Partizanai: Istorija ir dabartis

Trys dešimtmečiai nuo 1941 m. liepos 22 dienos

B. B.

“1941 metais liepos 22 dieną pasaulis buvo nustebintas netikėto vokiečių puolimo į ano meto Sovietų Sąjungą.” Taip amerikiečių didžioji spauda rašė, trumpai paminėdama ano istorinio įvykio 30 metų sukaktį. Net ir trims dešimtmečiams praslinkus, dar vis tebėra netikrovės šešėlių, tačiau daug kas išryškėja jau tikresnėmis spalvomis; todėl būtų įdomu suglaustai peržvelgti esminius įvykius ir jų išdavas, kai prasidėjo II Pasaulinio karo paskutinioji fazė, nes anų įvykių mes buvome skaudžiai paliesti, su iki šiai dienai neatitaisyta skriauda.

1940 m. liepos mėnesį Vokietijos kancleris Hitleris, įsakė generaliniam štabui paruošti planą "Barbarossa”, 1941 m. birželio mėn. numatomoms operacijoms. Tuo metu, Hitleris nekreipė dėmesio į žvalgybos informacijas ir vadovaujančių karininkų įspėjimus apie galimą rusų ginkluotų jėgų dydį. Generalinio štabo buvo ypatingai pabrėžta, kad vokiečiai negalės kautis dviejuose priešinguose frontuose, todėl buvo nuspręsta, vakaruose stipria gynyba apsisaugoti nuo anglų ir mažųjų kaimynų (Prancūzijos imtinai) rytinių operacijų metu, prieš rusus pasiųsti gerai paruoštą armiją ir oro jėgas, staigiu smūgiu baigti operacijas prieš žiemos pradžią Rytuose, tuomet visu svoriu pulti anglus visuose jų laikomuose postuose.

Tai buvo kaž kas panašu į Napoleono šuoliavimą nuo Anglijos kanalo į Dunojaus slėnį 1805 metais, kad sumušus austrus prie Ulmo ir Austerlitzo.

Hitlerio įsitikinimu, rusai turėjo būti parblokšti pusmečio laikotarpyje dėka geresnių karinių jėgų, motorizacijos, intensyvios oro jėgų paramos, metų laiko (vasaros-rudens), žemės paviršiaus (lygumos, tinkamos tankų veiksmams), rusų jėgų išdėstymo, jų pajėgumo ir pagaliau netikėtumo (kuris buvo laikomas pagrindiniu faktorium).

Išeities padėties užėmimas

Nuo 1938 m. Austrijos okupacijos, vokiečiai regimai didino savo įtaką pasaulinėje rinkoje ir užėminėjo strategines pozicijas rytinėse ir pietrytinėse kryptyse. Po Miuncheno sutarties vokiečiai okupavo Čekoslovakiją ir užėmė Klaipėdos kraštą. 1939 m. rugpjūčio mėn. su rusais pasirašė 10 metų nepuolimo sutartį, kuri buvo taip pat palanki vokiečiams ir ekonominiai. Joje tilpo ir slaptas preliudas 1939 m. rugsėjo mėn. Lenkijos okupacijos. Tuo būdu, vokiečiams susidarė patogi strateginė išeities padėtis 1941 m. birželio mėn. veiksmams, kurių pasisekimo laidavimui,

1940    m. balandžio mėn. buvo užimta Norvegija, tų pačių metų gegužės mėn. — Olandija, Belgija ir Prancūzija.

1940 m. pabaigoje, rusai pradėjo telkti karines jėgas Balkanų kryptyje; vokiečiai tuojau sudarė sutartį su vengrais ir rumunais, pasiųsdami kariuomenę į Rumuniją, saugoti Ploesti naftos šaltinius, tuo pačiu metu, papildyti grūdų išteklius iš Vengrijos laukų. Strateginiai, saugojosi nuo galimo rusų puolimo Dunojaus slėniu.

