1830-31 METAI

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

1830 M.

Šie keli puolimai, netrukę nė dviejų valandų, padarė priešui didelių nuostolių. Ištisi trys batalionai, sudarę jo dešinįjį sparną (C), iš viso 2.000 vyrų, liko paimti nelaisvėn, su trimis aukštesniais karininkais ir keturiolika žemesniojo laipsnio karininkų.

Tuo būdu priešas liko nublokštas iš miesto ir užėmė kitą poziciją iškilioje vietoje, priešingoje nedidelio upelio pusėje, netoli miesto, Ši pozicija buvo stipri ir pirmavo miestui ir visam antram upelio krantui. Gen. Sakenas tikrai būtų galėjęs ilgam pasilikti šioje pozicijoje, jei mūsų dešiniajam sparnui, pulkininko Kosso vadovaujamam, nebūtų pavykę persikelti per upelį aukštesnėje vietoje ir veikti į jo sparną. Susitvarkę savo naujoje pozicijoje, rusai pradėjo šaudyti į miestą. Atsiliepė ir mūsų artilerija. To susišaudymo metu pulkininkui Kossui pavyko persisikelti per upelį kiek aukščiau miesto, dešinėje. Tai įvykdyta nugriovus kelis gretimus trobesius ir iš šios medžiagos pastačius tiltą artilerijai persikelti. Pamatęs pavojų savo kairiajam sparnui, gen. Sakenas pasitraukė iš šios pozicijos, kurioje, kaip anksčiau sakyta, jis būtų galėjęs kurį laiką gerai laikytis, jei ne šis sparninis puolimas.

Trečią valandą rusai pradėjo trauktis keliu į Kauną ir taip nutraukė mums palankiausio pobūdžio kautynes, kuriomis prasideda svarbus mūsų kovų laikotarpis.

Šiomis kautynėmis mūsiškių jėgos įgijo didelių pirmenybių tiek strategijos, tiek taktikos požiūriu, ir davė gaivinančių didelių vilčių ateičiai.

Didžioji mūsų armija tuo metu buvo netoli Varšuvos. Ją sudarė stiprios jėgos, kurios Skyneckio vadovybėje laimėjo visas kautynes. Ten susidarė naujos kariuomenės dalys. Maistas ir pašaras kariuomenei nuolatos buvo teikiamas iš Varšuvos, nežiūrint kur mūsų armijos dalys bebūtų.

Tuo tarpu rusų kariuomenė kentėjo dėl visų anksčiau aprašytų nepatogumų. Nuvargusi ir nusivylusi dėl nepasisekimų, stovėdama pačių rusų nušiauštame krašte ir vargdama dėl maisto stokos, be ligoninių savo ligoniams ir sužeistiems (ligonines turėję miestai buvo sunaikinti), cholerai siaučiant jos eilėse, toji kariuomenė buvo atsidūrusi sunkioje būklėje. Ryšiai tarp rusų provincijų ir kariuomenės buvo lenkų-lietuvių korpo visai nutraukti. Maisto išteklių rusai tegaudavo išimtinai tik iš Prūsijos. Ir jei ne prūsų pagalba, niekas negali abejoti, kad Dybičiui būtų reikėję dar prieš šį laikotarpį pasitraukti iš krašto.

