodyti, arba pagal kilmę, kalbą, užsilaikymą, išauklėjimą ir jausmą, skaito save vokiečiais” (“Naujoji Lietuva”- 1941.XI.1, Nr. 124).

Šalia šių. iš kurių tik vienas kitas vardinamas, reiškinių yra dar nesuprantamesnių faktų, ypač kai jie liečia elementą, kuris atrodo, nėra palankus nei D.Vokietijai, nei Lietuvai.

Lietuvių tauta pastebi, kad daugelyje Vilniaus srities vietų lenkų tautybės žmonės (ypač atbėgėliai iš buvusių Lenkijos sričių) naudojasi ypatingu kai kurių vokiečių pareigūnų asmenišku ar neasmenišku prielankumu.

Vilniaus srities lenkiškasis elementas buvo aiškiai proteguojamas. Visoje eilėje Vilniaus srities vietų vietos valdžia buvo palikta išimtinai lenkų rankose ir lenkai, kartais net varė lietuvius drauge su žydais į darbus (Gervėčiai). Vilniaus Wirtschaftskomando skyrė lenkus į atsakomingas žemės ūkio įstaigų vietas be Lietuvos žemės ūkio rūmų žinios ir pritarimo, versdama tą Lietuvos įstaigą jiems algas mokėti. Vilniuje kad ir pradėta pastaruoju laiku atleidinėti lenkai iš tarnybų, bet vis dėlto nesuteikiama platesnė galimybė įsistiprinti jame lietuviškam elementui, nes Vilniaus srities gyvenimo sąlygos ir susisiekimas su kitomis Lietuvos dalimis nėra gerinamas bei lengvinamas.

Faktai Druskininkuose (kur per 80% gyventojų yra lietuviai) sukėlė keistą jausmą lietuvių tautoje. Kada pabėgėliai iš Lenkijos įsivyrauja Druskininkuose ir vokiečių pareigūnų paremiami vienos nakties bėgyje organizuotai perima aukščiausią vietos valdžią į savo rankas, pradėdami persekioti lietuvius, asmeniniu ar neasmeninių sumetimų déliai Druskininkuose tampa viešai paskelbtas, ir berods iki šiol neatšauktas, tokio turinio vokiečių pareigūno skelbimas (už kurio kopijavimą lietuviai buvo suimami);

“Bekantmachung. Wenn gegen einen Angehoedigen der deuschen Wehrmacht, der Polen oder sonat irgend jemand den ein Attentat veruebt wirdt. werden wahlos 10 Litauer standrechtlich erschossen Der Ortskomandant Grodno. Haupt. Bracht, den 10.8.1941."

Druskininkų faktai visu šimtu nuošimčių neatvaizduoja visos Vilniaus krašto padėties, bet lietuvių ir gudų akyse atrodo, kad lenkai yra palaikomi ir kad kartais jie turi didesnių, dažnai galbūt, asmeniškų sumetimų déliai, jiems taikomų ir teikiamų teisių. Visi šie ir kitokie faktai (bei naujai leidžiami potvarkiai, iš kurių dar kolkas negalima daryti konkrečių išvadų, nes jos gali būti padarytos tik pradėjus juos praktikoje taikyti) priveda lietuvių tautų prie aukščiau minėto ir pradėjusio reikštis apsivylimo.

Lietuvių tauta dar vis tebetiki D.Vokietija ir ji atlieka jai šiuo metu uždedamas pareigas ir laisvu noru atiduoda tai, kas iš jos yra imama, tačiau lietuvių tauta išlaukdama ir kritiškai žiūrėdama nori visai aiškiai ir neabejotinai įsitikinti, kokie yra civilinės Reicho valdžios atstovų žygiuose ir potvarkiuose politiniai siekimai, nes iki šiol lietuvių tauta įžiūri ir jaučia lyg ir planingai projektuojamojo jos ištautinimo, kolonizacijos bei galutinio lietuvių tautos nuskurdinimo, išsklaidymo premisų pravedimo pastangas.

Politinio, ūkiško ir net kultūrinio savistovaus tvarkymosi galimybės atėmimas verčia lietuvius manyti, kad savanoriškas, nuoširdus ir lojalus Lietuvos valstybės bendradarbiavimas ir talkininkavimas D.Vokietijai nėra pageidaujamas.

Jeigu civilinės vokiečių valdžios atstovų Lietuvoje vedama politika ir toliau eis šia linkme, tai yra ganėtinai išryškėjustos linijos gilinimo kryptimi, tai lietuviams gali pradėti atrodyti, kad jiems geriau būtų atsidurti grynai okupaciniame ir galimame prievartingame tautos išsklaidymo režime, nei nuoširdžiai talkininkaujant negalėti surasti pamatuotų pateisinimų civilinės valdžios politikos žygius, ypač kad lietuviams tenka iš vokiečių pareigūnų nugirsti nuomonių apie tariamai per didelį Lietuvos inteligentijos skaičių, apie galimų ir eventualų jų išsiuntimų į Rytus, apie tariamų esminį Lietuvos inteligentijos nepalankumų D.Vokietijai, apie tariamai blogai šeimininkaujančių Lietuvos ūkininkų iškėlimų į derlingesnius Lenkijos plotus, apie tai. kad vienintelis Lietuvos universitetas negalės veikti ir t.t.

Čia išvardintų faktų ir įvykių pasekmėje lietuvių tautos lūkesčius D.Vokietijos atžvilgiu galima šitaip konkretizuoti:

1. Esminis palankumas D.Vokietijos atžvilgiu tebėra neabejingas, nes D.Vokietija yra Lietuvos kaimynas ir savo geopolitinės padėties dėka Lietuva neatsižiūrėdama į realius ir plačius savo dabarties ir ateities interesus, mano, kad ji turi ir galėtų laukti iš D.Vokietijos savo gyvybinių, valstybinių ir tautinių interesų supratimo bei pagalbos juos realizuoti.

2. Lietuvių tauta nuoširdžiai linki D.Vokietijai laimėti jos karą, istorinį karą.

3.    Suprasdama Lietuvos teritorijoje ir artimiausioje teritorinėje kaimynystėje vykusio karo reikalavimus, lietuvių tauta pasistengė blaiviai pažiūrėti į tą pereinamąjį laikotarpį, kuriame atsistačiusiai Lietuvos valstybei po kariškų, sulikvidavus jos Laikinąją Vyriausybę, buvo atsiųsti ir civilinės Reicho valdžios atstovai, Generalkomisariato pavidalu.