1941    m. kovo mėn. sekė savitarpinės pagelbos sutartys su Bulgarija pietuose ir su Suomija šiaurėje (leista vokiečių jėgoms veikti Murmansko ir Suomių įlankos kryptimis tikslu padėti suomiams atgauti prarastas žemes 1939-1940 m. žiemos karo su rusais metu). Tuo pačiu laiku iš švedų buvo gautas sutikimas praleisti vokiečių jėgas iš Norvegijos Suomijos link.

Rusai, pasinaudodami 1939 m. Lenkijos padalinimu, pasistūmėjo vakaruosna nuo Lietuvos, per Lenkiją, pagal Bugo upę link Karpatų, steigdami karines bazes Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir galutinai, 1940 m. okupuodami jas, susidarė laisvą išėjimą į Baltijos jūrą. 1940 m. kovo mėn. paliaubų su suomiais išdavoje, pasisavino beveik visą Kareliją, užėmė beveik visą šiaurės vakarinį Ladogos ežero krantą ir keletą salų Suomių įlankoje, pastūmėdami suomių - rusų sieną toliau nuo Murmansko -

Leningrado geležinkelio linijos, paimdami Petsamo nikelio kasyklas. Priedui, iš suomių išnuomavo 30-čiai metų Hango bazę, saugojančią įėjimą į Suomių įlanką. 1940 m. liepos mėn. pasiėmė iš Rumunijos šiaurinę Bukoviną ir Besarabiją, kurios, anot rusų, jiems priklausiusios. Paskutinis ir galbūt, karo laimę nulėmęs, buvo susitarimas su Japonija 1941 m. balandžio mėn., kuriame buvo pasirašytas nepuolimo paktas, leidęs atitraukti didelę dalį jėgų iš rytinio Sibiro, kai vokiečiai grasino Maskvai.

1941 m. pavasaris prasidėjo tyla prieš audrą. Išeities padėtis buvo užimta, pasaulis su neramumu laukė prasidedant didelių įvykių Europoje.

Vokiečių operaciniai planai

Kai buvo nuspręstas Rusijos puolimas, galutiniu tikslu buvo numatyta pasiekti liniją: šiaurėje Archangelskas, Dvinos upe į pietus iki Kazanės, toliau Volgos upe link Astrachanės, prie Kaspijos jūros. Toks buvo laikomas tinkamas atstumas rytuosna, kuris būtų pakankamas nuo vokiečių pramonės centrų, kad nepasiektų rusų bombonešiai. Tuo pačiu, vokiečių aviacijos bazės paslinktų rytuosna pakankamai arti rusų karinės pramonės centrų, esančių rytinėse Uralo kalnų srityse. Derlingos žemės ūkio sritys pietuose būtų vokiečių rankose.

Pirminis tikslas buvo sunaikinti rusų ginkluotas jėgas puolant šiaurėn, link Leningrado, rytuosna — link Maskvos ir pietuose, per Ukrainą — link Kaukazo alyvos versmių. Reikia pastebėti, kad strateginių krypčių parinkimas, nebuvo apspręstas sutartinai tarp Hitlerio ir generalinio štabo. Vėliau tas turėjo blogų pasekmių.

Vokiečių jėgų telkiniai dėstėsi Rytprūsių, Bugo, Pruto upių linijoje trimis grupėmis. Priedui, Pripetės pelkynų srityje, dėstėsi dvi sąjungininkų grupės, viena šiaurėje ir kita pietuose. Šiaurinė vokiečių grupė, susitelkusi Karaliaučiaus srityje, susidėjo iš 30 pėstininkų divizijų ir šarvuotos grupės, su strateginiu uždaviniu, apie 460 mylių atstu, užimti Kronštadtą ir Leningradą. Užėmimas komunistų lopšio, turėtų ne vien psichologinės įtakos, bet sudarytų galimybę sunaikinti rusų laivyną Suomių įlankoje. Išlaisvinus Baltijos valstybes, būtų saugu jūra gabenti geležies rūdą iš Švedijos Lulea kasyklų. Geležinkelis Murmanskas - Maskva, po Leningrado užėmimo, būtų atkirstas.

