PASKUTINĖ RINKTINĖ
JUOZAPAS PAUŽUOLIS
1944 metų vasarą, vokiečiams neatsilaikant Rytų fronte, rusai vėl priartėjo prie Lietuvos rytinių sienų. Žmonės, išgyvenę pirmosios rusų okupacijos terorą ir trėmimų siaubą, bijojo pasilikti tėvynėje. Artėjant frontui, palikę savo namus, išbėgo į vakarus. Tose apystovose susidarė palankios sąlygos organizuotis ginkluotiems būriams ir didesniems vienetams. Nepaslaptis, kad stojant į Vietinę Rinktinę, ar jungiantis prie Tėvynės Apsaugos Rinktinės vyrai puoselėjo mintį sudaryti Lietuvos kariuomenės užuomazgą.
IR VĖL PRIE GINKLO
1944 m. gegužės 15 d. Lietuvos Vietinei Rinktinei dėl vokiečių klastos išsibėgiojus, prisilaikiau savo tėviškėje, Saločių valsč., Vidugirių kaime, arba — Pasvalio miestelyje. Kaip buvęs Rinktinės karininkas, dėl galimo arešto, vengiau gyventi vienoje vietoje.
Tą vasarą rusų raudonoji armija stipriai spaudė vokiečius ir sparčiai artėjo prie Lietuvos. Liepos mėn. pradžioje mūšių kanonada girdėjosi jau Pasvalyje. Imtis rimto darbo vargu ar kas nors galėjo prisiversti. Kiekvienas buvo susirūpinęs savo likimu, galvojo, ieškojo patarimų, klausėsi gąsdinančių ir raminančių gandų, kurie sklido ir gulė ant žmonių dvasios, kaip vasaros nakties migla ant laukų ir pievų.
Gražų pavakarį,saulei besimaudant Pasvalio šventoriaus liepų viršūnėse, išėjau pasivaikščioti. Gatvėje susitikau du buvusius Vietinės Rinktinės pažįstamus puskarininkius.
— Kas daryti, vade? — Jie užklausė.
— Nors kulkosvaidžių dainos dar nesigirdi, bet sunkieji čiaudo. — Nieko konkrečiai jiems negalėjau atsakyti, nes pats dar galutinai nebuvau apsisprendęs.
Susėdę ant laiptelių prie vieno tuščio žydų namo, pasikalbėję, sutarėm organizuoti iš savanorių savisaugos būrį. Mat, organizuotiems smagiau ir saugiau: galėsime apsiginti nuo komunistinių partizanų ir desantų, kurie, artėjant raudonajai armijai, darėsi vis aktyvesni ir įžūlesni.
Į būrį įstojo pasvalietis j. ltn. U. ir apie 50 vyrų. Man teko prisiimti būrio vado pareigas, mano pavaduotojo — ltn. U.
Stodami į būrį, dažnas ištraukė pastogėse, ar peludėse paslėptus šautuvus — įstojo dalinai ginkluoti. Daug Vietinės Rinktinės vyrų išsibėgiojo su ginklais; kiti turėjo dar tuos pačius, kuriuos vartojo 1941 m. birželio mėnesį sukilime prieš rusus. Tačiau, nevisi yra ryžtingi ir sumanūs įgyti ir išlaikyti ginklą. Apie pusė būrio vyrų dar buvo beginkliai. Jų apginklavimu teko pasirūpinti būrio vadovybei. Jaučiau, kad Biržų komendantūroje turėtų būti Vietinės Rinktinės pasilikusių šautuvių ir granatų; Biržuose stovėję Panevėžio batalijono kuopos, dėl vokiečių klastos išsibėgiojo. Su komendantu plk. Geniu susipažinau 1944 metų žiemą beverbuojant savanorius į Vietinę Rinktinę. Pasiskolinę Pasvalio ugniagesių komandos sunkvežimį, kartu su U. nuvykę į komendantūrą, išgavome 25 šautuvus, šaudmenų ir keliolika rankinių granatų. Būrio vyrai buvo ginkluoti rusiškais, vokiškais ir prancūziškais šautuvais. Turėjome vieną vokišką, be spynos, lengvą kulkosvaidį. Jį laikėme tikėdami iš besitraukiančių vokiečių, už lašinius, gauti spyną. Gurguole apsirūpinom gaudami iš Pasvalio urėdijos du valdiškus, gerame stovyje, porinius vežimus.
Raudonosios armijos daliniams artėjant prie Biržų ir Vabalninko, Pasvalio apylinkėse apsistojo Zarasų ir Vabalninko būriai. Zarasų būriui, apie 150 vyrų, vadovavo buvęs Zarasų apskrities policijos vadas, atsargos ltn. Tamošiūnas. Vabalninko būriui, apie 80 vyrų, vadovavo ltn. Burbulis.
Abu su ltn. P., gyvenančiu Vaškų valsčiuje, priklausėm slaptai Laisvės Kovotojų S-gai ir organizaciniais reikalais dažnai susitikdavome. Jam atsitiktinai atvykus į Pasvalį, svarstėme galimybes pasipriešinti rusams. Tuo reikalu nuvykom pas Burbulį pasitarti ir prašyti, kad neskubėtų su būriu trauktis į vakarus. Apjungę visus būrius (Vabalninko, Zarasų, Pasvalio, Vaškų, Joniškėlio, Saločių) vienoje vadovybėje galėjome turėti apie 600-700 vyrų. Burbulis pritarė apsijungimui su sąlyga jei plk. Genys sutiktų vadovauti. Burbuliui, kaip vyresniam amžiumi karininkui, pavedėm tartis su plk. Geniu.
Mums, žemesnio laipsnio karininkams, išsiblaškiusiems kaimuose, aukštoji pasaulinė politika buvo nesuvokiama, ypač karo metu, kuomet pranešinėjamos neobjektyvios žinios ir kariaujančios šalys varo klastingą politinę propagandą. Tuo laiku tūlas mūsų generolų ir politikų nebūtų tikėjęs, kad raudonoji armija užims Berlyną ir pasieks Elbės upę. Neginti savo žemės ir tėvynės — priekaištavo sąžinė. Kariaujasime, ginsime, negalėdami atsilaikyti trauksimės iki Baltijos. Po to, kiekvienas atskirai spręs savo likimą. Patyrę 1940-41 metų rusų žiaurumus, dažnas galvojo paskutinį šovinį pasilikti sau — mirti savo tėvynėje, bet ne Sibiro darbo stovyklose nuo bado ir šalčio. O gal per tą laiką įvyks pasikeitimų; o gal Vokietija kapituliuos vakaruose ir visa jėga atsisuks prieš Sovietų S-gą? O gal . . . Galėjome sugalvoti visokiausių daleidimų, sėdėdami vienkiemio medžių pavėsyje.
Burbulis motociklu išvažiavo į Saločius pasitarti ir prašyti plk. Genį prisiimti vadovavimą. Genys su komendantūros tarnautojais jau buvo pasitraukęs iš Biržų ir laikinai apsistojęs Saločių miestelyje. P. ir aš vykome pasitarti su zarasiškiais, stovyklaujančiais Vitartų dvare, deja, jų jau neberadom, nes ką tik buvo palikę Vitartų dvarą. Už poros valandų grįžęs iš Saločių Burbulis pranešė, kad su plk. Geniu susitarti nepavyko. Buvo susirūpinęs ir nekalbus, tuojau sukėlė savo būrį ir iškeliavo.
Sprendžiant iš sviedinių sprogimo garsų, frontas galėjo būti apie Biržus. Vokiečių kariuomenės Pasvalyje beveik nebuvo, išskyrus sanitarinę tarnybą, kuri gimnazijos rūmuose rengė ligoninę.
Palikęs savo vietoje U., dviračiu išvykau į tėviškę atsisveikinti su tėvais ir dviem broliais. Nepermačiau ir nenujaučiau, kad tai bus paskutinis atsisveikinimas. Motina verkė ir skarelės kampučiais šluostėsi ašaras. Tėvas, nusiėmęs nuo savo kaklo, ant šniūriuko pavertą, medalikėlį užkabino man ir iš susijaudinimo drebančiu balsu pratarė: “Tesaugo, tave, Dievas”.
Vakare, grįžęs į Pasvalį, būrio štabe radau U. ir keletą puskarininkių. Visi buvo susirūpinę artėjančiu frontu. Nerimą kėlė besikeičianti padėtis, nes visi partizanų būriai, buvę tarp fronto ir mūsų — pasvaliečių, pasitraukė į vakarus. Dieną vokiečiai vežę iš geležinkelio stoties paklodes, antklodes ir dėžęs į ligoninei sekvestruotus gimnazijos rūmus, naktį viską pradėjo vežti atgal ir krauti į vagonus.
Sekančią dienm liepos mėn. 22, apie 15 val. palikome Pasvalį. Žygiuojant mums pro Pasvalio geležinkelio stotį, vokiečiai padegė vagonus. Aišku, geležinkeliu susisiekimas su Šiauliais nutrauktas ir vokiečiai naikina turtą, kad nepatektų priešui. Būrio vyrai apsupo vagonus ir vokiečiams leidus, pasigraibstė antklodžių, marlės, bintų ir kitų smulkmenų. Pora dėžių su šampano bonkomis ir apie keturių kibirų talpos, karnomis apipintą konjako bonką įtupdė į gurguolės vežimus. Dėl paskutiniųjų gėrybių perspėjau būrio ūkvedį, kad be leidimo niekam nedalintų, nes būkštavau, kad kovos būrys neišvirstų į pakrikusią nesuvaldomą gaują. Palikę stotį su degančiais vagonais, kepinami vasaros popiečio saulės, dulkėtu vieškeliu iškeliavom link Vaškų.
Biržų ruože frontui apsistojus, po keletą dienų praleidome stovyklaudami Vaškų valsč. Iciūnų ir Nakvosų kaimuose. Kovoms prasidėjus prie Pasvalio, traukėmės į vakarus, žygiuodami Latvijos pasieniu — Žeimys, Kriukai, Skaisgiris, Akmenė, Viekšniai. Ginkluoto susidūrimo su raudonarmiečiais nepatyrėme, nes išlaikėme atstumą. Tačiau, jie mus spaudė ir perilgai poilsiauti neleido. Pietuose — link Šiaulių, bei Joniškio ir šiaurėje priešas ėjo sparčiau, lyg mus ir aplenkdamas. Girdėjosi šaudymai, sprogimai ir matėsi kylančių dūmų debesys. Naktį lėktuvams bombarduojant Šiaulių miestą, gaisrų pašvaistės kilo iki pusės dangaus skliausto.
Iš vokiečių karių, už sviesto dėžę, įsigijome prieštankinę patrankėlę (paką), kuri prikabinta užpakalyje paskutinio gurguolės vežimo, lingavo savovamzdžiu lyg grūmodama besivejančiam priešui.
Dienos buvo gražios ir karštos. Laukuose pjovėjo dalgio prašėsi pribrendę rugiai. Artėjant frontui, ūkininkai neskubėjo doroti derlių, nes sudėtą kūgiuose ar klojimuose gali sudeginti.
Nuo Akmenės miestelio pasijutome saugiau ir žygio įtampa atslūgo: mūsų užpakalyje buvo likęs Akmenės būrys. Atvykę į Viekšnius, miestelį radome gaisro dūmuose. Gaisras kilęs ne karo pasėkoje — padegtas kokio tai pamišusio asmens. Užklaustas miestelio gyventojas nurodė lietuvių partizanų štabo būstinę. Užėjęs į nurodytą štabą, radau Lietuvos kariuomenės uniformoje keletą karininkų. Susipažinome. Iš kpt. Jatulio patyriau, kad Viekšnių apylinkėse yra apsistojusių daugiau partizaninių būrių iš rusų užimtų rytinių Lietuvos sričių. Netoli Viekšnių apsistojo ir pro Pasvalį keliavusieji zarasiškiai. Ir Pasvalyje ir Viekšniuose slėgė tas pats klausimas — kur benubėgsime. Iš čia ir jūra jau nepertoliausia. Jatulis jau buvo nusprendęs apjungti visus esamus apylinkėje būrius. Be jokių kompromisų pasidaviau jo vadovybei.
