BE PENKTOSIOS YRA IR ŠEŠTOJI KOLONA

PETR. TARVYDAS

Atsakingieji pasaulio politikos vadai naujo karo nenori. Bet ir jų tarpe jau nedaug yra tokių, kurie manytų, jog busimojo karo kokiu nors būdu bus galima išvengti. Kada ir kaip tas naujas karas prasidės nežinia. Tik vis aiškesnis darosi šio naujo karo neišvengiamumas.

Belaukdami pranašaujamojo būsimojo kruvino karo, mes nekreipiam dėmesio į jau dabar vykstantį ir baisų karą, kuris yra apėmęs pasaulį. Mažaisiais karais šiandien vadinami — Korėjos ir Indokinijos bei Malajų karai. Tikriausia, šie karai atrodo maži tik šiandien. Jeigu jie būtų vykę prieš trejetą dešimčių metų, jie nebūtų “maži”... Nesgi mes pripratom prie naujų karo mąstų.

Čia turimas galvoje vadinamas “šaltasis” karas, arba, geriau pasakius, ideologinis karas. Ir šis karas turi pilną teisę vadintis “pasauliniu karu”. Juk šis karas apima ir didesnius plotus ir liečia daugiau žmonių, negu du paskutinieji pasauliniai karai, šiandien nėra pasaulyje valstybės, nors ji skelbusi esanti neutrali, kur nesijaustų šis ideologinis karas. Milžiniškos liepsnos pasiekia širdis ir protus visų, neišskiriant nei moterų, nei vaikų. Eina kova dėl milijonų žmonių pavergimo.

Šaltasis karas tuo tarpu eilinio žmogaus nebaugina. Čia nėra armijų žygiavimo, patrankų griaudimo, nesigirdi sprogstančių bombų. Bet šio karo pasekmės darosi vis baisesnės. Priešas nejučiomis užkariauja milžiniškas teritorijas.

Vadinamojo šaltojo karo tikslai yra tie patys, kaip ir paprastojo karo. Ir šaltuoju karu priešas užvaldys kraštą, privers jį kapituliuoti. šaltasis karas taip pat turi ir savo armijas ir savo priemones. O svarbiausias jo ginklas — propaganda. Paskutiniais laikais totalistiniai režimai (komunistų, nacių ir fašistų) šį ginklą nepaprastai ištobulino. Propaganda veikia į žmonių protą, o daugiausia į jausmus. Propaganda įtikina, o kartais įbaugina savarankų galvojimą. Paskutiniais dešimtmečiais propaganda atliko istorinius veiksmus. Propagandos dėka Leninas paėmė Rusijoj valdžią, propaganda padėjo ir Musoliniui įžengti į Romą, ir, žinoma, Hitleriui. Milijonai, ar šiaip ar taip versk, patikėjo propagandai, nors toji propaganda buvo paremta grynu melu.

O šiandien pasaulis padalintas į du frontus. Per visus kontinentus, per visas valstybes eina fronto linija, kuri, nors ir nematoma, visų puikiausiai jaučiama. Šių dienų didžioji pasaulio problema — komunizmas nesitenkina tuo, kad laiko visiškoje izoliacijoje daugelį tautų ir milžiniškus žemės plotus, kurių nepasiekia laisvojo pasaulio idėjos, bet dar siekia į antrąją šio šaltojo karo fronto pusę išplėsti savo įtaką.

Komunistų gaivalas, kuris veikia laisvame pasaulyje, jau seniai gavo penktosios kolonos vardą, šios penktosios kolonos vienuose kraštuose stipresnės, kitur silpnesnės. Bet visur jos tebėra pavojingos. Jeigu penktoji kolona, kaip pavyzdžiui Jungtinėse Valstybėse, ir nėra gausi, bet ji ligi pačių paskutinių laikų buvo grėsminga savo reikšmingumu valstybės aparate, o kai kuriose Europos valstybėse tos išdavikiškos gaujos jau sudarė rimtą pavojų ir savo skaičiumi.

Iš daugelio spaudos ir radijo pranešimų mes žinome, kad Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje ir Italijoje, penktoji kolona turi ištisus milijonus narių. Milijonus narių turi pačios tų kraštų komunistinės partijos, o per rinkimus jie surenka jau rimto įspūdžio darančius balsuotojų skaičius. Tokiu būdu susidarė Europoje galingos vadinamos penktosios kolonos, kurios, naudodamosios demokratiniuose kraštuose viešpataujančiomis laisvėmis, atlieka paruošiamąjį komunizmui įsigalėti darbą.

Bet paskutiniais metais Europos politinio gyvenimo stebėtojai jau randa ten besireiškiančias “šeštąsias kolonas”, kurios taip pat pavojingos, nes nežymiai slopina atsparumą komunizmui.

Dar 1928 metais Stalinas pasakė: ’’Mes negalime užmiršti Lenino žodžių apie tai, kad daug kas mūsų kūrybiniam darbe priklausys nuo to, ar mums pavyks tolyn nustumti karą su kapitalistiniais kraštais, kuris yra neišvengiamas, bet kurį galima nustumti ligi to laiko, kada arba pribręs proletarinė revoliucija Europoje, arba kada įvyks revoliucijos kolonijose, arba, pagaliau, kada kapitalistai tarp savęs susikaus”...

