POKALBIS SU PULK. KAZIU ŠKIRPA

- Savo knygoj “Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti"

Jūs tik suglaustai paryškinote neapsižiūrėjimus, palydėjusius Lietuvą į netekimą valstybinės nepriklausomybės. Bet jūs ne tiktai aktyviai reiškėtės jai atgauti 1941 metais, o buvote pirmas Lietuvos kariuomenės savanoris Generalinio štabo viršininkas ir Įgaliotas ministeris užsienyje, kai ta nelaimė Lietuvai artėjo. Ar nesate ano meto veiklos aprašęs pasidalinti savo patyrimais su lietuviškąja visuomene?

-Pirmuoju klausimu buvau parašęs 14 atkarpų straipsnį “Kelias į pirmuosius savanorius” ir jį paskelbęs “Sėjoje" 1955-56 metais. Taip pat buvau aprašęs ir savo pradines pastangas suformuoti ginkluotą pajėgą kovai už Lietuvos nepriklausomybę, kaip kad buvau uždokumentavęs savo veiklą Generaliniame štabe 1926 metais, kai siekiau patobulinti mūsų karinę organizaciją atitinkamai karo mokslo patarimais ir Lietuvos, kaip mažos valstybės, galimumus ir sąlygas. Tai paskelbta 1954m. monografijoje "Mykolas Sleževičius”.

Kai dėl mano veiklos ir patyrimų diplomatinėje tarnyboje, būtent nuo 1927m. iki 1940 metų Lietuvos katastrofos, tai irgi nesu likęs skolingas Lietuvos istorijai. Tą esu aprašęs dviejų tomų knygoje “Lietuvos nepriklausomybės sutemos” prieš eilę metų, tik dėl neturėjimo lėšų to veikalo negalėjau išleisti dar prieš “Sukilimo” knygą, kaip tatai būtų buvę logiška. Jį išleisti pasiėmė Akademinės Skautijos leidykla Chlcagoje.

[...]

I-mas tomas, vardu "Žaizdos ir klaidos”, susideda iš 14 skyrių, pavadintų: Valstybės saugumas, Vilniaus žaizda, Diplomatas prieš savo valią, Lenkų ultimatumas, Santykiai per prievartą, Lenkiškasis imperializmas, Atsisveikinimas su Ženeva... ir Varšuva, Pro-naciškoji grėsmė, Auswaertiges Amto taktika, Misija gelbėti Klaipėdą, Ribbentropo ultimatumas, Neutralumo monai, Nepriklausomybės raktas, ir Iš vokiečių į rusų sferą.

II-ras tomas, vardu “Didžiosios nelaimės metais”, susideda iš dviejų dalių. Pirmoji- Sovietų pančiuose- turi skyrelius: Prievartos sutarties pasirašymas, Posutartiniai vėjai. Desperacijos receptai, Kariniai-politinls fonas. Agresijos ryškėjimo veidrodis, Klaikus galas, Smetonos tragika, Paskutinės iliuzijos, Voldemaro baigiamasis žodis, Kas ta liaudies vyriausybė, ir Kremliaus tikrieji tikslai. Antroji dalis-Protesto balsas- turi šiuos skyrius: Katastrofos užtrauktos hipotekos, Diplomatijos likučio šefas, Tautos valios suklastojimas, iniciatyvinis protestas, Kitų postų protestai, Nusigrįžimas nuo Kauno, Kova su Kauno marionetėmis. Diplomatiniai antausiai Sovietams, Atsisveikinimas su Pasiuntinybe, Pasipriešinimo atgarsiai. ir Susitikimas su A. Smetona Berlyne.

- Šiemet sueina 35 metai (1976m.-red.) nuo to laiko, kai lietuviai buvo sukilę prieš sovietų okupaciją ir sudarė savo Laikinąją vyriausybę su jumis priešakyje. Kokiais jausmais Jūs prisimenate visus šluos įvykius?

- Juos prisimenu su tikru pasididžiavimu tautos sūnumis, kurie 1941 metų birželio mėnesyje neregėtai sunkiomis ir gyvybei pavojingomis aplinkybėmis drįso pakelti ginklą kovai atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, pasinaudojant jos nedraugingų kaimynų susikovimu vienas prieš kitą mūsų žemėje.