Gavau uždavinį vykti į pietų vakarus nuo Viekšnių ir tarp bažnytkaimių Mitkaičiai — Navarėnai sudaryti šoninę užtvarą. Jatulis, išėjęs išleisti ir apžiūrėjęs būrį, kuris stovėjo gatvėje prie štabo, išreiškė mums pagyrimą už gerą susitvarkymą.
Nors po įtempto žygio, nuo Vaškų iki Viekšnių, buvome pavargę, ypač arkliai, tačiau, tą pačią dieną išvykome į nurodytą vietą vykdyti uždavinį — laiduoti kitų būrių saugumą.
LIKIMINIS SPRENDIMAS
Atvykus į paskirtą vietą, sekančią dieną, per pasiuntinį - ryšininką gavau pranešimą su j. Itn. U. atvykti į Pievėnų bažnytkaimį pasitarimui. Pasitarimas - posėdis įvyko liepos mėnesio pabaigoje, tikslios datos neatmenu, Pievėnų klebonijoje. Jame dalyvavo apylinkėje stovinčiųjų būrių vadai, karininkai, zarasiškis dr. J. Steponavičius ir kpt. Jatulis, viso 18 asmenų. Posėdžiui pirmininkavo Jatulis.
Susidariusi padėtis reikalavo išaiškinimo ir sprendimo. Dažnas iš vadų jautė atsakomybę, kad suorganizavo ginkluotą būrį ir vyrus išvedė iš namų, todėl ieškojo pateisinimo savo veiklai. Tose aplinkybėse leisti išsisklaidyti ginkluotiems pavieniai buvo per vėlu. Ginkluotų grupelių blaškymasis Žemaitijoje galėjo virsti plėšikavimu ir iššaukti ginkluotų konfliktų su vokiečių kariuomene. Padėtis spaudė jungtis į didesnį vienetą. Apsijungimo klausimas praėjo be diskusijų ir buvo sutarta: visi būriai priklauso vienai vadovybei.
Antras klausimas, kaip vesime kovą su rusais? Atsirado du pasiūlymai: 1) jungtis oficialiai, kaip lietuvių vienetas - pulkas ar rinktinė, prie vokiečių kariuomenės — Wehrmachto; 2) lįsti į Žemaitijos miškus ir raudonajai armijai okupavus kraštą, vesti partizaninį karą. Tais klausimais buvo daug kalbėta ir iškilo ilgos diskusijos. Dalyvių nuomonės pasidalino pusiau. Dr. Steponavičius ir Jatulis kalbėjo už jungimąsi prie vokiečių kariuomenės. Aš savo trigrašį kišau už partizaninį karą iš miškų. Žemaitis, kariuomenės ryšių inžinierius, kpt. Kuodis už partizaninę kovą ir pasilikimą miškuose., Jis kalbėjo labai jautriai, patriotiškai, lyg cituodamas iš Simano Daukanto: miškas lietuvį maitino, dengė ir gynė nuo priešų. Svarbiausi argumentai prieš jungimąsi su vokiečiais: 1941 metais mūsų laikinosios vyriausybės nušalinimas — nepriklausomybės panaikinimas, okupacija be jokių pažadų ateičiai, klastingas ir žiaurus vokiečių pasielgimas su Vietine Rinktine.
Partizaninio karo vedimas iš miškų iškėlė aprūpinimo problemą: ginklų, amunicijos, aprangos ir svarbiausią klausimą: kaip ilgai antroji rusų okupacija tęsis. Alternatyvą pastatė slaptam balsavimui. Ūž partizaninį karą balsavo 8; už jungimąsi su vokiečiais — 10. Demokratijos principų laikantis, partizaninio karo šalininkai turėjo paklusti daugumos valiai. Dr. Steponavičiui ir kpt. Jatuliui buvo pavesta tartis su Žemaitijoje esančia vokiečių kariuomenės vadovybe.
Pievėnų pasitarimas davė pradžią rinktinės sudarymui. Apie apjungto vieneto pavadinimą -vardą Pievėnų pasitarime nebuvo kalbėta. Vardas “Tėvynės Apsaugos Rinktinė” atsirado tik po kelių dienų, būriams susirinkus ir besiorganizuojant Plinkšių dvare.
Po pasitarimo, sekančią dieną gavau įsakymą žygiuoti su būriu į Plinkšių dvarą, Sedos valsčiuje. Artėjant prie Plinkšių, ilgėjo pėsčiųjų ir vežimų vora. Apylinkės kaimai ir vienkiemiai buvo priglaudę daug neprašytų svečių — partizanų ir bėglių iš rytinės Lietuvos. Plinkšių dvare susirinko virš tūkstančio žmonių. Apsistojo erdviose dvaro daržinėse ir parke. Karišką vaizdą ir nuotaiką ardė moterys, nes buvo vyrų su šeimomis.
Tą patį vakarą, prieš baltus dvaro rūmus, išsirikiavo pora būrių. Jatulis pasakė kalbą ir giedant tautos himną, ant veliavstiebio iškėlė lietuvišką vėliavą. Po vėliavos pakėlimo iškilmių prasidėjo organizacinis darbas: grupavimas, jungimas ir skirstymas. Stebėjausi perdėtu skubėjimu ir nesilaikymu mūsų kariuomenės buvusių tradicijų. Po vakarinio patikrinimo ir himno nebuvo liuoslaikio, ir poilsio, kuris šiuo atveju buvo reikalingas apsitvarkyti, susipažinti, ir būtų buvę daugiau galimybių patiems būriams apsispręsti, kam ir su kuo jungtis. O, gal rinktinės vadovybė jautė pavojų? Būkštavo, kad priešas neužpultų pačioje maišatyje, nors Plinkšių dvare ramiai praleidome net porą savaičių.
Formavo pirmą pėstininkų pulką, atskirus būrius ir būrelius jungė į kuopas. Pradžioje, mus pasvaliečius sujungė su Joniškio būriu ir mane paskyrė kuopos vadu. Sekančią dieną joniškiečius atskyrė ir prie mūsų prijungė zarasiškius. Mūsų junginį pavadino 3-čia kuopa. Mane nuo tos kuopos vado pareigų atšaukė ir paskyrė Mokomos kuopos vadu, kurios dar nebuvo, bet buvo numatyta sudaryti. Trečios kuopos vadu paskyrė j. ltn. U.
Rinktinės ir 1-mo pėstininkų pulko vado pareigas pasiėmė kpt. Jatulis, rinktinės štabo viršininko —: kpt. Čėsna.
Erdviuose ir tuščiuose dvaro rūmuose, buvusioje Žemės Ūkio mokykloje, įsikūrė rinktinės štabas, ligoninė, ūkio dalies ir net kuopų raštinės.
Turėjau persikelti į štabą ir palikti savo draugus ir pažįstamus pasvaliečius. Štabo viršininkas pavedė man sudaryti Mokomosios kuopos apmokymo programą. Dirbau viename kambaryje su kpt. Kuodžiu. Jį respektavau už gerą kalbą Pievėnų pasitarime, buvome vienos minties — už pasilikimą miškuose ir partizaninį karą. Susidraugavome, kartu eidavome pietauti, pavakariais pasivaikščioti ir į Plinkšių ežerą maudytis. Jis su štabo viršininku tvarkė rinktinės štabo reikalus, o aš sėdėjau vien tik prie nesamos kuopos apmokymo programos.
Kartą, besilankydamas štabe, į mūsų raštinę užėjo mjr. Alfonsas Urbonas. Anksčiau su juo nebuvau pažįstamas, susipažinau jam atsilankius į štabą. Atrodė geros nuotaikos ir pilnas sąmojaus, arba tokį vaidino. Jis su savo būriu stovyklavo Alsėdžių apylinkėje ir man sudarė įspūdį, kad priklauso slaptai karinei organizacijai — “Vanagams”, kurie buvo susispietę Platelių ir Alsėdžių apylinkėse.
Atsirado darbo ir moterims: vienos nuėjo dirbti į štabo personalui valgyklą ir virtuvę, kitos — į pulko ligoninę.
Už savaitės, po susigrupavimo Plinkšiuose, įvyko paradas. Paradą priėmė rinktinės ir pulko vadas kpt. Jatulis su keliais karininkais ir civiliais — Sedos visuomenininkais. Pro tribūną, rikiuotėje parado maršu, praėjo ne vien vyrai, bet ir moterys, pasiųstos iš ligoninės, valgyklos ir virtuvės. Kai kurie karininkai, savo draugų grupelėse, pašaipiai kalbėjo apie rinktinės vadą ir štabą, dėl išvarytų paraduoti moterų. Tūlas galvojo, iš viso, paradavimui sąlygos nepalankios: karo metas, tik apie 50 km nuo fronto, neuniformuoti, vokiečių priklausomybėje ir kitos aplinkybės. Pasiruošti kovoms prasmingesni yra manevriniai lauko užsiėmimai, kaip paradai.
Sudarytas kuopas išdėstė kaimuose. Kuopų kariai ėjo sargybas, patruliavo kelius ir kartais pakrėsdavo — tikrindavo miškus. Patruliuojant, nuo komunistų partizanų kulkos žuvo vienas pulko kareivis. Jį su priderančia pagarba palaidojo Ketūnų kapinėse.
Prie Mokomos kuopos apmokymo programos praleidau apie dešimt dienų. Ji apėmė mokymą nuo pavienio apmokymo iki būrio, imamai. Baigęs, lyg ir nebeturėjau darbo, nes Mokoma kuopa dar nebuvo sudaryta. Karininkai J. Gr. ir P. U. kvietė pakeliauti Žemaitijoje. Patiekdamas štabo viršininkui apmokymo programą, paprašiau leidimo ke-letai dienų nuvykti į Platelius. Gavęs leidimą, vieną popietę, apie rugpiūčio penkioliktą, išvažiavau. Išvykoje praleidau keturias dienas. Grįžęs į Plinkšius nustebau — jokio judėjimo, tuščia ir ramu, tik prie štabo virtuvės patalpų stoviniavo keletas vyrų ir moterų. Užėjęs į štabą, radau tik vieną štabo viršininkų, kuris mane išbarė už perilgą svečiavimasi. Pareiškė — esu paskirtas į 1-mą pulką, kuris išvykstąs į frontą prie Papilės; pulkas laikinai apsistojęs Telšiuose. Tuojau parašė raštą pulko vadui ir be voko įteikė man. Raštas nekaip atestavo mane — iš “pasivažinėjimų” grįžusį ir dar su kitais “pagražinimais”. Išbartas nedrįsau klausti nei kas vadovauja pulkui. Galvojau, kad pulko vado pareigas Jatulis bus perdavęs kam nors kitam; antraip jis turėtų atsisakyti rinktinės vado pareigų, nes niekas nemaino arklio ant gaidžio. Atraugos mano kelių dienų išvykos: jei tą paskyrimo raštą įteiksiu Jatuliui, nieko baisaus, esame pažįstami, bet jei pulko vadu yra koks nepažįstamas pulkininkas — prisistatau su bloga reputacija.
Pasivyti pulką štabo viršininkas jokių susisiekimo priemonių nepasiūlė. Nors vykau į frontą, atsisveikinom, tačiau, šaltai su jausmu, greičiau, vienas kito nematyti.
Į FRONTĄ
Neatpažįstamai keistai skambėjo mano žingsnių aidas einant tuščiu koridorium į kambarį pasiimti savo daiktų. Daug pasikeitimų įvyko mano svečiavimosi metu. Daugiausia nuotaiką gadino susitikimas su štabo viršininku ir jo duotas raštas. Vieton į pulką, gal pasukti atgal į Platelius pas “vanagus”; dvejojau kimšdamas savo daiktus į brezentinį maišą ir portfelį. Sutramdžiau maištaujančius jausmus ir paklusau įsakymo.
Mano laimei, pasitaikė ūkio dalies sunkvežimis, važiuojąs į pulką. Telšiuose pulko jau neberadom Jį pasivijom apie 10 km į rytus nuo Tryškių miestelio, kur buvo sustojęs poilsio. Dasiklausiau pulko štabą ir nuėjau prisistatyti. Džiugiai nustebau kaimiškos trobos seklyčioje atradęs mjr. Urboną. Mažai betrūko, ir būčiau ieškojęs jo tarp “vanagų”. Prisistačiau ir įteikiau nemalonų kredencialą, kurį jis perskaitęs šyptelėjo ir numetė ant stalo. Nežiūrint mano atsikalbinėjimų, kad pulkui operatyvinių įsakymų niekad nesu rašęs, paskyrė mane operatyviniu adjutantu.