Skaitytojas taip pat atsimins, kad šiuo laiku narsus ir gabus gen. Chžanovskis pakartotinai laimėjo prie Rudigerį Zamoscės apylinkėse, ir kad mažytis gen. Chlapovskio korpas. kuris gegužės 20 d. įžygiavo į Baltstogės apskritį, veikė dideliu sėkmingumu. Nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų, Podolės, Volumes, Ukrainos provincijos, lygiai kaip Lietuva ir žemaičiai, turinčios viso 12 milijonų gyventojų, buvo pagautos susijaudinimo nuotaikos ir būtų netrukus sukilusios šventam tikslui. Jos tiktai laukė laiminčios mūsų kariuomenės atvykstant. Tad jeigu lenkų korpo Lietuvoje vadas gen. Gelgaudas būtų greitai ir energingai veikęs, būtų buvę pasiekti geriausi laimėjimo vaisiai. Giliausia širdgėla aš turiu pabrėžti, kad nuo tos valandos, kai pasibaigė laimingos Rai-grodo kautynės, visoms gen. Gelgaudo operacijoms ne tiktai trūko energijos, bet jos iš viso buvo klaidingai planuojamos. Pirmoji jo padaryta klaida buvo ta, kad jis nebetęsė puolamojo spaudimo prieš gen. Sakeną, šiam pasitraukus nuo Raigrodo. Pretekstu, kad kariai buvo nuvargę, korpas sustojo stovyklai. Priežastis buvo nepagrįsta, nes patys kariai reikalavo vesti juos vytis priešo, šioje stovykloje mes praleidome visą naktį ir iš čia išvykome tik kito rytmečio devintą valandą, dovanoję 15 valandų besitraukiančiam priešui. Mes tęsėme savo žygį į Kauną per Augustavo hercogiją. Gegužės 30 d. mes atvykome į Suvalkus, ir vėl be jokios priežasties pasilikdami ten dieną ir naktį. Pasinaudodamas mūsų judesių lėtumu, priešas išvengė tikrojo sunaikinimo, kuris jam grėsė. Birželio pirmąją dieną mes atvykome į Kalvariją. Tame mieste mūsų korpas buvo visai be reikalo padalintas į dvi dalis. Gen. Gelgaudo vadovaujama didesnioji dalis vyko keliu į Gelgaudiškį prie Nemuno, kad persikeltų per upę toje vietoje. Gelgaudiškyje buvo generolo tėviškės dvaras. Gen. Dembinskis su kita korpo dalimi tebetęsė žygį didžiuoju keliu ir birželio 3 d. atvyko į Aleksotą.

Šio mūsų jėgų perskėlimo- į du kūnus persikėlimui per Nemuną ties Gelgaudiškiu nereikalavo joks įmanomas patogumas ir tai patarnavo didelei mūsų nenaudai. Šis operacijų pianas taip pat prieštaravo ne tiktai vyriausiojo karo vado, bet ir Tautinės Vyriausybės, nurodymams, ir kliudė greitajam didžiųjų šios kampanijos planų vykdymui.

Pagal betkokį planą, svetimam kraštui užimti, pirmasis siekimas turėtų būti užvaldyti svarbiausius miestus, nes tose vietose yra susitelkė dvasiniai ir fiziniai krašto ištekliai. Lietuvos sostinė yra Vilniaus miestas (mano pabraukta,— KRJ). Visi mūsų planai turėjo krypti į jį; ir, tikrai, visos vyriausybės instrukcijos gen. Gelgaudui buvo kaip tik šia kryptimi. Greitai užėmę šį miestą, be abejojimo, mes būtume labai daug laimėję. Vilnius buvo provincijos valdžios svarbiųjų pareigūnų būstinė; kaip tik ten būtų buvę geriausia sudaryti laikinąją valdžią ir sušaukti tautos įprastąjį Seimą. Taip pat ir naujųjų jėgų sudarymo požiūriu Vilnius buvo vieta, kuri teikė didžiausių progų.

Imant dėmesin visas, šias aplinkybes, tenka pripažinti, kad po Rajgrodo kautynių pirmasis gen. Gelgaudo tikslas turėjo būti žygiuoti ir užimti Vilnių didžiausia skuba. Tuo būdu jo uždavinys turėjo būti, savo žygį paslėpus žygiavimu Kauno link, persikelti per Nemuną ties Rumšiškių, kuris buvo maždaug 16 angį. mylių aukščiau Kauno ir Vilniaus kryptimi, kai tuo tarpu Gelgaudiškis buvo 32 mylias žemiau Kauno, 48 mylių atstu nuo Rumšiškio ir iš kelio Vilniaus kryptimi. Išskiriant gen. Sakeną, tarp mūsų ir Vilniaus nestovėjo jokia kita rusų kariuomenė. Dargi gen. Chlapovskio korpas, su kuriuo jis perėjo per Balstogės apskritį, tuo metu buvo tarp Kauno ir Vilniaus, ir jei mes būtume persikėlę ties Rumšiškių, mes būtume buvę tik vienos dienos žygio atstu nuo jo. Tad yra aišku, kad Vilnius būtų atitekęs į mūsų rankas be smūgio. Visi šie patogumai buvo paaukoti, vykdant persikėlimą ties Gelgaudiškiu. Nesutikdamas jokių kliūčių, gen. Sakenas tuo būdu antrą kartą paspruko ir žygiavo iš Kauno į Vilnių. Tuo pat laiku keli kiti rusų korpai pradėjo telktis apie Vilnių.