4.    Lietuvių tauta, ilgesnį laiką išgyvenusi nepriklausomą valstybinį gyvenimą ir tinkamai sugebėjusi tvarkytis, po Sovietų Sąjungos okupacinės ir ekstermininės politikos potyrių, stebėjo civilinės vokiečių valdžios atstovų žygius, rasdama kad ūkišku atžvilgiu ji sugebėtų geriau savarankiškai, o ne vien dabartiniame jai taikomame režime, kuris ją įjungė į lygį, į provincinę vokiečių Ostlando sritį, talkininkauti vokiečių vedamai kovai. Be to, ji pradeda įsitikinti, kad civilinės vokiečių valdžios atstovų žygiuos bei potvarkiuos ji negali įžiūrėti jokių savo nepriklausomo valstybinio ateities gyvenimo pripažinimo premisų, o priešingai- viskas ją verčia manyti, kad valstybinis, ūkiškas, tautiškas ir kultūrinis Lietuvos ir lietuvių gyvenimas ir toliau nebus lengvinamas, o tik sunkinamas, ribojamas ir slopinamas. Daugelyje faktų ji tegali įžiūrėti vien jos galutinį tautos ar jos dalies, skubotą išsiskaidymą, bent kiek skirtingesnių nuo komunistų metodų, pagrindų paruošimą.

Lietuvių tautai, nuoširdžiai sudėjusiai savo atstatyto nepriklausomo valstybinio gyvenimo pripažinimo viltis ir tikrumą į D.Vokietiją. būtų buvę džiugu, jeigu būtų galėjusi ir dabar įžiūrėti reiškinių, rodančių, kad visos lietuvių tautos be išimčių valia, išreikšta 1941.VI.23 nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo paskelbimu, bus pripažinta ir leista realizuoti taip, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė turės savo vietą D.Vokietijos vadovaujamoje Naujojoje Europoje.

Naująją Europą lietuvių tauta supranta kaip visų šio kontinento tautų-valstybių, teisingais pagrindais pagrįstą tarpusavio politinio, ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo Europą.

Lietuvių tauta mano. kad tolimesnis civilinės Reicho valdžios vyravimas ir valdymas Lietuvos teritorijoje nėra būtinas, nes gali rasti ir savyje pakankamai jėgų reikiamą ir sutartą talkininkavimą pravesti, ir ji mano, kad civilinės Reicho valdžios atstovų buvimas nėra nei politiškai nei ūkiškai tikslus ir naudingas, nes Lietuvos valstybė nebuvo ir nėra integrali Sovietų dalis, ir ji mano. kad civilinės Reicho valdžios atstovų pertvarkymai pakartotinai išmuša Lietuvos gyvenimą ir jo ūkį ir iš dabar neabejotinai reikalingų normalaus gyvenimo vėžių.

Lietuvių tauta laukia kad artimiausioje ateityje D.Vokietijos jai bus pripažintas ir leista atstatyti ir realizuoti jos suverenitetą, šiuo metu bent Lietuvos-Rusijos 1920 metų sutarties nustatytuose rytinėse ir pietinėse Lietuvos sienose ir nusistovėjusios vakarinės Lietuvos sienose, kartu įgalinant ją atitinkama ir sutarta forma pakelti savo ūkinį pajėgumą, skirtą talkininkauti D.Vokietijos karui tęsti ir jį užbaigti.

Lietuvių Nacionalistų Partija šias mintis išdėstydama yra giliai įsitikinusi, kad ji pasitarnauja esminiems. bendriems ir platiems Vokietijos ir Lietuvos interesams.

LNP neatsižiūrėdama yra tvirtai įsitikinusi, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės (tautos kraujo ryšių dėsnio praplėsta ekonomiškai stiprios ir turinčios atitinkamą ir jai būtiną erdvę) egzistencija yra istoriškai ir jos geopolitiškos padėties pamatuota ir kad ji negali būti D.Vokietijai nenaudinga

LNP neatsižiūrėdama net į pasitaikančius tulų, siaurų ar seniau galios turėjusių asmenų priekaištus apie tariamą jos parsidavimą D.Vokietijai, yra tvirtai įsitikinusi, kad tarnauja tik lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesams, ir tie Lietuvos interesai, jos įsitikinimu, šioje Europos dalyje sutampa dabartyje ir sutaps ateityje su D.Vokietijos interesais.

LNP tokį. jos nuomone natūralų apsisprendimą D.Vokietijos atžvilgiu jau yra padariusi 1926-27 metais.

Tačiau, kad ir stovėdama ant šio realaus ir abiem valstybėm naudingo pagrindo, LNP pirmiausioje eilėje jaučia atsakomybę ties istorija už lietuvių tautos likimą. Ji jaučiasi kaip ir kiekviena totalitarinė politinė partija esanti istorinės ir politinės tautos valios reiškėją ir ji laiko savo aukščiausia užduotimi tarnauti vien lietuvių tautai.

LNP nori dabartyje ir ateityje valstybine plotme bendradarbiauti su D.Vokietija bet ji niekados negalės sutikti su lietuvių tautos išnaikinimo ar išskaidymo politika ir šioje plotmėje ji yra ir bus griežtai nacionalistinė, tai yra priešinga ištautinimui, deportacijoms ir Lietuvos teritorijos kolonizacijai.

Jeigu D.Vokietija LNP-joje nori turėti pastovų bendrų valstybinių interesų sutapimų veiksnį- LNP yra pasiryžusi lojaliai bendradarbiauti su D.Vokietija Jei D.Vokietija tebemano, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistencija nėra D.Vokietijai naudinga tai LNP yra pasiryžusi ir pasiruošusi pasitraukti iš politinio veikimo ir ji yra nusistačiusi kęsti D.Vokietijos okupacini režimą, uždedamą tautai, kuri norėjo ir nori D.Vokietijoje matyti pastovų, nepriklausomą valstybine plotme, visų laikų draugą.

10. 1941 m. rugsėjo 26d. generalinio tarėjo krašto ūkiui prof. V.Jurgučio memorandumas vokiečių Generalkomisariato Kaune ūkio skyriaus vedėjui dr.Pense.

Generalinis Tarėjas Krašto Ūkiui
Kaunas. Gedimino g. 7.    N u o r a š a s
Kaunas. 1941m. rugsėjo 26d.
Nr..........               V e r t i m a s

Ponui Dr. Pense

Ūkio Skyriaus Vedėjui Generalkomisariate Kaune.

1941m. rugsėjo 19d. 3-5 val. p.p. aš turėjau garbę ilgesniame pasikalbėjime su Jumis, p.Daktare, aptarti principinius klausimus, liečiančius Lietuvos ūkio vadovavimą. Dėl pagrindinio tikslo mes visiškai sutariame: turi būti siektas kuo didžiausias Lietuvos ūkio, ypatingai žemės ūkio produktingumas, kuris įgalintų kuo labiausiai prisidėti prie vokiečių kariuomenės aprūpinimo. Tačiau dėl kelio, kuriuo į tą tikslą turėtų būti einama iškilo nuomonių skirtumai. Pažindamas savo šalies santykius, aš esu įsitikinęs savo pažiūrą čia išdėstyti raštu. Principe aš čia išeinu iš ūkinio tikslingumo: politiniai reikalai čia tevaidina vaidmenį tik tiek, kiek ūkio nuo politikos visiškai neįmanoma atskirti ir kad politiniai įvykiai kartu lemia ir ūkiškuosius rezultatus.