Pulkas jau buvo pertvarkytas ir iš jo sudarytas konstruktyvus vienetas. Susidėjo iš dviejų batalionų, po tris kuopas kiekviename batalione, ūkio dalies ir ligoninės. Pirmam batalionui vadovavo kpt. Paulavičius; antram — buvęs Rytų fronte, Rusijoje, leitenantas, berods, pavarde Nagulevičius. Ūkio dalies viršininkas ir ypatingiems reikalams buvo paskirtas ltn. Tamošiūnas. Rikiuotės skyriaus pulko adjutantas j. ltn. Žukauskas. Ryšiams su vokiečių karine vadovybe palaikyti buvo priskirtas išdžiūvęs ir susenęs vokietis kapitonas ir stambus aptukęs vertėjas, kalbantis klaipėdiečių tarme.
Vakare su pulko vadu sudarėme ir suredagavome pirmą op. įsakymą, kuris rytą buvo įteiktas pulko padalinių vadams. Pagal jį pulkas turėjo užimti gynimo barą apie 6 km ilgio, kairiajame Ventos upės krante, nuo Papilės į pietų rytus. I bataliono pozicijos; baro kairėje, prasidėjo apie vieną km į vakarus nuo Papilės miestelio ir tęsėsi palei Ventą į pietų rytus; II bataliono ta pačia kryptimi
— į pietų rytus nuo I bataliono. Pulko štabas ir ūkio dalis pasiliko toje pačioje postovio vietoje
— apie 6 km į vakarus nuo Ventos. Pulko ligoninė
— Tryškių miestelyje. Pulko vadovietė buvo viduryje apie tris km į vakarus nuo Ventos. Apie kaimynus pulko sparnuose vokiečiai žinių nepatiekė ir ryšių neturėjome. Galima prielaida, kad vokiečiai pastovaus gynimo nebuvo sudarę. Užėmus pozicijas, po kelių dienų, II batalionas pranešė, kad jo dešiniajame sparne, Kuršinų miško link, retkarčiais pasirodo vokiečių šarvuočiai.
Batalionai artėdami prie Ventos jokio pasipriešinimo nesutiko. Tai buvo tuščia erdvė — niekeno žemė. Tik užimant gynimosi linijas, iš dešinio Ventos kranto rusai atidengė ugnį. Kaikurios kuopos (pavz. I bataliono 3-čioji) buvo priplaktos prie žemės ir turėjo laukti nakties. Abu su pulko vadu, vokiečių ryšių karininku ir vertėju, apie 16 val. atvykom į vadovietę — ūkininko sodybą. Sutemus į vadovietę atvežė, iš vokiečių gautas, šaudmenų atsargas ir apie 10 SS 42 m. kulkosvaidžių, kuriuos, prie pirmos progos, išsiuntėme kuopoms. Šaudymas tęsėsi visą naktį — tarškėjo kulkosvaidžiai ir pavieniai šautuvų šūviai. Negalėdami suvokti šaudymo priežasties, su pulko vadu parimę ant tvoros klausėmės, kalbėjomės ir spėliojome naktinio šaudymo tikslą, nes batalionai, nei kuopos nepranešinėjo apie priešo puolimą, ar mėginimą keltis per upę. Su batalionais telefoninio ryšio neturėjome; ryšį palaikėme per pasiuntinius — ryšininkus raštiškais pranešimais. Vidurnaktį kuopos jau reikalavo šaudmenų papildymo. Reikalavimus tenkinom, bet perspėjome be reikalo nešaudyti. Paaiškėjo to didelio šaudymo priežastys: šaudė mūsų labai “žalia” ir marga kariuomenė. Vieni šaudė iš baimės, norėdami “atbaidyti” priešą, kad nemėgintų keltis per upę; kiti — sau dėl smagumo, norėdami išmėginti turimą ginklą. Pulke buvo dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose, buvusių Rytų fronte — lietuvių, ar vokiečių daliniuose, buvo kariuomenėje visiškai netarnavusių ir 16-18 metų jaunuolių, kurie pirmą kartą paėmė ginklą į rankas.
Išaušus — šaudymas susilpnėjo. Vokiečių ryšių karininkas pyko ir prikaišiojo už bereikalingą šaudmenų eikvojimą: “Šimtas tūkstančių šovinių per vieną naktį, kur rusai? Kur puolimas?” įsikarščiavęs rėkavo jis daugelį kartų. Po kelių dienų vyrai fronte apsiprato ir viršininkų perspėti bereikalo nebešaudė. Rusai puolimo nedarė, o mes apie jų puolimą net ir negalvojome. Susidarė, beveik, rami pozicinio karo padėtis. Keletas mūsiškių žuvo ir apie septynis sužeidė. Mūsiškiai daugiausia nukentėjo pirmomis dienomis, kol neturėjome išsikasę apkasų nuo priešo minų. Deja, mes minomis rusams atsakyti negalėjome, nes neturėjome minosvaidžių. Naktimis, kai kuriose baro vieto-
se, vykdavo susišaudymų su priešo žvalgybos patruliais, persikėlusiais į kairįjį Ventos krantą. Ėjo nulatinis sekimas ir žinių rinkimas apie priešą. Nustatytus priešo ugnies lizdus ir minosvaidžių pozicijas atžymėdavau topografiniame žemėlapyje ir pasidarytoje baro schemoje.
Turėjome du pakus (prieštankines patrankėles), vieną mūsų — pasvaliečių už sviesto dėžę gautą iš vokiečių, o antrosios pulke atsiradimo kelio nežinau. Pakus ir juos aptarnaujančią komandą pulko vadas laikė tiesioginėje savo žinioje. Jam pačiam vadovaujant, pakų komanda kartais išvykdavo pašaudyti į priešo minosvaidžių pozicijas bei ugnies lizdus. Pakus į pozicijas nusiveždavo prisikabinę užpakalyje arklinių vežimų. Parvažiavęs iš tokių operacijų pulko vadas juokaudavo, kad ruskeliams įvaręs baimės. Aš irgi norėjau pamatyti tos “artilerijos” veikimą, bet negalėjau, nes pulko vadui išvykus, turėdavau likti vadovietėje.
Pas mus dažnai užsukdavo aukštesnio rango vokiečių karininkai. Vieni teiraudavosi įvairių žinių apie priešą — jo turimus ginklus, ugnies lizdus, upės brastas, o kiti atvykdavo paprasto vizito — pasižiūrėti.
Vieną kartą, naktį, rusų liktuvai išmetė parašiutų laikomas šviesas ir bombomis mėgino sunaikinti mūsų štabą, bet nepataikė ir nuostolių nepadarė, tik išvaikė ūkio gurguolės arklius.
Po savaitės fronte iš vokiečių gavome šiokį -tokį aprūpinimą: rūkalų, degtinės, skutimosi peiliukų, šovinynų, šautuvams valyti virvučių ir kitokių kariškų smulkmenų. Maistu rūpinomės patys, tai vykdė ūkio dalies viršininkas su savivaldybių pagelba.
Pulko karių apranga buvo įvairi, vieni dėvėjo civiliniais rūbais su baltu raiščiu ant rankovės, kiti įvairias uniformas: nepriklausomos Lietuvos kariuomenės, policijos, ugniagesių, vokiečių armijos, pagelbinės policijos ir kitokias mišraines, kurių neįmanoma priskirti kariniam daliniui, ar organizacijai. Po poros mėnesių pasitraukus iš namų ir žygių dažnas baigė nudėvėti avalynę ir rūbus. Neturėjo šiltesnės dangos: milinių, paltų, antklodžių, o naktys rugpiūčio pabaigoje darėsi vis šaltesnės.
Ryšių karininką ir besilankančius vokiečių kariuomenės atstovus pulko vadas pakartotinai prašė aprangos, avalinės, tinkamų ginklų ir geresniam susitvarkymui prašė atitraukti į užfrontę.
Pabodo dvi savaites vadovietėje prie žemėlapio, įsakymų, pranešimų ir informacijų; norėjosi daugiau pajudėti, pasižvalgyti apkasų linijose, o, svarbiausia, susitikti su savo vyrais — pasvaliečiais ir patirti jų nuotaikas. Vieną popietę išsiprašiau pulko vadą leisti man nuvykti į I bataliono trečią kuopą. Važiavome dviračiais su kuopos ryšininku, nes jis geriausiai žinojo saugius keliukus ir takus į kuopos vadovietę. Miško pakraštyje, skurdžiame vienkiemyje po medžiais smilko kariška lauko virtuvė, kurią zarasiškiai, bėgdami nuo rusų, atsivežė net nuo Zarasų. Kuopos vado neradau, nes buvo išvykęs į pozicijas. Besišnekučiuojant ir stebint kuopos ūkišką gyvenimą, neigiamą įspūdį darė didelė tarnyba: 10 žmonių prie virtuvės ir poros vežimų. Ypač nusivyliau buvusiu Pasvalio būrio būrininku, Lietuvos kariuomenės liktiniu vyr. puskarininkiu, kuris vienmarškinis, be darbo, vaikštinėjo po kiemą. Jis, mat, būrininko pareigas iškeitęs į ginklininko. Jam priminiau Lietuvos kariuomenėje populiarų žodį “simuliantas”. Sugrįžus kuopos vadui ėjom pažiūrėti fronto linijų. Trečios kuopos bare Venta darė išlinkį, kuopos gynimosi pozicijos -apkasai tęsėsi plokščia aukštumėle apie 250 m. nuo upės. Apkasai užmaskuoti, įėjimui iškasta pora tranšėjų, bet daugiausia naudojamos gamtinės pr-eigos — išslėniai ir ūkininkų nusausinimo grioviai. Karių nuotaika vidutinė, klausinėjo, kaip ilgai būsią fronte, kai kurie skundėsi neturį šiltesnių rūbų ir naktimis kenčia šaltį. Pasakiau, kad ir mes — pulko štabas — spaudžiame vokiečius dėl aprangos ir atitraukimo į užfrontę. Grįžę į vienkiemį, su kuopos vadu išragavome po bliūduką vakarinės sriubos ir, atsisveikinęs, išvažiavau į pulko vadovietę.
Rugsėjo mėnesio pradžioje gavome pranešimą, kad būsime pakeisti vokiečių daliniu. Atvykus vokiečių karininkams, sutarėm pasikeitimo tvarką, laiką ir veiksmų pradžios ženklą. Pozicijų perleidimas įvyko naktį.
Nusiėmus nuo pozicijų, vokiečių įsakymu apsistojome Šiaudinės bažnytkaimio apylinkėse apie 7 km nuo fronto. Gavome maišytus, vokiečių armijos ir lauko žandarmerijos, rūbus — uniformas. Rūbai buvo geri, daugumoje visai nauji iš sandėlių. Sudarytas sąlytis su vokiečių kariuomenės vadovybe plėtėsi į besąlyginį bendradarbiavimą. Jie davė šiokį - tokį aprūpinimą, bet turėjome vykdyti jų įsakymus. Laisvas nepriklausomas gyvenimas, keliaujant nuo Zarasų, Rokiškio ir Pasvalio, su naktiniais pastoviais, panašiais į čigonų taborus, pasibaigė.
Vokiečiai įsakė iškraustyti iš Šiaudinės ir dalies Tryškių apylinkės gyventojus. Perdaug skaudu lietuviui varyti lietuvį iš namų. Gyventojai, kurie nori važiuoti, išvažiuos ir patys be prievartos. Tam įsakymui buvome visiškai priešingi ir turėjome ką nors daryti, kad jį apeiti. Iš supratin-gesnių vyrų sudarėme lyg jo žandarmerijos būrį ir pasiuntėme į kaimus, ne gyventojų kraustyti, o perspėti, kad nesirodytų vokiečiams. Po trijų dienų gavome įsakymą žygiuoti į Sedą ir tokiu būdu gyventojų iškraustymas atpuolė.
SEDA
Tamsiai pilkas dangus smulkiais lašais šlakstė laukus, kai pažliugusiu vieškeliu pulko vora pajudėjo link Sedos. Nežiūrint melancholiško rudens pavakario, daugumos nuotaika buvo gera. Nežinojome, kas mūsų laukia ateityje, bet tą dieną žygiavome tolyn nuo fronto. Tikėjomės, kad rytą išsiųsti butininkai į Sedos apylinkes surado šiltas ir sausas pastoges. Tikrais kariais buvome, jau ne vien pagal karinę aprangą, bet ir kariniu patyrimu, bei dvasia. Karo metu dvi savaitės fronte daugiau duoda, kaip taikos metu dviejų mėnesių apmokymas.