Centrinė grupė, su 60 pėstininkų divizijų ir dviem šarvuotom grupėm, telkėsi Lietuvos Brastos srityje, atsiremiant dešiniu sparnu į Pripetės pelkynus, tikslu užimti Maskvą, apie 430 mylių atstu. Perėjus Dnieprą prie Smolensko, dalį jėgų paskirti šiaurinės grupės paramai užimant Leningradą, iš ten, Murmansko geležinkeliu pasukti Maskvos link.

Pietinė grupė, susidedanti iš 55 pėstininkų divizijų, iš Liublino srities, turėjo ilgiausią kelią, pasiekti Juodąją jūrą. Šios grupės sudėtyje buvo dvi rumunų armijos, sutelktos išilgai Pruto upės, italų, kroatų, slovakų ir vengrų daliniai išdėstyti iki Pripetės upės pelkynų. Atsirėmusi kairiu sparnu, grupė turėjo uždavinį pulti Kijevo, Odesos kryptimi.

Prie trijų pagrindinių grupių telkinių, buvo priskirta po aviacijos grupę. Be to, šiaurėje, suomiai turėjo pulti per Kareliją link Leningrado ir jungtinės vokiečių-suomių jėgos turėjo pulti Murmanską, iš ten pulti į rytus nuo Rovaniniemi link Murmansko geležinkelio.

Pradinėje išeities padėtyje, vokiečių pusėje buvo sutelkta apie 3 milijonai kovotojų — 145 pėstininkų divizijos prieš rusų telkinius išsidėsčiusius į vakarus nuo Uralo kalnyno, viso apie 200 divizijų pėstininkų ir kavalerijos, 40 mechanizuotų brigadų ir apie 6,500 lėktuvų. Rusų jėgos grupavosi prieš vokiečius šiaurėje — 30 pėstininkų divizijų ir 8 mechanizuotos brigados, centre 45 pėstininkų divizijos su 7 mechanizuotomis brigadomis ir Ukrainos fronte, į pietus nuo Pripetės pelkių, 65 pėstininkų divizijos ir 14 mechanizuotų brigadų.

Nežiūrint rusų didesnio divizijų skaičiaus — vokiečiai rusų pajėgumą vertino kaip menką, dėl prasto ginklavimo ir nepakankamo pasirengimo. Kaip pagrindą laikė 1939-1940 metų žiemos karą Suomijoje, kur rusai pasirodė silpni. Priedui, rusų vadų moralė ir karinis pasirengimas, po 1937--1938 metų karo vadų masinio valymo, buvo laikomas silpnas.

Vietovė

Vakarinė rusų užimtoji žemių dalis, bendra prasme, buvo lygumos, bendro pakilimo nuo jūros lygio apie 1000 pėdų. Vietovė lengvai banguojanti, pereinama, išskyrus Ukrainos stepes, kur lygumos perkertamos giliomis vandens išgraužomis ir stačių upių vakarinių (dešiniųjų) krantų. Priedui, pietinis upynas, įtekantis į Juodąją jūrą, daugelyje vietų turi pelkėtus aukštupius, nusitęsiančius šiaurėn (ypatingai aukštutinis Dniepras su Pripetės pelkynu). Tarpą tarp Kijevo ir Kazanės sudarė miškingos vietos ir žolėtos lygumos. Kijevas -Leningradas plote yra daugumoje tankūs miškai ir tundros. Stoka kelių.

Klimatas, išskyrus tolimą šiaurinę dalį — karštos ir drėgnos vasaros, trumpi pavasariai ir rudenys, ilgos šaltos žiemos. Pavasario metu, dėl kelių pablogėjimo, sustoja visoks judėjimas, sustoja aprūpinimas. Tas pats pasikartoja ir prasidėjus rudens lietingom dienom iki užšąlant. (Dėl šios priežasties dalinai, centrinės grupės judesys 1941 m. rudenį susitrukdė.

