Partizanai: Istorija ir dabartis

NESIPRIEŠINTI PRIEVARTAI NEGALĖJOM

Bronislovas Kemeklis

Gimiau ir augau Leliūnų kaime, Debeikių valsčiuje, Utenos apskrityje. Šeimoje buvome šeši broliai: Kazimieras, Juozas, Povilas, Jonas, Bronislovas, Antanas. Visi buvome mokomi taip, kad nepretenduotume į tuos hektarus. Žemė buvo numatyta palikimu paveldėti Juozui ir Povilui, kurie nebesimokė toliau. Juozas buvo tebaigęs pradžios mokyklą, o Povilas metė gimnaziją penktoje klasėje. Kazimieras buvo jau baigęs aukštąją miškininkystės mokyklą ir dirbo Sukmedžio girininkijos girininku Žagarės apskrityje. Jonas nuo 1944-jų slapstėsi ir po to, turėdamas Tauro slapyvardę, žuvo 1949m. kovo 16d. kovodamas. Motina, aš ir Juozas 1945-aisiais buvome tremiami, bet mudu su broliu pabėgome iš trėmimo, nuvežti 70km už Polocko.

Juozas grįžęs susitiko su tėvu. Pasitarnavus išdavikui, klojime buvo apsupti. Tėvas bėgo, krito peršautas ir buvo sušaudytas į veidą neatpažįstamai, o Juozas vėl išvežtas į Kudimkarą, kur vėliau po tremties mirė ir ten palaidotas.

Jonas buvo baigęs Utenos gimnaziją. Vėliau buvo įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Baigęs du kursus, stojo į P.Plechavičiaus karo mokyklą, bet vėliau, vokiečiams ją likvidavus, išėjo į mišką, kur ir žuvo.

Antanas iki tremties buvo baigęs penkias klases, gyveno pas savo krikštamotę, buvo išaiškintas sėdėjo Vilniaus kalėjime trejus metus, dabar jau jo nebėra gyvo.

Tėvas Juozas Kemeklis

Motina Karolina Pilkauskaitė-Kemeklienė

Aš dar bandžiau verstis su suklastotais dokumentais. Dirbau pas kelis ūkininkus, tačiau pamatęs, kad jau esu gaudomas, išėjau brolio pėdomis. Kito kelio nebuvo. Slapsčiausi Kurklių valsčiaus apylinkėse. Girininko būryje, pasirinkęs Keršto slapyvardį. Palaidojau visus draugus, likdamas vienas tame pakraštyje. Išduotas buvusio partizano, patekau į Vilniaus saugumą, su nuteistais 25 metams ir 5 metams be teisių asmenimis atsidūriau lageryje, kur atsėdėjau beveik 15 metų.

Grįžęs apsigyvenau Šiauliuose, dirbau daugiausia dailininku apipavidalintojų, tik pabaigoje buvau priverstas padirbėti Baldų susivienijime. Išėjau į pensiją. “Sargai" mane lydėjo visą darbo laiką iki pat 1989 metų, neleisdami pamiršti, kad esu “raupsuotasis".

PRARADUS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Ėjo 1939 metai, paskutinieji Lietuvai laisvės ir kūrybinio klestėjimo metai, palydimi skambių dainų ir dalgio žvangėjimo. Baigęs gimtajame Leliūnų kaime pradžios mokyklą, stojau į penktą skyrių Debeikių miestelyje. Apsigyvenau pas dievobaimingą moterėlę. Priešais buvo policijos

Brolis Antanas Kemeklis

Brolis Povilas Kemeklis

Brolis Kazimieras Kemeklis

Brolis Juozas Kemeklis 

būstinė. Vieną dieną per ilgąją pertrauką pamatėme triukšmingai dardančią mašiną, kuri sustojo prie pavasarininkų salė.s Čia išvydome apie dvidešimt karių su nematyta mums uniforma. Jie iš mašinos nelipo, tik žiūrėjo į popierius ir žvalgėsi aplinkui. Pasirodo, tai buvo mūsų “išvaduotojai".

Toj mažoj mašinoj jie neturėjo net kur atsisėsti, stovėjo išvargę stati, o jų vyresnysis laikė ant piršto pasikabinęs žadintuvą. Tie siauraakiai su lajuotom korto uniformom, persunktom prakaito, smailiomis kepurėmis ir subintuotom kojom kaip Egipto mumijos Kauno muziejuje mus ir baimino, ir domino. Kalbėjo jie nesuprantama kalba.

Po minutės kitos susiorientavę kur esą, nuvažiavo prie pašto į Raščiaus kiemą ir tuoj pat ėmė kažką statyti. Po pamokų nubėgom pasižiūrėti. Pamatėm kieme iš rąstų suręstą bokštą su dėže viršuje ir su žiūronu besižvalgantį aplinkui kareivį. Vėliau paaiškėjo, kad tai sekimo bokštas,

Išėjusieji į miestelį su žmonėmis vengė kaibėtis. Atstovėjusieji pamainą lėkdavo pas žyduką nusipirkti ką nors valgomo. Stebėjomės, kaip galima viską pirkti neribotais kiekiais. Pirmiausia rusų kareiviai iššlavė laikrodžius ir vaikiškus odinius portfelius, su kuriais prakišę ranką per rankeną ir suėmę už dugno, išdidžiai vaikščiojo po miestelį. Išpirko moteriškus apatinukus savo "katiušom” kaip balines suknutes. Po keleto dienų karininkas atsivežė savo žmoną su zuperinio maišo sijonu. Niekur kitur, tik į krautuvę, juos turbūt ir teleido. Matyt bijojo, kad kas neužpultų. Kam pavyko kiek pasikalbėti, kareiviai tik puse lūpų teprasitarė, jog pas juos išvis nieko nėra tik mediniai dažyti kumpiai vitrinose kabą.

Sekmadienį parsiradęs namuose, išgirdau, kad prie kelio, einančio nuo Anykščių į Svėdasus, Žaliosios geležinio tilto gale stovi kažkokie du geležiniai keisti kubilai ant ratų. iš kubilų kyšojo patrankėlės su didžiulėm ant šonų nupieštom žvaigždėm. Prie jų budėjo vienas ar du subintuotom kojom kareivėliai, baikščiai dairydamiesi į praeinančius ar pravažiuojančius tiltą žmones

Vyrai kaime juokavo einam ir nuversim į Šventąją tuos kubilus -tankus. Tai buvo ta nenugalimoji armija kuri už silkės uodegą buvo pasirengusi išpjaut pusę pasaulio.

Žmonės lyg ir apsiprato su visu tuo baiminguoju saugojimusi, ėmė nekreipti dėmesio, dirbo savo kasdieninį darbą, vakarais rinkosi pas kaimynus palošt kortomis ir, aišku, papolitikuoti. Buvo vienas kitas, kuriems atrodė, kad viskas išsispręs savaime, tačiau dauguma buvo tos nuomonės jog dabar jau neverta nei taupyti pinigų, nei ką nors planuoti. Visi laukė, kas gi pagaliau bus su Lietuvėle.Tačiau visa tai buvo tik žiedeliai tylūs, nebylūs, tačiau pranašaujantys audrą.

Netrukus visus pritrenkė žinios, kad šen bei ten iš po nakties dingsta žmonės, daugiausia inteligentai. Prievartinis balsavimas, komunistinė vyriausybė, atsiradusi iš atplaišų ir visokių tinginių, prasigėrusių nuskurėlių valdininkų, ir visokie paruošų agentai, skaičiuojantys vištas kieme, parodė, kad mes- jau ne mes ir mūsų- jau ne mūsų.

Kai išgirdo kaimietis, kad mes "prisijungiame" prie Rusijos, siaubu jį sukaustė. Prasidėjo areštai. Per trumpą lalkotarpį iš Debeikių miestuko dingo abu kunigai- Mikelinskas ir Ragažinskas, neseniai atkeltas kamendoriumi. Pradėjo žmones tremti. Vieną naktį iš mūsų kaimo buvo paimta ūkininkė Trečiokaitė, Sterkiškio Pilkauskas, nuomojęs Kurminienės dvarą Požarskis (jam tą kartą pavyko pabėgti ir vėliau nuo vokiečių taip pat teko slapstytis kaip lenkui). Jei pasirodydavo kur nors keleivinė mašina (kurias kaime kažkodėl vadino koncesijos vardu), žmonės slėpdavosi ir žiūrėdavo, prie kurio kiemo sustos, ir sprukdavo, kur tik įmanoma.

Mano brolis Juozas anksčiau kartais susiginčydavo su kaimynais sakydamas, kad Rusija turtinga šalis turi savo visokių gėrybių: aukso, sidabro, anglies, geležies rūdos ir t.t. Tačiau kai jis pamatė tos turtingos šalies karius, lajuotus ir subintuotus, atsivėrė akys.

Tais metais tėvas buvo sugalvojęs paruošti žemę sodui. Abu su broliu Juozu buvo net iškasę duobes obelims sodinti, tačiau kai išėjo kalba, tiktai numojo ranka:

- Tai būtų beprasmis darbas,- argi mums jo bereikės?

Užsėjo tą nuokalnę miežiais.

Brolis Jonas tuo metu mokėsi paskutinėje Utenos gimnazijos klasėje. Mokslas buvo labai rimtas jau beveik gerai mokėjo vokiškai. O namuose buvo “Telefunken” radijo imtuvas tad gana dažnai jis pasiklausydavo žinių tiesiai iš Berlyno. Kai tik prasidėjo rusų-vokiečių karo veiksmai, brolis išgirdo per radiją. Tėvas suniekino: esą nesuprantąs vaikas. Deja, kaip brolis sakė, taip ir buvo.

Jonas, užsimetęs ant pečių švarkelį, išrūko pas draugus. Grįžo tik vakarop su nubalnotomis kojomis. Debeikiuose įvyko perversmas. Susidaręs būrelis narsuolių nuvertė valdžią, sukišo sovietinius valdininkus į daboklę, tik, deja kažkas pranešė į Uteną, - matyt nesuskubo nutraukti ryšių. Darantys tvarką miestelyje pamatė vieškeliu nuo Vyžuonų atvažiuojant dvi mašinas ginkluotų kareivių. Leisdamiesi į pakalnę, jie paleido ugnį jau iš mašinų. Sukilėliams teko trauktis, nes atsišaudyti iš medžioklinių šautuvų, poros kariškų šautuvų bei keleto pistoletų buvo beprasmiška. Buvo dar ketinę nuo kapinių iš už mūro priešintis, tačiau kai “gepeušnikai”ėmė uraganiškai šaudyti, teko bėgti per rugių lauką, o kad nematytų- šliaužte šliaužti. Todėl brolis grįžo nubrozdytais keliais, nes buvo nuvažiavęs į miestelį pažiūrėti to sukilimo.

Prie pieninės nušovė mūsų kaimo gyventoją Karosiuką (taip jį vadindavo). Eidamas pasmalsaut, jis buvo pasiėmęs kažkokį surūdijusį, dar nuo 1918 metų turėtą pistoletą. Kai pakratę rusai rado tą ginklą, nesvarbu, kad ir netinkamą, nušovė Karosiuką vietoje ir paliko. Žmogelis nesusiprato pistoleto numesti į žoles.

Šiaip vertusieji valdžią nenukentėjo, aukų nebuvo, atsipirkta išgąsčiu. Debeikių pokštas išėjo į naudą Utenos politiniams kaliniams. Kai GPU pajėgos išvyko iš miesto malšinti sukilusiųjų, vienas doras žmogus, kalėjimo prižiūrėtojas, atrakino kameras ir išleido visus politinius kalinius. Drauge ir pats su jais pasitraukė į Vyžuonų šilą. Todėl uteniečių neištiko Rainių ar Panevėžio kalinių likimas

Rytojaus dieną prasidėjo karo veiksmai. Gerai girdėjome, kai sudaužė Troškūnų aerodromą su visais lėktuvais. Mūsiškiai žmonės, išvaryti darbams į to aerodromo statybą, grįžę papasakojo, kaip ten dangų su žeme maišė pikiruodami vokiečių bombonešiai. Iš pamiškės ugnį koregavę dar naktį prieš tai nuleisti vokiečių desantininkai. Vėliau į gimnaziją troškūniečiai vaikai atsinešdavo iš aerodromo sandėlių prisirinktų keturkampiškai suplotų šovinių. Dideli tenykščiai amunicijos sandėliai nepanaudoti išlėkė į orą.

Iš ankstyvo ryto nuo Anykščių pasipylė didžiausios gurguolės besitraukiančių komjaunuolių ir žydų. Visas kaimas irgi pasileido bėgti slėniu į mišką prie Bigulio upelio slėptis. Tačiau apie dešimtą valandą pasirodė motorizuotos vokiečių dalys su lengvosiomis tanketėmis priešaky, už jų tankai ir sunkvežimiai, glaustai prisėdę kareivių. Bėglius kažkur už Svėdasų aplenkė, tankais išvartė vežimus, ginkluoti komjaunuoliai išsibėgiojo, o dalis žydų sugrįžo atgal į Anykščius. Visą dieną mūsų nedideliu vieškeliu pravažiavo tiek daug vokiečių tankų, jog tada dar neasfaltuotas kelias liko lyg arimas o kai po jų vienas po kito ėmė važiuoti sunkvežimiai, vieškelėlis tapo panašus į asfaltą, taip jį išlygino, tokį dailų padarė.

Trejetą dienų per kelią buvo beveik neįmanoma pereiti- tekdavo stovėti ir laukti, kada atsiras tarpelis perbėgti. Pasitempę, tvarkingi, smagūs, lyg važiuotų į svečius, o ne į mūšio lauką kariai buvo tokie pat atėjūnai-nepageidaujami, neprašyti, tačiau pats vaizdas rodė, jog tai Vakarų kultūros žmonės. Prabilo Kauno radijo stotis, įspėdama kad žmonės nežiūrėtų pro užuolaidas į pravažiuojančius, nes per klaidą gali nušauti. Jei žiūrėti- tai tik iš atviros vietos, kad būtum visas matomas. Juokaudami kareiviai žadėjo atvežti Staliną narve ir parodyti.

KARO DIENOS

Kai pasirodė vokiečių kariuomenė ir susitvėrė miestelyje valdžia mano gimtojo kaimo gyventojas Povilas Gogelis buvo pasodintas porai savaičių į daboklę. Paleidus niekas juo nesidomėjo, niekam jis nebuvo reikalingas. Tik artėjant karui prie Lietuvos, atkuto raudonieji “kovotojai”. Likus porai savaičių. jie įsidrąsino taip, kad saulei leidžiantis pasirodydavo vorele 10-15 iki dantų ginkluotų vyrų, kurie kaimo papieviais slinkdavo Vyžuonų link. Tai ėmė kartotis kas antra diena Su jais Gogelio dar nebuvo. Tačiau likus porai dienų iki rusų kariuomenės atėjimo, apie 6-7 valandą kaimą apsėmė Apyvalos vadovaujami “partizanai”. Jie ėmė pastotes. Tarp kitų kaimiečių ir brolis Juozas buvo priverstas juos vežti. Staiga mūsų kieme pasirodė Gogelis: nauja milinė, nauji kerziniai batai; ant smiliaus pasikabinęs desantinį automatą, jis išdidžiai vaikštinėjo, nurodinėdamas, ką kam daryti.

Pro mūsų kraštą vokiečių labai mažai pasitraukė, tik prie Rubikių pora tankų ir būrelis kareivių laikė frontą porą dienų. Anykščiuose buvo stipresnių susirėmimų. Miestas ėjo iš rankų į rankas kelis kartus - mat vyno fabrikas buvo stipresnis už tankus: pro jį “vaduotojai” negalėjo praeiti nepasivaišinę. Nežinojo vokietis kuo galima sulaikyti ivanus. O mūsų kaimo galulauke pravažiavo pora vežimų ukrainiečių, prekiaujančių ginklais, kuriuos siūlė kaimo žmonėms nusipirkti.

Sulaukę reguliariosios kariuomenės, raudonieji ėmėsi kurti valdžią. Debeikiuose pasirodė didžiausias valdžios įgaliotinis- skrebukų vadas Gogelis. Po savaitės kitos šis partizanavęs po bobos sijonu pogrindininkas gavo leitenanto laipsnį.

Pirmosios mūsų apylinkėje pasirodė moterys automatininkės. Kai tėvelis paklausė: “Ar ir moteris jau mobilizavo?”- jam atsakė: “Čtob ne zdochnutj ot goloda lučše dobrovolcem pomiratj. Tut chotia paiku dajut” (“Kad nepadvėstum iš bado, geriau savanoriu mirti. Čia nors davinį duoda"). Joms iš paskos pasirodė mėlynkepuriai. Kad nesugalvotų kas trauktis, už bandymą atsilikti nuo fronto- kulka į kaktą.

