Partizanai: Istorija ir dabartis

Apybraiža apie partizaną Antaną Kraujelį

Visas jėgas Tu paaukojai Laisvei,
Bet laisvo krašto Tu jau nematei.

(Iš Lietuvos partizanų dainos)

1965 metų kovo 31 dieną “Tiesa", o balandžio 2 dieną “Valstiečių laikraštis” bene pačiose nepastebimiausiose vietose smulkiu šifru išspausdino tokią žinutę:

Likviduotas banditas

Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A.Kraujelis. Jis užpuldavo
žmones, reikalaudavo iš kolūkiečių duoklės.
Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A.Kraujelis
priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas.

Dvidešimt aštuoni žodžiai skirti ilgiausiai išlikusiam gyvam aktyviai veikusiam Lietuvos partizanui Antanui Kraujeliui-Pabaisai, Siaubūnui. Taip atvirai ir įžūliai meluoti mokėjo tik komunistai ir KGB, dar kartą parodę, kad neturi moralės ir nepripažįsta tiesos.

Tiktai artimieji ir savų apylinkių gyventojai žinojo, kas buvo paskutinis tautos rezistentas, kaip jis kovojo, kada ir kaip žuvo. Be abejo, A.Kraujelis buvo nepaprastas žmogus nes vien tik išbūti gyvam partizanui septyniolika metų jau savaime yra žygdarbis Atėjo laikas papasakoti visą tiesą apie šį taurų asmenį.

Utenos Molėtų ir Anykščių rajonų senesnioji karta dar gerai prisimena jį ir jo žygius. Kai kurie iš jų tapo legendomis, kuriose neatskiriamai susipynė tiesa ir žmonių išmonė. Čia galima rasti daug ką bendra su romantiškuoju žemaičių Tadu Blinda ir kasdieniškesniu Rickum, nes varguoliams jie buvo įsikūniję gėrio kovos su blogiu simboliai.

Renkant medžiagą šiai apybraižai, iš pradžių teko pasikliauti vien šeimos narių, kaimynų, į pažinojusių žmonių ir buvusio Utenos KGB viršininko pasakojimais. Pastarojo (ir panašių į jį) požiūriai nepasikeitę nė dabar. Jie apie Antaną kalba kaip anais laikais: buvo banditas, teroristas ir tt Vėliau pavyko susipažinti su paties A.Kraujelio ir jo žmonos bylomis, kita KGB archyvuose esančia medžiaga, tad vis labiau aiškėjo tikroji jo veikla. Žinoma reikėjo kritiškai žiūrėti į tai, kas rasta saugumo popieriuose, įvertinti KGB organų "objektyvumą". Paskutinių jo gyvenimo ir partizanavimo metų medžiagos yra nedaug. Be to, daugelio bylų lapai išplėšyti, tekstas išpjaustytas, matyt pabūgus, kad nebūtų išaiškinti išdavikai ir KGB kompromituojantys faktai. Kai kas gal ir išvežta Ne viskam užteko laiko, trukdė ir kitos priežastys, tačiau reikia tikėti, kad gal vėliau pavyks sugrįžti prie neišaiškintų klausimų.

Surašyta keturiuose tomuose A.Kraujelio byla sufalsifikuota tikra šio žodžio prasme. Aiškiai matyti, kad ji sudurstyta iš kitų partizanų, jų ryšininkų ir "bešališkų” liudytojų parodymų. Kaip jie būdavo išgaunami, nereikia aiškinti. Nieko daugiau nežinant ir tikint tokia medžiaga galima manyti, kad jis tikrai buvo plėšikas, žudęs taikius tarybinius žmones, terorizavęs juos, todėl vertas tik visuotinio pasmerkimo. Taip jis apibūdintas ir cituotoje laikraščių žinutėje. Tad tekalba tiesa gyvųjų lūpomis ir tikrais faktais.

Antanas Kraujelis gimė 1928 metais Utenos apskrities Aluntos valsčiaus (dabar Molėtų raj) Kaniūkų kaime. Šeima buvo nemaža be jo, šešios seserys (visos gyvena ir dabar). Tėvai turėjo 11,5 ha ūkį, gyveno skurdokai, nes žemė buvo nederlinga. Vėliau saugumiečiai stebėjosi, kad Kraujeliai, būdami iš vargingųjų, taip rėmė vadinamuosius “buožių sūnelius".

Motina mirė 1989 metais, sulaukusi Atgimimo pradžios, tarsi atpildo už sūnaus netektį, kai jau buvo aišku. jog Laisvė nebe už kalnų. Vargo ir kančių metai raukšlėmis išvagojo veidą, išseko jėgos, bet ji dvasiškai nepalūžo. O reikėjo atlaikyti dvigubą 15 metų tremtį, sūnaus žuvimą ir kitas negandas. Gaila, kad niekas neužrašė jos prisiminimų, nes ji galėjo tikrai daug papasakoti. Antanas mylėjo savo motiną kaip reta ir daug ką jai patikėdavo.

Tėvas Steponas jau sulaukė 90 metų tačiau yra kaimietiškai tvirtas ir nenustygsta be darbo, dažnai viršijančio jo jėgas.

Nors sakoma, kad tėvams savas vaikas visuomet pats geriausias, tačiau tėtis nė kiek neperdeda:

- Geriausias vaikas buvo: nei rūkė, nei gėrė, nei keikdavosi. Slapta vis slapta viską darydavo (bendravo su partizanais-A.Š). Kai, išeinant į mišką, mama labai verkė, prašė atleisti. Iš miško buvo du kartus atėjęs, išbučiavo abiem rankas.

Partizanas A.Kraujelis-Siaubūnas 1956m.

-Buvo labai pareigingas. Atėjo laikas gyvulius vesti- meta žaisti su vaikais ir veda. Pamato debesį- bėga padėti. Mes, seserys, jausdavomės prie jo stiprios, nes žinojom, kad užstos, apgins ir žmonės prie jo lipte lipdavo. Antanas mokėjo su jais bendrauti, tuojau pajusdavo, kuris žmogus blogas, kuris geras. Kartą kaimo vakarėlyje susipešė du broliai. Antanas ramiai priėjo prie jų, pasodina. Pats atsisėdo per vidurį, pasikalbėjo- tie po to pasibučiavo,-pasakoja sesuo Vitalija

Mokėsi Aluntos progimnazijoje, kurią baigė prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai. Tuoj pat nedvejodamas įsitraukė į aktyvią pasipriešinimo kovą. Iš pradžių buvo partizanų ryšininku. Visa Kraujelių šeima juos rėmė, vyresnės seserys Ona ir Vitalija taip pat buvo ryšininkės, turėjo slapyvardžius. Sodyboje dažnai apsistodavo pavargę partizanai: čia pailsėdavo, susitvarkydavo aprangą, išsiprausdavo- jautėsi kaip gimtuosiuose namuose. Ne kartą čia pabuvojo ir srities vadas J.Kimštas-Dėdė, Dobilas, Algimanto apygardos vadas A.Slučka-Šarūnas su žmona ir kiti. Rasdavo pas juos prieglobstį ir besislapstantys nuo tremties bei persekiojimų partizanų namiškiai. Antanas įsidarbino buvusio jų namuose klubo-skaityklos vedėju. Jį nuolat stebėjo “budri čekisto akis". Pats J.Kimštas jį atkalbinėjo:

- Antanai, neskubėk, suspėsi išeiti į mišką. Dirbdamas taip, kaip dabar, mums daugiau padėsi.

Tuo metu Ona turėjo palikti namus ir slapstytis, kadangi ja susidomėjo KGB ir bet kada galėjo areštuoti. Deja, vėliau to išvengti vis tiek nepavyko.

Štai ką apie Antaną papasakojo buvęs kaimynas

-    Atėjo kartą ir atsinešė špižinį puodą, kuris pasirodo buvo prigrūstas piroksilino ir užlietas kažkokia smala. Paprašė išgręžti jo dugne skylutę. Paklausiau: Ar žinai, kas gali atsitikti gręžiant su spaudimu? Gali ir šito kalno nelikti". Tas ir saka "Tai tu bijai, kad daug turto liks? (kaimynas buvo ne iš vargšų.- A.Š.). Aš pasakiau: "Nei tu gręžk, nei aš gręšiu- neškis tą puodą kur po velnių”. Nepatenkintas išėjo.

Vitalija:

-    Pas mus kartą buvo apsistoję partizanai, poilsiavo, prausėsi nusimetę rūbus ir pasidėję ginklus atokiau. Nežinau, kaip ten buvo, tik į gryčią netikėtai įžengė skrebas. Tas, pamatęs vyrus, trenkė durimis ir nurūko, kiek kojos neša išsigando visi: praneš, pradės siausti kareiviai, nežinia kuo viskas baigsis. O tas skrebas taip ir norėjo padaryti, tik jo motina gera moteriškė, ant kelių atsiklaupusi, atkalbino nuo tokio žingsnio.

Kartą skrebas išgėręs vėl atėjo pas mus, pradėjo grasinti motinai, kad išveš visus ir kitaip bauginti. Kur buvęs kur nebuvęs parvažiuoja iš miško Antanas. Jis blinkt pirštines ant stalo, pašnairavo į skrebą. Išsigando anas gerokai, saka "Nieko, nieko, nebijok, aš nieko nedarysiu. Geriau butelį išgerkim”.

Antanas turėjo rusišką uniformą ir neretai ja apsirengdavo. Būdavo nuvažiuoja į Uteną, o ten jau mokėdavo sužinoti tai, kas domindavo partizanus. Ne kartą yra gėręs ir glebėsčiavęsis su skrebais ir kariškiais, neaplenkdamas ir viršininkų. Aniems degtinė atrišdavo liežuvius ir užmigdydavo įtarumą.

Šalto proto ir orientacijos Antanui Kraujeliui tikrai nestigo. Sesuo pasakojo kaip kartą namuose su draugu iš to paties kaimo Dainiumi Bružu jis valė kambary pistoletus ir nepastebėjo kieme pasirodžiusių kareivių. Sesuo nutirpo iš baimės, pamaniusi, kad dabar tai jau bus blogai. Tačiau vyrai kaip mat suspėjo pakišti ginklus po pagalve patys atsilošė į ją ir ėmė neva kažką juokinga pasakoti vienas kitam, juoktis. Suprantama, kareiviai nieko įtarina nepastebėję, paliko juos.

