MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
A. A. PULKININKAS VLADAS RĖKLAITIS
Balandžio 4 dieną Chicagoje darbovietėje širdies liga mirė Vladas Rėklaitis, Lietuvos kariuomenės Pulkininkas, Širvintų kautynių didvyris. Tai skaudi ir visai netikėta žinia visai lietuviškai visuomenei ir ypač kovų dėl Lietuvos laisvės dalyviams.
Velionis buvo gimęs Lietuvoje, Alytaus apskrityje ir valsčiuje, 1888 m. sausio 18 dieną. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1910 metais buvo pašauktas rusų karinėn tarnybon, kurią atlikdamas baigė Karo Mokyklą. 1911 metais buvo pakeltas į atsargos karininko laipsnį ir paleistas į atsargą. Išėjęs į atsargą, vertėsi vaistininko praktika — buvo provizoriaus padėjėjas. Kai 1914 metais kilo pasaulinis karas, jis buvo mobilizuotas ir paskirtas į veikiančią armiją vakarų frontam Tarnavo pėstininkuose. Beveik ištisus tris metus praleido prieš vokiečius fronte. Daug pergyveno, buvo tris kartus sužeistas ir du kartus kontūzytas. Už pasižymėjimą kovose bei gerą tarnybą buvo apdovanotas karo ordinais ir gavo pagyrimų. Jo rusų karo tarnybos dokumentuose yra įsakmiai pabrėžtos šios ypatybės: “Štabo kapitonas Rėklaitis yra drąsus, sumanus, išsilavinęs ir savarankiškas”. Tarnybą rusų armijoje Vladas Rėklaitis atlikinėjo sąžiningai, bet jam, kaip lietuviui-katalikui ir atsižymėjimai, geras pareigų atlikimas negelbėjo avansavimui. Jo savarankiškumas kartojama net kelis kartus tame pačiame dokumente. Nors ir geras, bet visgi nemėgiamas. Tokią laimę turėjo lietuviai senoje caristinėje Rusijoje.
Kilus Rusijoje revoliucijai ir senąją armiją, demobilizavus, a. a. Vladas Rėklaitis 1918 metais sugrįžo į Lietuvą. Jis laukė beauštančios aušros, Lietuvos kariuomenės kūrimosi. Besiorganizuojant pirmiesiems Lietuvos pulkams, organizacinis darbas buvo vienas iš svarbiausių. Jis stoja į 1 pėst. pulką Alytuje 1918 m. sausio 28 dieną. Vladas Rėklaitis buvo sutiktas su džiaugsmu, ištiestomis rankomis, nes per ilgą karo tarnybos laiką įgijo nemaža patyrimo fronte, ūkio tarnyboje ir formavime naujų smulkių dalinių. Jam buvo pavesta pravesti naujokų šaukimą Marijampolės, Seinų ir Alytaus apskrityse. Tai buvo pirmas naujokų šaukimas, arba mobilizacija, naujon Lietuvos kariuomenėn.
Šį darbą su silpnu ir neprityrusiu kadru a. a. Vladas Rėklaitis atliko puikiai. Atlikus pirmuosius naujokų šaukimus, liepos 1 dieną tapo paskirtas Šakių miesto ir apskrities komendantu, tačiau neilgam. Aplinkybės reikalavo stiprinti armiją, ypač kovos dalinius, nes buvo jaučiama, Kad gali tekti stipriai kovoti. Vladas Rėklaitis 1920 m. vasario 14 dieną paskiriamas į 7 pėst. pulką 3-čio batalijono vadu. Netrukus jis buvo paskirtas pulko vado padėjėju ir laikinai buvo jam pavesta vadovauti 7-jam pėst. pulkui. Jam vadovaujant pulkui, vyko garsiosios kautynės ties Širvintais, kur sėkmingai vadovavo. Už sumanų vadovavimą šioms kautynėms jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi ir pakeltas į pulkininko-leitenanto laipsnį. Kovoms dėl Lietuvos laisvės pasibaigus, a. a. Vladas Rėklaitis 1921 m. kovo 2 d. buvo paskirtas 5 pėst. pulko vadu. šiose pareigose jis išbuvo gan ilgą laiką. Pulkui stovint vietoje ramiose sąlygose jis labai gerai tvarkė pulko mokymą ir ūkį. Ne kartą gavo iš karinės vadovybės pagyrimų ir dovanų. Apie jį kaip kariškį ir vadą štai kaip atsiliepė gen. Velykis, jo tiesioginis viršininkas — divizijos vadas: “Pavestą jam darbą atlieka pavyzdingai. Narsus, su didele iniciatyva, sumanus, išsilavinęs, turi didelį karo gyvenimo patyrimą. Karininkus laiko savo įtakoje. Įdomaujasi karo mokslu. Didelis lietuvis, patrijotas. Politika interesuojasi maža, tik tiek, kiek liečia jo karinę tarnybą.”