Prasidėjo plėšimai, savivalė. Senukai Uturiai nepajėgė dirbti, tad samdėsi tokią pusprotę, kuriai algos nemokėjo, tik valgyti duodavo. Keturi mėlynkepuriai ją išprievartavo prie Bigulio upelio: kvailikė tuoj pasipasakojo, ką su ja veikė kareiviai.

Šliaužiojo šitie tipeliai, tikrino kareivėlius ir visus kas tik pakliuvo. Mūsų kieme buvo apsistoję du reguliariosios armijos kartai- taisė mašiną, amerikietišką "Studebekerį”. Valgydami pas mus už bendro stalo, susibičiuliavo su broliu Jonu. Taisyti mašinos neskubėjo: kur geriau rasi, kai gali sotus pamiegoti daržinėje ant šieno.

Vieną dieną iš už kapinaičių išlindo mėlynakepuris. Mes nežinojome, kad radijo aparatas yra draudžiamas daiktas, tai jo neslėpėme, Įėjęs apsižvalgė ir nudžiugo: čia toks lobis. Atsidarė spintą, ištraukė kostiuminės medžiagos gabalą, išskleidė ant stalo ir pradėjo krautis. Matom- bus blogai, išneš kipšas. Nubėgau į daržinę pas Joną, jis pasakė ruseliui, su kuriuo susidraugavo, tas stvėrė pistoletą- ir į trobą. Svečias jau berišąs mazgą nešuliui. Pasišaukė jį priemenę, kad nebūtų liudininkų, pakišo pistoletą po nosim ir išbruko per duris įspėdamas, kad jo čia daugiau nepamatytų. Tada liepė paslėpti radiją: jei ne tas, tai kitas atims. Beveik visur iškeitė žmonių arklius į sibirietiškus kuinelius. Gyvenimas ėjo pagal principą: kas tavo- tai mano.

Vokiečių okupacijos metais priverstinai buvo dalijamos perkeltų iš už fronto linijos Rusijos gyventojų šeimos. Nori nenori, imk, ir lai ūkyje dirba karo belaisviai. Tėvas parsivežė iš Anykščių geležinkelio stoties moterį su dviem vaikais. Mergaitė gal kokių 10-12 metų, sugipsuota koja antroji dar mažesnė, 7- 8 metukų,- kokie tai darbininkai žemės ūkyje. Rusė-miestietė, visai nepažįstanti kaimo darbų. Rytojaus dieną tėvas turėjo skubiai parsivežti chirurgą, kad pergipsuotų mergaitei koją, nes ji visą naktį nesudėjo akių. Po gipsu buvo utėlių, kurių gyvenime nebuvau regėjęs. Teko tuoj pat iškūrenti pirtį, kad sunaikintų parazitus

Tėvas dar nuo Pirmojo pasaulinio karo, nors ir primiršęs, mokėjo rusiškai. Tad jis buvo vertėjas. Rusės mūsų šeimoje laimingai ir sočiai praleido vokiečių okupacijos dienas. Pradėjus lankytis sovietų užfrontininkams žaliakepuriams, kliūdavo tai karininko žmonai. Mus išvarydavo iš kambario, o jai užkurdavo “pirtį”: klyksmas, šauksmas, ne kelių, bet keliolikos aukštų keiksmai pylėsi ant jos, kad kam pateko į Lietuvą. 

Mano brolis vengė rodytis namuose. Apie tai ji žinojo, bet jausdama dėkingumą už visa gera. neišdavė. Išvažiavo viskuo aprūpinta: ir miltų, ir lašinių, ir vilnų mergaičių megztukams, ir grūdų ketvertą maišų tėvai įdėjo, jei tektų gyventi ne mieste, kad turėtų sėklos pradžiai. Tėvas išvežė visas į stotį. Deja, net laiško negavome- turbūt ištrėmė kur nors į Šiaurę, kam su fašistais nekariavo, būdama karininko žmona.

Kol pas mus gyveno rusės, skrebai su Gogeliu priešakyje nesilankė. Žaliakepuriai mūsų namuose buvo dažni svečiai. Kai Juosponis iš netolimo kaimo tapo Utenoje saugumo tarnautoju, jis mane, paėmus iš miško, įdėmiai apžiūrėjo. Matyt jam pasakė, kas aš, o gal prisiminė, kaip kartu ėjome į mokyklą Leliūnuose. Tada jis nebaigė jos, nes gėdijosi savo ūgio; buvo beveik bernas, o aš- tik pirmokėlis. Tačiau jį atpažinau, nors mačiau tik antrą kartą, kai su Gogeliu vyko armijos pasitikti: tąsyk buvo mūsų kieme.

Berods Girelės kaime, mūsų kaimynystėje, gyveno Jakimavičių šeima. Motina eidavo padieniams darbams o sūnus Stasys tarnavo pas ūkininkus Visiems jis labai patiko, tai dažniausiai po kelis metus išdirbdavo pas ūkininką bernu. Nepriklausomybės metais Stasys buvo Šaulių sąjungos narys. Prie gryčiutės jis teturėjo mažą daržiuką. Motina į Lietuvą grįžo tik po 1917 metų revoliucijos Rusijoje. Gerai kalbėjo rusiškai. Kai apsilankė Gogelis su savo skrebų būriu, Stasys su motina buvo namuose. Gogelis pakvietė Stasį išeiti į lauką pasikalbėti. Stasys tuo metu valgė obuolį, lupdamas jį lenktiniu peiliuku. Taip ir išėjo į lauką, vienoje rankoje laikydamas obuolį, antroje- peiliuką. Gonkose Gogelis praleido Stasį į priekį, kažko paklausė, o kai šis pasisuko į jį veidu, paleido automato seriją. Motinai išpuolus laukan, Gogelis paaiškino, kad Stasys jį puolęs su peiliu. Argi būtų galėjęs pulti su lenktiniu peiliuku, kai kiemas buvo pilnas automatais ginkluotų žmonių?

Stasį norėjo išvežti į miestelį, tačiau motina aplakstė garnizono viršininkus, tada leido pasilaidoti. Jis palaidotas kaimo kapinaitėse, kaip ir kitos Gogelio aukos: Kaziukas Mikulėnas, mano brolis, tėvas.

Jakimavičius neturėjo žemės bet buvo susipratęs lietuvis. Pirmasis mūsų kaime jis nusipirko olandų gamybos radijo aparatą “Philips”. Visas kaimas rinkdavosi pas juos pasiklausyti naujienų bei muzikos. Kiek prinešdavo purvo į trobą rudens vakarais susibėgdami klausytis Pupų Dėdės "Karių pusvalandžio” ar "Linksmųjų brolių"!

Kazys Mikulėnas buvo paauglys. Kai Gogelio bendrai suvirto į kiemą, jis išlindęs pro kamaraitės langą, bėgo į kaimą papieviu. Pasuko link Dagio sodybos, link miško. Motina prašė nešaudyti, deja tie tipai nepaklausė.

Vietinio ruselio iš Žaliosios Griškos šūvis buvo lemiamas. Kaip rašo savo atsiminimuose "raudonasis partizanas" Apyvala, Mikulėnas, Kaziuko tėvas buvo geras partizanų ryšininkas. Už tai atsilyginta su kaupu: nušautas sūnus

Antrasis Mikulėno sūnus Stasys vokiečių okupacijos metais stojo į Plechavičiaus armiją ir žuvo kautynėse prie Ašmenos. Ten vyko kautynės su lenkų jadvygininkų armijos kariais. Jis bandė iš apsupimo ant nugaros išnešti sunkųjį kulkosvaidį. Nemažai ten žuvo "plechavičiukų” nuo lenkų kulkų. Anykščiuose buvo laidojami du, Debeikiuose- irgi.

Tą pačią dieną Gogelio gauja kratė mūsų namuose, ieškodami brolio Jono. Savo ausimis girdėjau, kaip ruselis gyrėsi draugams: "Priklaupiau ant kelio ir iš antro šūvio paguldžiau tą banditą". Ir pridūrė: ”Man žmogų nušaut- tai tas pat kaip penkias kapeikas numesti”.

Mūsų namuose kratė labai atidžiai; klojime ir daržinėje sukrauti prėslai buvo peršaunami, o mes troboje bijojome, kad tik neuždegtų šiaudų. Dėl brolio Jono buvome ramūs po kaimiška krosnimi, tiksliau, duonkepės krosnies šone. buvo primūrytas liukas, kuris užsidarydavo šešetu plytų. Ant jų stovėdavo rankinė, su medine dėže siuvamoji mašina. Kai pamatėme supant sodybą, mama užpylė ant tų plytų truputį smėlio, kad užbyrėtų tarpai, ir užstūmė siuvimo mašiną. Kratytojai mašiną buvo nustūmę, bet nepastebėję nieko įtartina grąžino atgal. Tuomet mūsų širdys atlėgo. O iš kito šono į papečkį, kur senovėje laikydavo vištas, Gogelis paleido automato seriją, nors ten įlįsti žmogui nebuvo vietos. Dar pridurmu pasakė:” Galėtumėm ir supleškinti šituos banditų namus”.

Kiek anksčiau Leliūnų miške buvo nušautas dar vienas Leliūnų kaimo žmogus- pieno priėmimo punkto tarnautojas Lacys kariuomenės metų žmogus jis slapstėsi, tačiau neturėjo ginklo. Kai jis ten su keliais vyrais gaminosi valgį, pastebėjo dūmelį kareiviai ir ėmė supti. Vyrai į kojas. Kvartalinėje linijoje stovėjęs kareivis pataikė tiksliai. Į miestelį Lacio nevežė, paliko vietoje, tad žmonės palaidojo.

Aš miniu tik apie savo apylinkės gyventojus. O kas dėjosi kituose kaimuose ir apylinkėse? Nežinau, nes nuo trėmimo dienos daugiau gimtajame kaime nebuvau. Tik 1965 metais vėl pamačiau gimtinę, stebuklu išlikusį gyvenamąjį namą ir svirnus.

Kad mažiau lankytų Leliūnus, to Gogelio namus partizanai sudegino. Tačiau aš tada jau buvau Kurklių ir kitose apylinkėse, kur vyko žūtbūtinė kova.

Susikūrus didesniems partizanų būriams, prasidėjo rimtesni susirėmimai. Tuomet miestelių viešpačiams, ypač miškinguose rajonuose, atėjo sunkesnės dienos. Kartą netoli Čekonių kaimo vyrai taip užspirgino skrebukus, jog tas Gogelis trenkęs šautuvą, spruko iš visų jėgų. Kad ginklas atiteko priešams, nulėkė “užsitarnauti” antpečiai, leitenanto laipsnis. Gogeliukas liko paprastas skrebukas- eilinis. Kad būtų ne taip graudu, persikėlė į didesnį miestelį- Anykščius. Ir ten buvusiam “partizanui" nenušvito karjera. Vėliau pasakojo man žmonės štai ką. Kai vienas recidyvistas, paleistas iš kalėjimo, prisisuko prie jo dukros, Gogelis, negalėdamas jos perkalbėti, nusišovė išvietėje.

Dabar truputį apie brolį Joną, jo išėjimą į mišką. Baigęs Utenos gimnaziją, ketindamas toliau mokytis universitete, Jonas jau beveik gerai mokėjo vokiečių kalbą, tačiau naudotis technine literatūra, matyt jautėsi per silpnas. Kad pasitobulintą metus dirbo vertėju Utenoje, darbo reikalų skyriuje. Kai susiorganizavo Plechavičiaus rinktinė, Jonas įstojo į Marijampolės karo mokyklą. Bet vokiečiai ją likvidavo. Tada jis pradėjo mokytis tiltų statybos inžinierijos skyriuje. Mokėsi gerai. Deja, priartėjo frontas, iškilo klausimas ką daryti. Vokietis, pas kurį dirbo Utenoje vertėju, atsiuntė pas mus į namus sunkvežimį, kviesdamas krautis daiktus drauge pasiimti šeimą ir važiuoti į Oldenburgą pas jo tėvus, pagyventi ten, kol paaiškės padėtis. Mes visi atsisakėme važiuoti, o brolis Jonas iš trobos antrojo galo išlipo pro langą ir pasislėpė. Gal tai buvo ir klaida, kuri ateityje pražudė jo gyvenimą. Brolio bičiulis, išvažiavęs maždaug tuo pačiu metu, pateko į amerikiečių zoną, persikėlė į Angliją, ten baigė aukštąjį mokslą ir dar besimokydamas siuntinėjo savo tėvams gerus siuntinius.

1944 metais brolis Jonas bandė registruotis. Laukdamas dokumentų pamatė pažįstamą, kuris vokiečių okupacijos metais dirbo Arbeitsamte vertėju. Išsikalbėjo. Pažįstamas patarė sprukti, kol nesuimtas, nes tokių kalbų jis girdėjęs. Brolis prisidėjo prie bendro pasiryžėlių būrio kovoti su okupantu. Trečią dieną po to iš mūsų atėmė viską, ką buvo sukūrusi šeima. Likome benamiai vargšai.

Po nepavykusių bandymų surasti brolį valdžia griebėsi skatinančių priemonių: už jo gyvo ar mirusio suradimą paskelbė premiją - 20 ha žemės penkerius metus naudoti be prievolių. Netoli Debeikių gyvenantis pilietis Žvikas bandė tai padaryti. Kai brolis Jonas užėjo, jis pasiūlė dieną praleisti klojime, gerokai pavaišino. Tik dėl brolio akylumo išvengta nelaimės. Kiti vyrai sukrito ilsėtis, o Jonas žvalgėsi pro klojimo plyšius. Pastebėjo laiku.

Žvikas, užsodinęs sūnų ant arklio, išsiuntė pranešti į miestelį. Brolis pakėlė draugus. Nepastebėti jie pasitraukė iš klojimo ir sugulė pamiškėje stebėti, kas bus toliau. Kai prie namų priartėjo skrebukai, vyrai pamatė, kad staiga šeimininkas ėmė bėgti iš namų. Kadangi tarp skrebukų maišėsi kareiviai, teko trauktis, neatlyginus už išdavystę. Po kelių dienų grįžus atsiteisti, Žviko šeima jau buvo pabėgusi į miestą.

Sykį brolis buvo apnuodytas migdomaisiais Tik dėl to, kad mažai suvalgė dešros, spėjo pasiimti kaimynų arklį, susimesti jau užmigusius draugus į vežimą ir pabėgti garnizonui iš panosės Kartą viena mokytoja pavaišino “šaunia" vakariene, o pati staiga spruko iš namų. Stengėsi paimti brolį gyvą keletas ir dabar dar gyvenančių žmogelių, kurių žmonėmis nepavadinsi.

1949 metų kovo 16-oji buvo paskutinė Jono gyvenimo diena. Buvo nurodyta, kur partizanai praeis, ir klojime parengtos pasalos. Nors jie ėjo apsirengę maskuojančiais baltais drabužiais, bet mirtis laukė akylomis budelių akimis. Tąsyk žuvo Juozas Adomonis-Rytas iš Meldučių kaimo, brolis Jonas-Taura.s Juozas Jankauskas-Vanagas ir Alfonsas Vinciūnas. Partizanai buvo nuvežti atpažinimui. Jonas buvo uniformuotas su prisegtu maskuotės chalatu, o ant krūtinės gulėjusi uniforminė kepurė.

Vienoje mašinoje lyg pakeleivė tada važiavo Mažanskaitė iš Leliūnų. Ji draugiškai šnekučiavosi su čekistais. O mudu su broliu Povilu per ryšininkes Labėnaites vykome į pasimatymą prie Rubikių ežero. Visa tai buvo žinoma saugumo tardytojui, tardžiusiam suimtą Povilą. Netgi tuo metu Labonaitės nejuto, kad tarp savųjų turi išdavikų. Kai, jau grįžęs į Lietuvą, savo krikštamotės laidotuvėse pažvelgiau į Mažanskaitę, tuoj pat nunarino galvą, nepajėgė žiūrėti man į akis, matyt suprato, kad aš žinau, kas ji per viena. Sąžinė - ne puodas, nenušveisi, ir ne kailiniai -neišversi.

SLAPSTAUSI

Tuo metu prisilaikiau Kurklių šilo bei jo apylinkių teritorijoje ir į savo gimtinę nenueidavau. Per visą savo slapstymosi laikotarpį gyvenau tarp gerų žmonių, kurie mūsų bendrai kovai nebuvo abejingi. Ir jei savo kelyje nebūčiau sutikęs tokio šiaudadūšio kaip Klajūnas, galėjau dar ilgai išsilaikyti.

Taigi gyvenimas atvedė savo labirintais į Kurklių šilą. Atsidūriau Lietuvos Laisvės Armijos Didžiosios Kovos rinktinės Girininko būryje eiliniu kovotoju, pasirinkęs Keršto slapyvardį. Nei mūsų vardai, nei pavardės daugiau neegzistavo. Buvo draudžiama net bunkeryje vadintis kitaip. Uniformą man pasiuvo mergaitė: iš angliškos milinės švarkelį su apvadais, kelnes pradžioje nešiojau civilio, o žiemai pavyko rasti žalsvos spalvos. Batus turėjau gerus dar iš paskutinės gyvenamosios vietos. 