Rusų geležinkeliai ir keliai, įskaitant tiltus, buvo daug blogesnėje būklėje, negu vokiečiai manė. Centrinės grupės srityje buvo tik vienas tinkamas geležinkelis einantis iš Lenkijos link Minsko, Smalensko ir Maskvos. Antras, abejotino tinkamumo, šiaurinėje Pripetės pelkių dalyje, ėjo per Bobruiską, Rostovą, link Maskvos. Tame ruože buvo ir vienintelis dviejų bėgių geležinkelis einantis iš Lietuvos Brastos į Maskvą.

Iš Rytprūsių link Leningrado, ėjo taip pat tik vienas dviejų bėgių geležinkelis. Negeresnė padėtis buvo ir pietinės grupės srityje su lietaus išplautomis šalikelėmis ir tiltų prievažomis.

Bendroje apimtyje, geografinės sąlygos vokiečiams buvo nepalankios. Pietuose buvo vokiečiams neįprastos stepės, karštas ir drėgnas vasaros klimatas, šaltos ir negailestingai žvarbios žiemos, stoka priebėgų (namų) nes retai apgyventa, neišbrendamas purvas pavasarį ir rudenį. Puolimas

Visų neigiamybių akivaizdoje, 1941 m. birželio mėn. 22 dienos rytą, vokiečių ginkluotų jėgų viršininko Hitlerio ir jo štabo viltis, buvo netikėtumas, kuriuo gal būt tik jie vieni ir tikėjo, nes 1941 m. vasarai artėjant, kiekvienas sekęs pasaulio įvykių raidą, galėjo būti geru pranašu apie artėjantį rusų-vokiečių karą, nes abi pusės buvo išdėstę ginkluotas jėgas išeities padėtyje, tik su tuo skirtumu, kad rusai tokio masto veiksmams nebuvo pribrendę ir pasirengę.

Vokiečių jėgos pajudėjo visu frontu, giliais kyliais skaldė panikiškai besitraukiančius rusus, imdami šimtais tūkstančių nelaisvėn. Rusų okupuoti kraštai sutiko vokiečius kaip išlaisvintojus, gi patys rusai vokiečiuose matė išsivadavimą iš komunistinio jungo. Rusų belaisviams buvo duodamos kolchozų žemės, leidžiama savistoviai kurtis; rentėsi apvalių rąstų maži trobėsiai, kalėsi naujų pasėlių želmenys kitų metų piūčiai, Rusas patikėjo pažadais, kuriuos vokiečių propaganda skleidė pirmomis karo dienomis — kad galės laisvai gyventi jei padės ginklus ir rems vokiečių kovą prieš komunizmą. Tačiau atėjus civilinei valdžiai, vaizdas pasikeitė. Prasidėjo mokesčių ir duoklių rinkimas iš tik ką pradėjusių kurtis. Negalinčius išpildyti reikalavimų, kalino ir žudė. Prasidėjo bėgimai į miškus, atsiskaitymas už vokiečių padarytas skriaudas užpuldinėjant transportą ir okupacinės valdžios pareigūnus. Susidarė ginkluoti rusų būriai rimtai grasindami fronto užnugariui.

Kita nelemtis, tai vokiečių nesilaikymas belaisvių teisių. Pabėgę iš stovyklų rusai belaisviai, sugrįžę paskleidė plačiai, kad vokiečiai beatodairiniai kankina ir žudo belaisvius, rusas kareivis nusprendė kautis ir geriau mirti savoje žemėje, negu numetus ginklą, būti vokiečio nužudomam.

Minėti du, atrodantys neesminiai reiškiniai, Stalino buvo išnaudoti, paskelbiant šventą (!) karą už motiną Rusiją; šis paskatinimas rusą patraukė ir vokiečiai sutiko ne vien ginklo bet ir tautinės ambicijos pasipriešinimą, kas turėjo didelės įtakos karo veiksmų lemčiai.

