Šaunaus politruko liūdni užrašai
1953m. 9
NIEKO NESUPRANTU, BET TURIU MOKYTI!
RAULAS GURGA
Mažas būdamas dažnai girdėdavau mamytės perspėjimą: “Nieko neimk, kas ne tavo padėta”. Ir vykdžiau tą mamytės pamoką šventai iki pat paskutinios kariško munduro sagos užsisegimo. Kai jau išaugau į patyrusius eilinius, ėmiau ir pamiršau. Kartą radęs už kareivinių rajono pabertų komunistinių lapelių, ėmiau ir keletą jų parsinešiau į kareivines. Vieną daviau eiliniui Jokūbkai Plokščiagalviui, kitą eil. Timofiejui Sabakinui, na, ir trečią eil. Leibai Lazurkevičiui. Visi jie buvo mano geri draugai iš Skudurinių miestelio.
. .ė nenujaučiau, kad tuo savo žygiu padariau didelių nuopelnų pasaulinei bolševikų revoliucijai kurti. Tai paaiškėjo po 1940 m. birželio mėn. įvykių.
Kai raudonieji Maskvos tankai sustojo netoli mūsų kareivinių ir neva tiltų bei kažkokių kelių apsaugai savo patrankų vamzdžius atgręžė tiesiog mūsų rajono link, iš lėto tyliai prislinko prie manęs eil. Lazurkevičius ir tyliai man į ausį pašnibždėjo:
— Raulai, a, Raulai, girdi, smetoninės kariuomenės nebėra. Dabar bus liaudies kariuomenė. Tu būsi didelis viršininkas. Didesnis net už kuopos vadą, o aš net už pulko vadą.
Kai nieko nesupratęs išsižiojau ir negalėjau nė žodžio ištarti iš nustebimo, kad kuopoje bus aukštesnių viršininkų net už kuopos vadą, Lazurkevičius man paaiškino. Girdi, kompartijoje aš padariau žygių, kad tu būtum paskirtas tuo viršininku. Ir tuo būdu Leibos dėka pasidariau kuopos politruku.
Ko turėsiu mokyti kareivius— pradėjo man aiškinti ir kalbėti apie kažkokius ten marksizmus, leniniz-mus, stalinizmus, ir velnias žino apie kitus kokius ten izmus. Susisukę, susipainiojo mano galvoje visi tie izmai. Pamačiau, kad aš nieko apie juos nesuprantu—nei a, nei b, o dar kitus turėsiu mokyti!
Čia tai jau tikrai prisiminiau mamytės perspėjimus: “Nieko neimk, kas ne tavo padėta”. Dabar keikiau save, kad vieną kartą buvau juos pamiršęs. Nepadėjęs už kareivinių rajono komunistinių popiergalių, ėmiau ir paėmiau.
Jau buvau spėjęs užsisiūti ant rankovės ir politrukų ženklą raudonąją žvaigždę. Dabar norėjau ją nusiardyti ir atsisakyti politruko garbės, nes tų mokslų mano galva nesuvirškins. Tačiau mano draugas Lazurkevičius nuramino:
— Raulai, nebūk kvailas! Tokia laimė ant kelio nesimėto- Visai nesunkios bus politruko pareigos. Ir asilas galėtų politruku būti, jeigu mokėtų žmogiškai kalbėti ir skaityti, čia galvoti nereikės. Kiti už tave galvos ir rašys, o tu turėsi tik perskaityti.
Jeigu šitaip—nusiraminau. O labiau nusiraminti padėjo ir draugas Timofiejus Sabakinas, kitos kuopos politrukas. Jis, pirštu parodęs į rytus, pridūrė:
— Prie liaudies valdžios jokių atsisakymų nėra. Arba vykdyk skirtas pareigas, arba važiuok sveikas sau į Sibirą.
Tai buvo svarbiausias argumentas ir nuo tos dienos pradėjau eiti politruko pareigas.
Iš paviršiaus žiūrint pareigos, atrodo, nesunkios. Gauni jau parašytas paskaitas ir tik perskaityk. Bet sieloje vis dėlto labai kvaila. Parašyta, rodos, lietuviškai, bet nieko nesupranti. Kur reikia iškeikti senąjį Smetonos režimą, ten, aišku, suprantama, bet kur kalbama apie naująjį liaudies režimą, ten daug kas vien migla atrodo.