Vis dėl to dėl nuolatinio persekiojimo, pasiūlymo tapti agentu ir išdavinėti partizanus, Antanas nebegalėjo ilgiau pasilikti namuose. 1948 metų rudenį, atsisveikinęs su namiškiais, išėjo į mišką. Iš pradžių buvo Mykolo Urbono-Liepos būryje, pasirinkęs Pabaisos slapyvardį. Sugebėjo neišsiduoti, nes daugiau kaip metus išbuvo neišaiškintas. Pirmasis MGB įrašas apie jį pasirodė tik 1950 metais. Kaip tik tuomet buvo užvesta personalinė byla-formuliaras A.Kraujeliui-Pabaisai, Siaubūnui. Oficialiuose saugumo dokumentuose visur rašoma kad “gaujoje nuo 1950 metų”.

Pirmą kartą Pabaisa paminėtas nušovus Aluntos valsčiaus Papiškių kaime P.Gečį ir jo žmoną. Gečys prieškario metais buvo šaulys, aktyviai dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime, o po karo tapo partizanų ryšininku Klevu. Matyt MGB pavyko jJ užverbuoti ir paskirti Aluntos apylinkės buhalteriu. Gečio išdavystė buvo itin sunki: 1948m. rugsėjo 28d. netoli jo sodybos žuvo aštuoni partizanai. Prie šio judošiško darbo prisidėjo jo žmona. Vienintelis per atsitiktinumą likęs gyvas M.Urbonas-Liepa nesunkiai nustatė, kas juos išdavė. Lapkričio 3d. abu išdavikai buvo nušauti, partizanams surašius aktą, kuriame nurodyta bausmės įvykdymo priežastis. Po šiuo aktu buvo Liepos ir Pabaisos slapyvardžiai, nors teksto nerašė nei vienas nei kitas. Tas popieriaus lapelis vėliau patekęs į saugumiečių rankas, tapo pagrindiniu abiejų kaltės įrodymu.

Nėra reikalo perpasakoti kitų "liudijimų”, nes aiškiai matyti, kaip MGB klastojo bylas partizanams: M.Urbonas pateko gyvas priešams ir “prisipažino”, jog P.Gečį nušovė jis o jo žmoną- A.Kraujelis. Pasitvirtina tiesa kad saugumiečiai mokėjo greit ir paprastai surasti kaltininkus. Tad pirmoji (bet ne paskutinė) Antano, kaip “žudiko”, auka buvo nustatyta “neginčijamai”. Toliau viskas klostėsi dar paprasčiau: svarbu buvo padaryti pradžią.

Po mėnesio, gruodžio 6 dieną, nušautas Molėtų valsčiaus Purvėnų apylinkės pirmininkas L.Lapušauskas su žmona. Tai, regis, buvo vidutinio rango sovietinis aktyvistas ištikimai tarnavęs savo ponams ir rėmęs jų santvarką. Šio įvykio niekas nematė savo akimis, vien kai kurie liudytojai tvirtino girdėję, kad tai A.KrauJelio darbas Kažkas kažkur esą taip kalbėję. Be to, ne visi apklaustieji taip teigė. Ir vėl Liepa nenorėjo savęs apkaltinti. Jis dar sakė, kad kartą Antanas gyrėsi nušovęs Utenos švietimo skyrius vedėją B.Stasiulionį. Taigi Pabaisai jau 1949 metų pabaigoje buvo primestos “neginčijamais faktais ir liudytojų parodymais pagrįstos” keturios žmogžudystės. Beje, viena iš kelių B.Stasiulionio žuvimo priežasčių gali būti ta kad jį nušovė patys emgėbistai: mat apylinkės pirmininkas apsaugojo nuo arešto ne vieną mokytoją, išduodavo fiktyvius pažymėjimus išgelbėdamas jaunuolius nuo tarnybos sovietinėje armijoje.

Yra žinoma kad Antanas 1949 ar 1950 metais buvo nuvažiavęs į Merkinės apylinkes kur susitiko su dzūkų partizanais. Atrodo, jis buvo pasiųstas kaip Rytų Aukštaitijos atstovas į pasitarimą arba užmegzti ryšių. Iš Dzūkijos parnešė daug vertingo šių kraštų partizanams. Gaila, kad kol kas nepavyko surasti stiklainio su dokumentais; ten turėtų būti ir įsakymas sutelkti jam aukštesnį partizano laipsnį.

Vitalija pasakoja-

-    Antano ir savieji vyrai, ypač jaunučiai, nepatyrę klausydavo, įspėti tuoj susitvarkydavo. Jis labai juos draudė nuo neapgalvotų poelgių. Sakydavo: kai bus Laisvė, negražūs darbai nebus dovanoti, už juos teks atsakyti.

Kai Antanas išėjo į mišką, klubo-skaityklos reikalus tvarkiau aš. Jam būnant Dzūkijoje, du nelabai dori partizanai parašė laišką, kad atsisakyčiau vedėjos pareigų ir išvežčiau visą literatūrą iš namų, o jei ne- pagrasino mane likviduosią. Ir data buvo nurodyta iki kada tai turiu padaryti. Tiesiog vietos neradau. Naktį kaip tik sugrįžo Antanas ir susijaudinęs sako: "Važiuoju į susitikimą Anykščių rajone, pasiimu laišką". Sugrįžęs pasakojo, kad kai vadas susodino visus, jis perskaitė tekstą: "Klausykit ką mano šeimai rašo". Tiedu ėmė atsiprašinėti, esą suklydę, net verkšlenti. Vadas nurodė: "Patys bauskite, kaip norit nes tokie daug šunybių iškrės". Abiejų buvo pasigailėta, tačiau abejonės vėliau iš dalies pasitvirtino.

Vis dėlto Vitalijai teko atsisakyti klubo-skaityklos vedėjos darbo dėl apmaudaus atsitiktinumo. Kažkas iš vyrų buvo paėmęs knygą ir pavojaus metu paliko rugiuose netoli Kraujelių namų. Joje tarp lapų buvo įdėta tepaluota virvutė pistoletui valyti, kuri emgėbistams kaip tik ir užkliuvo. Iš to jie suprato, kad Vitalija palaiko ryšius su partizanais. Viršininkas Lopatinas be gailesčio daužė jos galvą į sieną, norėdamas ką nors iškvosti.

-    Maniau kad galva plyš- taip daužė, taip daužė!- prisimena ji.

Po to iškvietė į Molėtus, liepė parašyti pareiškimą, kad prašosi atleidžiama iš darbo.

Tuo laikotarpiu Antanas su bičiuliu Bružu (vėliau taip pat išėjusiu į mišką- A.Š.) pasirūpino dviejų partizanų (Jono Vyžinto-Svirplio ir Broniaus Steiblio-Marso) palaikais užkastais prie Skudutiškio malūno. Jie iškasė lavonus, kaimynas slapta sukalė karstus, o kiti žmonės naktį juos palaidojo Kaniūkų kaimo kapinaitėse.

Iki šiol neaišku kaip Urbonas-Liepa 1951 m. gruodžio pabaigoje pateko gyvas į priešų rankas. Atrodo Antanas tada jau buvo perėjęs į H.Ruškulio-Llūto būrį, veikusį daugiausia Utenos Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje ir ką tik pakeitęs Pabaisos slapyvardį į Siaubūno. Saugumas buvo visai neseniai išsiaiškinęs, kas juo dengiasi. Molėtų rajono skyriaus ataskaitose įrašyta, kad 1950m. spalio mėnesį suformuotas Žėručio rajonas, vadovaujamas H.Ruškulio-Liūto, o štabo narys Pabaisa (Iš tikrųjų- jau Siaubūnas-A.Š.) Šis rajonas jau buvo MGB kontroliuojamas nes visai apygardai vadovavo išdavikas B.Kalytis-Siaubas- Rytų Aukštaitijos Markulis. Kaip tik tada kažkas vis dažniau ėmė išdavinėti partizanus, vis daugiau jų gyvų patekdavo priešams. Prasidėjo aktyvių ryšininkų areštai.

1951m. rugpjūčio 11d. partizanai pasaloje nušovė Anykščių rajono kolūkio pirmininką V.Rutkovskį ir partijos atstovą iš Vilniaus Balašovą. Nors pasalą surengė partizanų grupė, tačiau teigiama, kad pirmininką nušovė Antanas. Tai vėliau pasakė suimti šio įvykio dalyviai. Ir vėl nežinia kiek čia yra tiesos, tačiau MGB neklysta, nė kiek tuo neabejoja...

Tais pačiais metais Kraujelių šeimą ištrėmė į Sibirą, kur jai prasidėjo nuolatinių tardymų ir sekimo kančio.s Emgėbistams būtinai reikėjo baigti kovą su jau pagarsėjusiu apylinkėse Siaubūnu. Ji persekiojo čia Lietuvoje, o namiškius- Sibire.

Tolesnius įvykius liudija išrašas iš A.KrauJelio-Siaubūno bylos. Apklausiamas H.Ruškulis-Liūtas pasakojo (cituojama pagal rusišką tekstą):

"1951 metų lapkričio 15-16 dieną (...) apygardos vadas Siaubas ėmė keikti mane, Siaubūną, Taurą, Viesulą-Apacianką (pavardė- A.Š), jog nekovojame prieš tarybų valdžią, nenaikiname komunistų, o tik girtaujame. Kad suaktyvintume savo veiklą ir įbaugintume gyventojus, Siaubas pasiūlė nušauti kelis tarybinius patriotus, idant, kaip kalbėjo toliau, gyventojai bijotų ir neišduotų mūsų MGB. Tokius teroristinius aktus būtina daryti iki žiemos."

Akivaizdu, kad B.Kalytis-Siaubas išprovokavo Liūto būrio vyrus 1951m. gruodžio 2-3 naktį nušauti keturis Anykščių rajono gyventojus: S.Litvinavičių, A.Vrubliauską, M.Adamonienę ir J.Šidlauskaitę. Teisybės dėlei reikia pasakyti: šie žmonės buvo pasirinkti ne atsitiktinai,- jie vienaip ar kitaip padėjo okupantams slapta bendravo su saugumu. Įvykdžius šią užduotį, buvo susitarta vėl susitikti su Siaubu, bet jis daugiau čia nepasirodė. Provokatorius iš tų apylinkių išsidangino kitur tęsti savo misijos. Anykščiuose jis jau atliko tai, kas buvo pavesta: žmonių sušaudymas partizanams jokios naudos nedavė, o priešingai- vėliau buvo panaudotas jų kompromitavimui spaudoje ir kaip svarus įkaltis suimtųjų bylose.