Jeigu aš teisingai supratau rugsėjo 19d. pasikalbėjimo minčių eigą, tai ją galima suvesti maždaug į šiuos punktus:

1.    Lietuvos ūkis turi būti įjungtas į didžiąją "Europos" erdvę ir vadovaujamas centrinės esančios už /Lietuvos/ krašto ribų. Ūkiniai šalies interesai turėtų atsidurti antroje vietoje /numatomas kai kurių pramonės įmonių sustabdymas ir darbo jėgų iškėlimas iš to krašto/.

2.   Lietuvos ūkiui toliau vadovauti turi vokiečių centrinės įstaigos.

3.    Atskiroms ūkio šakoms skyrių priešakyje turi stovėti vokiečių valdininkai, prie jų gali būti pastatytas lietuvis pavaduotojas.

4. Iš personalo, dirbančio lietuvių ūkinėje tarnyboje, teturi būti palikti tik valdininkai siaurąja to žodžio prasme.

Šių punktų vykdymas turėtų reikšti, kad ūkio politika Lietuvoje turi būti vykdoma tuo pačiu požiūriu ir tomis pačiomis formomis, kaip ir užimtose Sovietų Sąjungos srityse, kurios išbuvo bolševikų valdžioje daugiau kaip 23 metus.

Nors aš visiškai suprantu vokiečiu pažiūrą, jog politinės Rytų Europos problemos tebus galima spręsti tiktai karui pasibaigus, tačiau nei aš, nei apskritai bet kuris lietuvis negali rimtai sutikti, kad Lietuvą vokiečiai traktuotų kaip užimtą priešo dalį. Fakto, kad Lietuva daugiau kaip 20 metų turėjo savo europinį valstybės gyvenimą, lygiai taip pat fakto, kad neprasidėjus vokiečių-rusų karui, daugelis lietuvių kartu su vokiečių kariuomene kovojo prieš bolševikus ir padėjo nemaža kraujo aukų- šių faktų negalima iš pasaulio pašalinti. Į juos neatsižvelgti negalima ir kuriant Lietuvos ūkinę administraciją, jeigu nenorima turėti ūkinės ir politinės žalos.

Suprantama bendrieji nurodymai ir Lietuvos ūkio vadovybei turi išeiti iš vienos centrinės vietos, kuri būtų atsakinga už ūkinę Europos egzistenciją, bet tų nurodymų vykdymas gali būti uniforminis bei stereotipinis, arba pritaikintas prie istorinių bei geografinių faktų.

Nėra nei mažiausios abejonės, kad Lietuva sudaro istoriškai ir ūkiškai savistovų vienetą, kuris per 22 nepriklausomo valstybinio gyvenimo metus savo paties jėgomis žymiai pakėlė savo gyventojų gyvenimo standartą. Rusai čia atrado tikrą aruodą, ir nors jie ištisus metus iš jo sėmė. tačiau visiškai neišsėmė. Tatai įrodo Lietuvos ūkio pajėgumą. Bet tas pajėgumas tegalimas tiktai ta sąlyga kad būtų palikti sveiki ūkiškieji pagrindai ir. kad ūkinė vadovybė būtų kraštą pažįstančių specialistų rankose.

Vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje ligi šiol yra šį tą padariusi priešinga prasme. Žemės nuosavybės teisės atėmimas.- teisę, kurią buvo palikę net bolševikai, tegul ir tiktai 30 ha ir "amžinojo naudojimosi teisės” vardu,-šitos teisės atėmimas sukrėtė ūkininkų pasitikėjimą. "Teisėto valdytojo" titulas, toli gražu, nenuramina jo abejonių, ar jis iš tikrųjų galės pasilikti teisėtas savo žemės savininkas, ir jokiu būdu neskatins jo geriau ūkininkauti. Sustingęs palikimas bolševikinio pramonės ir prekybos suvalstybinimo, ligi šiol paralyžuoja bet kurią privačią iniciatyvą ir iššaukia ūkinę stagnaciją. Privatinis visų didesniųjų gyvenamųjų namų renacionalizavimas miestuose sukuria nepakenčiamus santykius butų ūkyje ir grąso tolimesniu tų namų apleidimu.

Jeigu bus, kaip ketiname, pravestas aukščiau minėtasis ūkinės administracijos pertvarkymo planas, tai tatai reikš sunaikinimą lietuviškojo administracinio aparato, kuris apskritai pasirodė visiškai tinkamas.

Lietuviai savo ūkines institucijas /administracijos įstaigas, profesinius rūmus, kooperacijos bendroves/ labai kruopščiai per dešimtmečius kūrė ir išlaikė per visus sunkmečius. Jų sunaikinimas turės neigiamai atsiliepti ne tik ūkiškai, bet ir politiškai, ir tai ne tik miestų ūkyje, bet ir kaimo. Lietuvis miestietis dar nenutraukė kraujo ryšių su kaimu: tie. kurie sėdi administracijos įstaigose, yra išmokslinti jų sūnūs ir broliai. Jeigu šie paliks be darbo, tai tatai palies ir blogai nuteiks taip pat ir ūkininką.

Priekaištas esą. Lietuvos ūkio administracijos aparatas blogai funkcionuojąs, dažniausiai remiasi faktinosios padėties nepažinimu. Lietuvos ūkio suklestėjimas nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo metu yra neužginčijamas. Ir vokiečių specialistai savo žurnaluose nekartą yra pripažinę Lietuvos ekonomistų sugebėjimus. Šalis, neturinti nei anglies, nei mineralų, nei kurių nors kitų žemės gelmių turtų, visada turėjo aktyvų prekybos balansą. Kas pažino Kauną 1918m. kaip mažą apleistą provincijos miesčioką, su apie 70 000 gyventojų ir kas jį šiandien palygina su moderniu vidutinio dydžio miestu, turinčiu apie 150 000 gyventojų, tas geriausiai susidarys vaizdą, apie ūkinės kūrybos darbą per tuos 22 metus. Visa tai tačiau tebuvo galima tiktai dėka žmonių darbštumo ir apgalvotos ūkinės vadovybės. Bolševikų laikais ūkinį gyvenimą sugriovė ne tik jų sistema, bet taip pat ir tas faktas, kad ūkinis vadovavimas buvo iš lietuvių atimtas.

Tuoj po bolševiku, pasitraukimo lietuviai stojo atkurti valstybę ir ūkį. Ūkininkas pagriebė savo arklą: pramonės gamyba pamažu paleista į darbą: prekybos įmonės vėl pradėjo darbą: nors kai kuriose iš jų 80% žydiško personalo buvo pranykę. Pražygiuojanti vokiečių kariuomenė atrado visur santykius daugiau ar mažiau sutvarkytus, ūkį pajėgų ir kūrybiškai nusiteikusį. Jau vien dėl tų faktų vokiečių civilinės valdžia negali Lietuvos matuoti tuo pačiu administraciniu metodu, kaip sakysim sritis kur nors apie Mogilevską ar Kurską.