Kartą drožiu iš rašto apie Stalino konstituciją. Prakaitas pila, galva svaigsta. Seku kablelius ir taškus, kad sakiniai išeitų aiškesni. Tarpais dirsteliu į kareivių klausytojų akis. Jų vienos šypsosi, o kitos labai kvailai atrodo, matyt, ničnieko nesupranta iš mano paskaitos. Pagaliau, dar nebaigus paskaitos, kareiviai pradėjo bėginėti ir salėje beliko vos keliolika klausytojų. Užtai sausakimšai buvo prisigrūdęs rūkomasis kambarys.
Po paskaitos, kaip buvau pamokytas, turėjau paklausti, kas turi kokių klausimų ir kam kas paskaitoje buvo neaišku. Paklausti paklausiau, bet visą laiką drebu ir prakaituoju, kad tik ničnieko nepaklaustų iš Stalino konstitucijos. Juk ir man pačiam daug kas neaišku, ką skaičiau.
Eilinis Trepsius atsistoja ir liūto balsu užstaugia:
— Drauge politvadove. Paskaitoje priminei, kad Stalino konstitucija pripažįsta tikėjimų laisvę. Bet kodėl iš mūsų kareivinių jau pasiskubinta kryžius prašalinti? Juk mūsų kareivių dauguma tikintieji krikščionys?
Iš galinio suolo kairėje eil. Vimbrys rėkia:
— Stalino konstitucija, tiesa, gražiai kalba, bet kodėl jos neklauso patys rusai. Kodėl jų tankų tankų vamzdžiai atsukti į mūsų kareivinių pusę? Ar tai laisvė? Ar taip liepia konstitucija?
Eil. Tvarkutis, garsiai nusikosėjęs, vilku užstaugė:
— Kodėl Stalino konstitucijoje nieko nepasakyta, kad Sovietų Sąjungoje būtų pastatyta daugiau laikrodžių fabrikų. Žiūrėk, kad raudonoji armija įžygiavus, iš Lietuvos krautuvių išpirko visus laikrodžius.
Likusiųjų klausytojų tarpe kilo juokas. Tai išgirdę, iš rūkamojo kambario išlindo visi bėgliai ir mane apipylė dar žiauresniais klausimais. Mano akyse tik raibo, mirgėjo, ir nesugebėjau ničnieko atsakyti. Maniau, jau būsiu dingęs amžinai ir keikiau tą valandą, kada mane paskyrė politruku.
Bet laimė neatstojo manęs. Pačiu kritiškiausiu metu į salę įsmuko mano mielas prietelius Lazurkevičius. Savo vanago akimis dirstelėjęs į vieną ir kitą pusę, tuoj suvokė mano pavojingą būklę. Staiga šoko į sceną greta manęs ir suriko:
— Draugai, tiek daug klausimų, į kuriuos tuojau pat atsakyti neįmanoma. Paduokite juos raštu. Kitame susirinkime atsakysime. Juk reikia rimtai išgvildenti klausimus.
Atsirado keletas asilų, kurie raštu įteikė klausimus. Juos pasiėmė Lazurkevičius. Nulipęs nuo scenos, dar šnektelėjo su eil. Plokščiagalviu. šis parodė į keletą labiau triukšmavusių kareivių. Lazurkevičius nusišypsojo ir išėjo. Man atsistojo plaukai. Supratau, kad Plokš-čiagalvis pasidarė bolševikų slaptuoju agentu.
Kitą rytą raštu padavusių klausimus ir Plokščiagalvio nurodytų kareivių jau nebematėme kuopoje. Lazurkevičius, mane susitikęs, šyptelėjo “Raulai, nebijok paskaitų skaityti. Daugiau nebeatsiras mėgėjų klausimų davinėti.”
KITAME NUMERYJE BUS: Kareiviai apverčia raudonąją agitatovę.
1953m. 10
KAREIVIAI APVERČIA RAUDONĄJĄ AGITATORĘ
Raulas Gurga
Vieną dieną ima ir atvyksta į mūsų pulką iš kompartijos centro siųstoji raudonoji agitatorė, taip sakant, tokia draugė. Nosis ir kiti veido bruožai nerodė, kad ji būtų lietuvių kilmės, o kai pradėjo lietuviškai kalbėti, tai gerokai gargaliavo. Bet tai mūsų nestebino, nes jau spėjome įprasti, kad šios rūšies mūsų piliečiai yra geriausieji liaudies draugai (pagal bolševikų terminą).
Tik mūsų tie nenuoramos kareiviai truputį simuliavo- Girdi, prisiklausome visokių pamokslų, bet koks perkūnas pradėjo sijonus siuntinėti į mūsų kareivines .
Visus kareivius ir karininkus sukvietė, geriau pasakius, suvarė į pulko salę. Draugai kareiviai susibūrė salės viduryje, o, šios raudonosios draugės žodžiais tariant, reakcionieriai karininkai išsirikiavo salės pasieniais.