H.Ruškulio-Liūto būrio vyrams prasidėjo sunkus ir tragiškas laikotarpis. Iš 14 partizanų liko gyvi tik keli, o pats vadas metų pabaigoje pateko gyvas emgėbistams. Kad suimtų vieną partizaną, prireikė net 230 kareivių ir skrebų. Liūtą išdavė, nurodydami buvimo vietą, du agentai- Žilvytis

A.Kraujelis su žmona 1960m,

ir Rūta. Kartu buvęs kitas partizanas (spėjama Kraujelis- AŠ.) sugebėjo pabėgti. Gal būtų pasprukęs ir Liūtas, tačiau jis buvo neblaivus, negalėjo deramai susiorentuoti, o čia dar bėgant sužeidė į koją.

Suimto Liūto byloje yra jo “prisipažinimas”: "Paskui išgėrėme dar vieną litrą samogono, ir visi banditai išėjo vykdyti sunkaus ir košmariško nusikaltimo prieš tarybų valdžią ir jos patriotus." Lieka tik stebėtis, kaip, praėjus vos savaitei po suėmimo, persiauklėjo ir blaiviai vertino savo veiklą buvęs “banditas", Įvyko išties stebuklingas atsivertimas, patekus į MGB nagučius.

1951-1952m. pradžioje iš būrio gyvi liko tik AKraujelis-Siaubūnas, B.Raškevičius-Tauras ir J.Apacianka-Viesulas. 1951 metu pabaigoje buvo priimtas dar vienas narys- Vladas Petronis-Nemunas iš Dikarų kaimo.

Pavasariop MGB paėmė gyvą J. Apacianką-Viesulą. Tardymo protokole parašyta kad jis pasakė. jog AKraujelis praėjusiais metais pasaloje nušovęs kolūkio pirmininką V.Rutkovskį ir komjaunuolę J.Šidlauskaitę. Tardomas Liūtas teigė, jog pirmąjį nušovė keli partizanai. Abiejų suimtųjų parodymai nesutapo, bet kaltu pripažino Antaną. Po kelių metų J.Apacianka namiškiams prisipažino, kad su komjaunuole susidorojęs jis pats ir apie kitus nieko neminėjo.

Suėmus J. Apacianką ir žuvus B.Raškevičiui, liko tik dviese- Siaubūnas ir Nemunas. Birželio 16d. jie pasaloje nušovė Kaniūkų kolūkio pirmininką V.Utkiną ir sužeidė Aluntos klubo-skaityklos vedėją Sakalį. Kad Utkiną nudėjo, džiaugėsi ne vienas žmogus, nes jis buvo nedoras, aktyviai veikė prieš partizanus; kalbėta jog jis nušovęs Vastapų kaime partizaną Joną Juočepį-Darių. Vėliau legalizavęsis V.Petronis-Nemunas teisinosi, kad į Utkiną ir Sakalį šaudęs Kraujelis, o jis pats tik stebėjęs, kas dedasi aplink.

Utenos, Molėtų ir Anykščių saugumo skyrių ataskaitose ėmė mirgėti Siaubūno ir Nemuno vardai. Abiejų kovotojų paieškoms ir likvidavimui buvo užverbuota nemaža naujų agentų. Toliau vyko ryšininkų ir rėmėjų areštai, visomis išgalėmis buvo stengiamasi priversti juos dirbti MGB labui. Nuolat buvo sekami Antano giminės, patikimi agentai apginkluojami pistoletais, instruktuojami, kaip nužudyti paskutinius Lietuvos partizanus

Gražiais pažadais pavyko sugundyti Kaniūkų kaimo gyventoją, kolūkio pirmininko pavaduotoją Edmundą Satkūną. Jis buvo Antano jaunystės bičiulis, be to, niekuo neįtariamas MGB dokumentuose įrašyta kad jis panoro išpirkti savo kaltę dėl ankstesnio bendravimo ir paramos šiam liaudies priešui ir pats pasiprašė pistoleto. Jį davė 2N skyriaus viršininkas pulkininkas Kerinas Vilniuje. Satkūnui paaiškino, kaip šaudyti, į kurią kūno vietą geriau taikytis. Davė iššauti penkis bandomuosius šūvius.

Gruodžio 22 dieną Antanas išsikvietė Satkūną į susitikimą netoli pastarojo namų. Tas atsinešė butelį degtinės kurią abu draugiškai gėrė. Vėliau Antanas pasakojo namiškiams:

-    Man jis kažkoks įtartinas pasirodė, kažko jaudinosi. Pašnekėjom abu, ir sakau; "Aš einu.” Vos pradėjau eiti- o gi šūvis iš užpakalio. Pajutau, kad kažkas perėjo per plaučius Maniau, kad kareiviai. Atsigręžęs matau: jis baisiom akim žiūri į mane, rankoje pistoletas. Tada kaip laikiau automatą, taip ir “patraukiau” iš jo. Tas spėjo dar surikti nesavu balsu ir krito.

Vėliau į įvykio vietą prisistatę saugumiečiai apžiūrėjo ją ir protokole parašė, kad Stankūnas buvo per daug išgėręs, todėl ir nenušovė bandito. Iš tiesų tą dieną pūtė stiprus vėjas, jo gūsis pakėlė Antano lietpalčio skverną, ir žudikui nepavyko tiksliau nusitaikyti. Kulka tik šiek tiek kliudė plaučius.

Pasakojama kad nevykėlio išdaviko žmona žinojusi, su kokiais kėslais jos vyras išėjęs į tą pasimatymą. Išgirdusi pistoleto šūvį, labai nesijaudino, tačiau po automato serijos suprato, kas įvyko. Vėliau ji nusprendė atlikti atgailą už savo vyrą: išėjo su vaikais iš namų ir tapo Skudutiškio (savo parapijos- A.Š.) klebono šeimininke. Sakėsi, kad tarnaus tik bažnyčiai, valys ją, gamins kunigui valgyti, kad tik išpirktų vyro kaltę. Archyvuose rasta medžiagos, kur matyti, kad MGB buvo numačiusi užverbuoti vaikus, kurie sektų savo motiną. Ar tas noras išsipildė, nežinia

Vitalija liudija:

-    O kaip gražiai jie draugavo su Antanu! Pas Satkūnus buvo knygų, kurias abu mėgo, jomis keisdavosi. Kolūky ko nors reikia- tas ir žinias perduoda ir viską. "Tiesiog, aš juo kvailai patikėjau- sakė Antanas. Atrodė, toks buvo geras, nuoširdus iki to laiko aš niekuomet klaidos nedariau"

Po šio įvykio paaiškėjo, kad MGB nesiskaitys su priemonėmis, kad tik Kraujelį likviduotų ar suimtų. Reikėjo būti dar atsargesniam ir netikėti daug kuo.

Žinios apie Siaubūną pasiekė Maskvą; rugsėjo mėnesį Martavičius iš Vilniaus pranešė Sąjungos ministro pavaduotojui, kad “Aušros" kolūkio salėje Kraujelis ir Nemunas sudaužė kino aparatūrą, sužeidė kino mechaniką ir apšaudė automašiną. Tai buvo bene paskutinis atviros jų kovos atvejis. Rašte minima kad papildomas jų likvidavimo planas išsiųstas į Maskva.

A.Kraujelis-Siaubūnas apie 1960m.

Rajonų 1953 metų ataskaitose pilna agentų slapyvardžių, partizanų ryšininkų bei rėmėjų pavardžių. Matyt, kad būtų ramiau, rašoma jog "Kraujelis nuo 1952 metų teroristine veikla neužsiėmė”. Aišku, jog nuolatos kaip skalikų emgėbistų persekiojamam dvejetui reikėjo pakeisti senus kovos būdus, labai apgalvoti kiekvieną žingsnį. Reikia pasakyti, kad pasirinkta kitokia veikla pasiteisino iki pačios paskutinės dienos. Tų pačių metų vasarą prie juodviejų buvo prisidėjęs trečias asmuo, buvęs Dubingių apylinkės Murališkių pradinės mokyklos mokytojas Vytautas Meliūnas-Vladas tik neilgai išbuvo kartu; žuvo po 5- 6 dienų nuo partizanavimo pradžios prie Strėliškių Molėtų rajone. Apie šį taurų vaikiną kol kas nedaug kas žinoma.

Saugumiečiai rašo, kad Utenos rajone abu partizanus seka 18 Utenos, 14 Molėtų ir gal panašus skaičius Anykščių rajono patikimų MGB agentų. Žinant visų sovietinių įstaigų polinkį padidinti savo rodiklius ir pagrąžinti ataskaitas, tokius duomenis reikėtų vertinti atsargiai. Vis dėlto šie skaičiai daug ką pasako apie MGB veiklą ir jos būdus. Netgi sovietinių švenčių metu numatoma "padidinti budrumą", kad tik kaip nors nepasireikštų Kraujelis Anykščių rajone, pavyzdžiui, tam atvejui sudarytos 3 grupės po 5 skrebus Pažymima kad tame rajone "atskirų kolūkių pirmininkų ir kolūkių aktyvistų adresu pasirodo grasinančio turinio laiškų”, todėl tokius asmenis turį saugoti milicininkai ir skrebai. Viskas panašiai buvo daroma ir Utenos bei Molėtų rajonuose. Visur, kur tik galėjo užeiti arba slėptis Kraujelis, būdavo išdėstomos pasalos tačiau po to vis rašoma kad pastangos "rezultatų nedavė". Kai kur pasalose ištūnota net po visą menesį. Tikintis likviduoti Siaubūną ir Nemuną, pas kai kuriuos agentus paliekamos “specialios priemonės".

1954m. kovo pradžioje V.Petronis-Nemunas legalizavosi ir Antanas liko vienas. Apie tai iš Anykščių skubiai raportuojama į Vilnių viršininkams Pats V.Petronis greitai gavo pasą ir buvo įdarbintas “Spartako” artelėje. Saugumiečiai puoselėjo daug vilčių; pranešė, kad "dabar jį panaudoja (lspolzujut) Utenos ir Molėtų VRM skyriai, ieškodami Siaubūno". Legaliu tapęs V.Petronis nurodė, kur Kraujelis gali slapstytis, tačiau “patikrinimai rezultatų nedavė”. Krinta į akis tai, kad apklausiamas partizanas vardijo ne pačius ištikimiausius ryšininkus ir rėmėjus. Nemaža jų be pavardžių, pasakyta tik iš kokios vietovės. Labai gali būti, kad Antanas atsargumo dėlei daug ką buvo nuslėpęs nuo savo bendražygio. Saugumiečiams teko nusivilti, nes tikėtasi žymiai daugiau.