Po pirmo trumpo susitikimo su kovotojais gal praėjus porai dienų, užėjo pas gyventoją, kur slapsčiausi, nemažas pulkelis vyrų ir pakvietė į savo būrį. sakydami, kad baigėsi pirmykštis gyvenimas teks imti karabiną, šovinines su “saldainiais”, kurių negailės okupantams bei tautos išdavikams. Kai šautuvas jau buvo ant mano pečių, kiekvienas partizanas paspaudė man ranką, pabučiavo. Pabučiavimas buvo tapatybės įrodymas, sutvirtinimas vienam vargui, vienam likimui.

Būriui vadovavo Petras Kutka-Girininkas kilęs iš Trakinių kaimo: tada jo namai jau buvo sudeginti. Geras žmogus, ramus, šaltakraujiškas labai rūpinosi visų mūsų saugumu. Vidutinio ūgio, nešiojo nedidelę barzdukę, buvo visuomet žvalus, pasitempęs, kaip ir pridera vadui. Gana dažnai treniruodavo mus, ruošdavo staigiam užpuolimui: kaip staiga ir be komandos priešui iššovus, sukristi visiems ant žemės, ir pan.

Pirmą žiemą vadas gyveno su kitais vyrais atskirai. Antrasis iš mūsų vadovybės- apygardos vado pavaduotojas ūkio reikalams- buvo Jonas Juras-Žilvinas medicinos studentas baigęs du kursus. Smulkutis amžinas darbštuolis daug rašydavo, mažai kalbėjo tiek apie save. tiek apie kitus. Labai greitai ir gerai jis pagydė alantiškĮ Liūtą, atvežtą pas mus. 

Gražiausias ir didžiausias ūgiu, ilgais besiraitančiais plaukais buvo Nemunas-Antanas Šulckus. kurklietis iš Maskoliškių kaimo. Prieš kautynes Kurklių šile pas brolį atėjusi sesuo žuvo kartu su juo: pasitarnavo išdavikas iš Užušilių Juozas Gudelis.

Vaclovas Morkūnas-Žentas iš Valų kaimo, dirbęs linų priėmimo agentu, buvo nevedęs, visuomet juokaudavo, dainuodavo daineles Su juo buvo lengva parsinešti dešrų, kumpių: savo plepumu visas gaspadines ir mergaites pirma gerai nuteikdavo, paskui lipšniai paprašydavo ir tempdavo gėrybių maišą, šaipydamasis į ūsą. Iš pradžių ir aš, paskirtas į jo bunkerį, praleidau pirmą žiemą miške. Be dainos jis nė dienos nepragyveno, turėjo gražų balsą. 

Lindo jokeris per langą,
Kišo juodus ūselius,
Jis norėjo pamatyti
Mylimosios veidelius...
Ak, meile, sugrįžki, gražute...

Kai Vaclovas susitikdavo su broliu, turinčiu Vanago slapyvardį, tai būdavo toks duetas, kad miela klausytis Bet Vanagas dažniausiai vaikščiodavo apie Balnlnkėlius, Siesartį, Valus. Kazys Tubis-Žvalgas kilęs iš Didžiakaimio, partizanavo nuo pirmų dienų, kai tik susikūrė junginiai. Jaunas energingas, judrus, įpratęs prie visokių staigmenų ir per daug drąsus. Metus iki mano arešto, jis buvo suimtas Kaune; ten buvo nuvykęs pirkti radijo imtuvui baterijų. Matyt kas nors atpažino ar tiesiog išdavė tas, pas ką apsistodavo.

Slapuko pavardės nežinojau, nes jis buvo tikras slapukas. Kilęs iš Skiemonių valsčiaus Biržiškės kaimo. Jo gyvenvietė buvo prie pat kryžkelės ant kalniuko, pasukant į Skiemonis. Ten gyveno jo sesuo, bet jis retai ją aplankydavo. Tarnavęs Lietuvos kariuomenėje grandiniu. Slapukas nešiojo uždedamus aulinukus ant pusbačių. Nedidelio ūgio, šviesiaplaukis ilgais plaukais, ir jeigu ne visuomet dailiai susukti ūsai, būtų panašus į mergaitę.

Pirmąją žiemą pragyvenau viename bunkeryje su Žentu, Žvalgu, Slapuku ir Žilvinu. Antrosios vasaros pabaigoje Slapukas išsiprašė Girininko. kad leistų jam aplankyti seserį. Krūmuose jį apsupo Skiemonių skrebai. Kovėsi jis narsiai, deja ką gali padaryti vienas prieš keliolika! Pasakojo, kad iššaudė visus automato ir “Valterio" šovinius. Kad neatpažintų ir nenukentėtų sesuo, susisprogdino granata

Tą žiemą pragyvenome miške, neblogai įsirengę būstą saugioje vietoje, per aštuonis metrus nuo keliuko. Su suoliukais išeidavome be pėdsakų į kelią, o prieš rytą susirinkdavome savo gudrybes, ir joks šuo nesurasdavo pėdsakų. Išėję apsirūpindavom maistu ir vandeniu, rūkalais, pakeisdavome skalbinius arba suskubdavome kur nors išsimaudyti.

Bunkeryje turėjome spiritinį primusą, išsivirdavome sriubos, drauge kokį lašinių gabalą, šeimininkavome eilės tvarka. Kai storiau mūsų slėptuvę apsnigdavo, skambėdavo akordeonas, klausydavomės radijo; turėjome po eglės žieve aukštai išvestą anteną, todėl gerai girdėdavome net ir labai trukdomas užjūrio radijo laidas.

Kartą mus aplankė laputė kūmutė. Matyt užuodusi verdamą mėsą, ji panoro ateiti į svečius per ventiliacijos kanalą įkišo snukutį, o kadangi kanalas buvo neplatus, kad galėtų apsisukti, staiga subrazdėjo ir, vos nenukritusi ant gulinčio Slapuko, metėsi atgal, mėsytės negavusi.

Akordeoną parnešė kažkas iš vakaruškų. Jas draudėme ne dėl to, kad žūsta mūsų broliai,- nesužiūrėsi, kas ir kur tave pastebės, jei visi ims paryčiais šliaužioti palei pamiškes. Ypač tai buvo kenksminga žiemą. Tada maskuotis buvo nelengva. Keliuku pėdsakus eglišakių užbrauki, lyg kas vežtų eglę nusikirtęs, o prie namų pėdsakas neturi pasibaigti, jis privalo į palaukę iškeliaut. Maskuojantysis grįždavo kaip geras bėgikas įveikęs ne vieną kilometrą sukaitęs, o kartais ir visai suplukęs. Pasinaudodavom kartais ir arkliuku, pasivažinėdavom, kad ilgesnis maskuotės kelias būtų.

Pirmąją žiemą buvome drąsūs, nes Kurklių skrebukai lėkdavo į tą užpečkį, į miestelį, kaip išmanydami greičiau. Dieną irgi ne per daug jau palei pamiškes vaikščiodavo, daugiausia pasitenkindavo vogimais per kratas ir pasikliaudavo labiau kojom negu savo kačergom.

Jie visur apžiūri ir visur iškrato,

Degtukų dėžutėj ieško automato...

Pirmą žiemą nežinojau, kur gyvena Girininkas. Dažnai svečiuodavosi ir pasilikdavo pas mus gyventi pats apygardos vadas Plienas - Lietuvos kariuomenės kapitonas Morkūnas Su mūsų vadu jis gražiai sutardavo ir turėdavo reikalų pas Žilviną. Visur ir visada šis vadas mokėjo laikytis oriai, buvo pavyzdys visiems kovotojams.

Antrąją žiemą buvo daug sniego ir nemažai rūpesčių apsirūpinant maistu. Dažnai būdavo sunku net vandens parsivežti į girią. Sustiprėjo ir skrebukų tikrinimai, šliaužiojimai po mūsų mišką. Reikėdavo pirmiau išžvalgyti, o tik paskui imtis darbo. Į kolchozus buvo suvaryti žmonių arkliai, juos kebliau buvo pasiimti norimu metu.

Gili sniego danga išjudino ir miško gyventojus. Dažnokai pradėjo rodyti alkani vilkai. Jie pasidarė ne tik drąsūs, bet ir įžūlūs. Kartą, grįžtant iš kaimo, ant keliuko pasitiko pilkis ir, nors tu ką, nedavė kelio ginkluotam žmogui. Gąsdinau uždegęs šovinį: plykstelėjo ugnies liežuvis - o vilkas nė iš vietos. Šaukti negalėjau, šauti - juo labiau. Daviau pilkiui kelią, brisdamas gilų sniegą ratu apie jį, atidžiai stebėdamas jo elgesį. Kai išėjau į keliuką, jisai pakilo ir nudūlino savais keliais.

Kartą prisižiūrėjome vilkų šėlimo prie pat bunkerio. Ankstų rytą, švintant jie lyg maži šuniukai pakėlė tokį triukšmą, ristynes, nekreipdami dėmesio į išlindusius iki pusės žmones, tarsi žinodami, kad mes negalime šauti. Tik baigę apšilti vilkai nubidzeno.

Tartum prijaukinti nebijojo mūsų ir barsukai. Nuolat matydavome juos nučežančius, o kartą vienas atėjo pažiūrėti, ką rašau atsisėdęs ant kelmo. Atsigręžiu- stovi ant paskutinių kojelių, žiūri savo smalsiomis akutėmis ir uodžia orą. Kai pakalbinau, pabėgo. Taip bendravome su miško gyventojais drauge vargą vargdami, tokius pat priešus turėdami, gindamiesi nuo jų, kaip sumanydami.

PIRMOSIOS AUKOS

Tada mokiausi Anykščių gimnazijos ketvirtoje klasėje. Atrodo, buvo pirmadienis. Tėvai samdė butą pas Šermukšnį, Biliūno gatvėje netoli gimnazijos. Gyvenome keturiese viename kambaryje su broliu Antanu, Antanu Puodžiūnu ir Petru Nečiūnu. Ruošėme pamokas Staiga pamatėme, kaip į kalniuką kyla vežimai su skrebais o iš vežimų kyšo, tabaluoja žmonių rankos ir nuogos kojos. Supuolėm prie langų žiūrėti. Vežimai rytmetyje keistai dardėjo, keldami baisią nuojautą. Iš kur tie lavonai? Tiesa išvakarėse girdėjome šaudymą Niūronių kaimo kryptimi, tačiau nežinojome, kas ten įvyko.

Einantis šaligatviu skrebas pagrūmojo mums sulindusiems į langą, kumščiu. Turėjome atsitraukti. Tai buvo pirmosios anykštėnų aukos, sudėtos ant Tėvynės aukuro. Žmonės kalbėjo Indrioniškyje vakar matę daug kariuomenės. Lavonai buvo suguldyti prie skrebų būstinės kiemelyje šalia gatvės. Greta stovėjo stribas su užmautu durtuvu ant kačergos. Bijodami, bet vedami vaikiško smalsumo, keletas gimnazistų nuėjome pasižiūrėti, kas ir kaip. Devyni pusnuogiai lavonai, kas tik su apatinėm kelnėm, o visi basi. Kai kurie subadyti durtuvais keturkampėm skylutėm, krauju aptekę. Išbadytos akys. Vienas turėjo tik pusę galvos, matyt pats susiprogdinęs, kad neatpažintų.

Žmonės kalbėjo, kad keli jų pavogti dar miške ir jau palaidoti. Vyrai buvo išduoti ir užklupti taip netikėtai, jog net kulkosvaidžių nespėję iš vežimų išsitraukti. Juos persekioję po išblaškymo iki pat Smalinos miškų. Tokio pasityčiojimo iš mirusiųjų neteko regėti. Tai buvo kraupus aktas, siekiant įbauginti visuomenę, priversti ją aklai paklusti okupantams! Prie lavonų stovintis skrebas akylai stebėjo visus, bene kas neišlaikys ir pripuls prie savojo, artimo: sesuo prie brolio ar motina prie sūnaus Toks žiaurumas daugeliui padėjo suprasti, kas laukia mūsų ir kaip bus su mumis pasielgta jei pralaimėsime. Ir tai buvo protesto pradžia, keršto šauksmas.

Mokykloje išgirdau daug svarstymų, kaip tai įvyko. Dabar jau visai mažai yra žmonių, pamenančių ar mačiusių tai. Todėl norisi pakartoti žodžius tauraus lietuvio, kuris surimavo šias eilutes. Jis nebuvo poetas o tik metraštininkas Gal ir dainius buvo iš ten?

Šventoji augino didvyrius,
Jų laukė šalis pavergta.
Ilgėjosi kloniai ir girios.
Kaip ilgis motulė sena.

Iš Azijos priešas atėjęs
Išmindė mums pievas žalias,
Šventosios pakrantėm aidėjo,
Kad laisvė iš mūs atimta.

Štai sudunda žalias eglynas,
Kai švito sekmadienio rytas,
Devyni už brangią Tėvynę,
Devyni už laisvę nuvyto.

Pravirko gailiai motinėlė,
Pravirko ir eglė sena,
Spygliuotom šakom už ją vėles
Kalbėjo jiems maldą giria.

Tad mylėkime brangią Tėvynę,
Nepamirškime brolių savų.
Atkeršykime už devynis-
Nemindžios mums pievų žalių.

Žmonių pasipiktinimas išsiliejo per kraštus. Ramus Lietuvos artojėlis ryžosi vienut vienutėlis grumtis "Geriau stačiam mirti negu keliaklupsčiam vergauti",- taip sakė partizanai. Tik praradę sąžinę girtuokliai, tinginiai, vagišiai puolė uoliai tarnauti “išvaduotojams", kad, naudodamiesi valdžios parama galėtų atkeršyti kokiam nors ūkininkui, su kuriuo nesutarė, iš pavydo sužlugdyti tą, kuris daugiau už jį turėjo, ar paprasčiausiai plėšikauti be baimės kad už tai bus nubaustas

Dabar noriu papasakoti apie raudonuosius partizanus veikusius 1944 metais. Smarkiai mus paveikė ta naujiena nes čia pat su mumis mokėsi mergaitė, pavarde Krenthinaitė. Jos tėvai iš vokiečių buvo paėmę du karo belaisvius darbui ūkyje. Vokiečiai reikalavo juos nakčiai užrakinti, o mūsų žmonės to nedarė. Belaisviai atkuto, sumanė išeiti į partizanus ir išpirkti kaltę, kad atsidūrė nelaisvėje.

Abu belaisviai paliko ūkininką ir išėjo į mišką. Po kurio laiko atėjo atsilyginti Krenthinams: juk jie pranešė, kad belaisviai pabėgo, todėl yra vokiečių agentai, nors ir patys vokiečiai šitą ūkininką gerokai pakamantinėjo. O rusai atėjo ne vienu du, bet su visu būriu. Tėvą ir motiną nušovė, dukrą paliko gyvą. Tačiau tarp jų atsirado niekšas, kuris šovė į mergaitę ir ją sužeidė. Iš išgąsčio Krenthinaitė prarado sąmonę. Namus uždegė, kad neliktų pėdsakų. Kai troba suliepsnojo, mergaitė atsargiai iššliaužė laukan, atbėgo pas seserį, kuri mokėsi 5 klasėje, ir papasakojo, kas nutiko jų namuose. Vėliau, kai Lietuva buvo “išvaduota", šias mergaites ištrėmė.

Troškūnų Budrys kai gyvenome pas Kurmį, dalyvavo traukinio vertimo operacijoje Kasagoruose - taip buvo vadinama ilga nuokalnė, geležinkelio atkarpa netoli miestelio. jie padėjo miną pakalnės pusėje, norėdami nuversti traukinį nuo kalno. O bėgį užminavus kalno pusėje, traukinukas būtų susprogęs. Nuokalnė buvo gana stati ir ilga gal apie 200 metrų. Prieš rytą Budrys parėjo visas šlapias, nes jam teko bristi per Anykštą. Išbarėm, prigrasinom, kad daugiau taip nedarytų. Vėliau Budrys metė gimnaziją ir tapo nuožmiu skrebu Troškūnuose.

Geri buvo mokytojai su kuriais artimai bendravome. Tai lietuvių kalbos mokytojas Stonkus, dailininkas Varnas - su jo augintiniu Lukoševičiumi mokiausi vienoje klasėje ir dažnai nueidavau pas juos į namus. Pas Stonkų užeidavau taisyti savo draugų rašomųjų darbų. Gudaitytė, biologijos mokytoja gyveno pas A.Vienuolį-Žukauską. samdėsi kambarį. Porą kartų rašytojas pakvietė mane išgerti arbatos. Kai išvijo vokiečius, A.Vienuolis gimnazijoje ragino nesikišti į politiką ir nesusidėti su rusais. Vėliau sužinojau, kad jis kopia karjeros laiptais.