Draugė agitatorė, mūs politrukų lydima, drąsiai su šypsena žengė arčiau stalo. Mes buvome lyg jos garbės sargyba. Už stalo kantriai jos laukė lietuviškas suolas. Draugė, pasiekusi suolą, striktelėjo lyg ožka ir jau nuo suolo žvelgė į salėj e susirinkusius karius.
Atsikosėjo, akimis sumirksėjo ir pradėjo savo gražbylistę. Gerokai iškeikusi Smetoną ir jo rėžimą, pradėjo lyg guosti tuos vargšus draugus kareivius, kuriuos anksčiau karininkai reakcionieriai kankino, mušė ir visaip terorizavo. Girdi, kur šuniui nebuvo galima įeiti, ten ir kareiviui drausdavo užeiti.
Kareiviai pasižiūrėjo vienas į kitą. Daugeliui akys tik sublizgėjo, kaip katinų, ir sugriežė dantimis.
— Apie kokią kariuomenę ji kalba? — paklausė šalia stovinčio eilinis Dimša.
Užklaustasis pakraipė pečiais:
— Tur būt, apie rusų caro kariuomenę, o gal ir apie raudonąją. Kokie perkūnai suvoks, ką kvaila boba plepa.
Kareivių eilėse prasidėjo judėjimas, siūbavimas, lyg jūrų vilnys. Kuo toliau, tuo vilnys smarkiau siūbavo ir kareiviai pradėjo spaustis arčiau stalo. Ir stalas, ir suolas pradėjo judėti, o su jais drauge judėjo ir ant suolo stovinti agitatorė.
Agitatorė pradėjo kareivius barti. Bet kuo daugiau ji barėsi, tuo kareiviai labiau grūdosi. Pagaliau užpakaliniai kareiviai taip pastūmėjo pirmuosius, kad šie apvertė stalą, suolą ir agitatorę. Užpakalyje stovintieji iš karto pamatė tik agitatorės kojas, aukštyn iškilusias, vėliau dingo ir jos, nes kareivių vilnis užgriuvo ją.
— Ponai karininkai, gelbėkit!— sukliko išsigandusi raudonoji agitatorė.
Karininkai, žvilgterėję vienas į kitą ir truputį šyptelėję, žinoma, išgelbėjo raudonąją draugę. Visiems buvo skanaus juoko, kad agitatorei nuo draugų kareivių keršto teko šauktis ponų karininkų pagelbos.
Kai komunistinės galvos pradėjo tyrinėti, kas čia buvo kaltas, kad kareiviai norėjo nuspausti draugę agitatorę, jiems trumpai ir drūtai buvo paaiškinta:
— Susimildami, nesiuntinėkite į kareivines bobų ir netarnavusių kariuomenėje. Kas nori kalbėti kareiviams, pirma turi susipažinti su jų gyvenimu.
Raudonosios galvos galvojo galvojo ir vis dėlto priėjo išvados, kad sijonas kareivinėse netinka. Nuo to karto daugiau nebeatsiuntė pas mus agitatorių moterų.
Kartą mano raudonoji vadovybė pasišaukia mane ir trumpai drūtai įsako:
— Girdi, draugas Raulai, tu esi raštingas vyras. Skiriame tave pulko korespondentu, rašinėti iš mūsų gyvenimo į “Karių Tiesą ”
Ir pradėjau rašinėti iš savo pulko gyvenimo. Parašiau trumpą žinutę, o jos apačioje prirašiau visą litaniją visų raudonųjų švietėjų: Lai gyvuoja tėvas, mokytojas ir visų vadas Stalinas, gyvavimų prirašiau visokiems maršalams Timo-šenkoms ir kitiems, ir Molotovui ir dar kai kam. Gyvavimų, valiavimų būdavo penkis kartus daugiau, negu pačios žinutės. Pasiaiškinsiu, kad panašius “gyvavimus” po žinutėmis ne aš išradau (šitokiems išradimams mano galvelė per kvaila), bet jų rasdavau “Tiesoje” ir kituose bolševikų laikraščiuose. Tik “Karių Tiesoje” kažkokie liaudies priešai sėdėjo. Palikdavo tik kokį vieną kitą šūkį, o vėliau pradrįso ir visus nubraukdavo.
Kol dar gyvavo Liaudies kariuomenė ir ėjo “Karių Tiesa,’ laisvai rašinėjau ir nieko nebijojau. Kai panaikino Lietuvos kariuomenę (nors iš pradžių ir liaudies vardu pavadintą) ir “Karių Tiesą,” ir jų vietoje sudarė raudonąjį 29 teritorinį korpą ir laikraštpalaikį “Raudonarmietį,” rašymas pasunkėjo-Lietuvos kareiviai jau visai pasiuto ir pradėjo persekioti rašinėjan-čius į “Raudonarmietį.”
