APIE TAUTĄ ŽUDIKĘ

Šią vasarą (gegužės mėnesyje Barcelonoje, Ispanijoje) įvyko 35 Eucharistinis Kongresas, kurio metu New Yorko arkivyskupas kardinolas Spellmanas pasakė reikšmingą, daug triukšmo sukėlusią spaudoje ir politiniuose sluoksniuose, kalbą.

Kardinolo kalba buvo skirta taikai ir šeimai.

Protinės nuotaikos, — tarp kitko pasakė jis, — pasidarė taip persunktos karinėmis įdėjomis, kad žmonės nebegali skirti tiek, kiek reikalinga, dėmesio ir energijos tinkamam jaunuomenės auklėjimui ir bendrai šeimos židiniui.

Mes matome, — kalbėjo jis toliau, — nesuskaitomų armijų telkimąsi. Mes matome plieno tirpinimo pečius ir kalves, kuriose kalami visame pasaulyje ne plūgai, bet baisūs žudanti ginklai. Mes matome mokslininkus, kurie savo laboratorijose gamina naujas žmonių naikinimo mašinas. Propaganda kursto beprotišką neapykantą, tikslu protus ir širdis paruošti žudymui ir naikinimui. Galbūt pasaulis artinasi į Armagedoną, kurio pergyventi negalės nė viena tauta. Apokalipsėje, kaip žinia, minimas Armagedonas — laukas, kuriame turėtų įvykti paskutinė kova tarp blogio ir gėrio.

Bet šioje ypatingoje kardinolo kalboje kulminacinį punktą sudaro jo nepaprastai griežtas tautos žudikės pasmerkimas. O tasai pasmerkimas padarytas šioje jo kalbos vietoje.

— Mes matome, — kalbėjo kardinolas Spellmanas Barcelonoje, — tautą žudikę, kuri nutrūko nuo moralinio saito, matome tautą atkakliai naudojančią dideles ir mažas tautas, žadančią joms neįvykdomus stebuklus ...

Nors kardinolas nepaminėjo rusų tautos vardo, nepaminėjo taip pat ir jos dabartinių vadų, viešpataujančių Kremliuje, bet dauguma laikraščių, jų tarpe ir New York Times, šią kalbą savo laiku komentuodami, aiškiai pažymėjo, jog čia turima galvoje rusų tauta su jos komunistiniais vadais. Dėl šios kardinolo kalbos, kaip sakyta, sukilo aštri polemika.

Amerikos viešoji opinija, ypatingai vyriausybės palaiminimu susidaręs “Rusijos tautoms išlaisvinti komitetas” (apie kurį mūsų spauda kažkodėl pernelyg mažai informuoja visuomenę, nors ten pasireiškiančios tendencijos kartais labai ir labai mums esti įdomios) laikosi tos minties, jog kovoje su komunizmu būtina atskirti rusų tautą, kuri taip pat kenčianti nuo komunizmo negerovių. Tad ir pacituoti kardinolo žodžiai esą netaikintini rusų tautai, o tik jos valdovams komunistams.

Bet mes lietuviai pažįstame rusų tautą ne nuo šiandien. Ir jeigu mes noriai sutinkame, kad nuo komunizmo kenčia dalis, galbūt net didžioji dalis, rusų tautos, tai mes taip pat gerai žinome, kad daugumos komunistinių užmačių vykdytoja yra tikrai rusų tauta, jeigu norit — jos dalis, bet labai žymi jos dalis.

Rusai ilgus amžius nuožmioje priespaudoje laikė daugybę tautų. Šias tautas rusai užkariavo per ištisus šimtmečius užtrukusius žiaurius karus. Rusai, kaip matyt iš jų atstovų net dabartiniais laikais pasisakymų, yra suaugę su ta mintim, kad jie turi valdyti kitas tautas. Rusų argumentacija įsidėmėtina: kaip gi mes atsisakysim nuo Ukrainos, jei ten labai gerai dera kviečiai, kaip gi mes duosime laisvę Kaukazo tautoms, jei ten naftos šaltiniai. Tad rusai visados žvėriškai malšindavo tas tautas, kurios norėjo iš jų išsivaduoti.

O patys komunistai puikiai išnaudoja rusų tautos nacionalinius polinkius. Juk dabar perrašinėjama Rusijos istorija ir mažųjų tautų užkariavimas aiškinamas ne kaipo tų tautų pavergimas, bet kaip toms tautoms kultūros ir civilizacijos suteikimas.

Lietuviai gerai atsimena, kokiu pasididžiavimu rusai plūdo į Lietuvą pirmosios okupacijos metu. Tie apdriskę, išvargę, bet pilni agresijos rusų įgaliotiniai tiesiai į veidą lietuviams sakydavo: greit jūs čia visi kalbėsit rusiškai ir bus tik rusiškos mokyklos. Ir rusai nedarė jokių iliuzijų. Jie jautėsi kaip svetimam užkariautam krašte. Viską jie grobė ir skubiai gabeno į “matušką-Rusiją”.

Caro laikų Rusijos imperija buvo pavirtus “tautų kalėjimu”. Ar pasikeitė kas nors komunizmo laikais? Galima sakyti, niekas nepasikeitė. O jeigu dar pasiliko lietuviškų mokyklų (rusų mokyklų skaičius Lietuvoje nuolat auga), tai jos tik tam paliktos, kad greičiau perteikti lietuviams marksizmą - leninizmą. Savo krašte lietuvis nebe šeimininkas. Jei palikti keli parsidavėliai - pareigūnai lietuviai, tai tik dėl svieto akių. Bet ir juos iš užkulisio valdo atsiųsti rusai.

Tad lietuvis, gerai pažindamas rusus, skiria visą rusų tautą į dvi dalis. Viena jos dalis beabejo kenčia greta kitų tautų nuo komunizmo, bet antroji dalis, ir tai nemaža, tebėra tikrai, anot kardinolo Spellmano, tauta-žudike. Pirmoji dalis yra sąjungininkė kovoje su komunizmu, o antroji jos dalis mato savo pašaukimą eiti per tautų lavonus ir skinti kelią pasaulinei revoliucijai.

Visa rusų tauta (ar jos dalys) turi užmiršti, kad įgijo kažkokią teisę valdyti anais laikais užkariautas tautas. Gal nė viena tauta tiek daug nenukentėjo nuo rusų, kaip mes lietuviai. Mūsų tautos pažanga per lietuvybės slopinimą, tame tarpe per spaudos uždraudimą, buvo sulaikyta pačiu jautriausiuoju metu ilgam laikotarpiui. Todėl mes lietuviai ir esame jautrūs, kai prasideda kalba apie rusų tautos agresijos sulaužymą. Ne tik reikia komunizmą sunaikinti, bet būtina ir visą rusų tautą atpratinti nuo noro kitas tautas pavergti.

Jonas Sakalauskas