Prasidėjo vasaros atostogos o aš nebeturėjau namų. Tėvas nuvežė mane pas savo seserį į Punkiškių kaimą Adomynės valsčiuje Kamajų rajone. Ten išbuvau nepilnas dvi savaites. Išsimaudęs Jaros upėje, susirgau- apsikrėčiau kažkokiais vandens niežais. Gydytis nutariau Leliūnuose pas dėdę. Tačiau nei gydytis teko, nei grįžti pas tetą. Paržingsniavau vėlai, nenorėjau dėdės budinti, nuėjau miegoti į daržinę. Atsigulęs išgirdau, kad kažkas ateina. Pašaukė, nes matė, kad įlindau į daržinę, liepė eiti į trobą; jei kokia krata gali ne taip suprasti. Nuėjau į trobą. Tai buvo mano kelionės pradžia išgyvenimo į vergiją. Nakvodamas daržinėje, gal būčiau kuriam laikui išvengęs trėmimo. Tėvas ten irgi miegojo, bet išgirdęs mašinos burzgimą, pasišalino. Tai, žinoma nelabai pagelbėjo ir baigėsi tragiškai- mirtimi.

1944 metais paaiškėjus, kad vokiečiai pralaimės, mano tėviškėje didėjo rusų pagalba užfrontės gyventojams. Į Smalinos miškus pradėjo atskristi lėktuvų. Pakabindavo šviečiančiasias raketas ant parašiutų ir leisdavo atvežtąsias gėrybes Tai buvo ginklai, provizija, džiūvėsiai, radijui reikalingos baterijos ir kita.

Kažkur prie Trumbatiškio vokiečiai sugavo rusų desantininkus einant per geležinkelį. Neišlaikę tardymo ir norėdami išsaugoti gyvybes, jie atvedė į Smalinos miškus vokiečių kareivius. Parodė bunkerį, kuriame buvo aibė ginklų. Išvežė apie šešias pastotes vien desantininkų automatų ir šovinių.

Vokiečių kareiviai pradėjo stoviniuoti ant vieškelėlio, vedančio Anykščių ir Debeikių link. Stovėjo taip pat jų pelenguojančios mašinos. Gal po savaitės išgirdome, kad svėdasiškiuose, kaimo nepamenu, pas Lapienį buvo rastas siųstuvas. Pagal vokiečių suvestines koordinates išėjo, kad jis dirba prie šulinio. Tenai net bandė kasinėti. Kai pradėjo daryti kratą, ant gonkelio lubų rado paslėptą Degtiariovo kulkosvaidį.

Tuomet prasidėjo žiaurus susidorojimas su raudonųjų partizanų rėmėjais. Šeimos galvą nusivedę už klojimo tardė ir, nieko neišgavę, nušovė. Paskui kvotė motiną, dukrą, kuri parodė, kur paslėptas siųstuvas. Pavyko pabėgti tik vienam Lapienio sūnui. Kovotojų ir bunkerio ten nebuvo. Partizanai ateidavę, surengdavę ryšio seansą ir vėl išeidavę.

Po “išvadavimo" iš Smalinos miško naujai susikūrusi valdžia išsigabeno į miestelį daug maišų šovinių. Tačiau jų nenaudojo, o skrebukus ginklavo dar carinėm kačergom. Tik vienas Gogelis vaikščiojo su desantiniu automatu. Maža saujelė atplaišų, Maskvos gausiai šelpiama, pamynė viską po kojomis, negailestingai naikindama talkius gyventojus.

O kas padėjo mums? Ar kas nuleido bent surūdijusį automatą, šautuvą? Niekas! Turėjome tik tai, ką patys pajėgėme atimti iš priešo ar buvome išsaugoję iš nepriklausomybės metų. Buvome palikti vienui vieni civilizuoto pasaulio akivaizdoje. Išduoti ar parduoti už rublius markes ir dolerius. Kiekvienas, kam leido sąžinė, galėjo už partizano galvą gauti tris tūkstančius rublių. Kaip tik tokį atlyginimą pasiėmė Juozas Gudelis iš Užušilių kaimo už septynias sielas.

DARIAUS IR GIRĖNO ŽŪTIS

Ėmiau ieškoti ryšių su giria. Norėjau ar nenorėjau, kito kelio nemačiau, o pasiduoti priešų malonei nenorėjau, nes žinojau iš artimųjų, kiek tai kainuos sveikatos.

Neturėdamas kur prisiglausti, kartą pasirinkau nakvynei Šeralinės malūną (buvęs nuosavas Puodžiūno malūnas), kur ant daržinės sukrauto pašaro prėslo radau besiilsintį maždaug mano metų vyruką. Kaip paaiškėjo, jis slapstėsi nuo valdžios ir buvo alantiškis. Nutarėme abu eiti pas skiemoniečius, gal jie priglaus. Vietą, kur galima būtų susitikti. jis jautė. Kadangi tikslai sutapo, kitą vakarą patraukėme į tą pusę.

Ėjome lietaus primerkta žeme be kelio, per laukus. Stipriai nuvargome, tačiau apsidžiaugėme, pas vieną žmogelį sužinoję, kad galime ten palaukti, kol sulauksime vyrų. Taip ir buvo. Apie antrą valandą pasirodė pulkelis gal dešimt gerai ginkluotų ir jaunų vyriškių. Apklausinėjo mudu, kokios bėdos čia atvijo. Aišku, mes išdėstėme, ko čia atėjome.

Pasitarę tarp savęs, vyrai nusprendė: tam vyrukui patarė eiti namo, nes jei suims, tai bausmė mus mažesnė. Partizanai žinojo jo nusikaltimą valdžiai ir laikė jį mažmožiu. Mane išklausinėjus, vienas sakėsi pažįstąs mano brolį. Jie sutiko mane priimti į savo tarpą. jei aš to labai norįs. Tuokart atsisakiau dėl draugo, su kuriuo kartu atėjome, nepasilikau, ir grįžome namo tik pasisvečiavę.

Vaikinas buvo susikrimtęs jis labai norėjo būti partizanu ir buvo numatęs jei niekas nepriims į savo būrį, partizanauti vienas. Man atrodė, kad jo nepriėmė dėl perdaug siautulingo būdo, neramaus elgesio, laikė jį karštakošiu, o tokie čia nebuvo reikalingi nei pageidaujami. Kai sugrįžome atgal, tą vyruką palikau Šeralinėje, o aš išėjau ieškoti kurkliečių partizanų man gerai pažįstamose apylinkėse.

Vėliau su tuo vyruku abu gyvenome tose pat apylinkėse, tačiau nesusitikdavome. Jo ieškojome, kad nubaustume. Tas vyras susirado sau draugą ir be mūsų žinios apsigyveno po pat mūsų nosimi, įprato išgėrinėti ir iš žmonių reikalauti samagono. Pasivadino juodu skambiais slapyvardžiais- Darium ir Girėnu. Ilgą laiką žmonės nieko man nesakė, laikė juos Girininko draugais, jo būrio vyrais. Pagaliau išgirdome nusiskundimų. Vienas žmogus ryžosi papasakoti, ką išdarinėja šie žmogučiai.

Pradėjome jų ieškoti, sukiotis po tą apylinkę, tikėdamiesi juos sugauti. Tačiau tuo metu mūsų jėgos sumažėjo, ir niekaip nesisekė sučiupti “lakūnų". Norėjome juos nuginkluoti ir griežtai įspėti, palydėti į Alantos pusę, kad daugiau nesirodytų šiame rajone, kuris pagal paskirstymą priklauso mums.

Kaip vėliau paaiškėjo, juodu susirado prieglobstį Užunevėžio mokykloje pas mokytoją Norkūnienę (kuri ten pat mokykloje, antrame aukšte, turėjo kambariuką). Jie pasidarė dvigubą sieną, už kurios sulįsdavo reikalui esant o šiaip į mokyklą, kurioje gyveno mokytoja joks pašalinis nesilankė. Kad mūrinėje mokykloje lentinė siena niekuo nesiskirtų nuo kitų, išklijavo ją tapetais Mokykla didelė, erdvės pakankamai, o mokytoja dar jauna kaip ir tie vyrukai, todėl ten jie gerai gyveno.

Tačiau pritrūko atsargumo, jaunose galvose per mažai buvo logikos. Mokytoja gyvendama viena, pas vieną nepatikimą moterį pirkdavo pieną žymiai didesniais kiekiais, negu gali suvartoti moteriškė su 10-12 metų berniuku. Ta gyventoja gal tiesiogiai ir nepranešė, tačiau pasklido kalbos kaip tame posakyje: "Kūma kūmai, ir nueina lig saugumui".

Mokyklos apylinkėse pradėjo suktis saugumas. Kartą mes pastebėjome, kad rugių lauko pakraštyje gulėta sekėjų, primėtyta suktinių nuorūkų. Matyt, juos pasiekė kažkokia informacija apie čia prisilaikančius kovotojus. Mes tuo tarpu gyvenome irgi nesaugiai, bunkeris buvo susprogdintas todėl klajojome po apylinkes. Tuomet jau buvome pradėję statybą, todėl Dariaus ir Girėno paieškos buvo nutrauktos. Bet taip jau susiklostė, kad jų ir nebereikėjo.

Kartą apsistoję nedideliuose paupio krūmuose, nutarėme dienoti, kai išgirdome smarkų šaudymą, kaip spėjome, Užunevėžio kaimo pusėje. Mūsų spėjimas pasitvirtino, gavus iš vienos mergaitės žinią, kad kova vyksta mokykloje. Kautynės su pertrūkiais tęsėsi veik visą dieną.

Per kratą mokykloje leitenantas barkštelėjo į sieną, ir jam paaiškėjo, kad ten kažkas yra. Liepė paduoti kirvį. Kai smogė į sieną, iš jos trenkė automatų ugnis. Leitenantas ir su juo buvę skrebai krito vietoje. Besislapstantieji paėmė užmuštųjų Degtiariovo kulkosvaidį.

Užvirė kautynės Mokykla buvo mūrinė. Bandė ją padegti, parisdami nuo kalnelio statinę benzino, tačiau tai nepadėjo. jau pavakare Darius dengiamas Girėno, bandė bėgti Užunevėžių bažnytėlės link į kaimą, nes nuo miško buvo atkirsti. Iš tos pusės juos puolė skrebai. Deja pabėgti nepavyko. Darius krito bulvių laukelyje. Kaip pasakojo žmonės ir skrebams smarkiai kliuvo. juos vežė laidoti į Ukmergę ir Kavarską.

Pavakary matydamas, kad nebėra kuo kovoti, baigiasi šoviniai, Girėnas ryžosi bėgti, prisidengdamas paupio krūmeliais. Tačiau skrebai jį norėjo paimti gyvą. todėl vijosi. Nubėgęs apie kilometrą, Girėnas staiga atsisuko ir paleido šūvį į besivejančius. Kai krito vienas skrebas, į partizaną paleido ugnį kiti vijikai. Partizanas žuvo. Taip baigė savo gyvenimą tuodu jauni vyrukai. Nors buvo nusikaltę, tačiau vyriškai išpirko savo kaltes.

Pasinaudodamas sumaištimi, Morkūnienės sūnelis pabėgo, o mokytoją išvežė skrebai.

TRUPUTIS APIE LIŪTĄ

Jisai 1943 metais išėjo savanoriu į frontą, buvo daugelyje kautynių ir mūšių. Pasiliko po karo Tėvynėje, nors galėjo atsidurti užsienyje. Kai buvau Girininko būryje, su Liūtu palaikėme labai draugiškus santykius.

Dažnai susitikdavome, dažnai pastovyklaudavome. Sužeistas jis pas mus gydėsi, mat mes turėjome šiokį tokį gydytoją Žilviną, medicinos studentą.

Pavakary Liūtą užklupo skrebai, per susišaudymą sprogstamoji kulka pataikė netoli stuburo, o išlindo peties įdubime, išplėšdama gabalą kūno. Kulka perėjo per plaučius. Tačiau tuo nelaimė nesibaigė. Liūtą persekiojo, jis bandė pasičiupti arklį. Bandant užlipti ant jo, antra kulka pataikė į pistoleto rankeną, nutraukdama pirštą ir sulaužydama ginklą. Liko tik granata. Liūtą vijosi apie tris kilometrus. Pajutęs, kad gali prarasti sąmonę, jis išmušė su pasitaikiusia gelda langą, įvirto į trobą ir neteko sąmonės.

Žmogaus namuose nebuvo. Kai grįžo, persigando, pamatęs troboje kruviną partizaną, išskubėjo ieškoti žmogaus, kuris galėtų duoti žinią jo draugams. Laimė, pataikė ant tokio, kuris pranešė Girininkui. Liūtas be sąmonės buvo parvežtas į mūsų būrį. Čia Žilvinas, parodęs savo sugebėjimus per mėnesį vyrą pastatė ant kojų, nors nebuvo jokių vaistų, tik rivanolis ir peroksido buteliukas. Baisu būdavo žiūrėti, kaip perrišinėja, išvalo žaizdą, sukiša gniužulą vatos su rivanoliu į didžiulę skylę petyje. Žilvinas išlupo ir keletą gabaliukų tos nelemtos kulkos. Pagaliau žaizda užsitraukė plona plėvele.

Kartą Liūtas, išėjęs į kaimą, išmetė taurelę, ir žaizda naujai atsivėrė Teko pakartotinai gydytis. Pagaliau pasveiko, ir išlydėjom į jo kraštus, kur jis vėl susikūrė būrį. Kažkur prie Kurklelių dvaro atsilygino už pirštą, paklojęs vieną, o už peršautus plaučius žadėjo rimčiau užmokėti. Liūtas įvarė daug baimės visokiems padlaižiams, skundikams, šnipeliams, ne mažiau drebėjo ir skrebukai. Tačiau atsirado tipas, kuris ne tik išdavė, bet ir padėjo jį paimti gyvą, kad kankinimais išgautų daugiau. Tai padarė Klajūnas-Alfonsas Radzevičius. Ta pati ketveriukė išdavikų. Bijodami, kad nepajėgs susitvarkyti su tikru kariu, peršovė jam krūtinę, kaip, matyt Raslanas prisakė.

IŠDAVYSTĖ KURKLIŲ ŠILE

Vienu metu Kurklių šilo pašonėje prisilaikė Vaclovas Morkūnas-Žentas, kilęs lyg ir iš Balninkų valsčiaus Valų kaimo, dirbęs linų priėmėju, žodžiu tarnautojas Abu broliai (antrasis- Vanagas) buvo partizanai. Atklydęs į šį kraštą, Žentas prisiglaudė pas Juozą Gudelį, kol susitiko vietinius vyrus. Per Gudelį į artimesnius kontaktus suėjo ir visi šilo kovotojai. Atrodė, kad šis žmogus negalėjo būti blogas

Gudelio šeima buvo nemaža, žemės nedaug. Taigi, bendraudamas su mumis turėjo ir naudos, lengviau galėjo išmaitinti šeimą. Vėliau, kai Žentas Slapukas ir Žvalgas su manimi gyveno viename bunkeryje, apsirūpindavome maistu per tarpininką Gudelį, iš kurio pasiimdavo duoną bei kita, kas būdavo paruošta žiemojimui. Jis galėdavo pas mus išsivirti samagono arba ištaisyti baliuką vyrams, priimant kokius svečius Pas jį kaip pas proletarą skrebai neturėjo ką veikti, dėl to, ypač pirmąją žiemą, ten buvo visai saugus kampelis nuo šliaužiojančiųjų.

Mūsų bunkerių jis nežinojo, tik vieną- Žento ir tą patį laikiną. Aišku, kad vietos gyventojas apytikriai galėjo nujausti pagal išėjimo laiką, toli jie ar ne. Be to Žentas labai pasitikėjo Gudeliu, gal todėl, kad padėjo jam suartėti ir pasilikti mūsų grupėje. Ir štai vieną dieną bunkeris susprogo, ir tik atsitiktinai jame nežuvo žmonės. Tuo metu ten gyveno Ilgūnas, Žentas, Erelis. Prieš rytą jie buvo išėję į kitą bunkerį. Atsitiktinumas? Ne. Naktį, matyt, kažkas nuskubėjo pranešti, o kai susprogdino, pasirodė, kad bunkeris tuščias. Tai buvo ant lapių olų pastatytas su natūralia ventiliacija namas.

Vyrų įtarimas buvo aiškus, tačiau Žentas gynė Gudelį kiek tik įmanydamas Mes pradėjome vengti pas jį užeidinėti, kažkaip buvo sunku vaidinti, ir jau nemielas pasidarė tas žmogus. O vėliau išgirdome, kad, pas vieną pilietį gerokai patraukęs sanagono, Gudelis prasitarė baisų dalyką: jis manė susprogdinęs Keršto ir Žvalgo bunkerį, ir krimtosi dėl aiškios nesėkmės.