Butininkų nurodymais kuopos apsistojo kaimuose į vakarus ir į šiaurę nuo Sedos, palei vieškelius į Barstyčius, Ylakius ir Renavą. Pulko štabas įsikūrė pasiturinčio ūkininko kieme, prie vieškelio į Ylakius, apie tris km nuo Sedos.
Tėvynės Apsaugos Rinktinės štabas jau buvo išsikėlęs į Telšius. Plinkšių dvare, mūsų ankstyvesnėje organizavimosi vietovėje, buvo įsikūręs mūsų “globėjas” ir vadas, vokiečių pulkininkas Maederis su savo štabu. Sedos miestelyje organizavosi 2-as pėstininkų pulkas, vadovaujamas pulkininko Mečio Kareivos.
Pulkui davė tris dienas pailsėti ir apsišvarinti. Kaimų pirtys talkininkavo nusikratyti fronte atsiradusių vargo ir nešvaros palydovių.
Pulko štabui užėmėme keturius kambarius erdvaus ūkininko namo. Ūkio dalies viršininko rūpesčiu štabo patalpose atsirado stalai ir lovos. Miegojome tuose pačiuose kambariuose — raštinėse, kuriose ir dirbome. Karo sąlygose ko nors geresnio ir nelaukėme. Buvome patenkinti esama padėtimi.
Už poros dienų po apsistojimo į štabą atsilankė plk. Maederis su dviem vokiečių leitenantais. Prisistatėme ir susipažinome. Iš tų trijų vokiečių noriu išskirti vyr. leitenantą Stafenzkį. Su juo man daugiausia teko susitikti. Nuo pirmos pažinties vienas kitam jautėm neapykantą: gal nemėgome vienas kito fizionomijų, o gal darnų santykiavimą trukdė tautybių skirtumas ir vienodas karinis laipsnis. Keletą kartų buvome smarkiai susiginčiję ir kartą net griebėmės už savo pistoletų. Kai kas dėl pavardės, abejojo jo vokiška kilme. Jis turėjo apie 25-30 metų, buvo vidutinio ūgio ir sudėjimo. Dešiniajame skruoste turėjo apie 5 cm pamėlynavusį randą, kuris priminė senesniųjų laikų vokiečių junkerį, ar studentą ir lyg šalino abejones apie jo vokiškumą, kilusias dėl jo pavardės. Karišku džypu (lengvas karinis automobilis), lyg vėjo gūstis, jis trankydavosi po kaimus “vizituodamas” mūsų pulko kuopas ir nepamiršdavo užsukti į pulko štabą. Kartą, važiuodami jo džypu į I batalioną, išgąsdinom sutiktam kaimiečiui arklį, kuris metėsi iš vieškelio per griovį ir apvertė vežimą. Jam pasakiau, kad reikėjo sustoti, kam skubėti, turime laiko.
— Mėgstu greitį. Šoferį ir raitelį visos panos myli, — Atkirto lyg vėjavaikiškas jaunuolis.
Buvusi fronte psichinė įtampa atslūgo. Pasikeitė ir darbo pobūdis: nebesėdėjau naktimis, išraudusiom akimis nuo nemigos ir žibalinės lempos, prie žemėlapiais padengto stalo. Dirbau įvairų raštinės darbą ir dažnai su reikalais išvykdavau į pulko padalinius. Mano kambaryje buvo štabo telefonas ir turėdavau atlikti lyg ir ryšininko pareigas: skambinant atsiliepti, arba pakviesti reikalaujamą pareigūną prie telefono.
Darbo buvo neperdaugiausia; turėjome laiko paplepėti, o esant ūpui, vakarais net pulką sulošti. Turėjome ir porą pobūvių: vieną parengė vokiečiai — Maederio štabistai Sedoje, o antrą — Sedos valsčiaus viršaitis savo namuose, kaime. Abiejuose dalyvavo Maederis su savo atjutantais.
Sedoje vokiečiai užėmė sinagogą ir šalia jos keletą namų sandėliais. į juos krovė karinę aprangą, antklodes, konservuoto maisto atsargas, ginklus ir šaudmenis. Pulko kariai, kurie turėjo nudėvėtą, ar netinkamą aprangą ir avalinę, lengvai galėjo iškeisti į naują. Rusiškus, prancūziškus ir pataisymo reikalingus, vokiškus šautuvus grąžinome į sandėlį. Gavome naujus, čekoslovakų gamybos.
Buvusį fronte prie Papilės kulkosvaidžių trūkumą papildėme naujais kulkosvaidžiais. Sunkesnių ginklų, be sunkiųjų kulkosvaidžių ir dviejų prieštankinių patrankėlių — pakų, vis dar neturėjome.
Vienas vokiečių karininkas su puskarininkiu mokė vartoti ir taktiškai veikti artimos distancijos prieštankiniu ginklu — pancerfaustu. Iš kiek vienos kuopos apmokymui siuntėme po 10 - 12 vyrų. Kuopų vadai rinkdavo savanorius, jų neatsiradus, skirdavo savo nuožiūra.
Sedoje įsteigė kursus pulkų, batalionų ir kuopų ūkvedžiams ir maistininkams. Juose dėstė vokiečių intendantai ir karininkai, per vertėją.
Iš Maederio gavome naują kautynių skyriaus sudėties schemą. Pagal tą schemą, kautynių skyrių sudarė 24 kovotojai, o būrį — du skyriai. Atseit, buvęs Lietuvos kariuomenės senas skyrius buvo papildytas šešiais kovotojais, kurie turėjo būti apginkluoti specifiniais ginklais — sunk. SS kulkosvaidžiu ir pancerfaustais. Popieryje rutuliukais ir kvadračiukais išbraižyta schema dar neduoda vaizdo. Maederis su Stafenzkiu, nuvykę į vieną kuopą, skyriaus sudėtį mums pavaizdavo kareiviais. Jie pagal schemą, linijos rikiuotėje išrikiavo visą skyrių, kaip skyrius išrikiuojamas manevrinėse rikiuotėse (vilnele, sauja, vorele) neparodė. Aš į tą naują pergrupavimą žiūrėjau neigiamai ir beviltiškai: koks bus to skyriaus vadovavimas ir ugnies derinimas — valdymas kautynėse? Kaip ir kur paruošti žemesnįjį kadrą — puskarininkius. Taikos metu mūsų kariuomenės mokomose kuopose puskarininkį paruošti reikėjo šešių mėnesių. Ar turėsime laiko čia? Kas atsitiks, kai, staiga, kurią dieną turėsime stoti į kautynes? Ar tokia struktūra buvo visoje vokiečių kariuomenėje, — nežinau, o gal Maederis išdirbo ją specialiai tik mums. Vykdyti neskubėjome, schema liko gulėti ant pulko vado stalo. Už poros savaičių įvykęs naujas rusų puolimas jos įgyvendinimą nutraukė.
Į rinktinę naujai įstoję savanoriai dalinai papildė mūsų pulką, bet III bataliono nesudarė. Įstojusiųjų daugumą nukreipė į formuojamą 2-rą pėstininkų pulką. Esant karininkų trūkumui, rinktinės štabas ir plk. Maederis pasirūpino, per aukštesnę karinę vadovybę, grąžinti į Vokietiją jau suspėjusius pasitraukti lietuvius karininkus.
Iš Drezdeno į Telšius atvyko apie 30 karininkų, kuriuos paskirstė į abu pulkus. Padidėjus karininkų skaičiui, pasikeitė mūsų pulko I bataliono vadovybė. Bataliono vadu paskyrė majorą Puodžiūną. Buvęs bataliono vadas kpt. Paulavičius laikinai pasiliko bataliono vado pavaduotoju.
Iš Vokietijos grįžusiam vienam artilerijos kapitonui rinktinės štabas pavedė formuoti artilerijos grupę. Kaip toli ta formacija pažengė, nežinau, nes tam daliniui tiesioginiai nepriklausiau. Prasidėjus kautynėms su rusais, artilerijos paramos neturėjome.
(Bus daugiau)
JUOZAPAS PAUŽUOLIS
(pabaiga)
Vieną naktį, grįždamas iš Telšių į Sedą, automobilyje, širdies priepuolio ištiktas, mirė pulkininkas, chemijos inžinierius, Mečys Kareiva. Jis ir I-mo pulko vadas buvo nuvykę į Telšius pasitikti iš Vokietijos atvykstančių karininkų. Skaudus įvykis palietė, ne tik rinktinę, bet ir visą Lietuvą; netekome didelio patrioto, aukšto rango karininko ir Vytauto Didžiojo Universiteto lektoriaus. Už poros dienų laidojome plk. Kareivos palaikus. Laidotuvėse dalyvavo 2-as pėstininkų pulkas, 1-mo pėst. pulko karininkai, vietoje esančios vokiečių kariuomenės atstovai, miestelio ir apylinkės gyventojai. Po gedulingų pamaldų Sedos katalikų bažnyčioje ilga dalyvių eisena pajudėjo į kapines. Diena buvo šaltoka, bet graži — saulėta. Voratinklių gijos draikėsi melsvoje padangėje, o Varduvos pakrančių ir kapinių medžiai, rudens šalnų nubučiuoti, puošėsi žavingu spalvingumu. Atsisveikinimo kalbas pasakė abiejų pulkų vadai ir iš vokiečių pusės vyr. ltn. Stafenzkis. Nuaidėjus salvių šūviams, supiltą kapą padengė vainikai ir gėlės.
Nežiūrint, kad būsiu palaikytas naiviu mistiku, noriu paminėti keistą įvykį, kuris taip giliai įsmigo mano atmintyje.
Tą naktį, kai mirė plk. Kareiva, mūsų pulko vadas ir ūkio dalies viršininkas į štabą grįžo paryčiui. Jie gulėjo viename kambaryje ir duris į mano kambarį dažniausiai laikė atviras. Apie pusvalandį kalbėjomės apie mirusį pulkininką, būsimas laidotuves ir iš Vokietijos atvykusius karininkus. Dienai auštant, pokalbis aprimo ir pradėjome snausti. Staiga jų kambaryje užgirdau dūžtančių stiklų skambėjimą. Ūkio dalies viršininkas šūktelėjo: “stebuklas!”. “Kas atsitiko?” — užklausiau ir nuėjau pasižiūrėti. Jis tebelaikė rankoje žibalinės lempos žalią gaubtuvą, o lempa ir jos sudužęs stiklas gulėjo ant grindų. Pamatęs, kad mekeno neliesta lempa svyra ir krinta nuo stalo, jis griebęs gaubtuvą, bet nespėjęs sulaikyti krintančios lempos. Pulko vadas abejingai pasakė: “Gal Kareivos dvasia skraidžioja”. Ūkio dalies viršininkas spėliojo, kad kas nors negero atsitiko jų šeimoms. Jie abu buvo zarasiškiai, o jų šeimos buvo likę jau rusų užimtoje Lietuvos dalyje.
Buvo dar ankstyvas rytas, bet užmigti nebegalėjau; mintys vis sukosi apie tą keistą įvykį.
Nesu prietaringas, bet jei ūkio dalies viršininkas nemeluoja, tai blogas ženklas mūsų pulkui, galvojau, žiūrėdamas į ryto ūkanose grimstantį link Sedos vieškelį.
Rinktinės vadas kpt. Jatulis pulko štabe pasirodydavo retai. Nuo rinktinės kūrimosi pradžios jis tebelaikė du postus: rinktinės ir 1-mo pėstininkų pulko vado. Pulkui vadovaudamas mjr. Urbonas jį lyg pavadavo. Karininkų pokalbiuose tekdavo nugirsti, kad Jatulis 1-mo pulko vado vietą rezervavęs sau, jei rinktinės vadovybę perimtų už jį aukštesnio laipsnio karininkas. Urbono populiarumas karių tarpe, dėl tiesioginių santykių su pulku, buvo didesnis už Jatulio.