Būtų perdėm klaidinga apie lietuvių ūkiškai organizacinius sugebėjimus spręsti iš dabartinės Lietuvos ūkio eigos. Civilinę valdžią šioje šalyje perėmus vokiečių įstaigoms, iš lietuvių rankų buvo atimta ne tik principiniai ūkinių klausimų sprendimai, bet ir bėgamieji administraciniai reikalai negalėjo būti be trukdymų atliekami. Prie to pragaištingai prisidėjo transporto sunkumai, ryšių priemonių stoka, įvairios konfiskatos bei užtrukimas išduoti prekybos leidimus.

Aš jau daug kartų ilgesniuose memorandumuose ir trumpesniuose raštuose nurodžiau nenormalumus ir netikslumus, vedančius į nenormalaus ūkinio proceso trukdymą. Ta proga leiskite priminti keletą mano raštų:

Data          Kam            Kuriuo tikslu

                     1. Reikalingų prekių, davimas ūkininkams.

                     2.    Nustatymas tvirta valiuta teisingų atlyginimų bei algų. 

             p.Ge- 3. Pramonės prekių, kainų pertvarkymas.
             neral- 4. Pramonės Įmonių aprūpinimas reikalingomis
VIII.29d  komi-  žaliavomis ir kuru.
              sarui
           Lietuvoje 5. Susisiekimo sunkumai,

                    6.    Maisto normų peržiūrėjimas.

                    7.    Ūkinio administracijos organų kompetencija ir darbo sritis.

VIII.26d    "    1. Pramonės administracijos tarnautojų neįleidimas į įmonę tarnybos reikalais.

VIII.30d    “    1. Pramonės administracijos darbo dezorganizavimas muilo ir alyvos fabrikuose. Įsikišus ūkio komandos atstovui p.Klein.

IX.ld.    “    1. Mažų miestų aprūpinimas maistu.

IX.6d.    “    1. Gamybos sustabdymas gumos fabrikuose.

            “   2. "Maisto" pranešimas apie mėsos ūkio sunkumus.

p.Dr. Pense  Generalkomisariate  1. Būtinas reikalas pakelti pramonės prekių kainas, Memorandumas apie prekių kainų padėtį Lietuvoje. 

lX.8d. 2. Dabartiniai prekybos ir žmonių maitinimo sunkumai. Memorandumas apie prekybos padėtį Lietuvoje.

IX.10d.    “    1.    Cukraus paskirstymo sutvarkymas ir suvienodinimas.

IX.12d.    "    1.    Planingas energijos administravimas.

IX.15d.    “    1.    “Centrazagesterno" javų sandėlis.

IX.16d    “    1. Kaimo gyventojų aprūpinimas cukrumi ir druska

IX.19d    “   1. Kruopų trūkumas racionaliniame Kauno gyventojų aprūpinime.

Deja, turiu konstatuoti, kad visi šitie mano žygiai neturėjo nė kokių rezultatų, arba labai menkus.

Didžiausi sunkumai pramonės ūky- žaliavų stoka bei transporto trūkumas ne tik kad nebuvo pašalinti, bet žaliavų likučiai iš čionykštės pramonės buvo dargi atimti. /Pastarosiomis dienomis iš aliejaus fabriko Ringuva./

Pramonės gaminių kainų klausimas ir toliau lieka nesutvarkytas. Čionykštė pramonė yra priversta dirbti su didžiausiais nuostoliais ir žengti į pražūtį.

Šitokios padėties akivaizdoje yra visiškai nesuprantama kaip atsakomybė už šitokius šalies ūkio nenormalumus gali būti primesta lietuvių administracijos vietoms. Administracijos dvilypumas, įvairių ūkinių tarnybų paraleliškumas toliau nebepakeliamas. Dėl to lemiamos Reicho įstaigos turi pasirinkti:

Arba 1. uždėti kraštui grynai okupacinį režimą, likviduoti lietuvišką administraciją, tokiu būdu atsisakyti geresniųjų intelektualinių, šalies jėgų bendradarbiavimo ir. nepaisant visų gyventoju, nepalankumo. rinkti iš jų šalies gaminius.

arba 2. pripažinti, kad Lietuvą reikia traktuoti kitaip, kaip užimtąsias Sovietų Rusijos sritis, ir sukurti atatinkamą administraciją, kurioje bendruosius nurodymus duotų Reicho vietos, bet jų vykdymas būtų patikėtas lietuviškosioms jėgoms, vokiečiu, generalkomisaro prižiūrimoms.

Šiuo antruoju atveju aš norėčiau, kiek reikalas eina apie ūkinę administraciją. patenkinti konstruktyvinį pasiūlymą.

Tikslingo bendradarbiavimo tarp vokiečių civilinės administracijos ir lietuvių intelektualinių jėgų sąlyga yra ta kad esančios lietuvių įstaigos atskiroms administracijos šakoms /buvusios ministerijos/ nebūtų panaikinamos, bet pertvarkomos ir pritaikomos naujai administracinei struktūrai. Čia turimas galvoje autonomijos principas administracijoje.

Tatai ypatingai galioja ūkio administracijai. Jeigu norima kad ūkio gyvenimas eitų sklandžiai ir be trynimosi, tai naujoji struktūra tegali atrodyti tik šitaip:

Generalkomisaras per generalinĮ tarėją ūkio krašto duoda bendrus nurodymus ir per generalkomisariato skyrių šefus, bei per sritinius kom isariatus vykdo aukščiausią ūkinės administracijos aparatų priežiūrą. Vykdymas ir praktiškas vadovavimas pasilieka generalinio tarėjo krašto ūkiui, krašto ūkio vadybos šefo rankose. Ši vadyba skirstoma į pramonės centrinę ir prekybos centrinę.

Visi nurodymai žemesniosioms vietoms turi eiti per generalinį tarėją krašto ūkiui. Visus valdininkus bei tarnautojus skiria bei atleidžia tiktai krašto Ūkio tarėjas, tiktai aukštesniuosius valdininkus skiriant reikalingas generalkomisaro sutikimas.

Vokiečių administracija Lietuvoje elgiasi kaip tik priešingai:

Tuo tarpu, kai apskritai prekybos ir pramonės administracija yra palikta krašto Ūkio Valdybai, o kartu jai yra uždėta ir atsakomybė už gamybą ir gyventojų aprūpinimą, įvairios vokiečių vietos kišasi į ūkinį vadovavimą net nepranešdamos Krašto Ūkio Valdybai, priiminėja bei atleidžia tarnautojus, duoda nurodymus, kurie įvairiose Lietuvos vietose yra skirtingi ir net iš dalies tarp savęs prieštarauja. To rezultate tegali būti tik krašto ūkio chaosas, dėl kurio atsakingas aš ilgiau negaliu būti.