Kartą užėjome pas Gudelį- Žvalgas, Ereliukas ir aš. Buvo matyti, kaip jis pasikeitęs. Vengė žiūrėti į akis, kviesdamas pasivaišinti, pasikalbėti. Prie kelio, einančio nuo Užušilių link eiguvos, buvome su draugais įsitaisę neblogą namelį, tačiau po to, kas nutiko su Žento bunkeriu, mes rengėmės persikelti į kitą kampą.

Po mėnesio turėjome naują namą, įrengtą pagal visas saugumo taisykles, nes įėjimas buvo per vandenį. Joks šuo nesuseks, ir vanduo, esant apsupčiai, jeigu negalėtum išeiti, keičiasi pats pagal malūno darbą. Veikia Šerdinės malūnas- pas mus viduje prisipildo šulinėlis vandens, nustoja-iš bunkerio šulinio vanduo išbėga į upę. Argi ne su visais patogumais? Mudu su Žvalgu, beveik baigę tą namą, turėjome kažko parsinešti ir pavėlavome. Apsistojome krūmuose netoli sodybos ir ramiai laukėm saulutės, negalvojome apie pavojų. Apie 10 valandą pradėjo smarkiai šaudyti kulkosvaidis, paskui prasidėjo pavieniai šūviai, o galiausiai-gra-natų trenksmas Pagal klausymosi kryptį ten buvo mūsų senieji namai. Gal po pusdienio mergaitė, atėjusi į upelį vandens papasakojo, kad netoli girininkijos susprogdino kažkokį tuščią bunkerį.

Trūko labai nedaug, ir būtų viskas baigta. Skrebai paimta iš bunkerio mašinėle prirašė laiškų partizanams. Paliko juos pas žmogų, kad perduotų mums. O tai jau buvo per daug! Tačiau Žentas vėl gynė Gudelį, tik jau ne taip karštai. Ir jam kai kas jau ėmė aiškėti. Tačiau jis vis viena prašė dar palaukti ir leisti jam dar kartą patikrinti Gudelį. Mes neprieštaravome.

Po to susprogdinimo Gudelis pradėjo dialogą su Kurkliais Matyt jam neliko kitų galimybių, tik paklusti saugumui. Pas jį ėmė lankytis Kurklių skrebų vadas, kažkoks leitenantas. Netgi, pasakojo žmonės, jis su tuo leitenantu maudydavosi pirtyje ir vaišindavo kaip draugą.

Didžioji atomazga artėjo valandomis. Reikėjo sumaniai tvarkyti reikalus iki galo, kol viskas neatsiskleidė. O juk partizanai neturėjo kalėjimų, neturėjo nei 25 metų bausmės.

Antano Šulckaus-Nemuno iš Maskoltšklų kaimo bunkeris buvo įrengtas puikiai, tačiau pagal vietą buvo prasta maskuotė: spygliuočiai medžiai, skujos. Pagal susimynimą jis netiko judėjimui, ypač dažnam. Nenuostabu, jog, Gudeliui pašliaužiojus, kai mes dieną miegame, nesunkiai pavyko susekti bunkerio vietą.

Visi buvome susirinkę Girininko bunkeryje pasitarti, ką veiksime rytojaus dieną. Ten svečiavosi Erelis ir ilgūnas Norėjome bent vieną svečią parsivesti pas save, kad Girininko bunkeryje būtų laisviau. Sutarėme susitikti su jais rytoj pavakary, o dieną pasikeisti vietomis, jei bus ramu tankiame eglynėlyje. Tačiau to neįvyko. Išdavikas užbėgo mums už akių, ir jam sekėsi geriau. Jį mašinoje su kareiviais matė Desiukiškių žmogus ir paskui papasakojo mums. Važiavo prisidengęs kareivišku apsiaustėliu drauge su "emgėbistų" kariuomene, supančia nuo plento pusės mišką. Antra kariuomenės dalis supo nuo Anykščių pusės mašinas palikdami Vaiveriškių kaime.

Ryte atėjome į eglynėlį, nusirengėm iki pusės ir, klausydami paukščių bei valydami ginklų rūdis, ilsėjomės. Staiga trenkė pasiutusi kanonada pasigirdo kulkosvaidžių tratėjimas, o paskui- granatų sproginėjimai. Supratome, kad likti miške nesaugu, kaip ir bunkeryje. Susigriebę savo mantą, basomis prabėgome apie 300 metrų, pradarėme bunkerį, sumėtėme viską, ko nereikėjo. Stvėrėme tik atsarginius šovinius ir atsitraukėme, ketindami palikti Kurklių šilą. Vienoje kvartalinėje linijoje pastebėjome kareivius, susirėmusius nugaromis su paruoštais dešimtukais. Pamažu tyliai nuslinkome į tankumynėlį, radome lomelę, kad stovintis kareivis nematytų šliaužiančio žeme žmogaus.

Taip kuo tyliausiai praslinkome kvartalinę, nušliaužėme dar kokį šimtą metrų, apsižvalgėme ir pasileidome į miško pakraštį Graužinio dvaro link. Ten perbridome upelį, tekantį Kurklių link, perėjome per pievą, kur Graužinio dvaro pievose šienavo žmogus. Jis kažką rodė į čia pat esantį klojimą, tačiau mes nesupratome. Ten buvo sugulę 10 kareivių su kulkosvaidžiais. Jie stebėjo mišką. Kai jau kilome į kalną, nuo miško mus pastebėjo ir ėmė mūsų kryptimi leisti raketas. Tačiau kareiviai šito nesuprato.

Išėję ant Kurklių-Vaiverišklų kelio, matėme stovinčias mašinas ir besisukiojančius keletą kareivių. Partizanas Žvalgas patarė palaukti miške vakaro. Aš griežtai atsisakiau, nes buvo aišku, kam tos raketos. Perėjome skersai kelią, ir dabar jau griežtai patraukėme Anykščių link. Pagaliau suradome vietelę, panašią poilsiui. O mūsų tą pačią dieną beieškodami, kareiviai iškniso visą Jagelos mišką; manė, kad mes ten pasislėpėme.

Sulaukę vakaro, patraukėme per malūno užtvankos tiltą į kitą Kurklių miestelio pusę. Ten naktį krūmuose pasiklydome. Apsidienojome toje vietoje ant kalno, prieš pat miestelį, tarp tokių krūmų kad atsistoti visą dieną negalėjome. O kai pervargę sumigome, tai sušalome. Kaip sušilti, jei negali atsistoti? Valgyti nėra kur nueiti, pasislėpti neįmanoma sumigti baisu. Varganai praleidę dieną, pagaliau patraukėme tolyn, išžvalgę apylinkę.

Prasidėjo mūsų klajonės be nuolatinio prieglobsčio. Kiekvieną naktį-10-15 kilometrų maršrutai. Taip klajojome iki vėlyvo rudens. Vaikštinėjom nuo Kurklių iki Vidiškių. Kartą Balninkėlių apylinkės raiste naktį mus apsupa. Buvome pasivogę kelis avižų pėdus ir ketinome palaukti, kol baigsis apsiaustis. Kareiviams nebuvo įdomu šlapti, todėl jie šliaužiojo tik ten, kur nesemia į batus o giliau nėjo. Mes pabaigėme visą turimą maistą, suvalgėme visas lašinių odeles. Porą kartų teko pabūti išvis nevalgius. Naktimis kariuomenė kūreno laužus, o mes rūkyti turėdavome pasislinkti į raisto vidurį, kad kvapelis mūsų neišduotų. Ir laimėjome: pagaliau kariuomenė atsitraukė, išvažiavo Ukmergės link.

Kai pasirodėme pas žmones, jie nepatikėjo, kad mes ten buvome. Sugrįžti į Kurklių šilą negalėjome: gavome žinių, kad ten ištisai stovi kariuomenė, naktimis kareiviai šliaužiodami po mišką, saugo bendradarbį Gudelį. Dar ir kariuomenei išvažiavus jis buvo 10-15 skrebų saugomas

Aiškesnės išdavystės negalėjo būti, tačiau bausmė Gudelio dar nepasiekė. Prislinkus būtų galima nudėti, tačiau kuo nusikaltusi jo žmona, vaikai? O išsirinkti naktį, kuri būtų palanki, neįmanoma. Išgėręs pas savo kaimyną Kazanavičių, Gudelis pasiguodė, kad jam dabar vis tiek blogai, net išdavikišką ašarą nubraukė.

Liūtas su pora vyrų siūlė eiti ir supleškinti jo namus tačiau ten dar tebebuvo skrebai. Juos perkalbėjome: gal vėliau bus patogesnis laikas. O pasipriešinimo jėgos vis labiau tirpo. Naujos žūtys, naujos aukos. Čeką ryžosi išdavikų pagalba pribaigti pasipriešinimą. Gudeliui jie sumokėjo už suguldytas galvas. Tačiau kai į kalėjimą pateko Žvalgas, tai ir išdavikui teko sėsti, nors neilgam. Juk dirbti dviems ponams negalima. Anksčiau jis buvo "banditų" padėjėjas- to nė nebandė slėpti. Žvalgas bent dalele atsilygino Gudeliui už niekšybę. Tai supratau vėliau, jau tardomajame.

Iškeliavus į antrąją Kurklių miestelio pusę, gyvenimas žadėjo žymiai daugiau pavojų ir netikėtumų. Kartą, jau netoli Žemaitkiemio, naktį norėjome užeiti pas žmogų. Jau norėjome belsti į langą ir tik tada pastebėjome, kad viduje dega šviesa, o langai uždangstyti iš vidaus Prisitaikėme pažiūrėti. Matome: visos grindys nugultos kareivių. Aplinkui lyg ir nieko nematyti, o juk sargyba turi būti! Prislinkau iki svirno, pasirengęs sutikti galbūt laukiančią momento sargybą, ir pamojau draugui slinkti čia. Nuo svirno nuėjome kaip du kaimiečiai į paupį, o iš ten pasukome priešingomis kryptimis Kai kitą sykį užėjome, radome pas tą žmogų keturis vaikus kaip žirnius. Vadinasi, ne tik mus bet ir juos lydėjo laimė, antraip kažin ar kas būtų likę iš tų vaikučių.

Vėliau pas patikimesnius žmones palikdavome sutartus ženklus, kad iš tolo žinotume, kas namuose tai rankšluostį ant tvoros, tai dažytą stoginę virpstį, pastatytą tam tikroje vietoje.

Ėjome susitikti su Ereliu netoli Valų miško vienoje sodyboje. Naktis buvo tamsi, mes su Žentu nuklydome ir nebespėjome pasiekti sutartos vietos. Panašiai atsitiko ir Ereliui. Nieko nesakę šeimininkui, sulindome į vidų per pintą daržinės sieną, susiradome šieno prėslą, pasistatę kopėčias, sulindome į jį ir kietai užmigome. Tačiau neilgai miegojome. Išgirdome automato pliūpsnius, kurie greitai artėjo prie mūsų sodybos. Praskyrę stogo šiaudus, pamatėme, kad bėgti į mišką jau per vėlu. Keletas kulkų perkirto mūsų stogą, sukeldamos dulkių debesį.

Skrebai pastebėjo Erelį ir jį vijosi šaudydami. O palei šitą sodybą-likimas taip lėmė - jis dingo. Vijikai įtarė pasislėpus jį čia, sodyboje. Girdėjosi skrebukų skundai. jog baigia šovinius, tačiau jiems buvo įsakyta apžiūrėti sodybą. Mes pamiršome, kad prie šieno prėslo stovi kopėčios. Dabar jau nebenuversi jų, bus girdėti. Staiga padidinome skylę stoge, kad galėtume pavaišinti skrebus iš aukščiau, jei jau ras mus. Pusiau priklaupę laukėme, kada pasirodys pirmoji galva, kuri paliks kiaura. Girdime: įėjo skrebukas į daržinę, pasiklausė, priėjo prie kopėčių ir ėmė lipti: takšt ant vienos, ant kitos pakopos ir... sustojo, vėl klausosi. O kieme liepia kinkyti vežimą pastotei į miestelį. Laimė lydėjo skrebuką: dar žingsnis aukštyn-ir būtų nusiritęs negyvas. Išėjęs iš daržinės jis atraportavo, jog klojimas beveik tuščias, nieko nėra ir pridūrė, kad tas bėglys turbūt galą gavo.

Tąsyk Ereliui, vydamiesi pusantro kilometro, peršovė ranką. Jis iš tikrųjų bėgo į tą sodybą, bet kai skrebai pasuko slėniu, partizanas tuo pat metu įbėgo į mažus krūmus, ten pasitaikė nuo karo likęs apkasas Erelis įšoko į jį ir šakomis užsimaskavo. Sprogstamoji kulka Ereliui pataikė į laikrodį, viena ratuko puselė įsmigo į rankos riešą, tačiau partizano mergaitė išėmė ją su pincetu, ir per porą savaičių sužeistasis vėl buvo erelis. Vėliau Erelis žuvo kartu su išduotaisiais Girininko bunkeryje. Pirmasis bandymas išsiveržti iš jo buvo nesėkmingas. Žentui, pakėlusiam dangtį, kulkosvaidžio serija iš labai arti nukirto abi rankas. Paskui į bunkerį įgrūdo atsitiktinį žmogų, ragindami partizanus pasiduoti. Tas žmogus matė, kaip Žilvinas (Juozas Juras) degino ant stalo dokumentus. Erelis buvo nušautas lomelėje apie 50 metrų nuo bunkerio. Vadinasi, iš bunkerio išsiveržta atsisakius pasiduoti. Petras Kukta-Girininkas irgi žuvo žemės paviršiuje, tik Žentas turbūt susisprogdino viduje.

Antrame bunkeryje žuvo Erelio bičiulis Ilgūnas, atėjęs į svečius susipažinti su mūsų būrio vyrais jis buvo kilęs iš Balnykėlių ar Siesarčio. Nemunas išsiveržė ir įlipo į eglę, tačiau, kaip žmonės pasakojo, jį surado šuo pagal iškritusį prie eglės veidrodėlį. Ten žuvo Nemuno sesuo Levutė Šulcytė. Išvakarėse ji atėjo pas brolį, prašydama surasti jai vietą kur gyventi, nes esamoje žmogus bijąs ją laikyti. Po mirties ant Levutės užguldytas tikras jos brolis šlykščiam pavaizdavimui. Netgi lavonai skrebams kėlė pasitenkinimą, jie tyčiojosi iš visko, kas buvo žmogiška

Po tos didžiulės netekties Kurklių šile mūsų paliko tiek mažai! jautėmės moraliai palaužti įvykusios tragedijos. Buvome apgulti, nebegalėjome laikytis kartu. Šile ištisai stovėjo kariuomenė. Žmonės buvo taip įbauginti, jog turėjome duoti ir jiems truputėlį ramybės.

Išvykome į Ukmergės pusę. Pirmiausia atsiklausėme vietinių, ar galima jų ribose pasinaudoti klajoklių padėtimi. Susitikome su Erelio draugais pažįstamais iš to laiko kai buvo gyvas apygardos vadas Morkūnas-Plienas.

Kartą savaitėlei buvo susirinkusi įspūdinga grupė: Plienas Skirmantas, Tėvas, Kombainas, Krienas, Narutis, Bebras, Vanagas, Žentas, Ilgūnas, Žilvinas. Tada dar nebuvo surengta akcijos prieš Didžiosios Kovos rinktinę. Ir tada nestigo kariuomenės, nestigo išdavikų, inspiruotų sekėjų kaimuose. Vis dažniau ant kulnų lipdavo "skeltanagiai". Siesarčio malūne įvyko kautynės, kuriose dalyvavo Tėvas, Narutis, Bebras Krienas.

Tą sykį jie laimingai atrėmė puolimą. Tačiau po kurio laiko ir Plieną su draugais ištiko panaši į Šilo tragedija. Išvežtų žmonių sodyboje jie turėjo pasidarę slėptuvę. Kažkas pastebėjo dūmelį ir pranešė. Vietiniai kalbėjo, jog kautynės truko visą dieną. Tačiau mes nesužinojome, kiek jų ten žuvo. Tuo laiku rūpinomės ateinančio rudenėlio vargais. Turėjome žūtbūt pasiimti iš Šilo savo rudeninį žieminį rekvizitą. Tam kartą pasitaikė puiki proga.

Ėjome pas žmogų, kur buvome numatę išbūti dvi tris dienas. Buvo vidurnaktis. Pamatėme, kad važiuoja mašina. Ji apsistojo pas gretimą ūkininką kieme. Galima buvo tikėtis kareivių, todėl artyn slinkome labai atsargiai. Prislinkę įsitikinome, kad tai “Viliukas”. Pasirodo, pas saviškius į kaimą atvažiavo Ukmergės saugumo viršininko vairuotojas. Šovė mintis pasinaudoti valdžios karieta savo reikalams nuvažiuoti į Šilą ir pasiimti, ko mums reikia.