Gen. Dembinskio kariuomenės dalis, dvi dienas laikiusi vidutinišką ugnį prieš Kauną, tikslu paslėpti nuo priešo judesius, nužygiavo į Gelgaudiškį birželio 7 dieną, kad sektų paskui kitas dalis, persikeliančias per upę toje vietoje. Ir taip mūsų kariuomenė įžengė į Lietuvos provinciją. Būdas, kuriuo kiekvieno kaimo gyventojai sutiko mus, reikšdami šilčiausio pasitenkinimo, parodė, kad jie tebelaikė mus broliais. Jie sveikino mus kaip savo išvaduotojus, ir dabar liūdna yra atsiminti, kad dėl klaidingo mūsų vadų elgesio ta pakilusi dvasia, užuot vedus į laimingas sėkmės, galų gale pasibaigė tiktai tų žmonių nelaimių pasun-kėjimu.

21 skirsnis

Persikėlusios per Nemuną gen. Gelgaudo jėgos naktį praleido Raudonėje ir kitą dieną žygiavo į Čekiškę, Kėdainių kryptimi. Mes negalime suprasti, kodėl gen. Gelgaudas nepuolė Malinovskio, kuris pražygiavo mums pro šalį, pakeliui J Vilnių, vadovaudamas 6.000 vyrų. Mūsų įsitikinimu, tai yra negirdėtas dalykas karybos istorijoje, kad silpnesnėms priešo jėgoms būtų leista nekliudomai pražygiuoti taip arti pro šalį. Tai buvo didžiausias apsileidimas — įžengti į priešo užimtąjį kraštą, neišsiunčiant nė paprasčiausios žvalgybos. Gen. Malinovskis buvo kilęs iš Mogilevo gubernijos arba Mažosios Rusijos, senosios Lenkijos provincijos, ir ilgai buvo rusų tarnyboje. Lietuviai turėjo daug pagrindo nusiskųsti jo elgesiu tose provincijose, šis generolas su savo korpu, kuris turėjo patekti į mūsų rankas, paspruko, ir tuo būdu tatai buvo jau antroji rusų jėga, kuri išliko saugi dėl mūsų apsileidimo ir prisijungė prie jėgų, su kuriomis mums teko grumtis.

Birželio 10 d. korpas atvyko į Kėdainius, kur prie mūsų prisijungė gen. Chlapovskis su savo korpu, kuris taip sėkmingai peržygiavo Baltstogės ir Gardino apskritis, ši kariuomenės dalis, kuri, apleisdama Ksiendzopolį, teturėjo vos 1.000 vyrų, gavo papildomosios kavalerijos ir pėstininkų iš tų sričių, per kurias ji žygiavo. Iš naujųjų jėgų susidarė dešimt kavalerijos eskadronų, viso apie 1.200 žirgų, ir du pėstininkų patalionai, maždaug iš 1.800 vyrų.

Tarp lietuvių, kurie skubėjo stoti į mūsų eiles ir pagelbėt atstatyti savo mylimąją tėvynę, buvo keletas ir gražiosios lyties — iš žymiųjų krašto šeimų. Iš jų aš pats pažinojau šias, kurių pavardes atžymėti laikau sau garbe: Platerytė, Rasinavičiūtė, Karvaskaitė (gal Karvauskaitė, nes knygoje pašymėta Karwoska,— KRJ), Masusevičiūtė, Javadskytė ir Lipinskaitė. Grafaitė Platerytė, gal būt, turėtų būti ypatingai pažymėta. Ši jaunoji karžygė prie mūsų korpo prisijungė su pulku iš 5 ar 6 šimtų lietuvių, surinktų ir apginkluotų jos pačios lėšomis. Ji nepakeičiamai vadovavo jiems aršiausių susirėmimų sūkuryje. Kaip stipriai tokie pavyzdžiai vaizduoja mūsų tikslo kilnųjį pobūdį! Kokių pretenzijų jų tėvynė turėjo pareikšti šių aukščiausiojo būdo moterų protui, kad pažadino jas taip išeiti iš savo įgimtosios būklės visuomenėje ir paaukoti šeiminę laimę, turtą ir pačią gyvybę, kad išgelbėtų savo tėvynę iš jos paniekinimo!