Ne visai aišku, kodėl KGB taip švelniai elgėsi su šiuo buvusiu vadinamuoju banditu. Rodos galėjo jį teisti bent už dalyvavimą išaiškintose “teraktuose". Gal tai buvo jaukas pačiam Antanui suvilioti tariamu sovietų valdžios humaniškumu ir atlaidumu? Buvęs Utenos KGB viršininkas S.Tichomirovas neseniai aiškino:

-    Stengėmės paimti gyvą, kadangi jis tikrai nebūtų buvęs sušaudytas. Tada mirties bausmė jau buvo panaikinta. Galėjo gauti 15 metų ir dar būtų sugrįžęs gyvas.

Taigi KGB organuose sėdėjo "geraširdžiai” ir savo priešams troško tik gero. Na, o nubausti juk šiek tiek reikėjo...

Iš pradžių Siaubūno gal aktyviausiai buvo ieškoma Anykščių rajone. Tai liudija rajono MVD skyriaus bylose išlikusi medžiaga ir joje- dalis “agentūrinių- operatyvinių priemonių plano dėl vienišo bandito Siaubūno paieškų ir likvidavimo". Skverbiasi abejonė, kad čia tik eilinis viršininkų noras pasirodyti kuo aktyvesniems prieš aukštesnius rašyti kuo daugiau “priemonių”. Gaila, kad iš aštuonluose lapuose surašyto 1954 metų plano tėra trys ir tie patys- su žiojėjančiomis skylėmis vietoj agentų pavardžių ir kitų duomenų apie juos. Kiti penki lapai išplėšti; pasidarbuota gana grubiai. Išlikusioje dalyje savaip įdomus įrašas jog agento Vanago (buvusio aktyvaus partizanų rėmėjo ir būryje žuvusio sūnaus tėvo) namuose reikia įrengti signalinę aparatūrą “Trevoga” ir "kilimėlį", įmirkytą neftūnu-86. Be to, patį Vanagą dar patikrino agentas provokatorius Smirnovas. Taip pat įdomus sakinys “Numatoma Rutkausko namuose palikti “H"-ekstra "H”-ekstra patvirtinus, kad atėjo banditai,- veikti”.

Apie sekimo priemones ir būdus patvirtina ilgokai su Antanu bendravęs Juozas Ruzgus:

-    Mano tėvukas buvo užtikęs ant lubų siųstuvėlius. Jis pamatė pro lubas iškištą laidelį. Užlipo ant aukšto ir rado po spaliais kažkokį aparatėlį. Aš pasiūliau jį apipilti gazoliu. Pasakiau ir Kraujeliui. Buvom sugalvoję išmest ar apipilt kuo, bet nutarėm geriau neliest. Pabuvo taip gal per vasarą ir pasiėmė.

Neliko be dėmesio ir legalizavęsis V.Petronis. Jį sekė Gediminas ir Vosgelienė. Pažymima, kad tokie operatyviniai planai buvo suderinti su gretimais Utenos ir Molėtų rajonais.

Vėlesniais gaudynių metais saugumiečių veiklos būdai ir priemonės vis tobulėjo, įgavo kažkokį košmarišką atspalvį, kuris ypač išryškėjo verbuojant ir rezgant sau patikimos agentūros voratinklį. Viskas tiko: šantažas, atviri grasinimai, papirkinėjimai. Manyta, kad gal ne vienas susigundys pinigais, paskirtais už A.Kraujelio sugavimą ar nušovimą.

Pažinojusieji Antaną tvirtina, kad metams bėgant jis daręsis vis atsargesnis ir gudresnis, nors ir iš prigimties jam šių savybių netrūko. To neslepia ir jo persekiotojai- dar gyvi kagėbistai. Norėdamas apgauti juos, nors laikinai apraminti, A.Kraujelis paskleidė gandus kad nori išvykti kažkur iš Lietuvos, gyvena už 50 kilometrų nuo savo kraštų. Atrodo, kad šie gandai persekiotojus truputį apraminę. Kelis kartus jis siuntė į rajoninius KGB skyrius klaidinančius laiškus. kurių, deja, nepavyko rasti. Tichomirovas pasakojo, kaip kartą A.Kraujelis pasakė vienam žmogui, kelintą dieną ir valandą Skudutiškyje stovės saugumiečių mašina ir bus jie patys. Sutartą dieną tas žmogus pasitikrino, ar tikrai taip yra, ir įsitikino tuo, kas buvo sakyta. Dalykas buvo gana paprastas: Antanas ar kažkas kitas už jį parašė Utenos saugumui, kad norintys susitikti su juo atvyktų į Skudutiškį. Tie viską apsvarstė, suplanavo ir nutarė dėl visa ko atvažiuoti. Teko nusivilti supratus, kad dar kartą jie apgauti. Pasakojama kad panašių atvejų būta ir daugiau, tačiau argi KGB apie tai parašys savo popieriuose...

Kaskart vis aštrėjo žūtbūtinė MGB kova prieš A.Kraujelį. Antano pusėje buvo tiesa tėvynės meilė ir moralinė bei materialinė daugumos lietuvių parama. Priešas rėmėsi klasta, melu, kovojo ne per vieną dešimtį metų sugalvotais ir išmėgintais būdais. Padėjo ir savi išdavikai, kurių vis daugiau atsirasdavo, nes tautos dvasia silpo.

Reikėjo A.Kraujeliui galvoti apie maistą, drabužius ir apavą, o svarbiausia- rasti ištikimų žmonių, galinčių priglausti. Lauke slapstytis darėsi vis sunkiau, nes kojų sąnarius kamavo reumatas, nuolatos būnant drėgmėje ir šaltyje.

Dabar sunku nuosekliai sudėlioti į eilę visus įvykius ir atsijoti tiesą nuo išmonės, nes žmonių atmintis negalėjo visko tiksliai išsaugoti ir atkurti. Juolab pasakojo ne vienas asmuo, atskleisdami svarbius Antano slapstymosi faktus.

1955-1960 metais A.Kraujelis slapstėsi pas Antaninavos (Dubelkos) kaimo gyventoją Petronį, kur įsirengė slėptuvę po lova. Vietovė slapstymuisi pasirinkta nebloga, nes šeimininkai nebuvo turtingi, mažiau galėjo būti įtariami. Sodyba stovėjo atokiai. Pati Petronienė buvo labai religinga o keturi jos vaikai net patarnaudavo bažnyčioje per mišias

Slapstydamasis pas Petronius Antanas susipažino su būsimąja žmona Janina Snukiškyte, kuriai Petronienė buvo teta iš tėvo pusės. Greit po pažinties šioje sodyboje įvyko slaptos jungtuvės o netrukus gimė ir sūnus

A.Kraujelis su žmona ir sūnumi 1956m.

Alvydukas. Vaikas beveik dešimt metų nežinojo, kad turi kitą motiną, o ne Petronienę, ir kitą tėvą- ne Petronį. Jis visur buvo įrašytas šia pavarde, taip ir mokyklą pradėjo lankyti. Tokia dviprasmiška padėtis tęsėsi iki tikrojo tėvo žuvimo dienos o pati pavardė išliko ilgiau. Motinos teises Janinai teismas pripažino tik 1968 metais, kai ji grįžo iš kalėjimo. Alvydas dabar prisimena vaikystę:

- Išvakarėse skrebai buvo apsupę Petronių namus darė kratą. Paskui visą naktį gėrė ir iki pusiaudienio gulėjo girti. O Kraujelis buvo už kokių 100 metrų krūmeliuose. Iš ryto Petronienės duktė vedė mane grybaut.

Žinojau, kad ten, kur veda, grybų nėra. toje vietoje nedygsta. Bet ta pasakė: "Čia turi būti”. Galvoju, ką čia aiškina, nieko ten negali būti. Pamačiau, kad netoliese stovi žmogus “Čia tavo tėtytė",- pasakė ta. Jis pakėlė mane, pabučiavo. Pasišnekėjau su tėte.

Tad, be rūpinimosi, kaip pačiam išlikti gyvam, Antanui prisidėjo ir šeimyniniai reikalai. Reikėjo suktis taip, kad globėjai kuo mažiau turėtų vargo dėl jo ir šeimos. O pagrindinis KGB tikslas buvo surasti A.Kraujelio slapstymosi vietą ir nutraukti partizaninę veiklą. Jiems buvo apmaudu, kad tas nebando tyliai tūnoti, o veikia Ne atvirai, kaip kadaise, tačiau kitaip ir dar labiau garsėja žmonėse savo asmenybe.

Saugumiečių dokumentuose pasirodė žinių, kad tai vienas tai kitas asmuo rado arba gavo ir atidavė jiems įspėjamojo turinio laiškus arba raštelius juose įspėjama ar net grasinama susidoroti už blogus darbus, savivalę, pataikavimą tautos priešams. Net Skudutiškio klebonas skundėsi gavęs ne vieną tokio turinio laišką. Po apsiskundimo kagėbistams “Jis noriai sutiko atversti A.Kraujelį". Ko gera būtų jį sugrąžinęs į tikrąjį sovietinį tikėjimą. Nepanašu, kad visi tokie laiškai ir rašteliai buvo perduoti į KGB.

Buvo ir tiesioginių Antano akistatų su saugumiečiais. Pasakoja pusbrolis Jonas Kraujelis.

- Su Lemežiu, Skudutiškio saugumo viršininku, susitiko akis į akį. Antanas slapstėsi pas vieną žmogų, gulėjo ant krosnies Saugumietis įėjo gryčion be jokio įtarimo, o Antanas netikėtai užstojo duris Pasakė: “Padėk automatą į šalį, gal pašnekėsim". Išėmė iš jo šovinius ir paleido Lemežį sakydamas, kad jie pravers, o saugumietis gali keliauti.