Kaip pavyzdi čia galima pateikti įvykį su tabako trestu. Rugsėjo 13d. be pramonės centrinės vedėjo žinios pas tabako tresto direktorių prisistatė p. inž. Herman Ehrenburg ir pareiškė, kad jis esąs ūkio ministerijos Berlyne paskirtas valdininku generalkomisariate tabako reikalams ir perimąs tabako tresto vadovybę. Ligtoliniam direktoriui pareiškus, jog tresto vadovybės pakeitimus daryti yra tarėjo krašto ūkiui reikalas, p. Ehrenburg pareiškė, tegul tarėjas krašto ūkiui jam prisistatąs. Šitoks elgesys reiškia visišką ūkio administracijos autonomijos paneigimą, lietuviškųjų ūkių žinybų panaikinimą ir grynai okupacinio režimo įvedimą. Kad tokiu būdu nepatarnaujama nei lietuvių-vokiečių santykių reikalui, nei karo vedimui, aš esu jums, Pone Daktare, išdėstęs žodžiu, o dabar tą patį pabrėžiu čia.

Jeigu gi norima pritraukti intelektualines šalies jėgas į bendradarbiavimą ūkio administracijos srityje, tai tam yra visi galimumai. Krašto Ūkio Vadyba turi savo žinioje administracijos aparatą su išbandytais specialistais ir šalies sąlygoms pritaikinta organizacija kuri eventualiai turėtų būti performuota, kad būtų garantuotas sklandus bendradarbiavimas su vokiečių žinybomis.

Krašto Ūkio Vadybai turi priklausyti visos pramonės ir prekybos imonės visoje Lietuvoje, išskyrus tas. kurias valdo šios žinybos: 1.Armija. 2.Generaliniai žemės ūkio ir susisiekimo tarėjai.3.Savivaldybių organai ir 4.Formacijų centrinė.

Minėtosios Krašto ūkio vadybos uždaviniai apima įmonių administravimą, gamybos planavimą bei tvarkymą prekių paskirstymą prekyboje, finansus bei kreditus, technikinę priežiūrą bei statistiką.

Tiems uždaviniams atlikti Krašto Ūkio Vadyba skirstoma į:

1.    Pramonės administraciją.

2.    Prekybos administraciją.

I. Pramonės administracija dalinasi pagal gamybos šakas į tolesnius skyrius:

1.    Mėsos ir pieno ūkio skyrius su dviem poskyriais šiems dviem produktams.

2.    Maisto produktu, ūkio skyrius su poskyriais:

a/ žuviai, b/ alui ir tabakui, c/ malūnams ir kepykloms, d/ cukrui ir vaisiams.

3.    Mechaninės pramonės skyrius:

a/ metalas, b/ medis, c/ popierius.

d/ spausdinimo pramonė, e/ energijos ūkis.

4.    Lengvosios pramonės skyrius:

a/ tekstilė. b/ statybos medžiagos, c/ amatai.

5.    Cheminės pramonės skyrius:

a/ oda b/ riebalai ir muilas, c/ spiritas, d/ stiklas ir kt.

Šiu skyrių vadovavimas pavedamas prityrusiems, jau turintiems ilgą praktiką atatinkamose gamybos šakose. Kiekvieno iš šių skyrių uždavinvs-prižiūrėti įmonių bei trestų gamybą ir administraciją. Smulkiau tuos uždavinius galima šitaip precizuoti:

1. Trestų darbo priežiūra

2.    Nurodymai trestams gamybos klausimais,

3.    Pašalinimas gamyboje besitaikančių kliūčių.

4.    Priklausančiųjų įmonių gamybos plano kontrolei.

5.    Standartų paruošimas ir gamybos tobulinamas pritaikant naujus receptus bendradarbiavime su atatinkamais pramonės administracijos skyriais.

6.    Techniškojo ir administracinio įmonių personalo priežiūra

II. Prekybos administracija dalinama į šiuos skyrius:

1. Pramonės gaminių prekybos skyrius: a/ tekstilė ir oda b/ metalas ir statybos medžiagos.

c/ stiklas ir chemikalai, d/ kuras ir aliejai.

2.    Maisto produktų prekybos skyrius:

a/ maisto produktų prekyba b/ viešasis maitinimas.

3.    Prekybos organizacijos ir transporto skyrius:

a/ prekybos tinklo priežiūra b/ transportas.

4.    Užsienių prekybos skyrius:

a/ prekių mainai, b/ muitų dalykai.

Prekybos administracija su minėtojo aparato pagalba turi atlikti šiuos uždavinius:

1.    nustatyti kraštui prekių vartojimą per tam tikrą laiką.

2.    prižiūrėti prekybos tinklą ir prekių atsargas.

3.    nustatyti prekių kiekius ir vykdyti jų paskirstymą.

4.    nustatyti prekių savikainą ir prižiūrėti jų laikymąsi.

5.    tvarkyti ir prižiūrėti viešąjį maitinimą.

6.    tvarkyti prekių mainus su užsieniais.

7.    tyrinėti užsienių rinkas,

8.    paruošti muitų tarifus ir tvarkyti asmenų judėjimą per muitų sieną.

9.    tvarkyti transporto klausimus prekybos ir pramonės srityse. Šalia šių dviejų administracijų pagrindinių, generalinio krašto ūkio

tarėjo vadyboje dar yra pagalbinės tarnybos, atliekančios abiems administracijoms bendrus reikalus:

L Finansų ir buhalterijos tarnyba

2.    Techninės priežiūros tarnyba

3.    Planavimo ir statistikos tarnyba

4.    Geologinių tyrinėjimų tarnyba

5.    Personalo reikalų tarnyba

6.    Teisės klausimų tarnyba

7.    Raštinė.

Tokia yra ūkio administracijos struktūra pagal dabartinę padėtį. Atskiros tarnybos toli gražu nėra naujai įsteigtos, daugelis iš jų veikia jau daugiau kaip 20 metų /kaip departamentai buvusiose Ministerijose/, bolševikų laikais jos buvo pertvarkytos ir dabar vėl pritaikintos naujoms sąlygoms.

Ūkio administracijos struktūra galima ir toliau pagal Generalkomisaro nurodymus pertvarkyti ir tikslingiau performuoti.

Bet aš kietai laikaus principo, jeigu jau Krašto Ūkio Vadyba pasilieka, tai jos šefo rankose turi būti tiesioginė prekybos ir pramonės administracija Generalkomisariatas nurodymus duoda atskiroms tarnyboms per krašto ūkio tarėją. Generalkoinisariato specialiniai skyriai vykdo atatinkamų ūkio šakų aukščiausią priežiūrą, bet reikalingas priemones praveda tiktai per krašto ūkio tarėją. Tik taip aiškiai apribojus vikio administracijos organų kompetenciją, tegali būti atsiektas sveikas ūkinio organizavimo funkcionavimas.

