LEMTINGASIS BIRŽELIS
A. MERKELIS
Gražusis birželio mėnuo nuo 1940 m. mūsų tautos gyvenime atžymėtas skaudžiais ir tragiškais įvykiais.
1940 m. birželio 15 d. raudonoji armija okupavo Lietuvą, klasta ir smurtu sunaikindama jos laisvę.
1941 m. birželio 14 d. bolševikai pradėjo masinį lietuvių tautos išvežimą į Sibirą ir tuo būdu mūsų tautos naikinimas ir šiandien tebetęsiamas.
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos Sovietų Sąjungos karui, lietuvių tauta sukilo prieš savo pavergėjus ir atstatė savo nepriklausomą valstybę. Tik deja, šį kartą Lietuvos nepriklausomybę netrukus užgniaužė hitlerinė Vokietija.
1940 ir 1941 metų birželio mėn. buvo daug aukų paimta iš mūsų tautos. Ir minėdami lemtingąjį birželį, mes pirmiausia pagerbiame savo tautos aukas. Juk tos aukos buvo sudėtos ant mūsų tautos laisvės aukuro. Kol mūsų tauta nesigailės aukų savo laisvės aukurui, tol jis neužges, ir mes savo tautos laisvę tikrai atgausime. Tad, minėdami lemtingojo birželio aukas, mes draug sutvirtiname ir savo ryžtą dirbti ir kovoti dėl savo tautos laisvės. Minėdami birželio įvykius, mes savy stipriname kario ir partizano dvasią. Geriau birželio aukų mes negalime pagerbti, kaip nuoširdžiai vykdydami jų idealus.
1940 m. birželio 15 d. lietuvių tauta ne tik neteko savo nepriklausomos valstybės bei laisvės, bet ir jos pačios gyvybei gresia didžiausias pavojus. Lietuvių tauta žiauriausiomis priemonėmis naikinama ir juo toliau, juo pražūtingesnis pavojus jai graso.
Kada lietuvių tauta laisvę atgaus, šiandien niekas negali pasakyti, bet ji ją tikrai atgaus, jei ji bus gyva ir laisvam gyvenimui pasirengusi. Kur mes šiandien bebūtume ir ką beveiktume, svarbiausias mūsų uždavinys — budėti savo tautos gyvybės sargyboje.
Minėdami birželio įvykius, mes žvelgiame į savo priešo pastangas sunaikinti mūsų tautą. Ir tik savo sutelktinėmis ir didžiausiomis jėgomis mes tegalėsime priešintis galutiniam mūsų tautos sunaikinimui.
Lietuvių tautai nekartą teko išgyventi mirtinas pavojus, bet ji įstengdavo jį nugalėti ir išlikdavo gyva. Tikime, kad ji ištvers ir dabartinį savo baisųjį pavojų ir šis mūsų tikėjimas įvyks, jei jį remsime savo darbais. Į mus Vincas Kudirka iš savo kapo pavergtoj Lietuvoj šaukia:
Lietuva, mano! priešui ant tavęs inirtus
Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.
Išliksi, tik į hidrą gyvumo pavirtus,
Nors priešų nestygsta!
Minėdami birželio įvykius, mes save jungiame su kovojančia, kenčiančia ir žudoma Lietuva. Juo mes stipriau atjausime savo tautos baisiąją kančią ir tragiškąjį likimą, juo labiau mes ryšimės dirbti ir aukotis, kad ji išliktų gyva. Lietuvos žaliųjų girių partizano dvasia turi būti gyva ir laisvajame pasaulyje gyvenančio lietuvio širdyje. Lietuvos partizanas savo tautai yra pasiryžęs kiekvieną akimirką aukoti savo gyvybę. Mes, gyveną laisvajame pasaulyje, aukokime savo kenčiančiai Motinai Tėvynei bent dalį savo patogumų. Jei mes visi ir tai įstengsime nuoširdžiai padaryti, bus jau nemaža padaryta.