A.Kraujelis nešiojo ilgus plaukus ir buvo švelnių veido bruožų, todėl vykusiai išnaudojo šį privalumą. Tą liudija nuotrauka kurioje jis sėdi apsirengęs moteriškais drabužiais. Ne kartą jis taip apgavo priešus ir laimingai išspruko iš jų nagų. Minėta nuotrauka vėliau pateko į KGB, buvo išspausdinta, rodos, Molėtų rajono laikraštyje kaip kompromituojanti medžiaga. (Užbėgant įvykiams už akių, reikia prisiminti, kad taip jis ketino pabėgti ir paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis.) Žmona Janina pasakoja, jog dažnokai Antanas meškeriodavo taip persirengęs ir pasidėjęs ginklą krūmuose. Beje, žvejybą jis labai mėgo. Persirengęs neretai ir ūkio darbuose kai kam pagelbėdavo. Kai buvo jaunas, buvo net pramuštgalviškai drąsus. Apie vieną atvejį pasakojo moteris, buvusi jo dalyvė:

-    Aluntoje buvo turgaus diena. Aš stoviu parduotuvėje, eilėje netoli prekystalio, žmonės labai susigrūdę. Mane kažkas stumtelėjo: atslgręžiau-ogi Antanas! Apsitūlojęs, skara matyti beveik tik akys. Man šnipštelėjo, kad tylėčiau, ir net nepastebėjau, kur netrukus išgaravo.

Neretai atokesniuose keliuose apsirengęs rusiška uniforma, Antanas susistabdydavo automašiną ir paprašydavo pavėžėti. Taip pavykdavo greit palikti pavojingesnes vietas. Nešiojo artileristo kepurę, apie ką liudijo ir V.Petronis, kai saugume buvo klausiamas apie Antano išvaizdą. Ta kepurė išliko pas vieną buvus5 ryšininką, o dabar ją saugo sesuo Janina kaip šeimos relikviją.

Ne kartą buvo ir labai kritiškų momentų. Vieno išdaviko žmona pamatė A.Kraujel5 pusryčiaujant5 pas Ruzgų ir pranešė "draugams". Netrukus atlėkė saugumiečių viliukas, lydimas pilnos automašinos kareivių ir skrebų. Antanas net nespėjo visų savo daiktų nusitverti, teko kuo greičiau bėgti.

-    Maskavimosi chalato paimt nebespėjo,- pasakoja Ruzgus- Chalatas vienon pusėn, aš- kiton. Dar tolokai buvau, bet saugumiečiai pamatė ir ėmė šaudyt. Mečiau chalatą, ir jis užsikabino ant karklo. Pamatė. Atbėga šuo. Manau, dabar tai jau papils. Aš tik “ciucka, ciucka”, o jis nieko. Pasivijo kareivis: "Kur bėgi?” Sakau: "Pas Satkūną Albiną, pas draugą”. “Grįžk atgal!"-sugrąžįno. Stvėrė už krūtinės pradėjo ausiuot “Kur Kraujelis?” Sakau: "Nežinau". Atsinešė chalatą. Kad ne jis, gal būč ir išsigynęs O tolias girdžiu, šaudo. Paskui suėjo rusai visi vidus Sako: “Pabėgo!”Netoli buvo krūmai, o toliau- Kaniūkų miškas tai ir nebepasivijo. (Tuomet partizaną tik nesunkiai sužeidė.- A.Š.)

Apie vieną įvykį seseriai Vitalijai pasakojo pats Kraujelis:

-    Kartą apsupo mane rugiuose. Biesas žino, kaip aš ten buvau užmigęs. Prabundu: kaip šunys iš visų pusių šliaužia prie manęs, matyt, gyvą nori pačiupt. Galvoju- viskas. Atsistoju, čiupau už automato, sustaugiau vilko balsu ir paleidau seriją! Kaip strėlė rėžiau pakalnėn. Tai rėkė kaip gyvuliai, lėkdami iš paskos. Aš tik nusikvatojau į juos atsigręžęs ir pabėgau.

Daug ko reikėjo sau, o vėliau ir šeimai. Į kolūkius suvarytiems žmonėms buvo labai sunku gyventi, nes naujoji tvarka juos labai nuskurdino. Vogti dauguma negreit įprato, be to, nelabai buvo ką. Antanas paskirdavo pirmininkams ir brigadininkams savotiškas prievoles grūdais ar kitokia natūra. Nebuvo pratęs neatsilyginti tiems, kurie jį slėpė ir maitino.

Vitalija pasakoja:

-    Geros valios žmonės jįmyjėjo, pasitikėdavo. Užverbuodavo kolūkių

pirmininkus, brigadininkus ar sąskaitininkus. Sąžiningas buvo. Sakydavo: “Jei reikia paimt iš kolūkio pragyvenimui ar kitiems reikalams, tai aš kelis kartus daugiau užrašau, duodu jiems pasinaudot. Jei aš imu, tai žmonėms reikia, kad jie turėtų".

Nenorėdamas pakenkti vietos gyventojams, A.Kraujelis, beveik visuomet palikdavo raštelius, parašydamas, kiek ir ko paėmė. Pasirašydavo slapyvardžiu arba Lietuvos partizanų vardu. Niekuomet neslėpdavo kas esąs, o prisistatydavo jo nepažįstantiems slapyvardžiu ar pavarde. Toks Antano elgesys daugeliui žadino pagarbą, todėl jie nelaikė jo plėšiku ar nedoru žmogumi.

Vienam slapstytis buvo labai nelengva, o kai kada prireikdavo patikimų pagalbininkų. Apie 1955 metus AKraujelis susitarė su broliais Voldemaru ir Juozu Ruzgais, taip pat Albinu Satkūnu iš savų apylinkių dėl paramos. Tų metų rudenį su jų pagalba iš kolūkių paimta keliolika avių, kurios buvo už pinigus išdalytos žmonėms. O pinigų labai reikėjo slapstantis ir nuolat keičiant vietas. Visa tai vėliau KGB išpūtė iki didžiulio masto plėšikavimų.

Kai kurie nusikaltėliai prisidengdami A.Kraujelio pavarde, pradėjo reikalauti iš gyventojų pinigų. Ne vienas po nakties rasdavo raštelį, kad nustatytą dieną nurodytoje vietoje atneštų ir padėtų vienokią ar kitokią sumą. Tokius atvejus patvirtina rasta archyvuose medžiaga ir gyvi liudytojai. Vieną tokį raštelį parašiusį asmenį išaiškino KGB. Tas tipelis buvo iškviestas ir_ užverbuotas sekti Kraujelį. Apie jokią atsakomybę tarybiniam teisėtumui, žinoma, nebuvo nė kalbos. Tikslas pateisino priemones...

KGB nepaliko ramybėje ištremtos Antano Kraujelio šeimos. Ypač buvo terorizuojama sesuo Vitalija. Ji prisiminė:

- Sibire išduota, skundžiama buvau, pasakytas mano slapyvardis. Mušė, visaip kankino, norėjo net rožančiumi pasmaugt. Po to su vynu prisistatė. Tris paras laikė alkaną, nedavė užmigt, sėdėjo prie manęs pasikeisdami. Būčiau pasikorusį, jeigu būtų buvę ant ko. Valgyt atnešė, padėjo ant stalo. Kai jie vyno įpylė, pasakiau: “Aš niekad gyvenime jo negėriau, skonio nežinau". Norėjo per prievartą supilt į burną, apliejo mane. Pradėjo kalbėt gražiai: “Nekankinsim daugiau- pasižadėk, sudarysim sąlygas galėsi į Lietuvą važiuot. Įdarbinsim, butą duosim, galėsi mokytis". Sakau: “Žinot ką, viską galiu, bet išdavikė niekada nebūsiu". Išėję pasitarė. Tada įėjo Korsakas iš Lietuvos ėmė mane kalbinti: “Jei laiškus gaunat kokius ar nuotraukas iš Lietuvos tai atneškit". “Gerai,- sakau.- jei gausiu tokius, tai būtinai pristatysiu”. Supratau, kurlink viskas krypsta. Norėjo mane užverbuot į Lietuvą, kad aš Antaną surasčiau ir parduočiau. Dvejus metus mane taip kankino, bet pamatė, kad nieko neišeis.

Šeimoje buvo daug vaikų, todėl po aštuonerių metų jai leido sugrįžti į Lietuvą be teisės gyventi senoje vietoje ir atgauti turtą. Sugrįžus nebuvo lengviau. Dar gerai, kad vieni dori žmonės priėmė gyventi į tvartą, kurį buvę tremtiniai pavertė būstu. Ir į tėviškę sugrįžę vis jautė, kad yra lyg kažkokiame uždarame rate. Negeros akys sekė kiekvieną žingsnį, o KGB dažnai tardė. Kagėbistai žinojo, kad Antanas būtinai norės susitikti su saviškiais.

Su seserimis pirmą kartą po tremties Antanas susitiko 1959m. rudenį. Tuo metu Vitalija jau buvo ištekėjusi ir laukėsi kūdikio. Pajuokavo: “Žiūrėk, gėdos nepadaryk- kad gimtų sūnus!”. Sutikęs tada jas prašė:

-    Jei žūsiu, suraskit mano kaulus ir deramai palaidokite. (Deja, šiam norui nebuvo lemta išsipildyti.)

Susitikimą prisimena Janina:

-    Kai pamačiau Antaną miške, įspūdis buvo baisus. Nuskurdęs, plaukai ilgi, ant kojos egzema. Aš sakau: “Antanai, kiek tu gali? Juk mes tavęs neteksim. Vieną brolį teturim. Antanai, gal tavęs nenušaus, gal dovanos gal ką”. O jis pasakė: "Dieve mano, tik nemesk mokyklos! (Janina septynias klases baigė Sibire, sugrįžus buvo labai nelengva iš pradžių lietuviškai mokytis ypač sunkiai sekėsi gimtoji kalba- A.Š.) Manęs tai jau tikrai nebus, aš galiu ir dabar nusišauti, bet Lietuva bus laisva!” Man tie žodžiai dabar liko kaip priesakas. Žiūrėjau į jį ir galvojau: ar jis protingas, ar fanatikas? Kaip gali žmogus taip kalbėti, kai jau viskas prarasta?

Tuo metu Antanas pajuto, kad KGB nujaučia, jog jis slapstosi pas Petronius. Pastebėjo artimą asmenį slepiant nuo jo pistoletą ir viską suprato. Ėmė ieškoti naujų globėjų ir kitos slėptuvės. Dėl visko susitarė su Utenos rajono Papiškių kaimo gyventoju Antanu Pinkevičiumi, žmonos sesers vyru. Dėl ryšių su partizanais jis buvo nuteistas 10 metų lagerio pagal 58-ąjį straipsnį. Sugrįžo iš ten 1956m., o apie 1960-uosius pasistatė namą minėtame kaime. Antanas jam padėjo, duodamas kelis šimtus rublių. Pasak žmonos Janinos pasakojimo, namas buvo pastatytas iš klojimo rąstų, pridėjus dalį savų naujų medžiagų ir apkaltas toliu, tad atrodė ne itin išvaizdžiai. Prieš mūrijant kaimišką krosnį po jos pamatu plačiai pridėta akmenų, kad į juos atsimuštų strypai darant kratas. Tarp jų iškasta duobė slėptuvei, kurios sienos vėliau apmūrytos plytomis.

