1830-31 METAI
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IK JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
Po visų šių nelaimių, kurios susilpnino mūsų dvasios ir kūno jėgas, ir aiškiai žinant vyraujanti priešo kiekį, mūsų vadai turėjo suprasti, jog daugiau jau nebebuvo klausimo, kad mes begalėtume ilgiau veikti puolant ir kad visas mūsų sumanymas veržtis į žemaičių kraštą turėtų būti pamirštas. Mes patieksime skaitytojui korpo karininkų daugumos pažiūrų apžvalgą šiuo klausimu. Tos nuomonės pasireiškė dar netgi Vilniaus kautynių metu.
Buvo arti vidudienio birželio 19 dieną. Kai mūsų linija pradėjo trauktis, pulkininkas Valentinas su keliais kitais karininkais prabilo j gen. Gelgaudą, vaizdavo jam katastrofišką būklę, kurioje jie atsidūrė, ir siūlė jam operacijų planą, pritaikintą naujoms mūsų aplinkybėms. Jų nuomone, teliko viena išeeitis. Reikėjo išsižadėti vis o mūsų plano veikimuitarp Nemuno, Dauguvos ir Neries upių. šių upių, Baltijos jūros ir Prūsų krašto apribotas plotas buvo mums pavojinga pozicija, nes ji trumpmo mūsų judesius ir kartu statė mus į pavojų būti apsuptiems didesnių priešo jėgų. Pulkininkas Valentinas kaipo prieinamiausią operacijų liniją nurodė plotą tarp Kauno ir Lydos. Iš šios įžambios linijos mes galėtume bet kurią valandą grąsinti Vilniui. Jis siūlė užimti Kauną ir ko labiausiai įsitvirtinti (fortifikuotis) tame mieste, lygiai kaip ir Aleksote ir Lydoje. Šioje linijoje mes turėtume naudotis veikimui bet kokioms palankiomis progomis, kurias priešo apsileidimas bei neveiklumas galėtų mums patiekti kovai prieš Vilnių. Ir jeigu mums nepavyktų pakankamai sėkmingai staiga paimti šį miestą, tai mes bent turėtume priversti rusus laikyti stiprią kariuomenę tarp jo sienų kaipo įgulą. Lydos miestas liečia didžiąją Bialoviežo girią. Jis guli trijų didžiųjų kelių susikirtime, t. y. kelių iš Lenkijos, iš Voluinės ir iš Juodosios Rusijos provincijos. Tai visa tą vietovę darė labai svarbią. Susisiekimas tarp to miesto ir gretimosios girios yra labai patogus. Ir pulkininkas Valentinas nurodė šią girią kaipo tinkamiausią vietą rinktis visiems Lietuvos ir kitų provincijų sukilėliams. Jis siūlė ko geriausiai įsitvirtinti paliai tuos visus kelius, kurie čia teikės, ir tuo būdu padaryti poziciją sunkią ir pavojingą priešui prieiti. Ši giria, kuri yra daugiau kaip 120 angliškų mylių ilgio ir nuo 30 ligi 80 mylių pločio, pasiekia didįjį kelią, kuris eina per Bielską, iš Varšuvos į Peterburgą ir Maskvą ir siekia Vilniaus apylinkes žiemiuose.
Žiūrint kaip aplinkybės reikalaus, mūsų jėgos galėtų greitaisiais veiksmais veikti kiekvieną iš tų kelių ir galėtų kliudyti visus priešo ryšius bei susisiekimą su Peterburgu ir Maskva. Siūlydamas šį planą, pulkininkas Valentinas taip pat daug svorio teikė tai aplinkybei, kad gen. Skžyneckio vadovaujama didžiojo mūsų armija laimėjo ties Varšuva ir kad gen. Chžanovskis su savo korpu tebebuvo Zamoscės apylinkėse, laimėjęs prieš Rudigerį, ir buvo besirengiąs įžengti į Voluinę. Buvo lengva susijungti su šiuo pastaruoju korpu, ir abudu korpai galėtų sutariamai veikti, kad pagelbėtų sukilimams, kurie galėtų prasidėti visos provincijose tarp Dniepro ir Juodosios jūros. Ir jeigu net ir nebūtų pasiekti tie visi strateginiai taškai, kuriais pasinaudoti mes būtume pateisinti, tad mes, mažiausiai, turėtume priversti priešą laikyti Lietuvoje didelę karinę jėgą ir tuo būdu kliudyti jam paremti savo didžiąją armiją.
Deja, šis vertingas karininkas, pulkininkas Valentinas, kitą dieną po Vilniaus kautynių besimaudydamas Neryje prarado gyvybę. Jo bičiulių karininkų apgailestavimas buvo tuo skaudesnis, nes jie juto tų išmintingų patarimų vertę ir ypač, kad tai buvo paskutinis jo gyvenimo veiksmas. Jis turėjo visas širdies ir proto savybes aukštosioms karinėms pareigoms.
