LEGIONIERIAI PAGERBĖ GENEROLĄ PLECHAVIČIŲ
Legionierių pagerbto gen. P. Plechavičiaus atvaizdas iš 1927 metų, kai stovėjo Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje.
“Garso” klišė
1952 lapkričio 23 d., Lietuvos Kariuomenės šventės, vykusios Didžiajame New Yorke, metu visų legionierių vardu kpt. Petras Jurgėla, Amerikos Lietuvių Legiono vadas, gen. Plechavičiui įteikė žymenį ir pasakė tokio turinio kalbą:
Mes, lietuviai, mylime ir gerbiame ne tik mirusius ar garbingai žuvusius, bet ir gyvuosius tautos didvyrius, o ypač karžygius. Vienas iš šviesiausių karžygių yra generolas Povilas Plechavičius — nepaprasta karinė asmenybė.
Per I Didįjį karą, vedant raitininkų eskardoną atakon, turkų kulkosvydžio 27 kulkos jį pervėrė. Tris dienas be sąmonės gulėjo. Net gydytojai stebėjosi, kad šis žemaitis gyvas išliko. Taip nukentėję kariai pasilieka karo invalidais, bet ne Plechavičius.
1918 m. gruodžio mėn. Lietuvos vyriausybė paveda jam organizuoti Sedos srities apsaugą. Bematant jis iš savanorių įsteigia pėstininkų kuopą, partizanų būrius ir raitelių šimtinę. Su šia žemaičių pajėga jis kaip vėsulas triuškina ir nubloškia raudonuosius pulkus. Bolševikai buvo paskyrę 150.000 rublių už gyvą ar negyvą Plechavičiaus galvą. Tačiau tarp Žemaičių išdavikų neatsirado.
Vėliau jau pėstininkų baltaliono vadas kpt. Plechavičius dalyvauja ir kituose frontuose, kariaujant su bermotininkais ir lenkais. Visur jis pasižymi narsumu ir šauniu vadovavimu. Už tai apdovanojamas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Jis moka savo kareivius ir karininkus taip išauklėti, kad, rodos, nė vienas jų neteko šaukti teisman. Plk. Plechavičius išlavina visą kavalerijos diviziją, kuri savo drausme, moderniu parengimu ir šaunumu pagarsėja po visą Europą. Su tokia Lietuvos kavalerija bijojo susiremti lenkai ir rusai. Kaip kariuomenės štabo viršininkas, gen. Plechavičius savo dvasios perteikia visai kariuomenei, kurią žymiai sustiprina.
1927-8-9 metais man teko garbė su generolu lydėti Lietuvos Prezidentą į Laisvės paminklų pašventinimo ir kitokias iškilmes visame krašte. Mačiau, kaip minios žmonių, besiklausydamos jautrių Prez. Smetonos kalbų, savo akis įsmeigdavo į garsųjį generolą. Visur jį ant rankų išnešdavo šauliai, savanoriai ir seni partizanai. Ūkininkai vadindavo jį žemaičių krašto išvaduotoju ir apgynėju — didžiavosi juo. Paskiau likimas šį didį generolą padaro ūkininku.
Staigi karo audra sužlugdo Lietuvos Nepriklausomybę. Nuo bolševikų žiaurios rankos Dievas generolą apsaugoja ir pašaukia naujai misijai.
Vokiečių okupacijos metu gen. Plechavičius per radiją kviečia savanorius į jo organizuojamą lietuvių kariuomenę. 20.000 Lietuvos vyrų tuojau susirikiuoja, paklusdami jo vadovybei ir valiai. Tokia staigmena nustebina vokečius ir sukelia jiems baimės, žadėdami duoti ginklų, okupantai reikalauja prisiekti Svastikai. Gen. Plechavičius ramiai atsako: “Mes prisieksime tiktai Vyčio vėliavai”. Jis tuojau atsidūrė koncentracijos stovykloje. Bet generolo dvasios, meilės ir ištikimybės savo Tėvynei priešas nepalaužė. Jo veide ar akyse niekas niekad nematė baimės, susijaudinimo ar nusiminimo! Jis savo gyvenimą, geležinę valią ir karvedžio gabumus aukoja tik Lietuvos Nepriklausomybei. Tūkstančiai savanorių plačiam pasauly šiandie laukia tos valandos, kada šis didysis vadas pašauks į žygį ir talką Lietuvos partizanams — Tėvynei išlaisvinti.
Amerikos Lietuvių Legiono Štabas lapkričio 2 d. nutarė gen. Plechavičiaus pasišventimą ir nuopelnus Lietuvai atžymėti garbės ženklu. Šviesusis generole ir brangus karžygy! Legiono vardu prašau priimti šį Vyčio Kryžių su Amerikos idealų simboliu.