Tichomirovas teigia: “Bunkeris buvo įrengtas, pastačius namą už Kraujelio prisiplėštus pinigus ir turtus.” Tas “bunkeris” buvo visai ankštas, nes po Antano žūties surašytame akte nurodyta, kad jo matmenys 94xl32x69cm, o anga įlįsti- 44x33cm, padaryta perpjovus pečiavykščio rąstelius ir vėl pritaikius senon pjūvio vieton.

Pas naujus globėjus apsigyveno ir žmona. Alvydukas liko pas Petronius, nes jį pasiėmus saugumas būtų iš karto atkreipęs dėmesį. Tiesa ar ne, bet Tichomirovas pasakė:

- Kad vaikas ne Petronienės, žinojom gana anksti, todėl Janina ne kartą buvo kalbinama baigti ryšius su Kraujeliu, persigalvoti. Atrodo, jau prižada paklauso, tačiau susitinka su juo, ir vėl viskas iš naujo...

Antano namiškiai, neišbuvę Tėvynėje nė metų, vėl buvo ištremti: saugumas liepė per 24 valandas išsinešdinti, kur nori. Neliko kitos išeities, kaip grįžti atgal į Sibirą, pasiieškojus ten vietos kur kiek geriau. Sesuo jau buvo pradėjusi mokytis Molėtų vidurinėje mokykloje, kur išimties tvarka spėjo gauti aštuonių klasių baigimo pažymėjimą. KGB dėmesį patraukė ir ji: tai liudija įrašas ataskaitose: “Molėtų vidurinėje mokykloje rastas priklijuotas antitarybinio turinio lapelis. %tariama Kraujelytė Janina taip pat mokiniai Baseckas ir Mozūra”.

1960 metų rugpjūčio 19-osios naktį buvo įsilaužta į Pakalnių bažnytkaimio parduotuvę. Nustatyta kad paimta prekių už 23609 rublius. Tai padarė Antanas kartu su broliais Ruzgais ir A.Satkūnu. Labai reikėjo lėšų pragyventi jam pačiam ir šeimai išlaikyti. Visur ir visiems buvo nelengva o vien tik už ačiū Antanas nebuvo pratęs gyventi. Prekės pasidalytos tarpusavyje, todėl kiekvienam iš dalyvių atiteko ne itin dideli lobiai, žinant to meto pinigų vertę.

Po įsilaužimo ant parduotuvės prekystalio buvo rastas raštelis: “Nelieskit šeimininkų, jie nekalti. jų kaltumas kaip ir jūsų. Sunaudoju prekes. Siaubūnas” jo pagalbininkai Ruzgai ir A.Satkūnas, dalyvavę įsilaužime, taip pat anksčiau padėję paimti iš fermų avis, po dvejų metų buvo nuteisti 10,7 ir 6 metams sustiprinto ir griežto režimo lagerio. Atrodo, juos išdavė kaimynas. (Tas kaimynas neseniai pasikorė- A.Š.) Keistoka, kad jie visi trys buvo nuteisti pagal politinius straipsnius kai viešai apie Antaną rašė ir kalbėjo kaip apie kriminalinį nusikaltėlį. J.Ruzgui kagėbistai siūlė pistoletą, kad nušautų Kraujelį arba įpiltų migdomųjų į kokį nors gėrimą. A.Satkūną areštavo armijoje, ten net pats Dušanskis atskrido iš Vilniaus. Jis labai norėjo sužinoti, kur gali slapstytis Antanas, žadėjo duoti dovanų, paleisti anksčiau atostogų.

KGB darbavosi su vis didėjančiu įkarščiu, kad tik pasiektų savo tikslą... Vienoje ataskaitoje įrašyta;

"Silva turėjo ryšius su Kraujeliu. Pagal 9 straipsnį jam išduota 4900 rublių. Reikia kad jis plačiai paskleistų žinias, jog tuos pinigus atsiėmė už daiktinius laimėjimus loterijoje. Tas pats daroma ir su Gabriu” Manyta kad Kraujelis, išgirdęs gandus, patikės jais ir susigundys pinigais. Be to, tiems agentams išduotos ir OT priemonės. Provokacija nepavyko.

Pasitelkta ir sovietinė spauda. Rajoniniuose laikraščiuose išspausdinta nemažai "kompromituojančios" Kraujelį medžiagos Pažymima kad po jos "pradėjo gausėti pranešimų apie Kraujelį".

Jo vardu tęsėsi raštelių su reikalavimais atnešti pinigų istorijos. Viename KGB pranešime pasirodė net buvusio kolūkio pirmininko, kandidato į TSKP narius pavardė. Šantažuotojas buvo išaiškintas bet regis, jo pasigailėta. Kur čia purvinsi šlovingąsias TSKP eiles!...

Buvo ir apylinksmių istorijų. Vienoje sodyboje paliktas pasaloje leitenantas taip susidraugavo su degtindariu šeimininku, jog dar atsikvietė savo žmoną. Kompanija apie savaitę linksmai leido dieneles, jas paįvairindama samagonu. Tai išsiaiškino savieji, susirūpino operacijos nesėkme net Anykščių Pirmasis. Pasalautojas juk galėjo atvirumo valandėlėmis per daug išsiplepėti, jau nekalbant, kad sužlugdė priemonę. Neparašyta kaip buvo nubaustas nevykėlis leitenantas, bet jam pagirios negalėjo būti labai malonios. Ši istorija įvyko pas Antanui patikimą žmogų ir galėjo būti net sugalvota.

Be perstojo buvo sekami visi tie, kurie galėjo palaikyti su A.Kraujeliu menkiausius ryšius.

1961 metais į tėviškę parvažiavo atostogų iš Archangelsko srities Antano žmonos giminaitis, tarnavęs ten karininku. Per išgertuves namuose jis pamiršo diržą. Kadangi turėjo kitą, dėl to nesijaudino ir išvažiuodamas paliko jį tėvui. Kartą užėjęs Antanas diržą pasiėmė. Kai jis žuvo, giminaitis buvo iškviestas į štabą, kur pasakė, kad pas nušautą banditą rastas jo diržas. Giminaitis vos išvengė tarnybinio pažeminimo. Keista, kaip KGB nustatė diržo savininką.

Prisimena sūnus Alvydas:

- Man buvo įsakyta nepasakoti, ką matydavau ir girdėdavau "Sakyk, kad nežinau, ir viskas”. Pašnekindavo apylinkės pirmininkas, brigadininkas kiti. Klausinėdavo, kas buvo atvažiavę, kokie svečiai. Gudriai klausdavo, kaip vaiką, bet mano protas buvo ne vaiko.

Molėtų rajono KGB buvo numatę verbuoti artimiausio bažnytkaimio (Skudutiškio) kleboną, kad gautų žinių apie Antaną. Taip pat į sekimą įtraukė ir kitą. jau užverbuotą, kunigą, kad tas viską pranešinėtų apie pastarąjį.

Dalis vien Utenos rajono 1961m. KGB ataskaitų ir pranešimų:

"Pas T. yra operatyvinė pasala jis apginkluotas ir ieško Kraujelio.

Pas Ž. irgi pasala su jo šeima pravedamas auklėjamasis darbas.

Pas B. taip pat pasala. Jis apginkluotas.

Ginklas išduotas ir T. Jis anksčiau materialiai jam padėdavo, o dabar išreiškė norą padėti KGB. T. užduotis atlieka sąžiningai.

OT priemonės paliktos pas Gaidį.

Sakalas apginkluotas, kad galėtų savarankiškai suimti arba likviduoti Kraujelį.

Sudaryta operatyvinė grupė, pravedamas auklėjamasis darbas, panaudojama spauda išspausdinti keli straipsniai."

Panašios "priemonės” buvo įgyvendinamos ir Molėtų bei Anykščių rajonuose.

Paskutiniųjų ketvertų metų laikotarpis mažiausiai išaiškintas, kadangi daugelio bylų iš rajonų nėra. Kaip tik jose galėtų būti atsakas, kas vis dėlto nurodė, kur gali slėptis Antanas. Kad čia buvo išdavystė, nėra abejonių, trūksta tiesioginių įrodymų. Saugumas mokėjo nuslėpti savo agentus ir pasistengė, kad išliktų kuo mažiau juos išduodančios medžiagos.

Planai, kaip suimti ir likviduoti Kraujelį, Vilniuje būdavo apibendrinami ir patikslinami, padarius reikiamas pataisas. Labai tikėtina, kad vienas iš paskutiniųjų (jei ne paskutinis) planų buvo literinėje byloje Nr.815, sudarytoje 1964m. rugsėjo 28d. ir surašytas aštuoniuose lapuose. Jis, regis, atsakytų į pačius svarbiausius klausimus. Žmonių nuojauta dažnai pasitvirtina, o tuos, kurių sąžinė nešvari, teteisia Aukščiausias.

Per daug nelygios buvo jėgos o ratas, kur galėjo slapstytis Antanas, vis siaurėjo- sukruto ir viršūnės Vilniuje, kad paruoštų visą medžiagą, kuri buvo reikalinga jam apkaltinti. 1964m. gegužės 12d. A.Kraujeliui užvesta baudžiamoji byla. Buvo iš naujo surasti ir apklausinėti visi ankstesnieji liudytojai. Pasiektas net Sibiras kadangi kai kurie atsidūrė ten dėl įvairių priežasčių, daugiausia ištremti ar nuteisti. Ko gera buvo pasigailėta kad ankstokai sušaudė Liūtą, Viesulą ir kitus. Visi dokumentai sutvarkyti ir įforminti. Liudininkų apklausa šioje byloje baigta 1965m. sausio 15d. Liko tik laukti sėkmingos “medžioklės” pabaigos.

Pagaliau byloje atsiranda trumpas įrašas:

"1964 metų gruodžio 19 dieną operatyvinių paieškų priemonių vykdymo metu gauta duomenų, kad Kraujelis gali slėptis pas Pinkevičių, Vingelevičių, Cibą”. Visi jie gyveno Papiškių kaime, tad kagėbistų pastangos tuoj galėjo sėkmingai baigtis. Dėl tikrumo nutarta 1964m. gruodžio 25d. iškrėsti dar kelias sodybas, kad dar labiau susiaurėtų apsupties žiedas. Nieko įtartina nebuvo rasta. Nestebina kad buvo pirmoji Kalėdų diena. KGB nujautė kada galima tikėtis didžiausios sėkmės.