Vieną vakarą į pulko štabą užėjo Jatulis. Urbono kabinete atsirado bonka vokiško konjako, kuri pašalino subordinacinį oficialumą ir pasikalbėjimas vyko draugiškoje nuotaikoje. Ūkio dalies viršininkas ir aš patarinėjome Jatuliui atsisakyti neinamų pulko vado pareigų ir pasilikti tik rinktinės vadu. Urbonas prašėsi skirti bataliono vadu, o jam pačiam (t. y. Jatuliui) pasiimti pulko vadovavimą. Šposaudamas dar siūliau užimti vakuojančią 2-ro pulko vado vietą, kur jo organizaciniai sugebėjimai besiformuojančiam pulkui būtų labai naudingi. Jatulis kalbėjo, kad laikui bėgant, viskas susitvarkysią savaime. Jis išlaikė dvigubą postą iki rinktinės žlugimo. Antro pėstininkų pulko vadu paskyrė pulkininką leitenantą M. Naujoką.
Vieną dieną pulko vadas, po telefoninio pasikalbėjimo, pranešė, kad Maederio įsakymu turime abu vykti į Sedą. Už kelių šimtų metrų nuo miestelio į rytus radome Maederį ir dar nematytą generolą su keletą karininkų. Generolas apžiūrinėjo apylinkę ir, kalbėdamasis su Maederiu, rankos mostais rodinėjo į toliau esančią šlapią pievą ir ežeriuką. Buvo labai užimtas ir nedrįsom jo trukdyti. Vėliau, pastebėjęs mus, pasisveikino, o mes prisistatėme. Bevaikščiojant po aukštumą, jis nurodė, kur kasti apkasus ir daryti įtvirtinimus. Sekančią dieną suvaryti žmonės, lauko žandarmerijos prižiūrimi, pradėjo kasti apkasus. Prie apkasų kasimo Sedoje ir Barstyčiuose, vokiečiams reikalaujant siuntėme ir pulko karius.
Man kilo mintis, kad vokiečiai iš mūsų nori sudaryti atsparos punktą ir palikti rusų apsupime. Apie tokius vokiečių kėslus jau buvau girdėjęs iš mūsų karių, buvusių lietuvių daliniuose Rytų fronte. Toks punktas - “tvirtovė” būtų rusams, kaip bate vinis, durianti į koją, ir jo likvidavimas pareikalautų daug aukų. Iš pietų į šiaurę per mięstelį bėganti Varduvos upė, rusams puolant, mums sudarytų sunkumų pasitraukti, o likus apsupime rusams būtų gamtiška kliūtis mus sunaikinti. Tai išdėsčiau pulko vadui, bet jis nekomentavo — nutylėjo. Galbūt vengė pareikšti samprotavimą, kad pulke nesusidarytų demoralizuojanti ir nepasitikėjimą kelianti nuotaika.
SEDOS KAUTYNĖS
Spalio mėn. 4 dieną vėl užgirdome rytuose sunkiųjų ginklų dunkstėjimus. Nuo apkasų kasimo atšaukėme karius. Sekančią dieną, Maederio įsakymu, abu pulko batalionai, palikę ūkiškas gurguoles savo stovyklavietėse atvyko į Sedą ir pagal jo (Maederio) ir pulko vado nurodymus užėmė Sedos gynimo pozicijas. 2 pėstininkų pulkas, buvęs formavimo stadijoje, pasitraukė į Barstyčius.
Apie 18 val. į štabą grižęs pulko vadas įsakė man suredaguoti operatyvinį įsakymą pulkui. Rytuose prasidėjus kovoms, susidarė aliarmo padėtis, kurios pasėkoje pulkas užėmė pozicijas be raštiško įsakymo. Vėliau parašytas įsakymas buvo tik žodinio įsakymo-įvykusio fakto, pagrindimas. Nors pulko vado raginami skubėjome, nes turėjome tuojaus vykti į vadovietę, įsakymo redagavimas ir multiplikavimas užtruko pora valandų. Baigus, apie 21 vai. pulko vadas, du ryšininkai-telefonistai ir du šoferiai su lengvomis mašinomis išvykome į Sedą. Pulko štabe pasiliko ūkio dalies viršininkas, rikiuotės skyriaus adjudantas ir rašininkai. Štabo reikalams palikom vieną auto sunkvežimį.
Atvykus į pulko vadovietę Sedoje, tuojaus, pats asmeniškai nuvykdamas į batalionų vadovietes batalionų vadams įteikiau operatyvinį įsakymą. Įsakyme buvo paminėti pulko šoniniai kaimynai, vokiečių daliniai. II bataliono vadas perskaitęs įsakymą pasakė: “Blefas, mes jokių kaimynų neturime.” Aš nieko daugiau tuo reikalu negalėjau paaiškinti, nes pats tų vokiečių dalinių nemačiau. Kaimynus įsakyme įrašiau atsiklausęs pulko vado ir jo parėdymu. Manau, kad apie kaimynus pulko vadą informavo Maederis. Pulko sparnai sąlyčio su tais vokiečių daliniais neturėjo.
Pulko gynimosi pozicijos ėjo apie ketviradalį kilometro nuo miestelio į pietų rytus, rytus ir šiaurės rytus, tarp vieškelių Seda — Telšiai, Seda — Tirkšliai ir Seda — Renavas.
I bataliono baras dešinėje — į rytus ir pietų rytus nuo miestelio; II bataliono kairėje — į rytus ir šiaurės rytus nuo miestelio. Didžiuma apkasų, ypač II bataliono bare, jau buvo iškasti prieš užimant pozicijas, o kur jų nebuvo, arba trūko, kasė patys kariai. Du pakai (prieštankinės patrankėlės) buvo pavesti I bataliono vado žinion.
Pulko vadoviete pasirinkome tuščią pašto įstaigą. Ryšininkai, panaudoję pašto telefono linijos laidus, sujungė telefoniniu ryšiu pulko vadovietę su I batalionu. Su II batalionu ryšį palaikėme pasiuntiniais.
Spalio mėn. 6 d. auštant rusų artilerija ir tankiniai pabūklai pradėjo apšaudyti apkasus ir miestelį. Sprogstą miestelyje tarp namų sviediniai kėlė pragarišką trenksmą. Jų skeveldros daužė namų stiklus, tarškėjo stogų skardos, čerpės ir kaminų plytos. Šaudymas vis tankėjo, aišku, rusai pradėjo puolimą ir atsidūrėme prieš didelį bandymą. Apie devintą valandą pradėjo veikti lengvieji ginklai — kulkosvaidžiai ir šautuvai. Pulko vadas, beveik neatsitraukdamas nuo telefono, klausinėjo
I bataliono vadą apie padėtį fronto linijose. Kai bataliono vadas pranešė, kad iš pakų numušė keturis rusų tankus, jis pareiškė pagyrimą jam ir jo bataliono kariams.
II batalionas kovojo prieš tankus pancerfaustais ir SS 42m kulkosvaidžiais, šaudydami prieštankiniais šoviniais. Kiek jis sunaikion tankų sunku buvo nustatyti. Po kautynių, kai klausinėjau, vieni sakė — septynis, o kiti — dešimt. Didesnis rusų spaudimas ėjo palei vieškelį Seda — Tirkšliai, iš rytų, į II bataliono pozicijas. Apie dešimtą vai., neatlaikydamas priešo puolimo, netvarkingai — paniškai pradėjo bėgti į didįjį Varduvos tiltą
II batalionas. Padėtis pasidarė labai pavojinga. Numatydamas, kad toks netvarkingas — be ugnies priedangos, pasitraukimas gali atnešti didelių nuos-tuolių, priminiau tai pulko vadui. “Bet kas daryti?” jis užklausė. I bataliomo vadas vieną kuopą turėjo atsargoje, kuri į kautynes nebuvo dar įtraukta. Patariau prašyti bataliono vadą, kad tą kuopą išsiųstų į rytinį miestelio pakraštį. Ji galėjo, nors dalinai, prilaikyti priešą ir laiduoti kitų saugesnį pasitraukimą. Jis tuojau paskambino bataliono vadui, pastarasis sutiko ir pažadėjo. Išėjęs į gatvę apsidairyti, mačiau dar pavieniai bebėgančius mūsų kareivius. Vaikščiojau ir nekantraudamas laukiau pažadėtos kuopos, kuri nuo Varduvos pakrantės turėjo praslinkti rinkos aikšte. Sugrįžęs į pašto įstaigą prie telefono neradau pulko vado. Bandžiau pats skambinti bataliono vadui ir sužinoti, ar tikrai tą kuopą išsiuntė. Susirišti nepavyko, nes telefono ryšis jau buvo nutrauktas. Įbėgęs kareivis — šoferis išgąstingu žvilgsniu ragino važiuoti, nes visi jau pabėgę. Buvo pats laikas pagalvoti apies gyvastį. Sėdome į mašiną ir dūmėme gatve į šiaurę link tilto dešiniuoju Varduvos upės krantu. Kairėje pusėje — atviras, neapstatytas upės krantas, o dešinėje — tos gatvės namai, kurie dalinai dengė nuo priešo akių ir kulkų. Artėjant prie tilto — pavojingiausios vietos paraginau šoferį važiuoti visu greičiu. Vargu, ar jis begalėjo išspausti dar didesnį greitį? Manau, leido tiek, kiek mašina turėjo jėgos. Laimingai pervažiavę tiltą, prie kelių sankryžos į Ylakius, Barstyčius ir Že-
maičių Kalvariją, sustojome. Ten dar tebestovėjo mūsų pulko vadas, Maederis su savo karininkais ir keletas vokiečių kareivių iš Maederio štabo. Man vis dar rūpėjo susirišti su I batalionu, jau ne dėl tos atsarginės kuopos, bet pranešti, kad trauktųsi. Gal ir asmeniški jausmai pasireiškė, nes tame batalione buvo mano gerų draugų ir pažįstamų pasvaliečių. Pasitaikiusį vokiečių puskarininkį paklausiau ar nežinąs kur arti esant telefoną. Jis parodė priešais namą, kur buvęs jų štabas ir ten tebeesąs telefonas. Prabėgo staigi mintis, mat, saugiau yra turėti štabą vakariniame upės krante. Įbėgęs radau įstaiginį telefoną ir griebiau skambinti. Atsiliepė Skuodo pašto įstaiga, viltis susirišti su I batalionu dingo.
Tiltai ir kryžkelės dažniausiai būna priešo stipriau apšaudomi. Nežinau kodėl, mes — abiejų štabų vadovybės, toje kryžlelėje delsėme, kaip poilsiaują maldininkai į Žemaičių Kalvariją. Vadovavimas jau buvo neįmanomas ir galėjom pabėgti nors kilometrą toliau į vakarus nuo miestelio.
Iš lietuvių karių buvusių Rytų fronte girdėjau apie “Stalino katiušą”, bet pats to pabūklo ir jo efektingumo dar nebuvau patyręs. Staiga, atsivėrė nepaliaujamas pasiutęs sproginėjimas aplinkui, lyg šimtai ugninių meteorų kristų iš dangaus. Bėgau į kiemą ieškoti priedangos ir lyg kažkas pastūmė, ar smogė man ir aš sukritau. Atsipeikėjus nuostabiai buvo ramu, tik spengė ausyse. Pro sviedinio išardytą tvorą šokau į gatvę ir paleidau į darbą savo eiklias kojas. Tik ką išbėgus iš miestelio, ant kalvos ir vėl pasikartojo ta pati pragariška muzika. Pakniopstomis ir kulverčiais pakalne nusiritau į krūmokšnių priaugusį griovį. Nežiūrint kulkų zvimsėjimų, sukaupęs visas jėgas, nešdinausi slėniu tolyn nuo miestelio, nes baimė patekti nelaisvėn buvo didesnė už mirties baimę.
Prabėgdamas, vienoje vietoje, mačiau išblaškytas žmogaus kūno dalis su uniforminių rūbų likučiais. Galėjo būti to paties kareivio palaikai, kurį bėgantį pataikė sviedinys. Vėliau Barstyčiuose, apie tai, kaip apie retą atsitikimą, kalbėjo mačiusieji.
Pusiaukelyje į Barstyčius pasivijau du karininkus. Jų šviesesnės spalvos milinės rodė, kad priklausė iš Drezdeno atsiųs tipų grupei. Pasijutau smagiau, nes jau nebebuvau vienišas ir paskučiausias. Jie puolė rieti mane: “Jūs Žemaitijoje tą visą velniavą sukėlėt! . . .Ramiai jau buvom apsistoję Drezdene, įsigyję naujus lagaminus, apsirūpinę rūbais ir būtiniausiomis reikmenimis, o čia viskas dingo.” Tie jų priekaištai ir apgailestavimai savo langaminų, kai turime žuvusių ir esame sumušti, man dvelkė egoizmu ir naivumu. Pašaipiai patariau jiems grįžti į Sėdą pasiimti lagaminų, kol ruskeliai jų nepasisavino.
