MŪSŲ KARIUOMENĖS GIMTADIENIS
KRAUJU PASRUVUS KARIO VEIDAS YRA NEPALYGINAMAI DAUGIAU VERTAS UŽ PARIZIEJŲ TEISMĄ
TOMAS ŽIŪRAITIS, O. P.
D. L. KUNIGAIKŠTIS GEDIMINAS
Padavimas sako, jog jis įkūręs Vilniaus miestą.
Pakrikusi vokiečių kariuomenė traukėsi 1918 metais iš Rusijos gilumos Lietuvos link. Paskui vokiečius veržėsi raudonieji maskoliai. Vilniuje sujudo komunistai ir vietiniai lenkai. Viltys, kad demokratiškos Lietuvos niekas nelies, galutinai dingo. Reikia organizuoti karines pajėgas. Ministerių Kabineto pirmininkas Aug. Voldemaras diplomatiniais reikalais išvykęs užsienin. O laukti nėra kada. Tautai pavojus čia pat. Persiorganizavęs Kabinetas, kurio pirmininkas min. M. Šleževičius, skelbia lapkričio 23 dieną šaukimą į savanorių pulkus.
„Palikę vyrai arklą, knygą, lyrą išskubėjo laisvės ginti. Susirinko apie 15,000 savanorių. Nemažas būrys, bet kas jis prieš daug galingesnį priešą, kuris jau trankosi prie Lietuvos sienos?! Lietuvon įsibrauna bolševikai ir 1919 m. kovo 5—6 dienomis užima Vilnių. Savanorių jėgų nepakanka, šaukiama visuotinė mobilizacija.
Pirmasis naujokų šaukimas paskelbtas 1919 m. kovo 5 dieną. Naujokai renkasi Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Kėdainiuose, Marijampolėje ir kitose vietose, kur dar laikėsi vokiečių įgulos. Atėjo vyrai be tinkamo karinio apmokymo, be reikiamos aprangos, be maisto išteklių. Pasitaiko geresnių ginklų, bet daugiausia visokie aprūdiję šautuvai... Ginkluojamasi, kaip įmanoma. Kovojama, kiek sugebama. Mūsų karių didvyriškumas ir atsikūrimui įmanomos sąlygos įgyvendino atstatytą Lietuvos Nepriklausomybę.
Lietuvos kariuomenės gimtadienis — 1918 m. lapkričio 23 d. — jau vien tik dėl Nepriklausomybės kovų turėtų būti mūsų pasididžiavimas. Deja: vieniems tas gimtadienis savotiškas epizodas, kitiems — savos “kritikos” pareiškimo diena, tretiems — tautinė ir kultūrinė šventė. Lengviau yra lengvabūdiškai ką nors kritikuoti, negu kritiškai tiesą pripažinti. Mūsų kariuomenės nuopelnai tautai ne kreida pažymėti, bet krauju tautos istorijoje įrašyti. Joks savas ar svetimas priešas to ne-ištrins iš didvyrių kapų, istorijos lapų, nors “originalumo” dėlei tik kariuomenės klaidas minėtume.
Kas gi kariuomenė? Tai mūsų visų kūno ir sielos neatskiriama dalis, tai mūsų uniformuotasis “Aš”!... Niekindami kariuomenę — niekiname save, nes kariuomenė nėra iš debesų nusileidusi, bet mūsų tautos kūdikis: kūdikis savo atsidavimu, meile ir besąlyginiu paklusnumu. Niekas neturi teisės savęs ir kitų niekinti, bet taisyti ir taisytis, pradedant nuo savęs, pradedant visos tautos pagrindais. Visos profesijos, luomai, organizacijos nebuvo ir nebus be klaidų: kur veikiažmogus, ten ir klaidos galimos. Bet kiek yra tų profesijų, luomų ir organizacijų, kurie savo laimėjimus arba praliamėjimus kraujo kaina atžymi? Kiekvienas karys, vilkdamasis uniformą, darydamas priesaiką žino, kas jo laukia arba gali laukti— mirtis, kad kiti gyventų...
Tiesa, 1940 metais bolševikai laidojo Lietuvą, o kariuomenė kareivinėse gyveno, — pasakys nevienas. Kur gi kartų kartoms didvyriškumo palikimas bent Suomių pavyzdžiu, kur savanorių testamento pildymas, kur pagaliau garbė?!