Viduje radome vakarieniaujantį vairuotoją. Palaukę iki pavalgys, sušnekome su šeimininku, kas girdėti apylinkėje, ir ėmėme vykdyti savo planą. Tarytum tikrindami dokumentus, įsikišome juos į kišenę ir pareikalavome vykdyti mūsų sąlygas Pažadėjome, jei viskas bus gerai, jokių nemalonumų jam nedaryti, o mažiausia saviveikla neapsaugotų nuo kitokių pasekmių. Po dešimties minučių jau riedėjome plento link, lodydami kaimo šunis. Netoli Kurklių pamatėme karišką mašiną ir keletą kareivių prie jos Paklausėme vairuotojo, ar jie turi teisę mus stabdyti. Jis atsakė galįs nestoti ir nestosiąs, jei ir stabdytų. Sukti į šoną ar apsisukti jau buvo vėlu. Pasiruošėme ginklus- ir pirmyn: kas bus- tebūnie! Net keli kareiviai kėlė rankas stabdydami, tačiau ginklų nekėlė. Mūsų nesivijo. Buvo aišku, kad jų mašina sugedusi, todėl norėjo su pakeleivinga pavažiuoti. Apsuktos ženklais į užpakalį mūsų kepurės neleido pamatyti, kas mes tokie, tačiau kad ginkluoti- neslėpėme. Turbūt palaikė mus skrebais, skubančiais į kažkur į pagalbą.

Vienas pasiliko prie mašinos sargyboje, o mudu su Žvalgu nuskubėjome į bunkerį. Pasičiupome, ko labiausiai reikia- ir atgal prie mašinos. Kai pajudėjome atgal, mūsų vairuotojas pragiedrėjo, įsitikinęs, kad darome tik tai, kas mums reikalinga, ir kad gali pasitikėti mumis. Su juo aptarėme, kad, palikęs mus. dar suspės aplankyti savo gimines, tik patarėme į Ukmergę išvažiuoti ryte. Vyrukas suprato, ką jam būtina daryti, ir patenkintas pasiėmė savo dokumentus. Nuvažiuodamas netgi pamojavo ranka kaip geriems draugams.

Vaikščioti po Šilą buvo labai nesaugu, nes dažnai košė miškus. Tačiau kitoje plento pusėje buvo taip pat nemažas miškas, vadinamas Trakinių beržynu. iš tikrųjų vietoj beržų ten buvo daugybė lieknų ąžuolų, kuriuos po karo nepajėgdami išvežti, išretino ir miške pūdė.

Mūsų kojos buvo nepakeičiamos. Kartą, eidami iš Didžiakaimio. susitikome ant plento kurkliečius skrebukus nosis į nosį. Pirmuoju ėjęs Žentas (Vaclovas Morkūnas) jų nepastebėjo: buvo tokia vaiski mėnesiena kad laikraščius būtų galima skaityti. O keliavome mėnulio apšviesta plento puse. Skrebukų buvo apie dešimt. Eidamas antruoju, aš išvydau tris vienas paskui kitą slenkančius šešėlius Kad balsu nesušukčiau Žentui, keliais šuoliais pasivijau jį ir įspėjau apie tai, o pats pristabdžiau žingsnĮ, kad atstatyčiau intervalą tarp mūsų trijų.

Kadangi buvo iš vakaro, pirmiausia pamaniau. jog eina kažkokie bernai ar suvėlavę iš darbo kolūkiečiai. Tik išgirdau, kaip Žentas sušuko: "Kas ei-na?!’ Atsakymas būva "Savi, savi!.." Pasigirdo griežtesnis Žento šūksnis“Kas savi?’ Vietoje atsakymo subraškėjo užtaisomi šautuvai. Žentas nuspaudė automato gaiduką, deja, pasitaikė sugedęs šovinys. Kristi į griovĮ? O ar leis paskui iš jo pakilti? Iš pakalnės pasigirdo kitų skrebukų šūkčiojimai, komandos. Teko mauti į už 20 metrų esantį mišką. Paleido į mus ugnį, ir gana nemenką. Įkyriai zvimbčiojo pro šalį kulkos, net sudarydamos įspūdį, jog šaudo iš priešingos pusės. Likus porai gerų šuolių iki miško, nukrito mano uniforminė kepurė: ją nukabino kaip nuo kabyklos paklydėlė kulka.

Strebai, sukritę į plento griovĮ, pleškino į Dievo langus. Sukritę už pirmųjų krūmų, akylai stebėjome, ar nesugalvos vytis Tačiau jie spruko atgal į pakalnę ir į miestelį. Po keleto dienų netoliese pas žmogų viena mergaitė mus apdovanojo apie dvidešimčia lovelių šovinių. Mat jai parūpo nueiti pasižiūrėti į tą vietą, kur girdėjo šaudymą, o ten griovyje surinko išmėtytus skrebukų šovinius 'Tai man už kepurę,”- juokavau, paimdamas šovinius. Apsikeitėme suvenyrais, ir tiek.

Gyvenimas mus buvo pamokęs. jog ne visada galima pasitikėti net gero žmogaus duotais šaudmenimis. O buvo taip: žmogus atnešė mums 10 vokiško kalibro šautuvo šovinių, rastų palei plentą. Tai buvo tyčia numesti, specialiai paruošti diversiniai šoviniai. Mes turėjome vokišką dešimtšūvį, kurio nesinešiojom vien dėl šovinių stokos. Pats šautuvas buvo labai kaprizingas: truputis žemių ar dulkių ant spynos - ir jau neveikia. Gautieji šoviniai gulėjo ant stalo ir patraukė dėmesį savo naujumu. Žilvinas juos pakratė, prisikišęs prie ausies. Neišgirdęs parako čiužėjimo, suabejojo, ar jie geri. Sumanė pabandyti, sėdėdamas ant lovos. Kadangi lauke siautė stiprus vėjas, įsidėjo šovinį į dešimtuką, ir, laikydamas ant kelių, nutaikęs į bunkerio koridorėlį, nuspaudė gaiduką. Pasigirdo ne šūvis, o tiesiog sprogimas. Lempa užgęso. Uždegę ją, nustėrome: šautuvo spyna sulindusi į lentinę sieną, atrama prilaikanti spynos atšovą, numušta, kreipiamosios susiraičiusios, iš šautuvo liko laužas ir perplėšta Žilvino rankovė. O jeigu būtų taikoma iš akies? Netektų ir pusės galvos.

Jau nebuvo paisoma jokios moralės. Net miško takuose imta statyti prieštankines minas. Užmynusi vieną jų. susisprogdino moteris, vežusi valgyti savo dviem dukroms į Anykščius. Per tą kryžkelę mes gana dažnai eidavome vieni pas kitus, ir takutis buvo ryškiai pramintas Štai jame ir užkasė miną, šalimais įsmeigdami ženklą- pliką moterį- ant nedidukės lentelės. Pažymėjo, kad patys neužliptų.

Tos moteriškės, gyvenusios palei Kurklių šilą, gyvenimas buvo nelaimingas. Sūnus, nors ir netinkamo kariuomenei amžiaus, bet stambus, pamatęs ateinančius skrebus, užlipo ant aukšto. Užbaigę kratą, tiksliau-plėšikavimą, skrebai išsivarė jį su savimi. Palaukėje jie nutarė susidoroti su jaunuoliu: įstūmė į žvyrduobę ir paleido iš automato seriją. Kulka kliudė tik pašonę. Motina pamačiusi, kad skrebai sulindo į mišką be jos sūnaus pasileido šaukdama keliuku. Rado sūnų gulintį, tačiau gyvą. Abu parėjo namo.

Bijodama kad sužeidimas gali būti pavojingas, moteris po poros ar trijų dienų, pasiėmusi dar vieną kaimyną, nusivežė sūnų pas daktarą į Kurklius. Po to nusivedė į miliciją, kad išduotų kokį nors popierėlį, atstojantį berniukui pasą. O ten, milicijoje, užgarantavo, kad nereikia esą jie žiną, ir to pakanka Prie vežimo jie susitiko žmogžudį, kuriam akys ant kaktos iššoko, išvydus numirėlį.

Buvome nuėję į tą vietą, kur žuvo moteris. Sprogimo vietoje duobė buvo nedidelė, tačiau diametras siekė gal pustrečio metro. Priesmėlis buvo išpūstas lyg pagalvė, limpantis. Apsižvalgę aplinkui, tolėliau pamatėme kitą tokį pat ženklą- lentelę. Atsargiai prisiartinę ištraukėme ją ir perkėlėme į kitą vietą, kad patys užliptų ant mums parengtos minos.

Gyvenimas slinko sava vaga, bet aukų skaičius augo, mūsų mažytė Lietuva, virto ištisu ištisu kapinynu.

Noriu papasakoti apie legendinį kurkliečių Džeką. Man su juo jau būti neteko. Pabėgęs iš tremties, aš apsigyvenau Veiveriškiuose pas Puodžiūną. Vieną 1945 metų rudens naktį į svirną, kuriame miegojau, užėjo žmogus lietuviška uniforma, maždaug dviejų metrų trisdešimties centimetrų ūgio, ilgaplaukis, stambiaveidis. Duris atidarė Povilas Puodžiūnas. Kadangi svečias mane pamatė ir panoro pasižiūrėti, aš pabudau ir nutirpau, išvydęs virš lovos kulkosvaidį.. Paklaustas, kas aš toks, pasakiau, kad esu Tauro brolis. Daugiau jis manęs neklausinėjo. Kai ryte pamačiau gilius Džeko pėdsakus suartoje dirvoje, ėmiau juoktis: basa pėda buvo gal kokių 40 centimetrų ilgio,- atrodė lyg pasakų milžino žengta.

Šilo gale link Skiemonių Džekas turėjo paviršinį kovinį iš rastų bunkerį. Ten jie gyveno trise. Džekas buvo išėjęs, kai per siautimą rado du jo bičiulius. Išgirdęs šaudymą, netoliese buvęs milžinas puolė ginti draugų. Taikliai šaudydamas Degteriovo kulkosvaidžiu, Džekas prasiveržė pro apsupusius bunkerį kareivius ir, taikliai ugnimi dengdamas bičiulius, liepė jiems bėgti. Vyrai laimingai pasitraukė, o Džekas žuvo.

Kaip man vėliau pasakojo Girininkas, Džekas visuomet gyveno paviršiuje, nepripažino jokių bunkerių. Jei jis pamatydavo kareivius ar skrebus, kovą pradėdavo pirmasis ir pasitraukdavo taip pat staiga kaip ir užpuldavo. Jėgą turėjo didžiulę. Kulkosvaidžiu galėjo šaudyti ištiesta ranka lyg pistoletu. Kartą jis vienas privertė bėgti visus Kurklių skrebus: palei Trakinių šilą pasistatęs kvartalinėje linijoje ant stulpelio kulkosvaidį, jis taikliai nupylė porą skrebukų, jiems dar nesusigaudžius iš kur šaudo. Spruko visi kur tik sugebėjo. Kai jis pametė uniforminę kepurę, tai skrebai nešiojo ją po kaimus, šaipydamiesi, jog “banditai” specialiai pasiuvo tokią kepurę, kad jų bijotų. Tokių žmonių pasaulyje daug nebuvo ir negali būti.

ANKSTESNĖS PARTIZANŲ KOVOS

Tuomet, kai buvo dar gana stiprios organizuotų būrių jėgos Kurklių valsčiaus miške, vadinamo beržynu, susirinko jaunuolių, kurie buvo numatę užimti Kurklių miestuką. Ten buvo susirinkę rimtų vyrukų ne tik iš apylinkių. Dalyvavo ir tolimesnių junginių vyrai atėję padėti vietiniams. Kaip pasakojo mūsų vadas Girininkas, organizavimas užtruko per ilgai, ir miestelio valdžią pasiekė šnipelių žinios apie rengiamą puolimą. Tie suskubo prisišaukti į pagalbą enkavedistų kariuomenę ir pulti su reguliariosios armijos pajėgomis.

Okupantų kariuomenei pakliūti į beržyną nepavyko. Nepadėjo nei triukšmingas “ura!”, nors buvo bandoma pulti nuo Skiemonių-Alantos pusės kur miškas baigiasi smailia krūmais pridengta vietove. Gynyba atmušė priešą, padarydama jam nuostolių. Tuomet buvo puolama nuo plento pusės Desiukiškių kaimo. Gynyba atlaikė ir šį puolimą, tačiau vis vien reikėjo ieškoti vietos atsitraukimui - juk ilgai atsilaikyti prieš tokias čekistų pajėgas nebuvo įmanoma.

Buvo nutarta trauktis link Trakinių kaimo, link Balninkėlių, prisidengus ten augančiais krūmais. Kaip pasakojo tos kovos dalyvis Nemunas, kažkuris iš kitur atėjusių būrys neišlaikė jiems skirtos pozicijos ir, net nepranešęs vadovybei, pasiskubino ją užleisti jau nuo Kurklių puolančiai kariuomenei. Čekistai įsitvirtino aukštumėlėje, prieš kurią buvo atvira atšlaitė tiesiog prieš Girininko tėviškę.

Traukiantis buvo vienintelis kelias: pakilti į tą kalną, kur prasideda krūmynai Balninkėlių link. Deja tai buvo pragaištingas partizanams kelias, tikri spąstai iš kurių tik keletui pavyko pasiekti kalno viršūnę. Pakliuvusieji beveik į kryžminę ugnį krito kaip lapai. Toje įkalnėje žuvo apie 20-30 vyrų. Matydami pragaištingą kalną, kurio viršūnė saugiai nepasiekiama kiti grįžo paupiu atgal ir metėsi per plentą į Šilą. Čia pavyko su mažesnėmis aukomis pralaužti čekistų gretas, nes čia jie nesitikėjo sulaukti partizanų puolimo ir turėjo mažiau kariuomenės.

Mano vėlesnis draugas Žvalgas, dalyvavęs tame mūšyje, pasakojo, kaip įnirtingai vyrai kovėsi, kai kareiviai pirmą kartą bandė įeiti į miškelį. Tuo metu beržyne buvo sutelkta apie 200-250 partizanų. Jei tada jų nebūtų užpuolę, tai rytdieną Kurklių skrebukai būtų gyvenę paskutinę dieną: tai buvo kruopščiai paruošta įvykdyti.

Tos kautynės buvo didžiausios Kurklių valsčiuje. Toks susibūrimas ir ruošimasis smūgiui buvo netinkamas, praktiškai nepasitvirtino. Mažesni junginiai geriau tiko vietos sąlygomis: jie buvo judresni, geriau pažino apylinkes, net atskirus asmenis. Dideli pulkai galėjo pasiteisinti tik dideliuose miškų masyvuose, o ne kaimų pašonėje, kokiuose krūmeliuose.

Geriau, žinoma bendrauti su pažįstamais, žinančiais vietinę padėtį, nuotaikas, sekimą, apgultis. Be to, mažiau galimybių infiltruoti diversantus, žeminti žmonių prestižą. Kartu lengviau sužinoti apie plėšikavimus, prisidengus partizanų vardu. O jų pakako visur, taip pat ir šiose apylinkėse.

Dar mokiausi Anykščių gimnazijoje, kai pas šeimininkę ateidavo pirkti pieno vieno skrebo žmona. Vyras dirbo "liaudies gynėju” ir kartu gimnazijoje sargu antraeilėse pareigose. Tačiau vis tiek neužteko užsidirbtų pinigų- sumanė pasiplėšikauti partizanų vardu. Trise “polutarka” nuvažiavo ant Ukmergės-Utenos plento. Pasirinko sodybėlę, kur tikėjosi šį bei tą laimėti. Pasirodo, tame namelyje vakarieniavo partizanas. Skrebai pabeldė į duris ir pareikalavo atidaryti partizanų vardu, netgi paminėjo žinomą gaudomo partizano slapyvardį. Kai šeimininkas atidarė duris, vairuotojas pasiliko kieme, o du skrebai suėjo į vidų ir pradėjo savo sumanytą darbą. Šeimininkui liepė stoti veidu į sieną, pagrasino, jei atsisuks, šauti.

Tąsyk partizanas suprato, kas per tipeliai čia atėjo. Nesibaimindamas kad vienas laukia kieme, išdygęs ant priemenės slenksčio, liepė “partizanams" pakelti rankutes Nepadėjo ir nuo užmuštų partizanų pavogtos kepurės. o sprukti jiems nebuvo kur, todėl siekė ginklo. Vyrukas buvo tam pasirengęs ir automato serija paguldė juos vietoje. Tas kuris buvo lauke šoko į mašiną ir nurūko. Dabar partizanas su šeimininku pasitarė, ką daryti. Jei nebūtų vairuotojas pasprukęs tai užkastų plėšikus kur nors ir tiek, tačiau sugrįžęs gali papasakoti. Nutarė, kad reikia važiuoti į Skiemonis pranešti.