Tai buvo nemažiau ryžtingas ir tikrai herojiškas žygis, kaip tas 1918-1919 metų Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių atsiskubinimas į kovą dėl valstybinės nepriklausomybės. Tik 1941 metais negalima buvo burtis į kariuomenės padalinius, bet teko pasiruošti po konspiratyvinės Lietuvlų Aktyvistų Fronto (LAF) organizacijos skraiste. Pagavus tinkamą momentą. jam pavyko sukelti visą tautą griebtis ginklo ir nublokšti sovietlnj-komunistinį jungą nuo savo pečių, taigi atsiekti užbrėžtą valstybės suverenumo atkūrimo tikslą, tuo pačiu pastatant ir hitlerinį Reichą prieš Lietuvos prisikėlimo faktą.

Man malonu prisiminti dar ir tai, kad tie mūsų tautiečiai, kurie anuomet buvo susispietę apie mane pačioje Reicho sostinėje, Berlyne, buvo irgi parodę revoliucinio ryžto: kai tik birželio 22d. rusų- vokiečių karas kilo, jų visas būrys tą patį sekmadienį po pamaldų bažnyčioje nužygiavo su Lietuvos vėliava link buvusios Pasiuntinybės rūmų ir ten iškėlė ją prie geležinių vartų į vilą, kai jos viduje dar tebebuvo laikomi vokiečių izoliuoti Sovietų ambasados nariai.

Birželio sukilimo laimėjimas, kuriuo su pagrindu galime pasididžiuoti prieš kitas tautas, įėjo į garbinguosius Lietuvos istorijos puslapius ir iš jų niekad neišbluks. Bet jo politiškai psichologinis poveikis į plačiuosius tautos sluoksnius lieka toliau gyvas ir liks visiems laikams giliai įsmigęs lietuvio sąmonėje. Tai tvirtina jį atsilaikyti prieš sovietinio okupanto pasikėsinimus išrauti iš lietuvio sielos tikėjimą į išlaisvinimą, ir priugdys tautoje naujų jėgų tam didžiajam tikslui vėl atsiekti. Kai dėl Birželio sukilimo laimėjimo konstitucinės bei praktiškos naudos Lietuvos kariuomenės minėjime pereitais metais lapkričio 16 dieną Phlladelphijoje buvau viešai pakartotinai paryškinęs: “Kaip 1918-1920 metų kovos aukos, taip ir tos, kurių pareikalavo 1941 metų tautos sukilimas, nebuvo veltui."

“Birželio sukilėlių aukomis buvo nuplauta gėda nuo lietuvio veido už praradimą valstybinės nepriklausomybės be pasipriešinimo šūvio, iš naujo paryškinta prieš draugą ir priešą lietuvių tautos valia ir teisė į politinę laisvę, visiems laikams nunuogintas Maskvos melas apie Lietuvos neva savanorišką įsijungimą į Sovietų Sąjungą, o paties sukilimo laimėjimas grąžino lietuvių tautai pasitikėjimą savo jėgomis, kuris po trijų prieš tai priimtų ultimatumų Lietuvai be vyriško pasipriešinimo jau buvo žymiai pakirstas. Praktiškos politikos atžvilgiu buvo svabiausla tai, kad pakartotinu Lietuvos nepriklausomybės deklaravimu su ginklu rankoje Lietuva tapo ne tik faktiškai, bet ir teisiškai išjungta iš Sovietų Sąjungos sąstato pagal pačios Sovietų konstitucijos nuostatus, jei kas Lietuvos prievartos į Sovietiją įjungimui buvo linkęs teikti pripažinimo galios. Antra-ir tai buvo tiek pat labai svarbu politikos vykdymo požiūriu,- kad naujos tautinės Krašto Vyriausybės paskelbimu buvo atkurtas Lietuvos valstybės suverenumo vykdymo organas vieton bolševikinio priešo 1940m. fiziškai sunaikintos A Merkio Vyriausybės."

Nuo to, kad po 6 savaičių faktiško išsilaikymo krašto priešakyje Sukiliminės vyriausybės veikimas buvo antrojo Lietuvos okupanto-hitlerinio Reicho- arbitrariškai suspenduotas, teisės požiūriu ji nėra nustojusi egzistuoti, nes okupanto aktams, karą pralaimėjusio, teisinės galios neteikiama. Sakyta Vyriausybė laikytina toliau egzistuojančia kadangi joki konstituciškai kompetentingo Lietuvos valstybės organo nebuvo paleista ir pati iš vyriausybės pareigų nėra rezignavusi.

[...]

-    Jūs esat daręs žygių atveiksminti Sukiliminę Vyriausybę. Kaip šis reikalas dabar yra? Kokios kliūtys?