Niekada mūsų karys netvirtino, kad anomis baisiomis dienomis jis mirė, kad kiti sau ramiai gyventų ir naujus kaltinimus kariuomenei išgalvotų. Bet niekada mūsų karys neprisiims kaltinimo, kad jis nedrįso arba nenorėjo į frontą eiti. Ne kariuomenės vadovybė duoda įsakymą kautis, bet krašto valdžia. Kariuomenės vadovybė ir pati kariuomenė pildo ne savo, bet tautos valią, išreikštą valdžios autoritetu. Tokio įsakymo nebuvo. Valdžios įsakymu neleista kautis, kiek tai įmanoma, nors simboliškai. Kaip tas neleidimas “pradžiugino” mūsų karius, įrodė devintasis pėstininkų pulkas, apleisdamas kareivines pilnoje aprangoje. Griežtam protestui kariai pasinešė žygin. Dar valandėlė, ir tas protestas būtų ugnimi prabilęs. Tačiau jie turėjo grįžti į kareivines, — toks buvo valdžios įsakymas. Ir sugrįžo kariai, kaip kūdikiai paklusnūs. Ir sugrįžo jie, nes neorganizuotas ir beprasmis pasipriešinimas yra lygus savižudybei, kuri nei tautai, nei kariui jokios garbės neteikia. Ir suomiai vienu pulku, vieni savo likimui palikti nebūtų savo krašto valiai priešinęsi. Suomijos akmens uolos, nuostabus karinis pasiruošimas — kitas sąlygas jų kariui diktavo. Taip, jie didvyriai savo ir visos tautos vardu ir parama. Savižudybės ir jie būtų atsisakę, kaip ir mūsų garbingieji kariai. Sugrįžo tada IX pulkas, nebuvo prasmės ir kitiems pulkams judėti, — pasielgė teisingai ir garbingai. Bet už tai mūsų kariuomenė labiausiai kaltinama. Be reikalo ir valdžiai pripažintų išdaviko vaidmenį, — ji geriausiai pramatė kovos galimybes ir tikslą. Perdaug dar trumpa laiko perspektyva, kad dėl to ir buvusią valdžią būtų galima rimtai kaltinti. Juo labiau kariuomenės atžvilgiu būtume savo pasmerkimais neteisingi, pariziejiški.
TOMAS ŽIŪRAITIS, O. P. KARIO bendradarbis, Liet. Ž. S-gos C. V-bos narys ir New Yorko sk. p-kas, esąs vienas iš lietuvių atstovų ir Tarpt, žurnalistų Federacijoj, čia telpąs straipsnis yra ištrauka iš jo parašytos religiniai ir tautinei rimčiai knygos ŽODIS IR GYVENIMAS, kuri iš spaudos išeis sekančių metų pradžioj.
Mūsų karys visada kovojo ir kovoja, jei tam yra galimybė. Jis vilkosi net svetimą uniformą, kad dalyvautų savųjų išlaisvinime. Jis kovojo ir kovoja savoje bei svetimoje žemėje, kad laisvę atstatytų. Tik, kai jis, grįžęs iš fronto, mėgina pasibelsti į žmogaus širdį, kai jam reikėjo patekti į tremtinių stovyklą arba išemigruoti į laisvuosius kraštus,— tada “teisėjai” ir jiems panašūs grįžusių mūsų karių nenorėjo pažinti... Bet jie nesiskundžia ir visuomenės nesmerkia, nes jie visuomenėje randa ir gerų savybių, nusverenčių jos silpnybes. Tik mūsų tam tikra visuomenės dalis negali suprasti, kad karys ir kariuomenė yra žmogiškos prigimties, kad kariuomenė turi gerų savybių, kurios yra daug vertesnės už jos kai-kurias klaidas, nepasisekimus.
Su gilia pagarba minime mūsų kariuomenės gimtadienį — lapkričio 233-ją. Nemarios atminties toji šventė, kariuomenė buvo mūsų savanoriška tautos mokykla, neminint jos kitų nuopelnų kraštui. Tiesa, kariuomenė negalėjo išduoti mokslo diplomų, bet ji davė tai, ką galėjo: vieniems ji teikė galimybę mokslo diplomus gauti— davė stipendijas, kitiems ji ir be stipendijų davimo neliko skolinga — kiekvienas grįžo iš kariuomenės drausmingesniu, kultūringesnių, sveikesniu, sąmoningesnių. Grįžo namo, išmokęs tėvynės meilės, amato, rašto ir t. t.
Tiesa, kariuomenei buvo skiriama nemaža pinigo. Taip! Bet ji to pinigo tik sau nepasilaikė, nors buvo naujakurė... Įvairiausio mokslo stipendininkai gerai žino, kad viso pinigo kariuomenė negalėjo sau sunaudoti. Kad galėjo kariuomenė gautas aukas kaikuriais atvejais racionaliau sunaudoti,— tą patį pageidavimą drąsiai galime priminti kiekvienai profesijai ir luomui. Kodėl tik kariuomenė turėjo būti neklaidingumo malone apdovanota? Kodėl tik kariuomenei taikome negatyvią kritiką, pamiršdami ir pozityviąją? Gyvenimas yra nuolatinis statymas ir atstatymas, mokantis iš klaidų ir mus.
Kam kariuomenė vis dar prasikaltusi, lai prisimena jos auklėtinius — partizanus, lai dirsteli dabar į savo bei visokių veiksnių laimėjimus... Kas nedirba — tas neklysta!
Daugiau pozityvumo, daugiau aukos, vienybės ir atlaidumo, — štai ko užtarnautai tikisi iš visuomenės kariai ir tėvų žemė. O švęsdami kariuomenės sukaktį — niekada nepamiršime. kad krauju pasruvęs kario veidas yra daugiau vertas už pariziejų teismą... Lietuvis karys atidavė ir atiduoda savo kraštui, ką privalo ir sugeba. Kas virš savo jėgų nuveikėte— atsiliepkite jiems: jie pagerbs ir paseks jus!