Būdavo, pakyla vidurnaktį iš miego, surinka: “pavojus” arba“aliarmas,” ir pradeda pagalvėmis laidytis vienas į kitą. Bet tų pagalvių daugiausia kliūdavo “Raudonarmiečio” korespondentams. Gavau daugybę pagalvių ir aš. Dėl tokių “pavojų” metė rašinėjimą net komjaunuoliai, politrukai ir šiaip nelietuviai. “Raudonarmietis” pritrūko korespondencijų iš kariuomenės dalių. Redakcijai teko į dalis siuntinėti savo korespondentus, kurie rankiodavo žinias ir visokiais slapyvardžiais pasirašinėdavo, kad atrodytų iš dalių gautos.
1953 m. 11
ĮSIRIOGLINO Į SLAPTĄ RUSŲ SUSIRINKIMĄ
Raulas Gurga
Mano geras prietelis Antanas buvo vienas šaunių šauniausias politrukas. Vyras buvo ne kvailas, net augštuosius mokslus užsienyje ėjęs, Nepriklausomybės laikais tarnavo Lietuvos saugume (slaptoje politinėje policijoje). Bolševikams Lietuvą okupavus, rodos, turėjo žūti ar Sibirijoje atsidurti. Tačiau išėjo atvirkščiai. Pasidarė šaunus politrukas.
Kas jį pasiūlė į politrukus, patirti neteko. Manau, kad “Tiesos” vyriaušias redaktorius Zymanas. Jis ir kitus buvusius saugumo tarnautojus yra įkišęs į bolševikų tarnybas. Kodėl jis tokią gerą širdį rodė, žinoma, lieka bolševikinė paslaptis.
Politrukas Antanas nebuvo tarnavęs kariuomenėje. Net naujoko kruopų nebuvo srėbęs. Paskirtas politruku karininko vieton ir gavęs 1200 litų pašalpos kariniams drabužiams įsigyti, tuoj pat kariškai apsirengė ir prie lietuviškosios uniformos prisisegė rusiškus vyresniojo leitenanto laipsnius.
Ne vienas Antanas buvo greitas į karininko laipsnius. Ir daugiau kareivių politrukų, paskirtų karininkų vieton, pradėjo nešioti karininkų laipsnius. Pagaliau tai patyrusi rusų karinė vadovybė uždraudė, ir kareiviai vėl turėjo save pažeminti iki savo buvusių Lietuvos kariuomenės laipsnių.
Mūsų Antanas, kaip buvęs saugumietis, praslįsdavo ar išlįsdavo net ten, kur kitas jokiu būdu nesugebėtų. Žinome, kad bolševikai mėgsta dirbti daugiausia naktimis. Kartą mums bedirbant, jau apie 10 val. naktį, užsigeidė mūsų raudonieji darbuotojai užkąsti ir atsigerti. Kas nueis nupirkti? žinoma, mūsų šaunusis Antanas.
Grįžta po dešimtos, o vartai jau užrakinti. Sargas nuėjęs iki 12 val. prisnūsti, kol mes iš darbo eisime namo. Antanas beldžiasi į vartus, bet neprisibeldžia. Ir visdelto grįžo su dešromis, agurkais, duona ir alumi. Pro kur grįžo—neaišku. Tik visa jo milinė buvo balta, dulkina. Matyt, lindo pro kur. Mūsų paklaustas pro kur įlindo, Antanas kariškai išsitiesė, pirštu dūrė į kaktą ir išdidžiai pabrėžė:
—Reikia turėti galvą!
O aš palingavau galvą ir pats sau tariau:
—Reikia turėti ir praktikos!
Antanas buvo tikras mūsų informacinis šaltinis. Kiek dirbęs, kiek nedirbęs, žiūrėk, ir dingsta iš mūsų įstaigos, ir jau beslankiojąs apie Kariuomenės Štabą. O grįžęs pripasakoja, kas vyksta štabe ar kitur.
Kartą buvo rusų karininkų ir politrukų slaptas susirinkimas, į kurį net raudonieji lietuviai nebuvo pakviesti. Antanas nejučiomis ir ten įsiveržė. Nėjo sėsti į pirmuosius suolus, bet kukliai atsisėdo visų užpakalyje, kamputyje. Aplink jį sutūpė jaunesniojo laipsnio karininkai, ir jie nekreipė dėmesio į lietuviškos uniformos politruką. Manė, kad ir jis reikalingas.