Atėjus į Bartyčius radome susispietusių daug lietuvių ir šiek tiek vokiečių karių. Man krito į akis tarp kareivių besisukaliojanti vokiečių lauko žandarmerija. Susitikau pulko vadą ir ūkio dalies viršininką. Sveikinomės lyg šimtą metų nesimatę. Klausinėjome vienas kito kaip, kas, kur ir panašiai, kaip paprastai būna po sąmyšio ar gaisro. Pulko vadas matęs, kaip Sedoje sukritau ir manęs, kad mane nukovė. Dėl išgyvento sukrėtimo jis išreiškė man užuojautą. Iš jų sužinojau, kad yra žuvęs kuopos vadas Leitenantas Bistrickas. Jam pataikė “paklydusi” kulka į galvą, tik išbėgus iš Sedos ir belipant į pasitaikiusį vežimą. Pulko štabas laimingai pasitraukė iš savo patalpų, po pirmojo palangėje sprogusio sviedinio. Rikiuotės skyriaus adjutantas, pulko kapelionas ir raštininkai sunkvežimiu išvažiavę į Salantus paidoti ltn. Bistricką.
Buvome ką tik atsipalaidavę nuo priešo. Lūkuriauti buvo pavojinga. Turėjome trauktis toliau į vakarus.
Už trijų kilometrų nuo Barstyčių, vokiečių žandarmerija pastojo kelią ir prievarta stūmė rinktinės vyrus į paruoštus apkasus. Kareiviai žandarų pagauti ir stumdomi į apkasus lindo, bet drąsesnieji, iš apkasų išlipę, slėpdamiesi grioviais ir krūmokšniais, bėgo savais keliais. Kiti, pamatę ant kelio žandarus, pusračiu juos aplenkdavo ir vėl tuo pačiu keliu — pirmyn. Žandarai šaukė, rėkė, bet einantieji nudavė negirdį. Įvyko ir smarkesnių susikirtimų. Vienas mūsų pulko leitenantas, su keletą kareivių, kaimiška vežėčia ir kuinu arkliuku važiavo pro žandarus nesustodamas ir nekreipdamas dėmesio į žandarų šauksmus “halt”. Žandaras pribėgęs nutvėrė arklį už apinasrio ir sustabdė. Leitenantas šūktelėjo žandarui atsitraukti, bet pastarasis neklausė. Leitenantas atsistojo vežėčioje, pagriebė iš savo kareivio šautuvą ir visa savo agresyvia išvaizda užsimojo buože smogti žandarui į galvą. Žandaras pabūgo ir atsitraukė, o važiavusieji arkliukui botagu ir — nudardėjo. Keletas mūsų pulko karininkų stovėjome šalikelėje ir žiūrėjome į prievartinį “verbavimą savanorių”.
Pulko vadas ladėsi pasyviai, jokių įsakymų ir nurodymų nedavinėjo. Vargu, ar jis besijautė pulko vadu, nes pulko, kaip tokio, jau nebebuvo.
Į abi puses nuo kelio, į šiaurę ir pietus, tęsėsi prieštankiniai grioviai. Lygiagrečiai, užpakalyje prieštankinių griovių, ėjo apkasai pėstininkams. Į rytų pusę, link Barstyčių, kalva nusileidžia į šlapią pievą. Ideališka gynimo pozicija su geriausiu šaudymo plotu ir neblogu pasitraukimu. Vokiečiai uždarė mus Sedoje už kurią sumokėjome skaudžiausią kainą — daugelį gyvybių. Prasmingiau būtų buvę be kautynių palikti Sedą ir priešintis šiose pozicijose.
Saulei nusileidus atžygiavo vokiečių pėstininkų apie 70 vyrų būrys. Vokiečių kareiviams einant į apkasus Maederis, žiūrėdamas į mus, bestovinčius šalikelėje, garsiai prakalbėjo: “Jūs nenorite ginti savo tėvynės, tai mes ją ginsime.” Sekančią dieną sužinojau, kad kai mes, lietuviai karininkai, pasišalinome ir sutemo, vokiečių būrį iš apkasų išvedė.
Temstant pulko vadas pavedė man sužinoti mūsų karių skaičių apkasuose. Praeidamas apkasus suskaičiavau apie 245 vyrus kareivius, puskarininkius ir du leitenantus. Kai pranešiau pulko vadui, jis susimąstė ir žiūrėdamas į žemę, lyg pats sau pasakė: “Tik tiek beliko iš 2500 vyrų.” Tuščiom nuėjo trys mėnesiai mūsų organizacinio darbo. Pirmame pulke 2500 vyrų neturėjome, gal jis galvojo apie visą rinktinę. Kiek žuvo prie Sedos? . . .Niekas tiksliai negalėtų atsakyti. Dauguma išsibėgiojo — dezertyravo ir, kaip bėgliai keliavo įvairiais keliais į Vakarus. Nebuvo neivieno iš batalionų ir kuopų vadų, nors vėlaiu, Vokietijoje, kaikuriuos teko sutikti. Neturint atstatytos pulko organizacijos su buvusiais kadrais, neįmanoma nustatyti žuvusių, sužeistų ir dingusių skaičių. Aišku, dauguma dingo be žinios — pabėgo. Mano asmenišku sprendimu nukautų galėjo būti apie 20-30 įvairių laipsnių karių.
Sutemus, sprogimai ir šaudymas nutilo. Prabėgo įtemptais nervais, nuotykiais ir išgyvenimais perkrauta diena. Naktis kvietė poilsio į savo tamsų glėbį draugus ir priešus. Su pulko vadu ir ūkio dalies viršininku apsistojome vienkemyje, arti apkasų.
Pusamžė namų šeimininkė ir jos jauna giminaitė, mokytoja trūsėsi virtuvėje. Iš virtuvės veržėsi skanus čirškinamų lašinių ir svogūnų kvapas, kuris net sočiam keltų apetitą, o ką bekalbėti apie mus, pusantros paros nevalgiusius. Kai jaunesnioji padengė stalą ir atnešė valgius, be prašymų ir varžymosi, puolėme malšinti alkį. O skanumėlis lašinių su juoda duona!
Atvažiavęs Maederio adjutantas, leitenantas Stafenzkis, su viršila, patupdė ant stalo dvi bonkas vokiško “šnapso”. Čierka po čierkos gerėjo nuotaikos ir išgyventi sunkumai skendo vokiškų cigarečių dūmuose. Tokioje aplinkoj pašnekesių netruko, nes kiekvienas norėjo išsipasakoti savo nuotykius ir įspūdžius.
Stafenzkis pradėjo kabinėti šeimininkės giminaitę. Pastaroji jo vengė ir nesileido. Atnešusi ką nors į stalą ir padėjusi greičiausiai bėgdavo atgalios į virtuvę. Jį perspėjau jos netrukdyti. Jis į mano pastabą kažką burbtelėjo ir mane permetė piktu žvilgsniu. Kartą, jai atėjus nuimti tuščių lėkščių, jis griebė ją į glėbį ir norėjo pasisodinti sau ant kelių. Gal paveiktas dienos išgyvenimų, ar išgertų keletos čierkų, piktai pasakiau jam paleisti ją. Vokietija jau netoli ir su savom galėsiąs elgtis kaip patinka. Jis, staiga, paleido ją ir griebė iš makšties traukti pistoletą. Akimirkoje buvau stačias su pistoletu rankoje. Tuo pačiu momentu pulko vado dešinioji ranka atsirado ant mano pistoleto, o kairioji ant Stafenzkio rankos. Nelaimės buvo išvengta, bet gera nuotaika negrįžo ir pokalbiai nutrūko. Namų šeimininkas atnešė porą kūlių šiaudų, kurious paskleidė tame pačiame kambaryje ant grindų. Pulko vado raginami gulti, vienas po kito, nenusirengę, suvirtome ant šiaudų.
“PAJŪRIAIS PAMARIAIS . . .”
Sekančią dieną (spalio 7), išaušus, atvyko Maederio pasiuntinys pranešti, kad eitume ant vieškelio Barstyčiai-Mosėdis. Nuėję radome Maederį ir jo štabo tarnautojus. Ant vieškelio rinkosi būreliais mūsų kariai iš apkasų ir vienkiemių. Jų prisirinko daugiau kai vakare palikome apkasuose. Daug buvo išsisklaidžiusių ir išsislapsčiusių apylinkės kaimuose. Pamatę besigrupuojančią vorą ant vieškelio jie atvyko prisijungti. Maederis buvusiems “dezertyrams” jokių sankcijų nepavartojo. Karininkams jis pareiškė, kad pasipriešinti jau nebeįmanoma ir delsti čia negalime. Rusai mūsų dešinėje ir kairėje smarkiai pasistūmėjo pirmyn ir mus aplenkė. Jie spaudžia į Klaidėdą ir Liepoją. Tiesiausias kelias per Salantus ir Kretingą į Klaipėdą rusų jau perkirstas. Mums palikęs tik tarpas per Mosėdį į pajūrį. Jei rusai pirmi neatsidurs prie jūros, gal pajūriu ir pasieksime Klaipėdą. Pagrindinės voros apsaugai pulko vadui pavedė išsiųsti du būrius šoninėms užtvaroms. Maederis palikęs pagrindinę vorą, su savo štabo kariškiais išvažiavo link Mosėdžio.
Pagrindinės (vyriausios) voros sudėtis buvo labai mišri: pėstininkai, arklinė gurguolė, keletas auto sunkvežimių ir lengvų mašinų. Žygis buvo lėtas dėl nevienodų susisiekimo priemonių ir praskrendančių rusų lėktuvų trukdymų. Lėktuvai skrisdavo iš šiaurės rytų į pietų vakarus — link Klaipėdos ir išmetę savo krūvį, grįždavo atgalios. Kartą, praskrisdami, mažomis bombomis apmėtė mūsų vorą. Pamatę lėktuvus bėgdavome slėptis medžių, arba trobesių šešėliuose. Laimė, kad iš užpakalio priešas mums nelipo ant kulnų ir sąlyčio su juo neturėjome. Gal kautynės Sedoje ir sulaikė jo slinkimą Sedos-Barstyčių-Mosėdžio ruože. Į šiaurę ir pietus girdėjosi pabūklų šūviai ir sviedinių sprogimai. Tamsiais kūgiais iškilę gaisrų ir sviedinių dūmai sklaidydavosi melsvoje padangėje.
Apie dvyliktą valandą pasiekėme Mosėdį. Miestelis degė ir kaikuriose gatvėse matėsi užmuštų arklių lavonai. Skubiai pražygiavę Mosėdį pasukome į Darbėnus.
Sutemus sustojome postovio kaime, tarp Darbėnų ir Šventosios miestelio (uosto). Ūkiškais vežimais link Palangos keliavo daug latvių — civilių bėglių. Kai kurie bandė apsistoti kaime, bet nesusiradę pastogių dėl mūsų antplūdžio, važiavo toliau. Mūsų trejetukas — pulko vadas ir mudu su ūkio dalies viršininku prisiglaudėme ūkininko troboje. Pildydami labdarybės darbus kūnui, religingi šeimininkai alkanus pavalgydino. Tai buvo paskutinė vakarienė su lašiniais ir lietuviška juoda duona.
Pavargusiam miego laikas labai trumpas. Rodos, tik sukritę ant šiaudų kūlio sumerkėme akis kai užgirdome beldimą į langą. Pats ryšių būrio vadas kėlė tolesniam žygiui ir pranešė, kad Maederis su savo palyda jau išvykęs. Laikrodis rodė trečią valandą. Vakar važiavau auto mašina, o ūkio dalies viršininkas — raitas savo arkliu, su kuriuo dar nebuvo persiskyręs nuo Zarasų. Jam pasiūliau pasikeisti kelionės priemonėmis: jis į mano vietą mašinoje, o aš ant jo žirgelio, gerais laikais lenktyniavusio ant Sartų ežero ledo. Visą dieną išsėdėjusiam balne pasiūlymas buvo priimtinas.