22 Skirsnis
Did. armijos operacijos. — Jankovskio ekspedicija. — Išstūmęs Rudigerį iš pozicijos, gen. Chžanovskis persikelia per Vyslą, bet grįžta bendrai veikti su gen. Jankov-skiu netoli Kocko. — Gen. Jankovskio žygio smulkmenos. — Jis lieka neveiklus korpo, su kuriuo jis turėjo bendradarbiauti, ugnies aki-vaizdoje. — Kiti išdavimo pažymiai. — Generolai Jankovskis ir Bukovskis suimami ir atiduodami teismui. — Šio nusikaltimo paaukotų patogumų apžvalga. — Susekamas sąmokslas išvaduoti ir apginkluoti rusų belaisvius Varšuvoje ir išduoti miestą priešui. — Viešoji nuotaika šių įvykių įtakoje.
Po šių liūdnųjų įvykių Lietuvoje pažvelkime į didžiosios armijos operacijas (342-349 pusl.). Toli gražu nuo tokių saugumo priemonių, nes tiems patiems žydams buvo leidžiama nuolat susisiekti su jais ir pranešinėti jiems žinias apie karo įvykius. Argi galima stebėtis, kad šių kartojamų įspėjimų nepaisymas ir skaudžios pasėkos, kurios vos nepasekė šį apsileidimą, turėjo paveikti visuomenės nuotaiką ir netgi leido įtarti pačią tautinę vyriausybę? Kaip tik nuo šios valandos tauta pradėjo su nepasitenkinimu ir įtarimu žiūrėti į šią vyriausybę, į jos galvą punigaikštį Čartoryskį ir netgi į patį vyriausiąjį karo vadą. LiXdnos naujienos apie gen. Jankovskio išdavikiškumą patrijotų sąmonę apgaubė skaudžiu nujautimu; jie netūraliai nujautė, jeigu tokie išdavimai gali vykti didžiojoje armijoje, paties vyriausiojo karo vado akyse, tai pavojus gali būti dar didesnis tolimesniuose korpuose. Pasirodė jų baimė buvo perdaug pateisinta Lietuvos įvykiais, apie kuriuos žinios netrukus buvo gautos Varšuvoje.
23 Skirsnis
Gen. Shiapovskis atvyksta į Kėdainius, įsakęs gen. Dembińskim trauktis į Vilkmergę. — Dviejų karinių jėgų pozicija ir jų operacijų linija. — šių pertvarkymų nagrinėjimas. — Svarbiosios Kauno pozicijos nepaisymas. — Gen. Chlapovskis Kėdainiuose siūlo sudaryti laikinąją vyriausybę ir mobilizuoti naujos kariuomenės. — Mūsų vadų klaidų paveiktoji lietuvių nuotaika. — Priešui suteikti patogumai dėl delsimo Kėdainiuose. — Kaune paliktos mažos dalies narsus gynimasis. — Susirėmimas ties Vilkmerge. — Praleidžiama proga sutelkti savo jėgas Kėdainiuose ir persikelti per Nemuną. — Priešas tęsia savo persekiojimą. — Raseinių kautynės. — Puolimas Šiaulių. — Korpo ginklų ir išteklių praradimas. — Tvarkingas korpo traukintasis į Kuršėnus, pridengiant kavalerijos ir lengvosios artilerijos arjergardui. — Korpo dalinimas į tris dalis Kuršėnuose. — Kiekvienos dalies sudėtis ir paskirtis. — Šio plano nagrinėjimas.
Generolas Chlapovskis, kurį nuo šiol laikysime vyriausiuoju Lietuvos korpo vadu, birželio 22 d. naktį atvyko į Kėdainius, pasiuntęs įsakymus gen. Dembinskiui trauktis su savo rinktine ir žygiuoti į Vilkmergę. Gen. Dembinskio dalis 21 d. atvyko į Širvintus ir 22 d. į Vilkmergę. Išvykdamas iš Paberžės, gen. Dembinskis paliko Maišiogaloje nedidelę kariuomenės dalį partizaniškiems veiksmams.
Mūsų korpo pozicija tuo metu buvo ši. Didesnioji dalis buvo Kėdainiuose. Dembinskio dalis buvo Vilkmergėje, o gen. Šymanovskio vadovaujama maža rinktinė buvo Šiaulių apylinkėse. Mūsų operacijų linija ėjo nuo Šventosios upės ir išilgai Neries nedideliu tarpu žemiau tų upių santakos. Persikėlimai per tas upes ginti buvo pavesta šioms dalims. Kauną buvo užėmę neseniai sudaryti du lietuvių pėstininkų batalijonai, kuriems vadovavo pulkininkas Kikiernickis, ir neseniai sudarytas, taip pat lietuvių, 11-j o olonų pulko eskadronas.
Jonavoje buvo pėstininkų batalijonas ir 11-jo ulonų pulko eskadronas puikininko Pivickio vadovybėje. Vepriuose buvo 10-jo ulonų pulko trys eskadronai.
(Bus daugiau)