Partizanas pasiėmęs nukautųjų ginklus nuskubėjo savo keliais o žmogus pasikinkęs arkį nuvyko į Skiemonis. Patenkinti pranešimu saugumiečiai atvyko, pasičiupo “partizanus” ir nusivežė, pasiguldė ant gatvės. Žmogui net nepadėkojo už tokią žinią, džiaugdamiesi, kad partizanai tarpusavyje išsišaudė. O Anykščiuose skrebienė pasibėdojo, kad vyras kažkodėl nepareina iš darbo. Praėjo keletas dienų kol paaiškėjo, kokie ten partizanai guli ant bruko Skiemonyse. Tylomis skrebienė parsivežė vyrą į Anykščius ir be iškilmių palaidojo. Tuojau pat iš gimnazijos išsikraustė šeima, nes pernelyg greitai tarp žmonių pasklido "karžygio" šlovė, nebuvo kur akių dėti.

Aišku, iš 70 rublių pragyventi su šeima nebuvo pyragai, tačiau to, ko trūko “gynėjams" jie pasirūpindavo per kratas konfiskavimus žmonių vežimus per eilinius siautėjimus.

Panašus atvejis su plėšikavimu ir panašiomis pasekmėmis buvo Kurkliečiuos. Žmogus papasakojo užėjusiems partizanams, kad jų artimas kaimynas plėšikauja naktimis- ir ne vienas, o su ganėtinai didele grupe. Buvo nuspręsta išaiškinti tą grupę. Tačiau kaip, jei jie dieną dirba su plūgu, o naktį- su šautuvu? Buvo nutarta tą kaimyną pasekti, parengti pasalas naktį, užklupus jį iš netyčių.

Kitos dienos pavakare pradėjo rinktis plėšikai tą kiemą. Pasirodo, jog vienas nuo kito netoli gyvena. Kai pritemo, partizanai pamatė, kad į klojimą atėjo šeimininkas ir ėmė kinkyti arklį kelionei. Būdami nematomi, jie pastebėjo, kaip iš bunkerio jis išsiėmė automatinį šautuvą ir įsimetė į ratus. Išmušė valanda veikti. Nespėjęs šūktelėti, tas žmogus buvo stipriai surištas. Staigiu šuoliu įsiveržta į trobą, visi plėšikai priversti pakelti rankas ir tuojau pat iškvosti, kas su kuo, kur pakilo keliauti.

Ant stalo gulėjo išardytas valymui Degtiariovo kulkosvaidis. Vadinasi, jie ginkluoti ir stambiaisiais ginklais. Davus pipirų, atsirado daugiau granatų negu pas partizanus. Atsirado ir dvi partizaniškos uniformos. Vieną vilkėjo mergina. Ji ir išklojo smulkmeniškai apie šios grupės veiklą. Pasirodo, šie plėšikai “partizanavo” gana sėkmingai: pora kaimiškų kraitvežių skrynių buvo pasoga: ją atpažino aplinkiniai žmonės ir atsiėmė. Kadangi miestelis netoli, šaudyti nepatartina, o kalėjimo nėra visi buvo likviduoti be šūvio- juk gaila šovinių dėl tokių!

Ši grupė buvo išaiškinta sėkmingai. O kiek buvo atvejų kai plėšta su tikslu apjuodinti partizanus, kad žmonės bijotų, kad nepadėtų, vengtų susitikti ir juos ignoruotų!

Didžiakiemyje (Kurklių valsčiuje), iš kur buvo kilęs Žvalgas, gyveno ir sąžiningai savo darbdaviams tarnavo Stalinui ir partijai atsidavęs pilietis Šuminskas. O jau tarnybų turėjo prisiėmęs- netgi Kurkliai galėjo pavydėti! Kaimo bibliotekos vedėjas, kultūros namų direktorius. Aukščiausiosios tarybos deputatas ir dar viena puiki profesija- beldikas ("stukačius”), pranešėjas

Kartą su Žvalgu nespėjome grįžti į bazę ir apsistojome specialiai pas tą Šuminską praleisti dieną. Įsitaisėme klojime ir žvaliai dairėmės, nes aplinkui daug kur amsėjo šunys. Aš apie jį nežinojau nieko, o Žvalgui, to paties kaimo gyventojui, viskas buvo aišku. Pavakare Šuminskas sugalvojo mums įsiteikti. Paėmęs kastuvą čia pat klojime palei kampą prakasė duobutę. Iš ten išėmė kažką, suvyniotą į tepaluotą skudurą, ir dėžutę nuo saldainių. Skudure buvo belgiškas šešto kalibro dailus pistoletas, o dėžutėje- gal 20-30 vokiško automato MP šovinių, taip pat šeštukui kokie aštuoni šovinukai. Mudu, aišku, dovaną pasiėmėme.

Kai sutemus pasitraukėme į savo valdas, aš pasiteiravau, kas per žmogus tas Šuminskas. Žvalgas papasakojo, kad jo brolis vokiečių metais buvo gestapo karininkas, savanoris Rytų fronte, prieš pat pasikeičiant okupantams atostogavęs Didžiakaimyje, medžiojęs ežerėlyje antis. Kai frontas buvo jau čia pat, pasitraukęs su vokiečiais Klaipėdos link. Jis paliko broliui MP. Kai Šumlnskas mus apdovanojo, Žvalgas neprašė to automato. Mes išvažiavome kažkur toliau, o kartą grįždami, pamatėme bibliotekoje degant šviesą. Žvalgas pasiūlė užvažiuoti ir pasiimti iš ten jei ne visą radiją, tai bent lempas išsivežti: kai klube negros muzika, nebus ir šokių. Pabeldus į langą, bibliotekininkas Šuminskas kažką numetė po stalu. Įleidęs mus pasimetė, tačiau pažinęs bendrakaimį susivaldė.

Žvalgas pakėlė iš pastalės numestą piniginę. Joje buvo kažkokie kvitai, partinis bilietas, kažkoks pažymėjimas ir keli rubliai. Visa tai atsidūrė mano draugo kišenėje. Kadangi darbo laikas jau buvo pasibaigęs, paliepė Šuminskui rengtis ir važiuoti į namus kartu su mumis Kai ėjome į lauką, Žvalgas automato buože trenkė į "Vado ir Mokytojo” portretą, pažerdamas stiklus po visą kambarį, apvertė etažerę su knygomis ir sugadino dar kažkokį portretą.

Šuminskas šeimos neturėjo, buvo senbernis. Su juo gyveno motina ir kažkokia giminaitė ar įdukra. Jo namuose prasidėjo visai kitoks pokalbis nei bibliotekoje. Kalba jau buvo griežta, intonacija pasikeitusi. Žvalgas pareikalavo atiduoti brolio ginklą, apie kurį žinojo. Šumlnskas gynėsi neturįs Man Žvalgas nurodė apžiūrėti trobą. Kai aš jau beveik visur apžiūrėjau, išgirdau šūvį. Pagalvojau, jog gal mus netikėtai užklupo. Staigiai užtaisiau savąjį ginklą ir pravėriau duris į tą kambarį, kur vyko kivirčas Šuminskas gulėjo ant grindų, prie jo per žingsnį stovėjo Žvalgas. Jis pasilenkė, už šaliko pakėlė galvą, apžiūrėjo ir nieko nesakęs išėjo pro duris. Tarpduryje sutiko augintinę, kuri nusišypsojusi pasakė: “Blogas tai buvo žmogus tačiau gal nereikėjo šauti, dabar mane išvys, neturėsiu kur gyventi".

Šuminskas iš tikrųjų buvo ginkluotas. Skrebukai vėliau atrado ginklą, kurį jam buvo patys davę. Jis buvo pastatytas ant aukšto, už kamino, o kadangi aš tenai užlipęs nebuvau, tik apžiūrėjau nuo kopėčių, tai ginklas liko nepastebėtas. Nors Šuminskas buvo ginkluotas dviejų valstybių ginklais, tačiau nesugebėjo apsiginti nuo savo kaimo gyventojo.

Išvažiavus iš tų namų lyg tyčia pradėjo snigti. Važiuojant per kaimą smarkiai lojo šunys. Įvažiavome į plentą, pasukome Ukmergės link, pavažiavome pirmyn, apsisukome ir tada plentu šovėme į Utenos pusę. Paklausiau Žvalgo, ar jis turės pakankamai liudininkų, kad galėtų pateisinti tai, kas padaryta jis atsakė, kad parašų yra daugiau negu reikia. Kas užsiaugindavo papildomą karvutę, buliuką, kad pasidarytų pinigų, būdavo įskundžiamas kam reikia. Kai pirmą kartą pas jį buvome, po savaitės Didžiakaimio apylinkėje pradėjo siausti stribai. Kaip jis buvo įsitrynęs į partiją, tiesiog nesuprantama. Brolis dirbo vokiečių gestape, o jis - komunistas! Gal jau turėjo gerų nuopelnų užsidirbęs?

Nors Šuminskas buvo skundikas, tačiau iškilmingų laidotuvių jam nesurengė, nebuvo nė saliuto, kaip paprastai tokiems darydavo. Ne per daug, matyt buvo brangus, nors ir deputatas.

Šiaulių laikraštyje “Raudonoji vėliava” buvo straipsnis ir fotofaksimilė: griaunant kažkokĮ svirną, rastas sąrašas žmonių, kuriuos turėjo nužudyti “banditai”. Ten rašoma: toks ir toks pilietis, ginkluotas karišku šautuvu, kitas- toks ir toks, ginkluotas pistoletu, trečias- ginkluotas granatomis, Ir nė vieno- be ginklo! Kur logika? Jei jau ginkluoti, tai savaime lygūs skrebams. O ginkluota kova- tai ne pasivaikščiojimas po sodą. Jei ginkluotas- tai lygus lygiam. Tokiu straipsniu tiktai kvailelius mulkinti, o ne kompromituoti partizanų kovą. Paėmei ginklą- nekaltink kito, kad nesugebėjai išsaugoti savo puodo. jeigu Šuminskas būtų atidavęs tuos vokiškus ir rusiškus gelžgalius, galėjo švilpauti kaip visi po kaimą. Kas jau būtų lietęs jį? Na o jau jei norėjo Stalinui pasiaukoti, tai anksčiau už jį užvertė kanopas. Kaltas persistengęs. Taip ginkluotam neapsiginti- gėda.

VELYKINĖ PAS RASLANĄ

Partizano kelią užbaigiau 1951 metais, likus dviem savaitėm iki Velykų. Velykinės teko eiti ne pas kunigą, o pas Rainių miškelio budelį Raslaną. Bičiulis, su kuriuo gyvenau, buvo suimtas Kaune. Ten jis buvo nuvažiavęs nusipirkti radijo baterijų. Ne taip jau greitai apie tai sužinojau, tačiau neišėjau iš savo bunkerio. Pasitikėjau ir neapsivyliau: per daug buvome suvalgę su juo druskos kad galvočiau, jog būsiu išduotas. Taip tęsėsi mano gyvenimas, likus, vienui vienam tose apylinkėse.

Pradėjau mažiau lankytis žmonėse. Neturint su kuo pasidalyti mintimis, tapo nyku. Kartą sėdėjau savo bunkeryje, kažką dirbau. Pasigirdo ženklas, šaukiantis atidaryti. Atėjęs Juzukas pasakė, kad Klajūnas nori susitikti su manim. Klajūną pažinau iš gerokai ankstesnio laiko, kai dar buvo visi mūsų vyrai. Dažnai stovyklaudavome drauge. Jei būtume nepažįstami, tikrai būčiau nėjęs į pasimatymą.

Pasakiau Juzukui, kad po poros valandų tegul manęs Klajūnas palaukia sutartoje vietoje. Po Markulio išdavystės mus jau buvo pasiekusi instrukcija, kad Lietuvoje veikia kažkokia Sokolovo armija sudaryta iš buvusių partizanų kovai su Lietuvos partizanais. Tačiau apylinkėje buvo ramu, tad ryžausi nueiti: bent kiek pasikalbėsiu, vis greičiau slinks laikas. Kai atėjau prie sodybos, man pasirodė įtartina kad nė vieno partizano nebuvo lauke sargyboje. Pažiūrėjau pro langą: vaikšto visi ramiausiai po kambarį, lyg į kermošių atvažiavę. Jei mes dviese eidavom, ir tai vienas 132

likdavome sargyboje. Kadangi Klajūną pažinau, į trobą įėjau drąsiai, pasisveikinome, pasibučiavome. Susipažinau su jo draugais, pradėjome juokauti. Vienas su Degtiariovo kulkosvaidžiu. Alfonsas Radzevičius prisistatė kaip alantiškls partizanas. Su automatu, nepamenu, kokiu slapyvardžiu prisistatė. Buvo dar vlenas smulkaus veido, turbūt nepažinčiau, jei dabar ir sutikčiau. iš viso buvo keturiese.

Kalbantis jie prasitarė apie Liūtą (taip pat alantiškį), kuris, kaip vėliau patyriau, jau buvo su Klajūno pagalba atsidūręs saugume. Tai buvo visą Rytų frontą perėjęs karys, su peršautais plaučiais pristatytas į Vilnių. (Vėliau atsitiktinai jį susitikau saugumo koridoriuje vedamą iš tardymo. Kai pasakiau "Sveikas, Liūte”, atpažino, o mane taip grūdo į sieną, kad vos galvos nepraskėlė. Tuomet man jau viskas buvo aišku).

Klajūnas tarytum kaip prašymą pasakė, kad jiems reikėtų mano pagalbos. Esą vienas žmogus turįs automatinį šautuvą, kurį reikia paimti, todėl reikia užpulti netyčia, staiga. Tik paskui supratau, jog tai buvo paprasčiausia pasakėlė, kad mane išviliotų su jais keliauti, nesvarbu kur.

Drauge praleidome visą parą, vakare pasiėmėme iš kolūkio sargo arklį, pakinkytą į roges, ir išvažiavome. Tik išvažiavus ant kelio, einančio į Janonių kaimą, pamatėme ateinantį žmonių pulkelį. Aš stvėriau užtaisyti savo dešimtšūvį, tačiau pajutau, kad šovinys nelenda į vamzdį. Kur jis įlįs, jeigu man nematant kažką įbruko "draugai”? O jie ramiausiai jautėsi, nė vienas nerodė jokio pasirengimo netikėtumui.

Tada man pasirodė, kad vienas jų lyg ir norėjo mane imti už rankos tačiau staiga paleido. Rogių priekyje sėdėjo Klajūnas, važnyčiojo arklį, kiti du sėdėjo iš šalių, o Radzevičius stovėjo ant rogių pavažų. Taip jie buvo susiplanavę išvažiuodami. Kai pasukom keliuku, kuris po dešimties minučių turėjo išvesti į palaukę, mano įtarimas sustiprėjo. Ketinau paprašyti, kad stabteltų "savo reikalu". Išlipęs, maniau, dėsiu į kojas. Jeigu jie partizanai, tai nešaus, o jei šaus, tai ir aš pilsiu iš savojo nagano.

Atsargiai atsisegiau nagano makštį. Bet vos tik stipriau sujudėjau, pajutau imant mane už rankos iš kairės pusės. Staiga griebiausi už nagano, tačiau makštis buvo gana tampri, o aš sėdėjau ne taip jau patogiai. Atsisukęs Klajūnas trenkė automato buože į mano dešinę ranką, kuria ką tik buvau apėmęs pistoleto rankeną. Dešinė ranka nuo smūgio atšoko tuščia, o vienas iš niekšelių jau tvirtai laikė kairiąją. Tuo pat metu Radzevičius prikišo pistoletą prie pakaušio ir laikė tol, kol mano dešinioji buvo užlaužta.

Rogės sustojo. Kad nereikėtų manęs laikyti. Radzevičius iš kišenės išsitraukė kažkokią juostą ir surišo rankas. Paskui ėmė prikaišioti, kad aš banditauju. vienas palikęs. Jie turi mane pristatyti į partizanų štabą išsiaiškinti. Aš puikiai supratau, į kokį štabą būsiu pristatytas. Tepasakiau: ”Išdavikai!”Nutilo ir jie, matydami, jog kvailių nėra.

Išvažiavus iš miško, vienas jų išsiėmė kišenini žiebtuvėlį ir tris kartus juo švystelėjo į plentą. Iš ten atsakė tokiais pat švystelėjimais. Netoliese pamačiau stovint5 “Studebekerį" ir prie jo keletą kareivių. Privažiavus tuos mano didvyrius pasveikino su sėkme, kaip vėliau sužinojau, pats majoras Raslanas. Tiesdamas ranką jis pasakė: "Ilgai tavęs ieškojom, bet, kaip matai, nuo mūsų nepabėgsi. Matydamas, kad rankos neduodu, turbūt suprato, kad esu surištas. Liepė atrišti rankas. Čia pat kareivis įvilko mane į didžiulius pastotinius kailinius, kelte įkėlė į mašiną ir pasodino taip, kad staiga negalėčiau iššokti: iš abiejų pusių skvernus prisėdo kareiviai. Į tą patį kėbulą sušoko ir “partizanai", kurie skubiai pradėjo persirenginėti naujųjų savo šeimininkų uniformomis. Kas seržantas, kas eilinis, o Radzevičius- jaunesnysis leitenantas. Čia jie pradėjo tarpusavyje juokauti, net patarinėti man: jei padėsiu dirbti, tai kaip ir jie, būsiu laisvas, gyvensiu Vilniuje, o kai reikės, nakčia partizanausiu. Pasiūlymai buvo “šaunūs", tik deja man per menki mainais už nušautą tėvą, brolį, ištremtą motiną.