-    Tas reikalas yra užkliuvęs dėl šių dviejų priežasčių: pirma- dėl to, kad VLIK-as net iki šiol neatsiliepia į mano 1970m. spalio 27d. raštu visiems pasiūlytą projektą rezoliucijos, kuria siekiama suglaudinti VLIK-ą ir Sukiliminę Vyriausybę suderinti veiklai: ir antra- kad 1971 metais nesulaukiau talkos iš ALT-o vadovybės gauti Valstybės Departamento atsakymą, jog mano memorandumas priimtas, su pakartotinu užtikrinimu, kad mano keliamas klausimas bus kompetentingų vietų svarstomas. Bet ALT-as neprisiuntė delegacijos.

-Kaip Jūs vertinate dabartinę Lietuvos vadavimo veiklą? Ar atliekama, kas turėtų būti atlikta?

-    Kalbant konkrečiai apie paties VLIK-o veiklą, manau, kad būtų neteisinga daryti kokių priekaištų jo nariams, jam pristatomiems nuo jį sudarančių grupių ir dalyvaujantiems jo veikloje iš patriotinio įsipareigojimo, skiriant tam savo laiką ir energiją iš pasiaukojimo. Bet tą veiklą VLIK-as supančiojo savo pradiniu užmanymu dar Lietuvoje sudaryti kažkokią kitą Lietuvos Vyriausybę, ignoruojant tą, kuri pastatyta Birželio sukilimo kraujo auka. Kaip žinoma pačioje Lietuvoje kitos vyriausybės sudaryti VLIK-as neįstengė, o kai atsidūrė tremtyje, jam jau buvo iš viso nebeįmanoma sakytą uzurpacinį užsiangažavimą realizuoti. Kadangi iš kitos pusės reprezentavimas po karo ir teisiškai išsilaikiusios Sukiliminės Vyriausybės buvo- dėl nesusitarimo tarp grupių- sukliudytas, tai taip ir liekame be veikiančios Vyriausybės, kaip valstybės suverenumo vykdomojo organo bei konstituciniai kvalifikuoto įrankio manifestuoti Lietuvos valstybės buvimą. Tai būtų labai svarbu sėkmingesniam jos bylos apgynimui tarptautiniuose forumuose.

-    Ar prof. J. Brazaičio, ėjusio Ministerio Pirmininko pareigas mirtis nepakirto Sukiliminės vyriausybės organizaciškai be jos teisinio tęstinumo?

-    Nuo kolegos ministerio Brazaičio pasitraukimo pagal Dievo valią iš gyvųjų tarpo pačios Sukiliminės Vyriausybės padėtis, nei jos statusas, kaip suverenumo vykdymo organas, nepakitėjo. Kad to neįvyktų, aš- vykdydamas Lietuvos Valstybės Konstitucijos įpareigojimus,- tuoj po prof. Brazaičio palaidojimo, 1974m. gruodžio 2d. pakviečiau Pramonės ministerį dr. Adolfą Damušį perimti Ministerlo Pirmininko pareigas vieton mirusiojo, ir apie tą konstitucinį patvarkymą raštu pranešiau, kam reikėjo pranešti. Painformuodamas apie tai VLIK-ą, aš pareiškiau:

“Kaip visiems žinoma Dr. Damušls buvo vienas iš pagrindinių mūsų tautos 1941m. birželio 23 dienos sukilimo vadovų, o po naujo nacių Lietuvos paglemžimo,- susidarius Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo Komitetui,- jis buvo šio pastarojo Vicepirmininku pogrindžio rezistencinėje veikloje pačiame krašte ir buvo nacių už tą veiklą kalinamas nuo 1944m. gegužės mėn. iki hitlerinio Reicho kapituliavimo 1945 metais. Be visų kitų Dr. Damušio asmens aukštų kvalifikacijų, čia tik suminėtieji jo veiklos, kaip Lietuvos valstybininko, faktai savaime pasako, jog jam dera perimti einančio Ministerio Pirmininko pareigas. juo labiau, kad Konstitucijos 102 str. numatyta, jog "Kai Ministras Pirmininkas pavaduoja Respublikos Prezidentą-jis Ministro Pirmininko pareigų neina...”

