SOVIETŲ PULKININKAS AMERIKOJE
JAM NEPATINKA AMERIKOS TVARKA. — KODĖL NĖRA ENKAVEDISTINIŲ SARGYBŲ PRIE ĮĖJIMŲ Į POŽEMINIUS TRAUKINIUS? — NEW YORKO VIEŠBUTYJE LAUKIA ATVYKSTANT AMERIKIEČIŲ ENKAVEDISTŲ.
Tai buvo 1945 metų vasarą. Ant denio vieno danų prekybinio laivo, plaukiančio vieno Amerikos uosto link, stovėjo jaunas 31 metų vyras. Jis dėvėjo sovietų aviacijos pulkininko leitenanto uniformą, o jo krūtinę puošė visa eilė ordinų, gautų kovose už pasižymėjimus ir už du sužeidimus. Dabar šis vyras atrodė susijaudinęs ir net kiek nusigandęs. Nejučiomis įsikibęs ranka į medinį laivo ramstį, jis sustingusiu žvilgsniu stebėjo artėjantį Amerikos krantą. Šis jaunas sovietų pulkininkas leitenantas, Vosylius Kotovas, be Sovietų Rusijos gyvenimo, beveik nieko daugiau nebuvo patyręs ir matęs.
Kada laivas pasuko į kanalą, Vosylius pamatė daugybę gražių namelių. Jis pagalvojo, kad jie priklauso, be abejo, augštiesiems, šio krašto biurokratams, kapitalistams ir spekuliantams. Kiek vėliau laivas praplaukė keltą, perkeliantį daugybę automobilių. Daugelyje jų, vietoje šoferių, sėdėjo puošniai apsirengusios amerikietės. Panašaus vaizdo niekuomet nepamatysi Sovietų Sąjungoje, kur automobiliais naudojasi tik komisarai, fabrikų direktoriai ir kiti augštieji valdžios pareigūnai. Jiems būtų gėda pasisodinti prie vairo, vietoje šoferių, savo vargšes žmonas. Na, o šios amerikietės, taip turtingai ir puošniai atrodančios, be abejo, galėtų, kad jų vyrai pasamdytų šoferius, jeigu tik jos to panorėtų. Vosylius nutarė, kad jos automobilius vairuoja vien todėl, kad parodytų savo savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo vyrų. Kotovas, dar būdamas Vengrijoje, buvo girdėjęs, kad Amerikoje moterys esančios labai galingos, turinčios didelę įtaką ir autoritetą. Todėl kada jos čia atkakliai žiūrėjo į Vosylių Kotovą, jis buvo kiek nusigandęs, nedrįsdamas joms nė nusišypsoti, kad neiššauktų jų pasipiktinimo ir neturėtų reikalo su policija ...
Laivui įplaukus uostan ir Vosyliui atsidūrus muitinėje, jis buvo labai nustebintas uosto muitininkais: jie gerai atrodė, turėjo raudonus veidus, jų uniformos buvo puikios medžiagos, buvo švariai nusiskutę; tuo tarpu sovietų muitinės valdininkai buvo labai nususę, jų drabužiai dėmėti, jie rėkauja ir koliojasi, kad parodytų kitiems savo valdžią, čia gi muitininkai Vosyliui atrodė net kažkaip keistai mandagūs.
Keleivinis laivas Vosyliui nebuvo jokia staigmena, nes ir Rusija jų turinti pakankamai. Tačiau jį labai nustebinusi amerikiečių tvarka aerodrome, pakeliui į New Yorką. Nusipirkus jam bilietą, vienas juodukas paėmė jo bagažą, kad jį pasvertų, ir staiga su juo kažkur dingo, palikdamas tik mažą popieriuką. Vosylius gerokai nusigando, nes jau iš patyrimo žinojo, kaip lengva yra nustoti savo daiktų, keliaujant Sovietų Sąjungoje. Ypač važiuojant traukiniu ir atsitiktinai užmigus, arba traukiniui sustojus stotyje ir palikus atvirą langą. Čia apsukrūs vagišiai, su tam tikrais kabliais prie karties, vikriai ištrauks jūsų lagaminą, kad nė nespėsite išeiti iš traukinio, kad juos pavytumėt. Jie greitai pabėga, išsiparduoda ir taip gyvena keletą mėnesių.
Vosylius Kotovas apžiūrinėjo savo bendrakeleivius lėktuve. Dauguma buvo vyrai. Jų drabužiai buvo geros medžiagos ir be dėmių. Jie taip pat turėjo skoningas fetrines skrybėles, ir Vosylius priėjo išvados, kad ir šie buvo stambūs valdininkai, dideli kapitalistai, žodžiu — visokie žmonių išnaudotojai. Kotovas pastebėjo, kad ir šie neturėjo drauge savo lagaminų, o tiktai raštelius prie bilietų. ir jo nuotaika pasitaisė. Didžiausia įspūdį jam padarė liekna graži panelė, keleivių palydovė, kuri lėktuve visais jais rūpinosi, žinoma, ji buvo šiek tiek perplokščia. kaip ir daugelis amerikiečių, bet jos figūra buvo labai grakšti, o jos uniforma, iš puikios, dangaus spalvos medžiagos, buvo puikiai pritaikyta jos figūrai, be jokios raukšlelės. Sovietuose tokia puiki mergina tikriausiai būtų buvusi sekretorė kurio nors galingo vyro Kremliuje, o ne vaikščiotų čia, lėktuve, siūlydama keleiviams kramtomąją gumą.
