LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
Plk. A. Birontas
MANO ATSAKYMAS PULK. OSKARUI URBONUI
Šiame numeryje plk. A. Bironto atsakymą plk. O. Urbonui baigiame. Dėl vietos stokos, o taip pat ir todėl, kad pasidarytų džentelmeniškesnis, šį straipsnį buvome priversti gerokai sutrumpinti.
Redakcija
(Tęsinys iš pereito nr.)
Tamsta puikiai žinojai, kad karas vokiečių praloštas. Tatai buvo visiems aišku, net paprastam kareiviui. Tad, jei toks didelis patriotas dediesi, turėjai pagalvoti, kas bus su Lietuva, kai ją vėl okupuos bolševikai, ir pasistengti su vokiečiais gerai sugyventi, dėl visokių mažmožių jų neerzinti, juoba, kad kito atsitraukimo kelio neturėjome. Tamsta toleravai ir pro pirštus žiūrėjai į šmeižtus Tamstai priklausančių karininkų ir kareivių ir nesiėmei priemonių tokiai padėčiai prašalinti. Tatai aiškiai matosi iš Tamstos rašinio.
Viet. Rinktinės nuginklavimas buvo mums visiems skaudus smūgis ir mes visi buvome tuo vokiečių pasielgimu pasipiktinę. Jau po Rinktinės išvaikymo generolui Hince pareiškiau, kad toks griežtas pasielgimas su Rinktine sudavė visai Lietuvai skaudų smūgį, ir, jei bus skelbiama mobilizacija, pasisekimo nebus. Tame pačiame “Kario” 12 Nr. Tamsta pats prisipažįsti, kad dažnai atmainydavai gen. Plechavičiaus duotus parėdymus ir kad jisai netgi grąsino Tamstą įkišti į daboklę. Tatai parodo, jog Tamsta, bet ne Plechavičius, buvai “spiritus movens” Rinktinėje. Jei vokiečių generolas Harm, kuriam gen. Plechavičius priklausė, atmainė Plechavičiaus įsakymą batalijonui vykti ne į Vilnių, bet į Ašmeną, turbūt taip ir reikėjo, nes augščiausia vadovybė visvien buvo ne Tamstos ir ne Plechavičiaus rankose, bet vokiečių. Bolševikams artėjant prie Vilniaus, vokiečiams aiškiai buvo žinoma, kur batalijonas turėjo žygiuoti. Situacija karo lauke, ypač bolševikams žygiuojant pirmyn, o vokiečiams traukian-its, keitėsi ne tik kas dieną, bet ir kas valandą. Vientik kad negadinti santykių, Tamsta privalėjai sutikti su generolu Harm, arba laukti decizijos gen. Plechavičiaus ir jį įtikinti, kad dėl to triukšmo kelti nereikėtų. Tuo savo žygiu Tamsta norėjai save išaugštinti ir pabrėžti, kad visur kur geriau nusimanai už savo viršininką. Plechavičius gal visai nebūtų dėl tokio menkniekio “kracho” daręs ir nebūtų ieškojęs konflikto su vokiečiais, nes tai vis vien bendros situacijos karo lauke nebūtų pakeitę, nė bolševikų invazijos nebūtų sulaikę. Tamstai čia buvo tik gera proga dar didesnį kylį tarp lietuvių ir vokiečių įvaryti.
Čia aš pacituosiu ir tai, ką Tamsta rašai “Kario” 2 nr. iš 1952 metų, puslapis 45:
“Grįžęs iš šios kelionės, gegužės 5 dieną (1944 metais) nuvykau į Hincės štabą susitarti dėl drabužių, kurie tuo metu jau buvo pasiekę Kauną. Hincės štabe šiuos reikalus tvarkė pulk. lt. Musil, su kuriuo ir teko tartis. Visus mano reikalavimus dėl drabužių paskirstymo batali jonams jis išklausė ramiai, šiek tiek derėjosi, bet sutikdavo su štabo apskaičiavimais, tačiau palietus Karo Mokyklos klausimą, sutikau griežtą jo pasipriešinimą. Iškart negalėjau suprasti šio keisto jo užsispyrimo, kol tolimesnio ginčo eigoje man nepaaiškėjo priežastis. Įsikarščiavęs dėl mano galbūt perdaug švelnaus ginčo tono, pradėjo jis man įrodinėti, kad mūsų vadinamoje Karo Mokykloje mes surinkom žmones, kurie veikia prieš vokiečius, kurie dalyvauja slaptos spaudos platinime, dainuoja priešvokiškas dainas; taip visuomet nebūsią, ateisiąs laikas, kad vokiečiai atsisakysią toleruoti tokius mūsų veiksmus. Pasistengiau kalbą nukreipti į kitą temą, susitariau dėl drabužių išsiuntimo į batalijonus ir išėjau. Tai buvo rezultatai mūsų plepumo. Prilaikyti liežuvį mūsų žmonės nemoka. Turėjome mes jau keletą atsitikimų, kai karininkas ar kareivis, ypač šiek tiek išgėręs, tuojau pradeda girtis savo ginklu, pradeda rėkauti, kad šiuo ginklu jis muš vokiečius, kad jis jiems atlyginsiąs už visas mums padarytas skriaudas ir panašiai. Vokiečiai per savo agentus, žinoma, visa tai žinojo. Nesiskyrė šiuo atžvilgiu nuo kitų batalijonų ir Karo Mokykla. Mes žinojome apie tas kalbas, kurios eina Karo Mokykloje. Keletą kartų nurodinėjom tiek Mokyklos viršininkui, tiek ir kitiems karininkams, kad tokios kalbos yra gan pavojingos, nes verčia vokiečius vis daugiau dėmesio kreipti į mūsų batalijonus, o visa tai mums nenaudinga. Tačiau susilaikyti nuo tokių kalbų žmonės negalėjo. Štabe pranešiau Generolui viso mano buvusio pasikalbėjimo su Musiliu turinį ir pasiūliau Karo Mokyklą galimai greičiau paleisti. Man buvo visiškai aišku, kad prieš Karo Mokyklą vokiečiai kažką ruošia”.