Susirinkime buvo keliamas Lietuvos karių maitinimo klausimas. Mat, Lietuvos kariuomenė buvo gerai maitinama, o rusų—blogai. Šis klausimas rusiškajai vadovybei buvo labai nemalonus. Pradėjus kalbėti, vieni rusų vadų siūlė palikti senąją Lietuvos kariuomenės maitinimą. Girdi, Lietuvos kareivis pratęs gerai valgyti, pradės nerimti ir maištauti, kai jam maistas bus pablogintas ir prilygintas prie raudonosios armijos mitybos.
Kiti rusų vadų buvo priešingi. Girdi, jeigu paliksime senąjį Lietuvos kareivio maitinimą, tai apie tai išgirs mūsų rusiškosios įgulos Lietuvoje, o gal ir toliau. Tuomet mūsų kariai pradės nerimauti ir maištauti. O mūsiškių daugiau, negu lietuvių, taigi ir pavojus bus didesnis.
Antroji nuomonė laimėjo ir Lietuvos kareivio maitinimas buvo prilygintas raudonosios kariuomenės maitinimui, taigi labai pablogintas.
Kai jau gerokai rusų buvo išsiplepėta, kažkuris rusų vadų iš priešakio pastebėjo kamputyje susitraukusį mūsų šaunųjį Antaną. Gražiuoju jį išprašė lauk, bet Antanas mums parnešė naujausių įdomių žinių, kad turėsime prisiveržti pilvus ir priprasti valgyti rusišką džiovintą žuvį—voblą.
Netrukus mūsų kareivius pradėjo maitinti ta prakeita vobla. Tai labai sūri, kieta ir neskani žuvis. Valgydami keikėsi mūsų kareiviai ir pradėjo išdarinėti visokias išdaigas.
Kartą savo kareivinėse ant laiptų, šakaliukais parėmę, išrikiavo (sustatė uodegomis žemyn, o galvomis aukštyn) voblas. Nuo didžiausios priešaky iki mažiausios užpakalyj. Prie voblų rikiuotės pridėjo užrašą: “Žuvelės eina į dangų pas Dievą vandens prašyti.”
Rusų politrukai ir karininkai, radę tokią gražią rikiuotę, pasiuto. Įraudę, įkaitę pradėjo lakstyti po kareivines ir tardyti kareivius, kas tai padarė. Tačiau kaltininkų nesurado.
Kitas šaunus nuotykis buvo batalijono valgykloje. Pietums mūsų kareiviams padavė voblos. Kareiviai kanda, kanda ir niekaip atkąsti negali. Kieta kaip bato padas. Tuomet budėjo vienas mūsų majoras, kuris Pirmojo Didžiojo karo metu tarnavo rusų kariuomenėje ir gerai pažino tą rusiškąjį skanėstą. Jis kareiviams patarė:
—Girdit, vyrai, norint įkąsti, reikia gerai į ką nors kietą padaužyti. Tuomet vobla suminkštėja.
Šito mūsų vyrams ir tereikėjo Vienas kareivių pradėjo komanduoti—skaityti: viens, du, trys! O kiti pagal komandą visa jėga trankyti žuvį į stalus, suolus, sienas, vienas arba į lubas remenčius stulpus. Kada keletas šimtų vyrų iškart trenkė, valgykloj kilo didžiausias trenksmas. Drebėjo visa valgykla.
Išgirdę tokį bildesį, atbėgo rusų politrukai ir karininkai. Bandė kareivius sulaikyti ir nuraminti, bet kur tau. Kareiviai neklauso ir toliau pagal komandą tranko voblą.
—Ką darote? — šaukia rusai.
—Voblą minkštiname! — atsako lietuviai, ir toliau patenkinti trankosi, nors tuo galėdami atsikeršyti rusams.
—Kas jus pamokė taip daryti?— klausia rusai.
—Mes patys išgalvojome! — atsako kareiviai. Lietuvis majoras stovi palei duris, rausta ir bąla. Jeigu nors vienas kareivis prasitartų, kad majoras patarė taip daryti, tai aišku — majorui gręstų kalėjimas, o gal ir Sibiras.
Iš keletos šimtų kareivių neatsirado nė vieno, kuris būtų išplepėjęs ir išdavęs majorą. Lietuvos kareivis buvo kietas riešutas.
Kitame numeryje: Darbininkaijuokiasi iš bolševikų spaudos karinių paslapčių, o tų paslapčių saugotojas politrukas rausta iš gėdos ir keikiasi tokias kvailas pareigas eidamas.