Vokiečių karinių jėgų šiaurinė grupė, pirmosios savaitės bėgyje, savo šarvuočiais pasiekė Rygą ir užėmė Dauguvos upės prietilčius. Birželio 28 dieną, centrinės grupės daliniai atsidūrė Minske (200 mylių nuo išeities punkto). Pietinės grupės šiaurinis sparnas, artėdamas Kijevo kryptimi, sutiko rimtesnį pasipriešinimą. Be to, rusų kavalerijos daliniai esanti Pripetės pelkių priedangoje, grasė centrinės ir pietinės grupių sparnams. Pietinės grupės dešiniojo sparno judesys buvo lėtas, nes Bukovinoje ir Besarabijoje rusai įstengė suorganizuoti priešpuolius.

Tolimoje šiaurėje, kaip ir buvo planuota, suomiai judėjo Murmansko link, tačiau, pablogėjus orui, sustojo. Karelijoje lėtai slinko Leningrado link, kurio niekad ir nepasiekė.

Pabaigos pradžia

Liepos ir rugpiūčio mėnesiais vokiečiai sėkmingai veržėsi rusų žemėn. Didžiausias pasisekimas buvo atsiektas centriniam fronte, kai liepos mė-nėšio viduryje buvo paimtas Smalenskas ir plačiu frontu pasiektas aukštutinis Dniepras. Be pasipriešinimo buvo pereiti Pabaltijo kraštai ir pradžioje rugsėjo pasiekta Leningrado miesto pirmosios gynybos linijos. Dniepro žiotys pasiektos rugpiūčio pabaigoje ir tuo pačiu metu Kijevo srityje buvo daroma lėta, bet užtikrinta pažanga.

Nežiūrint sėkmingų žaibiškų judesių ir užtikrintos pažangos, dviejų mėnesių laiko tėkmė, šalia impozantiškos vokiečių karinių jėgų sėkmės, jau nešė šešėlį, artėjančios visuotinos Rytų fronto nesekmės. Dideli užimti plotai liko pagrindinių jėgų užnugaryje su labai mažomis okupacinėmis ir administracinėmis jėgomis, arba ir visai be jų. Susisiekimo priemonės, didžiumoje, buvo paliktos aptarnauti rusams, kurie buvo nepatikimi. Geležinkeliai, nuo kurių didele dalimi priklausė pagrindinis tiekimas, nusitęsė toli gilumon nuo kautynių dalinių. Transportai buvo dažnai nukreipinėjami klaidingomis kryptimis (rusų geležinkeliečių). Pirmųjų karo savaičių metu apsuptos rusų belaisvių grupės, dėl nepaprastai didelių jų skaičių, nebuvo ištisai paimtos, žymi jų dalis išėjo su ginklais į vokiečių neužimtas sritis (vokiečių prasiveržimai ir apsupimai buvo kyliavimo ir ruožinės formos, prisilaikant magistralinių kelių arba tam tikrų smūgiui ir judesiui tinkamų krypčių-vietovių). Šios grupės vėliau vokiečių fronto užnugaryje sudarė rimtas jėgas, kurios turėjo lemiamos įtakos vėlesniems rusų priešpuolių pasisekimams. Šiame vokiečiams sėkmingame laikotarpyje, rusai sugebėjo pereiti į organizuotą pasitraukimą, naikindami komunikacijos priemones, degindami laukų pasėlius, kaimus, miestelius, gyvenvietes, minuodami laukus, kelius, sprogdindami įmones. Pagaliau, išskydę dideliame plote vokiečių jėgos, davė galimybės rusams susiorganizuoti priešpuoliams į atsiradusias silpnas vietas—plyšius, dėl to vokiečiams reikėjo vykdyti jėgų pergrupavimus pagrindinių smūgių sąskaitom