Taip, Ponas Oskare Urbonai! Užuot imtis griežtų priemonių visiems plepalams padaryti galą (kariuomenėje tatai visuomet yra galima), Tamsta pasiūlei išformuoti Karo Mokyklą. Reikia stebėtis, kad Tamsta nepasiūlei išformuoti ir batalijonus, kurie plepėjo ne mažiau, kaip Karo Mokykla. Tamsta, matomai, nutarei veikti palaipsniui, užuot pulk. Musil padėkoti už informaciją, pasižadėti dalyką ištirti ir imtis griežtų priemonių plepalams sustabdyti.
Kaip patsai prisipažįsti, kalbėdamas “neperdaug švelniu” tonu, pasistengei kalbą nukreipti į kitą temą. Aišku, tokia kariuomenė, kaip čia Urbonas nupiešia, užkrėsta prieš vokiečius neapykantos dvasia ir nuolat trukšmaujanti, ilgai egzistuoti negalėjo. Bet Urbonui teaišku buvo tik tai, kad vokiečiai kažką ruošia tik prieš Karo Mokyklą, bet ne prieš Rinktinę. Vienok 10-čiai dienų praslinkus po Urbono su Musil pasikalbėjimo, jinai buvo išvaikyta. Dalis išvežta Vokietijon, o dauguma karininkų sukišti į Kauno fortus. Vėliau tuos karininkus man teko paliuosuoti, garantuojant generolui Hince, kad būdami laisvėje, tinkamai elgsis ir prieš vokiečius neagituos. Viso tų karininkų paliuosavau apie 160. Tatai ir buvo vienintelė Rinktinės išformavimo priežastis, bet ne koks tai memorandumas, nežinia kada ir kieno vokiečiams įteiktas. Vokiečių tikslas buvo pravesti mobilizaciją, kad kaip galima daugiau jaunimo išgabentų Vokietijon, nes jie žinojo, kad tą jaunimą sumobilizuos atėję bolševikai, privers jį prieš juos kariauti. Tad po Rinktinės išvaikymo jie ir pasiūlė gen. Kubiliūnui suformuoti mobilizacijos štabą, paliekant apskritai komendantūras neišvaikytomis. Atsisakymas tų, kuriems buvo pasiūlyta mobilizacijos štabo viršininko vietą užimti, gen. Kobiliūno nuolatinis prašymas ir Tarybos nutarimas privertė mane pasiaukoti ir tai tik su sąlyga laikinai, iki surasiu sau tinkamą pavaduotoją. Tai pažymėta ir mano paskyrimo rašte, kurį tebeturiu ir kurį, reikalui esant, galėsiu patiekti.
Rinktinės išvaikymas dar labiau suerzino Lietuvos visuomenę, o ypač buvusių politinių partijų likučius, sulindusius į taip vadinamąją “rezistenciją. Tapus man mobilizacijos štabo viršininku, tuoj pasipylė tūkstančiai proklamacijų, raginančių jaunus vyrus neklausyti pulk. Bironto, kariuomenėn nestoti, slapstytis miškuose. Girdi, bolševikai Lietuvoje ilgai nepasiliksią, o jei pasiliksią ilgesnį laiką, respektuos Lietuvos įstatymus. Kai Dievas ką nors nori nubausti, atima jam protą. Tas pats atsitiko ir su proklamacijų rašėjais. Jie varė savo pragaištingą darbą iki to laiko, kol buvo paimtas Kaunas ir užgrobta visa Lietuva ir kol atėję bolševikai pradėjo jiems taikyti genocidą. Kaltinti mane, kad tokiu metu, kai raudonasis slibinas išsižiojęs ruošėsi praryti ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą, o gal ir visą pasaulį, noru nuversti pulk. Urboną ir užgrobti jo “augštą” vietą, yra juokinga. Atvaizduoti mane kažkokiu intrigantu, žūtbūt norinčiu atsistoti Rinktinės priešakyje, yra nieko neparemta difamacija.
(Pabaiga)