Keliavome į Palangą. Naktis buvo tamsi, drėgna ir šalta. Lyg nuobodu ir liūdna vienam ant arklio; tamsumoje nei akių negaliu paganyti pajūrio žemumose. Visur ramu, visai neįtikima, kad čia pat karo laukas. Joju lyg į ankstyvas rarotas ir prisiminiau rašytojo Biliūno apsakymėlį Piestupis. Dienai auštant pražygiavome Palangą. Nuo Nimerzatės ant plento vis tirštėjo civilių bėglių vežimai prikrauti ryšulių ir apkabinėti kibirais. Važiavusieji pasakojo, kad rusai jau Kretingoje. Dienai išaušus karo siautulys vėl įsižiebė. Kai kurie sviediniai sprogdavo už puskilometrio nuo plento ir mano zarasiškis juodbėris krūpčiodavo. Artėjant prie Klaipėdos, plentas ištisai buvo užkimštas vežimais, vokiečių kariuomenės sunkvežimiais ir pėsčiais. Mūsų vyrai jaukėsi tarp vežimų, arba ėjo plento šalitakiais. Negalėdamas susirasti vietos ant plento, jojau šalia plento, laukais. Šiuo atveju arklys buvo gersnė susisiekimo priemonė kaip automobilis.
Tarp Girulių ir Klaipėdos, paprastu lauko keliu pasukome į pajūrio mišką, kuriuo žygiavimas buvo spartesnis ir saugesnis. Užtikę didesnį būrį rinktinės vyrų ir mūsų pulko štabo sunkvežimį, sustojome miške netoli Klaipėdos. Jie į Klaidpėdą atvyko ankščiau, nes po Sedos kautynių pralindę žandarų “barikadą” už Barstyčių suspėjo pravažiuoti Salantus ir Kretingą dar prieš užėmėmą. Apsidžiaugiau radęs sunkvežimyje savo daiktus, kuriuos išvykdamas į Sedos vadovietę buvau palikęs štabo būstinėje. Rkiuotės skyriaus adjutantas ir vertėjas, juokaudami, apgailestavo mano “prisikėlimą”, mat, jie jau buvo besirengią dalintis žuvusio palikimą. Pulko vadas ir ūkio dalies viršininkas išvyko į miestą surasti Maederį ir gauti tolesnių parėdymų.
Rusų lėktuvų bombarduojamas miestas degė ir skendo dūmuose. Vokiečių priešlėktuvinė artilerija gynė miestą nesėkmingai: tik vieną lėktuvą matėme kliudytą ir krintantį Girulių link. Nesimatė rusų lėktuvus puolančių vokiečių naikintuvų.
Grįžęs pulko vadas pranešė, kad žygiuosime į uostą, iš kur laivas mus perkelsiąs į Užmarį. Dauguma numatė, kad persikėlimas į Užmarį reiškia Lietuvos palikimą ir kelionę į Vokietiją. Keliolika kareivių ir puskarininkių nusprendė pasilikti ir persirengęs civiliai grįžti į namus. Liekančiam zarasiškiui ūkio dalies viršininkas padovanojo savo juodbėrį. Su rikiuotės skyriaus adjutantu sudeginome štabo raštus ir sąrašus, kurie patekę į rusų rankas galėtų pakenkti pulko karių giminėms. Turėtą sunkvežimį ir du automobilius palikome nežiniai miške. Iš miško išėjome rikiuotėje, bet rusų lėktuvams atakuojant miestą bombomis, besislėpdami išsisklaidėme. Du sunkiai sužeidė, juos pristatėme į vokiečių karišką ligoninę.
Prie šiaurinės krantinės stovėjo didelis vilkikas. Iš uniformuotos ir ginkluotos įgulos sprendėme, kad laivas priklauso vokiečių kariniam laivynui. Norėdami greičiau patekti į Užmarį, į laivą lipome nebodami bombardavimų.
Išlipus Užmaryje, mus pasitikęs ir išvedęs per kopas vokiečių karininkas patarė eiti pajūriu, nes kopos apšaudomos rusų artilerijos. Kopose prie Smiltynės buvo vokiečių artilerijos pozicijos. Skubiai žygiuodami pajūriu į pietus palikome pavojingą — apšaudomą plotą.
Ištrūkę iš karo lauko pasijutome saugūs — galėjome atsikvėpti ir neskubėti. Mūsų grupė — apie penki šimtai vyrų, ėjo išsisklaidę ir sudarė apie pusės kilometro vilkstinę. Jei ne nuovargis, alkis ir troškulys, būtų buvęs gražus lygiu pajūrio smėliu pasivaikščiojimas. Nuojauta kvietė paskutinį kartą pasigrožėti mūsų tėvynės žavingu pajūriu. Vienoje pusėje ošianti jūra, kitoje kopos su amžinai žaliuojančių pušaičių dankčiu. Besileidžianti saulė maudėsi bangų keterose lyg norėdama nusiplauti ilgos kelionės dulkes. Horizonte, kaip juodi slibinai spaiguotom nugarom, slinko į pietus keturių laivų vilkstinė.
Visų gertuvės jau senai buvo tuščios, o karininkai, iš viso, jų neturėjo. Kai kurie mėgino gerti jūros vandenį, bet greit nusivylė, nes pasijuto dar blogiau. Tūlas pykdamas kalbėjo: “Patyčia, didžiausi plotai vandens, o mirk iš troškulio, net parako dūmais pasmėlusios burnos nėra kuo išplauti . . .”
Dienos metu rytuose matėme iškylančių dūmų debesis, sutemus švietė gaisrų pašvaistės. Dažnas šluostė purvinu veidu riedančią ašarą, bežiūrėdamas į degančią Lietuvą. Daugumai iš mūsų tai buvo paskutinis atsisveikinimas su tėvyne gaisrų pašvaisčių fone.
Apie 23 val. pasiekėme pajūrio kopose Juodkrantės svetainę. Susigrūdome į tuščią, tamsią, be jokių baldų salę. Vyrai puolė ieškoti geriamo vandens. Kieme surado šulinį, prie kurio susidarė spūstis ir kilo ginčai. Tamsumoje niekas netikrino vandens švarumo ir nesipurtė jo durpiniu skoniu. Pailsėję porą valandų and nuogų grindų, šalčio šiurpulių krečiami, po vidurnakčio keliavome skersai Užmarį į Juodkrantę. Prie vieno dviaukščio balto namo radome keletą lietuvių kareivių. Būta apsukrių vyrų: kam šalti tamsioje pajūrio svetainėje. Jie be postovio atėję į Juodkrantę apsistojo tuščioje valgykloje, kurioje švietė elektra, buvo tinkamas vanduo. Valgykla buvo švaresnė ir jaukesnė, kaip pajūrio svetainė.
Kariška tvarka ir drausmė mūsuose visai pairo. Niekas nemėgino ją atstatyti ir , vargu, ar mes būtume sudrausminę, jei pastojusiam kelią vokiečių žandarui, kaikas grasino smogti šautuvo buože į galvą. Antraip pagalvojus, ar mums bebuvo reikalinga ta griežta drausmė, ir kuriam tikslui? Kaip lietuviškas vienetas — rinktinė mes jau negalėjome stoti į kovą. Gal tais sumetimais pulko vadas ir nesiėmė iniciatyvos sutvarkyti ir sudrausminti buvusios rinktinės likučių. Tvarkai ir drausmei palaikyti didelę reikšmę turi aprūpinimas ir maitinimas. Kareivis galvoja: reikalaujat draus
mės — maitinkit, jei kitaip — jis pats, pasišalinęs iš dalinio, eis pasiieškoti. Maitinimas nutrūko po Sedos kautynių; kiekvienas vertėsi kaip išmanė. Bendrai, mes buvom palaida bėglių minia, nuo jos skyrėmės tik uniformomis ir ginklais. Kiekvienas atskirai sprendė savo tolesnį likimą: vieni nuo Sedos patraukė į pamarį ir Rytprūsius, kiti, apsigalvoję, pasiliko Klaipėdoje, treti keliavo Užmariu pavieniai, arba būriais Neperdaug ir vokiečiai kreipė į mus dėmesio. Kur mes bekeliautume, reikalui esant, vistiek jie mus susems: prie Sedos savo užduotį atliko — tepasivaikšto pajūriais pamariais.
Nors buvome apsistoję valgykloje, bet užkąsti negavome. Išaušus, nugėrę iš čiaupo gryno šalto vandenėlio, iškeliavome didžiuoju pašto keliu į Nidą. Bėglių vežimų išgraužtu ir smėlėtu keliu eiti nelengva, saulei pradėjus kaitinti kelionė pasunkėjo. Pulko vadas skundėsi, kad alkis rodąs pasėkas ir jo kojos silpnėja. Nenuostabu, per keturias paras tik du kartu tevalgėme. Kareiviui lengviau prasimanyti, niekas juo nesistebės, kai užėjęs pas ūkininką paprašys duonos, ar pavogtai vištai galvą nusuks. Karininkams blogiau — savigarba ir etiketas neleidžia.
Vakarykščiu žygiu patyrėme — kol nepasieksime antrą “oazę”, Nidą, vandens smėlio kopose negausime. Žygiuodami sparčiau sutrumpinsime kelionės laiką. Vora kelyje išsisklaidė, nes greičiau einantieji paliko nespėjančius.
Netoli Agilos kalvos susitikome važiuojantį džypu vokiečių leitenentą Stafenzkį, kuris mus pasveikino šauksmu: “Kur bėgate, lyg velnį pamatę!” Pamatėme, tik ne mūsų kemsynų arklianagį su kuriuo mūsų seneliai draugiškai pypkėm mainikavo, bet tą, kuris pragaro ugnimi spiaudo. Mums, nutolusiems nuo voros, penkiems vyrams įsakė sėsti į jo džypą. Važiuojant atgalios link Juodkrantės, paklausė kur yra pulko vadas. “Ant kelio, su visais kitais atsilikusiais,” atsakiau. Bevažiuojant sutikome didesnę vyrų grupę, kurioje ėjo ūkio dalies viršininkas ir rikiuotės skyriaus adjutantas. Sutiktuosius Stafenzkis taip pat sulaikė.
Mums įsakė išlipti iš mašinos ir visiems laukti tolesnių parėdymų, neišsivaikščioti. Jis nuvažiavo link Juodkrantės, gal būt, sutikti pulko vadą.
Na! Manau, vokiečiai vėl surado mums “darbą” — užkišti lūžtančiame fronte skylę. Lietuvos jau kaip nėra, dabar ginsime vokiečių Faterlandą. Jų pačių armijoje jaučiama demoralizacija ir pakrikimas. Kelyje nuo Juodkrantės mūsų tarpe įsimaišė ir vokiečių kareivių. Niekas nesiįdomavo kas jie yra ir kur keliauja: dezertyrai, paleisti atostogų, ar pasimetę nuo savų dalinių.
Nuvargęs, lengvąjį kulkosvaidį nešąs vokiečių kareivis prašėsi pravažiuojančių civilių bėglių priimamas į vežimą. Sunkiai pakrautą vežimą, su užpakalyje dar prikabintais ratukais, pora arklių vos traukė smėlėtu keliu. Vokiškai kalbą važiavusieji atsisakė savo tėvynainį priglausti ant vežimo. Kareivis krito kniūbsčias ant ryšulių kūgio ratukuose. Vokitka paleido visą gerklę reikalaudama pasišalinti nuo ratukų. Kareivis, nepakęsdamas vainojimų, nusliuokęs nuo ryšulių, sviedė kulkosvaidį į pušaičių krūmą ir taip pasilengvinęs keliavo kartu su mūsiškiais. O kiek panašių atsitikimų, numesti ginklą, galėjo būti visoje vokiečių armijoje . . .
Narsus ir drąsus vokiečių kareivis pavargo dvasiniai ir fiziniai bekariaudamas penkis metus, nuo Afrikos dykumų iki Lediniuotojo vandenyno, nuo Pirenėjų iki Kaukazo. Nebetikėjo Hitlerio šūkavimais: “Pergalė ateina!” 1944 metų liepos mėn. 20 d. atentatas prieš Hitlerį parodė vokiečių vadovybėje esančią nesantaiką ir konspiraciją.