Kai centrinės grupės smaigalys atsidūrė prieš Maskvą, dalis jėgų buvo paimta nuo pagrindinio smūgio, pagelbai į rytus nuo Kijevo vykdomam rusų jėgų apsupimui, kurios, pasibaigus Kijevo operacijoms, buvo atgal grąžintos centrinės grupės pagrindinio smūgio kryptin. Jos, tačiau, buvo jau netinkamos tolimesnėms kautynėms dėl susidėvėjusių tankų. Tankai buvo reikalingi pagrindinių taisymų, kas pareikalavo daug laiko, gi naujų pakaitalų neturėta. Sėkmingas smūgis sustojo; rusai išnaudodami laiką, susiorganizavo gynybą ir perėjo priešpuolin. Viltis paimti Maskvą buvo prarasta. Tai buvo pirmoji klaida, ne laiku ir ne vietoje pakeičiant pagrindinį puolimo planą. Antroji strateginė klaida nulėmusi vokiečių pralaimėjimą, tai izoliavimas Leningrado veiksmų nuo rytų ir vakarų. Apsupus miestą buvo nuspręsta priversti rusus kapituliuoti bombarduojant Leningradą artilerija išorėje ir lėktuvais viduje, šarvuotus dalinius, kaip nereikalingus, nuspręsta perkelti pietinėn fronto dalin, kur veiksmai nėjo taip sklandžiai. Lauktoji parama iš suomių neatėjo, nes jie atsiėmę Kareliją atsisakė tęsti puolimą rusų žemėsna. Leningradas, iš šiaurės, kur turėjo būti suomiai, buvo nereikalingas gynybos. Leningrado apgulimas, užsitęsęs apie dvejus metus, laikė pririšęs vokiečių divizijas, kurios taip buvo reikalingos centrinei grupei. Trečioji priežastis — tai perkėlimas veiksmų svorio ekonominiu tikslu linkui — Ukrainos žemės ūkio sritys ir Krivoi Rog geležies rūdos kasyklos bei magnezijos kasyklos prie Nikopolio, tuo iš pagrindų pakeičiant pagrindinį puolimo planą.

1942 metai prasidėjo be pagrindinių tikslų siekimo šiaurėje ir viduriniame fronte. Pagrindinis smūgis buvo perkeltas į pietinį frontą, perkeliant ir didžiumą jėgų iš šiaurinio ir vidurinio sektorių. Vokiečiai pasiekė rytinę Ukrainą, perėjo Dono upę, pasiekė Kaukazo alyvos šaltinius ir Stalingradą.

Kare niekas nėra užtikrinta iki pasibaigia pirmasis puolimas ir didelis klausimas ar vokiečiams būtų pavykę pasiekti strateginius tikslus 1941 metų pabaigoje prieš sunkios žiemos pradžią. Patikimesnė galimybė būtų buvus jei šiaurinė grupė būtų buvusi pakankamai stipri, nesumažinto pajėgumo pasiekusi Leningradą. Greitai užimant miestą, atpalaidavus šiaurines jėgas, būtų buvę galima permesti laisvas jėgas reikalingon vieton, kaip veiksmingą paramą, ypatingai pietinio fronto sritin, kur rusai laikė stiprias jėgas, nes užtikrinus Baltijos jūrą ir Suomių įlanką jėgų kilnojimui niekas nekliudytų.

Ar vokiečiams būtų pavykę šiuo ar kitu metodu laimėti karą Rytuose negalima užtikrinti, tačiau tokia strategija būtų davusi anose aplinkybėse didesnių galimybių, pagrindiniuose tiksluose, “Barbarossa” pagrindiniame plane, kurį parengė vokiečių generalinis štabas. Hitleris jį pakeitė nelaiku ir nevietoje, tuo pasukdamas pralaimėjiman dar 1941 metų rugpiūčio mėnesį.

LITERATŪRA

P. I. Gosztony (Bern, Switzerland), "22 June, 1941'*.

A.    Saas, “Invasion of Russia”.

Karl P. Zieanke, "The German Defeat in the East 1940-45”.

S. P. Platanov, "Mirovoje vojna 1939-1945".

B.    H. L. Hart, ,‘History of the Second World War”.