“Kviečiu visus besirūpinančius Lietuvos likimu remti, kaip įmanoma Dr. Damušį atsakingose Ministerio Pirmininko pareigose, kad- Lietuvos Vyriausybės buvimo faktu- galėtų konkrečiai simbolizuoti užsienyje bei santykiuose su kitomis valstybėmis Lietuvos valstybės tęstinumą ir sėkmingai jungti visų Lietuvos laisvinimo organizacijų bei visos pasaulio lietuvių bendruomenės,- kaip akivaizdžių protestuotojų prieš sovietų agresiją- pastangas išlaisvinti gimtąjį kraštą iš svetimos okupacijos, likusiai užsienyje nepriklausomos Lietuvos diplomatijai šioje ryžtingoje akcijoje veiksmingai talkininkaujant”

-    Kaip žiūrit į pastangas iškelti Lietuvos laisvės bylą Jungtinėse Tautose?

-    Apgailestauju, kad nuo atsiliepimo į šį klausimą turiu susilaikyti. Jo viešas komentavimas iš mano pusės, kaip politinio asmens, nebūtų naudingas pačiam reikalui, nes galėtų pirm laiko sualarmuoti Lietuvos nedraugus.

[...]

-    Kaip Jūs vaizduojatės Lietuvos kelią į laisvę? Kokiu būdu ši laisvė bus atgauta?

-    Tikras ir paprasčiausias kelias atgauti Lietuvai politinę laisvę būtų tas, jei kas nušluotų nuo žemės paviršiaus komunistinį bolševikinį slibiną Sovietijoje su jos enkavedistine valdymo santvarka ir visais nesuskaičiuojamais kacetais nekaltiems žmonėms kankinti. Tada visos Sovietų Sąjungos pavergtos tautos pačios įstengtų nusikratyti sovietų jungo, jų tarpe ir lietuvių tauta. Deja, šiuo metu tai reikštų stebuklą. Iš kitos pusės, demokratiniame vakarų pasaulyje nematyti valstybės vyro, kuris būtų priaugęs tokiai misijai ir sugebėtų apjungti tam tikslui visų sakytų valstybių jėgas ir išteklius lemtingam žygiui...

Tačiau ir Sovietija- nors militariškal vis labiau išsipučia ir aiškiai visiems grasina- vengia iniciatyvos suvesti ginklo pagalba sąskaitas su Europos vakarų valstybėmis, siekiant išplėsti savo bolševikinę galią dar labiau. Ji vis tik dar nesijaučia tikra kuo tokia iniciatyva galėtų pasibaigti, nes žino, kad už demokratinių Europos valstybių stovi JAV-bės su savo neišsemiamu ūkiniu ir militariniu potencialu pasipriešinimo kovai vesti. Juo labiau, kad žino, jog iš tolimų rytų pusės yra nukreipti į Sovietų Sąjungą milijonai Kinijos šautuvų ir kulkosvaidžių ir kad Kinija progos nepraleistų atsiimti seniau rusų užgrobtas kinų gyvenamas žemes Sibire...

Sovietų Sąjunga, kaip visiems žinoma, veržte veržėsi atsiekti Helsinkio tariamos saugumo kooperavimo deklaracijos pasirašymo su Vakarų Europos valstybėmis, o taip pat su JAV-bėmis ir Kanada. Nieko esminio neišspręsdama ta deklaracija telkia abiem ją pasirašiusiom pusėm galimumo laimėti laiką kompromisams, tartis ir susitarti dėl biznio ir kitų problemų, kurios yra likusios nuo iI-jo pasaulinio karo neišspręstos arba būtų naujų aplinkybių iškeliamos.

Ši padėtis teikia ir mums perspektyvų Lietuvos klausimu. Bet pačios jos savaime neateis, o taip pat ir niekas kitas už mus dėl jų nesirūpins. Gražių žodžių ir vien kitų valstybių simpatijų Lietuvai neužtenka. Kad sakytos perspektyvos neišgaruotų, turime patys pasirūpinti, kaip būtų galima jomis pasinaudoti, kitaip pasakius- kaip iškelti Lietuvos klausimą mums priimtinam išsprendimui. Tam yra reikalinga veiksminga talka Vokietijos, kaip artimesnio Lietuvos kaimyno, realiau suintersuoto šios pastarosios ištraukimu iš sovietų okupacijos, kaip ir Karaliaučiaus krašto tolimesniu likimu. Juo labiau, kad Vokietija ima vis daugiau sverti tarptautiniuose valstybiniuose santykiuose Europoje. Todėl politinis realizmas pataria mums prie tos naujos padėties prisiderinti.

[...]

Redakcijos prierašas.

Vėl artėjant Birželio Sukilimo metinėms, perspausdiname plk. Kazio Škirpos interviu iš Lietuvių dienų” (1976m. balandžio mėn, Nr.4 (163)). Iš teksto išėmėme neesmines vietas, tai žymėdami daugtaškiu laužtiniuose skliaustuose.