Pasakoja Antano žmona

-    Kūčių ryte pro namus pravažiavo automašina su eglute ir už kokių 10 metrų sustojo, lyg ir sugedo. Antanas pasakė: “Čia ne šiaip sau ji stovi. Iš jos seka mūsų namą." Jis visą dieną daugiau buvo slėptuvėje. Vakare dar buvo atėjęs mano pusbrolis, mes jį tyčia užlaikėm. Pakūčiavojom kartu, langų labai neuždengėm, kad jiems nekiltų didesnio įtarimo ir kad matytųsi gryčios vidus.

Kai pusbrolis ėjo namo, jį saugumas sulaikė ir nebepaleido. Atsivedė kartu su savimi. Pasibeldė į duris, liepė užgesint šviesą, su automatais išsisklaidė kambariuose ir išbuvo visą naktį. Matyt laukė, kad Antanas ateis Kalėdoms. Ryte nelabai atidžiai padarė kratą ir išvažiavo. Antanas sakė, kad tuo metu slėptuvėje galvojęs "Dieve, Tu šiandien gimei, apšviesk jiems protus, apsaugok mane, ir aš šiuose namuose nabepasiliksiu.”

Antrą Kalėdų dieną jis išėjo ir nebuvo visą mėnesį. Po to atėjęs naktį, pabeldė sutartu ženklu į langą ir vėl pabuvo kartu apie mėnesį. Ruošėsi išeit, nes jautė, kad saugumas dar turi daryti kratą, nes žiema gili, o įtaria čia jį esant, nes ankstesnės kratos metu rado šautuvui valyti “šompolą" (grūstuvą).

Įrašas byloje “Gauta papildomų duomenų, kad slepiasi pas Pinkevičių”. Būtų įdomu sužinoti, iš kur jie gauti ir kaip patikslinta turima informacija. Aišku tik, kad slapstymosi vieta buvo nustatyta tiksliai. Liko surasti pačią slėptuvę.

Išaušo lemtingas 1965m. kovo 17-osios rytas. Vėl pasakoja žmona

-    Kitapus kelio prie versmės, iš kurios nešdavom vandenį, jis buvo palikęs slides. Išvakarėse liepė atrasti jas sniege ir atnešti prie namo. Ta versmė buvo prieš trijų greta esančių namų langus, o saugumiečiai iš vieno jų pasislėpę galėjo viską matyti.

Kovoje užtenka vienam iš priešininkų padaryti mažą klaidą ir ji būna lemtinga. Matyt Antanas nepagalvojo, kad slidės taps lemtinga smulkmena.

O saugumiečiai pagal ją nusprendė, kad jis gali ištrūkti iš baigiamos užveržti kilpos, ir nedelsė.

Žmona pasakoja

- Naktį prieš jo žuvimą sapnavau, kad žemė juoda nors tais metais sniego buvo daug. Sapnavau tris akmenis Ant vieno baltas sniego lopinėlis o kiti du juodi. Aš padariau Antanėliui valgyt ir papasakojau, ką sapnavau. Jis pasako: “Tai mane apsups, užmuš”. Šitaip ir buvo. Sesers vyras Antanėlis ir jis- abu žuvo. O tas baltas lopinėlis ant akmens- matyt aš, nes likau gyva.

Tik spėjom pavalgyt, pamatėm, kad ginkluoti kareiviai supa sodybą, bėga trobesių pusėn. Iškrėtė daržinę, tvartą, visur durtuvais ir virbalais išbadė. Gal manė, kad yra koks slaptas išėjimas iš trobos Po to įėjo gryčion Tichomirovas, kiti ir pradėjo plėšti grindis iš visų krosnies pusių. Jie jautė, kur turi būti slėptuvė, tik dar gal abejojo, ar jis ten yra. Liko koridorėlio sienutė ir pati krosnis. Ėmė aiškintis, kas gali būti po ja ir kažkaip pajuto, kad ten pamatas nenormalus. Pradėjo ardyt sienutę ir pastebėjo, kad ji ne ištisinė, o dirbtinai sudurstyta iš medelių. Užkišo kirvį į plyšį ir atplėšė juos. Tada iš Antano slėptuvės pasigirdo šūviai. Mane tuo laiku virtuvėje saugojo kareivis ir nežinau, kaip iš tikrųjų viskas ten buvo. Tik pamačiau, kaip švogerį išnešė kruviną be sąmonės. (Tai Antanas peršovė Pinkevičių, kurį kagėbistai kaip savo priedangą privertė galutinai atidaryti slėptuvės dureles- A.Š.) Gal dar jis metė ir granatą, nes visi staiga išbėgo laukan. Prisimenu, kad ji voliojosi koridorėlyje. Likom tik su seseria ir nežinau kaip pasirodęs Antanas.

Saugumas tuo metu apsupo patį namą iš arčiau. Antanas manęs paklausė, kiek jų yra. Sakau: “Daug”. (Jų buvo apie penkiasdešimt- A.Š.) Jis manęs paprašė suknelės, sakydamas: “Bandysiu bėgt į moterį gal nešaus”. Po to pro langą dar nušovė šunį ir sužeidė du kareivius. Aš prašiau: “Nešaudyk, jau viskas. Ar pasiduok, ar kaip nors”. jis padavė ir liepė pečiuke sudegint dokumentus, kad nepatektų saugumiečiams. Pats dar pamaišė pelenus pažarstė. Tuo laiku sesuo atnešė raštelį: “Kraujeli, pasiduok, padėk ginklą. Tau bausmė bus dovanota” jis paėmė raštelį iš sesers paskaitė, šyptelėjo: “Tuoj, tuoj makoliams pasiduosiu". Man kažkur mintis gal pasiduos, gal viskas baigsis laimingai? Atsisuko į mane ir sako: “Nebijok, tau nieko nebus, pasiimk Alvyduką. neskriausk jo. Aš laisvės nesulauksiu, bet žmonės sulauks". Su automatu užlipo ant aukšto. Girdėjosi žingsniai, kai ėjo per jį. Po to šūvis, lyg kažkas sunkaus krito ant lubų. Aš užlipau

ten, o jis guli kraujuose paplūdęs ir nebegyvas. Dar už rankos pajudinau, nuėmiau laikrodį, užsidėjau ant savo rankos. Paėmiau pistoletą, kad nusišaučiau pati, pasidėjau į čiužinį. Po to išėjusi į lauką, pasakiau: "Nebesišaudykit, jis jau nusišovė".

Iš KGB archyvų 1965.03.17

Tada jie trise atstatė automatus, liepė eit į kambarį, lipt ant aukšto ir jį atitempt ant krašto. Visą laiką lydėjo atstatę ginklus. Kai atitempiau, nulipau, tada vienas kad šveitė į veidą, vos nesugriuvau. Nutraukę paklodę nuo lovos, vyrą nukėlė nuo aukšto. Aš jau nebeturėjau jėgų, sėdėjau ant lovos ir mačiau, koks klaikus buvo kambario vaizdas: viskas išversta, išmėtyta. Vienas saugumietis atėjęs sako: “Jei nori eit atsisveikint, eik laukan". Išėjau, žiūriu: visi apstoję, visi žiūri į jį, ir man pasidarė širdyje ramu, kad jau užbaigė savo vargus. Man kaip bus, taip bus. Aš nieko nepadariau- nei pavogiau, nei žmogaus užmušiau, ir jis prie manęs neužmušė. Nuėjau tvartam gyvulėlius pašėriau. Jei būčiau norėjusi, galėjau pabėgt. Galvojau vienu metu: pasiimsiu Alvyduką ir bėgsiu, pasakysiu kad jis mano, bet nutariau, kad jau viskas. Jiems tai politika, o man viskas. Man ir taip aišku, kad laukia kalėjimas. Atėjo vienas iš saugumiečių, sako:

“Renkis, tu sulaikyta". Pastočių privaryta. Vienose rogėse veža Antaną. Man liepė sėsti į kitas roges vienas nugara atsirėmė ir vis juokėsi. Iki plento nuvežė, įsodino mašinon, pristatė Utenon ir uždarė saugumo kambaryje. Pralaikę parą, išvežė Vilniun. Taip ir prasidėjo naujas mano gyvenimas. Tokie Antano žmonos žodžiai apie paskutines jo gyvenimo dienas. Įvykių eiga ne visai tiksli, tačiau reikia suprasti jos būseną tomis valandomis. kai viskas sugriūva ir prarandama. Šiai paskutinei operacijai vadovavo iš Vilniaus atvykęs 2-asis valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Dušanskis.

Pasirodo, kad kai Antanas šovė iš slėptuvės vidaus ir visi išbėgo laukan, buvo skubiai pasiprašyta iš Vilniaus specialistų su dujomis kagėbistai nusprendė, jog reikia bandyti apsvaiginti ir paimti gyvą.

Labai smulkiai ir kruopščiai (neminėdami, kad patys pabijojo stoti į atvirą kovą) kagėbistai viską užfiksavo kratos akte. Krata pradėta 9 valandą, o pabaigta 14val. 35min. Perdėtai smulkiai surašyta viskas, kas rasta slėptuvėje ir Antano kišenėse, nepamiršta nurodyti net pieštuko ilgio, šukų, nosinės ir seno blogo guminio bato. Akte rašoma kad rastas medalikėlis su segtuku ir "skudurėlis su duonos trupiniais". Nelabai gal jie žinojo, kad tie “trupiniai" yra šv.Agotos duona.

Buv.revoliucijos muziejuje eksponuojami A.Kraujelio ginklai ir asmeniniai daiktai

Vėliau dalis tų “turtų", kaip neturinčių reikšmės byloje, sunaikinta "putiom sožženija", tarp jų ir du nauji Antano numegzti tinklai. Nesinori tikėti pastaruoju faktu, žinant Tichomirovo aistrą žvejybai.

Lavono atpažinime aktą surašė Anykščių KGB jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis, vėliau padaręs tarnybinę karjerą iki KGB viršininko pavaduotojo ir Lietuvo Respublikos vidaus reikalų ministro.

Byloje visur rašoma kad A.Kraujelis nusišovė pats, ką aiškiai rodo ir fotografijose matoma skylė tarpuakyje. (Palyginkite laikraščių žinutę, kuri cituojama pradžioje.- AŠ.)