Iš šio išdėstymo Jūs. Pone Daktare, galite matyti, kad aš jokiu būdu negaliu pritarti Jūsų rugsėjo 19d. išdėstytam planui, pagal kurį ūkinę administraciją pertvarkant į visas vadovaujamąsias vietas turi būti pasodinti Generalkoinisariato valdininkai.

Generalinio krašto ūkio tarėjo pareigas aš pasiėmiau įsitikinęs, kad aš, kaip lietuvių tautos ūkinių jėgų vadovas, didžiųjų grumtynių metu pasitarnausiu tiek savo tautai, tiek bendrojo laimėjimo reikalu. Bet aš tegaliu tik ta sąlyga jeigu tos lietuviškosios jėgos nebus išsklaidytos ir panaikintos ir nuo krašto atstatymo darbo atstumtos, bet bus pritrauktos prie kuriamojo, abipusiu sutarimu dirbamo darbo.

Su didžia pagarba
prof. V.Jurgutis
Generalinis Tarėjas Krašto Ūkiui

11. 1942m. vasario 19d. Žemės ūkio rūmų vadovybės memorandumas generaliniam komisarui A. von Rentelnui

Ponui

Žemės Ūkio Generaliniam Tarėjui.

Priedu siunčiame šiandien Ponui Generaliniam Komisarui įteikto rašto nuorašą. Kaip Tamsta. Pone Tarėjau, iš to rašto patirsite, Žemės Ūkio Rūmų Valdybos nuomonė dėl Ūkininkams uždėtų prievolių visiškai skiriasi su Tamstos viešai pareikšta tuo reikalu nuomone. Be to, Žemės Ūkio Rūmų Valdyba turi griežtai priešingą nusistatymą ir dėl agronomų dalyvavimo žemės ūkio produktų suėmime būtent: Žemės Ūkio Rūmų Vadovybė mano, kad jokie Rūmų agronomai tų produktų suėmime neturėtų dalyvauti, nes verčiant agronomus atlikinėti šias pareigas, tradiciniai geri santykiai tarp ūkininkų ir agronomų bus skaudžiai pažeisti ir agronomas nustos ūkininkų pasitikėjimo.

Šiuose klausimuose nuomonių skirtumas rodo, kad mūsų žemės ūkiui vadovaujančios įstaigos labai įvairiai įvertina esamą žemės ūkio būklę.

įvairiai supranta agronominio personalo uždavinius ir tokiuose svarbiuose klausimuose visai neturi vienos bendros linijos.

Tokia būklė žemina tų įstaigų autoritetą, mažina pasitikėjimą jomis ir sukelia visai pagrįstą pasipiktihnimą visuomenės tarpe.

Atkreipdami į tai Tamstos dėmesi, prašome Poną Tarėją imtis skubių priemonių kenkiančiam mūsų darbui nuomonių skirtumui pašalinti.

Žemės Ūkio Rūmų Valdybos vardu

J.Fledžinskas                               P.Kregždė
Žemės Ūkio Rūmų Pirmininkas    Ž.Ū.R. Vice-Pirmininkas

ŽEMĖS ŪKIO RŪMAI    Kaunas. 1942m. vasario mėn. 19d.

Jo Ekscelencijai

Ponui Generaliniam Komisarui

dr. A. von Renteln

Pasibaigus bolševikų okupacijai Lietuvoje, kraštas turėjo dar daug pajėgumo atstatyti sugriautąjį žemės ūkį ir užgydyti bolševizmo padarytas žemės ūkiui žaizdas. Nežiūrint gyvulių skaičiaus sumažėjimo, neužsėtų plotų atsiradimo. 1940m. rudenį ir 1941 metų pavasarį menko žemės išdirbimo, didelio skaičiaus stambesnių ir vidutinių ūkių sunaikinimo.-vidutinių ūkių dauguma ir mažne visi smulkūs ūkiai (apie 90% visų krašto ūkių), bolševikus išvijus, visgi turėjo pakankamai pajėgumo, kad galėtų toliau ūkininkauti. Ypatingai svarbiu žemės ūkio gamybos atstatymo faktorių buvo didelis ūkininkijos entuziazmas ir pasiryžimas atstatyti sugriautąjį žemės ūkį, pakelti jo gamybą ir padėti vokiečių kariuomenei jos žygyje prieš bolševizmą. Kaimo partizanų kovos su bolševikais, entuziastingas vokiečių kariuomenės sutikimas, kantrus pakėlimas sunkiai išvengiamų karo nuostolių, rudens sėja ir įvairių ūkininkams uždėtų pirmųjų prievolių pildymas įrodė, kad Lietuvos ūkininkas buvo tvirtai pasiryžęs daug ką paaukoti karo reikalams ir kantriai pakelti sunkumus. Bet laikui bėgant ūkininko entuziazmas pradėjo nykti, o jo gera nuotaika kristi. Kaime pasirodė Žemės ūkio būklės pablogėjimo simptomai.

Žemės Ūkio Rūmų Vadovybė pasvarsčiusi šio mėnesio 10 ir 11d. posėdžiuose žemės ūkio ir ūkininkų būklę ir susirūpinusi tokiais apsireiškimais ūkininkų tarpe, skaito savo pareiga atvirai painformuoti Jūsų Ekscelenciją apie tas priežastis, dėl kurių kaimo nuotaika yra pasikeitusi.

1. Lietuvių tautinis judėjimas kilo ir išaugo kaime. Lietuvos ūkininkas išsaugojo jo būsimoms kai toms vieną iš seniausių ir turtingiausių Europos kalbų, gražias savo protėvių tradicijas ir gilų religinį jausmą. Šitų tra-

dicijų tarpe Lietuvos ūkininkas išsaugojo ir valstybingumo tradicijas ir vien savo pastangomis, Lietuvos miestams beveik nepadedant, atstatė Lietuvos valstybę. Lietuvos Ūkininko gilus patriotinis Jausmas ir tikėjimas sudaro moralinį jo egzistencijos pagrindą. Suprantamas dalykas, kad vieni ūkininkai sąmoningai, kiti nesąmoningai įvertins tai, kas apie juos darosi, vadovaudamiesi savo patriotiniu jausmu ir giliai į juos įleidusiomis šaknimis Lietuvos valstybingumo tradicijomis.