1929 m. kovo 1 d. jis pats pasiprašo paleidžiamas į atsargą. Atsargon išėjo pulkininko laipsnyje su teise dėvėti karinę uniformą. Apsigyveno savo ūkyje Panevėžio apskrityje. Tačiau neilgai jam teko ilsėtis. Darbštūs ir energingi žmonės ieškomi, ir jis buvo surastas. Jis buvo išrinktas Ukmergės miesto burmistru, kuriose pareigose išbuvo beveik 10 metų, iki bolševikų okupacijos. Fronte jis buvo geras vadas, būdamas burmistru — buvo geras miesto šeimininkas. Jam esant burmistru, miesto vaizdas keitėsi. Jis rūpinosi miesto gyventojų reikalais. Ūkiniai ir švietimo reikalai buvo pirmaeiliai. Ukmergė yra vienas iš seniausių Lietuvos miestų, tačiau po rusų šeimininkavimo buvo viskas apleista. Teko daug dirbti. Gyventojų patogumui buvo įvestas vandentiekis ir kanalizacija. Sutvarkytas gatvių apšvietimas, kai kurios gatvės iš pagrindų atremontuotos, išgrįstos. Buvo pastatytos 3 pradžios mokyklos. Jam prašant, vyriausybė Ukmergėje pastatė amatų mokyklą. Miesto gyventojai buvo patenkinti jo darbštumu ir kūrybiniu darbu.
Taip dirbo lietuvis Lietuvai, savo Tėvynei. Atėjo gobšus, žiaurus priešas, a. a. pulk. Rėklaitį pašalino iš burmistro pareigų; pašalinus 1940 m. liepos 11-12 d. naktį pasodino į kalėjimą. Kalėjime išbuvo iki bolševikų karo su vokiečiais pradžios, beveik metus laiko. Išėjo iš kalėjimo, bet šeimos nerado. Tai skaudus smūgis, didis širdies skausmas. Jo šeima, žmoną su dviem dukrelėm, okupantai ištrėmė į Sibirą. Tačiau senas kovotojas nepalūžo ir dirbo toliau.
Toks trumpai suglaudus atrodo a. a. pulk. Vlado Rėklaičio gyvenimo kelias. Tai darbo, kovos ir kančios kelias. Kanauninkas Petraitis laidotuvių metu per pamokslą pasakė šiuos reikšmingus žodžius: “Pavargai, Vladislovai, sunkiame darbe dėl savo tėvynės.” Tai šventa tiesa, jis pavargo, bet nepalūžo, niekuomet nesiskundė ir paguodos neieškojo savo sunkiame gyvenimo kelyje.
Likime Lietuvos sūnų Nebeieškok šviesių dienų — Vargai ir ašaros jų penas.
Taip yra pasakyta mūsų Tautos dainiaus Maironio. Tai trumpa, ryški lietuvio gyvenimo charakteristika.
A. a. VI. Rėklaičiui tebūna lengva ši svetima svetinga žemė.
KAZYS ALIŠAUSKAS
