VYTAUTO DIDŽIOJO MŪŠIS PRIE VORKSLOS
Vytautas Didysis prie Juodųjų Jūrų
J. Juodžio piešinys
Kasmet rugsėjo-spalio mėnesiais mes prisimename Vytautą Didįjį ir jo laikų Lietuvą. 1430 m. spalio 27 d. tas garsusis Lietuvos karo vadas ir valstybės vyras mirė, nesuspėjęs įgyvendinti vieno didžiųjų savo politinių siekių—vainikuotis Lietuvos karaliumi. Jei kiekviena mirtis yra tragiška, tai Vytauto Didžiojo mirtyje slepiasi visos mūsų tautos tragizmas. Dažnai per jos istoriją galingesnės likimo ar kitokios jėgos sutrukdė jai išugdyti ir įgyvendinti tas savo aspiracijas, kurios joje glūdi.
Iš visų gausių problemų, kurios surištos su Vytauto Didžiojo ir jo laikmečio Lietuva, šiuo metu galbūt įdomiausia yra jo Rytų politika, ypač jo kovos su mongoliškai totoriškomis Azijos jėgomis. Kai kuriais atžvilgiais tai primena ir dabartiniu metu organizuojamą jėgų konsolidaciją prieš eurazišką sovietinį kolosą.
XIV a. antroje pusėje garsaus Vidurinės Azijos karo vado Timurlenko (Tamerlano) pastūmėtas mongoliškai totoriškos kariuomenės vėl pajudėjo Europos link. Tai buvo lyg antras veiksmas Džengischano pradėtos epopėjos, kurios trečias veiksmas benebus Stalino žygis ligi Elbės. Pirmą smūgį atlaikė Maskvos kunigaikštis Dimitrijus Doniškis, bet pilno laimėjimo negalėjo pasiekti. Galutinam susidorojimui buvo pašauktas Vytautas Didysis.
Ir proga pasitaikė labai gera. Avangardinė tos azijinės imperijos valstybė buvo Aukso Orda, kuriai Maskva dar tebemokėjo metinę duoklę, bet kurioje XIV a. gale kilo vidaus kovos. Jos chanas Tochtamyšius buvo išvytas ir kreipėsi pagalbos pas Vytautą. Vytautas sutiko padėti, nes tuo jis galvojo, taip sakant, nušauti du zuikiu: ir Azijos pavojų pašalinti ir perimti Maskvos kunigaikštiją po savo globa.
Šis žygis gerai atliepė ir į visos katalikiškos ir į Kryžiaus karus lindusios Europos nuotaikas. Užtat šiam žygiui buvo sumobilizuotos ne tik pagrindinės Lietuvos ir nuo jos priklausomų sričių karo pajėgos, bet taip pat politinių Aukso Ordos pabėgėlių pulkai, pagalbiniai vokiečių ordino daliniai ir kryžininkai iš kitur Pats popiežius laimino ši žygį. Kijevas buvo iš visur plaukiančios kariuomenės rinkimosi centras, o pats mūšis Įvyko 1388 m. rugpjūčio mėn. pietų Ukrainos lygumose prie Vorkslos upės.
Įdomu, kad Aukso Ordos chanas-Temiras-Kotlogas pas kutiniu momentu bandė tartis su Vytautu ir pasiuntė pas jį savo pasiuntinius. Anot vieno kronikininko, tu pasiuntinių kreipimasis į Vytautą buvo taip suredaguotas. “Išduok pabėgėli Tochtamyšių... ne, negaliu būti ramus, kol jis tebėra gyvas ir pas tave. Permainingas mūsų gyvenimas, šiandien esi chanas, rytoj—pabėgėlis, šiandien esi turtingas, rytoj— elgeta, šiandien visi tavo draugai, rytoj visi — priešai. Aš lygiai bijau ir savųjų ir svetimųjų”. Ar nepanašiai galėtų kalbėti koks nors Tuchačevskis, Berija ar Malenkovas? Vytautas nesutiko išduoti nelaimės sąjungininko.
Prieš pat mūšį chanas dar kartą kreipėsi į Vytautą. Vytautas, anot kronikininko, jam taip atsakė: “Dievas palenkė man visas žemes, palenks ir tave. Būk mano sūnus, o aš būsiu tavo tėvas ir mokėk man metinę duoklę. O jei nenori būti mano sūnus, tai būsi mano vergas ir visa tavo orda bus atiduota mano kardo valiai”. Chanas ir su tomis sunkiomis sąlygomis buvo benorįs sutikti, bet atvykęs senas totorių generolas Edigejus su savo kariuomene ji atkalbėjo, ir mūšis įvyko.
Totoriai pasinaudojo apsupamuoju manevru. Vieta irgi nebuvo palanki sunkesnei Vytauto kariuomenei. Be to ji buvo labai maišyta ir įvairiaspalvė. Kai kurie daliniai (ypač pačių totorių) greitai pasidavė panikai ir pasileido bėgti. Mūšis pasibaigė visišku Vytauto pralaimėjimu. Jis pats su savo jaunesniu broliu Zigmantu vos bepaspruko. Totorių daliniai smarkiai nuteriojo ukrainietiškas Vytauto žemes, siekdami net Lucko, nors jokios teritorijos ir neokupavo.
Tuščia būtų spekuliuoti šiandien, kaip būtų nuėję įvykiai, jei Vytautas Vorkslos mūšį būtų laimėjęs. Viena aišku, kad visa plačioji Rytų Europos erdvė ir pati Maskva būtų bent laikinai priklausiusi Vytautui Didžiajam. Iš antros pusės, Vytauto pralaimėjimas ties Vorksla yra iš tos pačios serijos, kaip švedų Karolio XII pralaimėjimas ties Poltava, Napoleono—ties Maskva, Hitlerio—ties Stalingradu. Kiekvienas žygis į Rytus slepia daug pavojų, todėl jam ir militariškai ir politiškai turi būti ypač gerai pasiruošę.
Be abejo perdeda kai kurie istorikai, kurie skaito Vorkslospralaimėjimą lietuvių tautos nykimo pradžia. Tas pats Vytautas dar daug karinių laimėjimų pasiekė po to, ir pagaliau pati Aukso Orda buvo pasidariusi jo vasalu.
Historicus