2.    Žemės Ūkio Rūmai savo memorandume, įteiktame Jūsų Ekscelencijai 1941m. rugpjūčio mėn. 28d. turėjo progos nurodyti, kokios reikšmės turi mūsų ūkininkijai žemės nuosavybės klausimas. Jeigu bolševikų okupacijai pasibaigus ūkininkas buvo susirūpinęs, kad privatinės nuosavybės teisė į žemę nebuvo tuojau atstatyta, tai šiandien, praėjus apie 3 mėnesiams nuo Lietuvos išvadavimo dienos, ūkininkas turi pamato dar daugiau susirūpinti savo žemės likimu. Kilusios Vokietijoje diskusijos dėl Rytų kolonizacijos nepaliko ir Lietuvoje neišgirstos. Reicho ūkio ministerio Funk'o pareiškimas, kad kai kuriuose Rytų užimtuose kraštuose suvalstybinta nuosavybė bus perduota į privačias rankas, duoda ūkininkui pamato manyti, kad ir Lietuva bus priskirta prie tų kai kurių kraštų ir kad ūkininkui priklausoma žemė, kurios savininku skaitosi valstybė bus kai kam tai perduota. Tų ūkininkų samprotavimą patvirtina ir p. Reichskomisaro š.m. sausio 2d. pranešimu, kuriais krašto stambesnieji ūkiai, vadinamieji "valstybiniais ūkiais", o taipogi ūkiai likę be šeimininkų, priklausę žydams, ištremtiems į Rusiją, savivaldybių, religinių organizacijų, kooperatyvų ir kt. ūkiai perduodami Landbewirtschaftungsgesellschaft'ui m.b. H„ neatsižvelgiant į buvusių savininkų arba jų teisėti! įpėdinių teises.

3.    Nustatant numatytų suimti krašte žemės ūkio produktų kiekį, įvairiuose pasitarimuose Žemės Ūkio Rūmų buvo nurodoma kad atsižvelgiant į žemės ūkio gamybos būklę generalinio Komisariato nustatomi kiekiai grūdų ir bulvių ūkininkų negalės būti pristatyti. Žemės Ūkio Rūmai, išeidami iš kelių metų vidurkio. įrodinėjo, kad grūdų kiekis negali viršyti 200 000 t. gi bulvių, turint galvoje nustatytą kiaulių kontingentą, kraštas tegalės pristatyti nežymius kiekius.

Paaiškėjus statistiniams 1941m. derliaus duomenims, pasirodė, kad Žemės Ūkio Rūmų nustatyti grūdų ir bulvių kiekiai buvo per aukšti, vienok neatsižvelgiant į tai. Generalinio Komisariato buvo nustatyta išreikalauti iš ūkininkų 213000t grūdų ir net 330 000t bulvių. Todėl netenka stebėtis, jeigu paskirsčius grūdų ir bulvių kontingentą tarp atskirų ūkininkų gavosi skaudžių kuriozų, k.t- vienam ūkininkui, iškūlusiam apie 165 cnt. rugių, iš to kiekio sunaudojusiam sėklai 28 cnt. ir reikalingam šeimos pramaitinimui bent 20 cnt. paskirta pristatyti 204 cnt. duoninių grūdų: iškūlusiam apie 200 cnt. ir reikalingam sėklai ir maistui apie 50 cnt. paskirta pristatyti 270 cnt. Panašių pavyzdžių galima būtų surinkti gan daug.

Gavę menką bulvių derlių, ūkininkai vis tik pristatė apie 30% nustatyto kiekio. Bet reikia suprasti, kokį įspūdį susidarė ne vienas ūkininkas, atiduodamas dažnai paskutines bulves arba likdamas be reikiamos atsargos sėklai, pamatęs, kad jo bulvės nueis niekais, nes yra kapčiuojamos sušalusios.

Nustatant grūdų ir bulvių statymo prievolę, kalbama tai apie kontingentus, tai apie pristatymą viso likusio nuo sėklai ir ūkininkų šeimos išmaitinimui reikalingų grūdų ir bulvių kiekio. Ūkininkas, pristatęs visą jam paskirtą normą ir šiandien dar nežino ar jis yra atlikęs savo prievolę, ar gali būti iš jo bus reikalaujama daugiau statyti.

Tokiam ūkininkui nesuprantama dėl ko, reikalui esant pakeisti pašarinius javus į sėklinius arba vienos rūšies grūdus kitaip, pagal esamus potvarkius jis verčiamas tai padaryti būtinai per “Lietūkio" prekybos įmonę, o ne betarpiai ir jam bei kaimynui sugaišti daug brangaus laiko.

Lapkričio mėnesį nustatytos mėsos normos už sausio mėnesį yra padvigubintos. Ar tos normos pakėlimas bus įskaitytas į metų normą ir ar jis liečia tik vieną kitą mėnesį- ūkininkui tuo tarpu neaišku, bet jeigu rudenį nustatytą mėsos kiekį ūkininkas per metus šiaip taip pajėgtų pristati, tai pakeltos normos jis pristatyti nepajėgs.

Neaiškumai nustatant prievoles ir ypač reikalavimas atiduoti daugiau negu ūkininkas pajėgia, sudaro ūkininkui įspūdį, kad nustatant normas neimta pakankamai dėmesin, jo ūkininko, ūkiškas pajėgumas.

Pagaliau javų prievolės vykdymą labai trukdė ir dar vis trukdo kuro stoka. Todėl daug kur ūkininkas, pritrūkęs pašaro ir negalėdamas iškulti savo javų. buvo priverstas šerti gyvulius nekultais javais.

4. Ūkininkas, pristatęs jam paskirtą duoklę ir gavęs už ją kuklų atlyginimą, negauna nusipirkti net reikalingiausių jo ūkiui ir šeimai dalykų. Jei kai kurie būtiniausieji dalykai gaunami, tai tik atlikus ilgus, sunkius formalumus, kuriems jis turi sugaišti be galo daug brangaus laiko. ŠĮ reikalą išspręsti ūkininkui padėjo keliaujantieji per kaimus autosunkvežimiai, su kuriais prasidėjo gyva prekyba. Ta prekyba šį tą davė ūkininkui, bet labai daug iš jo ir paėmė, nes pav. už kilogramą sviesto, neatsižvelgiant į atstumą nuo sienos, buvo gaunama vos iki 4 kg žibalo. Pagaliau ūkininkas įsitikino, kad už lašinius, už sviestą ir kitas savo gėrybes, nors ir labai savo gyvybinius interesus saugodamas, noromis nenoromis tą kelią jis turėjo pasirinkti.

5.    Mažne kiekvienas Lietuvos miestų gyventojas turi šiokio ar tokio ryšio su kaimu ir žemės ūkiu. Vieni jų. turėdami ūkius verčiasi mieste kuriuo nors amatu, kuria nors laisva profesija arba pagaliau gyvendami mieste, turi kaime savo tėvus, artimus gimines ar pažįstamus. su kuriais palaiko nuolatinius ryšius. Lietuvos miestas nėra dar izoliuotas nuo kaimo. Lietuvos ūkininkas yra surištas šimtais ryšių su miesto gyventojais. Ūkininkai nesupranta dėl ko gyvenantis mieste jo vaikas ar kitas asmuo gauna mažiau maisto produktų, negu atvykęs į ta pat miestą Vokietijos pilietis.