Tą pačią naktį važiavau į sostinę. Ukmergėje sustojo prie kažkokio namo, ir Raslanas sutarė pavalgydinti sėkmės riterius. Pora jų nubėgo į kažkokią parduotuvę, atsinešė prisipirkę “velnio ašarų" išdavikiškai sąžinei nuplauti. Prasidėjo puota. Kareiviai iš Čeka galėjo tik laižytis žiūrėdami, o jie su juokeliais ir patyčiomis mano adresu laistė degtinę. Klajūnas pasiūlė ir man. Atrėžiau, kad išdavikiško gėralo, kaip ir paties išdaviko, nekenčiu. Tuo baigėsi mano kalba su “draugais partizanais" iki pat Vilniaus.

Daugiau nei du mėnesius buvau laikomas majoro Raslano kabinete, saugomas nuolat besikeičiančių dviejų sargybinių. Vienas stovėjo prie lango, nors jis ir buvo su grotomis antras- prie durų. Kai mane atvežė, tą pačią naktį surengė kryžminę apklausą. Ratu sustoję keturi tardytojai pylė klausimus kaip žirnius. Į juos privalėjau greitai atsakinėti ir nesusipinti. Mažiausiai susilaikius laukė niuksas pašonėn, į nugarą ar dar kitur. Pats majoras mažai kišosi, nes užteko klausėjų ir be jo. Paskui paliko ramybėje iki kitos dienos, leido pailsėti.

Turėjau teisę nuo sofos žengti porą žingsnių iki vidurinės stalo pusės. Galėjau tyliai įsijungti radiją, stovintį kabineto kamputyje, ir tiktai tada kai jau nutildavo dienos darbai, tur būt kad kareivėliui būtų smagiau leisti laiką, eiti sargybą. Po poros dienų man paaiškino, kad esu tik sulaikytas. Kol bus patelkta arešto sankcija, gausiu maistą iš čia pat saugume, esančios valgyklos. Rūkalų kasdien atveždavo pats tardytojas. Maistas buvo iš tiesų neblogas, tačiau po tokios traumos visai nelindo, o visokios mintys neleido atsipalaiduoti.

Neužmigdavau. Ten buvau įpratęs prie tylos ir didelio klusnumo. Išlavėjusi klausa, atsargumas buvo peilis miegui. Prakaukši šaligatviu batai-aš suklūstu, ir miegas dingęs. Kartą vakarop man atnešė dešimtuką su visais šoviniais, liepė rengtis, užsikabinti šautuvą ant peties ir išvedė kažkur ilgais koridoriais. Ilgai ėjome per aukštus, tai pakildami tai nusileisdami. Viename kambaryje privedė prie spintos- įslaptintų durų, atidarė jas, o ten, kaip pasakų pilyje, pats karalius už ilgo ilgo stalo besėdįs. Prie jo dar pora nemažų viršininkų. Aš stoviu ir laukiu. Už jų kažkokie ryšių aparatai: mirkčioja lemputės, veikia teletaipai. Valdiniai tik šokinėja nuo vieno prie kito telefono, o viršiausias, įsistebeilijęs į mane, tyli, lyg norėdamas kiaurai peržvelgti.

Prasidėjo pokalbis. Kas esu ir iš kur, kaip žiūriu į tarybų valdžią, kiek dar yra gyvų banditų tame krašte, kaip žiūrįs į bendradarbiavimą. Kaip sužinojau grąžintas į kabinetą, tai buvo saugumo ministras. Panoro pasižiūrėti į gyvą partizaną, parodyti jam dėmesį-galbūt pavyks prikalbinti būti tokiu kaip tie, kurie mane čia atvežė. Deja nebuvo šansų tapti tokiu- juk buvau paskutinis tos apylinkės kovotojas. Gausaus priešo jau buvome sunaikinti, ir bolševikai rinko trupinius. Ir vis dėl to gaila kad pasitarnavo savieji, buvę partizanai. Jeigu ne Klajūnas, aš savo apylinkėse buvau taip užsikasęs, gal net kelių metų būtų prireikę skrebams- jie būtų galėję ilgiau tarnauti; kai neliko mūsų, partizanų, nereikalingi tapo ir jie.

Kai buvo gauta prokuroro sankcija areštui ir nustatyta mano asmenybė, nuolatinai priskyrė tardytojui Prichotko- ukrainiečiui, prastai kalbančiam rusiškai. Jis tardė trylika mėnesių. Kasnakt abiejose kabinetų pusėse klykė kankinami, mušami žmonės, daugiausia moterys. Tai buvo balsiausias pragaras. Sulaukiau ”Tėvo. Mokytojo, Saulės” mirties tačiau tardomajame niekas nesikeitė. Galbūt mažėjo srautai vis naujų ir naujų aukų, bet nemažėjo ašarų, nuo kurių buvo šlapi pagalviai. Likvidavus pogrindį, buvo susidorojama su visais, kas tada kam nors buvo padėjęs, sušelpęs, priglaudęs.

Kai mane suėmė, kišenėje rado mažą popieriuką apie žvalgybinių žinių rinkimą. Tuojau tai pavirto kaltinimu pagal §58-9 (darbas užsienio žval-

gybai). Labai "chocholas” stengėsi paruošti pagal tą straipsnį, kad gaučiau “višaką”. Deja teismas visą tai atmetė kaip kaltinimą, neturintį įrodymų.

Devynis mėnesius prie manęs visaip bandė prisigretinti kažkoks tipelis kad kažką išgautų. Vėliau nusišypsojo laimė sulaukti tikro kalinio, ne provokatoriaus. Tai buvo panevėžietis Cibulskas, fotografas, kaltinamas tuo kad vežė gydytoją pas sužeistą partizaną. O kaip jis buvo žiauriai sudaužytas, didžiausiais pakraujavusiais rimbais išpieštas! Buvo mušamas įvairių konfigūracijų vieliniais bizūnais: ant jo saugumiečiai praktikavosi, kuris veiksmingesnis

Jie buvo bendrabyliai su gydytoju, kuris buvo nuteistas dešimčiai metų už Hipokrato priesaikos įvykdymą. Į kamerą tą žmogelį beveik vilkte atvilko. Aš jam padėjau ant narų atsigulti, o prieš tai nuvilkau baltinius, kurie jį tiesiog degino. Likusią nakties dalį žmogus pravaitojo, nesumerkė akių. Rytą turėjo keltis ir sėdėti ant ištisos žaizdos. Reikalavau atvesti gydytoją, bet nevedė ir jokios pagalbos nesuteikė.

Po poros dienų į kamerą iš tardymo Cibulskas buvo parvestas pakartotinai sumuštas. Žmogus norėjo pasidaryti galą, bet nebeturėjo jėgų. Tačiau, matyt, budriai buvo įsakyta saugoti kamerą, kas 2-5 minutės ji buvo stebima

Cibulsko bendrabylis buvo mažiau kantrus, tai mažiau ir pylos gavo. Vėliau, kai truputį apgijo sumušimai, apžiūrėjo kalėjimo gydytojas, kad nustatytų, ar nemirs, o gal ir tardytojo pasiųstas. Į ligonio skundus jis numojo ranka, nepripažindamas mušimo. Tikras Mengelė su čekistiniu diplomu! Mušimo randai suaugo, o gydytojas net ir to nenorėjo matyti... Tik tada kai Cibulsko bendrabylis pasakė vis tiek pareikalausiąs prokuroro perduoti budelius teismui, gydytojas sušvelnėjo ir pradėjo duoti skausmą malšinančių vaistų.

Po kurio laiko į kamerą atvedė jauną vyruką, kaltinamą ryšių su partizanais palaikymu. jo tardytojas buvo geras mušeika, vanodavo antausius, tačiau tas vyrukas buvo juokdarys: užspaudžia nosį, pučia orą, kuris su švilpesiu eina pro ausi.s Mes patarėme vyrukui pasiskųsti, kad tardytojas pramušė ausį- gal padės. Jis taip ir padarė, net ir tardytojui pademonstravo savo skundo esmę. Šis, aišku, sunerimo ir greitai užbaigė tardymą, sulygę bausmę-10 metų.

Greitai kameroje likau vėl su Cibulsku. ilgas tardymas taip išsekino organizmą, kad sutriko atmintis. Daugelio dainų nebeatsiminiau žodžių, nors anksčiau juos puikiai mokėjau. Tik vėliau lageryje atgavau atmintį.

Teisme, kuris vyko tris dienas, įeinant teisėjui, aš nestodavau. Tai juos vedė iš pusiausvyros. Kaip jie šaukdavo, kokie buvo jų veidai! Man buvo smagu, kad galiu bent paerzinti budelius- juk teisme į sprandą negausiu. Paaiškinau teismui, kad esu nuvarytas kaip senas kulnas todėl nepaklūstu. Gynėjo atsisakiau, tačiau jį vis tiek paskyrė savo nuožiūra, kad paskui lageryje išplėštų apie trisdešimt rublių. O gynėjas nepasakė net poros žodžių mane apginti. Vergas skalpuojamas, vergas kastruojamas, jei tik ponas panori.

Pirmosios dienos Lukiškėse buvo tikras rojus. Niekas nešaukia “na bukvu K". Visa naktis tavo, nebereikia dalytis su tardytoju, į darbą nevaro, lepinkis kaip išmanai. Menkniekis kad pilvas maršą groja, argi kas dėl pilvo gyvena kalėjime? Tačiau Lukiškėse ilgai nelaikė. Suformavo į tolimus kraštus nevisai mažą būrelį politkalinių, dar iki Čeliabinsko papildė kriminaliniais, vadinamaisiais buitiniais, kišenių tuštintojais, valdžios turto grobstytojais.

Konvejeris dirbo be sutrikimų. Gausino zonas naujais kaliniais, nes senosios baigė išsekti, kaliniams virtus invalidais. Pragaras veikė visu pajėgumu. Smalos netrūko, o anglių patys parūpino.

Su mumis septyniais lietuviais važiavo keletas latvių, taip pat politinių. Vieną iš jų kriminaliniai buvo apiplėšę, atėmė geležinkelietišką milinę. Sumaniau padėti žmogui tą drabužį atgauti. Kai vedė į tualetą, aš atsisakiau, o kai visai išėjo, paėmiau tą milinę, susivyniojau ir atsisėdau ant jos. Kriminalinis, neradęs grobio, pradėjo akimis ieškoti, kas bus paėmęs: pamatęs, kad drabužis pas mane, pasakė, kad jam latvis atidavęs. Aš pasakiau matęs, kaip jis iš latvio atėmė, ir liepiau iš čia kuo greičiausiai nešdintis. Ramiai pakilau ir atidaviau tam latviui rūbą, o kriminaliniam parodžiau kumštį: tenedrįsta politinių užkabinėti!

Kai Čeliabinske vedė į pirtį, kriminalinius paskui atskyrė. Susitikti su tuo kriminaliniu kuris, pavogė latvio viršutinį drabužį, neteko, nors jis man ir grasino. Žymiai vėliau Sibiro platybėse, dirbdamas sandėlyje, susidūriau su kriminaliniais, tačiau jų nebijojau. Išmokau gyventi su jais pagal jų pačių įstatymus. O jie gerbia tuos, kurie juos muša.

PROVOKACIJA TARDOMAJAME

Iššaukė tardytojas kaip paprastai, vos tik nuskambė jo komanda “Gulti!“ Sėdėjo Prichodka, nosį įbedęs į savo popierius, ir ilgai tylėjo. Pagaliau atsidarė stalčių ir, iš jo išėmęs pistoletą, pasidėjo prieš save ant stalo, o

pats vėl įniko į popierius dar labiau nulenkęs galvą, kažką rašė. Aš iškart pamačiau, kad tai manasis lenkų gamybos naganas, firmos “Radom" ginklas. Padėtas buvo taip, kad į mane atsuktame volelio gale blizgėjo kulkų galeliai.

Palikęs taip ginklą gulėti, tardytojas ėmė vaikščioti po kabinetą, nueidamas net iki durų. Netgi panoro pažiūrėti pro duris į koridorių. Taigi sudarė palankiausias sąlygas, kad aš, čiupęs ginklą, bandyčiau arba bėgti, arba nusižudyčiau. Duotas dvigubas variantas. Pats tuo tarpu žadėjo baigti bylą taip, kad man būtų pritaikyta mirties bausmė. Paskui truputį įrašęs mano parodymus, pakvietė, kaip niekad nebūdavo, pasirašyti protokole. Rašydamas žvilgtelėjau į naganą. Širdyje žybtelėjo mintis, tačiau staiga pamečiau, kad ginklo dūžiklis tiek nupjautas, kad naganas tinkamas tik muziejui kaip eksponatas.

Taišeto lageryje, 033je kolonoje tarp draugų. iš kairės: Jonas Vabalas, Petras Petkevičius, Bronius Kemeklis, Jonas Petkevičius; sėdi: Vladas Lėlius, Stasys Papickas, Antanas Petrikonis, Petras Galvydis.

Supratau, jog tai provokacija; manė, kad aš, čiupęs ginklą, užpulsiu tardytoją ir bandysiu pabėgti arba nusižudysiu. Būtų padaugėję kaltinimų man, ko tardytojas ir siekė, žaisdamas taip su manim. Kai perpratau jo kėslus, neiškentęs parodžiau pirštu į pistoletą. Tardytojas susiraukė kaip nuo rūgštaus obuolio, čiupo ginklą ir su pykčiu įmetė į stalčių. Tada aprašė ginklą: kur, kada ir iš ko jį gavau.

Pasakiau naganą pirkęs iš Kurklių milicijos viršininko už 200 rublių, kaip iš tikrųjų ir buvo. Po nepavykusios provokacijos tardytojas matyt sutiko su mintimis, kad man nė motais visa tai, netgi kokiu pusvalandžiu ankščiau nei paprastai paleido iš tardymo. Taigi aš laimėjau tiek, kad gavau bent užsnūsti. Buvo aišku, kad manęs laukia kalėjimas

Kartą atsitiktinai teko pakalbėti su jaunu vyruku Stasiu, uždarytu kampiniame kiemo kambaryje. Jis sėdėjo ant lango ir rūkė. Maniau, kad tai saugumo darbuotojas tačiau kai jis ir parūkęs nedingo, o žiūrėjo kažkur į tolį, lyg ir į kieme esančią parduotuvę, užkalbinau. Pasipasakojo savo istoriją. Paimtas kautynėse, bandęs nusišauti, bet nepasisekė. Paleidęs šūvį sau į smilkinį, kulka praėjusi virš akių per tuštumą ir išėjusi kitame smilkinyje. Praradęs sąmonę, tačiau saugumas parsivežęs į Vilnių ir išgydęs.

Tą dieną Stasys buvo parvežtas į saugumo tardomąjį. O iš ten, iš kiemo pusės, nebuvo dėžių ant langų, taigi mums pasisekė. Pasakojo, jog, atgavęs sąmonę, nepajėgė suprasti, kur esąs Paskui pasirodė, jog ne seselės, o kažkokios pilkšvos būtybės vaikšto aplinkui. Vėliau bandęs prieiti prie lango, kad iššoktų į gatvę, bet neužtekę jėgų, o pagaliau nusprendęs viską ištverti, nepasiduoti beviltiškumui. Juk pabuvojusiam anapus ribos, jei bus reikalas, mirti nebus vėlu.

Kartais ir šaukiama mirtis neateina, tai lemties ar laimės dalykas. Kas supras?

Prieš išvažiuojant iš Sibiro 7-ojo lagerio- ligoninės, ankstų rytą antrajame korpuse pasigedo ligonio. Pasirodo, kad jis pasiėmė paklodę, išėjo į kiemą, susiplėšė ją ir pasikorė ant vidinės lagerio tvoros, skiriančios ligoninę nuo darbininkų gyvenamosios zonos. O kaip sujudo vyresnybė, kad neteko vergo! Korpusinį ūkio dalies tvarkinį tampė pas visokius “operus”, rėžimo viršininkus ir prisakė ateityje vienam sanitarui budėti korpuse per naktį. Visuomet sugalvojama tik nutikus įvykiui. Taip tvarka reguliuojama visur- ar tai būtų lageris, ar laisvi piliečiai. Laimingesni išėjusieji ir už gyvuosius šiame pragare!

Šiauliai, 1988-1990m.