Kitą dieną surašytas medicinos ekspertizės aktas Stebina, kaip itin smulkiai išnagrinėtas jo kūnas. Viskam aprašyti reikėjo net keturių mašinraščio puslapių. Skrodime dalyvavo vienas ir dabar gyvas Utenos gydytojas. Paprašytas ką nors pasakyti apie tai, jis prisipažino, kad tikrai atsimena tokį faktą. Toliau klausinėjant jis atsakinėjo vien roboto balsu: “Nežinau”. Beje, jis buvo užverbuotas KGB. Akto išvadoje parašyta kad šauta į krūtinę iš toliau (matyt kagėbistai šovė į jį negyvą), o trys šūviai paleisti į save. Nėra abejonių, kad kūną užkasė Utenoje, bet žinantieji apie tai iki šiol tyli arba skleidžia nepagrįstus gandus.

Antanui žuvus, žmona Janina rugsėjo 5d. LTSR Aukščiausiojo teismo sprendimu buvo nuteista ketveriems metams kalėjimo pagal BK 89-ąjį straipsnį. Rugsėjo 11d. Utenos rajono laikraštis “Lenino keliu” išspausdino straipsnį "Kurmiai dienos šviesoje”, kuriame bene paskutinį kartą mėgino apipilti purvais Antaną ir jam padėjusius žmones.

Byloje esančiame akte įrašyta kad pas Janiną Snukiškytę rasta 11 rublių ir 50 kapeikų, vėliau jos pačios sunaudotų, ir laikrodis “Pobeda”, kuris buvęs Kraujelio neteisėtai įsigytas.

Žmona dabar taip pasakoja apie Antaną:

- Melsdavosi. Nei atsiguls, nei atsikels be poterių. Ką padarė, nežinau, bet kad kerštautų, sakytų, kad reikia žmogų nušauti, kitaip patvarkyti-niekada nešnekėdavo. Politiškai buvo nusistatęs, tvirtas, nebijojo mirti kiekvienu momentu. Turėjo radiją, labai sekė politiką. Vis sakydavo, kad Lietuva bus laisva. Aš negaliu pasakyt dėl elgesio. Vis tiek reikėdavo pragyvenimui pasirinkt. Megzdavo, susukdavo siūlus. Verpdavo. išmoko dar gražiau už mane. Galvojau, kas bus, kai apsups gal ir neišlaikys. Jeigu Alvydas būtų buvęs pas mus, gal visi būtume nusišovę. Tuo kartu būtų nebaisu.

Rasti daiktai, ginkluotė bei apranga iš KGB perduota Revoliucijos muziejui pagal aktą, o vėliau eksponuota atskirame stende. Taigi paradoksas norėta visiems parodyti paskutinio Lietuvos "bandito” daiktus, o dabar jie tapo neįkainojamos vertės rezistencijos istorijos eksponatais. Pačios slėptuvės maketas buvo naudojamas kaip mokomoji priemonė F.Dzeržinskio aukštosios KGB mokyklos Maskvoje klausytojams. Taigi ir saugumiečiai turėjo progos kai ko pasimokyti iš Kraujelio.

Sunkiai sužeistas Antanas Pinkevičius balandžio 5d, beveik po trijų savaičių nuo šios tragedijos, mirė Utenos ligoninėje. Kagėbistai dar suspėjo jį apklausti, traukdami žodį po žodžio iš kovojančio su mirtimi žmogaus. Ne vienam gali kilti klausimas kodėl jį Antanas peršovė? Atsakas paprastas: kagėbistai patys bijojo lįsti į pavojų, todėl Pinkevičių stūmė priekyje savęs. Kraujelis savaime aišku, negalėjo žinoti, kas yra už slėptuvės sienelės, todėl šovė tik iš nuojautos ir mirtinai sužeidė savo geradarį.

Tas pats rajono laikraštis minėtame straipsnyje apie Pinkevičlų rašė: “Į Kvyklių kaimo kapines atvyko Utenos bažnyčios vikaras V.Rabašauskas. Tai jo rankos laimino buvusį bandos dalyvį, žmogžudžio bendražygį". Taip buvo apžmeižtas ne tik A.Pinkevičius, bet ir dvasininkas, atvažiavęs į kapines palaiminti paskutinės jo poilsio vietos.

Antano namiškiai sužinojo apie jo mirtį iš laikraščių, atsiųstų į Sibirą.

-    Paverkėm, ir viskas,- pasakė sesuo Janina- juk panaši baigtis buvo neišvengiama. Mes buvom su tuo susitaikę.

1992m. birželio 13d. Utenos politinių kalinių ir tremtinių skyriaus inciatyva Papiškių kaime prie namo, kur žuvo A.KrauJelis. buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo su įrašu. Jį iškalė liaudies meistras V.Giedraitis, labai daug prisidėjęs įamžinant partizanų atminimo vietas Utenos apylinkėje.

Pravirko žilagalvis tėvas, atvežtas į šią vietą, ašarojo seserys, prisimindamos brolį. Šautuvų salvės nuaidėjo prie namo, kuriame jis žuvo. Tačiau tai buvo ne mirtį nešantys šūviai, o pagarbos ženklas žmogui, atidavusiam gyvybę už Lietuvos laisvę.

Antanui Kraujeliui žuvus, jo artimųjų gyvenimas nepalengvėjo. Žmona po teismo atliko dvejų metų bausmę Panevėžio kalėjime. Paleido anksčiau pagal gero darbo įskaitas

-    Kai grįžau, visi pasižiūri, šnypščia, įvairiai šneka, tik gero žodžio niekas nepasako. Net Tichomirovas kartais būdavo geresnis už kai kuriuos žmones,- prisimimė Janina- Ėjau, gyvenau, sukausi. Nei prisiregistruoti, nei buto gauti. Petronienė Alvydėlį visaip nedorai mokino, tai aš parašiau kad priimtų į vaikų namus. Bendrabutį gavau praėjus trejiems metams, kai grįžau,- tęsė ji.

Po didelių prašymų ir vargų pavyko gauti Utenoje normalų butą.

Širdies skausmu po tiek metų atsiliepia jos žodžiai- eilės

"Užžels žole takai, kur vaikščiojai kartu,

Ir viskas bus kaip sapnas, kad buvom aš ir Tu."

Motinai nelengvai pavyko pasiimti Alvydą iš vaikų namų ir įforminti motinystės teises. Jis nuo mažens visur buvo laikomas tarsi raupsuotuoju, dažnai jautė, kad nėra pilnateisis kaip kiti. Anksti išmoko kovoti dėl vietos po saule. Baigė Utenoje "Šlajaus akademiją" (vidurinę mokyklą, šmaikštuolių pavadintą anuometinio direktoriaus pavarde). Tarnavo armijoje Kaukaze. Ten užteko kartą juokais pasakyti, kad reikia susprogdinti karinį sandėlį, kai tuoj pat į Vilniaus KGB atėjo pranešimas, jog jis rengiasi rimtai diversijai. Pažinojusieji Antaną Kraujelį tvirtina kad sūnus ir veido bruožais ir charakteriu labai panašus į tėvą. Turi geras rankas ir tapo puikiu fotografu.

Kraujelių šeima iš antrosios tremties Sibire sugrįžo 1967 metais. Tėviškės vietoje buvo likę tik pastatų pamatai, todėl apsigyveno senuose buvusios Kairėnų psichiatrinės ligoninės pastatuose netoli Vilniaus. Sąlygos ten buvo nepavydėtinos, ir praėjo nemažai metų, kol viskas bent pakenčiamai nusistovėjo. Tėvas dirbo Dvarčionių plytinėje darbininku, abu su motina gyveno pas dukterį Janiną.

Vyriausioji duktė Onutė tremtį pakėlė atskirai nuo šeimos su vyru. Abu kartus juos trėmė kaip atskirą šeimą. Vyras dabar miręs, o ji apsigyveno Kaišiadoryse.

Vitalija grįžo iš Sibiro kartu su tėvais jos gyvenimas susiklostė nelabai sėkmingai. Pirmasis vyras žuvo nelaimingo atsitikimo metu. o antrasis neseniai mirė vėžiu. Išaugino du sūnus, tikrus savo Tėvynės patriotus. Dabar gyvena Kaišiadoryse su Onute.

Anelė visą laiką buvo tremtyje su namiškiais ir patyrė tuos pačius vargus ištekėjo už buvusio politinio kalinio išvargusio gulaguose dešimt metų. Vyras jau miręs, o ji gyvena Ukmergės rajone Dainavos gyvenvietėje su savais valkais.

Bronei tremtis truko trumpiausiai, tačiau patyrė nė kiek ne mažiau persekiojimų. Skurdžiai gyveno Dvarčionyse, ilgai negalėjo gauti padoresnio buto, vis nuomojo vieną kambarėlį. Kaip buvusio “bandito" seseriai, daug kur būdavo vis atsakoma ir nenorima padėti. Tik pastaraisiais metais jai pavyko žmoniškiau susitvarkyti.

Janinai po Sibiro viskas klostėsi bene nepalankiausiai. Ji labai troško mokytis, tačiau visur patirdavo atvirą ir slaptą pasipriešinimą. Bandė stoti į Kauno medicinos institutą- ten nepriėmė dėl brolio. Tada įstojo į Veterinarijos akademiją, kur taip pat buvo nelengva. iš Utenos ir Molėtų KGB ateidavo anoniminių laiškų, kuriuose saugumiečiai ją visaip šmeižė, charakterizuodami kuo blogiausiai:

- Juose vis pabrėždavo, kad esu bandito sesuo, savo elgesiu ir charakteriu panaši į brolį. Kartais norėdavau nuo Vilijampolės tilto šokti į Nerį. Praktiką atlikau Ukrainoje, o diplominį darbą apsigyniau Maskvoje, nes Lietuvoje žiūrėjo į mane kaip į nepilnavertę. Maskvoje siūlė likti aspirantūroje, žadėjo man ir tėvams butą, bet nesutikau ten pasilikti. Tada rekomendavo dirbti mokslinėje įstaigoje. Dabar dirbu Mokslų Akademijoje, prieš kelerius metus apsigyniau daktarinę disertaciją.- papasakojo ji apie save,

Stefanija jauniausioji šeimoje, gyvena Alytuje. Turi sūnų, dabar jau vedusį. Dukra gyvena kartu su motina. Abu vaikai geri, nepriekaištingi.

Algirdas Šiukščius