Visiškai sustabdyti produktų tiekimą iš kaimo į miestą vargu ar pavyks. Policijos priemonės- konfiskuoti vežamus produktus ar net produktus vežančias susisiekimo priemones, turės tik vieną pasėką: atvežamų produktų kainų kilimą, nes juo didesnė rizika bus miestui produktus pristatyti, tuo daugiau kils kainos. Jeigu šiandien už ruginių miltų 50 kg Kaune ir Vilniuje mokama iki 70RM., o už tą pati kieki stambių kvietinių miltų iki 100 RM.. už sviesto kg iki 35 RM.. tai padėjus konfiskuoti susisiekimo priemones, kainos be abejo dar daugiau pakils, darydamos ūkininkui ir miesto spekuliantui rimtą pagundą mėginti laimės.

Esant tokioms kainoms, atlyginimas už privalomai pristatytus produktus ūkininkui atrodo mikroskopiškai mažas, o pasitikėjimas į reichsmarkės pajėgumą- krenta.

6.    Ūkininkas liko be samdinių. Užbaigusių metus bernų ir merginų dauguma išėjo iš ūkių ir nerodo noro sudaryti samdos sutarties ateinantiems metams. Tie. kurie sutiktų sudaryti samdos sutarti, stato sąlygas, kad atlyginimas už darbą būtų nustatytas ne pinigais, bet drabužiais ir produktais. Piniginio atlyginimo darbininkas nenori, ūkininkas gi nepajėgia kitaip atsiskaityti su darbininkais. Susidarė kritiška būklė. Yra daug atsitikimų, kad ūkininkai, valdantieji vidutinio dydžio ūkius (40-50 ha) paliko ūkyje vien su žmonomis ir nepilnamečiais vaikais. Atsižvelgiant į įvairias ūkininkams uždėtas sunkias natūralias prievoles, tokių ūkių būklė yra nepakeliama. Žemės Ūkio Rūmai su Darbo ir Socialinės Apsaugos Vadyba jau kelis kartus kreipė Generalinio Komisaro dėmesį į žemės ūkiui gresiantį pavojų dėl darbo jėgų trūkumo. Paskutinis Žemės Ūkio Rūmų raštas tuo reikalu buvo įteiktas Generaliniam Komisariatui. š.m. sausio mėn. 15d. bet iki šiol jokių rezultatų nesusilaukta

7.    Ant ūkininkų pečių uždėtos sunkiai pakeliamos natūralinės prievolės: iš jo reikalaujama valyti sniegą, žvyruoti ir apsaugos tvoromis apstatyti plentus, vežti lentpiūvėms miško medžiagą, aprūpinti miestus kuru. valyti sniegą nuo aerodromų ir pan. Be tų ekstra darbų, ūkininkas privalo pristatyti malkas savo apskrities įvairioms įstaigoms. k.t.: mokykloms, savivaldybėms, paštui, ligoninėms, policijai ir kitiems. 1941m. gruodžio mėn. 19d. įsakymu nustatoma kad ūkininkų pastočių turi teisę reikalauti: a)Karo komendantūros, b)apskričių žemės ūkio vadovai, c)miškų urėdai, d)apskričių ir žemės ūkio bendrovių atstovai. e)Generalinis Susisiekimo tarėjas, pagaliau Generalinio Komisariato aplinkraštyje, rašytam š.m. sausio mėn. 20d. valstybinių miškų urėdams nurodoma kad kaip taisyklė sako, kol dar neprasidėjo žemės ūkio darbai laukuose, galima iš ūkininkų reikalauti pastočių iki 15 dienų, o intensyvių žemės ūkio darbu metu- iki 3-5 dienų per mėnesį.

Šių potvarkių pasėkoje į Kauną atvaromi ūkininkai su malkomis ar darbams aerodrome iš tolimiausių apskrities vietų. Neretai jiems tenka padaryti iki 120 kilometrų kelionės į abu galu. Jeigu prisiminti, kad ūkininkų arkliai dėl pašarų trūkumo yra silpnai šeriami, kad jau dveji metai neremontuojami padargai yra silpni, kad pats ūkininkas dažnai nebeturi kuo kojas apsiauti, o svarbiausia kad ūkininkas, negaudamas geležies, dažnai važiuoja nekaustytais arkliais, galima sau įsivaizduoti, kiek vargo jis pakelia tose 3-4 dienų kelionėse.

Iš aukščiau pasakyto aiškėja, dėl ko ūkininko entuziazmas pradėjo nykti. Ūkininkas, kad ir labai norėdamas padėti Vokietijos sunkioje kovoje prieš bolševizmą, jaučia, kad iš jo norima daugiau paimti, negu jis gali duoti, kad ant jo pačių uždedamos vis naujos sunkiai pakeliamos pareigos. Tokia būklė laikui einant vis labiau mažina ūkininko energiją, jis pradeda nustoti vilties, kad pajėgs išpildyti vis didėjančias prievoles, pradeda abejoti, kad jam ateis šviesesnis rytojus. Tokia ūkininkų nuotaika ypač nepageidaujama pavasario darbų sezonui.

Žemės Ūkio Rūmų vadovybė mano, kad norint pakelti ūkininkų nuotaiką žemės ūkio srityje, reikėtų imtis šių priemonių:

1. grąžinti nuosavybės į žemę teisę ir grąžinti savininkams ar jų teisėtiems įpėdiniams jiems priklausomus ūkius.

2 peržiūrėti grūdų ir bulvių kontingentus ir nustatyti juos, atsižvelgiant į menką pereitų metų derlių. Pakelti produktų kainas. Nuo prievolės likusius ūkininkų produktus leisti jam sunaudoti savo nuožiūra

3.    išleisti potvarkį, kuriuo visi buvę prie lauko darbų darbininkai, neatsižvelgiant į tai. kur jie dabar dirba tuojau grįžtų prie žemės ūkio darbų ir persisamdytų ūkininkams. Atitaisyti p. Reichskomisaro 1941m. spalio mėn. 23d. potvarkyje kai kuriuos mūsų žemės ūkio sąlygoms ir papročiams netinkamus nuostatus.

4.    parūpinti ir suteikti ūkininkui galimybę įsigyti be sunkių formalumų bent minimaliniame kiekyje reikalingiausių jam prekių.

5. kad užkirsti kelią produktų tiekimui iš kaimo į miestą, pakelti miestuose nustatytas normas iki būtinai reikalingo žmogui pramisti produktų kiekio.

Atvirai išdėstydami ūkininkijos rūpesčius. Ž.Ū. Rūmai yra kupini nuoširdaus noro pakelti ūkio gamybos pajėgumą ir paskatinti Lietuvos ūkininkus nenuilstamam darbui. Ž.Ū. Rūmai turi viltį, kad Jūsų Ekscelencija nepaliksite neatkreipę dėmesio į šį paaiškinimą ir panaudosite savo įtaką ūkininkijos būklei pagerinti.

Ž.Ū. Rūmų vadovybė, naudodamasi šia proga reiškia Tamstai savo aukščiausią pagarbą.

J.Fledžinskas                      P.Kregždė
Ž.Ū. Rūmų Pirmininkas    Ž.Ū. Rūmų Vice-Pirmininkas