Birželio 11 d jungtinė kariuomenės dalis išvyko iš Kėdainių ir žygiavo į Žeimius, kur mes atvykome naktį, šiame miestelyje mes išbuvome kelias dienas, nežinodami kuriuo tikslu. Iš čia gen. Chlapovskis buvo pasiųstas su dalimi, kurią sudarė pirmasis ulonų pulkas ir penki lengvosios artilerijos pabūklai, žvalgyti Vilniaus kryptimi. Naujosios jėgos, apie kurias ką tiktai kalbėjome, liko priskirtos prie vyriausiųjų jėgų gen. Gelgaudo vadovybėje. Keli šimtai Lietuvos sukilėlių kavalerijos taip pat atvyko į Žeimius ir buvo prijungti prie Poznamo ulonų ir 3-jo ulonų pulkų.

Mūsų išvykimo dieną gen. Šymanovskis gavo įsakymą vykti į Palangą su nedidele sukilėlių dalimi iš Šiaulių apskrities. Šią dalį sudarė 1.500 pėstininkų, 400 lengvosios kavalerijos raitininkų ir du artilerijos pabūklai.

Kadangi savo operacijas prieš Vilnių mes pradėjome iš Žeimių, susitvarkę naująsias savo jėgas, ir kadangi nuo šios valandos prasideda naujasis laikotarpis šios ekspedicijos istorijoje, gal būti naudinga iš naujo apžvelgti mūsų jėgas. Mūsų pėstininkų jau buvo 13 batalijonų, viso apie 8.700 vyrų, įskaitant ir sapierių dalinį; mūsų kavalerijos buvo 24 eskadronai, viso apie 2.750 vyrų; ir mūsų artileriją sudarė 29 patrankos. Prie šių jėgų galėtume prijungti dar 500 vyrų ir 100 arklių kariuomenės dalį, kuri savarankiškai veikė kaip atskiras partizanų korpas ir kuriai vadovavo pulkininkas Zalivskis. Ši plk. Zalivskio dalis buvo sudaryta Augustavo hercogijoje ir turėjo paskirtį veikti tenai prieš visus priešo veiksmus, prieš jo ryšius, sandėlius, važmą, maisto bei pašaro gabenimą ir t.t. Ir kai atkreipsime dėmesį į tai, kad šis karininkas išbuvo tokioje naudingoje tarnyboje keturis mėnesius, išstatytas priešo jėgoms iš visų pusių, turėsime pripažinti jam ypatingą nuopelną už vertingą jo tarnybą. Į aukščiau minėtus skaičius mes, žinoma, neįskaitome gen. Šymanovskio dalies, kuri, kaip minėjome, gavo kitokią paskirtį.

Su šiomis jėgomis gen. Gelgaudas iš Žeimių išžygiavo birželio 14 d. Operacijoms prieš Vilnių buvo sumanyta pulti iš dviejų pusių. Tuo tikslu gen. Dembinskis buvo išskirtas su nedidele rinktine iš 1.200 pėstininkų, 900 raitininkų ir 4 pabūklų, šis generolas turėjo pulti Vilnių Vilkmergės keliu į tą miestą tuo pačiu metu, kai vyriausioji jėga vykdys puolimą paliai kelią iš Kauno, kairiajam Neries upės krante, šis planas reikalavo tiksliausio ryšio tarp abiejų puolančiųjų jėgų. To ryšio nebuvo paisoma ir, tikrai, kaip matysime, pats planas nebuvo įvykdytas.

(Bus daugiau)