Karui prasidėjus imperialistai nepaisė Lietuvos vyriausybės paskelbto neutraliteto. Okupacijos neišvengėme. Mūsų valstybės likimas jau buvo nuspręstas rusų-vokiečių sąmokslu. Kalinimais, žudymais ir trėmimais okupantai praliejo daug mūsų tautos kraujo. Mažai tautai kiekvieno savojo gyvybė labai brangi. Jei nenumatant įvykių, ginkluotas pasipriešinimas rusams ir turėjo prasmę savo tėvynėje, tai visiškai neteko tikslo ir prasmės už Lietuvos ribų.
Belaukdamas tolesnių parėdymų ir žiūrėdamas karišką žemėlapį pastebėjau, kad nuo Agilos kalvos atsišakoja mažas keliukas į Pervalkos kaimą pamaryje. Nusprendžiau keliauti pamariu. Pakildamas nuo griovkraščio mirktelėjau vyrams, su kuriais buvau atvežtas Stafenzkio džypu. Savo bendrakeleivius raginau paskubėti, kad vėl nepasigautų panašūs Stafenzkiai, arba žandarai. Pasišalinę nuo didžiojo kelio, pušaičių priedangoje susėdome atsikvėpti. Mūsų grupelės du puskarininkiai pasisakė turi aukso ir prašė mane planuoti persikėlimą į Švediją. Atsisakiau ir paaiškinau: nesant prieplaukų žvejai kuterių nelaiko pajūryje, jei ir surastume kuterį Kuršių Marių pakrantėse, negalėtume praplaukti pro Klaipėdą. Jei anksčiau, prie Šventosios uosto, būtų buvę galima mėginti.
Atvykus prie Pervalkos kaimo vyrai norėjo atsigerti ir prisipildyti gertuves. Sustoję pušyne iš tolo apžvalgėme kaimą, įtartino nepastebėjus vienas paėmęs visų gertuves muėjo į artimiausią trobą, už kelių minučių išėjęs pašaukė ateiti visus. Užėjus mus pasitiko maloni moteriškė, kalbanti lietuviškai, kuršių tarme. Jos vyras buvo vokiečių kariuomenėje ir ji skundės, kad visą mėnesį negaunanti iš jo laiško. Mus kariškius ji nuoširdžiai atjautė: pavaišino ir siūlė gulti pailsėti. Nuo paskutinio pasiūlimo atsisakėm, nes norėjome dar tą pačią dieną nueiti į Nidą.
Stabo bičiulių nuo Sedos išneštų ir man grąžintų markių netaupiau, geros širdies šeimininkei paklojau šimtinę ant stalo ir padėkoję už pietus, išėjome. Netrukdomi, pamario keliuku, pavakaryje atvykome į Nidą. Mieste jau buvo susirinkusių daug karių iš mūsų rinktinės. Vieni nuo Klaipėdos atvyko Užmariu žygiuodami be poilsio, visą naktį, kiti atsiradę į pietus nuo Klaipėdos ir sužinoję, kad kelias į Tilžę rusų užimtas, Kuršių Mares perplaukė įvairiomis valtimis ir net plaustais.
Nidai beskęstant vakaro sutemose, vokiečių žandarai sunkvežimiu atvažiavo gaudyti pabėgusių. Kai kurie mūsų daržinėlės bendrai persirengė civiliai. Civilius rūbus visokiam negandui laikė kuprinėse. Laimei, į mūsų daržinukę žandarai neužėjo. Žandarams apleidus Nidą, mačiusieji pasakojo, kad sugaudė ir išsivežė į Juodkrantę apie keturias dešimtis rinktinės vyrų. Naktį praleidome daržinėlėje apsikloję milinėmis ir įsikasę į marių vėjais kvepiančių džiovintų nendrių kūgį.
SUDIEV TĖVYNE, LIETUVA
Spalio mėn. 10 d. apie 9 val. išėję pasidairyti, mieste sutikome lietuvį kapitoną. Iš jo aprangos sprendžiau, kad priklauso iš Drezdeno atsiųstai karininkų grupei. Jis pareikšė, kad kalbėjęs su Nidos vokiečių komendantu ir pastarasis sutinkąs leisti keliauti į Vokietiją su sąlyga jei ginklus atiduosime komendantūrai. Kapitonas prisiima visą reikalą galutinai sutvarkyti pas komendantą jei pasiduodame jo vadovybei, tvarkai ir drausmei. Kitos iš eities lyg ir nebuvo — pavieniui, uniformuotas, toli nenukeliausi. Paleista žinia greit apibėgo Nidos pašiūres ir daržines.
Nurodytoje gatvėje susirinko apie 150 vyrų. Išsirikiavę su kapitonu priešakyje nužygiavome prie vokiečių komendantūros. Vokiečių karininkų akyvaizdoje kareiviai, atremdami į tvorą, sustatė šautuvus ir kulkosvaidžius. Visi buvo tokie, kurie daugiau kariauti nebenorėjo, persiskirti su ilgai nešiotu ginklu niekam nebuvo skaudu, tik pasilengvinimas tolesnei kelionei. Kai mūsų voroje daugiau ginklų nesimatė, vokiečiai leido keliauti į Rytprūsius. Išėjus iš miesto vadovas pranešė, kad komendantas pažadėjęs parūpinti maisto. Prie komendantūros jie neturėję, sunkvežimis su maistu mus pavysiąs kelyje į Rasytę.
Galvoje rausėsi neramios mintys. Stebėjausi vokiečių teikiama malone. Gal mūsų vadovas padarė įsipareigojimų ir pažadų vokiečiams? Likę be tėvynės ir savos valstybės, atsidūrę svetimųjų valdžioje negalėjome sugalvoti ką nors geresnio. Aišku, darbštūs vokiečiai neleis duonos valgyti veltui. Ech! kur čia išnarpliosi visus svetimų protų kėslus. Diena graži, saulėta, dvelkianti rudens vėsuma, ėjome neskubėdami, palydimi kopų ir pušelių ir svarbiausia, apsaugoti nuo žandarų. Apie 14 val. mus pavijo sunkvežimis su gėrybėmis. Dviem vyrams gavome po dėžutę mėsos konservų ir keturiems po kepaliuką duonos.
Naktį praleidę Rasytėje sekančią dieną apie 15 val. atvykome į Krantą (Cranz). Poilsio sustojome stadione ir nedelsdami suvirtome ant žalios vejos patalo. Jei ne karas ir nežinomas rytojus, malonu būtų, ištiesus kelionės pamuštas kojas, gulėti ir žiūrėti į mėlyna padange plaukiančius palšus debesėlius. Žolė pusantro sprindžio, visi sportininkai frontuose — nėra kam trypti ir piauti. Kvailybė bėgioti paskui kamuolį, kuomet sprendžiamas tautos likimas, mirti, ar gyventi.
Mūsų gerasis vadovas vėl išrūpino maisto davinį ir pranešė, kad vykimui į Karaliaučių vokiečiai prisiusią autobusus. Raudonojo Kryžiaus tarnautojos, kiekvienai porai vyrų, išdalino po kepaliuką duonos ir po pussprindį jakninės dešros.
Naktį penkiais busais atvykome į Karaliaučių. Miestas bombų sugriautas, be šviesų, nejaukus, kai kur teberūko griuvėsių krūvos ir priminė laikraščiuose matytus vaizdus po žemės drebėjimų. Žmonių gatvėse nesimatė, retkarčiais tik prabildėdavo kariški sunkvežimiai. Mus atvežė į geležkelio stotį ir joje praleidome naktį. Jei jau stotyje, tai važiuosime traukiniu, bet kur ir kokiam uždaviniui? Numanu, kad vokiečiai jau turi mums darbo, nes iš mandagumo, kaip kokius ekskursantus, nevežiotų. Vadovas vis dar nesako apie mūsų paskirtį — klausti nepatogu, argi jis nieko nežinotų? O gal paslaptis? — sužinoję išsibėgios ir gaudyk po visą Vokietiją.
Sekančią dieną traukiniu atvykom į Mohrung (Rytprūsiuose). Vagonuose ant pašalinių stoties bėgių praleidome pora dienų. Čia sužinojau mūsų paskirtį, kuri nuo pat Nidos ne vienam kvaršino galvą. Kapitonas vadovas man pasiūlė būti statybos pionierių (BAVP) 2-ros kuopos vadu. Geram vadovui padėkojau už pasiūlymą ir pasitikėjimą, atsisakiau pasiaiškindamas, kad po Sedos kautynių negaluoju.
Nebetikėjau, kad apkasai ir įtvirtinimai sulaikytų rusus, jų daug prikasė Ukrainoje, Lenkijoje ir Pabaltijy, tačiau nesulaikė; nesulaikė Vakarų sąjungininkų, net vokiečių karinės propagandos išgarsintas, Atlanto pylimas (vokiečių padaryti įtvirtinimai Prancūzijos Belgijos ir Olandijos pakrantėse). Vokiečių karinį potencialą smukdė nuolatiniai bombardavimai miestų ir pramonės imonių, krintanti karių ir gyventojų nuotaika, skysto kuro trūkumas, pašlijęs fronto aprūpinimas ir kiti nedatekliai. Numatėme, kad vokiečiai karą pralaimėjo, situacija inspiravo laikytis kuo toliau nuo fronto ir nuo rusų bolševikų.
Po dviejų dienų praleistų Mohrunge mus nuvežė į dvarą Sonnenborn — surinkimo vietą visų atsidūrusių Rytprūsiuose buvusių rinktinės karių. Deja, surinktųjų tarpe nemačiau buvusio 1-mo pulko vado mjr. Alf. Urbono, pulko ūkio dalies viršininko Itn. Tamošiūno ir rikiuotės skyriaus adjutanto j. Itn. Žukausko. Sutikti pasvaliečiai suteikė žinių apie žuvusius prie Sedos buvusio Pasvalio būrio karius. Žuvo: jaun. puskarininkis Jonas Karoblis ir eilinis Juozas Marcinkevičius. (Vėliau, Rytprūsiuose, prie nežinomų aplinkybių, dar žuvo eiliniai Antanas Sasiūnas ir Petras Beliauskas).
Sonnenborne vokiečiai sudarinėjo statybos pionierių kuopas, joms vadavauti skyrė lietuvius karininkus. Be pareigų likusius karininkus grupėmis, po dešimt, išsiuntė į Drezdeną. Apgyvendino zoolgijos parko teatro salėje, nevaržė, darbo neturėjome, laiką leidome beklajodami mieste ir belandžiodami į krautuves nusipirkti reikalingų daiktų, nes kaikurie savo langaminus, bėgdami, paliko Sedoje.
Anksčiau atvykusiems vokiečių komendantas pranešė, kad norintieji gali pasitraukti iš karinės tarnybos. Atleidimo pažymėjimais ir kelionės dokumentais aprūpina apsaugos policija (Schutz Polizei), duoda pasirinkti gyvenamą vietą, bet nuvykus naujoj vietovėje turi prisistatyti darbo įstaigai (Arbeitsamt). Apsisprendę pasiliuosuoti vakarais susirinkę žiūrinėdavome Vokietijos žemėlapį ir diskutuodavome dėl pasirinktų vietovių. Dauguma norėjo apsigyventi netoli Drezdeno, arba pasilikti mieste. Nepasilikti Drezdene turėjau dvi priežastis: didelis miestas — gali būti smarkiai bombarduojamas ir nežinojimas kur rusai sustos, arba bus sustabdyti. Mane viliojo pietų-vakarų Vokietija ir atkreipiau dėmesį į Ulmą prie Dunojaus: vidutinis miestas (apie 75,000 gyventojų) gal išvengs bombardavimų, o bėdos atvejus netoli Šveicarija ir Prancūzija.
Vieną dieną atvykęs vokiečių kariuomenės majoras pranešė, kad pasiliekantiems kariuomenėje bus vykdomi karinio parengimo kursai ir esant reikalui, kursantai būsią paskirti į lietuviškus dalinius. Kariuomenėje pasiliko senesnio amžiaus karininkai, motyvuodami tuo, kad išėjus į civilį gyvenimą darbo įstaiga gali paskirti prie fizinių darbų. Po majoro pranešimo turėjome galutinai apsispręsti. Tą pačią dieną nuvykęs į apsaugos policiją paėmiau atleidimo pažymėjimą ir gelžkeliu važiuoti važtaraštį į Ulmą. Atvykęs į Ulmą pradėjau bėglio — emigranto gyvenimą, kaip ir kiti mūsų tautiečiai.