Pagaliau, lėktuvui nusileidus New Yorke, Vosvlius Kotovas atgavo tvarkoje visus savo daiktus. Lagaminai tebebuvo užrakinti. Juose jis rado abu savo kostiumus, abu aštriai išgaląstus skustuvus. Vis dėlto ta Amerika — blogai sutvarkytas kraštas, jeigu tokius vertingus daiktus galima patikėti vieno žmogaus globai ir sąžinei,
Kotovui taip pat buvo labai neįprasta, kad prie įėjimo į požeminį traukinį nebuvo jokių sargybinių. Sovietų Sąjungoje tokioje vietoje stovėtų mažiausiai du sargybiniai, nes žmonės stengtųsi be pinigų pralįsti pro kontrolinius įėjimus. Keistas ir tas laikraščių pardavinėjimas, kur žmonės patys sau juos pasiima, palikdami dėžutėn pinigus. Tas pat ir su produktų pasirinkimu krautuvėse, arba visai nepatikėtina, kad anksti rytą prie namų durų paliekami gyventojams buteliai su pienu, ir niekas svetimas jų neima. Tačiau, kad Amerika yra kraštas be jokios tvarkos, Vosylius Kotovas patyrė atvykęs į Lexington Hotel, New Yorke.
Kaip dera tikram sovietų piliečiui, Vosylius Kotovas buvo apsirūpinęs net septyniais dokumentais bei leidimais, atitinkamai pasirašytais ir antspauduotais, o daugumoje ir su foto nuotraukomis. Įėjęs viešbutin, Kotovas visus tuos dokumentus padėjo ant stalo. O čia tas beprotis valdininkas, nepažiūrėjęs nė į vieną tų dokumentų, pastūmė juos atgal savininkui. Sovietuose, tame puikiai suorganizuotame krašte, visus keleivių dokumentus paima viešbučio prižiūrėtojas ir pasiunčia juos NKVD, kur jie rūpestingai patikrinami, o rytą gražinami atgal.
Pirmoji Kotovo buvo mintis, kad tas viešbutis yra gangsterių, kriminalistų ar kokių fašistų landynė. Nors laukiamajam buvusieji žmonės visai nebuvo panašūs į kokius chuliganus. Kaip ir lėktuve, jie buvo gražiai apsitaisę, padoriai laikėsi.
Vosylius atsargiai pasirašė viešbučio lape, įsidėjo atgal visus savo dokumentus ir, viešbučio patarnautojo lydimas, įžengė į jam skirtąjį kambarį. Kambarys labai švarus, panašiai kaip ambasados viešbutyje Budapešte. Tai buvo gražiausias ir geriausias viešbutis, kokį ikišiol Kotovui teko matyti. Vosylius dabar pagalvojo, kad Amerikos enkavedistai gal būt yra kultūringesni už rusų, nes jie duoda žmogui pailsėti, nusiskusti ir tik vėliau, mandagiai pasibeldę į duris, peržiūri apsistojusiųjų dokumentus.
Kotovas jau buvo beužmiegąs, kaip staiga kita mintis jam atėjo į galvą. O gal laukiamajame Vosylius priėjo ne prie to langelio, kur "buvo peržiūrimi dokumentai. Tuo atveju jis turės daug vargo ir nemalonumų su policija, kada ji sužinos, kad kambaryje nr. 711 yra svetimšalis Vosylius Kotovas, kurio dokumentai nebuvo patikrinti. Žinoma, Vosylius dabar galėtų nusileisti į apačią, bet tuo tarpu policija gali pasibelsti į jo kambario duris ir, negavusi atsakymo, jas atidaryti. Kambarį rastų tuščią, ir “kas tada galėtų tikėti Kotovo pasiaiškinimams. Jis tikrai atsidurtų policijos žinioje, kaip įtartinas asmuo.
Vosylius nutarė pasilikti kambaryje ir laukti toliau. Apie vidunaktį koridoriuje girdėjosi daug žingsnių, tačiau niekas nepasibeldė į Kotovo kambario duris. Vosylius pradėjo visai rimtai galvoti, kad čia kas netvarkoje. Apie 2 val. nakties, kada visame viešbutyje buvo labai tylu, Kotovas staiga suprato, kad jis kvailai galvojo dėl amerikiečių tvarkos. Aišku, jų enkavedistai dabar sėdi apačioje, viešbučio raštinėje, ir žino ką jis galvoja ir pergyvena. Jie tyčia jį kankina susirūpinimu, kad apie 3-4 val. pasibelstų į jo duris, pašviestu žibintu į akis ir pradėtų jį kamantinėti dėl neįregistruotų dokumentų. Būdamas pavargęs, jis negalės greitai galvoti ir orientuotis.
Ir taip Vosylius nekantriai laukė, vis žiūrėdamas į savo rankinį laikrodėlį. Apie 5 val. pasirodė saulė, o vis dar tebebuvo ramu. Kotovas kiek primerkė akis, kad pailsėtų nuo to įtempto laukimo ...
Jis atsibudo apie vidurdienį, o tie bepročiai enkavedistai dar vis nebuvo atėję patikrinti Vosyliaus Kotovo dokumentų ...