Šiomis idėjomis Stalinas ir vadovaujasi savo veikloje. Bet minėtame Stalino posakyje kapitalistų tarpusavį karą supranta ne tik kaip jų kovas tarp atskirų valstybių, bet ir pilietinį karą. Penktosios kolonos, kaip žinia, uoliai Kremliui talkininkauja. Visos priemonės geros. Tarp atskirų valstybių esami interesų skirtumai, kiek įmanoma, gilinami, taip pat valstybių viduje stengiamasi sukelti pilietinius bruzdėjimus, o kur galima ir karus. Labai dažnai pačios penktosios kolonos nepajėgia joms uždedamų pareigų atlikti. Tada jas paremia “šeštosios kolonos”, kurių niekas nemato, bet kurios vis stipriau ir stipriau veikia. Ypač jos auga ir stiprėja Prancūzijoje ir Italijoje. Į tokią veiklą patenka žmonės įvairiais motyvais vadovaudamies. Tam tikra dalis inteligentijos, pasirodo, nori savotiškai “apsidrausti”. Jie jau susigyvenę su ta mintimi, jog komunistai neišvengiamai jų tėvynę užvaldys. Ir jie juk nė trupučio nerizikuoja — dev mokratiniuos kraštuos gali juk ir komunizmui prijausti. Ypač, jeigu tokios partijos nepasireiškia agrev syvėje formoje. Šitokie žmonės, nors neįeidami į kompartiją, bet pareiškę tam tikromis progomis jai simpatiją, mano komunistams atėjus ne tik išsigelbėti nuo persekiojimo, bet ir laimėti geresnes pozicijas būsimam gyvenime.

Net fabrikantai ir kapitalistai flirtuoja su komunistais. Jų naivumas, pasirodo, yra toks didelis, kad jie mano, komunistams atėjus prie valdžios, išgelbėti savo fabrikus ir kitokį turtą nuo nacionalizacijos. Jie, matot, ruošias įrodyti, kad tuos turtus ... padoriu būdu uždirbę, o iš kitos pusės jie esą komunizmo draugai... Tad jie dabar remia komunistines nuotaikas, susiriesdami kolioja Ameriką ir noriai pasiduoda komunistinei propagandai. Šitokį “šiaudadūšiškumą” komunistai puikiai išnaudoja. Intelektualai pasirašo “taikos peticijas” ir protestuoja prieš visų jų krašto nelaimių “kaltininkę” — Ameriką.

Antroji grupė—tai neutralieji ir vadinamieji “objektyvūs”. Šia liga serga kai kurie laikraščiai, kaip pav. Paryžiaus “Le Mond”. Jie nurodo, kad Amerikoje viešpatauja kapitalizmas su visomis savo negerovėmis ir neteisėtumais, o iš kitos pusės, nors Rusijoje taip pat kai kas taisytina, nors Stalinas anuo laiku ir pasirašė sutartį su Hitleriu, bet gi ji esanti toli pažengusi, ji dirbanti taikos darbą. Šitoks “objektyvumas”, žinoma, komunistams patinka ... Daugelis laikraščių vengia prieš Rusiją griežtai pasisakyti. Dar gali sugadinti santykius, na, o kas rašo teisybę apie Sovietus, tas, beabejo, Amerikos papirktas. Ir eiliniam žmogui pasidaro nebeaišku, kas Katyne žudė lenkų karininkus: ar gestapininkai ar enkavedistai? Taip pat tamsus reikalas ir su Korėjos karu. Vieni sako, kad puolė šiauriečiai, bet kiti “aiškiai” įrodo, kad čia amerikiečių darbas. Vanduo pasidaro drumstas, ir komunistams lengva žuvelių prisigaudyti.

“Šeštoji kolona” dar įrodinėja, kad komunizmas vakarų Europoje nebus toks žiaurus, kaip laukiniuos kraštuos. Jie ir patys save tomis svajonėmis liūliuoja ir nekaltas aveles įtikina. Svarbiausia, žinoma, nereikia komunizmui iš anksto priešintis, tada ir keršto jie nejaus naujai užvaldytam kraštui. Tokių idėjų laikosi kaip tik įtakingi intelektualai, kurie čia pat pabrėžia, jog jie nėra komunistai. Jų nuomone, Amerika nei Prancūzijos, nei Italijos nuo komunizmo neišgelbės. Tad su ja eidami jie tik daugiau bėdos įsigytų. Reikia taikytis. Šitoks šūkis šeštosios kolonos. Jie  nenori tikėti, kad jų pačių piliečiai, jų kaimynai, staiga išsikraustys iš proto ir pradės juos niekuo nekaltus skriausti. Jie tiki į sveiką savo tautiečių nuovoką ...

“šeštoji kolona” ir dirba tam, kad greičiau priartintų dar Lenino numatytas sąlygas, kurios gali padėti komunizmui lengviau įsigalėti.